–

BNP Paribas SA, atstovaujamos advocats V. Bringer, N. Coutrelis ir M. Lévis,

–

TR, atstovaujamo advocats A. Lyon-Caen, T. Lyon-Caen ir F. Thiriez,

–

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos A. Daniel ir A.‑L. Desjonquères,

–

Šveicarijos vyriausybės, atstovaujamos N. Marville-Dosen ir J. Schickel-Küng,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos S. Noë ir W. Wils,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42) 33 ir 36 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant BNP Paribas SA ir TR ginčą dėl jo atleidimo iš darbo, dėl kurio Anglijos teismas priėmė sprendimą; ginčijamas šio sprendimo poveikis vėliau Prancūzijos teismuose pareikšto ieškinio priimtinumui.

3

Reglamento Nr. 44/2001 2, 6, 16 ir 19 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

<…>

<…>

4

To paties reglamento III skyriaus, reglamentuojančio teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą, 1 skirsnyje „Teismo sprendimų pripažinimas“ esančiame 33 straipsnyje numatyta:

„1.   Vienoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas turi būti pripažintas kitoje valstybėje narėje nereikalaujant pradėti kokio nors specialaus proceso.

2.   Bet kuri suinteresuota šalis, kuri pateikia teismo sprendimo pripažinimo klausimą kaip ginčo esmę, gali pagal šio skyriaus 2 ir 3 skirsniuose numatytą tvarką kreiptis dėl nutarties dėl teismo sprendimo pripažinimo išdavimo.

3.   Jei proceso baigtis valstybės narės teisme priklauso nuo neesminio pripažinimui klausimo nustatymo [nuo to, kaip bus išspręstas šalutinis pripažinimo klausimas], teismas turi jurisdikciją tokio klausimo [iš]sprendimui.“

5

Reglamento Nr. 44/2001 1 skirsnio 36 straipsnyje nustatyta:

„Jokiomis aplinkybėmis užsienio teismo sprendimas negali būti peržiūrimas iš esmės.“

6

Šis reglamentas buvo panaikintas ir pakeistas 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1). Vis dėlto pagal Reglamento Nr. 1215/2012 66 straipsnio 2 dalį Reglamentas Nr. 44/2001 ir toliau taikomas teismo sprendimams, priimtiems bylose, iškeltose iki 2015 m. sausio 10 d., patenkantiems į pastarojo reglamento taikymo sritį.

7

Susitarimas dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos (OL L 29, 2020, p. 7, toliau – Susitarimas dėl išstojimo) buvo priimtas 2019 m. spalio 17 d. ir įsigaliojo 2020 m. vasario 1 d.

8

Šio susitarimo 67 straipsnio „Jurisdikcija, teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas ir susijęs centrinių institucijų bendradarbiavimas“ 2 dalies a punkte nurodyta:

„Teismo ir kitų sprendimų, autentiškų dokumentų, teisminių taikos sutarčių (teisminių susitarimų) ir susitarimų pripažinimui ir vykdymui, Jungtinėje Karalystėje, taip pat valstybėse narėse su Jungtine Karalyste susijusiais atvejais toliau nurodyti aktai arba nuostatos taikomi taip:

9

Susitarimo dėl išstojimo 126 straipsnyje numatytas pereinamasis laikotarpis, kuris prasideda šio susitarimo įsigaliojimo dieną ir pasibaigia 2020 m. gruodžio 31 d.; remiantis to paties susitarimo 127 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa šiuo laikotarpiu, jei šiame susitarime nenustatyta kitaip, Jungtinei Karalystei ir jos teritorijoje taikoma Sąjungos teisė.

10

Code du travail (Darbo kodeksas) L. 1234‑5 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Jeigu darbuotojas nedirba per įspėjimo laikotarpį, jis turi teisę gauti kompensacinę išmoką, išskyrus atvejus, kai jis padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą.“

11

Šio kodekso L. 1234‑9 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodyta:

„Kai pagal neterminuotą darbo sutartį įdarbintas darbuotojas <…> atleidžiamas iš darbo, jis turi teisę gauti išeitinę kompensaciją, išskyrus jei padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą.“

12

Pagal minėto kodekso L. 1235‑3 straipsnį, jei darbuotojas atleidžiamas iš darbo be realaus ir rimto pagrindo, teismas gali pasiūlyti grąžinti darbuotoją į darbą išlaikant jo įgytas lengvatas, o jei viena iš šalių tokiam grąžinimui prieštarauja, teismas darbuotojui skiria kompensaciją, kurią turi sumokėti darbdavys.

13

To paties kodekso R. 1452‑6 straipsnio redakcijos, galiojusios iki jo panaikinimo 2016 m. gegužės 20 d.Décret no 2016-660 relatif à la justice prud’homale et au traitement judiciaire du contentieux du travail (Dekretas Nr. 2016‑660 dėl darbo bylų teismų vykdomo teisingumo ir teisminio darbo ginčų nagrinėjimo (JORF, tekstas Nr. 30, 2016 m. gegužės 25 d.), buvo nustatyta:

„Visi reikalavimai, susiję su darbo sutartimi tarp tų pačių šalių, nesvarbu, ar juos teikia ieškovas, ar atsakovas, nagrinėjami viename teisminiame procese.

Ši taisyklė netaikoma, kai reikalavimų pagrindas atsirado arba paaiškėjo po kreipimosi į Conseil de prud’hommes [(Darbo bylų teismas)].“

14

Employment Rights Act 1996 (1996 m. Darbuotojų teisių įstatymas; toliau – 1996 m. ERA) X dalis pavadinta „Nepagrįstas atleidimas iš darbo“.

15

Šios X dalies I skyriuje „Teisė nebūti nepagrįstai atleistam iš darbo“ yra 98 straipsnis, suformuluotas taip:

„1. Darbdavys, pagal šios dalies nuostatas priimdamas sprendimą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo pagrįstumo arba nepagrįstumo, turi įrodyti.

2. Ši dalis taikoma pagrindui, jeigu jis:

<…>

<…>

4. Darbdaviui įvykdžius 1 dalies reikalavimus, sprendimas, kad atleidimas iš darbo yra pagrįstas arba nepagrįstas (atsižvelgiant į darbdavio nurodytą pagrindą):

<…>“

16

Minėtos X dalies II skyriuje „Teisių gynimo priemonės dėl nepagrįsto atleidimo iš darbo“ yra 118 straipsnis, jame numatyta, kad tais atvejais, kai teismas skiria kompensaciją dėl nepagrįsto atleidimo iš darbo pagal 112 straipsnio 4 dalį ir 117 straipsnio 3 dalį, šią kompensaciją sudaro, pirma, basic award (pagrindinė išmoka) ir, antra, compensatory award (kompensacinė išmoka).

17

1998 m. rugpjūčio 25 d.BNP Paribas, buvusi BNP SA, pagal darbo sutartį, sudarytą pagal Anglijos teisę, įdarbino atsakovą pagrindinėje byloje į šios Prancūzijos bendrovės filialą, esantį Londone (Jungtinė Karalystė).

18

2009 m. balandžio 2 d. šios šalys pasirašė neterminuotą darbo sutartį, sudarytą pagal Prancūzijos teisę; joje buvo numatyta suinteresuotąjį asmenį komandiruoti į Singapūrą. Vėliau, remiantis 2010 m. rugpjūčio 16 d. šios sutarties pakeitimu, jis buvo paskirtas dirbti filiale Londone.

19

2013 m. rugsėjo 30 d. raštu atsakovas pagrindinėje byloje buvo atleistas iš darbo dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, susijusio su aplinkybėmis, susiklosčiusiomis per jo komandiruotę Singapūre; jis šį atleidimą iš darbo ginčijo.

20

Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad 2013 m. gruodžio 20 d. darbuotojas kreipėsi į Employment Tribunal, London Central (Londono darbo bylų teismas, Jungtinė Karalystė; toliau – Anglijos teismas) su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti, kad atleidimas iš darbo buvo nepagrįstas, ir atlyginti su tuo susijusią žalą, taip pat pareiškė išlygą dėl mokėjimo reikalavimų, susijusių su jo darbo sutarties nutraukimu, pateikimo.

21

2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimu (toliau – JK teismo sprendimas) šis teismas pripažino ieškinį pagrįstu pagal Jungtinės Karalystės teisę, o kitus su žalos atlyginimo priemonėmis susijusius klausimus nusprendė atidėti vėlesniam posėdžiui. BNP Paribas sumokėjo suinteresuotajam asmeniui 81 175 svarų sterlingų (GBP) (apie 96517 EUR) kaip kompensacinę išmoką. Tame sprendime minėtas teismas, be kita ko, nurodė, kad BNP Paribas savo darbuotojui skyrė nuobaudas pagal Prancūzijos darbo kodeksą, tačiau šios bendrovės advokatas sutiko, kad ginčas būtų sprendžiamas pagal 1996 m. ERA ir Jungtinės Karalystės jurisprudenciją.

22

2014 m. lapkričio 27 d. minėtas darbuotojas kreipėsi į Conseil de prud’hommes de Paris (Paryžiaus darbo ginčų taryba, Prancūzija), siekdamas, kad iš BNP Paribas jam būtų priteistos įvairios sumos, visų pirma dėl atleidimo iš darbo be realaus ir rimto pagrindo patirtos žalos atlyginimas, kompensacinė išmoka už atleidimą iš darbo nevykdant pareigų per įspėjimo laikotarpį ir išeitinė kompensacija ir jo darbo sutartyje numatytos premijos ir priemokos. 2016 m. gegužės 17 d. sprendimu šie reikalavimai buvo pripažinti nepriimtinais dėl JK teismo sprendimo res judicata galios.

23

2019 m. gegužės 22 d. sprendimu Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas, Prancūzija) panaikino 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą. Jis nusprendė, kad JK teismo sprendimas turi res judicata galią, kiek jame prieita prie išvados, kad nebuvo realaus ir rimto pagrindo atleisti iš darbo, tačiau atsakovo reikalavimai, pateikti Prancūzijoje, vis dėlto buvo priimtini. Šis teismas pažymėjo, kad Anglijos teisme pareikštame ieškinyje aiškiai buvo nurodyta, jog suinteresuotasis asmuo prašo priteisti „pagrindinę išmoką ir kompensacinę išmoką“, bet ne „socialines išmokas ir lengvatas, susijusias su jo darbo sutarties nutraukimu“, dėl kurių jis ketino kreiptis į kitą teismą. Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) nusprendė, kad Anglijos teisme pareikšti piniginiai reikalavimai nėra tokie patys ir jų pagrindas nebuvo toks pats kaip jam pateiktų reikalavimų, todėl jų atžvilgiu negalima remtis jokia res judicata galia. Jis priteisė iš BNP Paribas atlyginti žalą, patirtą dėl atleidimo iš darbo be realaus ir rimto pagrindo, kompensacinę išmoką už atleidimą iš darbo nevykdant pareigų per įspėjimo laikotarpį, išeitinę kompensaciją, taip pat premijas ir priemokas pagal Prancūzijos teisę ir pagrindinėje byloje nagrinėjamą darbo sutartį.

24

BNP Paribas šį sprendimą apskundė Cour de cassation (Kasacinis teismas, Prancūzija), kuris šioje byloje yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Konkrečiai ji remiasi Reglamento Nr. 44/2001 33 straipsniu ir teigia, kad dėl priimto JK teismo sprendimo Prancūzijos teismai negalėjo nagrinėti atitinkamo darbuotojo pateiktų reikalavimų. Šiuo klausimu, pirma, ji mano, kad res judicata grindžiamas prieštaravimas turėjo būti vertinamas atsižvelgiant į užsienio teismo sprendimo galią ir veiksmingumą valstybėje narėje, kurioje jis buvo priimtas, ir kad reikėjo išsiaiškinti, ar šis sprendimas sudarė kliūčių kitos valstybės narės teismams priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie galėjo būti pareikšti dar šioje pirmojoje valstybėje iškeltoje byloje. Antra, ji tvirtina, kad pagrindinėje byloje Prancūzijoje darbuotojo pateiktų reikalavimų dalykas, t. y. atlyginti jo atleidimo iš darbo pasekmes, ir jų pagrindas, t. y. 2009 m. balandžio 2 d. pasirašyta darbo sutartis, yra tie patys kaip ir reikalavimų, kurie jau buvo pateikti Anglijos teismui, todėl jie yra nepriimtini.

25

Šiuo atžvilgiu Cour de cassation (Kasacinis teismas) kyla klausimas, pirma, ar, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 44/2001 33 ir 36 straipsnius, pripažinus valstybės narės teismo priimtą sprendimą, ieškinys tarp tų pačių šalių, grindžiamas ta pačia sutartimi, kuris vėliau buvo pareikštas kitoje valstybėje narėje, kad būtų priimtas sprendimas dėl minėtame užsienio teisme nepateiktų reikalavimų, gali būti pripažintas nepriimtinu tuo atveju, kai kilmės valstybės narės, t. y. tos pirmosios valstybės, teisėje numatyta reikalavimų koncentracijos arba vieno teisminio proceso taisyklė ir galbūt panaši taisyklė įtvirtinta ir prašomosios valstybės narės, t. y. šios antrosios valstybės, teisėje.

26

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad, kalbant apie Jungtinės Karalystės teisę, bendrovė BNP Paribas remiasi „abuse of process“ taisykle, įtvirtinta 1843 m. liepos 20 d.Court of Chancery (England and Wales) (Kanclerio Teismas, Anglija ir Velsas, Jungtinė Karalystė) Sprendime Henderson v. Henderson, pagal kurią „reikalaujama, kad tuo atveju, kai dėl šalių klausimo kyla ginčas jurisdikciją turinčiame teisme, visa jų byla turi būti nagrinėjama šiame teisme, kad iki galo būtų išspręsti visi šio klausimo aspektai (sprendimą galima skųsti apeliacine tvarka)“. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad kalbant apie Prancūzijos teisę, Darbo kodekso R. 1452‑6 straipsnyje įtvirtinta vadinamoji „vieno teisminio proceso“ taisyklė, pagal kurią visi reikalavimai, susiję su darbo sutartimi tarp tų pačių šalių, iš esmės turi būti nagrinėjami viename teisminiame procese, vis dar galiojo kreipimosi į Conseil de prud’hommes de Paris (Paryžiaus darbo bylų teismas) dieną.

27

Antra, jeigu būtų nuspręsta, kad nepriimtinumo nelemia užsienio teismo sprendimo poveikis, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 36 straipsnį, tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, kokią įtaką taikant šio reglamento 33 ir 36 straipsnius turi tai, kad galbūt „pagrindas“ ir „dalykas“ yra tapatūs, visų pirma atsižvelgiant į konkrečius reikalavimus, šioje byloje pateiktus atitinkamai Anglijos ir Prancūzijos teismuose.

28

Šiuo klausimu, pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar „tuo pačiu dalyku“ turi būti laikomi visi reikalavimai, kuriais siekiama piniginės sankcijos už pareigų, kylančių iš tos pačios darbo sutarties, nevykdymą, ar visgi šiuos reikalavimus reikia atskirti pagal tai, ar jie susiję su pareigomis, būdingoms šios sutarties vykdymui, ar su pareigomis, kylančioms dėl sutarties nutraukimo.

29

Antra, šis teismas konkrečiai klausia, ar „dalykas“ yra tapatus kalbant apie, viena vertus, kompensaciją, mokėtiną nepagrįsto atleidimo iš darbo atveju, kaip antai numatytą Jungtinės Karalystės teisėje, t. y. 1996 m. ERA, ir, kita vertus, kompensaciją, mokėtiną atleidimo iš darbo be realaus ir rimto pagrindo atveju, kaip antai numatytą Prancūzijos teisėje, t. y. Darbo kodekso L. 1235‑3 straipsnyje, ar galbūt net kompensacinę išmoką už atleidimą iš darbo nevykdant pareigų per įspėjimo laikotarpį ir išeitinę kompensaciją, kaip antai atitinkamai numatytas šio kodekso L. 1234‑5 straipsnio pirmoje pastraipoje ir L. 1234‑9 straipsnio pirmoje pastraipoje.

30

Galiausiai, trečia, jis nori sužinoti, ar toks ieškinys, koks pareikštas Jungtinėje Karalystėje dėl nepagrįsto atleidimo iš darbo, ir ieškinys dėl darbo sutartyje numatytų premijų ir priemokų mokėjimo turi būti laikomi turinčiais „tą patį pagrindą“ ir „tą patį dalyką“, kai šie abu ieškiniai grindžiami tais pačiais šalių sutartiniais santykiais.

31

Tokiomis aplinkybėmis Cour de cassation (Kasacinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

32

Pirma, dėl Reglamento Nr. 44/2001 taikymo ratione temporis reikia pažymėti, kad jis buvo panaikintas ir pakeistas Reglamentu Nr. 1215/2012, tačiau pagal pastarojo reglamento 66 straipsnio 2 dalį pirmasis reglamentas ir toliau taikomas teismo sprendimams, priimtiems bylose, iškeltose iki 2015 m. sausio 10 d.

33

Taigi nagrinėjant prašymą pripažinti ar vykdyti kitoje valstybėje narėje priimtą sprendimą, siekiant nustatyti, kuris iš šių dviejų reglamentų taikytinas ratione temporis, reikia remtis ieškinio, dėl kurio buvo priimtas sprendimas, kurį prašoma pripažinti ar vykdyti, pareiškimo data (šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 6 d. Sprendimo Weil, C‑361/18, EU:C:2019:473, 24 punktą).

34

Nagrinėjamu atveju ieškinys, dėl kurio buvo priimtas sprendimas, kurio pripažinimas nagrinėjamas pagrindinėje byloje, buvo pareikštas 2013 m. gruodžio 20 d. Anglijos teisme. Tuo remiantis darytina išvada, kad Reglamentas Nr. 44/2001 ratione temporis taikytinas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamam ginčui.

35

Antra, dėl Reglamento Nr. 44/2001 taikymo ratione loci, nepaisant Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos, reikia pažymėti, kad pagal Susitarimo dėl išstojimo 67 straipsnio 2 dalies a punktą, siejamą su jo 126 ir 127 straipsniais, Reglamentas Nr. 1215/2012 Jungtinėje Karalystėje, taip pat valstybėse narėse su Jungtine Karalyste susijusiais atvejais taikomas teismo sprendimų, kurie priimti iki pereinamojo laikotarpio pabaigos, t. y. 2020 m. gruodžio 31 d., iškeltose bylose, pripažinimui ir vykdymui.

36

Tuo remiantis darytina išvada, kad Reglamento Nr. 44/2001, kuris priimant šį susitarimą dėl išstojimo jau buvo panaikintas ir pakeistas Reglamentu Nr. 1215/2012, nuostatos dėl pripažinimo ir vykdymo taip pat išlieka taikomos tomis pačiomis sąlygomis.

37

Nagrinėjamu atveju, kadangi JK teismo sprendimas, kurį prašoma pripažinti Prancūzijoje, buvo priimtas teismo procese, pradėtame 2013 m. gruodžio 20 d. ieškiniu, Reglamentas Nr. 44/2001 ratione loci taikytinas pagrindinėje byloje.

38

Trečia, dėl Reglamento Nr. 44/2001 aiškinimo primintina, kad, kaip matyti iš jo 19 konstatuojamosios dalies ir tiek, kiek šiuo reglamentu santykiuose tarp valstybių narių pakeičiama 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, iš dalies pakeista vėlesnėmis konvencijomis, susijusiomis su naujų valstybių narių prisijungimu prie šios konvencijos (toliau – Briuselio konvencija), Teisingumo Teismo pateiktas šios konvencijos nuostatų išaiškinimas taikomas ir šio reglamento nuostatoms tiek, kiek šių teisės aktų nuostatas galima laikyti lygiavertėmis (2017 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Nogueira ir kt., C‑168/16 ir C‑169/16, EU:C:2017:688, 45 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

39

Atsižvelgiant į šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą konkrečiai nurodytas nuostatas, reikia pažymėti, kad toks lygiavertiškumas egzistuoja tarp, viena vertus, Briuselio konvencijos 26 ir 29 straipsnių ir, kita vertus, Reglamento Nr. 44/2001 33 ir 36 straipsnių, nes pirmųjų straipsnių tekstas iš esmės perkeltas į antruosius. Taigi Teisingumo Teismo jau pateiktas išaiškinimas dėl vienų taikomas ir kitiems.

40

Galiausiai, ketvirta, dėl šioje byloje pateiktų klausimų apimties reikia patikslinti, pirma, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija atitinka Reglamento Nr. 44/2001 33 straipsnio 3 dalyje numatytą atvejį, t. y. kai vienoje valstybėje narėje, vadinamoje „kilmės valstybėje narėje“, priimto sprendimo pripažinimu papildomai remiamasi kitos valstybės narės, vadinamosios „prašomosios valstybės narės“, teisme. Antra, iš P. Jenard parengtos ataskaitos dėl Briuselio konvencijos (OL C 59, 1979, p. 44) matyti, kad šios konvencijos 26 straipsnio trečia pastraipa, kuri atitinka šio reglamento 33 straipsnio 3 dalį, „susijusi su atvejais, kai pripažinimu remiamasi papildomai, t. y. kaip res judicata išimtimi kitoje byloje“, siekiant užkirsti kelią tam, kad, šioje kitoje valstybėje narėje pateikus reikalavimus, susijusius su tapačiais klausimais, kurie buvo išspręsti šiame sprendime, tas sprendimas nebūtų vėl kvestionuojamas.

41

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 44/2001 33 straipsnis, siejamas su šio reglamento 36 straipsniu, turi būti aiškinamas kaip draudžiantis, kad kilmės valstybėje narėje priimto sprendimo dėl darbo sutarties pripažinimas prašomojoje valstybėje narėje lemtų tai, kad pastarosios valstybės narės teisme pareikšti reikalavimai būtų nepriimtini dėl to, kad kilmės valstybės narės teisės aktuose numatyta procesinė visų su ta pačia darbo sutartimi susijusių reikalavimų koncentracijos taisyklė.

42

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip nurodė generalinis advokatas išvados 37 punkte, sąvoka „pripažinimas“ neapibrėžta Reglamente Nr. 44/2001, jo 33 straipsnio 1 dalyje tik nurodyta, kad vienoje valstybėje narėje priimti teismo sprendimai pripažįstami kitose valstybėse narėse nereikalaujant pradėti kokio nors specialaus proceso, o jo 36 straipsnyje – kad jokiomis aplinkybėmis užsienio teismo sprendimas negali būti peržiūrimas iš esmės.

43

Pagal suformuotą jurisprudenciją Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos turi būti aiškinamos autonomiškai, atsižvelgiant į jo sistemą ir tikslus (2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Gothaer Allgemeine Versicherung ir kt., C‑456/11, EU:C:2012:719, 25 punktas ir 2018 m. kovo 7 d. Sprendimo E.ON Czech Holding, C‑560/16, EU:C:2018:167, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

44

Kalbant apie Reglamento Nr. 44/2001 tikslus, pažymėtina, kad iš jo 2, 6 ir 16 konstatuojamųjų dalių matyti, kad šiuo reglamentu visų pirma siekiama užtikrinti laisvą teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose, priimtų šio reglamento privalančiose laikytis valstybėse narėse, judėjimą, suvienodinant jurisdikcijos taisykles ir supaprastinant formalumus, būtinus šių sprendimų pripažinimui ir vykdymui (šiuo klausimu žr. 2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Società Immobiliare Al Bosco, C‑379/17, EU:C:2018:806, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Aktiva Finants, C‑433/18, EU:C:2019:1074, 25 punktą).

45

Dėl Reglamentu Nr. 44/2001 nustatytos sistemos reikia nurodyti, kad jo 16 konstatuojamojoje dalyje pabrėžiama tarpusavio pasitikėjimo vykdant teisingumą Sąjungoje svarba, ypač kai valstybių narių teismai turi taikyti bendras jurisdikcijos taisykles. Šis tarpusavio pasitikėjimas pateisina valstybėje narėje priimtų teismo sprendimų automatišką pripažinimą, kaip numatyta šio reglamento 33 straipsnio 1 dalyje, ir reiškia, kad tokie sprendimai nėra peržiūrimi iš esmės, kaip to reikalaujama pagal minėto reglamento 36 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Gothaer Allgemeine Versicherung ir kt., C‑456/11, EU:C:2012:719, 28, 35 ir 37 punktus; 2013 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Salzgitter Mannesmann Handel, C‑157/12, EU:C:2013:597, 31 ir 32 punktus ir 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Diageo Brands, C‑681/13, EU:C:2015:471, 40 punktą).

46

Minėtas pasitikėjimas taip pat reiškia, kad nuostatos, susijusios su tokio teismo sprendimo pripažinimo principu, kaip antai numatytosios Reglamento Nr. 44/2001 33 straipsnyje, neturi būti aiškinamos siaurai, o šio principo išimtis įtvirtinančios nuostatos turi būti aiškinamos siaurai (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Gothaer Allgemeine Versicherung ir kt., C‑456/11, EU:C:2012:719, 28 ir 30 punktus; 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Diageo Brands, C‑681/13, EU:C:2015:471, 41 punktą ir 2022 m. birželio 20 d. Sprendimo London Steam-Ship Owners’ Mutual Insurance Association, C‑700/20, EU:C:2022:488, 77 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

47

Šiomis aplinkybėmis, kaip Teisingumo Teismas jau priminė cituodamas šio sprendimo 40 punkte minėtą P. Jenard ataskaitą, pripažinimu „sprendimams siekiama suteikti tokią galią ir veiksmingumą, kokius jie turi valstybėje, kurioje buvo priimti“. Todėl pagal Reglamento Nr. 44/2001 33 straipsnį pripažintas užsienio teismo sprendimas prašomojoje valstybėje iš esmės turi turėti tokį patį poveikį kaip ir kilmės valstybėje (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Gothaer Allgemeine Versicherung ir kt., C‑456/11, EU:C:2012:719, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

48

Kaip iš esmės pažymėjo generalinis advokatas išvados 42–52 punktuose, iš šios jurisprudencijos matyti, kad kai valstybėje narėje priimto teismo sprendimo pripažinimu remiamasi kaip pagrindą nurodant Reglamentą Nr. 44/2001, iš esmės reikia, pirma, remtis tik kilmės valstybės narės teisės normomis siekiant nustatyti, kokį poveikį šis sprendimas turi turėti prašomojoje valstybėje narėje, ir, antra, priskirti tokiam sprendimui tokią galią ir tokį veiksmingumą, kuriuos jis turi kilmės valstybėje narėje.

49

Nagrinėjamu atveju iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal kilmės valstybės narės teisę šalys visus savo reikalavimus, susijusius su tais pačiais teisiniais santykiais, turi reikšti per vieną teisminį procesą, antraip jie bus nepriimtini. Taigi reikia nustatyti, ar tokią procesinę taisyklę apima kilmės valstybėje narėje priimto sprendimo, kai jis pripažįstamas prašomojoje valstybėje narėje, galia ir veiksmingumas, kas lemtų, kad nauji reikalavimai, vėliau pateikti prašomosios valstybės narės teisme, tarp tų pačių šalių ir remiantis tais pačiais teisiniais santykiais, būtų nepriimtini.

50

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad tokia vidaus teisės taisyklė dėl reikalavimų koncentracijos yra procesinio pobūdžio ir ja siekiama išvengti, kad dėl reikalavimų, susijusių su vienais ir tais pačiais šalis siejančiais teisiniais santykiais, nebūtų pradėta daugybė bylų, ir tuo siekiama užtikrinti tiek gerą teisingumo vykdymą, tiek atitinkamų šalių interesus. Tačiau tokia taisyklė nėra skirta sprendimo galiai ir veiksmingumui reglamentuoti jo priėmimo valstybėje narėje, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 47 punkte nurodytą jurisprudenciją. Taigi ši taisyklė negali būti taikoma siekiant nustatyti sprendimo, kurio pripažinimu remiamasi siekiant užginčyti ieškinio tarp tų pačių šalių ir dėl tų pačių teisinių santykių, pareikšto kitoje valstybėje narėje po šio sprendimo priėmimo, priimtinumą, poveikį.

51

Kaip iš esmės pažymėjo generalinis advokatas išvados 58–62 punktuose, priešingas aiškinimas galėtų sukelti abejonių dėl šio reglamento III skyriuje esančių nuostatų dėl pripažinimo taikymo ir taip pat galėtų pakenkti minėto reglamento II skyriuje įtvirtintų nuostatų, vienodai nustatančių valstybių narių teismų jurisdikciją, įgyvendinimui, nes dėl to šaliai galėtų būti užkirstas kelias pateikti naujus reikalavimus teismui, kuris vis dėlto buvo nurodytas kaip kompetentingas pagal tą patį reglamentą.

52

Bet kuriuo atveju Teisingumo Teismas priminė, kad, nors dėl pripažinimo iš esmės užsienio sprendimai turi įgyti tokią galią ir veiksmingumą, kokius jie turi valstybėje narėje, kurioje buvo priimti, kitaip yra vykdant sprendimą, nes nėra jokios priežasties suteikti šiam sprendimui galią, kurios jis neturi kilmės valstybėje narėje, ar poveikį, kurio tokio pat tipo sprendimas neturėtų, jei būtų priimtas tiesiogiai prašomojoje valstybėje narėje (šiuo klausimu žr. 2009 m. balandžio 28 d. Sprendimo Apostolides, C‑420/07, EU:C:2009:271, 66 punktą ir 2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Società Immobiliare Al Bosco, C‑379/17, EU:C:2018:806, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

53

Kai užsienio teismo sprendimas pripažįstamas prašomojoje valstybėje narėje, jis integruojamas į šios valstybės narės teisinę sistemą ir taikomos tos valstybės procesinės taisyklės.

54

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, kokios procesinės taisyklės taikomos pripažinus kilmės valstybėje narėje priimtą sprendimą ir kokių procesinių pasekmių, jei tokių yra, gali kilti vėliau pateiktiems reikalavimams.

55

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Reglamento Nr. 44/2001 33 straipsnis, siejamas su šio reglamento 36 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama, kad kilmės valstybėje narėje priimto sprendimo dėl darbo sutarties pripažinimas prašomojoje valstybėje narėje lemtų tai, kad pastarosios valstybės narės teisme pareikšti reikalavimai būtų nepriimtini dėl to, kad kilmės valstybės narės teisės aktuose numatyta procesinė visų su ta pačia darbo sutartimi susijusių reikalavimų koncentracijos taisyklė, nedarant poveikio prašomosios valstybės narės procesinėms taisyklėms, kurios gali būti taikomos po tokio pripažinimo.

56

Atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį klausimą, nereikia atsakyti į antrąjį ir trečiąjį klausimus.

57

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 33 straipsnis, siejamas su šio reglamento 36 straipsniu,

turi būti aiškinamas taip:

pagal jį draudžiama, kad kilmės valstybėje narėje priimto sprendimo dėl darbo sutarties pripažinimas prašomojoje valstybėje narėje lemtų tai, kad pastarosios valstybės narės teisme pareikšti reikalavimai būtų nepriimtini dėl to, kad kilmės valstybės narės teisės aktuose numatyta procesinė visų su ta pačia darbo sutartimi susijusių reikalavimų koncentracijos taisyklė, nedarant poveikio prašomosios valstybės narės procesinėms taisyklėms, kurios gali būti taikomos po tokio pripažinimo.