1

Savo apeliaciniais skundais Europos investicijų bankas (EIB) (byla C‑212/21 P) ir Europos Komisija (byla C‑223/21 P) prašo panaikinti 2021 m. sausio 27 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą ClientEarth / EIB (T‑9/19, EU:T:2021:42; toliau – skundžiamas sprendimas). Šiuo sprendimu Bendrasis Teismas panaikino EIB sprendimą, apie kurį ClientEarth pranešta 2018 m. spalio 30 d. raštu ir kuriuo kaip nepriimtinas buvo atmestas prašymas vidaus tvarka peržiūrėti 2018 m. balandžio 12 d. EIB direktorių valdybos nutarimą patvirtinti biomasės elektrinės projekto Galisijoje (Ispanija) finansavimą (toliau – ginčijamas sprendimas), kurį ClientEarth buvo pateikusi 2018 m. rugpjūčio 9 d. pagal 2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1367/2006 dėl Orhuso konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais nuostatų taikymo Bendrijos institucijoms ir organams (OL L 264, 2006, p. 13) 10 straipsnio 1 dalį ir 2007 m. gruodžio 13 d. Komisijos sprendimą 2008/50/EB, nustatantį išsamias Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1367/2006 dėl Orhuso konvencijos nuostatų, susijusių su administracinių aktų peržiūr[os] vidaus tvarka prašymais, taikymo taisykles (OL L 13, 2008, p. 24).

2

1998 m. birželio 25 d. Orhuse (Danija) pasirašytos Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais, Europos bendrijos vardu patvirtintos 2005 m. vasario 17 d. Tarybos sprendimu 2005/370/EB (OL L 124, 2005, p. 1; toliau – Orhuso konvencija), 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šioje konvencijoje:

„Valstybės institucija“:

<…>

Šis terminas neapima teismų ar įstatymų leidybos institucijų.“

3

Orhuso konvencijos 9 straipsnio „Teisė kreiptis į teismus“ 3 ir 4 dalyse nustatyta, jog kiekviena šios konvencijos šalis turi užtikrinti, kad visuomenės atstovai, atitinkantys nacionaliniuose įstatymuose numatytus kriterijus, galėtų administracine arba teismo tvarka kreiptis dėl privačių asmenų arba valstybės institucijų, pažeidžiančių nacionalinių įstatymų nuostatas, susijusias su aplinkosauga, veiksmų arba neveikimo užginčijimo ir kad vykdant šias procedūras, turi būti užtikrintos atitinkamos ir veiksmingos teisinės gynybos priemonės ir tos priemonės turi būti teisingos, bešališkos, pasiūlytos laiku ir ne per daug brangios.

4

Reglamento Nr. 1367/2006 3, 7, 10, 11, 18 ir 20 konstatuojamose dalyse nustatyta:

<…>

<…>

<…>

<…>

5

To paties reglamento 1 straipsnio 1 dalyje jo tikslas apibrėžtas taip:

„Šio reglamento tikslas – prisidėti prie įsipareigojimų, kylančių iš [Orhuso konvencijos), įgyvendinimo, nustatant taisykles dėl [šios] [k]onvencijos nuostatų taikymo [Sąjungos] institucijoms ir organams, visų pirma:

<…>

6

To reglamento 2 straipsnyje nustatyta:

„1.   „Šiame reglamente:

<…>

<…>

<…>“

7

To paties reglamento 10 straipsnio „Prašymas peržiūrėti administracinius aktus vidaus tvarka“ 1 dalyje numatyta:

„Bet kuri nevyriausybinė organizacija, atitinkanti 11 straipsnyje nustatytus kriterijus, turi teisę pateikti prašymą dėl vidaus peržiūros [Sąjungos] institucijai ar organui, priėmusiam administracinį aktą pagal aplinkos apsaugos teisę. <…>“

8

Reglamento Nr. 1367/2006 12 straipsnio „Nagrinėjimas Teisingumo Teisme“ 1 dalyje nustatyta:

„Nevyriausybinė organizacija, pateikusi prašymą dėl vidaus peržiūros pagal 10 straipsnį, gali pradėti teisminį procesą Teisingumo Teisme pagal atitinkamas Sutarties nuostatas.“

9

Skundžiamo sprendimo 37–62 punktuose nurodytas ginčo aplinkybes galima trumpai apibendrinti taip, kaip nurodyta toliau.

10

2018 m. balandžio 12 d. nutarimu, kuris 2018 m. birželio 28 d. buvo paskelbtas EIB interneto svetainėje, EIB direktorių valdyba patvirtino pasiūlymą finansuoti projektą dėl maždaug 50 megavatų pajėgumo biomasės elektrinės, kurioje naudojamos medienos ruošimo liekanos, surinktos 100 km spinduliu, statybų Curtis (Teixeiro) savivaldybėje, esančioje Korunjos provincijoje (Galisija, Ispanija) (toliau – projektas Curtis), suteikiant paskolą, kuri turėjo būti skirta ad hoc subjektui ir kurios dydis negalėjo viršyti 60 mln. EUR (toliau – 2018 m. balandžio 12 d. nutarimas).

11

2018 m. balandžio 13 d. raštu EIB informavo projekto Curtis rengėją apie 2018 m. balandžio 12 d. nutarimą ir nurodė, kad preliminarus šio projekto finansavimo patvirtinimas nesukuria EIB jokios pareigos suteikti paskolą, bet leidžia rengėjui imtis priemonių, kurių reikia, kad ši paskola būtų įforminta.

12

2018 m. liepos 23 d. EIB tarnybos pasirašė vidaus susitarimą dėl projekto Curtis finansavimo sutarties sąlygų. Su tuo susiję sutarties dokumentai buvo pasirašyti 2018 m. liepos 25 d. Pirmoji išmoka, susijusi su EIB finansavimu, buvo išmokėta 2018 m. rugpjūčio 29 d.

13

2018 m. rugpjūčio 9 d. aplinkos apsaugos srityje veikianti nevyriausybinė organizacija ClientEarth, remdamasi Reglamento Nr. 1367/2006 10 straipsnio 1 dalimi, pateikė EIB prašymą vidaus tvarka peržiūrėti 2018 m. balandžio 12 d. nutarimą.

14

Ginčijamu sprendimu, apie kurį ClientEarth pranešta 2018 m. spalio 30 d. raštu, pasirašytu EIB Generalinė sekretorės ir jo teisės tarnybos vadovo pavaduotojos, šis prašymas buvo atmestas kaip nepriimtinas, motyvuojant tuo, kad 2018 m. balandžio 12 d. nutarimas nėra „administracinis aktas“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies g punktą, todėl EIB negalėjo jo peržiūrėti vidaus tvarka.

15

2019 m. sausio 8 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ClientEarth ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, grindžiamą dviem pagrindais. Pirmasis pagrindas susijęs su vertinimo klaidomis taikant dvi sąlygas, kurias turėjo atitikti 2018 m. balandžio 12 d. nutarimas, kad jį būtų galima laikyti „administraciniu aktu“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies g punktą, t. y. pirma, aktas turi būti priimtas „pagal aplinkos apsaugos teisę“ ir, antra, šis aktas turi būti „teisiškai įpareigojantis ir turintis išorinį poveikį“. Antrasis pagrindas susijęs su EIB tenkančios pareigos motyvuoti pažeidimu.

16

EIB, palaikomas Komisijos, prašė Bendrojo Teismo šį ieškinį atmesti. Visų pirma EIB teigė, kad ClientEarth prašymas vidaus tvarka peržiūrėti 2018 m. balandžio 12 d. nutarimą yra nesuderinamas su EIB nepriklausomumu jo finansinių operacijų srityje, todėl nepriimtinas.

17

Pirmiausia Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 86–92 punktuose atmetė šį EIB gynybos pagrindą kaip nepriimtiną. Jis pažymėjo, kad ginčijamame sprendime nurodyta tik tai, kad 2018 m. balandžio 12 d. nutarimas nėra „administracinis aktas“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies g punktą, nes jis priimtas ne „pagal aplinkos apsaugos teisę“ ir nėra „teisiškai įpareigojantis ir turintis išorinį poveikį“. Bendrojo Teismo teigimu, EIB, „nagrinėdamas tik šiuos du motyvus, o ne savarankišką pagrindą, neaiškiai ir bendrai nurodė Sutartyse ir jo statute jam pripažįstamą komercinę ir politinę diskreciją, taip pat savo institucinį vaidmenį ir jam pagal šį statutą tenkančią užduotį“. Taigi to sprendimo 91 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad prašymo vidaus tvarka peržiūrėti 2018 m. balandžio 12 d. nutarimą tariamo nesuderinamumo su EIB nepriklausomumu jo finansinių operacijų srityje vertinimas reikštų, kad EIB motyvai, kuriais jis grindė ginčijamą sprendimą, pakeičiami savaisiais.

18

Be to, Bendrasis Teismas padarė nuorodą į skundžiamo sprendimo 92 punktą, to sprendimo 151 punkte atmesdamas kaip nepriimtiną argumentą, jog, atsižvelgiant į SESV 271 straipsnio c punktą ir EIB nepriklausomumą jo finansinių operacijų srityje, 2018 m. balandžio 12 d. nutarimas negali būti kvalifikuojamas kaip „administracinis aktas“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies g punktą.

19

Toliau skundžiamo sprendimo 102–104 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo antrąjį pagrindą, kurį ClientEarth nurodė grįsdama savo ieškinį, ir nusprendė, kad ši organizacija galėjo iš ginčijamo sprendimo suprasti motyvus, dėl kurių EIB kaip nepriimtiną atmetė jos prašymą vidaus tvarka peržiūrėti 2018 m. balandžio 12 d. nutarimą, ir ginčyti šių motyvų pagrįstumą. Kadangi šis sprendimas taip pat leido Bendrajam Teismui vykdyti teisminę kontrolę, antrąjį pagrindą jis atmetė kaip nepagrįstą.

20

Galiausiai, kalbant apie pirmąjį pagrindą, kurį ClientEarth nurodė grįsdama savo ieškinį ir kurį Bendrasis Teismas išnagrinėjo paskiausiai, iš skundžiamo sprendimo 107 punkto matyti, kad šis teismas iš pradžių pažymėjo, jog abi šio sprendimo 15 punkte paminėtos ir Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies g punkte nurodytos sąlygos turi būti aiškinamos kiek įmanoma „atsižvelgiant į Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 ir 4 dalis <…>, taigi, ir į reikalavimą užtikrinti faktinę [ClientEarth] teisę kreiptis į teismą“.

21

Pirma, dėl šio pagrindo antros dalies, susijusios su klaidingu sąlygos, kad aktas turi būti priimtas „pagal aplinkos apsaugos teisę“, taikymu, skundžiamo sprendimo 118 punkte Bendrasis Teismas priminė, kad Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas sąvokai „aplinkos apsaugos teisė“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies f punktą, ketino suteikti „plačią reikšmę, kuri neapsiriboja klausimais, susijusiais su gamtinės aplinkos apsauga siaurąja prasme“.

22

Skundžiamo sprendimo 121 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad šio 2 straipsnio 1 dalies f punkte esanti nuoroda į „[Sąjungos] teisės aktus“ turi būti suprantama kaip reiškianti „bet kurią visuotinai taikomą Sąjungos antrinės teisės nuostatą“, kitaip nei „administracinis aktas“, kaip jis suprantamas pagal šio reglamento 2 straipsnio 1 dalies g punktą. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas pažymėjo: kadangi to reglamento priėmimo dieną Sąjungos sutarčių lygmeniu nebuvo nustatyta skirtumo tarp teisės aktų, priimtų pagal įprastą ar specialią teisėkūros procedūrą, ir reglamentuojamojo pobūdžio aktų, priimtų pagal kitą procedūrą, sąvoka „teisės aktas“, kaip ji suprantama pagal minėto reglamento 2 straipsnio 1 dalies f punktą, negali būti aiškinama taip, kad pagal ją kaip į „aplinkos apsaugos teisę“ negalima atsižvelgti į šioje srityje priimto „reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto“ nuostatas.

23

Skundžiamo sprendimo 122–124 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad teisės aktų nuostatoms dėl „aplinkos apsaugos teisės“, kaip tai suprantama pagal šio 2 straipsnio 1 dalies f punktą, turi būti prilyginamos visuotinai taikomos taisyklės, reglamentuojančios EIB paskolų teikimo veiklą, siekiant SESV tikslų aplinkosaugos srityje, visų pirma tos, kurios išplaukia iš, pirma, 2009 m. vasario 3 d. EIB direktorių valdybos patvirtinto pareiškimo dėl aplinkosaugos bei socialinių principų ir standartų (toliau – 2009 m. pareiškimas) ir, antra, 2015 m. rugsėjo 22 d. EIB priimtos klimato strategijos, kuria norima sutelkti finansus siekiant pereiti prie mažo anglies dioksido kiekio technologijų ir klimato kaitai atsparios ekonomikos (toliau – klimato strategija).

24

Skundžiamo sprendimo 126 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies g punkte vartojama sąvoka „administracinis aktas“ turi būti aiškinama kaip apimanti „visas individualiai taikomas priemones, kurioms taikomi Sąjungos antrinės teisės reikalavimai ir kuriomis, neatsižvelgiant į jų teisinį pagrindą, tiesiogiai siekiama Sąjungos aplinkos politikos tikslų“.

25

Skundžiamo sprendimo 138–140 punktuose Bendrasis Teismas laikėsi nuomonės, kad 2018 m. balandžio 12 d. nutarimas, kiek jame pripažinta, jog projektas Curtis atitinka EIB paskolų teikimo veiklos tikslus ir 2009 m. pareiškime bei klimato strategijoje nustatytus aplinkosaugos kriterijus, susijusius su projektų tinkamumu gauti šios įstaigos finansavimą, yra individualiai taikoma priemonė, priimta „pagal aplinkos apsaugos teisę“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 2 straipsnio 1 dalies g punktą. Taigi jis pritarė šio ieškinio pirmojo pagrindo antrai daliai.

26

Antra, dėl pirmojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su klaidingu sąlygos, kad aktas turi būti „teisiškai įpareigojantis ir turintis išorinį poveikį“ taikymu, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 167–170 punktuose konstatavo, kad 2018 m. balandžio 12 d. nutarime buvo išreikšta galutinė EIB direktorių valdybos pozicija dėl projekto Curtis tinkamumo gauti šios įstaigos finansavimą, atsižvelgiant į jo aplinkosaugos ir socialinius aspektus, todėl „vėlesnis valdymo komiteto sprendimas suteikti paskolą, priimtas po to, kai jis atliko projekto Curtis auditą dėl kitų nagrinėtinų aspektų, galėjo būti laikomas nebent paprastu įgyvendinimo sprendimu“.

27

Konstatavęs, kad ClientEarth pateiktas prašymas atlikti vidaus peržiūrą „bent jau iš dalies buvo susijęs su [2018 m. balandžio 12 d.] nutarimo sukeliamais galutiniais teisiniais padariniais trečiosioms šalims“, skundžiamo sprendimo 171 ir 172 punktuose Bendrasis Teismas ieškinio pirmojo pagrindo pirmą dalį pripažino pagrįsta ir panaikino ginčijamą sprendimą.

28

Apeliaciniame skunde byloje C‑212/21 P EIB Teisingumo Teismo prašo:

29

Apeliaciniame skunde byloje C‑223/21 P Komisija Teisingumo Teismo prašo:

30

Atsiliepime į abu apeliacinius skundus ClientEarth Teisingumo Teismo prašo:

31

2021 m. balandžio 30 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑212/21 P ir C‑223/21 P buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas sprendimas.

32

Grįsdami atitinkamus apeliacinius skundus tiek Komisija, tiek EIB nurodo tris pagrindus, kuriuose kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis padarė teisės klaidų, vertindamas funkcinį nepriklausomumą, kuriuo EIB remiasi savo finansinių operacijų srityje, taip pat aiškindamas ir taikydamas Orhuso konvenciją ir sąvoką „administracinis aktas“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies g punktą.

33

EIB pirmajame pagrinde ir antrojo pagrindo antroje dalyje byloje C‑212/21 P, o Komisija trečiajame pagrinde byloje C‑223/21 P kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis, be kita ko, skundžiamo sprendimo 89–92 ir 151 punktuose padarė teisės klaidą, nes atmetė kaip nepriimtiną gynybos pagrindą, grindžiamą EIB nepriklausomumu jo finansinių operacijų srityje. Jų teigimu, Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad ginčijamame sprendime nebuvo remiamasi šiuo nepriklausomumu „kaip savarankišku pagrindu“ atmetant kaip nepriimtiną prašymą vidaus tvarka peržiūrėti 2018 m. balandžio 12 d. nutarimą. Bet kuriuo atveju, EIB teigimu, klausimas, ar prašymas vidaus tvarka peržiūrėti šį nutarimą kenkia šiam nepriklausomumui dėl to, kad jis kyla iš pirminės Sąjungos teisės, susijęs su viešąja tvarka ir Bendrasis Teismas turėjo jį išnagrinėti savo iniciatyva.

34

Pirma, EIB kaltina Bendrąjį Teismą skundžiamo sprendimo 90 punkte akivaizdžiai iškraipius ginčijamo sprendimo turinį, nes argumentas, grindžiamas EIB nepriklausomumu jo finansinių operacijų srityje, buvo aiškiai nurodytas šio sprendimo motyvuose. Taigi, priešingai, nei konstatuota to sprendimo 91 punkte, šio argumento nagrinėjimas nelėmė to, kad Bendras Teismas pakeitė EIB motyvus savaisiais, ar „šalių disbalanso“, kaip tai suprantama pagal 2020 m. birželio 11 d. Sprendimą Komisija / Di Bernardo (C‑114/19 P, EU:C:2020:457, 59 punktas), nes ClientEarth yra patyrusi organizacija, gerai žinanti Sąjungos teisę.

35

Antra, EIB ir Komisija teigia, kad prašymas vidaus tvarka peržiūrėti EIB direktorių valdybos nutarimus, pateiktas pagal Reglamento Nr. 1367/2006 10 straipsnio 1 dalį, kenkia šios įstaigos nepriklausomumui finansų rinkose, kuris yra būtinas SESV 309 straipsniu jai pavestai bendrojo intereso užduočiai vykdyti. Šis prašymas taip pat gali pakenkti EIB reputacijai ir patikimumui šiose rinkose. Per laikotarpį, per kurį šis prašymas gali būti pateiktas, taip pat per visą šios peržiūros ir galimų vėlesnių teismo procesų laikotarpį EIB praktiškai negali derėtis ir pasirašyti sutartinių dokumentų, susijusių su jo direktorių valdybos jau patvirtintų projektų finansavimu. Iš to kylantis netikrumas padidėja dėl nenuspėjamo prašymų atlikti vidaus peržiūrą, kurie gali būti pateikti, skaičiaus.

36

Bendrasis Teismas turėjo savo iniciatyva išnagrinėti prašymo vidaus tvarka peržiūrėti 2018 m. balandžio 12 d. nutarimą, pateikto pagal Reglamento Nr. 1367/2006 10 straipsnio 1 dalį, priimtinumą, atsižvelgdamas į SESV 15 straipsnio 3 dalį, 271 straipsnio c punktą, 308 ir 309 straipsnius ir reikšmingas EIB statuto nuostatas. Be to, atmesdamas ClientEarth ieškinį Bendrasis Teismas savo iniciatyva turėjo remtis SESV 271 straipsnio c punktu, nes pagal šią nuostatą, siejamą su EIB statuto 19 straipsniu, šios įstaigos direktorių valdybos nutarimams netaikoma jokios teisminės kontrolės dėl esmės.

37

Šiomis aplinkybėmis tiek EIB, tiek Komisija pabrėžia, pirma, kad administracinio akto peržiūra vidaus tvarka pagal Reglamento Nr. 1367/2006 10 straipsnio 1 dalį yra neatsiejama nuo šio reglamento 12 straipsnyje nurodyto nagrinėjimo teisme, ir, antra, kad SESV 271 straipsnio c punktas yra viena iš „atitinkamų Sutarties nuostatų“, į kurias, remiantis šiuo 12 straipsniu, turi būti atsižvelgta vertinant galimybę kreiptis į teismą, kuri šia nuostata pripažįstama nevyriausybinėms aplinkos apsaugos organizacijoms. Šis 271 straipsnio c punktas būtų pažeistas, jei dėl EIB direktorių valdybos nutarimo, kurį prašoma peržiūrėti vidaus tvarka, būtų pareikštas ieškinys pagal Reglamento Nr. 1367/2006 12 straipsnį, atsižvelgiant į šį prašymą pateikusios nevyriausybinės organizacijos išreikštą susirūpinimą, susijusį su aplinkosauga.

38

ClientEarth ginčija visų šių argumentų pagrįstumą.

39

Savo argumentuose EIB ir Komisija kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis skundžiamo sprendimo 89–92 ir 151 punktuose padarė teisės klaidą, nes atmetė kaip nepriimtiną argumentą, grindžiamą žala EIB nepriklausomumui jo finansinių operacijų srityje, kurį garantuoja pirminė Sąjungos teisė, nes šis argumentas nebuvo nurodytas kaip savarankiškas ginčijamo sprendimo pagrindas. Bet kuriuo atveju šis argumentas turėjo būti išnagrinėtas kaip su viešąja tvarka susijęs klausimas, dėl kurio ClientEarth pareikštas ieškinys gali būti atmestas.

40

Pirma, kalbant apie skundžiamo sprendimo 89–91 punktuose tariamai akivaizdžiai iškraipytą ginčijamo sprendimo turinį, kiek tai susiję su EIB nepriklausomumu jo finansinių operacijų srityje, iš ginčijamo sprendimo ketvirtos, penktos ir septintos pastraipų matyti, kad prašymas vidaus tvarka peržiūrėti 2018 m. balandžio 12 d. nutarimą buvo atmestas kaip nepriimtinas, motyvuojant tuo, kad šis nutarimas nebuvo „administracinis aktas“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies g punktą, nes nebuvo priimtas „pagal aplinkos apsaugos teisę“ ir nėra „teisiškai įpareigojantis ir turintis išorinį poveikį“, o ne todėl, kad šis prašymas pakenkė EIB nepriklausomumui jo finansinių operacijų srityje.

41

Ginčijamo sprendimo šeštoje pastraipoje nurodyta, kad „bet kokį EIB sprendimą paremti potencialiai reikalavimus atitinkantį projektą ar jo neparemti ir prireikus patvirtinti šios paramos formą arba ne apima Sutartyse ar statute [EIB] pripažįstama komercinė ir politinė diskrecija“, o šio akto aštuntoje pastraipoje – kad ClientEarth pateiktas sąvokos „aplinkos apsaugos teisė“, kaip ji suprantama pagal to reglamento 2 straipsnio 1 dalies f punktą, aiškinimas „nebūtų suderinamas nei su EIB instituciniu vaidmeniu, nei su jam pagal jo statutą tenkančia užduotimi“.

42

Taigi Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 89 ir 90 punktuose nepadarydamas teisės klaidos galėjo nuspręsti, kad ginčijamame sprendime EIB tik „neaiškiai ir bendrai“ nurodė „Sutartyse ir jo statute jam pripažįstamą komercinę ir politinę diskreciją, taip pat savo institucinį vaidmenį ir jam pagal šį statutą tenkančią užduotį“, ir tai padarė ne pateikdamas savarankišką prašymo vidaus tvarka peržiūrėti 2018 m. balandžio 12 d. nutarimą nepriimtinumo pagrindą, o tik nagrinėdamas du šio sprendimo 40 punkte nurodytus motyvus. Tokiomis aplinkybėmis Bendrojo Teismo negalima kaltinti akivaizdžiai iškraipius minėto sprendimo turinį.

43

Šiuo klausimu reikia pridurti, kad vertindamas pareigos motyvuoti laikymąsi Sąjungos teismas neprivalo atsižvelgti į papildomus paaiškinimus, kuriuos nagrinėjamo akto autorius pateikė tik vykstant teismo procesui, nes priešingu atveju būtų pakenkta administracijos ir Sąjungos teismo kompetencijos pasidalijimui ir susilpnėtų administracijos aktų teisėtumo kontrolė (šiuo klausimu žr. 2020 m. birželio 11 d. Sprendimo Komisija / Di Bernardo, C‑114/19 P, EU:C:2020:457, 58 punktą).

44

Antra, dėl Bendrojo Teismo pareigos savo iniciatyva išnagrinėti tai, kad prašymu vidaus tvarka peržiūrėti 2018 m. balandžio 12 d. nutarimą tariamai buvo pažeistas EIB nepriklausomumas jo finansinių operacijų srityje, kurį šį įstaiga grindžia, be kita ko, SESV 15 straipsnio 3 dalimi, 271 straipsnio c punktu ir 308 bei 309 straipsniais, taip pat tam tikromis EIB statuto nuostatomis, iš pradžių reikia pažymėti, kad tariamo Sąjungos pirminės teisės pažeidimo nepakanka, kad atsirastų Sąjungos teismo pareiga nagrinėti savo iniciatyva.

45

Nors tam tikri pagrindai gali ar net turi būti nurodyti teismo iniciatyva, pavyzdžiui, susiję su atitinkamo sprendimo nemotyvavimu arba nepakankamu motyvavimu, pagrindą, siejamą su šio sprendimo teisėtumu iš esmės, kuris grindžiamas Sutarčių ar jas įgyvendinančių teisės normų, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, pažeidimu, Sąjungos teismas gali nagrinėti tik jeigu ieškovas yra jį pateikęs (šiuo klausimu žr. 2017 m. spalio 25 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑467/15 P, EU:C:2017:799, 14 ir 15 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

46

Taigi Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai iš esmės neišnagrinėjo EIB argumento, kad buvo pakenkta jo nepriklausomumui finansinių operacijų srityje, išplaukiančiam iš SESV 15 straipsnio 3 dalies, 308 ir 309 straipsnių ir tam tikrų EIB statuto nuostatų.

47

Vis dėlto EIB rėmimasis savo nepriklausomumo išsaugojimu finansinių operacijų srityje, siejamas su SESV 271 straipsnio c punktu, kaip matyti iš Bendrajame Teisme jo pateikto atsiliepimo į ieškinį 110 punkto, gali būti vertinamas kaip Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijos vykdyti nors ir netiesioginę EIB direktorių valdybos nutarimo kontrolę ginčijimas, kai nagrinėjamas ieškinys dėl EIB sprendimo atsisakyti vidaus tvarka peržiūrėti šį nutarimą panaikinimo. Be to, EIB, kuriam šiuo klausimu pritaria Komisija, be kita ko, per Teisingumo Teisme vykusį posėdį teigė, kad egzistuoja neatsiejamas ryšys tarp teisės pateikti prašymą vidaus tvarka peržiūrėti EIB direktorių valdybos nutarimą ir teisės pareikšti ieškinį dėl sprendimo, kurį EIB priėmė atlikęs šią peržiūrą, panaikinimo. Taigi, jų nuomone, išsaugant EIB nepriklausomumą, iš nevyriausybinių aplinkosaugos organizacijų, kaip antai ClientEarth, būtų atimta tiek teisė prašyti, kad toks nutarimas būtų peržiūrėtas vidaus tvarka, tiek teisė pareikšti ieškinį dėl galimo sprendimo atmesti prašymą panaikinimo.

48

Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas savo iniciatyva turėjo patikrinti Sąjungos teismo jurisdikciją priimti sprendimą dėl ieškinio, kuriuo prašoma panaikinti sprendimą dėl prašymo vidaus tvarka peržiūrėti EIB direktorių valdybos nutarimą. Klausimas dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijos spręsti ginčą yra susijęs su viešąja tvarka, todėl tokį klausimą Sąjungos teismas gali išnagrinėti bet kuriuo proceso etapu, netgi savo iniciatyva (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 6 d. Sprendimo Bank Refah Kargaran / Taryba, C‑134/19 P, EU:C:2020:793, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

49

Remiantis SESV 271 straipsnio c puntu, ieškinius dėl EIB direktorių valdybos nutarimų gali pateikti „tik valstybės narės arba Komisija [SESV] 263 straipsnyje nustatytomis sąlygomis ir tik dėl to, kad nesilaikoma [EIB] statuto 19 straipsnio 2 ir 5–7 dalyse nustatytos tvarkos“.

50

Iš pačios SESV 271 straipsnio c punkto formuluotės matyti, kad pagal šią nuostatą galimybei pareikšti ieškinį dėl EIB direktorių valdybos nutarimų panaikinimo taikomos griežtesnės sąlygos, nei nustatytosios SESV 263 straipsnyje. SESV 271 straipsnio c punktu yra apribojama pagal šią Sutartį Europos Sąjungos Teisingumo Teismui suteikta bendroji jurisdikcija atlikti Sąjungos institucijų aktų teisėtumo kontrolę, todėl ši nuostata turi būti aiškinama siaurai (pagal analogiją žr. 2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Vengrija / Parlamentas, C‑650/18, EU:C:2021:426, 31 punktą). Kaip savo išvados 63 ir 64 punktuose pažymėjo generalinė advokatė, šis apribojimas susijęs, pirma, su potencialių ieškovų ratu ir, antra, su Sąjungos teismo įgaliojimais atlikti esmės kontrolę.

51

Tuo remiantis darytina išvada, kad SESV 271 straipsnio c punkte tiesiogiai nėra reglamentuojamas atvejis, kai pagal Reglamento Nr. 1367/2006 12 straipsnio 1 dalį pareiškiamas ieškinys dėl EIB sprendimo dėl prašymo vidaus tvarka peržiūrėti EIB direktorių valdybos nutarimą. Vis dėlto SESV 271 straipsnio c punktas yra atitinkama Sutarties nuostata, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1367/2006 12 straipsnio 1 dalį, į kurią reikia atsižvelgti siekiant nustatyti galimybę kreiptis į Sąjungos teismą.

52

Kaip savo išvados 68 punkte iš esmės pažymėjo generalinė advokatė, SESV 271 straipsnio c punktas taptų neveiksmingas, jeigu nagrinėdamas ieškinį dėl EIB sprendimo dėl prašymo vidaus tvarka peržiūrėti EIB direktorių valdybos nutarimą Sąjungos teismas netiesiogiai atliktų šio nutarimo pagrįstumo kontrolę.

53

Kita vertus, atsižvelgiant į šio sprendimo 50 punktą, priešingai, nei teigia EIB ir Komisija, pagal SESV 271 straipsnio c punktą nevyriausybinėms organizacijoms iš principo nedraudžiama pagal Reglamento Nr. 1367/2006 10 straipsnio 1 dalį prašyti vidaus tvarka peržiūrėti EIB direktorių valdybos nutarimą ar pagal šio reglamento 12 straipsnio 1 dalį kreiptis į Sąjungos teismą su ieškiniu dėl sprendimo, kuriuo prašymas vidaus tvarka peržiūrėti EIB direktorių valdybos nutarimą pripažintas nepriimtinu, panaikinimo.

54

Tokiu atveju ieškiniu siekiama, kad Sąjungos teismas išnagrinėtų ne EIB direktorių valdybos nutarimo teisėtumą ar pagrįstumą, o tik tai, ar EIB pagrįstai kaip nepriimtiną atmetė prašymą vidaus tvarka peržiūrėti tokį nutarimą. Kaip savo išvados 73 punkte pažymėjo generalinė advokatė, jeigu toks ieškinys būtų patenkintas, vienintelė to pasekmė būtų tai, kad EIB pats turėtų atlikti to nutarimo peržiūrą vidaus tvarka.

55

Šiuo atveju Bendrajame Teisme ClientEarth pareikštu ieškiniu buvo prašoma panaikinti ginčijamą sprendimą, grindžiamą Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies g punkto ir 10 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apie kurį ClientEarth pranešta 2018 m. spalio 30 d. raštu, pasirašytu EIB teisės tarnybos Generalinės sekretorės ir vadovo pavaduotojos, kuriuo prašymas vidaus tvarka peržiūrėti 2018 m. balandžio 12 d. nutarimą buvo atmestas kaip nepriimtinas.

56

Kadangi šiuo ieškiniu, pareikštu pagal Reglamento Nr. 1367/2006 12 straipsnio 1 dalį, buvo prašoma panaikinti ginčijamą sprendimą remiantis tuo, kad EIB tariamai klaidingai teisiškai kvalifikavo 2018 m. balandžio 12 d. nutarimą, atsižvelgiant į šio reglamento 2 straipsnio 1 dalies g punktą, vertindamas prašymo vidaus tvarka peržiūrėti šį nutarimą priimtinumą, o ne to nutarimo pagrįstumą, SESV 271 straipsnio c punktas neužkerta kelio pareikšti tokio ieškinio.

57

Taigi Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, kad turi jurisdikciją nagrinėti ClientEarth pareikštą ieškinį dėl ginčijamo sprendimo. Tokiomis aplinkybėmis tai, kad jis aiškiai neišnagrinėjo argumentų, susijusių su SESV 271 straipsnio c punktu, negali būti pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą.

58

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, EIB pirmąjį pagrindą ir antrojo pagrindo antrą dalį byloje C‑212/21 P bei Komisijos trečiąjį pagrindą byloje C‑223/21 P reikia atmesti kaip nepagrįstus.

59

EIB savo trečiojo pagrindo trečioje dalyje byloje C‑212/21 P ir Komisija savo pirmojo pagrindo pirmoje dalyje byloje C‑223/21 P kaltina Bendrąjį Teismą skundžiamo sprendimo 107, 125 ir 126 punktuose klaidingai nusprendus, kad Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies g punkte nustatytos sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Orhuso konvencijos 9 straipsnį.

60

Pirma, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, visų pirma 2015 m. sausio 13 d. Sprendimu Taryba ir Komisija / Stichting Natuur en Milieu ir Pesticide Action Network Europe (C‑404/12 P ir C‑405/12 P, EU:C:2015:5) ir 2020 m. rugsėjo 3 d. Sprendimu Mellifera / Komisija (C‑784/18 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2020:630), nėra pareigos Reglamentą Nr. 1367/2006 aiškinti taip, kad jis atitiktų šios konvencijos nuostatas.

61

Antra, iš 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo ClientEarth / Komisija (C‑612/13 P, EU:C:2015:486) 40 punkto matyti: kadangi Orhuso konvencija buvo parengta atsižvelgiant į nacionalines teisės sistemas, o ne į regioninės ekonominės integracijos organizacijų, kaip antai Sąjungos, teisinius ypatumus, negalima nustatyti jokios analogijos tarp šios konvencijos įgyvendinimo valstybėse narėse ir jos įgyvendinimo Sąjungos lygmeniu. Taigi skundžiamo sprendimo 107 punkte Bendrasis Teismas, aiškindamas Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies g punktą atsižvelgiant į šios konvencijos 9 straipsnio 3 ir 4 dalis, negalėjo remtis „panašiais motyvais“, kurie, beje, nebuvo paaiškinti.

62

Trečia, skundžiamo sprendimo 125 ir 126 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai rėmėsi Orhuso konvenciją atitinkančio aiškinimo principu, kai vertino, ar 2018 m. balandžio 12 d. nutarimas yra „individualiai taikoma priemonė“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies g punktą, nors ši sąvoka turi būti aiškinama remiantis tik kriterijais, išplaukiančiais iš SESV 263 ir 288 straipsnių. Šiuo aspektu iš 2020 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Région de Bruxelles-Capitale / Komisija (C‑352/19 P, EU:C:2020:978) 25 punkto matyti, kad Orhuso konvencija negali lemti Sąjungos pirminės teisės aiškinimo.

63

Antrojo pagrindo pirmoje dalyje byloje C‑212/21 P ir pirmojo pagrindo antroje dalyje byloje C‑223/21 P atitinkamai EIB ir Komisija kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis skundžiamo sprendimo 107 punkte padarė teisės klaidą, kai aiškino Orhuso konvencijos 2 ir 9 straipsnius. Priimdama 2018 m. balandžio 12 d. nutarimą EIB direktorių valdyba neveikė kaip „valstybės institucija“, kaip tai suprantama pagal šios konvencijos 2 straipsnio 2 dalį, todėl jos 9 straipsnio 3 dalis netaikytina. Atvirkščiai, šio nutarimo priėmimas yra EIB, kaip banko, finansinės veiklos dalis.

64

ClientEarth ginčija visų šių argumentų pagrįstumą.

65

Savo argumentais EIB ir Komisija teigia, kad skundžiamo sprendimo 107, 125 ir 126 punktuose Bendrasis Teismas padarė kelias teisės klaidas, aiškindamas ir taikydamas Orhuso konvenciją.

66

Šiuo aspektu visų pirma reikia priminti, kad Sąjungos teisės aktus reikia aiškinti kiek įmanoma atsižvelgiant į tarptautinę teisę, ypač kai tokiais teisės aktais siekiama įgyvendinti Sąjungos sudarytą tarptautinį susitarimą (šiuo klausimu žr. 1998 m. liepos 14 d. Sprendimo Safety Hi-Tech, C‑284/95, EU:C:1998:352, 22 punktą ir 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Nederlands Uitgeversverbond ir Groep Algemene Uitgevers, C‑263/18, EU:C:2019:1111, 38 punktą).

67

Taip yra Reglamento Nr. 1367/2006 atveju, nes juo siekiama įgyvendinti Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies nuostatas, kiek tai susiję su Sąjungos institucijomis (šiuo klausimu žr. 2011 m. kovo 8 d. Sprendimo Lesoochranárske zoskupenie, C‑240/09, EU:C:2011:125, 41 punktą).

68

Nors šio 9 straipsnio 3 dalimi negalima remtis vertinant Reglamento Nr. 1367/2006 10 straipsnio 1 dalies teisėtumą (šiuo klausimu žr. 2015 m. sausio 13 d. Sprendimo Taryba ir kt. / Vereniging Milieudefensie ir Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht, C‑401/12 P-C‑403/12 P, EU:C:2015:4, 61 punktą ir 2015 m. sausio 13 d. Sprendimo Taryba ir Komisija / Stichting Natuur en Milieu ir Pesticide Action Network Europe, C‑404/12 P ir C‑405/12 P, EU:C:2015:5, 53 punktą), pagal šio sprendimo 66 punkte nurodytą jurisprudenciją tokia išvada neužkerta kelio šio reglamento nuostatas aiškinti kiek įmanoma atsižvelgiant į Orhuso konvenciją (šiuo klausimu žr. 2020 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Mellifera / Komisija, C‑784/18 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2020:630, 77 punktą).

69

Toks aiškinimas yra esminė priemonė siekiant pagal minėto reglamento 3 konstatuojamojoje dalyje išdėstytą Sąjungos teisės aktų leidėjo valią užtikrinti, kad Sąjungos teisės nuostatos ir toliau atitiktų šios konvencijos nuostatas.

70

Antra, kalbant apie EIB ir Komisijos argumentą, kad priimdama 2018 m. balandžio 12 d. nutarimą EIB direktorių valdyba neveikė kaip „valstybės institucija“, kaip tai suprantama pagal Orhuso konvencijos 2 straipsnio 2 dalį, reikia priminti, kad pagal šios konvencijos 2 straipsnio 2 dalies d punktą. bet kokios regioninės ekonominės integracijos organizacijos, kuri, kaip ir Sąjunga, yra šios konvencijos šalis, institucijos pagal šią konvenciją turi būti laikomos valdžios institucijomis, išskyrus atvejus, kai jos vykdo teismines ar teisėkūros funkcijas.

71

Be to, remiantis Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies c punktu, sąvoka „[Sąjungos] institucija ar organas“, kuriam šis reglamentas taikomas pagal jo 1 straipsnio 1 dalį, tai – „Sutartimi arba ja remiantis įsteigta vieša institucija, organas, tarnyba ar agentūra, išskyrus kai ji vykdo teismines ar teisėkūros funkcijas“. Šiuo aspektu to reglamento 7 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad ši sąvoka yra apibrėžta „tiek plačiąja, tiek funkcine prasme“ dėl to, kad Orhuso konvencijoje valdžios institucijos, kurioms ji taikoma, yra apibrėžtos „plačiąja prasme“, siekiant užtikrinti asmenų ir jų organizacijų teises, kai naudojamasi viešosios valdžios įgaliojimais. Be to, to paties reglamento 11 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad tas pats turėtų būti taikoma „kitoms tyrimo procedūroms, kai [Sąjungos] institucija ar organas vykdo administracinės peržiūros funkcijas pagal Sutarties nuostatas“.

72

Vadinasi, „[Sąjungos] institucijų ir organų“ veiksmams Reglamentas Nr. 1367/2006 ir Orhuso konvencija gali būti netaikomi tik tuo atveju, kai šios institucijos ir organai vykdo teismines ar teisėkūros funkcijas arba veikia kaip administracinės peržiūros organai pagal Sutartį.

73

Šiuo atveju taip nėra. 2018 m. balandžio 12 d. nutarimas dėl projekto Curtis finansavimo pasiūlymo patvirtinimo remiantis EIB statuto 9 straipsnio 1 dalimi ir 19 straipsnio 3 dalimi nėra EIB direktorių valdybos teisminių ar teisėkūros funkcijų vykdymo rezultatas, be to, ši valdyba nevykdė „administracinės peržiūros funkcijų pagal Sutarties nuostatas“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies c punktą, siejamą su jo 11 konstatuojamąja dalimi.

74

Kaip savo išvados 92–94 punktuose iš esmės pažymėjo generalinė advokatė, teikdamas finansavimą pagal sutartis EIB vykdo dvejopo pobūdžio įgaliojimus. Jis, žinoma, veikia kaip privatus gavėjo partneris, tačiau taip pat vykdo bendrojo intereso užduotis. Todėl šio reglamento 2 straipsnio 1 dalies c punkto aiškinimas, kad tuo atveju, kai EIB vykdo finansavimo veiklą, jis turi būti laikomas „[Sąjungos] organu“, užtikrina Orhuso konvencijos 2 straipsnio 2 dalies d punktą atitinkantį šio reglamento įgyvendinimą.

75

Dėl pirma nurodytų priežasčių antrojo pagrindo pirma dalis ir trečiojo pagrindo trečia dalis byloje C‑212/21 P bei pirmasis pagrindas byloje C‑223/21 P turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

76

EIB trečiojo pagrindo pirmoje ir antroje dalyse byloje C‑212/21 P ir Komisija antrojo pagrindo pirmoje dalyje byloje C‑223/21 P kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis skundžiamo sprendimo 120–124 ir 138–140 punktuose klaidingai prilygino aplinkosaugos kriterijus, susijusius su projektų tinkamumu gauti EIB finansavimą, išplaukiančius iš 2009 m. pareiškimo ir klimato strategijos, Sąjungos aplinkos apsaugos teisės aktų nuostatoms, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies f punktą. taigi tuo, kad jis nusprendė, jog 2018 m. balandžio 12 d. nutarimas buvo priimtas „pagal aplinkos apsaugos teisę“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 2 straipsnio 1 dalies g punktą.

77

Šiuo aspektu EIB ir Komisija visų pirma teigia, kad minėto reglamento 2 straipsnio 1 dalies f punkte vartojama sąvoka „teisės aktai“ yra formali sąvoka, kurią apibrėžia atitinkamo akto priėmimo procedūra. Pagal SESV 289 straipsnį kaip „teisės aktų“ nuostata gali būti kvalifikuojama tik nuostata, esanti Sąjungos akte, priimtame remiantis Sutarčių nuostata, kurioje numatyta, kad šis aktas priimamas arba pagal įprastą teisėkūros procedūrą, arba pagal specialią teisėkūros procedūrą. Taigi skundžiamo sprendimo 120–124 punktuose Bendrasis Teismas neatsižvelgė į reikalavimus, kylančius iš SESV 289 straipsnio, ir pateikė aiškinimą, kuris peržengia Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies f ir g punktuose vartojamų sąvokų „teisė“ ir „teisės aktai“ taikymo sritį. Konkrečiai kalbant, skundžiamo sprendimo 121 punkte yra padaryta teisės klaida, nes Bendrasis Teismas jame nusprendė, kad Lisabonos sutartyje įtvirtintas skirtumas tarp pagal teisėkūros procedūrą priimamų aktų ir reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktų neturi reikšmės aiškinant šio reglamento 2 straipsnio 1 dalies f punktą.

78

Be to, EIB ir Komisija kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis nusprendė, jog 2009 m. pareiškimas ir klimato strategija yra privalomojo pobūdžio. Šiose dviejose priemonėse tik pateikiamos EIB veiklos įvairiuose projektų vertinimo etapuose gairės, tačiau neribojamas šio organo turimos diskrecijos įgyvendinimas. Dėl to, kad projektas atitinka tinkamumo gauti finansavimą kriterijus, išplaukiančius iš šių priemonių, neatsiranda teisės gauti EIB finansavimą, jo direktorių valdybos pareiga patvirtinti šį finansavimą ar EIB pareiga pasirašyti paskolos sutartį, net ir gavus direktorių valdybos pritarimą.

79

Net darant prielaidą, kad 2009 m. pareiškimas ir klimato strategija riboja EIB diskrecijos įgyvendinimą, toks ribojimas negali būti laikomas nustatytu teisės normoje. Be to, vidaus taisyklės, kurių vienintelis tikslas yra įpareigoti nuo jos nukrypstančią instituciją motyvuoti savo sprendimą, nėra teisės šaltinis. Taigi Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies f punkte vartojama sąvoka „teisės aktai“ apima tik tas taisykles, kurios turi tiesioginį privalomą teisinį poveikį piliečiui. Vis dėlto taip nėra gairių, kuriomis institucija apsiriboja naudojimąsi savo diskrecija ateityje, atveju.

80

Galiausiai EIB ir Komisija ginčija skundžiamo sprendimo 123 punkte nustatytą analogiją tarp EIB paskolų teikimo politikos aplinkos apsaugos srityje ir jo vidaus taisyklių personalo srityje. Jie teigia, kad pastarojoje srityje EIB veikia kaip administracinė institucija, nes jo sprendimams gali būti taikoma teisminė kontrolė, o EIB skolinimo veikla aplinkos apsaugos srityje priskiriama prie jo finansinių funkcijų ir dėl jos nepriimama administracinių sprendimų, kuriems gali būti taikoma teisminė esmės kontrolė.

81

ClientEarth ginčija visų šių argumentų pagrįstumą.

82

Savo argumentais EIB ir Komisija kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis skundžiamo sprendimo 120–124 ir 138–140 punktuose klaidingai nusprendė, jog tiek 2009 m. pareiškimą, tiek klimato strategiją apima sąvoka „aplinkos apsaugos teisė“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies f punktą, todėl 2018 m. balandžio 12 d. nutarimas buvo priimtas „pagal aplinkos apsaugos teisę“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 2 straipsnio 1 dalies g punktą.

83

Sąvoka „aplinkos apsaugos teisė“ Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies f punkte apibrėžta kaip „[Sąjungos] teisės aktai, kurie, nepriklausomai nuo teisinio pagrindo, prisideda siekiant <…> [Sąjungos] aplinkos apsaugos politikos tikslų“, nurodytų SESV 191 straipsnio 1 dalyje. Kaip matyti iš šio reglamento 10 konstatuojamosios dalies, nuoroda į šiuos tikslus yra pagrįsta, nes „aplinkos apsaugos teisė nuolat plėtojama“.

84

Iš pačios Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies f punkto, siejamo su šio reglamento 10 konstatuojamąja dalimi, formuluotės matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino nustatyti plačią sąvokos „aplinkos apsaugos teisė“ taikymo sritį.

85

Šiomis aplinkybėmis tai, kad tam tikrose kalbinėse versijose, kaip antai ispanų, anglų, prancūzų ar portugalų kalbomis, Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies f punkte daroma nuoroda į „teisės aktus“ arba „bet kokią teisės aktų nuostatą“, priešingai, nei teigia EIB ir Komisija, nereiškia, kad taikant šį reglamentą sąvoka „aplinkos apsaugos teisė“ apima tik pagal teisėkūros procedūrą priimamus aktus, kaip tai suprantama pagal SESV 289 straipsnio 3 dalį. Kaip savo išvados 118 punkte pažymėjo generalinė advokatė, kitose Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies f punkto kalbinėse versijose, be kita ko, vokiečių kalba, vartojama platesnė sąvoka „teisės normos“, kuri gali apimti bet kokį visuotinai taikomą teisiškai privalomą aktą.

86

Tokiomis aplinkybėmis, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, ši nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, bendrą struktūrą ir tikslą (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 24 d. Sprendimo Tiketa, C‑536/20, EU:C:2022:112, 27 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

87

Atsižvelgiant į šio sprendimo 84 punktą ir Sąjungos aplinkosaugos politikos tikslus, sąvoka „aplinkos apsaugos teisė“ turi būti aiškinama plačiai, kaip apimanti bet kokį Sąjungos aktą, kuris, nepriklausomai nuo jo teisinio pagrindo, prisideda siekiant šios politikos tikslų, apibrėžtų SESV 191 straipsnio 1 dalyje (šiuo klausimu žr. 2022 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Deutsche Umwelthilfe (Motorinių transporto priemonių patvirtinimas), C‑873/19, EU:C:2022:857, 53 punktą). Aplinkybė, kad, atsižvelgiant į patį Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies f punkto tekstą, teisinis pagrindas, kuriuo remiantis priimtas aktas, nėra reikšmingas kriterijus jį kvalifikuojant kaip „aplinkos apsaugos teisę“, reiškia, kad tokio akto priėmimo procedūra, kuri remiantis SESV 289 straipsniu lemia, ar jis yra priimtas pagal teisėkūros procedūrą, ar ne, taip pat nėra reikšmingas kriterijus atliekant šį kvalifikavimą.

88

Nagrinėjamu atveju, kai EIB direktorių valdyba nusprendžia suteikti finansavimą pagal EIB statuto 9 straipsnio 1 dalį ir 19 straipsnio 3 dalį, ji negali nenurodydama motyvų nukrypti nuo aplinkosaugos kriterijų, susijusių su projektų tinkamumu gauti finansavimą, išplaukiančių iš 2009 m. pareiškimo ir klimato strategijos, kurios EIB įsipareigojo laikytis, vykdydamas paskolų teikimo veiklą, nes priešingu atveju jai būtų skirta sankcija už bendrųjų teisės principų, kaip antai vienodo požiūrio arba teisėtų lūkesčių apsaugos principų, pažeidimą (pagal analogiją žr. 2005 m. birželio 28 d. Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. / Komisija, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P-C‑208/02 P ir C‑213/02 P, EU:C:2005:408, 209 ir 211 punktus).

89

Taigi Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 122–124 punktuose nusprendė, kad tiek 2009 m. pareiškimą, tiek klimato strategiją apima sąvoka „aplinkos apsaugos teisė“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies f punktą, nes juose yra apibrėžti aplinkosaugos kriterijai, susiję su projektų tinkamumu gauti EIB finansavimą, taigi ir jo veikla paskolų teikimo srityje, siekiant SESV tikslų aplinkos apsaugos srityje.

90

Bendrasis Teismas taip pat nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 138–140 punktuose nusprendė: kadangi jis konstatavo, kad projektas Curtis atitinka aplinkosaugos kriterijus, susijusius su projektų tinkamumu gauti EIB finansavimą, išplaukiančius iš šių dviejų teisės aktų, 2018 m. balandžio 12 d. nutarimas buvo priimtas „pagal aplinkos apsaugos teisę“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies g punktą.

91

Dėl pirma nurodytų priežasčių trečiojo pagrindo pirmą ir antrą dalis byloje C‑212/21 P ir antrojo pagrindo pirmą dalį byloje C‑223/21 P reikia atmesti kaip nepagrįstas.

92

Antrojo pagrindo antroje dalyje byloje C‑223/21 P Komisija kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis skundžiamo sprendimo 126–142 punktuose neatsižvelgė į jurisprudenciją, pagal kurią sąvoka „individualiai taikoma priemonė“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies g punktą, turi būti aiškinama laikantis iš SESV 263 ir 288 straipsnių kylančių kriterijų. Bendrasis Teismas, pažeisdamas principus, išplaukiančius iš 2020 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Mellifera / Komisija (C‑784/18 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2020:630) 65–67 ir 84–86 punktų, nusprendė, jog tam, kad 2018 m. balandžio 12 d. nutarimas būtų kvalifikuotas kaip „individualiai taikoma priemonė“, pakanka, kad šiuo nutarimu EIB direktorių valdyba būtų priėmusi galutinį sprendimą dėl tam tikrų aplinkosaugos tikslų įgyvendinimo. Toks požiūris reiškia, kad dėl neprivalomų aktų, kaip antai rekomendacijų ir nuomonių, gali būti pateiktas prašymas peržiūrėti vidaus tvarka pagal šio reglamento 10 straipsnio 1 dalį, o vėliau – ieškinys pagal minėto reglamento 12 straipsnio 1 dalį.

93

Palaikydamas Komisiją EIB teigia, kad 2018 m. balandžio 12 d. nutarimas yra vidaus aktas, kuris tik sudaro sąlygas šios įstaigos tarnyboms tęsti derybas dėl patvirtinto finansavimo sutarties, todėl jis nėra konkrečiai susijęs su išorės klausimais.

94

ClientEarth teigia, kad nei EIB, nei Komisija Bendrajame Teisme nepateikė argumento, jog aktas, kurį prašoma peržiūrėti vidaus tvarka, turi būti laikomas „individualiai taikoma priemone“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies g punktą, todėl atsižvelgiant į tai, kad šis argumentas yra naujas, Komisija negali jo pateikti apeliaciniame procese. Bet kuriuo atveju 2018 m. balandžio 12 d. nutarimas yra „individualiai taikoma priemonė“, nes jis taikomas konkrečiai paraiškai dėl projekto Curtis finansavimo.

95

Savo argumentais Komisija kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad skundžiamo sprendimo 126–142 punktuose jis padarė teisės klaidą, aiškindamas ir taikydamas sąvoką „individualiai taikoma priemonė“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies g punktą, kai taip kvalifikavo 2018 m. balandžio 12 d. nutarimą.

96

Pirmiausia, kalbant apie ClientEarth iškeltą klausimą, ar Komisija turi teisę apeliaciniame etape ginčyti skundžiamą sprendimą tiek, kiek jame 2018 m. balandžio 12 d. nutarimas klaidingai kvalifikuotas kaip „individualiai taikoma priemonė“, reikia priminti, kad apeliantas turi teisę pateikti Teisingumo Teismui apeliacinį skundą, nurodydamas iš paties skundžiamo sprendimo kylančius pagrindus ir argumentus, kuriais siekiama užginčyti jo pagrįstumą teisės požiūriu (šiuo klausimu žr. 2007 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Stadtwerke Schwäbisch Hall ir kt. / Komisija, C‑176/06 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2007:730, 17 punktą ir 2021 m. kovo 4 d. Sprendimo Komisija / Fútbol Club Barcelona, C‑362/19 P, EU:C:2021:169, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

97

Taigi apeliacinėje instancijoje Komisija turi teisę ginčyti skundžiamo sprendimo 140 ir 142 punktuose Bendrojo Teismo atliktą 2018 m. balandžio 12 d. nutarimo kvalifikavimą kaip „individualiai taikomos priemonės“.

98

Antra, dėl šio kvalifikavimo pagrįstumo reikia priminti, kad siekdamas nustatyti, ar aktas yra visuotinio taikymo, ar individualaus, Sąjungos teismas pirmiausia turi atsižvelgti į jo tikslą ir turinį. Aktas taikomas visuotinai, kaip tai suprantama pagal SESV 288 straipsnį, jeigu jis taikomas objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir sukelia teisinių padarinių bendrai ir abstrakčiai apibrėžtoms asmenų kategorijoms. Kiek tai susiję su antruoju kriterijumi, akto visuotinio taikymo nepaneigia galimybė daugiau ar mažiau tiksliai nustatyti teisės subjektų, kuriems jis tam tikru momentu taikomas, skaičių ar net tapatybę, jeigu siekiant numatytų tikslų aišku, kad toks aktas taikomas atsižvelgiant į jame apibrėžtas objektyvias teisines ar faktines aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2020 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Mellifera / Komisija, C‑784/18 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2020:630, 65–67 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

99

Nagrinėjamu atveju 2018 m. balandžio 12 d. nutarimas, kiek juo patvirtinamas projekto Curtis finansavimo pasiūlymas, atsižvelgiant į jo aplinkosaugos ir socialinius aspektus, yra susijęs su konkrečia situacija, t. y. šio projekto finansavimu, ir sukelia teisinių padarinių šio projekto rengėjui, sudarant jam sąlygas imtis būtinų priemonių paskolai įforminti.

100

Taigi Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 140 ir 142 punktuose nusprendė, kad šis nutarimas yra „individualiai taikoma priemonė“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies g punktą.

101

Vadinasi, antrojo pagrindo antrą dalį byloje C‑223/21 P reikia atmesti kaip nepagrįstą.

102

EIB antrojo pagrindo antroje ir trečioje dalyse byloje C‑212/21 P ir Komisija antrojo pagrindo trečioje dalyje byloje C‑223/21 P kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis klaidingai nusprendė, jog 2018 m. balandžio 12 d. nutarimas yra teisiškai įpareigojantis ir turintis išorinį poveikį, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies g punktą, nes atspindi galutinę EIB direktorių valdybos poziciją dėl projekto Curtis tinkamumo gauti EIB finansavimą, atsižvelgiant į jo aplinkosaugos ir socialinius aspektus. Toks nutarimas nesuteikia individualios teisės gauti EIB finansavimą, nes šios įstaigos ir potencialaus paskolos gavėjo santykiai teisiškai tampa privalomi tik pasirašius atitinkamą sutartį. Taigi šiam nutarimui negali būti priskiriama jokios teisiškai įpareigojančios galios.

103

Be to, skundžiamame sprendime yra pateikti prieštaringi motyvai, nes Bendrasis Teismas konstatavo, kad 2018 m. balandžio 12 d. nutarimas sukelia teisinių padarinių projekto Curtis rengėjui, o to sprendimo 167–170 punktuose – kad šis nutarimas negali būti laikomas „teisiniu įsipareigojimu suteikti paskolą“ ir kad po jo priėmimo procedūra buvo tęsiama.

104

Šiuo aspektu EIB teigia, kad jo direktorių valdybos nutarimas, priimtas remiantis EIB statuto 19 straipsnio 3 dalimi, yra vientisas sprendimas dėl projekto finansavimo, nesant galimybės atskirti jo „finansinio komponento“, kuris nėra galutinis ir įpareigojantis, taip pat turintis išorinį poveikį, ir „aplinkosaugos komponento“, kuris yra galutinis ir teisiškai įpareigojantis trečiųjų asmenų atžvilgiu.

105

Bet kuriuo atveju, kiek tai susiję su ClientEarth teisine padėtimi, teisiškai įpareigojantys ir turintys išorinį poveikį padariniai, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies g punktą, turėjo būti nustatyti. Skundžiamo sprendimo 170 punkte išnagrinėjęs projekto Curtis rengėjo teisinę padėtį Bendrasis Teismas patvirtino, kad tokių padarinių ClientEarth atžvilgiu nebuvo.

106

ClientEarth ginčija visų šių argumentų pagrįstumą.

107

Savo argumentais EIB ir Komisija kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 167–171 punktuose nusprendė, jog 2018 m. balandžio 12 d. nutarimas yra aktas, kuris yra „teisiškai įpareigojantis ir turintis išorinį poveikį“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies g punktą.

108

Šiuo aspektu iš skundžiamo sprendimo 149 punkto matyti, kad Bendrasis Teismas „bendro nuoseklumo sumetimais“ šią sąvoką aiškino atsižvelgdamas į SESV 263 straipsnio pirmoje pastraipoje vartojamą sąvoką „aktai <…> galintys turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims“, kuri iš principo neapima aktų, turinčių poveikį tik jį priėmusios Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo viduje, nesukuriant jokių teisių ar pareigų tretiesiems asmenims (šiuo klausimu žr. 1988 m. vasario 25 d. Sprendimo Les Verts / Parlamentas, 190/84, EU:C:1988:94, 8 punktą ir 2020 m. birželio 25 d. Sprendimo SATCEN / KF, C‑14/19 P, EU:C:2020:492, 73 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

109

Skundžiamo sprendimo 167–171 punktuose taikydamas šią jurisprudenciją Bendrasis Teismas konstatavo, kad 2018 m. balandžio 12 d. nutarime galutinai nustatyta EIB direktorių valdybos pozicija dėl projekto Curtis tinkamumo gauti šios įstaigos finansavimą, atsižvelgiant į šio projekto aplinkosaugos ir socialinius aspektus, todėl šis nutarimas sukelia teisinių padarinių tretiesiems asmenims, visų pirma šio projekto rengėjui, nes jame konstatuota, kad projektas yra tinkamas gauti EIB finansavimą, atsižvelgiant į jo aplinkosaugos ir socialinius aspektus, taip sudarant šiam rengėjui sąlygas imtis paskolai įforminti būtinų priemonių.

110

Negalima nustatyti jokio prieštaravimo tarp, viena vertus, išvados, kad projekto Curtis aplinkosaugos aspektai buvo galutinai įvertinti, ir, kita vertus, aplinkybių, kurios taip pat nurodytos minėtuose skundžiamo sprendimo punktuose, kad 2018 m. balandžio 12 d. nutarimas negali būti laikomas „teisiniu įsipareigojimu suteikti paskolą“ ir kad šio finansavimo skyrimo procedūra buvo tęsiama, nes dar reikėjo patikrinti kitus techninius, ekonominius ir finansinius projekto aspektus.

111

Be to, EIB argumentas, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 167–170 punktuose nusprendė, kad 2018 m. balandžio 12 d. nutarime yra „finansinis komponentas“, kurį galima atskirti nuo „aplinkosaugos komponento“, ir kad tik pastarasis yra galutinis ir teisiškai įpareigojantis trečiuosius asmenis, grindžiamas klaidingu šių punktų aiškinimu. Bendrasis Teismas jame tik pažymėjo, kad šiame nutarime galutinai konstatuotas projekto Curtis tinkamumas gauti EIB finansavimą, atsižvelgiant į šio projekto aplinkosaugos ir socialinius aspektus, tačiau nenusprendė, kad tas nutarimas grindžiamas formaliu pastarųjų aspektų ir finansinių ar kitų su minėtu projektu susijusių aspektų atskyrimu.

112

Be to, argumentas, kad skundžiamo sprendimo 170 punkte Bendrasis Teismas turėjo įvertinti, ar 2018 m. balandžio 12 d. nutarimas ClientEarth atžvilgiu yra „teisiškai įpareigojantis ir turintis išorinį poveikį“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies g punktą, nepagrįstas šiuo reglamentu. Nei pagal šią nuostatą, nei pagal minėto reglamento 10 straipsnio 1 dalį nereikalaujama, kad administracinis aktas, kurį prašoma peržiūrėti vidaus tvarka, būtų teisiškai įpareigojantis ir turintis išorinį poveikį šį prašymą pateikusios nevyriausybinės organizacijos atžvilgiu.

113

Dėl pirma nurodytų priežasčių antrojo pagrindo antra ir trečia dalys byloje C‑212/21 P ir antrojo pagrindo trečia dalis byloje C‑223/21 P turi būti atmestos kaip nepagrįstos.

114

Atsižvelgiant į visas išdėstytas priežastis, apeliaciniai skundai turėtų būti atmesti visos apimties.

115

Pagal Procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal šio reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

116

Kadangi ClientEarth prašė priteisti iš EIB ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas ir jie pralaimėjo bylą, jie turi padengti ne tik savo, bet ir ClientEarth patirtas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su abiem apeliaciniais skundais.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: