1

Savo apeliaciniais skundais Europos Komisija ir Europos Sąjungos Taryba prašo panaikinti 2020 m. gruodžio 16 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą VW / Komisija (T‑243/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:619, toliau – pirmasis skundžiamas sprendimas) ir 2020 m. gruodžio 16 d. Sprendimą BT / Komisija (T‑315/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:622, toliau – antrasis skundžiamas sprendimas), o Komisija, be to, prašo panaikinti 2020 m. gruodžio 16 d. Bendrojo Teismo sprendimą RN / Komisija (T‑442/17 RENV, EU:T:2020:618, toliau – trečiasis skundžiamas sprendimas) (toliau kartu – skundžiami sprendimai). Šiais sprendimais Bendrasis Teismas patenkino VW, BT ir RN ieškinius ir panaikino atitinkamai 2017 m. birželio 26 d., 2018 m. liepos 20 d. ir 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimus (toliau kartu – ginčijami sprendimai), kuriais Komisija atmetė prašymą skirti maitintojo netekimo pensiją kiekvienam iš šių asmenų pagal 1968 m. vasario 29 d. Tarybos reglamento (EEB, Euratomas, EAPB) Nr. 259/68, nustatančio Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatus ir kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygas bei Komisijos pareigūnams laikinai taikomas specialias priemones (OL L 56, 1968, p. 1), iš dalies pakeisto 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES, Euratomas) Nr. 1023/2013 (OL L 287, 2013, p. 15) (toliau – Tarnybos nuostatai), VIII priedo 20 straipsnį.

2

Tarnybos nuostatų 1d straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Taikant šiuos Tarnybos nuostatus draudžiama bet kokia diskriminacija bet kokiu pagrindu, pavyzdžiui, dėl lyties, rasės, odos spalvos, etninės ar socialinės kilmės, genetinių ypatybių, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kokių nors kitų pažiūrų, priklausomybės tautinei mažumai, turto, kilmės, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos.

Šiuose Tarnybos nuostatuose nesantuokinės partnerystės laikomos santuoka, jei tenkinamos visos sąlygos, išvardytos VII priedo 1 straipsnio 2 dalies c punkte.

2.   Siekiant faktiškai užtikrinti visišką vyrų ir moterų lygybę darbe, [–] o tai yra esminis dalykas, į kurį būtina atsižvelgti įgyvendinant visas šių Tarnybos nuostatų sąlygas [, –] vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principas Europos Sąjungos institucijoms netrukdo išlaikyti arba patvirtinti priemones, kuriomis numatomos specifinės lengvatos siekiant sudaryti palankesnes sąlygas nepakankamai atstovaujamos lyties asmenims verstis profesine veikla arba siekiant užkirsti kelią ar kompensuoti profesinės veiklos atžvilgiu nepalankią padėtį.

[...]

5.   Kai asmenys, kuriems taikomi šie Tarnybos nuostatai, ir kurių nuomone buvo pažeistos jų teisės, kadangi jiems nebuvo pritaikytas pirmiau apibrėžtas vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principas, nustato faktų, pagal kuriuos galima daryti prielaidą, kad buvo tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos atvejis, pareiga įrodyti, kad vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principas nebuvo pažeistas, tenka institucijai. Ši nuostata netaikoma drausminėms procedūroms.

6.   Nors ir laikantis nediskriminacinio principo [Laikantis nediskriminavimo principo] ir proporcingumo principo, bet koks jų taikymo apribojimas turi būti pagrįstas objektyviomis ir pagrįstomis priežastimis ir juo turi būti siekiama teisėtų tikslų, vadovaujantis bendrais interesais ir bendromis personalo politikos nuostatomis [teisėtų bendrojo intereso tikslų įgyvendinant personalo politiką]. Tokie tikslai, visų pirma, gali [pateisinti] privalomo pensinio amžiaus ir minimalaus amžiaus, nuo kurio gaunama ištarnauto laiko pensija, nustatymą.“

3

Tarnybos nuostatų 35 straipsnyje nustatyta:

„Pareigūnams suteikiamas vienas iš šių administracinių statusų:

4

Tarnybos nuostatų 47 straipsnyje nustatyta:

„Tarnyba nutraukiama:

5

Tarnybos nuostatų 52 straipsnyje nurodyta:

„Nedarant poveikio 50 straipsniui, pareigūnas išleidžiamas į pensiją:

Tačiau pareigūnas gali savo paties prašymu ir jei, paskyrimų tarnybos nuomone, tai pateisinama tarnybos interesais, tęsti tarnybą iki 67 metų amžiaus arba išimties tvarka iki 70 metų. Tokiu atveju jis savaime išeina į pensiją paskutinę mėnesio, kurį jam sukanka tiek metų, dieną.

<…>“

6

Tarnybos nuostatų 76 straipsnyje nurodyta:

„Pareigūnams, buvusiems pareigūnams arba jei pareigūnas mirė, jo įpėdiniams, kurių padėtis yra ypač sunki dėl, inter alia, [dėl] pavojingos arba užsitęsusios ligos ar dėl negalios arba šeimyninės padėties, gali būti dovanojamos dovanos, suteikiamas paskolos ar avansas.“

7

Tarnybos nuostatų VIII priedo 17 straipsnis suformuluotas taip:

„Jei pareigūnas, turintis vieną iš Tarnybos nuostatų 35 straipsnyje nurodytų administracinių statusų, miršta, našliu likęs sutuoktinis, jeigu pora buvo susituokusi ne mažiau kaip vienerius metus iki jo mirties ir taikant 1 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio nuostatas, įgyja teisę į maitintojo netekimo pensij[ą], lygią 60 % ištarnauto laiko pensijos, kuri pareigūnui būtų buvusi mokama, jeigu jis būtų turėjęs teisę į ją, nepriklausomai nuo tarnybos trukmės ir amžiaus, savo mirties dieną.

Į santuokos trukmę neatsižvelgiama, jei pareigūnas iš tos ar ankstesnės santuokos turi vieną arba keletą vaikų, su sąlyga, kad našlė [arba našlys] tuos vaikus išlaiko ar išlaikė, arba jei pareigūnas mirė dėl fizinės negalios ar ligos, kurios priežastimi buvo jo pareigų vykdymas ar nelaimingas atsitikimas.“

8

Tarnybos nuostatų VIII priedo 18 straipsnyje nustatyta:

„Kai buvęs pareigūnas gaudavo ištarnauto laiko pensiją, našliu likęs sutuoktinis, jeigu pora buvo jau susituokusi prieš tai, kai pareigūnas paliko tarnybą institucijoje, ir ta santuoka truko bent vienerius metus, bei laikantis 22 straipsnio nuostatų, turi teisę į 60 % jo prieš mirštant gautos ištarnauto laiko pensijos dydžio maitintojo netekimo pensiją. Minimali maitintojo netekimo pensija yra 35 % paskutinio bazinio darbo užmokesčio dydžio; tačiau maitintojo netekimo pensija jokiu kokiu atveju negali būti didesnė už sutuoktinio prieš mirštant gautą ištarnauto laiko pensiją.

Į santuokos trukmę neatsižvelgiama, jei santuokoje, kurią pareigūnas sudarė prieš palikdamas tarnybą, sutuoktiniai turėjo vieną ar kelis vaikus, jeigu našlė [ar našlys] tuos vaikus išlaiko ar išlaikė.“

9

Tarnybos nuostatų VIII priedo 19 straipsnyje numatyta:

„Jei buvęs pareigūnas gaudavo invalidumo pašalpą, našliu likęs sutuoktinis, laikantis šio priedo 22 straipsnio nuostatų, jeigu pora buvo susituokusi tada, kai pareigūnas įgijo teisę į pašalpą, turi teisę gauti pensiją netekus maitintojo, kuri yra lygi 60 % invalidumo pašalpos, kurią sutuoktinis gaudavo iki mirties.

Minimali pensija netekus maitintojo yra 35 % paskutinio bazinio darbo užmokesčio; tačiau maitintojo netekimo pensijos dydis jokiu būdu neviršija sutuoktinio prieš mirtį gautos invalidumo pašalpos sumos.“

10

Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnyje nustatyta:

„17a, 18, 18a ir 19 straipsniuose į santuokos trukmę [sudarymo momentą] neatsižvelgiama, jei santuoka, nors ir sudaryta pareigūnui nutraukus tarnybą, truko ne mažiau kaip 5 metus.“

11

Tarnybos nuostatų VIII priedo 27 straipsnyje išdėstyta:

„Pareigūno ar buvusio pareigūno išsiskyręs sutuoktinis turi teisę į šiame skyriuje apibrėžtą maitintojo netekimo pensiją, jei mirus jo buvusiam sutuoktiniui jis ar ji gali įrodyti, kad teismo sprendimu ar pagal jo ar jos ir buvusio sutuoktinio oficialiai įregistruotą susitarimą turi teisę iš jo ar jos gauti išlaikymą.

Tačiau maitintojo netekimo pensija negali būti didesnė už buvusio sutuoktinio mirties momentu mokėtą išlaikymo sumą, ją atnaujinus Tarnybos nuostatų 82 straipsnyje nustatyta tvarka.

Tokios teisės išsiskyręs sutuoktinis netenka, jei jis ar ji dar kartą susituokė prieš buvusio sutuoktinio mirtį. 26 straipsnio nuostatos taikomos, jei po buvusio sutuoktinio mirties dar kartą susituokiama.“

12

VW, BT ir RN, nelygu atvejis, susituokė arba dar kartą susituokė su Sąjungos pareigūnais, kurie jų santuokos arba pakartotinės santuokos sudarymo datą nebetarnavo Sąjungos institucijoje. Trys buvę pareigūnai mirė praėjus mažiau nei penkeriems metams po šios datos.

13

Kiekviena iš trijų aptariamų moterų, kaip buvusio Sąjungos pareigūno našle likusi sutuoktinė, pateikė prašymą skirti maitintojo netekimo pensiją pagal Tarnybos nuostatų VIII priedo 4 skyrių.

14

Ginčijamais sprendimais Individualių išmokų administravimo ir mokėjimo biuras (PMO) atmetė VW, BT ir RN prašymus, motyvuodamas tuo, kad jos neatitinka Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnyje numatytų sąlygų maitintojo netekimo pensijai gauti, nes jų santuoka su mirusiais pareigūnais, sudaryta po tarnybos nutraukimo, truko mažiau nei penkerius metus.

15

VW, BT ir RN pateikti skundai dėl kiekvieno iš šių sprendimų buvo atmesti.

16

2018 m. balandžio 20 d. ir 2019 m. gegužės 22 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo atitinkamai VW ir BT ieškinius, o 2015 m. liepos 17 d. Tarnautojų teismo kanceliarija gavo RN ieškinį; šiais ieškiniais jos prašė panaikinti dėl jų priimtus ginčijamus sprendimus.

17

Europos Parlamentui buvo leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų trijose bylose. Tarybai buvo leista įstoti į bylas, susijusias su VW ir BT, palaikyti Komisijos reikalavimų, o Association internationale des anciens de l’Union européenne (AIACE Internationale) – į bylą, susijusią su BT, palaikyti šios reikalavimų.

18

2016 m. liepos 20 d. Sprendimu RN / Komisija (F‑104/15, EU:F:2016:163) Tarnautojų teismas byloje, susijusioje su RN, pritarė pirmajam ieškinio pagrindui ir panaikino 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimą. Dėl šio sprendimo Komisija pateikė apeliacinį skundą, kurį Bendrasis Teismas patenkino 2017 m. liepos 18 d. Sprendimu Komisija / RN (T‑695/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:520). Tuo sprendimu Bendrasis Teismas panaikino minėtą 2016 m. liepos 20 d. Sprendimą RN / Komisija (F‑104/15, EU:F:2016:163) ir, manydamas, kad šioje bylos stadijoje negalima priimti galutinio sprendimo, grąžino bylą nagrinėti kitai Bendrojo Teismo kolegijai nei ta, kuri priėmė sprendimą dėl apeliacinio skundo.

19

2019 m. gegužės 6 d. ir 2019 m. kovo 11 d. sprendimais Bendrasis Teismas nurodė sustabdyti su VW ir RN susijusių bylų nagrinėjimą, kol bus paskelbtas galutinis Teisingumo Teismo sprendimas byloje HK / Komisija, C‑460/18 P.

20

2019 m. gruodžio 19 d. Teisingumo Teismas priėmė Sprendimą HK / Komisija (C‑460/18 P, EU:C:2019:1119).

21

Trijose bylose, kuriose priimti skundžiami sprendimai, 2019 m. gruodžio 23 d. raštais Bendrasis Teismas paprašė šalių, kad jos pateiktų savo pastabas dėl šio Teisingumo Teismo sprendimo padarinių.

22

Skundžiamais sprendimais Bendrasis Teismas 2020 m. gruodžio 16 d. panaikino visus ginčijamus sprendimus ir pripažino pagrįstu VW, BT ir RN pagrindą, iš esmės grindžiamą Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnio neteisėtumu atsižvelgiant į vienodo požiūrio principą, proporcingumo principą bylose, susijusiose su VW ir RN, ir nediskriminavimo dėl amžiaus principą bylose, susijusiose su BT ir RN.

23

Skundžiami sprendimai grindžiami iš esmės tapačiais argumentais, išskyrus argumentus, kuriuos Bendrasis Teismas pateikė trečiojo skundžiamo sprendimo 41–46 punktuose. Dėl pastarojo aspekto Bendrasis Teismas, priimdamas sprendimą dėl ginčo apimties jam grąžinus bylą, nusprendė, kad 2017 m. liepos 18 d. Sprendime Komisija / RN (T‑695/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:520) RN nurodytas pagrindas, grindžiamas vienodo požiūrio, nediskriminavimo dėl amžiaus ir proporcingumo principų pažeidimu, nebuvo išnagrinėtas, todėl Bendrasis Teismas trečiajame skundžiamame sprendime galiausiai turėjo nuspręsti dėl visų RN pirmoje instancijoje nurodytų panaikinimo pagrindų, atsižvelgdamas į teisės klausimus, kuriuos Bendrasis Teismas išnagrinėjo 2017 m. liepos 18 d. Sprendime Komisija / RN (T‑695/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:520).

24

Be to, trijuose skundžiamuose sprendimuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad, skiriant maitintojo netekimo pensiją, situacija, kuriai taikomas Tarnybos nuostatų VIII priedo 18 straipsnis, t. y. buvusių Sąjungos pareigūnų našliu likusių sutuoktinių, susituokusių prieš tiems pareigūnams nutraukiant tarnybą, situacija, buvo panaši į tą, kuriai taikomas šio priedo 20 straipsnis, t. y. buvusių pareigūnų našliu likusių sutuoktinių, kurie susituokė nutraukus tarnybą, situaciją. Bendrasis Teismas taip pat nusprendė, kad panašios situacijos vertinamos skirtingai, atsižvelgiant į santuokos sudarymo datą, nes maitintojo netekimo pensija skiriama našliu likusiems sutuoktiniams su sąlyga, kad santuoka truko bent vienerius metus pagal Tarnybos nuostatų VIII priedo 18 straipsnį ir bent penkerius metus pagal šio priedo 20 straipsnį. Bendrasis Teismas pridūrė, kad dėl tokio skirtingo požiūrio našliu likęs buvusio pareigūno sutuoktinis, kuris su pareigūnu susituokė šiam nutraukus tarnybą, patenka į mažiau palankią padėtį, palyginti su našliu likusiu buvusio pareigūno sutuoktiniu, kuris susituokė iki šiam nutraukiant tarnybą. Bylose, susijusiose su BT ir RN, Bendrasis Teismas taip pat konstatavo skirtingą požiūrį į panašias situacijas, netiesiogiai grindžiamą buvusio pareigūno amžiumi jo santuokos sudarymo dieną.

25

Nurodęs, kad Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnyje įtvirtintas skirtingas požiūris buvo numatytas „įstatymo“, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 52 straipsnio 1 dalį, Bendrasis Teismas patikrino, ar nurodytas skirtingas požiūris gali būti pateisinamas bendrojo intereso tikslu ir ar jis yra proporcingas siekiamam tikslui, be kita ko, atsižvelgiant į pirmojo ir antrojo skundžiamų sprendimų 48 punktuose ir trečiojo skundžiamo sprendimo 70 punkte primintą jurisprudenciją.

26

Šiuo klausimu, viena vertus, dėl bendrojo intereso tikslo užkirsti kelią sukčiavimui Bendrasis Teismas, pripažindamas, kad reikalavimas, pagal kurį santuoka turi atitikti minimalios trukmės sąlygą teisei į maitintojo netekimo pensiją įgyti, leidžia užtikrinti, kad tokia santuoka nėra motyvuota išimtinai su bendro gyvenimo tikslu nesusijusiais sumetimais, pavyzdžiui, vien tik finansiniais sumetimais arba siekiu įgyti teisę gyventi šalyje, padarė išvadą, kad būtų neprotinga manyti, jog Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnyje nustatyta sąlyga dėl penkerių metų minimalios santuokos trukmės, kuri yra penkis kartus ilgesnė nei numatytoji Tarnybos nuostatų VIII priedo 18 straipsnyje ir kuriai netaikoma jokia išimtis, leidžianti įrodyti, kad nėra sukčiaujama, neatsižvelgiant į pateiktus objektyvius įrodymus, gali būti reikalinga kovos su sukčiavimu tikslui pasiekti.

27

Antra, dėl bendrojo intereso tikslo apsaugoti Sąjungos finansinius išteklius Bendrasis Teismas pripažino, kad toks tikslas gali būti laikomas teisėtu, tačiau pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją jis pats savaime negali pateisinti nukrypimo nuo bendrojo vienodo požiūrio principo. Taigi Bendrasis Teismas nusprendė: kadangi Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnyje numatyta minimalios santuokos trukmės sąlyga negali būti pateisinama kovos su sukčiavimu tikslu, šioje nuostatoje įtvirtinto skirtingo požiūrio taip pat negalima pateisinti vien Sąjungos finansinių išteklių apsauga.

28

Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsniu pažeidžiamas vienodo požiūrio principas, taip pat su VW susijusioje byloje – proporcingumo principas, o su BT ir RN susijusiose bylose – nediskriminavimo dėl amžiaus principas. Tokiomis aplinkybėmis, kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 22 punkte, jis patenkino VW, BT ir RN neteisėtumu grindžiamus prieštaravimus ir panaikino kiekvieną ginčijamą sprendimą.

29

Apeliaciniais skundais bylose C‑116/21 P–C‑118/21 P Komisija Teisingumo Teismo prašo:

30

Apeliaciniais skundais bylose C‑138/21 P ir C‑139/21 P Taryba Teisingumo Teismo prašo:

31

Bylose C‑116/21 P ir C‑139/21 P VW Teisingumo Teismo prašo:

32

Bylose C‑117/21 P ir C‑138/21 P BT Teisingumo Teismo prašo:

33

Byloje C‑118/21 P RN Teisingumo Teismo prašo:

34

Bylose C‑116/21 P–C‑118/21 P, C‑138/21 P ir C‑139/21 P Parlamentas, kuris kaip įstojusi į bylą šalis pirmojoje instancijoje, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 172 straipsnį, prašo patenkinti apeliacinius skundus.

35

Bylose C‑117/21 P ir C‑138/21 P AIACE Internationale, kuri, kaip įstojusi į bylą šalis pirmojoje instancijoje, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 172 straipsnį, šio teismo prašo:

36

Bylose C‑138/21 P ir C‑139/21 P Komisija, kuri, kaip atsakovė pirmojoje instancijoje, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 172 straipsnį, šio teismo prašo:

37

Taikydamas Procedūros reglamento 54 straipsnio 2 dalį Teisingumo Teismo pirmininkas 2021 m. balandžio 13 d. nusprendė sujungti bylas C‑116/21 P–C‑118/21 P, C‑138/21 P ir C‑139/21 P, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys bei priimtas galutinis sprendimas.

38

Grįsdama apeliacinius skundus bylose C‑116/21 P ir C‑117/21 P Komisija nurodo tris tapačius pagrindus, susijusius, pirma, su teisės klaida dėl Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinktų faktinių aplinkybių teisėtumo vertinimo kriterijų ir pareigos motyvuoti pažeidimu, antra, su teisės klaida aiškinant nediskriminavimo principą ir, trečia, su teisės klaida aiškinant Chartijos 52 straipsnio 1 dalį bei keletu pareigos motyvuoti pažeidimų. Byloje C‑118/21 P Komisija pateikia tuos pačius pagrindus, tačiau prieš tai – kitą pagrindą, susijusį su teisės klaida, padaryta apibrėžiant ir taikant bylą grąžinančio teismo įgaliojimus priimti sprendimą dėl pirmojoje instancijoje pateiktų pagrindų panaikinus skundžiamą sprendimą.

39

Grįsdama savo apeliacinius skundus, Taryba nurodo tris tapačius pagrindus, susijusius, pirma, su teisės klaidomis dėl skirtingo požiūrio buvimo, antra, su teisės klaidomis, padarytomis dėl Bendrojo Teismo atliekamos Sąjungos teisės aktų leidėjo atlikto faktinių aplinkybių pasirinkimo teisminės kontrolės apimties, ir, trečia, su teisės klaidomis, padarytomis siekiant pateisinti skirtingą požiūrį. Byloje C‑138/21 P Taryba taip pat nurodo ketvirtąjį pagrindą, susijusį su teisės klaidomis ir pareigos motyvuoti pažeidimu, kiek tai susiję su Bendrojo Teismo išvadomis dėl nediskriminavimo dėl amžiaus principo pažeidimo.

40

VW, BT ir RN taip pat nurodo apeliacinių skundų, pateiktų atitinkamai bylose C‑116/21 P–C‑118/21 P, ir, kiek tai susiję su BT, byloje C‑138/21 P. nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą,

41

VW teigia, kad tam tikrų Komisijos apeliacinio skundo pagrindų ir argumentų prasmė ir apimtis nesuprantami ir kad nėra pateikta glausta pagrindų santrauka, taip pažeidžiant Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punktą.

42

Komisija ginčija šiuos argumentus, be kita ko, darydama nuorodą į savo apeliacinio skundo turinį.

43

Be to, primintina, kad, iš SESV 256 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmos pastraipos ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punkto matyti, jog apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodytos kritikuojamos sprendimo, kurį prašoma panaikinti, dalys ir šį prašymą konkrečiai pagrindžiantys teisiniai argumentai, antraip apeliacinis skundas arba atitinkamas jo pagrindas bus nepriimtini (2022 m. sausio 25 d. Sprendimo Komisija / European Food ir kt., C‑638/19 P, EU:C:2022:50, 75 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

44

Šiuo atveju pakanka pažymėti, kad Komisija, pateikdama tris apeliacinio skundo pagrindus, nurodė aiškius ir išsamius argumentus, kuriuose išdėstyti motyvai, dėl kurių, jos nuomone, jos kritikuojamuose pirmojo skundžiamo sprendimo punktuose padaryta teisės klaidų arba pažeista pareiga motyvuoti.

45

Be to, priešingai, nei tvirtina VW, Komisijos pateiktame apeliaciniame skunde nurodoma pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punktą.

46

Darytina išvada, kad apeliacinis skundas byloje C‑116/21 P yra priimtinas.

47

BT mano, kad apeliaciniai skundai bylose C‑117/21 P ir C‑138/21 P yra nepriimtini, nes jie grindžiami būtinybe išvengti finansinių padarinių Sąjungos biudžetui, kurių sukelia antrajame skundžiamame sprendime konstatuotas Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnio neteisėtumas, nes tokių padarinių galimas atsiradimas yra tik fakto klausimas, kuris neatitinka Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio reikalavimų.

48

Be to, BT mano: kadangi Komisija įsipareigojo RN mokėti maitintojo netekimo pensiją, nesvarbu, kokia bus apeliacinio skundo byloje C‑118/21 P baigtis, ši institucija vienodo požiūrio sumetimais turi prisiimti tą patį įsipareigojimą jos ir VW atžvilgiu, o dėl to tiek Komisija, tiek Taryba praranda suinteresuotumą bylos baigtimi ir todėl visi apeliaciniai skundai sujungtose bylose yra nepriimtini.

49

Komisija ginčija šiuos argumentus ir, be kita ko, paaiškina, kad įsipareigojimas RN atžvilgiu buvo prisiimtas vien dėl geranoriškumo pagal Tarnybos nuostatų 76 straipsnį ir negali būti išplėstas kitiems asmenims remiantis vienodo požiūrio principu. Be to, kadangi BT atveju tokio išplėtimo nebuvo, argumentas, kuriuo siekiama įrodyti apeliacinių skundų nepriimtinumą dėl suinteresuotumo bylos baigtimi nebuvimo, turėtų būti atmestas.

50

Šiuo klausimu reikia priminti, kad iš SESV 256 straipsnio ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio matyti, jog apeliacinis skundas apsiriboja tik teisės klausimais (šiuo klausimu žr. 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Algebris (UK) ir Anchorage Capital Group / CRU, C‑934/19 P, EU:C:2021:1042, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

51

Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad apeliaciniai skundai bylose C‑117/21 P ir C‑138/21 P yra pagrįsti tik teisiniais pagrindais, kuriais nesiekiama paneigti Bendrojo Teismo konstatuotų faktinių aplinkybių, o tik kritikuojami antrajame skundžiamame sprendime Bendrojo Teismo pateikti teisiniai argumentai. Dėl aplinkybės, kad Komisija ir Taryba atitinkamai pradžioje arba vėliau papildomai atkreipia Teisingumo Teismo dėmesį į jų apeliacinių skundų atmetimo padarinius, reikia konstatuoti, kad tokie paaiškinimai, kurie nebuvo pateikiami grindžiant teisinius argumentus dėl antrojo skundžiamo sprendimo, negali paneigti apeliacinių skundų priimtinumo.

52

Kalbant apie nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, susijusį su suinteresuotumo bylos baigtimi nebuvimu, reikia konstatuoti, kad šie argumentai grindžiami tariama Komisijos pareiga teisę į maitintojo netekimo pensiją, kuri, kaip matyti iš Komisijos paaiškinimų, buvo geranoriškai suteikta RN pagal Tarnybos nuostatų 76 straipsnį, išplėsti tiek, kad ji apimtų BT, nors tokia pareiga nekyla nei iš Tarnybos nuostatų, nei apskritai iš Sąjungos teisės, nes bet koks sprendimas dėl „dovanos“, kaip tai suprantama pagal šią Tarnybos nuostatų taisyklę, priimamas remiantis diskrecija ir būtinai turi būti grindžiamas individualiu sprendimu, kuriuo atsižvelgiama į konkretaus atvejo aplinkybes.

53

Darytina išvada, kad apeliaciniai skundai bylose C‑117/21 P ir C‑138/21 P yra priimtini.

54

RN teigia, kad apeliacinis skundas byloje C‑118/21 P yra nepriimtinas. Ji teigia, kad Komisija negali pateikti antrojo apeliacinio skundo toje pačioje byloje. Nei SESV sutartyje, nei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statute nėra jokios nuostatos, leidžiančios toje pačioje byloje pateikti kartotinius apeliacinius skundus. RN šiuo klausimu taip pat remiasi taisykle, pagal kurią „atsisakoma priimti apeliacinį skundą, jeigu jis yra kartotinis“.

55

Komisija atsako, kad RN argumentai niekaip nėra pagrindžiami taikomomis procesinėmis nuostatomis.

56

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 18 punkto, Komisija pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto I priedo 9 straipsnį pateikė apeliacinį skundą dėl 2016 m. liepos 20 d. Tarnautojų teismo sprendimo RN / Komisija (F‑104/15, EU:F:2016:163).2017 m. liepos 18 d. Sprendimu Komisija / RN (T‑695/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:520) Bendrasis Teismas patenkino šį apeliacinį skundą ir, 2016 m. rugsėjo 1 d. panaikinus Tarnautojų teismą, grąžino bylą Bendrojo Teismo kolegijai, kuri nėra sprendimą dėl apeliacinio skundo priėmusi kolegija. Taigi byla buvo išnagrinėta antrą kartą pirmojoje instancijoje ir joje priimtas trečiasis skundžiamas sprendimas. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį Komisija dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą.

57

Kadangi tiek 2016 m. liepos 20 d. Sprendimas RN / Komisija (F‑104/15, EU:F:2016:163), tiek trečiasis skundžiamas sprendimas atskirai vertinami kaip „sprendimai, kuriais užbaigiamas procesas“, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto I priedo 9 straipsnį ir šio statuto 56 straipsnį, RN klaidingai tvirtina, kad Komisija toje pačioje byloje pateikė du apeliacinius skundus.

58

Darytina išvada, kad apeliacinis skundas byloje C‑118/21 P yra priimtinas.

59

Pirmajame pagrinde Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą trečiojo skundžiamo sprendimo 41–46 punktuose, apibrėždamas ir taikydamas teismo, kuriam byla grąžinta, įgaliojimus priimti sprendimą dėl pirmojoje instancijoje pateiktų ieškinio pagrindų po to, kai Bendrasis Teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, panaikino pirmojoje instancijoje priimtą sprendimą. Šį pagrindą sudaro trys dalys.

60

Pirmojo pagrindo pirmoje dalyje Komisija tvirtina, kad bylos grąžinimo apimtis nepriklauso nuo teismo, kuriam byla grąžinta, vertinimo. Šiuo klausimu, be kita ko, iš 2017 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija / RN (T‑695/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:520) 68 punkto matyti, kad byloje, kurioje priimtas trečiasis skundžiamas sprendimas, Bendrajam Teismui grąžintos bylos dalykas buvo aiškiai apribotas pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio trečiojo pagrindo, kuriame nėra jokio argumento, susijusio su tariamu Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnio neteisėtumu, nagrinėjimu. Taigi trečiajame skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas negalėjo nuspręsti dėl kitų nei trečiasis pagrindų.

61

Be to, kad Bendrasis Teismas trečiojo skundžiamo sprendimo 42 punkte klaidingai atsižvelgė į pagrindus, pateiktus grindžiant apeliacinį skundą, siekdamas nustatyti, ar sprendimo pirmojoje instancijoje dalys buvo pripažintos negaliojančiomis, Komisija taip pat teigia, kad 2016 m. liepos 20 d. Sprendimo RN / Komisija (F‑104/15, EU:F:2016:163) panaikinimas grindžiamas 2017 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija / RN (T‑695/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:520) 51–57 punktais, susijusiais su Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnio aiškinimu, o šio sprendimo 58–64 punktai remia Bendrojo Teismo svarstymus, susijusius su RN priekaištais, pareikštais grindžiant šios Tarnybos nuostatų normos neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą.

62

Taigi nusprendęs, kad grąžinus bylą ginčo apimtis apėmė ir RN pradiniame ieškinyje Tarnautojų teisme pateiktą pagrindą, susijusį su vienodo požiūrio ir nediskriminavimo dėl amžiaus principų pažeidimu, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

63

Pirmojo pagrindo antroje dalyje Komisija teigia, kad trečiajame skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas implicitiškai, bet neišvengiamai nusprendė dėl diskriminacijos nebuvimo atvejais, kuriuos reglamentuoja Tarnybos nuostatų VIII priedo 18 ir 20 straipsniai. Šiuo klausimu Komisija teigia, kad 2017 m. liepos 18 d. Sprendime Komisija / RN (T‑695/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:520) Bendrasis Teismas nusprendė, kad Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnio išaiškinimas, kurį pateikė Tarnautojų teismas, yra teisiškai klaidingas, kiek tai susiję su RN argumentu, kuriame nurodomas santuokos trukmės skirtumas. Šiuo klausimu laikydamasis nuomonės, kad neatsižvelgimas į santuokos laikotarpį iki pareigūno tarnybos nutraukimo, negali įrodyti šios nuostatos neteisėtumo, Bendrasis Teismas implicitiškai, bet neišvengiamai nusprendė, kad Tarnybos nuostatų VIII priedo 18 ir 20 straipsnių apimtis buvo tokia, kad pagrindas, grindžiamas pastarosios nuostatos neteisėtumu dėl vienodo požiūrio principo pažeidimo, negalėjo būti pateikiamas, ir kad dėl to nereikia priimti sprendimo dėl proporcingumo, kaip jis nurodė šio sprendimo 63 punkte. Taigi, trečiojo skundžiamo sprendimo 45 punkte klaidingai analizuodamas 2017 m. liepos 18 d. Sprendimą Komisija / RN (T‑695/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:520), Bendrasis Teismas trečiojo skundžiamo sprendimo 46 punkte klaidingai nusprendė, kad pagrindai, grindžiami vienodo požiūrio, nediskriminavimo ir proporcingumo principų pažeidimu, minėtame 2017 m. liepos 18 d. Sprendime Komisija / RN (T‑695/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:520) nebuvo išnagrinėti.

64

Pirmojo pagrindo trečioje dalyje Komisija teigia, kad trečiojo skundžiamo sprendimo 112 punkte nusprendęs, jog Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsniu pažeidžiamas, be kita ko, vienodo požiūrio principas, Bendrasis Teismas priėmė sprendimą, prieštaraujantį 2017 m. liepos 18 d. Sprendimui Komisija / RN (T‑695/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:520). Šio sprendimo 59 punkte padaryta išvada dėl Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnio taikymo srities apibrėžimo ir šioje nuostatoje ir šio priedo 18 straipsnyje nustatytų maitintojo netekimo pensijos skyrimo sąlygų skirtumas neleidžia daryti išvados, kad buvo pažeistas vienodo požiūrio principas.

65

Savo ruožtu RN visų pirma teigia, kad pirmasis pagrindas nepriimtinas, nes jo formulavimas nepakankamai tikslus; Komisija logiškai negali priekaištauti Bendrajam Teismui, jog jis padarė teisės klaidą apibrėždamas ir taikydamas teismo, kuriam byla grąžinta, įgaliojimus. Šis tikslumo trūkumas turi įtakos teisiniams argumentams, kuriais grindžiamas pirmasis pagrindas.

66

RN subsidiariai prašo atmesti pirmąjį pagrindą kaip nepagrįstą.

67

Dublike Komisija tvirtina, kad pirmasis pagrindas yra priimtinas, nes ji negali apsiriboti tik apeliaciniame skunde nurodytų principų aiškinimo ginčijimu ir neginčyti konkretaus jų taikymo arba atvirkščiai. Visais kitais atžvilgiais ji ginčija RN pateiktą trečiojo skundžiamo sprendimo aiškinimą.

68

Priešingai, nei teigia RN, reikia konstatuoti, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 43 punkte primintą jurisprudenciją, Komisijos pirmojo pagrindo formuluotei netrūksta nei tikslumo, nei logiškumo. Iš tiesų šiame pirmajame pagrinde Komisija konkrečiai priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad jis padarė teisės klaidą, kai apibrėžė ir taikė teismo, kuriam grąžinta byla, įgaliojimus priimti sprendimą dėl pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio pagrindų po to, kai buvo panaikintas skundžiamas sprendimas; ji šį pagrindą grindžia trimis dalimis, kurios suformuluotos vienodai tiksliai ir aiškiai.

69

Tiek, kiek RN priekaištauja Komisijai padarius išvadą, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai apibrėžė ir taikė teismo, kuriam byla grąžinta, įgaliojimus, kas, jos manymu, nėra įmanoma, pakanka konstatuoti, kad apeliaciniame skunde Komisija iš esmės teigia, jog Bendrasis Teismas trečiajame skundžiamame sprendime neteisingai apibrėžė ginčo dalyką ir apimtį savo nagrinėjamoje byloje, nes jis neteisingai pritaikė 2017 m. liepos 18 d. Sprendimą Komisija / RN (T‑695/16 P, nepaskelbtas Rink., toliau – sprendimas dėl apeliacinio skundo, EU:T:2017:520) ir jurisprudenciją, susijusią su ginčo dalyko ir apimties apibrėžimu grąžinus bylą.

70

Todėl darytina išvada, kad pirmasis Komisijos apeliacinio skundo pagrindas byloje C‑118/21 P yra priimtinas.

71

Pirma, reikia atmesti Komisijos priekaištą dėl teisės klaidos, kurią Bendrasis Teismas tariamai padarė trečiojo skundžiamo sprendimo 42 punkte. Iš tiesų Komisija klaidingai aiškina šį punktą, kai mano, kad Bendrasis Teismas apibrėžė ginčo dalyką ir apimtį po to, kai byla buvo grąžinta remiantis pagrindais, kuriuos Komisija nurodė apeliaciniame skunde byloje T‑695/16 P. Iš tiesų, trečiojo skundžiamo sprendimo 42 punkto pirmame sakinyje Bendrasis Teismas primena, kad 2017 m. liepos 18 d. Sprendimu Komisija / RN (T‑695/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:520), iš dalies priėmus du Komisijos pateiktus pagrindus, buvo panaikintas 2016 m. liepos 20 d. Sprendimas RN / Komisija (F‑104/15, EU:F:2016:163). Tokiomis aplinkybėmis, kaip teigia RN, panaikinus visą Tarnautojų teismo sprendimą teismas, kuriam byla grąžinta, turėjo iš naujo priimti sprendimą dėl viso ieškinio pirmojoje instancijoje.

72

Taigi, trečiojo skundžiamo sprendimo 43 punkte Bendrasis Teismas padarė teisingą išvadą, kad turi iš naujo nuspręsti dėl visų panaikinimo pagrindų, kuriuos RN pateikė Tarnautojų teismui, atsižvelgdamas į 2017 m. liepos 18 d. Sprendime Komisija / RN (T‑695/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:520) išspręstus teisės klausimus, saistančius Bendrąjį Teismą grąžinus bylą. Siekdamas padaryti šią išvadą, Bendrasis Teismas neišvengiamai rėmėsi trečiojo skundžiamo sprendimo 41 punkte priminta jurisprudencija, kurios Komisija neginčijo, ir to sprendimo 42 punkto pirmame sakinyje padaryta išvada dėl visiško 2016 m. liepos 20 d. Sprendimo RN / Komisija (F‑104/15, EU:F:2016:163) panaikinimo. Dėl trečiojo skundžiamo sprendimo 42 punkte esančių paskutinių dviejų sakinių reikia konstatuoti, kad tai yra paprasčiausias pagrindų, kuriuos Komisija pateikė byloje, kurioje priimtas 2017 m. liepos 18 d. Sprendimas Komisija /RN (T‑695/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:520), priminimas, neturintis reikšmės šiai išvadai.

73

Antra, reikia konstatuoti, kad Bendrasis Teismas trečiojo skundžiamo sprendimo 45 ir 46 punktuose taip pat nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, kad 2017 m. liepos 18 d. Sprendime Komisija / RN (T‑695/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:520) jis neišnagrinėjo RN Tarnautojų teisme pareikštame ieškinyje nurodyto antrojo pagrindo dalių.

74

Iš 2016 m. liepos 20 d. Sprendimo RN / Komisija (F‑104/15, EU:F:2016:163) 35, 55-60 ir 76 punktų matyti, kad Tarnautojų teismas išnagrinėjo antrąjį RN ieškinio pagrindą atsižvelgdamas ne į Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnio neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, o tik nagrinėdamas pirmąjį pagrindą, kai nagrinėjo šioje nuostatoje įtvirtintą minimalios santuokos trukmės sąlygą. Šiomis aplinkybėmis Tarnautojų teismas siekė nustatyti, ar minėtą nuostatą, remiantis Sąjungos teisės principais, kaip antai vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principais, galima aiškinti taip, kad Komisija turėjo atsižvelgti į bendrą dviejų RN santuokos su mirusiu sutuoktiniu laikotarpių trukmę, o toks aiškinimas, Tarnautojų teismo nuomone, nebuvo atmestinas remiantis tos pačios nuostatos formuluote.

75

Be to, reikia pažymėti, kad 2017 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija / RN (T‑695/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:520) 57 punkte Bendrasis Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, nusprendė, kad Tarnautojų teismas, aiškindamas nagrinėjamą nuostatą 2016 m. liepos 20 d. Sprendimo RN / Komisija (F‑104/15, EU:F:2016:163) 57 ir 76 punktuose, padarė teisės klaidą, iš esmės motyvuodamas tuo, kad toks aiškinimas prieštaravo šios nuostatos aiškiai formuluotei. Tada Bendrasis Teismas panaikino visą šį sprendimą.

76

Darytina išvada, kad nors 2017 m. liepos 18 d. Sprendimu Komisija / RN (T‑695/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:520) Bendrasis Teismas panaikino 2016 m. liepos 20 d. Sprendimą RN / Komisija (F‑104/15, EU:F:2016:163), jis tai padarė dėl to, kad paneigė Tarnautojų teismo pateiktą Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnio aiškinimą, kiek tai susiję su pirmuoju RN ieškinio pagrindu ir vienodo požiūrio principu, neatsižvelgiant į RN pareikštą šios nuostatos neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą.

77

Taip Bendrasis Teismas negalėjo net implicitiškai pareikšti nuomonės dėl tokiu prieštaravimu grindžiamu argumentų, nes, priešingai, nei teigia Komisija, nei Tarnautojų teismo pateikto Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnio aiškinimo paneigimas, nei Bendrojo Teismo pateiktas šio priedo 18 ir 20 straipsnių taikymo srities apibrėžimas nereiškia, kad šis straipsnis dar negali būti pripažintas neteisėtu, atsižvelgiant į RN pradinio ieškinio antrajame pagrinde nurodytus argumentus. Iš tiesų, jei šiam pagrindui būtų pritarta, RN, nors ji negalėtų reikalauti susumuoti jos abiejų santuokų trukmės aiškinant Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnį, galėtų pasiekti, jog ši nuostata būtų pripažinta neteisėta, todėl Komisija privalėtų priimti naują sprendimą jos atžvilgiu, atsižvelgdama į sprendime, kuriuo užbaigiamas ginčas, padarytas išvadas.

78

Šiomis aplinkybėmis Komisija iš esmės klaidingai tvirtina, kad 2017 m. liepos 18 d. Sprendime Komisija / RN (T‑695/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:520) Bendrasis Teismas implicitiškai, bet neišvengiamai priėmė neigiamą sprendimą dėl Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnio neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo.

79

Be to, priešingai, nei teigia Komisija, 2017 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija / RN (T‑695/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:520) 58–64 punktuose Bendrasis Teismas nenagrinėjo ir neatmetė RN pateiktų priekaištų, kuriais grindžiamas Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnio neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas, todėl Komisija negali teigti, kad skundžiamo sprendimo 46 punkte Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog šiame pirmajame sprendime jis neišnagrinėjo ieškinio antrojo pagrindo.

80

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad 2017 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija / RN (T‑695/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:520) 58–64 punktuose Bendrasis Teismas tik atsakė į RN argumentus, pateiktus atsiliepiant į Komisijos apeliacinį skundą. Viena vertus, abu RN argumentai, nagrinėti šio sprendimo 59–61 punktuose, susiję tik su Bendrojo Teismo pateiktu Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnio aiškinimu, todėl neturi jokio ryšio su šios nuostatos neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu.

81

Kita vertus, kalbant apie RN argumentą, nagrinėtą 2017 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija / RN (T‑695/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:520) 62–64 punktuose, reikia pažymėti, kad šis argumentas dėl proporcingumo principo pažeidimo susijęs su antruoju pradinio ieškinio pagrindu, susijusiu su neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu. Vis dėlto, šio sprendimo 63 punkte Bendrasis Teismas paaiškina, kad Tarnautojų teismas išnagrinėjo proporcingumo principo pažeidimo klausimą remdamasis prielaida, kad Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnio formuluotė galėjo būti aiškinama taip, jog ji įpareigoja atsižvelgti į bendrą abiejų RN santuokų trukmę. Tačiau nusprendęs, kad Tarnautojų teismas negalėjo remtis tokia prielaida, Bendrasis Teismas tame pačiame minėto sprendimo 63 punkte padarė išvadą, kad nebuvo būtina nuspręsti dėl RN argumento, susijusio su tariamu proporcingumo principo pažeidimu. Taigi Bendrasis Teismas neatmetė RN pradinio ieškinio antrojo pagrindo, o tik atsisakė nagrinėti šį pagrindą, konkrečiau kalbant, argumentą, susijusį su proporcingumo principo pažeidimu, nes toks nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje neatliekamas.

82

Darytina išvada, kad trečiojo skundžiamo sprendimo 45 punkte Bendrasis Teismas teisingai išnagrinėjo 2017 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija / RN (T‑695/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:520) 63 punktą, todėl jam negali būti priekaištaujama dėl jokios teisės klaidos šiuo klausimu.

83

Trečia, Komisija klaidingai tvirtina, kad trečiajame skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas dėl 2017 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija / RN (T‑695/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:520) 68 punkto pirmame sakinyje esančio pareiškimo negalėjo nuspręsti dėl kitų pagrindų nei Tarnautojų teismui pateikto ieškinio trečiasis pagrindas.

84

Iš tiesų, pažymėtina, kad šio sprendimo 68 punkte Bendrasis Teismas tik pareiškė, kad negalėjo priimti sprendimo byloje, nes Tarnautojų Teismas neišnagrinėjo RN nurodyto trečiojo pagrindo. Reikia konstatuoti, kad šis pareiškimas susijęs tik su klausimu, ar Bendrasis Teismas galėjo priimti galutinį sprendimą byloje išnagrinėjęs apeliacinį skundą, o ne su atskiru klausimu dėl ginčo dalyko ir apimties apibrėžimo grąžinus bylą. Šiuo klausimu tik teismas, kuriam byla grąžinta, o ne apeliacinės instancijos teismas, turi apibrėžti šį dalyką ir šią apimtį atsižvelgdamas į apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Taigi vien pareiškimas dėl to, ar konkrečioje bylos stadijoje galima priimti sprendimą, pats savaime negali būti lemiamas teismui, kuriam byla grąžinta, nustatant ginčo dalyką ir apimtį grąžinus bylą.

85

Nagrinėjamu atveju iš šio sprendimo 73 punkto matyti, kad trečiojo skundžiamo sprendimo 46 punkte Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, jog jis 2017 m. liepos 18 d. Sprendime Komisija / RN (T‑695/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:520) neišnagrinėjo ieškinio antrojo pagrindo dalių, susijusių su vienodo požiūrio, nediskriminavimo dėl amžiaus ir proporcingumo principų pažeidimu.

86

Ketvirta, Komisijos argumentui, grindžiamam prieštaravimu tarp trečiojo skundžiamo sprendimo 112 punkto ir 2017 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija / RN (T‑695/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:520) 59 punkto, negalima pritarti, nes jis grindžiamas šio sprendimo 78 punkte atmesta prielaida, kad 2017 m. liepos 18 d. Sprendime Komisija / RN (T‑695/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:520) Bendrasis Teismas implicitiškai, bet neišvengiamai atmetė vienodo požiūrio principo pažeidimu grindžiamą pagrindą.

87

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Komisijos pirmąjį pagrindą, pateiktą grindžiant apeliacinį skundą byloje C‑118/21 P, reikia atmesti kaip nepagrįstą.

88

Šiuose pagrinduose ir šiose dalyse Komisija ir Taryba visų pirma teigia, kad skundžiamuose sprendimuose Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, aiškindamas vienodo požiūrio principą ir nediskriminavimo principą, nes klaidingai nusprendė, kad Tarnybos nuostatų VIII priedo 18 ir 20 straipsniuose reglamentuojamos situacijos yra panašios, todėl egzistuoja skirtingas požiūris, susijęs su skirtingų sistemų taikymu šioms panašioms situacijoms.

89

Apskritai šios institucijos, palaikomos Parlamento, mano, kad Bendrasis Teismas pirmojo skundžiamo sprendimo 59 ir 60 punktuose, antrojo skundžiamo sprendimo 58 ir 59 punktuose ir, kiek tai susiję su Komisija, trečiojo skundžiamo sprendimo 80 ir 81 punktuose padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad santuokos sudarymo data yra vienintelis veiksnys, lemiantis Tarnybos nuostatų VIII priedo 18 straipsnio ar 20 straipsnio normų taikymą, nes situacijos, kurioms taikomos šios nuostatos, buvo panašios. Jeigu Bendrasis Teismas būtų atsižvelgęs į visas šiuos atvejus apibūdinančias ypatybes, jis būtų turėjęs konstatuoti, kad egzistuoja esminis ir objektyvus skirtumas tarp tarnybą Sąjungos institucijoje atliekančių pareigūnų ir tarnybą jose nutraukusių pareigūnų, susijęs su atitinkama šių pareigūnų teisine padėtimi, visų pirma atsižvelgiant į profesines teises ir pareigas, kurių pirmieji, priešingai nei antrieji, turi laikytis per visą savo tarnybos laikotarpį remiantis Tarnybos nuostatų nuostatomis.

90

Konkrečiai kalbant, tiek Komisija, tiek Taryba pabrėžia, be kita ko, tai, kad tarnybą atliekantis pareigūnas, priešingai nei buvę pareigūnai, nebeturintys pareigos dirbti, privalo mokėti įmokas į pensijų sistemą, gauna didesnį bazinį darbo užmokestį, palyginti su ištarnauto laiko pensija, kuri jam bus mokama išėjus į pensiją, privalo gyventi paskyrimo vietoje ir turi teisę į išmoką už darbą užsienyje, ekspatriacijos išmoką ir kelionės išlaidų atlyginimą. Komisija priduria, kad buvę pareigūnai nebeapdraudžiami pagal bendrąją sveikatos draudimo sistemą nelaimingų atsitikimų darbe atveju. Be to, ši institucija pažymi, kad, priešingai nei Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnyje, šio priedo 18 straipsnyje nustatyta, kad santuokos trukmės sąlyga netaikoma, jei pareigūno šeimoje vaikas gimė jam būnant susituokus ir santuoka sudaryta prieš nutraukiant tarnybą, o tai įrodo, kad šiose dviejose nuostatose numatytos situacijos yra visiškai skirtingos. Visi šie svarstymai rodo, kad buvusio pareigūno, kuris susituokia, atveju būtinybė našliu likusiam sutuoktiniui suteikti pakaitinių pajamų skiriant pensiją netekus maitintojo nėra toks akivaizdi, kaip pareigūno, kuris susituokia dar atlikdamas tarnybą, atveju.

91

Komisija taip pat mano, kad tarnybą atliekančių pareigūnų ir tarnybą Sąjungos institucijoje nutraukusių pareigūnų padėtis asmenišku požiūriu skiriasi. Pirma, pareigūnai, kurie susituokia prieš nutraukdami tarnybą, yra jaunesni, palyginti su pareigūnais, kuriems taikomas Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnis. Kita vertus, asmuo, kuris susituokė su į pensiją išėjusiu pareigūnu, jau laikomas ekonomiškai nepriklausomu, todėl šio pareigūno mirtis turi labiau ribotą poveikį nei pareigūno, kuris išlaikė savo namų ūkį aktyvios tarnybos metu. Šiuo klausimu Komisija pabrėžia, kad pirmojo skundžiamo sprendimo 51 punkte, antrojo skundžiamo sprendimo 50 punkte ir trečiojo skundžiamo sprendimo 72 punkte Bendrasis Teismas neteisingai aiškino 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo HK / Komisija (C‑460/18 P, EU:C:2019:1119) 69 punktą. Priešingai, nei teigė Bendrasis Teismas, našliu likusio sutuoktinio ekonominis pajėgumas kaip tik gali būti svarbus veiksnys Sąjungos teisės aktų leidėjui nustatant maitintojo netekimo pensijos skyrimo kriterijus pagal Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnį, atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis santuoka buvo sudaryta.

92

Komisija ir Taryba priduria, kad Bendrasis Teismas pirmojo skundžiamo sprendimo 56 punkte antrojo skundžiamo sprendimo 55 punkte ir, kiek tai susiję su Komisija, trečiojo skundžiamo sprendimo 77 punkte klaidingai atsisakė atsižvelgti į 1993 m. birželio 17 d. Sprendimo Arauxo-Dumay / Komisija (T‑65/92, EU:T:1993:47) 33 punktą tiek, kiek šiame sprendime Bendrasis Teismas pabrėžė skirtumą tarp Tarnybos nuostatų VIII priedo 18 ir 20 straipsniuose reglamentuojamų situacijų; nepaisant atitinkamų ginčų faktinių aplinkybių skirtumo, minėto sprendimo logika yra taikytina šioje byloje.

93

Be to, Komisija teigia, kad pirmojo skundžiamo sprendimo 58 punkte, antrojo skundžiamo sprendimo 57 punkte ir trečiojo skundžiamo sprendimo 79 punkte Bendrasis Teismas, atlikdamas analizę, klaidingai neatsižvelgė į Tarnybos nuostatų VIII priedo 18 ir 20 straipsniuose numatytos minimalios santuokos trukmės tikslą, t. y. kaip matyti iš 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo HK / Komisija (C‑460/18 P, EU:C:2019:1119) 89 punkto, vengti paveldėjimo susitarimų, taigi, sudaryti santuoką siekiant vien galimybės gauti maitintojo netekimo pensijos išmoką, kai ši santuoka neatitinka tikrovės ir negrindžiama atitinkamų asmenų santykių stabilumu. Taigi Bendrasis Teismas nesilaikė kriterijaus, pagal kurį, vertinant situacijų panašumą, reikia atsižvelgti į visas joms būdingas aplinkybes ir visas teisės normas, reglamentuojančias kiekvienos situacijos, kurias reikia palyginti, aspektus. Konkrečiai kalbant, šiuose trijuose skundžiamų sprendimų punktuose nusprendęs, kad nutraukus tarnybą sudaryta santuoka iš esmės nekeičia našliu likusio sutuoktinio padėties, kiek tai susiję su jo turtinėmis teisėmis, palyginti su Tarnybos nuostatų VIII priedo 18 straipsnyje numatyta situacija, Bendrasis Teismas, be to, kad jis visiškai šio argumento nemotyvavo, neatsižvelgė į riziką, kad tokia santuoka gali būti pretekstas sudaryti paveldėjimo susitarimus.

94

VW, BT, palaikoma AIACE Internationale, ir RN ginčija šiuos argumentus.

95

Pirmiausia primintina, kad, kaip matyti iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos, Chartijos 20 straipsnyje numatyta lygybė prieš įstatymą yra bendrasis Sąjungos teisės principas, pagal kurį reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pateisinamas (2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Belgijos valstybė (Teisė gyventi šalyje smurto šeimoje atveju), C‑930/19, EU:C:2021:657, 57 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

96

Situacijų panašumo reikalavimas, taikomas siekiant nustatyti, ar buvo pažeistas vienodo požiūrio principas, turi būti vertinamas atsižvelgiant į visas šias situacijas apibūdinančias ypatybes, ypač į teisės akto, kuriame nustatytas nagrinėjamas skirtumas, dalyką ir tikslą, turint omenyje, kad tam reikia atsižvelgti ir į srities, kuriai šis aktas priklauso, principus ir tikslus. Jeigu situacijos nėra panašios, nevienodas atitinkamų situacijų vertinimas nepažeidžia Chartijos 20 straipsnyje įtvirtintos lygybės prieš įstatymą (2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Belgijos valstybė (Teisė gyventi šalyje smurto šeimoje atveju), C‑930/19, EU:C:2021:657, 58 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

97

Būtent atsižvelgiant į šią jurisprudenciją reikia išnagrinėti Parlamento palaikomus Komisijos ir Tarybos teiginius, kad Bendrasis Teismas skundžiamuose sprendimuose padarė klaidingą išvadą dėl situacijų, kurioms taikomos Tarnybos nuostatų VIII priedo 18 ir 20 straipsnių normos, panašumo ir skirtingo šių panašių situacijų vertinimo, atsižvelgiant į santuokos sudarymo datą.

98

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pirmojo skundžiamo sprendimo 51, 52 ir 55 punktuose, antrojo skundžiamo sprendimo 50, 51 ir 54 punktuose ir trečiojo skundžiamo sprendimo 72, 73 ir 76 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad Tarnybos nuostatų VIII priedo 18 ir 20 straipsniais siekiama, laikantis minimalios santuokos trukmės sąlygos, skirti maitintojo netekimo pensijas našliu likusiam sutuoktiniui, atsižvelgiant vien į šio sutuoktinio ir mirusio sutuoktinio teisinių santykių pobūdį. Bendrasis Teismas taip pat nurodė, kad šiomis nuostatomis siekiama našliu likusiam sutuoktiniui suteikti pakaitinių pajamų, kuriomis iš dalies būtų kompensuojamas jo mirusio sutuoktinio, kuris yra buvęs pareigūnas, nebeatliekantis tarnybos ir nebemokantis įmokų į Sąjungos pensijų sistemą, pajamų netekimas.

99

Taigi Bendrasis Teismas iš esmės nusprendė, kad šių dviejų Tarnybos nuostatų VIII priedo nuostatų dalykas ir tikslas yra visiškai tokie patys, atsižvelgiant į šio sprendimo 96 punkte nurodytą jurisprudenciją, kurią Bendrasis Teismas priminė pirmojo ir antrojo skundžiamų sprendimų 44 punkte ir trečiojo skundžiamo sprendimo 66 punkte. Bendrojo Teismo teigimu, pagrindinė nagrinėjamų maitintojo netekimo pensijų ypatybė yra našliu likusio sutuoktinio, kaip asmens, kuriam pagal minėtas nuostatas suteikiama teisė, ir mirusio buvusio pareigūno santykių teisinis pobūdis. Bendrojo Teismo manymu, vienintelis skirtumas taikant Tarnybos nuostatų VIII priedo 18 ir 20 straipsnius susijęs su minimalios santuokos trukmės sąlyga, kuri pati priklauso nuo santuokos sudarymo dienos, atsižvelgiant į pareigūno statutinę padėtį tą dieną, kaip tai nedviprasmiškai matyti iš pirmojo skundžiamo sprendimo 53 punkto, antrojo skundžiamo sprendimo 52 punkto ir trečiojo skundžiamo sprendimo 74 punkto.

100

Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas, nepadarydamas teisės klaidos, pirma, pirmojo skundžiamo sprendimo 59 punkte, antrojo skundžiamo sprendimo 58 punkte ir trečiojo skundžiamo sprendimo 80 punkte galėjo nuspręsti, kad Tarnybos nuostatų VIII priedo 18 ir 20 straipsnių normose numatytos situacijos yra panašios, ir, antra, pirmojo skundžiamo sprendimo 53 ir 60 punktuose, antrojo skundžiamo sprendimo 52 ir 59 punktuose ir trečiojo skundžiamo sprendimo 74 ir 81 punktuose galėjo padaryti išvadą, kad situacijos, kurioms taikomos šios nuostatos, skiriasi tik kiek tai susiję su santuokos sudarymo data, atsižvelgiant į pareigūno statutinę padėtį.

101

Vis dėlto Komisija ir Taryba, palaikomos Parlamento, tvirtina, pirma, kad Tarnybos nuostatų VIII priedo 18 ir 20 straipsniuose numatytos situacijos iš esmės ir objektyviai skiriasi tuo, kad, konkrečiai kalbant, pagal pirmąją nuostatą santuokos sudarymo dieną pareigūnas dar tarnavo Sąjungos institucijoje, o pagal antrą nuostatą – jau nebe. Vertindamas situacijų panašumą, Bendrasis Teismas tariamai nepakankamai atsižvelgė į šią ypatybę.

102

Vis dėlto, kaip Bendrasis Teismas teisingai nurodė pirmojo skundžiamo sprendimo 54 punkte, antrojo skundžiamo sprendimo 53 punkte ir trečiojo skundžiamo sprendimo 75 punkte, našliu likusį sutuoktinį su mirusiu pareigūnu siejusių ryšių teisinis pobūdis nesiskiria atsižvelgiant į tai, ar santuokos sudarymo dieną pareigūnai vykdė profesinę veiklą ir kokią įmokų į Sąjungos pensijų sistemą sumą sumokėjo ar dar privalės sumokėti. Be to, kaip Bendrasis Teismas konstatavo pirmojo skundžiamo sprendimo 58 punkte, antrojo skundžiamo sprendimo 57 punkte ir trečiojo skundžiamo sprendimo 79 punkte, aplinkybė, kad miręs pareigūnas susituokė prieš nutraukdamas tarnybą arba ją nutraukęs, iš esmės nekeičia našliu likusio sutuoktinio padėties, kiek tai susiję su jo turtinėmis teisėmis, įskaitant teisę į maitintojo netekimo pensiją kaip pakaitines pajamas.

103

Iš tiesų reikia pabrėžti, kad santuokos sudarymo datą lemia tik būsimų sutuoktinių valia. Šis sprendimas yra pareigūno laisvas pasirinkimas, daromas remiantis įvairiais svarstymais, kurie nebūtinai apima vien aplinkybes, susijusias su profesinės veiklos vykdymu ar nevykdymu. Priešingai, nei teigia Komisija ir Taryba, tai, ar šis pareigūnas tuo metu atliko tarnybą ar ne, negali turėti lemiamos reikšmės vertinant nagrinėjamų situacijų panašumą, atsižvelgiant į šio sprendimo 96 punkte primintus kriterijus ir, be kita ko, Tarnybos nuostatų VIII priedo 18 ir 20 straipsnių dalyką ir tikslą, nurodytus šio sprendimo 98 punkte. Šiuo klausimu šio sprendimo ankstesniame punkte nurodyti Bendrojo Teismo motyvai iš esmės grindžiami šiuo dalyku, šiuo tikslu ir šia pagrindine ypatybe.

104

Tiesa, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 99 punkto, pareigūno statutinė padėtis santuokos sudarymo dieną turi įtakos minimalios šios santuokos trukmės sąlygai. Nors tuo atveju, kai santuoka sudaroma pareigūnui tebeatliekant tarnybą, jos reikalaujama trukmė yra tik vieni metai, tuo atveju, kai pareigūnas tarnybos Sąjungos institucijoje neatlieka – ji yra penkeri metai.

105

Vis dėlto, kaip teisingai nurodo VW ir kaip matyti iš šio sprendimo 102 ir 103 punktų, nei pareigūno statutinė padėtis, nei santuokos sudarymo data nėra svarbios aplinkybės vertinant situacijų panašumą, nes jos nėra tiesiogiai susijusios su Tarnybos nuostatų VIII priedo 18 ir 20 straipsniuose numatytos teisės į našlio pensiją dalyku, tikslu ir pagrindine apibūdinančia ypatybe.

106

Būtent dėl šios priežasties pagal analogiją reikia daryti išvadą, kaip Teisingumo Teismas, kiek tai susiję su Tarnybos nuostatų VIII priedo 17 straipsnyje numatyta maitintojo netekimo pensija, nurodė 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo HK / Komisija (C‑460/18 P, EU:C:2019:1119) 70 punkte, kad maitintojo netekimo pensijos, atsižvelgiant į patį jos principą, skyrimas priklauso „tik“ nuo atitinkamą asmenį ir mirusį pareigūną siejusių ryšių teisinio pobūdžio, nors Teisingumo Teismas šio sprendimo 89 punkte pripažino, kad minimali santuokos trukmė taip pat sudaro sąlygą, kad našliu likęs sutuoktinis gautų maitintojo netekimo pensiją.

107

Iš tiesų Sąjungos viešojoje tarnyboje numatytos maitintojo netekimo pensijos sistema pagrįsta sutuoktinių santykių teisiniu pobūdžiu, nes ši skyrimo sąlyga yra bendra visoms Tarnybos nuostatų VIII priedo 17–20 ir 27 straipsniuose numatytoms maitintojo netekimo pensijoms. Minimalios santuokos trukmės sąlyga yra papildoma sąlyga, susijusi su sutuoktinių santykių teisiniu pobūdžiu, nes ja siekiama tik sukonkretinti laikotarpį, per kurį teisinis ryšys turi būti išsaugotas siekiant skirti maitintojo netekimo pensiją. Be to, ši papildoma sąlyga nėra nustatyta skiriant tam tikras maitintojo netekimo pensijas, kaip antai numatytas Tarnybos nuostatų VIII priedo 19 ir 27 straipsniuose.

108

Taigi Bendrasis Teismas pirmojo skundžiamo sprendimo 52 ir 54 punktuose, antrojo skundžiamo sprendimo 51 ir 53 punktuose ir trečiojo skundžiamo sprendimo 73 ir 75 punktuose teisingai pabrėžė teisinio ryšio tarp sutuoktinių, kaip pagrindinės ypatybės, apibūdinančios Sąjungos maitintojo netekimo pensijų sistemą, svarbą ir padarė išvadą, kad pareigūno statutinė padėtis neturi įtakos šiam ryšiui.

109

Antra, Komisija ir Taryba teigia, kad buvusio pareigūno, kuris po tarnybos nutraukimo susituokia, atveju nereikalaujama – taip akivaizdžiai kaip pareigūno, kuris susituokia vis dar atlikdamas tarnybą, atveju, – kad našliu likusiam sutuoktiniui būtų skirtos pakaitinės pajamos. Šiuo klausimu pakanka priminti, kaip teisingai nurodė Bendrasis Teismas pirmojo skundžiamo sprendimo 58 punkte, antrojo skundžiamo sprendimo 57 punkte ir trečiojo skundžiamo sprendimo 79 punkte, darydamas nuorodą į 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo HK / Komisija (C‑460/18 P, EU:C:2019:1119) 69 punktą, kad teisei į maitintojo netekimo pensijas, numatytas Tarnybos nuostatų VIII priedo 18 ir 20 straipsniuose, netaikomos sąlygos dėl išteklių ar turto, kurios rodytų, kad našliu likęs sutuoktinis negali tenkinti savo poreikių, taigi ir tai, kad anksčiau jis buvo finansiškai priklausomas nuo mirusiojo.

110

Trečia, Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į Tarnybos nuostatų VIII priedo 18 ir 20 straipsniuose numatytos minimalios santuokos trukmės tikslą, t. y. kaip matyti iš 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo HK / Komisija (C‑460/18 P, EU:C:2019:1119) 89 punkto, išvengti paveldėjimo susitarimų sudarymo sukčiaujant ar piktnaudžiaujant. Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad šis aspektas nėra svarbus vertinant situacijų panašumą. Iš tikrųjų šis argumentas susijęs su ilgesnės ar trumpesnės santuokos trukmės pateisinimu, todėl jis gali būti pateiktas tik vertinant galbūt konstatuoto skirtingo požiūrio proporcingumą.

111

Be to, kalbant apie Komisijos argumentą, kad situacijų panašumo nebuvimą patvirtina ir tai, kad, priešingai negu numatyta Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnyje, minimalios santuokos trukmės sąlyga pagal šio priedo 18 straipsnį nebetaikoma, kai našliu likęs sutuoktinis išlaiko ar išlaikė buvusio pareigūno vaikus, ši aplinkybė neturi įtakos vertinant šiuose dviejuose straipsniuose nurodytų situacijų panašumą. Iš tiesų sąlyga dėl vaikų materialinio išlaikymo, numatyta tik Tarnybos nuostatų VIII priedo 18 straipsnyje, pagal analogiją su tuo, kas nurodyta šio sprendimo 104 ir 106 punktuose, turi tokį patį pagalbinį pobūdį kaip ir minimalios santuokos trukmės sąlyga, kurią ji pakeičia. Taigi ji neturi tiesioginio ryšio su šio priedo 18 ir 20 straipsniuose numatytos teisės į maitintojo netekimo pensiją dalyku, tikslu ir pagrindine apibūdinančia ypatybe.

112

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, priešingai, nei teigia Komisija ir Taryba, palaikomos Parlamento, pirmojo skundžiamo sprendimo 59 ir 60 punktuose, antrojo skundžiamo sprendimo 58 ir 59 punktuose ir trečiojo skundžiamo sprendimo 80 ir 81 punktuose Bendrojo Teismo padarytose išvadose nėra teisinės klaidos.

113

Tokiomis aplinkybėmis Komisijos ir Tarybos argumentą, kad pirmojo skundžiamo sprendimo 56 punkte, antrojo skundžiamo sprendimo 55 punkte, o kiek tai susiję su Komisija, trečiojo skundžiamo sprendimo 77 punkte Bendrasis Teismas klaidingai atsisakė atsižvelgti į 1993 m. birželio 17 d. Sprendimo Arauxo-Dumay / Komisija (T‑65/92, EU:T:1993:47) 33 punktą, reikia pripažinti netinkamu. Iš tiesų, net darant prielaidą, kad šis argumentas pagrįstas, Bendrojo Teismo išvados dėl situacijų panašumo pakankamai pagrįstos motyvais, pateiktais atitinkamai pirmojo skundžiamo sprendimo 51–55 ir 58 punktuose, antrojo skundžiamo sprendimo 50–54 ir 57 punktuose ir trečiojo skundžiamo sprendimo 72–76 ir 79 punktuose, neatsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šių sprendimų atitinkamai 56, 57 ir 77 punktuose.

114

Darytina išvada, kad pirmojo pagrindo trečią dalį ir antrąjį pagrindą byloje C‑116/21 P, pirmojo pagrindo trečią dalį ir antrojo pagrindo pirmąsias dvi dalis byloje C‑117/21 P, antrojo pagrindo trečią dalį ir trečiojo pagrindo pirmąsias dvi dalis byloje C‑118/21 P, taip pat pirmąjį pagrindą bylose C‑138/21 P ir C‑139/21 P reikia atmesti kaip nepagrįstus.

115

Šiais pagrindais Komisija ir subsidiariai Taryba iš esmės priekaištauja Bendrajam Teismui skundžiamuose sprendimuose padarius teisės klaidą, kiek tai susiję su teisminės kontrolės apimtimi.

116

Šios dvi institucijos, palaikomos Parlamento, mano, kad pirmųjų dviejų skundžiamų sprendimų 48 punkto antrame sakinyje ir, kiek tai susiję su Komisija, trečiojo skundžiamo sprendimo 70 punkto antrame sakinyje Bendrasis Teismas taikė Sąjungos jurisprudenciją, suformuotą visiškai kitokiame kontekste nei personalo politikos pasirinkimas tais atvejais, kai teisės aktų leidėjas gali pasirinkti iš kelių galimybių. Taigi Bendrasis Teismas, be kita ko, pirmojo skundžiamo sprendimo 80 punkte, antrojo skundžiamo sprendimo 84 punkte ir, kiek tai susiję su Komisija, trečiojo skundžiamo sprendimo 105 punkte tariamai klaidingai nusprendė, kad Sąjungos teisės aktų leidėjo Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnyje minimalios santuokos trukmės sąlygos pasirinkimas paprasčiausiai yra „nepagrįstas“. Taip jis atliko kontrolę, kuri viršija nagrinėjamos priemonės „akivaizdaus netinkamumo ar neadekvatumo“ kontrolę, atsižvelgiant į kompetentingų institucijų siekiamą tikslą, t. y. šioje byloje užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise ir sukčiavimui, taip pat apsaugoti Sąjungos finansinius išteklius. Taip Bendrasis Teismas Sąjungos teisės aktų leidėjo vertinimą pakeitė savuoju, taigi peržengė teisėtumo kontrolės ribas.

117

Dėl tikslo apsaugoti Sąjungos finansinius išteklius Taryba Bendrajam Teismui priekaištauja, kad šis neišnagrinėjo Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnio atsižvelgdamas į šį tikslą, suprantamą plačiai ir siejamą su kovos su sukčiavimu tikslu. Be to, kad Bendrasis Teismas turėjo išnagrinėti, ar ši nuostata yra akivaizdžiai netinkama atsižvelgiant į šiuos tikslus, Taryba teigia, kad Bendrasis Teismas pirmojo skundžiamo sprendimo 83 punkte ir antrojo skundžiamo sprendimo 87 punkte klaidingai nusprendė, kad, net nesant minėtos nuostatos, pavojaus Sąjungos pensijų sistemos finansinei pusiausvyrai nekiltų. Iš tiesų Sąjunga turėjo sukurti sistemą, galinčią užkirsti kelią sukčiavimui, kylančiam dėl į pensiją išėjusių Sąjungos pareigūnų sudarytų fiktyvių santuokų.

118

Be to, Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas, kai jis patvirtino, jog savo vertinimą dėl Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnio teisėtumo grindė Chartijos 20 ir 21 straipsniais, nukrypo nuo Teisingumo Teismo jurisprudencijos, pagal kurią Sąjungos teisės akto teisėtumo pagrindinių teisių atžvilgiu vertinimas bet kuriuo atveju negali būti grindžiamas teiginiais, susijusiais su šio akto padariniais konkrečiu atveju. Iš tiesų Bendrasis Teismas pabrėžė ypatingą mažiau palankią padėtį, į kurią gali patekti tam tikri asmenys, ir, be to, pirmojo skundžiamo sprendimo 77 ir 78 punktuose, antrojo skundžiamo sprendimo 81 punkte ir skundžiamo sprendimo 101–103 punktuose rėmėsi šios bylos faktinių aplinkybių specifika, kad nuspręstų dėl Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnio neteisėtumo.

119

VW mano, kad priekaištaudamos Bendrajam Teismui, kad jis patikrino, ar Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinkimas yra „nepagrįstas“, Komisija ir Taryba klaidingai suprato pirmąjį skundžiamą sprendimą. To sprendimo 69–74 punktuose Bendrasis Teismas iš tiesų nagrinėjo, ar šis pasirinkimas yra „akivaizdžiai nepagrįstas“, suprantant tai kaip „netinkamas“. Manydama, kad Bendrasis Teismas laikėsi teisingos proporcingumo analizės logikos, kuri išplaukia iš Sąjungos teismų jurisprudencijos, VW teigia, kad Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, jog net pripažinus kovos su sukčiavimu tikslą teisėtu, priemonė, kuria siekiama, remiantis nenuginčijama prezumpcija, nustatyti minimalią santuokos trukmę, penkis kartus ilgesnę, nei reikalaujama pagal šio priedo 18 straipsnį, buvo akivaizdžiai netinkama ir viršijo tai, kas būtina, siekiant užtikrinti, kad nebūtų sukčiavimo.

120

Be to, VW mano, kad, priešingai, nei teigia Komisija, Bendrasis Teismas, be argumentų, susijusių su jos faktine ir šeimine padėtimi, pirmojo skundžiamo sprendimo 61 punkte nurodė, kad skirtingas požiūris lemia mažiau palankią padėtį ne tik jai pačiai, bet apskritai visiems našliais likusiems buvusių pareigūnų sutuoktiniams, kurie susituokia šiems pareigūnams nutraukus tarnybą, taigi ir visiems našliais likusiems buvusio pareigūno sutuoktiniams, kuriems taikomas Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnis.

121

BT, palaikoma AIACE Internationale, taip pat teigia, kad antrojo skundžiamo sprendimo 61 punkte Bendrasis Teismas pateikė bendrus teiginius, konkrečiai nedarydamas nuorodos į jos pačios atvejį ir nesiremdamas faktinėmis bylos aplinkybėmis.

122

Be to, BT teigia, kad kaip ir Teisingumo Teismas, kuris 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendime HK / Komisija (C‑460/18 P, EU:C:2019:1119) laikėsi nuomonės, kad Tarnybos nuostatų VIII priedo 17 ir 18 straipsniuose numatyta minimalios vienų metų santuokos trukmės sąlyga neatrodo diskriminacinė ar akivaizdžiai netinkama, atsižvelgiant į tikslą, kurio siekiama skiriant maitintojo netekimo pensiją, Bendrasis Teismas turėjo išnagrinėti, ar Sąjungos teisėje nustatyta minimalios penkerių metų santuokos trukmės sąlyga nėra aiškiai diskriminacinė ar akivaizdžiai netinkama. Bendrasis Teismas šį vertinimą kruopščiai atliko antrajame skundžiamame sprendime.

123

RN teigia, kad Komisijos argumentas, susijęs su tuo, kad Bendrasis Teismas nepaisė savo teisminių įgaliojimų apimties, yra nepakankamai aiškus, todėl yra nepriimtinas, nes Komisija nepatikslina, kokio maitintojo netekimo pensija siekiamo tikslo atžvilgiu turi būti vertinamas Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnio teisėtumas. Bet kuriuo atveju RN mano, kad Bendrasis Teismas įvertino našliais likusių sutuoktinių situaciją atsižvelgdamas į tikslą kompensuoti šių sutuoktinių pajamas, kurios buvo prarastos dėl buvusio pareigūno mirties.

124

Be to, RN tvirtina, kad, priešingai, nei teigia Komisija, Bendrasis Teismas, vertindamas Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnio galiojimą, ne vien tik numatė šios nuostatos taikymą konkrečiu nagrinėjamu atveju, bet trečiojo skundžiamo sprendimo 83 ir 103 punktuose pažymėjo, kad ši nuostata lėmė ypatingą mažiau palankią padėtį visai asmenų kategorijai, t. y. našliu likusiems sutuoktiniams, susituokusiais su buvusiu pareigūnu.

125

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad, priešingai, nei teigia RN, Komisijos argumentas, kad Bendrasis Teismas nepaisė savo teisminės kontrolės apimties, nėra nepakankamai aiškus ir todėl nėra nepriimtinas, atsižvelgiant į šio sprendimo 43 punkte primintą jurisprudenciją. Iš tiesų šiuo argumentu ši institucija priekaištauja Bendrajam Teismui neteisingai pritaikius kriterijų, į kurį atsižvelgiant turėjo būti vertinamas Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnio teisėtumas.

126

Dėl esmės reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas pirmojo ir antrojo skundžiamų sprendimų 46–48 punktuose ir trečiojo skundžiamo sprendimo 68–70 punktuose priminė Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus ir jurisprudenciją, taikytiną siekiant patikrinti skirtingo požiūrio proporcingumą. Paskui pirmojo ir antrojo skundžiamų sprendimų 49 punkte ir trečiojo skundžiamo sprendimo 71 punkte jis nusprendė, kad jeigu Tarnybos nuostatų VIII priedo 18 ir 20 straipsniuose nurodytos situacijos yra panašios, jis turėtų patikrinti, ar Sąjungos teisės aktų leidėjas neturi pagrindo manyti, kad nustatytas skirtingas požiūris gali būti tinkamas ir būtinas siekiant įgyvendinti bendrojo intereso tikslą, kurio siekiama Tarnybos nuostatų 20 straipsnyje numatyta minimalios santuokos trukmės sąlyga. Padaręs išvadą, kad situacijos panašios, jis atliko šią analizę remdamasis pirmojo skundžiamo sprendimo 65 punktu, antrojo skundžiamo sprendimo 66 punktu ir trečiojo skundžiamo sprendimo 90 punktu.

127

Kaip teigia Komisija ir Taryba, palaikomos Parlamento, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad, esant tokioms Tarnybos nuostatų normoms, kaip nagrinėjamos šioje byloje, ir atsižvelgiant į didelę Sąjungos teisės aktų leidėjo šiuo klausimu turimą diskreciją, vienodo požiūrio principas, įtvirtintas Chartijos 20 straipsnyje, pažeidžiamas tik tuomet, kai Sąjungos teisės aktų leidėjas savavališkai arba akivaizdžiai netinkamai diferencijuoja, atsižvelgiant į atitinkamais teisės aktais siekiamą tikslą (šiuo klausimu žr. 2021 m. kovo 25 d. Sprendimo Alvarez y Bejarano ir kt. / Komisija, C‑517/19 P ir C‑518/19 P, EU:C:2021:240, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

128

Reikia konstatuoti, kad ši jurisprudencija taikytina tikrinant Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje nustatytą proporcingumo reikalavimą.

129

Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas pirmojo ir antrojo skundžiamų sprendimų 49 punkte ir trečiojo skundžiamo sprendimo 71 punkte nusprendė turįs patikrinti, ar Sąjungos teisės aktų leidėjas pagrįstai nusprendė, kad nustatytas skirtingas požiūris gali būti tinkamas ir būtinas įgyvendinant bendrojo intereso tikslą, kurio siekiama Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnyje numatyta minimalios santuokos trukmės sąlyga. Jis turėjo tik patikrinti, ar šioje nuostatoje, siejamoje su šio priedo 18 straipsniu, daromas skirtumas nėra savavališkas arba akivaizdžiai netinkamas atsižvelgiant į siekiamą bendrojo intereso tikslą. Taigi jis nepaisė savo teisminės kontrolės apimties neteisingai išnagrinėjęs proporcingumo reikalavimą ir taip padarė teisės klaidą. Iš tiesų, jei nebūtų šios klaidos, Bendrasis Teismas būtų priėmęs kitokį sprendimą ir galbūt priėjęs prie kitokių išvadų nei tos, kurias jis padarė pirmojo skundžiamo sprendimo 80, 85 ir 87 punktuose, antrojo skundžiamo sprendimo 84, 90 ir 92 punktuose bei trečiojo skundžiamo sprendimo 105, 110 ir 112 punktuose.

130

Šis teisminės kontrolės apimties pažeidimas taip pat atsispindėjo pirmojo skundžiamo sprendimo 69 punkte, antrojo skundžiamo sprendimo 71 punkte ir trečiojo skundžiamo sprendimo 94 punkte. Bendrasis Teismas iš tiesų, pradėdamas nuo šių punktų, siekė išnagrinėti, ar Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnyje nustatyta minimalios penkerių metų santuokos trukmės sąlyga, vertinama atskirai ir neatsižvelgiant į šio priedo 18 straipsnyje numatytą vienų metų trukmės sąlygą, pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį yra proporcinga, t. y. ar ji akivaizdžiai neviršijo to, kas būtina Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamam tikslui įgyvendinti. Kaip matyti iš šio sprendimo 128 punkto, net ir nagrinėdamas šią Chartijos nuostatą Bendrasis Teismas turėjo išnagrinėti tik tai, ar šioje byloje konstatuotas diferencijavimas, t. y. tai, kad Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnyje numatytais atvejais minimalios santuokos trukmės sąlyga penkis kartus viršiją tą, kuri numatyta šio priedo 18 straipsnyje numatytoms situacijoms, nors visos šios situacijos yra panašios, turi būti laikomas savavališku arba akivaizdžiai netinkamu, atsižvelgiant į Sąjungos teisės aktų leidėjo šiomis abiem nuostatomis siekiamą bendrą tikslą.

131

Tokiomis aplinkybėmis, nesant reikalo nagrinėti kitų Komisijos ir Tarybos pateiktų argumentų, reikia patenkinti apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmas dvi dalis bylose C‑116/21 P ir C‑117/21 P, apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmas dvi dalis byloje C‑118/21 P ir apeliacinio skundo antrąjį pagrindą bylose C‑138/21 P ir C‑139/21 P.

132

Taigi, nesant reikalo nagrinėti trečiojo pagrindo byloje C‑116/21 P, antrojo pagrindo trečios dalies ir trečiojo pagrindo byloje C‑117/21 P, trečiojo pagrindo trečios dalies ir ketvirtojo pagrindo byloje C‑118/21 P, trečiojo ir ketvirtojo pagrindų byloje C‑138/21 P, trečiojo ir ketvirtojo pagrindų byloje C‑138/21 P ir trečiojo pagrindo byloje C‑139/21 P, reikia patenkinti apeliacinius skundus ir panaikinti tris skundžiamus sprendimus.

133

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmos pastraipos antrą sakinį panaikinęs Bendrojo Teismo sprendimą Teisingumo Teismas gali pats priimti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti.

134

Šioje byloje, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad ieškiniai dėl panaikinimo bylose T‑243/18, T‑315/19 ir T‑442/17 RENV grindžiami pagrindais, kurie buvo aptarti Bendrajame Teisme laikantis rungimosi principo ir kuriuos nagrinėjant nereikia imtis papildomų proceso organizavimo ar bylos tyrimo priemonių, reikia konstatuoti, kad dėl šių ieškinių galima priimti galutinį sprendimą.

135

Tam, kad Teisingumo Teismas turėtų visą bylų medžiagą šiuo tikslu, Teisingumo Teismo kanceliarija, šiuo klausimu paprašyta teisėjo pranešėjo, 2022 m. sausio 21 d. paprašė Bendrojo Teismo kanceliarijos perduoti bylose T‑243/18 ir T‑315/19 surengtų posėdžių garso įrašą. 2022 m. sausio 25 d. Bendrojo Teismo kanceliarija patenkino šį prašymą.

136

Grįsdama savo ieškinį Bendrajame Teisme byloje T‑243/18, VW iš esmės nurodė du pagrindus, kurių pagrindinis susijęs su Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnio neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu, o papildomas – su klaidingu Tarnybos nuostatų VIII priedo 27 straipsnio aiškinimu. Nepatenkinus ir šio reikalavimo, ji taip pat nurodė pastarosios nuostatos neteisėtumą, susijusį su Chartijos 20 straipsnyje įtvirtinto vienodo požiūrio principo pažeidimu.

137

Pirmuoju pagrindu byloje T‑243/18 VW teigia, kad Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsniu pažeidžiami vienodo požiūrio ir proporcingumo principai, įtvirtinti atitinkamai Chartijos 20 ir 52 straipsniuose, nes juo nustačius minimalios penkerių metų santuokos trukmės sąlygą, nors Tarnybos nuostatų VIII priedo 18 straipsnyje numatyta tik vienų metų trukmė, ji nepagrįstai netenka teisės į maitintojo netekimo pensiją.

138

Komisija, palaikoma Parlamento ir Tarybos, ginčija šiuos argumentus.

139

Reikia priminti, kad Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bet koks šios Chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės. Laikantis proporcingumo principo, apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendruosius interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

140

Be to, vienodo požiūrio principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, įtvirtintas Chartijos 20 straipsnyje, kurio konkreti išraiška yra Chartijos 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas diskriminacijos draudimo principas (2020 m. spalio 29 d. Sprendimo Veselības ministrija, C‑243/19, EU:C:2020:872, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Šie du principai taip pat priminti Tarnybos nuostatų 1d straipsnyje.

141

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Chartijos 21 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas diskriminuoti dėl amžiaus kaip bendrasis Sąjungos teisės principas yra imperatyvus ir vien šio draudimo pakanka, kad privatiems asmenims būtų suteikta teisė, kuria galima remtis į Sąjungos teisės taikymo sritį patenkančiuose jų ginčuose (2018 m. balandžio 17 d. Sprendimo Egenberger, C‑414/16, EU:C:2018:257, 76 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Tas pats pasakytina apie bendrąjį vienodo požiūrio arba lygybės prieš įstatymą principą, įtvirtintą Chartijos 20 straipsnyje.

142

Kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 95 punkte, pagal bendrąjį vienodo požiūrio principą reikalaujama, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, laikydamasis Chartijos 52 straipsnio 1 dalies reikalavimų, panašių situacijų nevertintų skirtingai, o skirtingų – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pateisinamas. Skirtingas požiūris yra pateisinamas, jeigu jis pagrįstas objektyviu ir protingu kriterijumi, t. y. jeigu susijęs su aptariamomis teisės normomis siekiamu teisėtu tikslu ir jei toks skirtingas požiūris yra proporcingas juo siekiamam tikslui (2014 m. gegužės 22 d. Sprendimo Glatzel, C‑356/12, EU:C:2014:350, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

143

Kaip nurodyta šio sprendimo 96 punkte, situacijų panašumo reikalavimas, taikomas siekiant nustatyti, ar buvo pažeistas vienodo požiūrio principas, turi būti vertinamas atsižvelgiant į visas šias situacijas apibūdinančias aplinkybes, ypač į teisės akto, kuriame nustatytas nagrinėjamas skirtumas, dalyką ir tikslą, turint omenyje, kad tam reikia atsižvelgti ir į srities, kuriai šis aktas priklauso, principus ir tikslus. Jeigu situacijos nėra panašios, nevienodas atitinkamų situacijų vertinimas nepažeidžia Chartijos 20 straipsnyje įtvirtintos lygybės prieš įstatymą.

144

Be to, reikia priminti šio sprendimo 127 punkte nurodytą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią esant tokioms Tarnybos nuostatų normoms, kaip nagrinėjamos šioje byloje, ir atsižvelgiant į didelę Sąjungos teisės aktų leidėjo diskreciją šiuo klausimu, vienodo požiūrio principas pažeidžiamas tik tuomet, kai Sąjungos teisės aktų leidėjas savavališkai arba akivaizdžiai netinkamai diferencijuoja, atsižvelgiant į nagrinėjamais teisės aktais siekiamą tikslą.

145

Turint omenyje šią jurisprudenciją ir Chartijos 52 straipsnio 1 dalies reikalavimus reikia nagrinėti byloje T‑243/18 VW pateiktą Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnio neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, atsižvelgiant į Chartijos 20 ir 52 straipsnius.

146

Pirma, dėl Tarnybos nuostatų VIII priedo 18 ir 20 straipsniuose nurodytų situacijų panašumo reikia konstatuoti, kad dėl šio sprendimo 98–113 punktuose nurodytų priežasčių šios situacijos yra panašios.

147

Antra, reikia konstatuoti, kad šiose Tarnybos nuostatų VIII priedo nuostatose numatydamas skirtingą minimalią santuokos trukmę Sąjungos teisės aktų leidėjas skirtingai vertino panašias situacijas.

148

Trečia, reikia išnagrinėti, ar šis skirtingas požiūris atitinka Chartijos 20 straipsnį, nes tenkina jos 52 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus ir šio sprendimo 139 punkte primintus kriterijus.

149

Pirma, neginčijama, kad šis skirtingas požiūris numatytas įstatyme, kaip tai suprantama pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį, nes jis įtvirtintas Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnyje, siejamame su šio priedo 18 straipsniu. Šiose Sąjungos teisės nuostatose numatyti skaičiais išreikšti minimalios santuokos trukmės reikalavimai, apibrėžiantys teisės į vienodą požiūrį įgyvendinimo apribojimo apimtį (dėl reikalavimo, kad bet koks naudojimosi pagrindinėmis teisėmis apribojimas turi būti numatytas įstatyme, apimties žr. 2022 m. balandžio 26 d. Sprendimo Lenkija / Parlamentas ir Taryba, C‑401/19, EU:C:2022:297, 64 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

150

Antra, nagrinėjamo nevienodo požiūrio sukeltas maitintojo netekimo pensijų sistemos apribojimas atitinka vienodo požiūrio principo esminį turinį pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį. Iš tiesų šis apribojimas nepaneigia paties šio principo, nes jis susijęs tik su apibrėžtu klausimu dėl minimalios santuokos trukmės sąlygos, kurią turi įvykdyti mirusių pareigūnų ar buvusių pareigūnų našliais likę sutuoktiniai, kad galėtų gauti maitintojo netekimo pensiją, neatimant iš šių sutuoktinių galimybės gauti tokią pensiją kiekvienu iš Tarnybos nuostatų VIII priedo 18 ir 20 straipsniuose numatytų atvejų.

151

Trečia, minėtas apribojimas atitinka bendrojo intereso tikslą, kaip jis suprantamas pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį, t. y. tikslą užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise ir sukčiavimui, o jų draudimas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kurio turi laikytis teisės subjektai (2018 m. vasario 6 d. Sprendimo Altun ir kt., C‑359/16, EU:C:2018:63, 49 punktas). Iš tiesų Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad sąlyga, jog santuoka turi trukti bent vienus metus, kad našliu likęs sutuoktinis gautų maitintojo netekimo pensiją, skirta įsitikinti atitinkamų asmenų tarpusavio santykių tikroviškumu ir stabilumu (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo HK / Komisija, C‑460/18 P, EU:C:2019:1119, 89 punktą). Tai yra vienodas kriterijus, taikomas visiems našliais likusiems sutuoktiniams, kuriems taikomos Tarnybos nuostatų VIII priedo 18 ir 20 straipsnių normos; jomis nepreziumuojama, jog našliais likę sutuoktiniai piktnaudžiauja ar sukčiauja, o tik siekiama užkirsti kelią tokiam piktnaudžiavimui ar sukčiavimui.

152

Ketvirta, kiek tai susiję su proporcingumo vertinimu, atliekant Sąjungos teisės nuostatos teisėtumo kontrolę atsižvelgiant į vienodo požiūrio principą ir remiantis didele diskrecija, kurią Sąjungos teisės aktų leidėjas turi Tarnybos nuostatų normų srityje, reikia patikrinti, ar, kaip priminta šio sprendimo 127 ir 144 punktuose, nustačius minimalią penkerių metų santuokos trukmę našliais likusiems sutuoktiniams, susituokusiems su tarnybą nutraukusiu buvusiu pareigūnu, nors minimali trukmė, remiantis Tarnybos nuostatų VIII priedo 18 straipsniu, yra tik vieni metai tuo atveju, kai santuoka buvo sudaryta su tarnybą tebeatliekančiu pareigūnu, pagal šio priedo 20 straipsnį numatomas savavališkas arba akivaizdžiai netinkamas diferencijavimas, atsižvelgiant į šio sprendimo ankstesniame punkte primintą bendrojo intereso tikslą.

153

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Tarnybos nuostatų VIII priedo 17 straipsnyje numatyta minimalios vienų metų trukmės sąlyga nėra nei savavališka, nei akivaizdžiai netinkama atsižvelgiant į šį tikslą, ir ši analizė mutatis mutandis taikoma Tarnybos nuostatų VIII priedo 18 straipsnyje numatytai minimalios vienų metų santuokos trukmės sąlygai (pagal analogiją žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo HK / Komisija, C‑460/18 P, EU:C:2019:1119, 90 punktą).

154

Kaip Komisija, palaikoma Tarybos ir Parlamento, iš esmės nurodė savo rašytiniuose dokumentuose ir per posėdį Bendrajame Teisme, neatrodo nei savavališka, nei akivaizdžiai netinkama pagal Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnį reikalauti ilgesnės minimalios santuokos trukmės, nei numatyta šio priedo 18 straipsnyje. Iš tiesų šiame 20 straipsnyje numatytu atveju, kai santuoka sudaryta po to, kai pareigūnas nutraukė tarnybą, paskata piktnaudžiauti arba sukčiauti gali būti juo didesnė, kuo labiau nuspėjama ir artimesnė pareigūno mirtis, nes, kaip yra šiuo atveju, tarnyba nutraukiama išeinant į pensiją, kaip tai suprantama pagal Tarnybos nuostatų 52 straipsnį.

155

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnyje nustatydamas minimalią penkerių metų santuokos trukmę, kad būtų užkirstas kelias piktnaudžiavimui ir sukčiavimui, nors esant situacijoms, kurioms taikomas šio priedo 18 straipsnis, ši trukmė yra tik metai, Sąjungos teisės aktų leidėjas, naudodamasis savo didele diskrecija, nediferencijavo savavališkai ar akivaizdžiai netinkamai.

156

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, nesant reikalo nagrinėti per posėdį Bendrajame Teisme Komisijos nurodyto Sąjungos finansinių interesų apsaugos tikslo, Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnyje įtvirtintas skirtingas požiūris atitinka Chartijos 20 straipsnį.

157

Todėl pirmąjį ieškinio pagrindą, grindžiamą Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnio neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu, reikia atmesti.

158

Antrajame ieškinio pagrinde byloje T‑243/18 VW teigia, kad Komisija padarė teisės klaidą aiškindama Tarnybos nuostatų VIII priedo 27 straipsnį, nes, VW teigimu, ši nuostata gali būti aiškinama tik kaip susijusi su santuoka, sudaryta nutraukus skirtingų asmenų santuoką. Papildomai VW teigia, kad ši nuostata yra neteisėta, nes ja pažeidžiami atitinkamai Chartijos 20 ir 52 straipsniuose įtvirtinti vienodo požiūrio ir proporcingumo principai.

159

Komisija, palaikoma Parlamento ir Tarybos, ginčija šiuos argumentus, remdamasi, be kita ko, aiškia Tarnybos nuostatų VIII priedo 27 straipsnio formuluote. Atsiliepime į ieškinį nurodžiusi antrojo pagrindo nepriimtinumą, Komisija triplike pareiškė atsisakanti šio prieštaravimo, kiek jis susijęs su pagrindine šio pagrindo dalimi, tačiau jį išlaikė dėl šio pagrindo subsidiariai pateiktos dalies. Šiuo klausimu ji, be kita ko, nurodo, kad Tarnybos nuostatų VIII priedo 27 straipsnio neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas yra nepriimtinas, nes ieškinys nepakankamai aiškus, kiek tai susiję su šia antrojo pagrindo dalimi.

160

Pirma, dėl teisės klaidos, kurią tariamai padarė Komisija aiškindama Tarnybos nuostatų VIII priedo 27 straipsnį, reikia pažymėti, kad, kaip Komisija pabrėžia atsiliepime į ieškinį, šis straipsnis, remiantis jo aiškia formuluote, reglamentuoja tik su pareigūnu ar buvusiu pareigūnu išsiskyrusio sutuoktinio teisę į maitintojo netekimo pensiją. Taigi, nesant reikalo aiškinti šio straipsnio trečioje pastraipoje vartojamo žodžio „dar kartą išteka [susituokė]“, neginčijama, kad sutuoktinio mirties dieną VW buvo susituokusi ir nebuvo išsiskyrusi su buvusiu pareigūnu, todėl, kiek tai susiję su teise į maitintojo netekimo pensiją, jai taikomas ne Tarnybos nuostatų VIII priedo 27 straipsnis, o tik šio priedo 20 straipsnis. Kaip matyti iš pirmojo pagrindo atmetimo, šis straipsnis nėra neteisėtas ir iš našliu likusių sutuoktinių, esančių tokioje padėtyje kaip VW, savaime neatimama galimybė gauti maitintojo netekimo pensiją, jeigu jie atitinka šiame 20 straipsnyje nustatytas sąlygas.

161

Antra, kalbant apie Tarnybos nuostatų VIII priedo 27 straipsnio neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, reikia priminti, kad iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 76 straipsnio matyti, jog pirmojoje instancijoje pateiktame ieškinyje, be kita ko, turi būti pakankamai aiškiai ir tiksliai nurodytas ginčo dalykas, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Sąjungos teismas – vykdyti teisminę kontrolę. Konkrečiai kalbant, ieškinyje pateikti reikalavimai turi būti suformuluoti nedviprasmiškai, kad Sąjungos teismas nepriimtų sprendimo ultra petita arba nepaliktų neišsakytos pozicijos dėl kurio nors prieštaravimo (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 3 d. Nutarties WB / Komisija, C‑271/19 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:1037, 15 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

162

Nors formaliai VW ieškinyje nurodomos dvi antrojo pagrindo dalys, reikia konstatuoti, kad įrodymai, kuriais grindžiama šio pagrindo antra dalis, kuri buvo pateikta subsidiariai, lyginant su pirmąja, yra pernelyg glausti, kad Sąjungos teismas galėtų įvertinti galimą jos pagrįstumą. Tiek jos pavadinimas, tiek turinys yra formuluojami bendrais teiginiais, kurie neleidžia jos išnagrinėti konkrečiai. Pirmiausia šiame ieškinyje visiškai nepaaiškinama, kodėl Tarnybos nuostatų VIII priedo 27 straipsniu pažeidžiami vienodo požiūrio ir proporcingumo principai, įtvirtinti atitinkamai Chartijos 20 ir 52 straipsniuose.

163

Darytina išvada, kad, kiek tai susiję su antrojo pagrindo antra dalimi, VW ieškinys neatitinka Bendrojo Teismo procedūros reglamento 76 straipsnio d punkto reikalavimų, todėl yra nepriimtinas.

164

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti antrąjį pagrindą, taigi ir VW ieškinį byloje T‑243/18.

165

Grįsdama savo ieškinį Bendrajame Teisme byloje T‑315/19, BT, palaikoma AIACE Internationale, nurodė du pagrindus. Pirmasis pagrindas grindžiamas Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnyje nustatytos minimalios penkerių metų santuokos trukmės sąlygos neteisėtumu, o antrasis pagrindas – Tarnybos nuostatų 1d straipsnio pažeidimu.

166

Komisija, palaikoma Parlamento ir Tarybos, ginčija šiuos argumentus.

167

Pirmiausia reikia pažymėti, kad visi argumentai, kuriuos BT pateikė Bendrajame Teisme pareikštame ieškinyje, iš esmės grindžiami vienodo požiūrio ir nediskriminavimo dėl amžiaus principų pažeidimu, atsižvelgiant į Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnį, siejamą su šio priedo 18 straipsniu. Taigi, nepaisant to, kad ieškinyje formaliai buvo pateikti du pagrindai, BT faktiškai nurodo tik vieną pagrindą, susijusį su Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnio neteisėtumu, atsižvelgiant į šiuos principus.

168

Be to, reikia pažymėti, kad dublike, o vėliau per posėdį Bendrajame Teisme BT patikslino, kad taip pat remiasi rūpestingumo pareigos, įtvirtintos Tarnybos nuostatų 1d straipsnio 6 dalyje, pažeidimu. Tiesa, ieškinyje minimas tik 1d straipsnio pažeidimas, todėl galima teigti, kad BT netiesiogiai rėmėsi šio Tarnybos nuostatų straipsnio 6 dalimi. Vis dėlto iš Bendrajame Teisme pareikštame ieškinyje BT pateiktų argumentų nematyti, kad ji ketino priekaištauti dėl kokio nors rūpestingumo pareigos pažeidimo, nes jos argumentai iš tikrųjų susiję tik su vienodo požiūrio ir nediskriminavimo dėl amžiaus principų pažeidimu. Be to, šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad atsiliepime į ieškinį Komisija antrojo pagrindo nesuprato taip, kad jis grindžiamas rūpestingumo pareigos pažeidimu.

169

Taigi, taikant šio sprendimo 161 punkte primintą jurisprudenciją ir atsižvelgiant į tai, kad per posėdį Bendrajame Teisme Komisija rėmėsi pagrindo, grindžiamo rūpestingumo pareiga, nepriimtinumu, reikia konstatuoti, kad šio sprendimo 165 punkte nurodytas antrasis pagrindas, kaip ir pirmasis pagrindas, negali būti suprantamas kaip apimantis Tarnybos nuostatų 1d straipsnio 6 dalyje numatytos rūpestingumo pareigos pažeidimą.

170

Atsižvelgiant į šias pirmines pastabas reikia išnagrinėti vienintelį ieškinio pagrindą, susijusį su Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnio neteisėtumu, atsižvelgiant į vienodo požiūrio ir nediskriminavimo dėl amžiaus principus.

171

Šiuo klausimu, pirma, kalbant apie Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnio neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, kiek jis grindžiamas vienodo požiūrio principo, įtvirtinto Chartijos 20 straipsnyje ir priminto Tarnybos nuostatų 1d straipsnyje, pažeidimu, reikia daryti nuorodą į šio sprendimo 139–156 punktus ir, remiantis tais pačiais motyvais, ši vienintelio pagrindo pirma dalis atmestina.

172

Antra, kalbant apie Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnio neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, kiek jis susijęs su Chartijos 21 straipsnio 1 dalyje ir Tarnybos nuostatų 1d straipsnyje įtvirtinto nediskriminavimo dėl amžiaus principo pažeidimu, pirmiausia reikia priminti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 146 punkte, Tarnybos nuostatų VIII priedo 18 ir 20 straipsniuose nurodytos situacijos yra panašios.

173

Antra, reikia pažymėti, kad šiuose 18 ir 20 straipsniuose numatydamas skirtingą minimalią santuokos trukmę Sąjungos teisės aktų leidėjas įtvirtino skirtingą požiūrį, netiesiogiai grindžiamą amžiumi.

174

Iš tiesų, pirma, kaip konstatuota šio sprendimo 99 ir 154 punktuose, situacijos, kurioms taikomos Tarnybos nuostatų VIII priedo 18 ir 20 straipsnių normos, skiriasi, pagal santuokos sudarymo datą pareigūno tarnybos nutraukimo, kaip tai suprantama pagal Tarnybos nuostatų 47 straipsnį, ar nenutraukimo atžvilgiu ir, antra, tarnyba, iš esmės, kaip iš principo matyti ir iš šalių neprieštaringų argumentų, nutraukiama išeinant į pensiją, kaip tai suprantama pagal Tarnybos nuostatų 52 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, kad šiame 52 straipsnyje, atsižvelgiant į plačiausią jo taikymo sritį, numatoma, kad, kaip dublike Bendrajam Teismui pabrėžia BT, pareigūnai, turintys teisę gauti ištarnauto laiko pensiją, kaip tai suprantama pagal Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnį, gali būti išleidžiami į pensiją nuo 58 iki 70 metų, reikia konstatuoti, jog šiame 20 straipsnyje nurodyti buvę pareigūnai paprastai susituokia būdami vyresni, nei Tarnybos nuostatų 18 straipsnyje nurodyti buvę pareigūnai.

175

Darytina išvada, kad Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnyje, siejamame su šio priedo 18 straipsniu, įtvirtinamas skirtingas požiūris, netiesiogiai grindžiamas pareigūno amžiumi, o fakto, jog pagal Tarnybos nuostatų 52 straipsnį į pensiją išleidžiamų ir ištarnauto laiko pensiją galinčių gauti pareigūnų amžiaus skirtumas išskirtiniais atvejais gali siekti 12 metų, nepakanka paneigti, kad šis skirtingas požiūris yra pagrįstas amžiaus kriterijumi (šiuo klausimu žr. 2020 m. balandžio 2 d. Sprendimo Comune di Gesturi, C‑670/18, EU:C:2020:272, 26–28 punktus).

176

Trečia, reikia daryti nuorodą į šio sprendimo 148–154 punktus ir dėl tų pačių motyvų, nesant reikalo nagrinėti tikslo apsaugoti Sąjungos finansinius interesus, kurį Komisija nurodė savo triplike Bendrajam Teismui, daryti išvadą, kad Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnyje įtvirtintas skirtingas požiūris dėl amžiaus atitinka Chartijos 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nediskriminavimo dėl amžiaus principą, primintą Tarnybos nuostatų 1d straipsnyje.

177

Taigi reikia atmesti vienintelio ieškinio pagrindo antrą dalį, grindžiamą Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnio neteisėtumu, atsižvelgiant į nediskriminavimo dėl amžiaus principą.

178

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti vienintelį pagrindą, susijusį su Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnio neteisėtumu, taigi ir BT ieškinį byloje T‑315/19.

179

Pirmiausia reikia priminti, kad Teisingumo Teismui reikia priimti galutinį sprendimą laikantis jam pateikto spręsti ginčo ribų (2021 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Taryba / Hamas, C‑833/19 P, EU:C:2021:950, 78 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

180

Grįsdama savo ieškinį Bendrajame Teisme byloje T‑442/17 RENV, RN nurodė tris pagrindus. Kadangi trečiajame skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas atmetė pirmąjį ir trečiąjį pagrindus, o RN priešpriešiniame apeliaciniame skunde neginčijo šio sprendimo dalių, susijusių su šiais dviem pagrindais, pagrįstumo, minėto sprendimo panaikinimas Teisingumo Teisme nepaneigia tos jo dalies, kuria Bendrasis Teismas atmetė minėtus pagrindus. Iš tiesų RN galėjo pateikti priešpriešinį apeliacinį skundą dėl to, kad Bendrasis Teismas atmetė pirmojoje instancijoje pateiktus pirmąjį ir trečiąjį ieškinio pagrindus, nes Procedūros reglamento 178 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priešpriešiniu apeliaciniu skundu reikalaujama visiškai arba iš dalies panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą, neapribojant šių reikalavimų apimties Bendrojo Teismo sprendimo rezoliucine dalimi, priešingai, nei nustatyta šio reglamento 169 straipsnio 1 dalyje, susijusioje su apeliacinio skundo reikalavimais. Nesant tokio priešpriešinio apeliacinio skundo, skundžiamo sprendimo dalis, kurioje Bendrasis Teismas atmetė pirmąjį ir trečiąjį ieškinio pagrindus, turi res judicata galią (pagal analogiją žr. 2021 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Taryba / Hamas, C‑833/19 P, EU:C:2021:950, 81 ir 82 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

181

Darytina išvada, kad nagrinėdamas ieškinį byloje T‑442/17 RENV Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tik dėl RN Bendrajame Teisme nurodyto antrojo pagrindo. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Komisija Bendrajame Teisme ginčijo šio pagrindo priimtinumą. Vis dėlto šį nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą reikia atmesti dėl tų pačių motyvų, kuriuos Bendrasis Teismas nurodė trečiojo skundžiamo sprendimo 62 ir 63 punktuose, kurių Komisija, be kita ko, neginčijo savo apeliaciniame skunde.

182

Dėl šių pirminių pastabų reikia pažymėti, kad savo antrajame pagrinde RN teigia, jog Tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnis, siejamas su šio priedo 18 straipsniu, yra neteisėtas, nes juo pažeidžiami vienodo požiūrio ir nediskriminavimo dėl amžiaus principai, įtvirtinti atitinkamai Chartijos 20 straipsnyje ir 21 straipsnio 1 dalyje ir priminti Tarnybos nuostatų 1d straipsnyje, taip pat proporcingumo principas.

183

Komisija, palaikoma Tarybos, ginčija šiuos argumentus.

184

Šiuo klausimu reikia daryti nuorodą į šio sprendimo 171–176 punktus ir dėl tų pačių motyvų atmesti antrąjį pagrindą, taigi ir RN ieškinį byloje T‑442/17 RENV.

185

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

186

Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

187

Kadangi, patenkinus apeliacinius skundus, VW pralaimėjo bylą, o Komisija ir Taryba reikalavo priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas, VW turi padengti savo ir šių dviejų institucijų pirmojoje instancijoje byloje T‑243/18 ir apeliaciniame procese bylose C‑116/21 P ir C‑139/21 P patirtas bylinėjimosi išlaidas.

188

Kadangi, patenkinus apeliacinius skundus, BT pralaimėjo bylą, o Komisija ir Taryba reikalavo priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas, BT turi padengti savo ir šių dviejų institucijų pirmojoje instancijoje byloje T‑315/19 ir apeliaciniame procese bylose C‑117/21 P ir C‑138/21 P patirtas bylinėjimosi išlaidas.

189

Kadangi, patenkinus apeliacinį skundą, RN pralaimėjo bylą, o Komisija reikalavo priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas, RN turi padengti savo ir Komisijos pirmojoje instancijoje bylose F‑104/15 ir T‑442/17 RENV ir apeliaciniame procesuose byloje C‑118/21 P patirtas bylinėjimosi išlaidas. Vis dėlto kadangi Komisija nereikalavo priteisti iš RN bylinėjimosi išlaidų byloje T‑695/16 P, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas šioje byloje.

190

Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu apeliacinį skundą pateikia ne pirmojoje instancijoje įstojusi į bylą šalis, iš šios šalies gali būti priteistos bylinėjimosi apeliaciniame procese išlaidos tik tuo atveju, jeigu ji dalyvavo Teisingumo Teisme vykusio proceso rašytinėje arba žodinėje dalyje. Jeigu tokia šalis dalyvauja procese, Teisingumo Teismas gali nuspręsti, kad ji padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

191

Pagal šias nuostatas Parlamentas ir AIACE Internationale, pirmojoje instancijoje į bylą įstojusios šalys, kurios dalyvavo procese Teisingumo Teisme, padengia savo bylinėjimosi išlaidas visose bylose, į kurias jie atitinkamai įstojo pirmojoje ir apeliacinėse instancijose, įskaitant, kiek tai susiję su Parlamentu, bylose F‑104/15 ir T‑695/16 P.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: