–

Airbnb Ireland UC plc ir Airbnb Payments UK Ltd, atstovaujamų avvocati M. Antonini, S. Borocci, A. R. Cassano, M. Clarich, I. Perego, G. M. Roberti ir advocaat D. Van Liedekerke,

–

Federazione delle Associazioni Italiane Alberghi e Turismo (Federalberghi), atstovaujamos avvocati E. Gambaro, A. Manzi ir A. Papi Rossi,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato R. Guizzi,

–

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos M. Jacobs ir L. Van den Broeck, padedamų avocat C. Molitor,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos T. Machovičová, M. Smolek ir J. Vláčil,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos L. Aguilera Ruiz,

–

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos N. Vincent ir T. Stéhelin,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman ir J. Hoogveld,

–

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Augustin, A. Posch ir J. Schmoll,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos L. Armati, P. Rossi ir E. Sanfrutos Cano,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva) (OL L 178, 2000, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 25 t., p. 399) 1 straipsnio 5 dalies a punkto, 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (OL L 376, 2006, p. 36) 2 straipsnio 3 dalies, 2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/1535, kuria nustatoma informacijos apie techninius reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarka (OL L 241, 2015, p. 1), 1 straipsnio 1 dalies e ir f punktų ir SESV 56 straipsnio bei 267 straipsnio trečios pastraipos išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Airbnb Ireland UC plc ir Airbnb Payments UK Ltd ginčą su Agenzia delle Entrate (mokesčių administratorius, Italija) dėl Italijos teisės nuostatos, susijusios su nekilnojamojo turto tarpininkavimo paslaugų apmokestinimo tvarka, kiek tai siejama su trumpalaike nuoma, teisėtumo.

3

Direktyvos 2000/31 12 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Į šios direktyvos taikymo sritį būtina neįtraukti tų veiklos rūšių, kurioms šiuo metu pagal Sutartį arba esamus antrinius teisės aktus negalima garantuoti laisvės teikti paslaugas; neįtraukus šių veiklos rūšių, nebus užkirstas kelias priimti bet kokius aktus, kurie gali būti būtini, kad vidaus rinka tinkamai funkcionuotų; mokesčiai, ypač pridėtinės vertės mokestis, taikomas daugeliui šios direktyvos reglamentuojamų paslaugų, neturi būti įtraukti į šios direktyvos taikymo sritį.“

4

Šios direktyvos 13 konstatuojamoje dalyje numatyta:

„Šia direktyva nesiekiama nustatyti fiskalinių įsipareigojimų taisyklių ir nekliudoma rengti Bendrijos aktus dėl elektroninės komercijos fiskalinių aspektų.“

5

Minėtos direktyvos 1 straipsnyje „Tikslas ir taikymo sritis“ nustatyta:

„1.   Šia direktyva siekiama prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos funkcionavimo užtikrinant laisvą informacinės visuomenės paslaugų judėjimą tarp valstybių narių.

<…>

5.   Ši direktyva netaikoma:

<…>“

6

Direktyvos 2006/123 29 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Atsižvelgiant į tai, kad Sutartyje numatytas specialus teisinis pagrindas klausimams mokesčių srityje, ir į tai, kad toje srityje jau priimti Bendrijos aktai, iš šios direktyvos taikymo srities būtina pašalinti mokesčių srities klausimus.“

7

Šios direktyvos 2 straipsnio „Taikymo sritis“ 3 dalyje nustatyta:

„Ši direktyva netaikoma mokesčių sričiai.“

8

Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„1.   Šioje direktyvoje taikomos šios terminų apibrėžtys:

<…>

<…>“

9

Šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodyta:

„Laikydamosi 7 straipsnio, valstybės narės nedelsdamos pateikia Komisijai kiekvieno techninio reglamento projektą, išskyrus tuos atvejus, kai jis tik perima visą tarptautinio ar Europos standarto tekstą, kuomet užtenka pateikti informaciją apie atitinkamą standartą; jos taip pat pateikia Komisijai pagrindimą, kodėl būtina priimti tokį techninį reglamentą, jei tos priežastys nėra aiškios iš projekto.“

10

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 2017 m. balandžio 24 d.Decreto-legge n. 50 – Disposizioni urgenti in materia finanziaria, iniziative a favore degli enti territoriali, ulteriori interventi per le zone colpite da eventi sismici e misure per lo sviluppo (Dekretas įstatymas Nr. 50, nustatantis skubias nuostatas finansų srityje, dėl vietos valdžios institucijoms naudingų iniciatyvų, papildomų veiksmų žemės drebėjimų paveiktose teritorijose ir vystymosi priemonių (GURI paprastasis priedas Nr. 95, 2017 m. balandžio 24 d.), pertvarkyto į įstatymą su pakeitimais, padarytais 2017 m. birželio 21 d. Įstatymu Nr. 96 (GURI paprastasis priedas, Nr. 144, 2017 m. birželio 23 d.; toliau – 2017 m. apmokestinimo tvarka) 4 straipsnis „Trumpalaikės nuomos apmokestinimo tvarka“ suformuluotas taip:

„1.   Pagal šį straipsnį trumpalaike nuoma laikomos ne ilgesnės kaip 30 dienų trukmės gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto nuomos sutartys, įskaitant tas, kuriose numatytas patalynės tiekimo ir patalpų valymo paslaugų teikimas, kurias fiziniai asmenys, nevykdydami verslo veiklos, sudaro tiesiogiai arba per asmenis, vykdančius tarpininkavimo nekilnojamojo turto srityje veiklą, arba asmenis, kurie valdo elektroninių paslaugų portalus ir taip padeda nekilnojamojo turto ieškantiems asmenims užmegzti ryšius su asmenimis, disponuojančiais nuomotinais nekilnojamojo turto vienetais.

2.   Nuo 2017 m. birželio 1 d. pajamoms, gaunamoms iš trumpalaikių nuomos sutarčių, sudarytų nuo šios datos, taikomos 2011 m. kovo 14 d.Decreto legislativo n. 23 – Disposizioni in materia di federalismo Fiscale Municipale (Įstatyminis dekretas Nr. 23 dėl savivaldybių fiskalinio federalizmo nuostatų; GURI, Nr. 67, 2011 m. kovo 23 d.) 3 straipsnio nuostatos ir, jeigu pasirenkamas bendrasis nuomos pajamų mokestis, 21 % mokesčio tarifas.

3.   2 punkto nuostatos taip pat taikomos bendroms sumoms, nuomininko gaunamoms pagal subnuomos sutartis ir atlygintines sutartis, sudarytas dėl trečiųjų asmenų naudojimosi nekilnojamuoju turtu 1 punkte nustatytomis sąlygomis.

<…>

4.   Asmenys, vykdantys tarpininkavimo nekilnojamojo turto srityje veiklą, taip pat asmenys, valdantys elektroninių paslaugų portalus ir sudarantys sąlygas nekilnojamojo turto ieškantiems asmenims užmegzti ryšius su asmenimis, turinčiais nuomotino nekilnojamojo turto, pateikia duomenis apie 1 ir 3 punktuose nurodytas sutartis, kurios jiems tarpininkaujant buvo sudarytos iki metų, einančių po metų, su kuriais susiję minėti duomenys, birželio 30 d. Už minėtų duomenų nepateikimą, neišsamumą ar netinkamą pateikimą skiriama sankcija, numatyta 1997 m. gruodžio 18 d.Decreto legislativo n. 471 [– Riforma delle sanzioni tributarie non penali in materia di imposte dirette, di imposta sul valore aggiunto e di riscossione dei tributi, a norma dell’articolo 3, comma 133, lettera q), della legge 23 dicembre 1996, n. 662 (Įstatyminis dekretas Nr. 471 dėl ne baudžiamųjų sankcijų tiesioginių mokesčių, pridėtinės vertės mokesčio ir mokesčių surinkimo srityje reformos pagal 1996 m. gruodžio 23 d. Įstatymo Nr. 662 3 straipsnio 133 dalies q punktą; GURI paprastasis priedas, Nr. 5, 1998 m. sausio 8 d.)] 11 straipsnio 1 dalyje. Sankcija sumažinama per pusę, jei duomenys pateikiami per penkiolika dienų nuo termino pabaigos arba jei per minėtą terminą pateikiami teisingi duomenys.

5.   Valstybės teritorijoje gyvenantys asmenys, kurie vykdo nekilnojamojo turto tarpininkų veiklą, taip pat asmenys, kurie valdo elektroninių paslaugų portalus ir padeda nekilnojamojo turto ieškantiems asmenims užmegzti ryšius su asmenimis, turinčiais nuomotino nekilnojamojo turto, kai gauna nuomos mokestį ar atlygį pagal 1 ir 3 punktuose nurodytas sutartis arba kai dalyvauja mokant minėtą nuomos mokestį ar atlygį, išskaičiuoja 21 % nuomos mokesčio iš atlygio, kai gauna jį iš paslaugos gavėjo, ir perveda išskaičiuotą sumą <…>. Jei galimybe taikyti 2 dalyje nurodytą schemą nepasinaudojama, išskaičiavimas laikomas atliktu avansu.

5a.   5 dalyje nurodyti subjektai nerezidentai, turintys nuolatinę buveinę Italijoje, kaip tai suprantama pagal vieningo teisės nuostatų, susijusių su pajamų mokesčiais, sąvado 162 straipsnį pagal 1986 m. gruodžio 22 d.Decreto del Presidente della Repubblica n. 917 [– Approvazione del testo unico delle imposte sui redditi (Respublikos Prezidento dekretas Nr. 917 dėl konsoliduoto teisės nuostatų, susijusių pajamų mokesčiu, sąvado; GURI paprastasis priedas, Nr. 302, 1986 m. gruodžio 31 d.)], kai gauna nuomos mokestį ar atlygį pagal 1 ir 3 punktuose nurodytas sutartis arba dalyvauja mokant šį nuomos mokestį ar atlygį, iš šio straipsnio kylančias pareigas vykdo per nuolatinę buveinę. Nuolatinės buveinės Italijoje neturintys subjektai nerezidentai, siekdami įvykdyti iš šio straipsnio kylančias už šio mokesčio mokėjimą atsakingų asmenų pareigas, paskiria mokesčių atstovą, kuriuo gali tapti vienas iš 1973 m. rugsėjo 29 d.Decreto del Presidente della Repubblica n. 600 [– Disposizioni comuni in materia di accertamento delle imposte sui redditi (Respublikos Prezidento dekretas Nr. 600 dėl pajamų mokesčio apskaičiavimo bendrųjų nuostatų; GURI paprastasis priedas Nr. 268, 1973 m. spalio 16 d.)] 23 straipsnyje nurodytų asmenų.

5b.   Asmuo, kuris gauna nuomos mokestį ar atlygį arba kuris dalyvauja mokant šiuos nuomos mokesčius ar atlygį, yra atsakingas už nakvynės mokesčio, numatyto 2011 m. kovo 14 d. Įstatyminio dekreto Nr. 23 4 straipsnyje, taip pat nakvynės mokesčio <…> mokėjimą ir kitų įstatymuose ir savivaldybės teisės aktuose numatytų pareigų vykdymą.

6.   Šio straipsnio 4, 5 ir 5a dalių įgyvendinimo nuostatos, įskaitant nuostatas, susijusias su duomenų perdavimu ir saugojimu per tarpininką, turi būti priimtos mokesčių administratoriaus direktoriaus sprendimu per 90 dienų nuo šio dekreto įsigaliojimo.“

11

2017 m. apmokestinimo tvarka buvo iš dalies pakeista Decreto-legge 30 aprile 2019, n. 34 – Misure urgenti di crescita economica e per la risoluzione di specifiche situazioni di crisi (2019 balandžio 30 d. Dekretas įstatymas Nr. 34 dėl skubių priemonių, skatinančių ekonomikos augimą ir sprendžiant specifines situacijas krizės laikotarpiu; GURI, Nr. 100, 2019 m. balandžio 30 d; toliau – 2019 m. dekretas-įstatymas), po pakeitimų pertvarkyto į 2019 m. birželio 28 d. įstatymą (legge del 28 giugno 2019 n. 58; GURI paprastasis priedas Nr. 151, 2019 m. birželio 29 d.).

12

Pagal 2019 m. dekreto-įstatymo 13c straipsnio 1 dalį 2017 m. apmokestinimo tvarkos 4 straipsnio 5a dalis papildyta taip:

„Jei nepaskiriama mokesčių atstovo, valstybės teritorijoje reziduojantys asmenys, priklausantys tai pačiai grupei kaip ir pirma minėti asmenys, yra solidariai su jais atsakingi už mokesčio, išskaičiuojamo iš pagal 1 ir 3 dalyse numatytas sutartis mokamo nuomos mokesčio ar atlygio sumos, taikymą ir sumokėjimą.“

13

Šio dekreto-įstatymo 13c straipsnio 4 dalyje nurodyta:

„Siekiant pagerinti siūlomų turizmo paslaugų kokybę, užtikrinti turistų apsaugą ir kovoti su neteisėtomis apgyvendinimo formomis bei mokesčių tikslais, <…> sukuriama speciali nacionalinėje teritorijoje esančių trumpalaikei nuomai skirtų apgyvendinimo įstaigų ir nekilnojamojo turto, identifikuojamų naudojant abėcėlinį skaitmeninį kodą (toliau – identifikacijos kodas), duomenų bazė, naudotina visuose pranešimuose, susijusiuose su pasiūla ir reklamavimu.“

14

Pagal minėto dekreto-įstatymo 13c straipsnio 7 dalį „apgyvendinimo struktūrų savininkai, nekilnojamojo turto tarpininkavimo veiklą vykdantys asmenys ir elektroninių paslaugų portalų valdytojai, kurie nekilnojamojo turto ar jo dalių ieškantiems asmenims padeda užmegzti ryšį su nuomotinus pastatus ar jų dalis valdančiais asmenimis, pasiūlymo ar reklamos pranešimuose privalo nurodyti identifikacijos kodą“.

15

Galiausiai pagal 2019 m. dekreto-įstatymo 13c straipsnio 8 dalį „dėl 7 dalyje nurodytų nuostatų nesilaikymo skiriama bauda nuo 500 iki 5000 EUR“, o „pakartotinio pažeidimo atveju mokėtina bauda padvigubinama“.

16

Pareiškėjos pagrindinėje byloje valdo nekilnojamojo turto tarpininkavimo elektroninių paslaugų portalą Airbnb, kuris padeda būstą turintiems nuomotojams užmegzti ryšius su tokio būsto ieškančiais asmenimis; iki nuomos pradžios iš kliento gaunamas mokėjimas už suteiktą būstą, o prasidėjus nuomai šis mokėjimas pervedamas nuomotojui, jei nuomininkas tam neprieštarauja.

17

Pareiškėjos pagrindinėje byloje pateikė skundą Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija), prašydamos panaikinti, pirma, 2017 m. liepos 12 d. mokesčių administracijos direktoriaus Sprendimą Nr. 132395, kuriuo įgyvendinama 2017 m. apmokestinimo tvarka, ir, antra, pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 2017 m. spalio 12 d.Circolare interpretativa n. 24 dell’Agenzia delle Entrate – Regime fiscale delle locazioni brevi – Art[icolo] 4 [del regime fiscale del 2017] (mokesčių administratoriaus Aiškinamasis aplinkraštis Nr. 24 „Trumpalaikės nuomos apmokestinimo tvarka – [2017 m. apmokestinimo tvarkos] 4 straipsnis), susijusį su šios apmokestinimo tvarkos taikymu.

18

2019 m. vasario 18 d. sprendimu šis teismas atmetė skundą ir nusprendė, kad, pirma, 2017 m. apmokestinimo tvarka nebuvo nustatytas nei „techninis reglamentas“, nei „paslaugų taisyklė“, antra, pareiga perduoti sutarčių duomenis ir taikyti mokestį prie šaltinio nepažeidė nei laisvės teikti paslaugas principo, nei laisvos konkurencijos principo ir, trečia, pareiga paskirti mokesčių atstovą, kai asmuo, valdantis nekilnojamojo turto tarpininkavimo elektroninių paslaugų portalą, nuolat negyvena Italijoje ar joje nėra įsisteigęs, atitiko proporcingumo ir būtinumo reikalavimus, Teisingumo Teismo jurisprudencijoje įtvirtintus paslaugų teikimo laisvės srityje.

19

Pareiškėjos pagrindinėje byloje dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui – Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija).

20

2019 m. liepos 11 d. sprendimu (jį Teisingumo Teismas gavo 2019 m. rugsėjo 30 d.) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė Teisingumo Teismui tris prejudicinius klausimus dėl kelių Sąjungos teisės nuostatų.

21

2020 m. birželio 30 d. Nutartimi Airbnb Ireland ir Airbnb Payments UK (C‑723/19, nepaskelbta Rink., EU:C:2020:509) Teisingumo Teismas pripažino šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą akivaizdžiai nepriimtinu ir patikslino, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali jam pateikti naują prašymą priimti prejudicinį sprendimą kartu su informacija, leidžiančia naudingai atsakyti į pateiktus klausimus.

22

Būtent tokiomis aplinkybėmis Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) nusprendė dar kartą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

23

Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvoje 2015/1535 vartojamos informacinės visuomenės paslaugų „techninio reglamento“ ir informacinės visuomenės „paslaugų taisyklės“ sąvokos turi būti suprantamos taip, kad jos apima ir mokestinio pobūdžio priemones, kuriomis tiesiogiai nesiekiama reglamentuoti konkrečios informacinės visuomenės paslaugos, bet jomis reglamentuojamas aptariamos veiklos konkretus vykdymas atitinkamos valstybės narės teritorijoje.

24

Antrojo prejudicinio klausimo a–d punktuose prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo direktyvas 2000/31 ir 2006/123, darant prielaidą, kad jose įtvirtinti principai „pripažįstami taikytinais nagrinėjamoje srityje“.

25

Visų pirma, kiek tai susiję su Direktyva 2000/31, kaip Teisingumo Teismas turėjo progą konstatuoti 2022 m. balandžio 27 d. Sprendimo Airbnb Ireland (C‑674/20, EU:C:2022:303; toliau – Sprendimas Airbnb Ireland) 27–30 punktuose, ši direktyva, pirma, priimta remiantis, be kita ko, EB 95 straipsniu, kurio formuluotė buvo perkelta į SESV 114 straipsnį, kurio 2 dalyje numatyta, kad ji netaikoma „fiskalinėms nuostatoms“; ši formuluotė apima ne tik visas mokesčių sritis, bet ir visus šios srities aspektus. Antra, tokį aiškinimą taip pat lemia tai, kad SESV 114 straipsnio 2 dalis yra SESV VII antraštinėje dalyje, reglamentuojančioje „[k]onkurencijos, mokesčių ir tiesės aktų derinimo bendr[ąsia]s taisykl[e]s“, esančiame 3 skyriuje „Teisės aktų derinimas“, einančiame po 2 skyriaus „Mokesčių nuostatos“, todėl visi su šiuo 3 skyriumi susiję klausimai, t. y. teisės aktų derinimas, nesusiję su tuo, kas patenka į šio 2 skyriaus taikymo sritį, t. y. mokesčių nuostatomis. Trečia, šis samprotavimas grindžiamas antrine teise, priimta remiantis EB 95 straipsniu (vėliau SESV 114 straipsniu), nes jį patvirtina pažodinis Direktyvos 2000/31 1 straipsnio 5 dalies a punkte plačiai vartojamų žodžių, t. y. „mokesčių srit[is]“, aiškinimas. Ketvirta, šiuos argumentus patvirtina Direktyvos 2000/31 12 ir 13 konstatuojamosios dalys.

26

Antra, dėl Direktyvos 2006/123 reikia, pirma, nurodyti, kad pagal šios direktyvos 2 straipsnio 3 dalį ji netaikoma „mokesčių sričiai“.

27

Kita vertus, minėtos direktyvos 29 konstatuojamoji dalis yra aiški dėl aptariamo netaikymo pagrindo, nes joje primenama, kad SESV numatyti specialūs teisiniai pagrindai mokesčių srityje ir kad, atsižvelgiant į jau šioje srityje priimtus Sąjungos teisės aktus, iš šios direktyvos taikymo srities būtina pašalinti mokesčių srities klausimus.

28

Taigi, atsižvelgiant į sąvokų „mokesčių srityje“ ir „mokesčių sričiai“ abstraktumą, taip pat į šiuo klausimu SESV numatytus aiškius teisinius pagrindus, šio sprendimo 25 punkte išdėstyti argumentai taikytini ir kalbant apie Direktyvos 2006/123 netaikymą „mokesčių sričiai“.

29

Trečia, dėl Direktyvos 2015/1535 reikia pažymėti, kad joje daroma nuoroda į „[SESV], ypač [į jos] 114, 337 ir 43 straipsnius“. Taigi visų pirma reikia pažymėti, kad dėl šio sprendimo 25 punkte nurodytų priežasčių SESV 114 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis, susijusi su „fiskalinėmis nuostatomis“, taip pat taikoma šiai direktyvai.

30

Be to, Direktyvos 2015/1535 turinys netiesiogiai patvirtina, kad į jos taikymo sritį nepatenka „fiskalinės nuostatos“, nes šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies f punkto iii papunkčio formuluotėje prie de facto techninių reglamentų minimos techninės specifikacijos, kiti reikalavimai arba paslaugų taisyklės, „susijusios su fiskalinėmis ar finansinėmis priemonėmis“. Taigi tai nėra mokestinio pobūdžio priemonės per se, o tik su mokestinėmis priemonėmis susijusios priemonės (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 8 d. Sprendimo Admiral Sportwetten ir kt., C‑711/19, EU:C:2020:812, 38 punktą), todėl jos nepatenka į minėtos direktyvos taikymo sritį.

31

Taigi reikia nustatyti, ar priemonės, kaip antai nustatytos Italijos teisėje pagal 2017 m. apmokestinimo tvarką, priskiriamos prie „mokesčių srit[ies]“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/31 1 straipsnio 5 dalies a punktą, „mokesčių sričiai“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/123 2 straipsnio 3 dalį, todėl yra „fiskalinės nuostatos“, kaip tai suprantama pagal SESV 114 straipsnį, kurios aiškiai nurodytos Direktyvoje 2015/1535.

32

Kaip matyti iš šio sprendimo 10 punkto, 2017 m. apmokestinimo tvarka buvo iš dalies pakeisti Italijos mokesčių teisės aktai, susiję su trumpalaike nuoma, neatsižvelgiant į tai, ar pagal šios tvarkos 4 straipsnio 1 dalį ši nuoma vykdoma „tiesiogiai arba per asmenis, vykdančius nekilnojamojo turto tarpininkavimo veiklą, arba asmenis, kurie valdo elektroninių paslaugų portalus“.

33

Nuo šiol visiems minėtiems asmenims taikomos trijų rūšių pareigos, t. y. visų pirma pareiga rinkti duomenis, susijusius su nuomos sutartimis, sudarytomis jiems tarpininkaujant, ir juos teikti mokesčių institucijoms, taip pat, atsižvelgiant į jų dalyvavimą mokant nuomos mokestį, – pareiga atskaityti mokėtiną mokestį nuo nuomininkų nuomotojams sumokėtų sumų ir šį mokestį pervesti į valstybės iždą, nuomotojams pasirinkus mokėti bendrąjį mokestį prie šaltinio arba avansą, ir galiausiai, nesant nuolatinės buveinės Italijoje, pareiga paskirti joje mokesčių atstovą.

34

Pirma, dėl pareigos rinkti ir pateikti mokesčių institucijoms duomenis, susijusius su nuomos sutartimis, sudarytomis vykdant nekilnojamojo turto tarpininkavimo veiklą, svarbu pabrėžti, kad, nors iš tiesų tokia priemonė skirta ne mokesčio mokėtojams, o fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie atliko tarpininkų vaidmenį sudarant trumpalaikės nuomos sutartis, ir kad jos dalykas yra informacijos teikimas mokesčių administratoriui, o jos nepateikus skiriama bauda, vis dėlto, pirma, administravimo institucija, šios informacijos gavėja, yra mokesčių administratorius, antra, ši priemonė yra mokesčių teisės nuostatų, t. y. 2017 m. apmokestinimo tvarkos, dalis ir, trečia, informacija, kurią privaloma pateikti, savo esme yra neatsiejama nuo šių teisės nuostatų, nes vien iš jos galima nustatyti tikrąjį mokesčio mokėtoją dėl nuomos vietos ir nuomininkų tapatybės nurodymo, šio mokesčio bazę, atsižvelgiant į gautas sumas, todėl ir jo sumą (pagal analogiją žr. Sprendimo Airbnb Ireland 33 punktą).

35

Taigi ši pareiga priskirtina prie „fiskalinių nuostatų“, kaip jos suprantamos pagal SESV 114 straipsnį.

36

Antra, dėl pareigos išskaičiuoti mokestį prie šaltinio, mokėtiną nuo nuomininkų nuomotojams sumokėtų sumų ir šio mokesčio pervedimo į valstybės iždą, nuomotojui pasirinktinai mokant bendrąjį mokestį prie šaltinio taikant 21 % lengvatinį tarifą arba nustatyto didesnio mokesčio tarifo avansą, reikia konstatuoti, kad, kaip savo išvados 52 punkte nurodė generalinis advokatas, tai „iš esmės yra mokestinio pobūdžio“ priemonės, nes jas taikant mokesčių administratoriaus vardu surenkamas mokestis, o vėliau surinkta suma jam pervedama.

37

Trečia, dėl Italijoje neįsteigtiems nekilnojamojo turto tarpininkavimo paslaugas teikiantiems subjektams tenkančios pareigos paskirti mokesčių atstovą reikia pažymėti, kad tai taip pat yra mokestinė priemonė, nes ja siekiama užtikrinti veiksmingą mokesčių prie šaltinio, kurį surenka kitoje valstybėje narėje įsteigti paslaugų teikėjai, veikiantys kaip „už mokesčio mokėjimą atsakingi asmenys“, surinkimą.

38

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad 2017 m. apmokestinimo tvarka Italijos teisėje nustatytos trijų rūšių pareigos priskirtinos prie „mokesčių srit[ies]“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/31 1 straipsnio 5 dalies a punktą, „mokesčių sričiai“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/123 2 straipsnio 3 dalį, taigi tai yra „fiskalinės nuostatos“, kaip tai suprantama pagal SESV 114 straipsnį, kurios aiškiai nurodytos Direktyvoje 2015/1535. Todėl šios priemonės nepatenka į atitinkamą šių trijų direktyvų taikymo sritį.

39

Taigi norint atsakyti į pirmąjį ir antrąjį prejudicinius klausimus reikia išnagrinėti tik tokių priemonių, kaip 2017 m. apmokestinimo tvarka, teisėtumą atsižvelgiant į SESV 56 straipsnyje nustatytą draudimą.

40

Darytina išvada, kad šiais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiamos priemonės, kaip antai šio sprendimo 33 punkte nurodytų trijų rūšių pareigos.

41

Pirmiausia reikia priminti, kad SESV 56 straipsnio valstybės narės turi laikytis net priimdamos tokius teisės aktus, kaip 2017 m. apmokestinimo tvarka, nepaisant to, kad ji susijusi su tiesioginiais mokesčiais. Pagal suformuotą jurisprudenciją, nors tiesioginiai mokesčiai priklauso valstybių narių kompetencijai, vis dėlto jos turi ją įgyvendinti laikydamosi Sąjungos teisės (2014 m. sausio 23 d. Sprendimo Komisija / Belgija, C‑296/12, EU:C:2014:24, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

42

Taigi reikia paeiliui išnagrinėti trijų rūšių pareigas, nustatytas 2017 m. apmokestinimo tvarkoje.

43

Pirma, dėl pareigos rinkti ir teikti mokesčių institucijoms duomenis, susijusius su nuomos sutartimis, sudarytomis vykdant nekilnojamojo turto tarpininkavimo veiklą, visų pirma iš 2017 m. apmokestinimo tvarkos teksto matyti, kad ši pareiga nustatoma visiems tretiesiems asmenims, kurie Italijos teritorijoje dalyvauja trumpalaikės nekilnojamojo turto nuomos procese, nesvarbu, ar tai fiziniai, ar juridiniai asmenys, neatsižvelgiant į tai, ar jie gyvena šioje teritorijoje arba yra joje įsisteigę, ar ne, ar dalyvauja pasitelkdami skaitmenines technologijas arba kitais ryšių užmezgimo būdais. 2017 m. apmokestinimo tvarkoje įgyvendinta reforma, kaip aišku iš jos priėmimo motyvų, yra susijusi su visų trumpalaikių nuomos rūšių mokestiniu vertinimu ir, kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, yra bendros kovos su mokesčių vengimu šiame sektoriuje (jis pakankamai dažnas) strategijos, be kita ko, nustatant tokią pareigą, dalis.

44

Taigi tokie teisės aktai nėra diskriminuojantys ir savaime nesusiję su tarpininkavimo paslaugų teikimo sąlygomis, o tik įpareigoja paslaugų teikėjus, kai paslaugos teikiamos, saugoti duomenis, kad iš atitinkamų savininkų būtų teisingai surinktas mokestis, susijęs su aptariamo turto nuoma (pagal analogiją žr. Sprendimo Airbnb Ireland 41 punktą).

45

Šiuo klausimu iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad nacionalinės teisės aktai, kurie galioja visiems veiklą nacionalinėje teritorijoje vykdantiems ūkio subjektams, kuriais nesiekiama reglamentuoti atitinkamų įmonių paslaugų teikimo sąlygų ir kurių galimas ribojamasis poveikis laisvam paslaugų teikimui yra pernelyg neapibrėžtas ir netiesioginis, kad jais nustatytą įpareigojimą būtų galima laikyti galinčiu varžyti šią laisvę, neprieštarauja SESV 56 straipsnyje įtvirtintam draudimui (Sprendimo Airbnb Ireland 42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

46

Pareiškėjos pagrindinėje byloje prieštarauja tam, kad beveik visos atitinkamos internetinės platformos (būtent tos, kurios valdo ir mokėjimus), yra įsteigtos ne Italijoje, o kitose valstybėse narėse, todėl 2017 m. apmokestinimo tvarka konkrečiai daro poveikį jų teikiamoms tarpininkavimo paslaugoms. Per posėdį jos pridūrė, kad iš tikrųjų ši apmokestinimo tvarka buvo numatyta tik mokėjimus valdančioms platformoms.

47

Šiuo klausimu tiesa tai, kad, atsižvelgiant į technologijų plėtrą ir dabartinę nekilnojamojo turto tarpininkavimo paslaugų rinkos struktūrą, galima daryti išvadą, kad tarpininkams, teikiantiems paslaugas naudojant elektroninių paslaugų portalą, taikant tokius teisės aktus, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, gali būti numatyta pareiga dažniau perduoti informaciją mokesčių administratoriui ir ji yra platesnės apimties, nei taikoma kitiems tarpininkams. Vis dėlto ši platesnės apimties pareiga tik atspindi didesnį sandorių, kurį sudaro minėti tarpininkai, skaičių ir atitinkamą jų rinkos dalį (Sprendimo Airbnb Ireland 44 punktas).

48

Be to, nagrinėjamu atveju, priešingai, nei Teisingumo Teismas konstatavo 2019 m. rugsėjo 12 d. Sprendime VG Media (C‑299/17, EU:C:2019:716, 37 punktas), 2017 m. apmokestinimo tvarkos formuluotė nėra vien neutrali, nes ji iš tikrųjų taikoma visiems nekilnojamojo turto tarpininkavimo paslaugų teikėjams, visų pirma, kaip per posėdį priminė Komisija, nekilnojamojo turto agentūroms.

49

Teisingumo Teismas turėjo galimybę konstatuoti, kad SESV 56 straipsnis netaikomas priemonėms, dėl kurių teikiant aptariamas paslaugas atsiranda tik papildomų sąnaudų ir kurios turi tokį patį poveikį paslaugų teikimui tarp valstybių narių ir tokiam teikimui vienos valstybės narės viduje (Sprendimo Airbnb Ireland 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

50

Galiausiai, net jei visiems nekilnojamojo turto tarpininkavimo paslaugų teikėjams nustatyta pareiga rinkti ir teikti informaciją mokesčių administratoriui apie jiems tarpininkaujant sudarytas nuomos sutartis gali lemti papildomas išlaidas, be kita ko, susijusias su atitinkamų duomenų paieška ir saugojimu, reikia pažymėti, kad, ypač kalbant apie skaitmeniniu būdu teikiamas tarpininkavimo paslaugas, atitinkamus duomenis išsaugo ir suskaitmenina tokie tarpininkai, kaip pareiškėjos pagrindinėje byloje, todėl bet kuriuo atveju dėl šios pareigos šiems tarpininkams atsirandančios papildomos išlaidos yra mažesnės.

51

Taigi šios pirmosios rūšies pareigos nėra SESV 56 straipsnyje užtikrinamos laisvės teikti paslaugas apribojimas.

52

Antra, dėl pareigos išskaičiuoti mokestį prie šaltinio, mokėtiną nuo nuomininkų nuomotojams mokėtinų sumų, ir šio mokesčio sumokėjimo į valstybės iždą reikia pažymėti, pirma, kad dėl tų pačių priežasčių, kaip nurodytos šio sprendimo 43–48 punktuose, aptariama 2017 m. apmokestinimo tvarka šiuo klausimu taikoma visiems tretiesiems asmenims, kurie dalyvauja nekilnojamojo turto trumpalaikės nuomos procese, nesvarbu, ar jie yra fiziniai, ar juridiniai asmenys, ar nuolat gyvena arba yra įsisteigę Italijos teritorijoje, ar ne, ir ar jie dalyvauja pasitelkdami skaitmenines technologijas arba naudodami kitus ryšių užmezgimo būdus, nes teikdami savo paslaugas pasirinko gauti nuomos mokestį ar atlygį pagal sutartis, nurodytas 2017 m. apmokestinimo tvarkoje, arba dalyvauti renkant šį nuomos mokestį ar atlygį.

53

Kita vertus, vis dėlto tiesa, kaip savo pastabose nurodo Komisija, kad, kai paslaugų teikėjas įsteigtas kitoje valstybėje narėje, ne Italijoje, jis veikia kaip „už mokesčio mokėjimą atsakingas asmuo“ pagal 2017 m. apmokestinimo tvarkos 4 straipsnio 5a dalį, o jeigu jis įsteigtas Italijoje, turi „mokestį surenkančio subjekto“, t. y. mokesčio naštą perėmusio subjekto, statusą pagal šios tvarkos 4 straipsnio 5 dalį, o tai valstybės iždo atžvilgiu reiškia, kad jis pakeičia mokesčio mokėtoją ir tampa atsakingas už mokesčio sumokėjimą.

54

Net jeigu reiktų manyti, kaip tai padarė generalinis advokatas savo išvados 56 punkte, kad dėl šios antros rūšies pareigos nekilnojamojo turto tarpininkavimo paslaugų teikėjams kyla daug didesnė našta nei ta, kuri tenka dėl paprastos informavimo pareigos, net jei tai susiję su finansine atsakomybe, kuri tenka ne tik apmokestinančiajai valstybei, bet ir klientams, iš 2017 m. apmokestinimo tvarkos nematyti, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad ši našta yra didesnė kitoje valstybėje narėje, ne Italijoje, įsisteigusiems nekilnojamojo turto tarpininkavimo paslaugų teikėjams už naštą, tenkančią joje buveinę turinčioms įmonėms, nepaisant skirtingo jų pavadinimo. Iš tiesų pagal šią apmokestinimo tvarką jiems nustatytos tos pačios pareigos mokesčių administratoriaus vardu išskaičiuoti mokestį prie šaltinio ir jam sumokėti 21 % dydžio mokestį pagal pajamų kategorijas, nes mokamas fiksuoto dydžio mokestis prie šaltinio, jei atitinkamas nekilnojamojo turto savininkas pasirinko mokėti lengvatinį tarifą, arba kitu atveju – avansas.

55

Taigi, kiek tai susiję su antros rūšies pareigomis, neatrodo, kad teisės aktai, kaip antai 2017 m. apmokestinimo tvarka, dėl kurių teikiant nagrinėjamą paslaugą tik atsiranda papildomų sąnaudų ir kurie vienodai paveikia paslaugų teikimą tarp valstybių narių ir valstybės narės viduje, galėtų būti laikomi draudžiančiais naudotis paslaugų teikimo laisve, sukeliančiais nepatogumų ja naudotis ar tokiais, dėl kurių naudojimasis ja tampa mažiau patrauklus (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 3 d. Sprendimo Google Ireland, C‑482/18, EU:C:2020:141, 25 ir 26 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

56

Trečia, dėl pareigos paskirti mokesčių atstovą Italijoje reikia konstatuoti, kad iš pačios 2017 m. apmokestinimo tvarkos 4 straipsnio 5 ir 5a dalių formuluotės matyti, kad ji taikoma tik tam tikriems Italijoje nuolatinės buveinės neturintiems nekilnojamojo turto tarpininkavimo paslaugų teikėjams, kurie laikomi „už mokesčio mokėjimą atsakingais asmenimis“, o Italijoje įsteigtiems tokių paslaugų teikėjams, laikomiems „mokesčio surinkėjais“, t. y. mokesčio naštą perėmusiems subjektams, ji netaikoma.

57

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad šios trečios rūšies pareigos nėra taikomos visiems Italijoje neįsisteigusiems nekilnojamojo turto tarpininkavimo paslaugų teikėjams, kurie dalyvauja šioje valstybėje narėje esančio nekilnojamojo turto trumpalaikės nuomos procese. Iš tiesų pareiga paskirti mokesčių atstovą priklauso nuo šių paslaugų teikėjų pasirinkimo gauti nuomos mokestį ar atlygį pagal sutartis, nurodytas 2017 m. apmokestinimo tvarkoje, arba dalyvauti renkant šiuos nuomos mokesčius ar atlygį, arba ne, t. y. praktiškai nuo antrosios rūšies pareigų prisiėmimo, ir šiuo pagrindu sumokėti nuo gautų sumų fiksuoto dydžio mokestį prie šaltinio, jei atitinkamas nekilnojamojo turto savininkas pasirinko lengvatinį 21 % tarifą, arba kitu atveju – avansą.

58

Vis dėlto reikia konstatuoti, kad pagal 2017 m. apmokestinimo tvarką šias pajamas gaunantys ar šias operacijas atliekantys nekilnojamojo turto tarpininkavimo paslaugų teikėjai vertinami skirtingai, atsižvelgiant į tai, ar jie Italijoje turi nuolatinę buveinę, ar ne.

59

Taigi neginčytina, kad tiek, kiek nuolatinės buveinės Italijoje neturintys nekilnojamojo turto tarpininkavimo paslaugų teikėjai, norintys į paslaugų teikimą integruoti tokias pajamas ir tokias operacijas, įpareigojami šioje valstybėje narėje paskirti mokesčių atstovą, pagal 2017 m. apmokestinimo tvarką jie turi imtis veiksmų ir faktiškai padengti šio atstovo atlyginimo išlaidas. Tokie suvaržymai gali atgrasyti šiuos ūkio subjektus nuo nekilnojamojo turto tarpininkavimo paslaugų teikimo Italijoje ar bent jau veikti taip, kaip jie pageidauja. Iš to darytina išvada, kad ši pareiga turi būti laikoma pagal SESV 56 straipsnį iš esmės draudžiamu laisvės teikti paslaugas apribojimu (pagal analogiją žr. 2011 m. gegužės 5 d. Sprendimo Komisija / Portugalija, C‑267/09, EU:C:2011:273, 37 punktą).

60

Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teisingai nurodė, kad Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje nepaskelbė fizinių ar juridinių asmenų, nuolat gyvenančių ar įsteigtų kitoje valstybėje narėje, ne apmokestinimo valstybėje narėje, pareigos paskirti mokesčių atstovą, nustatytos nacionaliniuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose, ir paslaugų teikimo laisvės nesuderinamumo, nes kiekvienu konkrečiu atveju Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamam atvejui būdingas aptariamos pareigos savybes, nagrinėjo, ar ja sukeliamas apribojimas galėjo būti pateisinamas nagrinėjamais teisės aktais siekiamais privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, Teisingumo Teisme nurodytais atitinkamos valstybės narės (2007 m. liepos 5 d. Sprendimo Komisija / Belgija, C‑522/04, EU:C:2007:405, 47–58 punktai; 2011 m. gegužės 5 d. Sprendimo Komisija / Portugalija, C‑267/09, EU:C:2011:273, 38–46 punktai ir 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑678/11, EU:C:2014:2434, 42–62 punktai).

61

Vadinasi, reikia išnagrinėti „už mokesčio mokėjimą atsakingų asmenų“ pareigą paskirti mokesčių atstovą atsižvelgiant į šio sprendimo 60 punkte primintą jurisprudenciją.

62

Pirma, kiek tai susiję su motyvais, kuriuos nurodė atitinkama valstybė narė, siekdama pateisinti šio sprendimo 59 punkte nurodytą apribojimą, pažymėtina, kad jie susiję su kova su mokesčių vengimu trumpalaikės nuomos sektoriuje, nes, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tas sektorius pasižymi „struktūriškai dideliu mokesčių vengimo lygiu“. Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad Teisingumo Teismas kelis kartus yra nusprendęs, kad kova su mokesčių vengimu ir mokesčių mokėjimo kontrolės veiksmingumu galima remtis pateisinant Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) garantuojamų pagrindinių laisvių įgyvendinimo apribojimą (2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑678/11, EU:C:2014:2434, 45 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

63

Taip pat būtinybė užtikrinti veiksmingą mokesčio išieškojimą yra privalomasis bendrojo intereso pagrindas, kuriuo galima pateisinti laisvės teikti paslaugas ribojimą (2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑678/11, EU:C:2014:2434, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

64

Būtent siekiant šio tikslo numatyta pareiga nekilnojamojo turto tarpininkavimo paslaugas teikiantiems asmenims, gaunantiems šio sprendimo 58 punkte nurodytus mokesčius ar vykdantiems operacijas bei neturintiems Italijoje nuolatinės buveinės, paskirti mokesčių atstovą. Iš tiesų, kadangi šie paslaugų teikėjai, būdami „už mokesčio mokėjimą atsaking[i] asmen[ys]“, yra įpareigoti Italijos valdžios institucijų vardu rinkti mokestį prie šaltinio, šios institucijos, tarpininkaujant mokesčių atstovui, nori įsitikinti, kad ta užduotis buvo tinkamai atlikta ir kad gautos sumos vėliau buvo tinkamai pervestos mokesčių administratoriui, primenant, kad šis kontrolės darbas yra lengvesnis dėl Italijoje įsteigtų nekilnojamojo turto tarpininkavimo paslaugų teikėjų, nes rinkdami tokį mokestį jie ipso iure, kaip tai matyti iš šio sprendimo 53 punkto, įgyja „mokestį surenkančių subjektų“, t. y. mokesčių naštą perėmusių subjektų, statusą.

65

Be to, paradoksalu, kad pareiškėjos pagrindinėje byloje priekaištauja Italijos valdžios institucijoms dėl to, kad priimdamos 2017 m. apmokestinimo tvarką jos nustatė bendrąją mokesčių vengimo ar mokestinio sukčiavimo prielaidą, pagrįstą aplinkybe, kad paslaugų teikėjas yra įsisteigęs kitoje valstybėje narėje, t. y. prielaida, kuri pagal SESV 56 straipsnį yra draudžiama (2014 m. birželio 19 d. Sprendimo Strojírny Prostějov ir ACO Industries Tábor, C‑53/13 ir C‑80/13, EU:C:2014:2011, 56 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), nors pagal šią tvarką, priešingai, jiems mokesčių administratoriaus vardu pavesta surinkti mokesčio prie šaltinio sumą, atitinkančią mokėtiną mokestį, ir ją pervesti valstybės iždui; šio uždavinio kontrolę Italijos teisės aktų leidėjas siekė palengvinti paskiriant mokesčių atstovą Italijoje.

66

Taigi reikia konstatuoti, kad mokestine priemone, kaip antai trečiosios rūšies pareigomis pagal 2017 m. apmokestinimo tvarką, siekiama teisėto SESV atitinkančio tikslo ir ji pateisinama privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais.

67

Antra, neginčytina, kad tokios rūšies pareigos tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, gali užtikrinti kovos su mokesčių vengimu tikslo įgyvendinimą.

68

Visų pirma svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad, kaip savo išvados 2 ir 3 punktuose iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, naudojimasis nekilnojamojo turto tarpininkavimo paslaugų teikėjų, valdančių elektroninių paslaugų portalą, kaip antai pareiškėjų pagrindinėje byloje, teikiamomis paslaugomis prisidėjo prie sparčios plėtros, todėl šių paslaugų teikimas, kuris iš principo gali būti tarptautinis, vis dėlto atitinka vietines operacijas ir dėl šios priežasties gali būti apmokestinamas remiantis atitinkamos valstybės narės mokesčių teisės nuostatomis.

69

Be to, nepaisant to, ar aptariami nekilnojamojo turto tarpininkavimo paslaugų teikėjai yra tokie, kurie savo veiklą vykdo naudodami elektroninių paslaugų portalus, kaip antai pareiškėjos pagrindinėje byloje, ar tokią veiklą vykdo labiau tradiciniai ūkio subjektai, kaip antai nekilnojamojo turto agentūros, reikia pažymėti, kad ši nuoma dažnai būna trumpalaikė, kaip tai suprantama pagal 2017 m. apmokestinimo tvarkos 4 straipsnio 1 dalį. Todėl, kad ir koks būtų atitinkamų paslaugų teikėjų tarpininkavimo būdas, tam tikras nuomotojas tą patį Italijoje esantį nekilnojamąjį turtą mokestiniu laikotarpiu daug kartų gali išnuomoti kitose valstybėse narėse galimai gyvenantiems nuomininkams, tarpininkaujant paslaugų teikėjams, prireikus įsisteigusiems kitoje valstybėje narėje, kurie, nepaisant to, turi išskaičiuoti atitinkamą nuomotojo mokėtino mokesčio prie šaltinio sumą ir ją pervesti mokesčių administratoriui. Todėl manytina, kad Italijoje nuolatinės buveinės neturintiems nekilnojamojo turto tarpininkavimo paslaugų teikėjams nustatyta pareiga paskirti mokesčių atstovą yra tinkama kovos su mokesčių vengimu tikslui pasiekti ir leisti išieškoti tikslią mokesčio sumą.

70

Trečia, reikia patikrinti, ar tokia priemonė, kaip trečiosios rūšies pareigos pagal 2017 m. apmokestinimo tvarką, neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti.

71

Visų pirma, išnagrinėjus tokios priemonės proporcingumą, reikia konstatuoti, kad, skirtingai nei bylose, kuriose priimti šio sprendimo 60 punkte nurodyti sprendimai ir kuriose fiziniai ar juridiniai asmenys, įpareigoti paskirti mokesčių atstovą apmokestinančios valstybės narės teritorijoje, buvo mokesčių mokėtojai, nagrinėjamu atveju ši pareiga taikoma paslaugų teikėjams, kurie veikė kaip už mokesčio mokėjimą atsakingi asmenys ir jau yra surinkę mokesčių mokėtojų, t. y. susijusio nekilnojamojo turto savininkų, mokėtino mokesčio sumą į valstybės iždą. Vis dėlto net ir tokiu atveju tokios pareigos proporcingumas reiškia, kad nėra priemonių, tinkamų kovos su sukčiavimu mokesčių srityje ir atitinkamo mokesčių administratoriaus teisingo šio mokesčio surinkimo tikslui pasiekti, kurios mažiau ribotų laisvę teikti paslaugas, nei pareiga skirti mokesčių atstovą, nuolat gyvenantį ar įsteigtą apmokestinimo valstybės narės teritorijoje.

72

Be to, kadangi ši pareiga vienodai taikoma visiems nekilnojamojo turto tarpininkavimo paslaugų teikėjams, neturintiems nuolatinės buveinės Italijoje ir nusprendusiems teikiant šias paslaugas gauti nuomos mokestį ar atlygį pagal sutartis, nurodytas 2017 m. apmokestinimo tvarkoje, arba dalyvauti renkant šiuos nuomos mokesčius ar atlygį, nedarant skirtumo, pavyzdžiui, atsižvelgiant į mokestinių pajamų, kurios šių paslaugų teikėjų kasmet renkamos arba gali būti surinktos į valstybės iždą, reikia konstatuoti, kad trečiosios rūšies pareigos, įtvirtintos 2017 m. apmokestinimo tvarkoje, viršija tai, kas būtina įgyvendinant šia tvarka siekiamus tikslus.

73

Galiausiai, nors tiesa, kad didelis sandorių skaičius ir nekilnojamasis turtas, kurie gali būti sandorio objektas tarpininkaujant atitinkamiems nekilnojamojo turto tarpininkavo paslaugų teikėjams, apsunkina apmokestinimo valstybės narės mokesčių institucijų užduotį, priešingai, nei teigia Italijos vyriausybė, nebūtinai reikalaujama remtis tokia priemone, kokia yra pareiga paskirti šioje valstybėje gyvenantį ar įsteigtą mokesčių atstovą, atsižvelgiant į tai, pirma, kad pirmosios rūšies pareigos susijusios būtent su tuo, kad šioms mokesčių institucijoms turi būti pateikta visa informacija, kuri leistų nustatyti mokesčio mokėtojus ir jo dydį, antra, kad antrosios rūšies pareigos leidžia užtikrinti šio mokesčio surinkimą prie šaltinio, ir, trečia, kad Italijos teisės aktų leidėjas neatsižvelgė į šio mokesčių atstovo, kuris gali užtikrinti tikslios šių paslaugų teikėjų surenkamo mokesčio sumos gavimą ir atitinkamų sumų tinkamą perdavimą valstybės iždui, galimybę gyventi ar būti įsteigtam kitoje valstybėje narėje, ne Italijoje.

74

Paprastas teiginys, jog rezidavimo vietos sąlyga yra geriausia garantija, kad mokesčių atstovui tenkančios mokestinės prievolės bus veiksmingai įvykdytos, neturi reikšmės. Nors valstybės narės mokesčių administratoriui kontroliuoti tokį atstovą gali būti sunkiau, jeigu jis yra kitoje valstybėje narėje, vis dėlto iš jurisprudencijos matyti, kad vien administraciniais sunkumais negalima pateisinti Sąjungos teise garantuojamos pagrindinės laisvės apribojimo (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑678/11, EU:C:2014:2434, 61 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

75

Tokiomis aplinkybėmis neatrodo, kad atitinkamų paslaugų teikėjų, atsakingų už mokesčio mokėjimą, pareigų laikymosi kontrolė galėtų būti užtikrinta mažiau SESV 56 straipsniui prieštaraujančiomis priemonėmis nei Italijoje reziduojančio mokesčių atstovo paskyrimas.

76

Taigi reikia konstatuoti, kaip tai padarė generalinis advokatas savo išvados 82 punkte, kad pareiga paskirti mokesčių atstovą esant aplinkybėms, kaip antai susijusioms su 2017 m. apmokestinimo tvarka, prieštarauja SESV 56 straipsniui (šiuo klausimu žr. 2007 m. liepos 5 d. Sprendimą Komisija / Belgija, C‑522/04, EU:C:2007:405 ir 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimą Komisija / Ispanija, C‑678/11, EU:C:2014:2434).

77

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir antrąjį prejudicinius klausimus reikia atsakyti, kad SESV 56 straipsnis turi būti aiškinamas taip:

78

Trečiuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar SESV 267 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai vienai iš pagrindinės bylos šalių kyla klausimas dėl Sąjungos teisės aiškinimo, nacionalinis teismas, kurio sprendimai pagal vidaus teisę negali būti skundžiami teismine tvarka, turi teisę pats suformuluoti Teisingumo Teismui pateiktinus prejudicinius klausimus, o gal jis privalo priimti klausimų formuluotes, kurias pasiūlė pagrindinės bylos šalis, pateikusi prašymą kreiptis į Teisingumo Teismą.

79

Teisingumo Teismas neseniai yra priminęs, kad jeigu nacionalinio teismo sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti skundžiamas teismine tvarka, tas teismas iš esmės privalo kreiptis į Teisingumo Teismą, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnio trečią pastraipą, kai jame keliamas klausimas dėl Sąjungos teisės išaiškinimo (2021 m. spalio 6 d. Sprendimo Consorzio Italian Management ir Catania Multiservizi, C‑561/19, EU:C:2021:799, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

80

Nacionalinis teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti skundžiami teismine tvarka, gali būti atleistas nuo šios pareigos tik tuo atveju, jei konstatavo, kad iškeltas klausimas nereikšmingas ar kad atitinkamą Sąjungos teisės nuostatą Teisingumo Teismas jau yra išaiškinęs arba teisingas Sąjungos teisės aiškinimas yra toks akivaizdus, jog nelieka jokių pagrįstų abejonių (2021 m. spalio 6 d. Sprendimo Consorzio Italian Management ir Catania Multiservizi, C‑561/19, EU:C:2021:799, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

81

Šiuo klausimu primintina, kad iš SESV 267 straipsnio antros ir trečios pastraipų santykio matyti, kad šioje trečioje pastraipoje nurodyti teismai turi tokią pačią diskreciją kaip ir kiti nacionaliniai teismai, kiek tai susiję su tuo, ar jų sprendimui priimti reikia sprendimo Sąjungos teisės klausimu. Tad šie teismai neprivalo perduoti juose iškelto Sąjungos teisės aiškinimo klausimo, jeigu jis nereikšmingas, t. y. tokiu atveju, kai atsakymas į šį klausimą, kad ir koks jis būtų, negalėtų turėti jokios įtakos ginčo sprendimui (2021 m. spalio 6 d. Sprendimo Consorzio Italian Management ir Catania Multiservizi, C‑561/19, EU:C:2021:799, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

82

Taigi tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes turi įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų reikalingumą ir svarbą (2021 m. spalio 6 d. Sprendimo Consorzio Italian Management ir Catania Multiservizi, C‑561/19, EU:C:2021:799, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

83

Šiuo klausimu primintina, kad pagal SESV 267 straipsnį nustatyta Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų tiesioginio bendradarbiavimo sistema nesusijusi su kuria nors pagrindinės bylos šalių iniciatyva. Jos negali apriboti nacionalinių teismų nepriklausomumo įgyvendinant šio sprendimo 81 ir 82 punktuose nurodytus įgaliojimus, visų pirma įpareigodamos juos pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą (šiuo klausimu žr. 2021 m. spalio 6 d. Sprendimo Consorzio Italian Management ir Catania Multiservizi, C‑561/19, EU:C:2021:799, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

84

Vadinasi, tik nacionalinis teismas turi nuspręsti, kokius klausimus pateikti Teisingumo Teismui, ir pagrindinės bylos šalys negali įpareigoti juos pateikti ar pakeisti jų turinio (šiuo klausimu žr. 2021 m. spalio 6 d. Sprendimo Consorzio Italian Management ir Catania Multiservizi, C‑561/19, EU:C:2021:799, 54 ir 55 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

85

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į trečiąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad SESV 267 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai vienai iš pagrindinės bylos šalių kyla klausimas dėl Sąjungos teisės aiškinimo, tik nacionalinis teismas turi teisę nustatyti ir suformuluoti Teisingumo Teismui pateiktinus klausimus, o šios šalys negali jo įpareigoti to daryti ar keisti klausimų turinį.

86

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: