–

FS, atstovaujamos solisitor S. Kirwan, BL A. McMahon ir SC D. Shortall,

–

The Chief Appeals Officer, The Social Welfare Appeals Office, The Minister for Employment Affairs ir The Minister for Social Protection, atstovaujamų M. Browne, A. Joyce, J. Quaney, padedamų barister K. Binchy ir SC C. Donnelly,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos J. Pavliš, M. Smolek ir J. Vláčil,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos B.-R. Killmann ir D. Martin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, 2004, p. 1.; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 72, ir klaidų ištaisymas, OL L 188, 2013, p. 10) 76 straipsnio 4 dalies ir 81 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant FS, kuri yra ieškovė pagrindinėje byloje, ginčą su Chief Appeals Officer (Vyriausiasis skundus nagrinėjantis pareigūnas, Airija), Social Welfare Appeals Office (Socialinės apsaugos skundų tarnyba, Airija), Minister for Employment Affairs (Darbo ministras) ir Minister for Social Protection (Socialinės apsaugos ministras) dėl FS prašymo skirti išmokas šeimai atgaline data atmetimo.

3

Reglamento Nr. 883/2004 76 straipsnio „Bendradarbiavimas“ 4 ir 5 dalyse nustatyta:

„4.   Įstaigos ir asmenys, kuriems taikomas šis reglamentas, privalo informuoti vieni kitus ir bendradarbiauti, kad užtikrintų tinkamą šio reglamento įgyvendinimą.

Įstaigos pagal tinkamo administravimo principą per pagrįstą laikotarpį atsako į visus paklausimus ir šiuo atžvilgiu teikia atitinkamiems asmenims visą reikalingą informaciją, kad jie galėtų naudotis šiuo reglamentu suteiktomis teisėmis.

Atitinkami asmenys turi kiek galima greičiau pranešti kompetentingos valstybės narės ir gyvenamosios valstybės narės įstaigoms apie bet kokius asmeninius ar šeimos padėties pasikeitimus, turinčius įtakos jų teisei į išmokas pagal šį reglamentą.

5.   Nevykdant informacijos teikimo įsipareigojimo, nurodyto 4 dalies trečioje pastraipoje, gali būti taikomos atitinkamos nacionaliniuose įstatymuose numatytos priemonės. Tačiau šios priemonės turi būti lygiavertės priemonėms, kurios pagal šalies įstatymus taikomos panašiomis aplinkybėmis ir negali panaikinti arba per daug suvaržyti pareiškėjų galimybės praktiškai naudotis pagal šį reglamentą jiems suteiktomis teisėmis.“

4

Šio reglamento 81 straipsnyje „Prašymai, pareiškimai ar skundai“ numatyta:

„Bet koks prašymas, pareiškimas ar skundas, kuris turėjo būti pateiktas laikantis vienos valstybės narės teisės aktais nustatyto termino tos valstybės narės valdžios institucijai, įstaigai ar teismui, laikantis to paties termino turi būti priimti kitos valstybės narės atitinkamos valdžios institucijos, įstaigos ar teismo. Tuo atveju valdžios institucija, įstaiga ar teismas priimantys prašymą, pareiškimą ar skundą tiesiogiai ar per atitinkamos valstybės narės kompetentingas institucijas nedelsdami jį persiunčia pirmosios valstybės narės kompetentingai valdžios institucijai, įstaigai ar teismui. Prašymo, pareiškimo ar skundo pateikimo antrosios valstybės narės valdžios institucijai, įstaigai ar teismui data laikoma jų pateikimo kompetentingai valdžios institucijai, įstaigai ar teismui data.“

5

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos 2005 m. lapkričio 27 d.Social Welfare Consolidation Act 2005 (2005 m. Konsoliduotas socialinės apsaugos įstatymas, toliau – 2005 m. įstatymas) 220 straipsnyje numatyta, kad asmuo, su kuriuo paprastai gyvena išlaikomas vaikas, turi teisę į išmokas šeimai už šį vaiką ir yra vadinamas „teisę turinčiu asmeniu“.

6

Šio įstatymo 241 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, siekiant gauti teisę į išmoką, reikia pateikti tinkamos formos prašymą.

7

Social Welfare (Consolidated Claims, Payment and Control) Regulations 2007 (S.I. No 142 of 2007) – Prescribed time for making claim (2007 m. Konsoliduoti socialinės apsaugos (prašymų, išmokų ir kontrolės) nuostatai) (2007 m. antrinės teisė aktas Nr. 142) – Terminai pateikti prašymus) 182 straipsnio k punkte nurodyta, kad išmokų šeimai prašymų pateikimo terminas yra dvylika mėnesių nuo tos dienos, kai suinteresuotasis asmuo įvykdo 220 straipsnyje nustatytas tinkamumo sąlygas ir tampa teisę turinčiu asmeniu.

8

2005 m. įstatymo 241 straipsnio 4 dalyje iš esmės nurodyta, kad asmuo, kuris per nustatytą terminą nepateikia išmokų šeimai prašymo, praranda bet kokią teisę atgaline data gauti išmokas, mokėtinas iki prašymo pateikimo dienos, nebent už pirminį prašymo nagrinėjimą arba skundo dėl šio prašymo nagrinėjimą atsakingas pareigūnas konstatuoja, kad prašymas pateiktas pavėluotai dėl pateisinamų priežasčių. Tokiu atveju išmokos šeimai mokamos nuo mėnesio, einančio po mėnesio, kurį pareiškėjas tapo teisę turinčiu asmeniu, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 220 straipsnį, pirmos dienos.

9

To paties įstatymo 301 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad už pirminio prašymo nagrinėjimą atsakingas pareigūnas bet kada gali peržiūrėti kito pareigūno sprendimą, jeigu priėmus šį sprendimą pasikeičia reikšmingos aplinkybės.

10

Pareiškėja pagrindinėje byloje, Rumunijos pilietė, 2012 m. susituokė Rumunijoje ir ten 2015 m. gruodžio mėn. pagimdė vaiką.

11

Šioje valstybėje narėje ji pateikė išmokų šeimai prašymą; jos jai buvo paskirtos nuo 2015 m. gruodžio mėn. arba 2016 m. sausio mėn.

12

2016 m. spalio mėn. ieškovės pagrindinėje byloje sutuoktinis persikėlė į Airiją dirbti sveikatos priežiūros įstaigoje. Jis nepateikė prašymo skirti išmokas šeimai šioje valstybėje narėje. Kai 2016 m. pabaigoje ieškovė pagrindinėje byloje su vaiku atvyko pas jį į Airiją, ji taip pat nepateikė tokio prašymo šioje valstybėje narėje ir toliau gavo Rumunijos išmokas šeimai.

13

2018 m. sausio 10 d. ieškovė pagrindinėje byloje kompetentingoms Airijos valdžios institucijoms pateikė prašymą skirti Airijos išmokas šeimai.

14

Pagal Airijos socialinę teisę šis prašymas buvo laikomas pateiktu pavėluotai, nes paduotas praėjus daugiau kaip dvylikai mėnesių nuo dienos, kai ieškovė pagrindinėje byloje ar jos sutuoktinis apsigyveno Airijoje. Remiantis Airijos teise išmokos šeimai, dėl kurių buvo pateiktas prašymas, gali būti mokamos atgaline data, tik jei pareiškėjas nurodo priežastis, pateisinančias pavėluotą prašymo pateikimą. Vis dėlto pagal nusistovėjusią praktiką tai, kad pareiškėjas nežinojo turintis teisę prašyti išmokų šeimai, nėra tokia priežastis.

15

Nagrinėjamu atveju, kadangi ieškovė pagrindinėje byloje nenurodė jokios pateisinimo priežasties, kompetentingos Airijos valdžios institucijos manė, kad ji konkrečiai neprašė sumokėti išmokų atgaline data, todėl jai skirti tokių išmokų nereikėjo.

16

Šioms institucijoms ieškovės pagrindinėje byloje pateiktas išmokų šeimai prašymas buvo patenkintas 2018 m. vasario mėn., o maždaug tuo pačiu metu buvo nutrauktas Rumunijos išmokų šeimai mokėjimas.

17

2018 m. rugpjūčio 13 d. ieškovė pagrindinėje byloje, remdamasi 2005 m. įstatymo 301 straipsniu, paprašė peržiūrėti šių institucijų sprendimą ir nurodė, kad jos atveju išmokos turėjo būti mokamos atgaline data. 2018 m. rugpjūčio 22 d. šis prašymas dėl peržiūrėjimo buvo atmestas.

18

2019 m. vasario 12 d. atmetus ieškovės pagrindinėje byloje skundą, kurį ji 2018 m. rugpjūčio 29 d. pateikė Socialinės apsaugos skundų tarnybai, 2019 m. gegužės 10 d. ji apskundė šį sprendimą dėl atmetimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

19

Visų pirma šis teismas pažymi – tačiau jis nesutinka su šiuo požiūriu, – kad, ieškovės pagrindinėje byloje teigimu, tai, jog ji gavo Rumunijos išmokas šeimai, sudaro prašymą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 81 straipsnį, nes Rumunijoje „galiojantis“ prašymas turėjo būti laikomas prašymu, kuriuo siekiama gauti Airijos išmokas šeimai pagal šį 81 straipsnį nuo tada, kai Airija tapo kompetentinga valstybe nare.

20

Be to, minėtam teismui kyla klausimas dėl Reglamento Nr. 883/2004 76 straipsnio taikymo jo nagrinėjamoje byloje, nes ieškovė pagrindinėje byloje teigia, kad šiame straipsnyje numatytos pareigos nesilaikymas nelemia šio reglamento 81 straipsnio nuostatų netaikymo. Pareiga nagrinėti prašymą turėtų nepriklausyti nuo šios pareigos, nes Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad dėl informacijos trūkumo nebūtinai nutrūksta socialinio draudimo tęstinumas.

21

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovė pagrindinėje byloje neįvykdė savo pareigos pranešti apie reikšmingus jos padėties pasikeitimus, reikia taikyti pagal nacionalinę teisę proporcingas priemones, dėl kurių naudojimasis šiuo reglamentu atitinkamiems asmenims suteiktomis teisėmis netaptų praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas.

22

Tokiomis aplinkybėmis High Court (Aukštasis teismas, Airija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

23

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 883/2004 81 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad sąvoka „prašymas“, kaip ji suprantama pagal šį straipsnį, apima tik pirminį prašymą, kurį pagal valstybės narės teisės aktus pateikė asmuo, vėliau pasinaudojęs teise laisvai judėti, ar jis taip pat susijęs su „tęstiniu“ prašymu, pateiktu tuo metu, kai tos valstybės narės kompetentingos institucijos jau periodiškai moka išmoką, kurią paprastai turėtų mokėti kita valstybė narė.

24

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus, šios nuostatos genezė taip pat gali būti svarbi jos aiškinimui (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 8 d. Sprendimo Inspecteur van de Belastingdienst, C‑631/17, EU:C:2019:381, 29 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

25

Šioje byloje Teisingumo Teismas dėl 1958 m. gruodžio 3 d. Tarybos reglamento Nr. 4, nustatančio Reglamento Nr. 3 dėl darbuotojų migrantų socialinės apsaugos įgyvendinimo tvarką ir papildančio jo nuostatas (OL 30, 1958, p. 597), 83 straipsnio, kurio turinys iš esmės toks pats kaip Reglamento Nr. 883/2004 81 straipsnio, yra nusprendęs, kad iš šio 83 straipsnio teksto matyti, jog jis susijęs su darbuotojų migrantų prašymų pateikimu (šiuo klausimu žr. 1982 m. birželio 10 d. Sprendimo Camera, 92/81, EU:C:1982:219, 7 punktą).

26

Iš tiesų Reglamento Nr. 883/2004 81 straipsnio tikslas – palengvinti darbuotojų migrantų judėjimą ir atsižvelgiant į įvairiose valstybėse narėse taikomų administracinių procedūrų sudėtingumą supaprastinti administracinius veiksmus, kurių jei turi imtis, kartu išvengti to, kad vien dėl formalių priežasčių iš suinteresuotųjų asmenų būtų atimtos jų teisės. Taigi pagal šį straipsnį prašymo pateikimas kitos valstybės narės institucijai, įstaigai ar teismui nei valstybės narės, kuri turi mokėti išmoką, turi tokį patį poveikį kaip ir tuo atveju, jei šis prašymas būtų tiesiogiai pateiktas pastarosios valstybės narės kompetentingai institucijai (šiuo klausimu dėl Reglamento Nr. 4 83 straipsnio žr. 1982 m. birželio 10 d. Sprendimo Camera, 92/81, EU:C:1982:219, 7 punktą, o dėl 1971 m. birželio 14 d. Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL L 149, 1971, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 35), 86 straipsnio žr. 1982 m. gegužės 27 d. Sprendimo Aubin, 227/81, EU:C:1982:209, 23 punktą).

27

Tuo remiantis darytina išvada, kad Reglamento Nr. 883/2004 81 straipsnis turi būti taikomas tada, kai darbuotojas migrantas pateikia prašymą skirti išmokas šeimai valstybės narės, kuri pagal šiame reglamente numatytas kolizines normas neturi kompetencijos jį nagrinėti, institucijoms.

28

Tačiau kai valstybės narės institucijoms pateikiamas prašymas skirti išmokas šeimai tik pagal jos nacionalinę teisę, o gavėjo situacija susijusi tik su šia valstybe nare, šis prašymas nepatenka į Reglamento Nr. 883/2004 taikymo sritį, todėl negali būti laikomas „prašymu“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 81 straipsnį.

29

Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad tuo metu, kai Rumunijoje buvo pateiktas pirminis prašymas skirti išmokas šeimai, ieškovės pagrindinėje byloje šeimos situacija nebuvo susijusi su užsienio elementu, ir tik Rumunijos valdžios institucijos buvo kompetentingos nagrinėti šį prašymą.

30

Tik tada, kai ieškovė pagrindinėje byloje perkėlė savo gyvenamąją vietą į Airiją, ji pateko į Reglamento Nr. 883/2004 ratione personae taikymo sritį, todėl šiame reglamente nustatytos kolizinės normos tapo jai taikytinos.

31

Vis dėlto negalima sutikti su tuo, kad, suinteresuotajam asmeniui nesiėmus jokių administracinių veiksmų, aplinkybė, kad jis ir toliau gauna periodinę išmoką iš valstybės narės valdžios institucijų, gali būti laikoma „prašymu“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 81 straipsnį.

32

Iš tiesų toks aiškinimas neatitiktų Reglamento Nr. 883/2004 81 straipsnio tikslo, kuriuo, kaip matyti iš šio sprendimo 26 punkto, atsižvelgiant į įvairiose valstybėse narėse taikomų administracinių procedūrų sudėtingumą, siekiama supaprastinti administracinius veiksmus, kurių turi imtis suinteresuotieji asmenys.

33

Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 883/2004 81 straipsnyje įtvirtintą prašymų, pareiškimų ar skundų perdavimo sistemą valstybės narės, neturinčios kompetencijos pagal šiame reglamente numatytas kolizines normas, įstaigos nedelsdamos turi perduoti gautus prašymus, pareiškimus ar skundus kompetentingos valstybės narės įstaigoms, o atitinkami asmenys ir įstaigos turi laikytis jiems tenkančios abipusės informavimo ir bendradarbiavimo pareigos.

34

Visų pirma iš Reglamento Nr. 883/2004 76 straipsnio 4 dalies matyti, kad nors įstaigos turi atsakyti į visus paklausimus per pagrįstą laikotarpį ir atitinkamiems asmenims suteikti visą reikalingą informaciją, kad jie galėtų naudotis šiuo reglamentu suteiktomis teisėmis, šie asmenys savo ruožtu turi kuo greičiau informuoti kompetentingos valstybės narės ir gyvenamosios vietos valstybės narės įstaigas apie bet kokius jų asmeninės ar šeimos padėties pasikeitimus, turinčius įtakos jų teisei į išmokas pagal minėtą reglamentą.

35

Be to, jeigu sąvoka „prašymas“ būtų aiškinama neatsižvelgiant į jokius suinteresuotojo asmens administracinius veiksmus, valdžios institucijos negalėtų įvykdyti įsipareigojimų, kylančių tiek iš Reglamento Nr. 883/2004 76 straipsnio, tiek iš 81 straipsnio, nes jos negalėtų nustatyti nei momento, kada turi būti perduota atitinkama informacija, prašymai, pareiškimai ar skundai, nei konkrečių institucijų, kurioms tai turi būti perduota.

36

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 883/2004 81 straipsnis turi būti aiškinamas taip: sąvoka „prašymas“, kaip ji suprantama pagal šį straipsnį, apima tik prašymą, kurį valstybės narės, kuri nėra kompetentinga pagal šiame reglamente numatytas kolizines normas, institucijoms pateikė teise laisvai judėti pasinaudojęs asmuo. Taigi ši sąvoka neapima nei pirminio prašymo, kurį pagal valstybės narės teisės aktus pateikė asmuo, dar nepasinaudojęs teise laisvai judėti, nei šios valstybės narės valdžios institucijų periodiškai mokamos išmokos, kurią šio mokėjimo metu paprastai turėtų mokėti kita valstybė narė.

37

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį klausimą, nereikia atsakyti į antrąjį klausimą.

38

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar pagal Sąjungos teisę, būtent veiksmingumo principą, draudžiama taikyti nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos prašymo skirti išmokas šeimai galiojimui atgaline data nustatomas dvylikos mėnesių terminas.

39

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Sąjungos teisė neriboja valstybių narių kompetencijos organizuoti savo socialinės apsaugos sistemas ir kad kiekvienos valstybės narės teisės aktuose turi būti nustatytos socialinės draudimo išmokų skyrimo sąlygos, jų dydis ir mokėjimo trukmė, taip pat prašymų skirti šias išmokas pateikimo terminai (šiuo klausimu žr. 2010 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Xhymshiti, C‑247/09, EU:C:2010:698, 43 punktą). Vis dėlto šios sąlygos turi atitikti Sąjungos teisę ir negali lemti to, kad dėl jų į nacionalinės teisės aktų taikymo sritį nepatektų asmenys, kuriems pagal Reglamentą Nr. 883/2004 taikomi tie nacionalinės teisės aktai (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 4 d. Sprendimo Fischer-Lintjens, C‑543/13, EU:C:2015:359, 49 punktą).

40

Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad dėl Airijos teisės aktuose nustatyto termino suinteresuotiesiems asmenims nėra užkertamas kelias gauti išmokas šeimai, o tik apribojama jų teisė į išmokos sumokėjimą atgaline data, kai jie nepateikė prašymo per dvylikos mėnesių terminą, skaičiuojamą nuo tos dienos, kai įvykdytos tinkamumo gauti šias išmokas sąlygos.

41

Taigi negalima atmesti galimybės, kad jeigu ieškovė pagrindinėje byloje Rumunijos arba Airijos valdžios institucijoms būtų anksčiau pranešusi apie savo gyvenamosios vietos pakeitimą, ji būtų galėjusi gauti Airijos išmokas šeimai atgaline data.

42

Iš tiesų, kaip matyti iš šio sprendimo 34 punkto, pagal Reglamento Nr. 883/2004 76 straipsnio 4 dalies trečią pastraipą kiekvienas socialinių išmokų gavėjas turi kuo greičiau informuoti kompetentingos valstybės narės ir gyvenamosios vietos valstybės narės įstaigas apie bet kokius jų asmeninės ar šeimos padėties pasikeitimus, turinčius įtakos jų teisei į išmokas pagal šį reglamentą.

43

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad dėl šioje nuostatoje numatytos pareigos informuoti nesilaikymo pagal šio reglamento 76 straipsnio 5 dalį gali būti taikomos tik proporcingos priemonės pagal nacionalinę teisę, kurios, pirma, turi būti lygiavertės taikomoms panašiose situacijose, patenkančiose į vidaus teisės sistemą (lygiavertiškumo principas), ir, antra, dėl jų šiuo reglamentu suinteresuotiesiems asmenims suteiktų teisių įgyvendinimas negali tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (lygiavertiškumo principas) (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 4 d. Sprendimo Fischer-Lintjens, C‑543/13, EU:C:2015:359, 57 punktą).

44

Kaip pabrėžia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kadangi ieškovė pagrindinėje byloje nesirėmė lygiavertiškumo principo pažeidimu, šioje byloje Teisingumo Teismas neturi jo analizuoti.

45

Kiek tai susiję su veiksmingumo principu, iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad protingų naikinamųjų terminų nustatymas iš esmės atitinka veiksmingumo reikalavimą, nes taip įgyvendinamas pagrindinis teisinio saugumo principas, kuriuo apsaugomas tiek suinteresuotasis asmuo, tiek atitinkama valdžios institucija. Iš tiesų dėl tokių terminų negali tapti praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga naudotis pagal Sąjungos teisės sistemą suteikiamomis teisėmis (šiuo klausimu žr. 2010 m. balandžio 15 d. Sprendimo Barth, C‑542/08, EU:C:2010:193, 28 punktą ir 2010 m. liepos 8 d. Sprendimo Bulicke, C‑246/09, EU:C:2010:418, 36 punktą).

46

Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad nacionalinė nuostata, pagal kurią prašymų skirti išmokas šeimai galiojimas atgaline data apribojamas iki šešių mėnesių, nereiškia, kad neįmanoma pasinaudoti pagal Sąjungos teisę darbuotojams migrantams suteiktomis teisėmis (šiuo klausimu žr. 1995 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Alonso-Pérez, C‑394/93, EU:C:1995:400, 30 ir 32 punktus), lygiai taip jis pripažino, kad trejų metų naikinamojo termino nustatymas laikytinas protingu (šiuo klausimu žr. 2010 m. balandžio 15 d. Sprendimo Barth, C‑542/08, EU:C:2010:193, 28 punktą).

47

Tuo remiantis darytina išvada, kad neatrodo, jog dėl numatyto dvylikos mėnesių termino naudotis Reglamente Nr. 883/2004 nustatytomis teisėmis taptų praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga.

48

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad pagal Sąjungos teisę, būtent veiksmingumo principą, nedraudžiama taikyti nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos prašymo skirti išmokas šeimai galiojimui atgaline data nustatomas dvylikos mėnesių terminas, nes dėl šio termino darbuotojams migrantams netampa praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga pasinaudoti pagal Reglamentą Nr. 883/2004 suteiktomis teisėmis.

49

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia: