1.

Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 ( 2 ) 8 straipsnio 1 punkto, kuris turi būti siejamas su Reglamento (ES) 2017/1001 ( 3 ) 122 straipsniu, išaiškinimo.

2.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Europos Sąjungos prekių ženklo savininko, įsteigto Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir platintojo bei jo prekių tiekėjo, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra atitinkamai Vokietijoje ir Lenkijoje, ginčą dėl tariamo jų padaryto teisių į šį ženklą pažeidimo.

3.

Konkrečiomis šio ieškinio, kuriam taikomi specialūs jurisdikcijos kriterijai, aplinkybėmis Teisingumo Teismo prašoma papildyti savo jurisprudenciją, susijusią su specialios taisyklės, nustatytos Reglamento Nr. 1215/2012 8 straipsnio 1 punkte, taikymo sąlygomis, leidžiant iškelti bylą keliems atsakovams, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra skirtingose valstybėse narėse, tik vieno iš jų nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teisme, nors reikalavimai, suformuluoti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, yra pateikti įvairioms bendrovėms ir jų generaliniams direktoriams, prašant pripažinti ne tik pastarųjų kaip teisėtų šių bendrovių atstovų atsakomybę, bet ir jų asmeninę atsakomybę.

4.

Šioje išvadoje nurodysiu priežastis, dėl kurių laikausi nuomonės, kad Europos Sąjungos prekių ženklo savininkas, kuris teigia, jog pažeistos jo teisės į šį ženklą, gali kreiptis į vieną teismą, turintį jurisdikciją spręsti dėl visų reikalavimų, apimančių kelių atsakovų padarytus teisių pažeidimus, susijusius su tokiomis pačiomis prekėmis, pirmiausia, kai yra sudaryta išimtinio tiekimo sutartis, su sąlyga, kad reikalavimo pateikimo metu būtų pagrįstas atsakovo, pagal kurį pasirinktas jurisdikciją turintis teismas, vaidmuo vykdant teisių pažeidimus.

5.

Reglamento Nr. 1215/2012 8 straipsnio 1 punkte nustatyta:

„Asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys taip pat gali būti pareikštas:

6.

Reglamento dėl Sąjungos prekių ženklo 1 straipsnio „ES prekių ženklas“ 2 dalyje nurodyta:

„ES prekių ženklas turi vieningą statusą. Jis turi vienodą galią visoje Sąjungoje: jis gali būti registruojamas, perleidžiamas, nuo jo atsisakoma, jis gali būti savininko teises panaikinančio ar paskelbiančio negaliojančiu sprendimo dalyku, jo naudojimas gali būti uždraustas tik visos Sąjungos mastu. Šis principas yra taikomas, jeigu šiame reglamente nenumatyta kitaip.“

7.

Reglamento dėl Sąjungos prekių ženklo 17 straipsnyje „Papildomas nacionalinių įstatymų taikymas pažeidimų atvejais“ nustatyta:

„1.   ES prekių ženklo suteikiamas teises reglamentuoja tik šio reglamento nuostatos. Visais kitais atvejais ES prekių ženklo pažeidimo klausimus X skyriuje[, be kita ko, 129 ir 130 straipsniuose,] nustatyta tvarka reglamentuoja nacionalinių prekių ženklų pažeidimams skirti nacionaliniai įstatymai.

2.   Šis reglamentas nekliudo imtis valstybių narių įstatymų numatytų veiksmų prieš ES prekių ženklą, ypač civilinės atsakomybės ir nesąžiningos konkurencijos atvejais.

3.   Taikytinos procesinės taisyklės nustatomos vadovaujantis X skyriaus nuostatomis.“

8.

Reglamento dėl Sąjungos prekių ženklo X skyrių „Su ES prekių ženklais susijusių teisinių ginčų teismingumas ir procesas“ sudaro 122– 135 straipsniai. Šio reglamento 125 straipsnyje „Tarptautinis teismingumas“ įtvirtinta:

„1.   Jeigu kitaip nenurodyta šiame reglamente, o taip pat ir bet kurioje pagal 122 straipsnį taikomo Reglamento [Nr. 1215/2012] nuostatoje, 124 straipsnyje nurodytos bylos ir pretenzijos[, be kita ko, susijusios su teisių pažeidimu,] keliamos tos valstybės narės, kurioje gyvena atsakovas, teismuose arba, jeigu jis negyvena nė vienoje valstybėje narėje, tos valstybės, kurioje jis yra įsisteigęs, teismuose.

<…>

5.   124 straipsnyje nurodytos bylos ir ieškiniai, išskyrus bylas dėl pripažinimo, kad ES prekių ženklo teisių pažeidimo nebuvo, taip pat gali būti keliamos tos valstybės narės, kurioje įvyko ar grėsė įvykti [gresia būti įvykdytas] teisių pažeidimas arba kurioje įvykdytas 11 straipsnio 2 dalyje nurodytas veiksmas, teismuose.“

9.

Advance Magazine Publishers, Inc. yra kelių Europos Sąjungos prekių ženklų, kuriuose yra žodinis elementas „Vogue“, savininkė, ji teigia, kad tai yra reputaciją turintys prekių ženklai.

10.

Beverage City Polska sp. z o.o. yra pagal Lenkijos teisę įsteigta bendrovė, kurios buveinė – Krokuvoje (Lenkija) ir kurios generalinis direktorius F. E. taip pat nuolat gyvena Krokuvoje. Ji gamina energetinį gėrimą „Diamant Vogue“, jį reklamuoja ir platina.

11.

Beverage City & Lifestyle GmbH yra pagal Vokietijos teisę įsteigta bendrovė, kurios buveinė – Brandenburgo federalinėje žemėje, Šorfheidėje (Vokietija). Jos generalinis direktorius MJ nuolat gyvena Šiaurės Reino‑Vestfalijos federalinėje žemėje (Vokietija). Šią bendrovę su Beverage City Polska siejo išimtinio platinimo Vokietijoje sutartis, ji iš Beverage City Polska pirko Lenkijoje atitinkamai pažymėtą energetinį gėrimą. Šių dviejų bendrovių nesieja bendrovių grupės ryšiai, nepaisant pavadinimų panašumo.

12.

Ieškovė, manydama, kad pažeidžiamos jos teisės į prekių ženklus, kreipėsi ( 4 ) į Landgericht Düsseldorf (Diuseldorfo apygardos teismas), kaip Šiaurės Reino‑Vestfalijos federalinėje žemėje kompetentingą Europos Sąjungos prekių ženklų teismą, prašydama įpareigoti šias bendroves ir jų generalinius direktorius Sąjungos mastu nutraukti neteisėtus veiksmus, taip pat įpareigoti suteikti informacijos, pateikti ataskaitas ir pripažinti jos teisę į žalos atlyginimą. Vėliau šie reikalavimai buvo apriboti tik veikla Vokietijoje.

13.

Beverage City Polska ir jos generalinis direktorius FE apeliaciniu skundu, pateiktu Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas), ginčija ( 5 )Landgericht Düsseldorf (Diuseldorfo apygardos teismas) sprendimą; pastarasis teismas patenkino ieškovės reikalavimus, o savo tarptautinę jurisdikciją dėl jų grindė Reglamento Nr. 1215/2012 8 straipsnio 1 punktu, remdamasis 2017 m. rugsėjo 27 d. Sprendime Nintendo ( 6 ) nustatytais principais.

14.

Jie prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nurodė, kad vykdo veiklą tik Lenkijoje ir tik ten tiekia savo prekes klientams. Sprendimas Nintendo jų atveju netaikytinas, nes jie ir Beverage City & Lifestyle bei jos generalinis direktorius nėra reikšmingai susiję.

15.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, pirma, kad Landgericht Düsseldorf (Diuseldorfo apygardos teismas) tarptautinė jurisdikcija pagal 125 straipsnio 1 dalį grindžiama Vokietijos bendrovės generalinio direktoriaus, pastarojo teismo laikomo atsakovu, pagal kurį nustatytas jurisdikciją turintis teismas ( 7 ), nuolatine gyvenamąja vieta.

16.

Antra, dėl bendraatsakovių, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra Lenkijoje, pažymėtina, jog Sprendime Nintendo padaryta išvada buvo grindžiama tuo, kad byloje, kurioje priimtas šis sprendimas, atsakovės buvo tarpusavyje susijusios bendrovių grupės ryšiais, o nagrinėjamu atveju taip nėra. Iš tikrųjų Beverage City & Lifestyle ir Beverage City Polska sieja tik tiekimas. Šių bendrovių generaliniai direktoriai yra susiję tik kaip atitinkami šių juridinių asmenų atstovai, todėl tarp atsakovo, pagal kurį nustatytas jurisdikciją turintis teismas, ir atsakovų, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta Lenkijoje, sąsajos nėra. Taigi kyla klausimas, ar faktinė sąsaja, pasireiškianti per tiekimo grandinę, yra pakankama.

17.

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad reikia atsižvelgti į tai, jog byla susijusi su tais pačiais prekių ženklais ir tomis pačiomis prekėmis, kuriomis galimai pažeidžiamos teisės į tuos ženklus, todėl gali būti, kad kyla sprendimų nesuderinamumo rizika, jei vienas teismas laikytų tokią prekybą pažeidimu, o kitas – ne. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat laikosi nuomonės, kad tokią riziką būtų galima konstatuoti, jei Sąjungoje būtų platinamos tokios pačios iš trečiojo asmens įsigytos prekės. Jis pabrėžia, kad Reglamento Nr. 1215/2012 8 straipsnio 1 punkto taikymas neturi lemti situacijos, kai Reglamento dėl Sąjungos prekių ženklo 125 straipsnyje nustatyta jurisdikcijos taisyklė netektų prasmės.

18.

Šiomis aplinkybėmis Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti šį prejudicinį klausimą:

„Ar reikalavimai yra „taip glaudžiai susiję“, kad tikslinga juos nagrinėti ir dėl jų spręsti kartu, siekiant išvengti sprendimų nesuderinamumo rizikos, kaip tai suprantama pagal Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 8 straipsnio 1 punktą, jei nagrinėjamo ieškinio dėl teisių į Europos Sąjungos prekių ženklą pažeidimo reikalavimų sąsaja pasireiškia tuo, kad vienoje valstybėje narėje (šiuo atveju – Lenkijoje) įsteigta atsakovė tiekė teises į Europos Sąjungos prekių ženklą pažeidžiančias prekes kitoje valstybėje narėje (šiuo atveju – Vokietijoje) įsteigtai atsakovei, kurios atstovas pagal įstatymą, kuriam taip pat pareikšti reikalavimai kaip pažeidėjui, yra atsakovas, pagal kurį nustatytas jurisdikciją turintis teismas, o šalys tarpusavyje susijusios vien tiekimo ryšiais ir nėra jokio kito teisiniu ar faktiniu požiūriu gilesnio ryšio?“

19.

Ieškovė, Beverage City Polska ir FE, Lenkijos ir Portugalijos vyriausybės bei Europos Komisija pateikė rašytines pastabas. Per posėdį, įvykusį 2023 m. sausio 12 d., Beverage City & Lifestyle, Beverage City Polska, ieškovė ir Komisija pateikė žodines pastabas ir žodžiu atsakė į Teisingumo Teismo pateiktus klausimus.

20.

Savo vieninteliu prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Reglamento Nr. 1215/2012 8 straipsnio 1 punktas, siejamas su Reglamento dėl Sąjungos prekių ženklo 122 straipsniu, gali būti aiškinamas taip, kad keliems atsakovams, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra skirtingose valstybėse narėse, gali būti iškelta byla vieno iš jų nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teisme, kuriame Europos Sąjungos prekių ženklo savininkas jiems pareiškia ieškinį dėl teisių pažeidimo, priekaištaudamas dėl iš esmės tapačių šio prekių ženklo pažeidimų, padarytų kiekvieno iš jų veiksmais tiekimo grandinėje.

21.

Ieškinių dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo srityje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje jau nustatytos naudingos gairės. Šiuo klausimu primintina, kad Teisingumo Teismo pateiktas Reglamento (EB) Nr. 44/2001 ( 8 ) nuostatų aiškinimas tinka ir aiškinant Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatas, kurias galima laikyti „lygiavertėmis“ ( 9 ). Tas pats pasakytina kalbant apie Reglamentą (EB) Nr. 207/2009 ( 10 ), kuris su daliniais pakeitimais buvo kodifikuotas Reglamentu dėl Sąjungos prekių ženklo ( 11 ).

22.

Pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, kaip kompetentingame Europos Sąjungos prekių ženklų teisme, pareikštas ieškinys dėl teisių į Europos Sąjungos prekių ženklus pažeidimo prekių, kuriomis galimai pažeidžiamos teisės į prekių ženklą, pardavėjai, bendrovei Beverage City & Lifestyle, įsteigtai Vokietijoje, ir tų prekių gamintojai, bendrovei Beverage City Polska, įsteigtai Lenkijoje, taip pat šių bendrovių generaliniams direktoriams.

23.

Vadinasi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas, susijęs su jo tarptautine jurisdikcija dėl Beverage City Polska ir jos generalinio direktoriaus, nagrinėtinas atsižvelgiant į Reglamento dėl Sąjungos prekių ženklo 122, 124, 125 ir 126 straipsnius.

24.

Šios nuostatos yra lex specialis, palyginti su taisyklėmis, nustatytomis Reglamente Nr. 1215/2012 ( 12 ).

25.

Taigi pagal Reglamento dėl Sąjungos prekių ženklo 124 straipsnio a punktą teisių pažeidimo srityje Europos Sąjungos prekių ženklų teismai turi išimtinę jurisdikciją.

26.

Kiek tai susiję su ieškiniais dėl teisių pažeidimo, Reglamento dėl Sąjungos prekių ženklo 125 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tarptautinę jurisdikciją turi valstybės narės, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismas ( 13 ).

27.

Tai ne vienintelis teismas, numatytas Reglamente dėl Sąjungos prekių ženklo. Pagal šio reglamento 125 straipsnio 5 dalį bylos gali būti keliamos ir tos valstybės narės, kurioje buvo įvykdytas teisių pažeidimas, teismuose ( 14 ).

28.

Šiuo klausimu pabrėžtina, kad dėl šios konkrečios taisyklės pagal Reglamento dėl Sąjungos prekių ženklo 122 straipsnio 2 dalies a punktą aiškiai neleidžiama taikyti Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatytas specialios jurisdikcijos dėl delikto arba kvazidelikto kriterijus ( 15 ).

29.

Priešingai, pagal jokią konkrečią Reglamento dėl Sąjungos prekių ženklo nuostatą nėra draudžiama taikyti Reglamento Nr. 1215/2012 8 straipsnį ( 16 ), kurio 1 punkte nustatyta antrinės jurisdikcijos taisyklė, taikytina, kai yra keli atsakovai, gyvenantys skirtingose valstybėse narėse. Pagal šią nuostatą jiems ieškinys gali būti pareikštas vieno iš jų nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismuose ( 17 ). Toks atsakovas kartais gali būti nurodytas, kaip pagrindinėje byloje, kaip atsakovas, pagal kurį nustatytas jurisdikciją turintis teismas ( 18 ).

30.

Kaip ir bet kuriame kitame valstybės narės teisme, šiai ieškovui suteiktai galimybei taikoma Reglamento Nr. 1215/2012 8 straipsnio 1 punkte nustatyta sąlyga, jog „reikalavimai [turi būti] taip glaudžiai susiję, kad yra tikslinga juos nagrinėti ir [dėl jų] spręsti kartu, siekiant išengti teismo sprendimų nesuderinamumo rizikos, atsirandančios dėl atskirai vykstančių procesų“.

31.

Šis reikalavimas, pirmą kartą įtrauktas į Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktą, kilo iš Teisingumo Teismo pozicijos, išreikštos 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendime Kalfelis ( 19 ). Juo prisidedama prie vieno iš pagrindinių šio reglamento tikslų, sustiprinto Reglamentu Nr. 1215/2012 ( 20 ), užtikrinti tinkamą teismo sprendimų judėjimą Sąjungoje, įgyvendinimo. Siekiant šio tikslo reikia vengti vienu metu vykstančių procesų ( 21 ).

32.

Kadangi šia jurisdikcijos taisykle nukrypstama nuo bendrosios taisyklės, pagrįstos atsakovo nuolatine gyvenamąja (buveinės) vieta, Teisingumo Teismas nusprendė, kad ji neturi būti aiškinama plačiau, nei atsižvelgiant į šiuose reglamentuose aiškiai numatytus atvejus ( 22 ).

33.

Teisingumo Teismas pabrėžė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar tarp reikalavimų yra sąsaja, atsižvelgdamas į siekiamą tikslą išvengti nesuderinamų sprendimų ( 23 ). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas patikslino, kad nesuderinamais laikytini sprendimai, kurie skiriasi esant „tokiai pačiai faktinei ir teisinei situacijai“ ( 24 ).

34.

Pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo klausimu abejonių neišreiškė. Vis dėlto šis jo prašymas, mano manymu, suteikia progą patikslinti Sprendimo Nintendo taikymo sritį ( 25 ), dėl kurios šalys ginčijosi savo rašytinėse pastabose.

35.

Iš tikrųjų Sprendime Nintendo, kurio dalykas buvo ieškinys dėl teisių į Bendrijos dizainą pažeidimo, Teisingumo Teismas kaip tokios pačios teisinės situacijos buvimo kriterijų taikė išimtinės teisės naudoti tokį dizainą pripažinimo pagal Reglamentą Nr. 6/2002 kriterijų. Kadangi ši išimtinė teisė vienodai galioje visoje Sąjungos teritorijoje, aplinkybė, kad nacionalinis teismas priimdamas tam tikrus sprendimus taiko nacionalinę teisę, nėra svarbi ( 26 ).

36.

Sprendime Nintendo Teisingumo Teismas taip pat pabrėžė skirtingą požiūrį, palyginti su požiūriu, kurio jis laikėsi patentų srityje priimtame 2006 m. liepos 13 d. Sprendime Roche Nederland ir kt. ( 27 ); pastarajame sprendime jis pripažino, kad skirtingi reikalavimų teisiniai pagrindai neturi įtakos vertinant nesuderinamų sprendimų riziką ( 28 ).

37.

Todėl, atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes, mano manymu, tikslinga, kad Teisingumo Teismas patikslintų, jog atsižvelgiant į tai, kad Reglamento Nr. 6/2002 19 straipsnio nuostatos, kuriomis grindžiamas Sprendimas Nintendo, atitinka Reglamento dėl Sąjungos prekių ženklo 9 straipsnio nuostatas, susijusias su Europos Sąjungos prekių ženklo savininko teisėmis, turi būti atliekama analogiška analizė.

38.

Konkrečiai kalbant, nacionalinio teismo pareiga taikyti nacionalinę teisę, numatyta Reglamento dėl Sąjungos prekių ženklo 129 ir 130 straipsniuose ( 29 ), kaip ir Reglamento Nr. 6/2002 88 ir 89 straipsniuose, netrukdo konstatuoti tokios pačios teisinės situacijos dėl šių priežasčių:

39.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad Beverage City & Lifestyle ir Beverage City Polska sieja tik tiekimo santykiai ir kad, kitaip nei bendrovės byloje, kurioje priimtas Sprendimas Nintendo, šios dvi bendrovės atsakovės nepriklauso tai pačiai bendrovių grupei.

40.

Be to, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šio prašymo motyvuojamojoje dalyje pabrėžia, kad tarp atsakovų, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra Lenkijoje, ir atsakovo, pagal kurį nustatytas jurisdikciją turintis teismas (bendrovės Beverage City & Lifestyle generalinio direktoriaus, nuolat gyvenančio Vokietijoje), nėra sąsajos, jis vis dėlto savo klausime patikslina, kad šiam generaliniam direktoriui „taip pat pareikšti reikalavimai kaip pažeidėjui“.

41.

Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar tokiomis aplinkybėmis tiekimo grandinės buvimas yra pakankamas kriterijus siekiant taikyti Reglamento Nr. 1215/2012 8 straipsnio 1 punktą, Teisingumo Teismo prašoma papildyti sąvokos „tokia pati faktinė situacija“ aiškinimą.

42.

Tam tikrus vertinimo elementus, mano manymu, galima nustatyti remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija.

43.

Iš tikrųjų autorių teisių srityje priimtame 2011 m. gruodžio 1 d. Sprendime Painer ( 30 ) Teisingumo Teismas konstatavo, kad vertinant nesuderinamų sprendimų riziką, jei reikalavimai būtų nagrinėjami atskirai, „gali būti reikšminga tai, kad atsakovai, kuriuos autorių teisių turėtojas kaltina dėl faktiškai tapačių jo autoriaus teisių pažeidimų, veikė savarankiškai arba ne“ ( 31 ).

44.

Patentų srityje priimtame Sprendime Solvay ( 32 ) Teisingumo Teismas pripažino, kad, siekdamas įvertinti, ar egzistuoja sąsaja tarp skirtingų jam pateiktų reikalavimų, nacionalinis teismas turi, be kita ko, atsižvelgti į tai, kad kelioms bendrovėms, įsteigtoms skirtingose valstybėse narėse, kiekvienai atskirai priekaištaujama įvykdžius tokius pačius teisių pažeidimus dėl tokių pačių prekių.

45.

Bendrijos dizaino srityje priimtame Sprendime Nintendo Teisingumo Teismas pirmiausia pažymėjo, kad „ieškovė pagrindinėse bylose kaltina atsakoves padarius panašius, jei ne identiškus, pažeidimus, susijusius su tuo pačiu saugomu dizainu ir su tariamai teises pažeidžiančiomis identiškomis prekėmis, kurias gamina patronuojančioji bendrovė, parduodanti jas savo sąskaita kai kuriose valstybėse narėse ir savo patronuojamajai bendrovei tam, kad ši prekiautų minėtomis prekėmis kitose valstybėse narėse“ ( 33 ).

46.

Be to, Teisingumo Teismas priminė, kad jis „jau yra konstatavęs, jog atvejis, kai bendrovės atsakovės, priklausančios tai pačiai grupei, vadovaudamosi vienos iš jų nustatyta bendra veikla, veikė tapačiai arba panašiai, turi būti laikomas tokia pačia faktine situacija (žr., be kita ko, 2006 m. liepos 13 d. Sprendimo Roche Nederland ir kt., C‑539/03, EU:C:2006:458, 34 punktą)“ ( 34 ).

47.

Galiausiai Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad „tokiomis aplinkybėmis <…> tokios pačios faktinės situacijos egzistavimas turi apimti visus skirtingų atsakovių veiksmus, įskaitant patronuojančiosios bendrovės tiekimą savo sąskaita, o ne tik tam tikrus jų aspektus ar elementus“ ( 35 ).

48.

Mano nuomone, iš to, pirmiausia atsižvelgiant į šio pagrindo bendrą formuluotę palyginti su to paties sprendimo 67 punkto formuluote ( 36 ), matyti, kad atlikdamas patikrinimus nacionalinis teismas iš esmės turi sutelkti dėmesį veikiau į visų padarytų teisių pažeidimų faktinių aplinkybių ryšį, o ne į organizacinius ar kapitalo ryšius tarp atitinkamų bendrovių, kuriuos Lenkijos vyriausybė ir atsakovai, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra Lenkijoje, laiko svarbiausiais.

49.

Iš tikrųjų norint įgyvendinti Reglamento Nr. 1215/2012 8 straipsnio 1 punkte numatytą tikslą išvengti nesuderinamų sprendimo priėmimo visų pirma Europos Sąjungos prekių ženklo, turinčio vienodą galią visoje Sąjungoje, srityje, mano manymu, pagrįsta pirmuoju kriterijumi laikyti bendrą žymens, kuris tapatus saugomam prekių ženklui arba į jį panašus, naudojimą, nurodantį tariamą teisių pažeidimą ( 37 ). Taip tampa akivaizdi ankstesnės teisės pažeidimo, prie kurio įvairiais veiksmais prisidėjo atsakovai, kilmė.

50.

Šiuo klausimu pažymėtina, jog nelabai svarbu, ar šie veiksmai tapatūs, pavyzdžiui, tai, kad vienas iš atsakovų parduota tokias pačias prekes, kuriomis pažeidžiamos teisės, kitam atsakovui, kuris jas perparduoda ( 38 ). Kaip ir Komisija bei Portugalijos vyriausybė, esu tos nuomonės, kad, siekiant įrodyti, jog faktinė situacija yra tokia pati, galima teigti, kad egzistuoja priešinga grandinė, apimanti įvairias aplinkybes ‐ nuo prekių, kuriomis pažeidžiamos teisės, gamybos iki pardavimo per tarpininką arba be jo.

51.

Be to, remiantis Sprendimu Nintendo, mano nuomone, galima pateikti dar du argumentus, siekiant patvirtinti teiginį, kad organizacinių ryšių tarp bendrovių atsakovių nebuvimas neturi būti kliūtis sujungti reikalavimus viename teisme.

52.

Pirma, mano manymu, pabrėžtina, kad šiame sprendime Teisingumo Teismas turėjo atsakyti į klausimą, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisdikcija gali būti susijusi su tiekimu, kurį atlieka tik viena bendrovė ( 39 ).

53.

Antra, neatrodo, kad suderintų veiksmų kriterijus, kuris, Lenkijos vyriausybės nuomone, turėtų būti taikomas, jei Teisingumo Teismas iš tikrųjų jį pripažintų nagrinėjamu atveju, buvo nustatytas kaip konkreti sąlyga.

54.

Priešinga išvada visų pirma lemtų tai, kad būtų trukdoma siekti Reglamento dėl Sąjungos prekių ženklo tikslų, t. y.:

55.

Be to, ji leistų apeiti specialias ir privalomas Reglamente dėl Sąjungos prekių ženklo nustatytas taisykles. Tačiau, pažymėtina, pirma, kad šio reglamento 33 konstatuojamojoje dalyje Sąjungos teisės aktų leidėjas nurodė teismo procesus, kuriuose dalyvauja tos pačios šalys ir kuriuose nagrinėjami toje pačioje valstybėje narėje pareikšti ieškiniai. Toje konstatuojamojoje dalyje patikslinama, kad, „kai ieškiniai pateikiami skirtingose valstybėse narėse, tiktų pagal lis pendens ir susijusių ieškinių sprendimo Reglamente [Nr. 1215/2012] nurodytas taisykles sukurtos nuostatos“ ( 41 ).

56.

Antra, Teisingumo Teismas jau yra atsižvelgęs į ginčų, susijusių su prekių ženklų teise, specifiką, aiškindamas sąvoką „valstyb[ė] nar[ė], kurioje įvykdytas ar grėsė [gresia būti įvykdytas] teisių pažeidimas“ ( 42 ).

57.

Be to, 2017 m. gegužės 18 d. Sprendime Hummel Holding ( 43 ) Teisingumo Teismas konstatavo, kad sąvoka „yra įsisteigęs [įmonės padalinys]“, vartojama Reglamente Nr. 207/2009, nebūtinai yra identiška sąvokai, vartojamai Reglamente Nr. 44/2001, nes šiais reglamentais siekiama ne tokių pačių tikslų. Toks analizės metodas, mano manymu, taikytinas ir kalbant apie Reglamentą Nr. 1215/2012 bei Reglamentą dėl Sąjungos prekių ženklo.

58.

Trečia, pasirinktą savarankišką aiškinimą, kuriuo siekiama teisių pažeidimo atveju veiksmingai apsaugoti vienodą Europos Sąjungos prekių ženklo pobūdį ir kuris atitiktų Teisingumo Teismo jurisprudencijos raidą nuo 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Kalfelis ( 44 ) iki Sprendimo Nintendo ( 45 ), galima palyginti su aiškinimu, kurį pateikdamas Teisingumo Teismas padarė išvadas, pritaikytas tam tikroms aplinkybėms konkurencinių veiksmų srityje ( 46 ). Šis pasirinkimas iš tikrųjų grindžiamas tokia pačia logika, pagal kurią skatinama sankcionuoti neteisėtą komercinę veiklą ir atlyginti žalą dėl to patyrusiems ekonominės veiklos vykdytojams, užtikrinant gerą teisingumo vykdymą ( 47 ).

59.

Vis dėlto šiomis aplinkybėmis, mano manymu, taip pat labai svarbu suderinti šių jurisdikcijos taisyklių specifiką ir paprastai tarptautinės jurisdikcijos srityje primenamus reikalavimus, pagrįstai nurodytus Lenkijos vyriausybės ir atsakovų, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra Lenkijoje, t. y. susijusius su lengvesniu naudojimusi teise į gynybą ir jurisdikcijos taisyklių nuspėjamumu ( 48 ).

60.

Dėl šios priežasties, kaip siūlo Komisija, ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas kliento ir tiekėjo sutartinių santykių pobūdžiui. Tai gali ne tik sustiprinti ryšį tarp ieškovo reikalavimų dėl teisių pažeidimo, bet ir atskleisti aiškiai numatomą pareigos atsakyti į priekaištus dėl tos pačios kilmės teisių pažeidimų pobūdį ( 49 ).

61.

Mano nuomone, taip akivaizdžiai yra tuo atveju, kai Europos Sąjungos prekių ženklas, turintis vienodą galią visoje Sąjungoje, naudojamas identiškai arba panašiai ( 50 ) pagal išimtinio tiekimo kitos valstybės narės rinkoje sutartį.

62.

Nagrinėjamu atveju, kaip ir Komisija, pažymiu, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatavo, kad bendrovės, įsteigtos atitinkamai Vokietijoje ir Lenkijoje, buvo susijusios išimtinio tiekimo pirmojoje iš šių valstybių narių santykiais. Šios bendrovės negalėjo nežinoti, jog esama rizikos, kad tokia situacija bus laikoma tokia pačia faktine situacija, siekiant pagrįsti tik vieno teismo jurisdikciją priimti sprendimą dėl reikalavimų, pateiktų visiems tą patį tariamą teisių pažeidimą padariusiems atsakovams.

63.

Be to, tiek iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, tiek iš pagrindinės bylos šalių atsakymų į jo per posėdį pateiktus klausimus matyti, jog galima manyti, kad glaudus bendrovių tarpusavio bendradarbiavimas pasireiškė ir dviejų interneto svetainių, kurių domenai priklauso tik vienam iš bendraatsakovių, naudojimu ( 51 ); darant nuorodas į šias svetaines, buvo prekiaujama ginčijamomis prekėmis.

64.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui manyti, jog teismo išvados, kad reikalavimai, su kuriais į jį kreiptasi, yra pareikšti skirtingiems atsakovams, kurių kiekvienas prisidėjo prie tokių pačių teisių į Europos Sąjungos prekių ženklą pažeidimų, gali pakakti jo jurisdikcijai dėl bendraatsakovių pagrįsti, remiantis Reglamento Nr. 1215/2012 8 straipsnio 1 punktu.

65.

Taigi pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės įvertinti įvairias bendrovės ieškovės nurodytas faktines aplinkybes ( 52 ). Šiuo aspektu, pirma, pabrėžtina, kad jurisdikcijos patikrinimo etape tai neturi būti susiję su bylos esme arba susiję labai ribotai.

66.

Antra, teismas, į kurį kreiptasi, turi užtikrinti, kad Reglamento Nr. 1215/2012 8 straipsnio 1 punkto taikymas neleistų ieškovui pateikti reikalavimo keliems atsakovams vien siekiant, kad byla kuriam nors iš jų nebūtų iškelta jo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos valstybės teisme ( 53 ).

67.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas, kaip jis suformuluotas ( 54 ), mano manymu, suteikia Teisingumo Teismui progą papildyti savo atsakymą patikslinimais, susijusiais su atsakovu, pagal kurį nustatytas jurisdikciją turintis teismas.

68.

Atsižvelgiant į teismo, į kurį kreiptasi, jurisdikcijos išplėtimo įtraukiant kitus atsakovus, kaip numatyta Reglamento Nr. 1215/2012 8 straipsnio 1 punkte, pasekmes, pabrėžtina, kad patikrinimai, susiję su glaudžiu ryšiu tarp reikalavimų, kadangi jais siekiama apriboti teismo apėjimo riziką, būtinai turėtų pirmiausia būti susiję su reikalavimais, pateiktais atsakovui, pagal kurį nustatytas jurisdikciją turintis teismas.

69.

Tiesa, šiame reglamente nesant nurodytų sąlygų, susijusių su atsakovo, pagal kurį nustatomas jurisdikciją turintis teismas, pasirinkimu ( 55 ), Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog siekiant atmesti prielaidą, kad ieškovas gali pateikti reikalavimą keliems atsakovams vien siekdamas, kad byla kuriam nors iš jų nebūtų iškelta jo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos valstybės teisme, pakanka, kad kiekvienam iš šių atsakovų pateikti reikalavimai būtų glaudžiai susiję ( 56 ).

70.

Tačiau Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, jog neatsižvelgiant į tai, kad ieškovas atsisako tik vienam iš bendraatsakovių, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, į kurios teismą kreiptasi, pareikšto ieškinio, šis teismas išlaiko jurisdikciją dėl kitų bendraatsakovių, nebent nustatytas ieškovo ir šio bendraatsakovio susitarimas dirbtinai sukurti arba išlaikyti Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkto taikymo sąlygas šio ieškinio pareiškimo metu ( 57 ).

71.

Neatsižvelgiant į šias konkrečias aplinkybes, iš pagrindinės bylos aplinkybių, mano manymu, matyti, kad svarbu nuodugniai išnagrinėti reikalavimus, pateiktus atsakovui, pagal kurį nustatytas jurisdikciją turintis teismas, ir reikalavimus, pateiktus bendraatsakoviams, nes pastarieji vien dėl ieškovo pasirinkimo ( 58 ) netenka galimybės pasinaudoti tarptautinės jurisdikcijos taisykle, iš esmės siejama su jų nuolatine gyvenamąja (buveinės) vieta, ir ginčija patį ryšių tarp jų ir atsakovo, pagal kurį nustatytas jurisdikciją turintis teismas, buvimą ( 59 ).

72.

Nagrinėjamu atveju, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisdikcijai Vokietijoje nėra kliūčių nei dėl Vokietijos bendrovės, kuri platina prekes šioje valstybėje narėje, buveinės vienoje federalinėje žemėje, nei dėl jos generalinio direktoriaus, atsakovo, pagal kurį nustatytas jurisdikciją turintis teismas, nuolatinės gyvenamosios vietos kitoje federalinėje žemėje ( 60 ), ypatingas dėmesys atkreiptinas į tai, kad ieškinys jam pareikštas asmeniškai, o ne kaip teisėtam šios bendrovės atstovui. Iš tiesų vien šis pasirinkimas yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo tarptautinės ir teritorinės jurisdikcijos pagrindas.

73.

Žinoma, kalbama ne apie susirūpinimą dėl teritorinės jurisdikcijos taisyklių taikymo ar ginčų, nesusijusių nei su Reglamentu dėl Sąjungos prekių ženklo, nei su Reglamentu Nr. 1215/2012 ( 61 ), koncentracijos ( 62 ), o apie tai, kad teismas, į kurį kreiptasi, vis dėlto turėtų įsitikinti, ar reikalavimai, pateikti atsakovui, pagal kurį nustatytas jurisdikciją turintis teismas, grindžiami įtikinamais argumentais ( 63 ).

74.

Pavyzdžiui ( 64 ), galima pažymėti, kad pagrindinėje byloje dėl Vokietijoje įsteigtos bendrovės teisėto atstovo, nuolat gyvenančio teritorijoje, kurioje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi jurisdikciją, šis teismas tik savo prejudiciniame klausime patikslino, kad jam „taip pat pareikšti reikalavimai kaip pažeidėjui“.

75.

Šia esmine informacija, mano nuomone, pateisinama tai, kad nuo pat reikalavimo pateikimo jis buvo pakankamai pagrįstas bendrovės atsakovės teisėto atstovo vaidmeniu, nes, ne kaip įprasta, būtent asmeninės šio teisėto atstovo atsakomybės reikalauja trečioji šalis, pareiškusi ieškinį dėl atitinkamos teisės pažeidimo nutraukimo, jo uždraudimo ir dėl žalos atlyginimo ( 65 ).

76.

Nesant tokių patikslinimų, mano manymu, pagrįstai būtų galima kelti klausimą dėl sąlygų, kuriomis geru teisingumo vykdymu pateisinama valstybės narės teismo jurisdikcija, grindžiama bendrovės generalinio direktoriaus asmenine nuolatine gyvenamąją vieta, būtų išplečiama įtraukiant reikalavimus, pateiktus kitai bendrovei ir jos generaliniam direktoriui (jam iškelta byla ir kaip teisėtam šios bendrovės atstovui, ir asmeniškai), kai jų nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra kitoje valstybėje narėje.

77.

Vykstant tokiems procesams, kurių dalykas yra vienodą statusą turinčio Europos Sąjungos prekių ženklo suteikiamų teisių pažeidimas, teismas, į kurį kreiptasi, mano manymu, pareiškus ieškinį praktiškai turėtų įsitikinti, kad jame įrodoma, jog teismo, į kurį kreiptasi, pasirinkimas yra pagrįstas asmeniniu bendrovės teisėto atstovo dalyvavimu darant teisių pažeidimus, remdamasis: arba tuo, kad komercinėmis aplinkybėmis naudojamas šiam prekių ženklui identiškas arba į jį panašus žymuo (nesiimant veiksmų, kad būtų sutrukdyta vykdyti teisių pažeidimą ( 66 ) ar kad tam būtų užkirstas kelias), arba tuo, kad šis atsakovas, pagal kurį nustatytas jurisdikciją turintis teismas, dalyvavo teises pažeidžiančioje veikloje, pagrįstai turėdamas tai žinoti ( 67 ).

78.

Priešingai, reikalavimas, kad ieškovas pasirinktų teismą nustatęs, kas yra saugomo Europos Sąjungos prekių ženklo savininko teisių pažeidimo iniciatorius, mano manymu, reikštų daugiau nei paprastą ab initio patikrinimą, ar nebuvo dirbtinai sukurtos Reglamento Nr. 1215/2012 8 straipsnio 1 punkto taikymo sąlygos.

79.

Tiesa, tokia galimybė pagal analogiją su prekių ženklų teise galėtų būti grindžiama Teisingumo Teismo išvada, padaryta Sprendime Nintendo, susijusia su taikytinos teisės nustatymu pagal Reglamento Nr. 864/2007 8 straipsnio 2 dalį ( 68 ), būtinu, kai ieškinys pareikštas dėl kelių teisių pažeidimų, padarytų skirtingose valstybėse narėse ( 69 ). Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad teismas, į kurį kreiptasi, turi išsamiai įvertinti atsakovo elgesį tam, kad būtų galima nustatyti vietą, kurioje įvykdytas ar gresia būti įvykdytas dėl inkriminuojamo elgesio kilęs pradinis pažeidimas ( 70 ).

80.

Vis dėlto Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad jurisdikcijos taisyklių aiškinimas nesusijęs su nuostatų, susijusių su ieškiniams dėl žalos atlyginimo taikytina teise, aiškinimu ( 71 ).

81.

Be to, reikalavimo pateikimo stadijoje ieškovui nustačius pareigą išsiaiškinti, kas yra teisių pažeidimų iniciatorius, jam tektų pernelyg sudėtinga įrodinėjimo našta, o tai galėtų trukdyti siekti Reglamento dėl Sąjungos prekių ženklo tikslo – apsaugoti Europos Sąjungos prekių ženklo savininko teises remiantis pagrindu, kuris gali būti labai platus, priklausomai nuo šio savininko procesinio pasirinkimo ( 72 ).

82.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui savo atsakyme prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pridurti, kad jis taip pat turės patikrinti elementus, leidusius jam, kai buvo pateikti reikalavimai, nustatyti, kad Vokietijos bendrovės generalinis direktorius dalyvavo darant teisių pažeidimus, taigi už tai jam tenka asmeninė atsakomybė.

83.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:

2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215//2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 8 straipsnio 1 punktas, siejamas su 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo 122 straipsniu,

turi būti aiškinamas taip:

keliems atsakovams, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra skirtingose valstybėse narėse, byla gali būti iškelta vieno iš jų nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teisme, Europos Sąjungos prekių ženklo savininkui pareiškiant jiems ieškinį dėl teisių pažeidimo, kai atsakovams priekaištaujama dėl iš esmės tokio paties teisių į šį ženklą pažeidimo kiekvienu jų veiksmu tiekimo grandinėje. Teismas, į kurį kreiptasi, turi įvertinti sprendimų, kurie gali būti nesuderinami, jei bylos būtų nagrinėjamos atskirai, riziką, atsižvelgdamas į visas reikšmingas bylos aplinkybes.