Choose the experimental features you want to try

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62021CC0372

    Generalinio advokato N. Emiliou išvada, pateikta 2022 m. liepos 7 d.
    Freikirche der Siebenten-Tags-Adventisten in Deutschland KdöR prieš Bildungsdirektion für Vorarlberg.
    Verwaltungsgerichtshof prašymas priimti prejudicinį sprendimą.
    Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Bažnyčių ir religinių asociacijų ar bendruomenių statusas valstybėse narėse pagal Sąjungos teisę – SESV 17 straipsnio 1 dalis – Įsisteigimo laisvė – SESV 49 straipsnis – Apribojimai – Pateisinimas – Proporcingumas – Privačiai mokymo įstaigai skiriamos subsidijos – Kitoje valstybėje narėje įsisteigusios religinės bendruomenės pateiktas prašymas – Įstaiga, kurią ši bendruomenė pripažįsta kaip konfesinę mokyklą.
    Byla C-372/21.

    Court reports – general

    ECLI identifier: ECLI:EU:C:2022:540

     GENERALINIO ADVOKATO

    NICHOLAS EMILIOU IŠVADA,

    pateikta 2022 m. liepos 7 d. ( 1 )

    Byla C‑372/21

    Freikirche der Siebenten-Tags-Adventisten in Deutschland KdöR

    dalyvaujant:

    Bildungsdirektion für Vorarlberg

    (Verwaltungsgerichtshof (Aukščiausiasis administracinis teismas, Austrija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

    „Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – SESV 49 straipsnis – Įsisteigimo teisė – SESV 17 straipsnis – Bažnyčios ir religinės asociacijos arba bendruomenės – Privačios mokyklos, kurią kitoje valstybėje narėje susikūrusi religinė bendruomenė yra pripažinusi konfesine, subsidijavimas“

    I. Įvadas

    1.

    Pagal SESV 17 straipsnio 1 dalį Sąjunga „gerbia ir nepažeidžia valstybių narių bažnyčių ir religinių asociacijų ar bendruomenių statuso, nustatyto pagal nacionalinę teisę“. O SESV 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės kitos valstybės narės teritorijoje apribojimai uždraudžiami“.

    2.

    Ši byla susijusi su šių dviejų nuostatų sąveika. Visų pirma joje keliami du pagrindiniai klausimai.

    3.

    Pirma, ar pagal SESV 17 straipsnio 1 dalį draudžiama taikyti Sąjungos taisykles dėl laisvo paslaugų judėjimo tuo atveju, kai valstybėje narėje susikūrusi religinė bendruomenė pripažįsta kitoje valstybėje narėje esančią mokyklą konfesine ir prašo jai suteikti viešąjį finansavimą? Antra, jeigu ne, ar šiomis taisyklėmis galima sėkmingai remtis, kiek tai susiję su ekonomine veikla, kuri, jeigu tariamas apribojimas priimančiojoje valstybėje narėje būtų panaikintas, prarastų savo ekonominį pobūdį?

    II. Nacionalinis teisinis pagrindas

    4.

    Gesetz vom 20. Mai 1874 betreffend die gesetzliche Anerkennung von Religionsgesellschaften (1984 m. gegužės 20 d. Austrijos oficialaus religinių bendruomenių pripažinimo įstatymas, toliau – AnerkennungsG) ( 2 ) 1 straipsnyje nustatyta, kad:

    „Religinės konfesijos, kuri anksčiau nebuvo pripažinta pagal įstatymą, nariai pripažįstami religine bendruomenė, jeigu:

    1.

    jų religinėje doktrinoje, religinėse apeigose, įstatuose, taip pat jų pačių pasirinktame pavadinime nėra nieko neteisėto arba prieštaraujančio moralei;

    2.

    užtikrinamas bent vienos pagal šio įstatymo reikalavimus įkurtos religinės bendruomenės susikūrimas ir buvimas.“

    5.

    AnerkennungsG 2 straipsnis suformuluotas taip:

    „Jeigu tenkinamos 1 straipsnyje nustatytos sąlygos, Cultusminister [(Švietimo ir kultūros reikalų ministras, Austrija)] pripažįsta religinę bendruomenę.

    Tokiu atveju religinė bendruomenė naudojasi visomis pagal įstatymus pripažintoms bažnyčioms ir religinėms bendruomenėms suteiktomis teisėmis.“

    6.

    Bundesgesetz über die Rechtspersönlichkeit von religiösen Bekenntnisgemeinschaften (Federalinis religinių bendruomenių teisinio subjektiškumo įstatymas, toliau – BekGG) ( 3 ) 11 straipsnyje nustatyti papildomi reikalavimai, kuriuos įvykdžius religinė bendruomenė pripažįstama pagal AnerkennungsG. Jame įtvirtinta:

    „Be [AnerkennungsG] <…> nustatytų reikalavimų, tam, kad religinė bendruomenė būtų pripažinta, ji turi atitikti šias sąlygas:

    1.   Religinė bendruomenė privalo:

    a)

    Austrijoje gyvuoti ne mažiau kaip 20 metų, iš kurių 10 metų – organizuotai ir ne mažiau kaip 5 metus – kaip religinė bendruomenė, turinti juridinio asmens statusą pagal šį įstatymą; arba

    b)

    būti organizaciniu ir doktrinos požiūriu integruota į tarptautiniu mastu veikiančią religinę bendruomenę, kuri gyvuoja ne mažiau kaip 100 metų ir jau veikia Austrijoje organizuotai ne mažiau kaip 10 metų; arba

    c)

    būti organizaciniu ir doktrinos požiūriu integruota į tarptautiniu mastu veikiančią religinę bendruomenę, kuri gyvuoja ne mažiau kaip 200 metų; ir

    d)

    paskutinio surašymo duomenimis turėti ne mažiau kaip du narius iš 1000 Austrijos gyventojų. Jeigu religinė bendruomenė negali to įrodyti remdamasi surašymo duomenimis, ji turi pateikti kitus tinkamus įrodymus;

    2.   Religinės bendruomenės pajamos ir turtas gali būti naudojami tik religiniams tikslams, įskaitant labdarą, ir viešojo intereso tikslams, grindžiamiems religiniais principais;

    3.   Tikinčiųjų bendruomenė turi būti palankiai nusiteikusi visuomenės ir valstybės atžvilgiu;

    4.   Ji neturi neteisėtai trikdyti santykių su pagal įstatymus pripažintomis bažnyčiomis ir religinėmis bendrijomis, taip pat su kitomis esamomis religinėmis bendruomenėmis.“

    7.

    Privatschulgesetz (Austrijos privačių mokyklų įstatymas, toliau – PrivSchG) ( 4 ) 17 straipsnyje „Privačių konfesinių mokyklų subsidijavimas“, kuriame reglamentuojama teisė į subsidiją, nustatyta:

    „(1)   Oficialiai pripažintų bažnyčių ir religinių bendruomenių privačioms konfesinėms mokykloms, turinčioms viešojo subjekto statusą, vadovaujantis toliau pateiktomis nuostatomis suteikiamos subsidijos personalo sąnaudoms padengti.

    (2)   Privačios konfesinės mokyklos – tai oficialiai pripažintų bažnyčių ir religinių bendruomenių bei jų įstaigų išlaikomos mokyklos, taip pat asociacijų ir fondų išlaikomos mokyklos, kurias bažnyčios (religinės bendruomenės) kompetentinga vyriausia įstaiga pripažino konfesinėmis mokyklomis.

    8.

    PrivSchG 18 straipsnio 1 dalyje dėl subsidijos apimties nustatyta:

    „Pagal įstatymą pripažintoms bažnyčioms ir religinėms bendruomenėms kaip subsidija suteikiamas mokymo personalas, reikalingas atitinkamos mokyklos mokymo programai įgyvendinti <…>, jeigu mokinių skaičiaus ir mokytojų skaičiaus santykis atitinkamoje konfesinėje mokykloje iš esmės atitinka toje pačioje arba panašioje vietovėje esančiose tokiose pačiose arba panašiose valstybinėse mokyklose vyraujantį santykį.

    9.

    Pagal PrivSchG 19 straipsnį „Subsidijos pobūdis“ subsidijos darbuotojų atlyginimams iš esmės suteikiamos skiriant federalinius ar žemės mokytojus arba mokytojus, dirbančius pagal federalines ar žemės sutartis, kaip „pragyvenimo subsidijos“.

    10.

    PrivSchG 21 straipsnyje dėl subsidijų kitoms privačioms mokykloms nustatyta:

    „(1)   Privataus subjekto statusą turinčioms valstybinėms mokykloms, kurios nepatenka į 17 straipsnio taikymo sritį, federacinė valstybė, atsižvelgdama į atitinkamame federaliniame finansų įstatyme numatytas lėšas, gali skirti subsidijas personalo sąnaudoms padengti, jeigu:

    <…>

    b) mokyklos veiklos tikslas nėra pelno siekimas;

    <…>“

    III. Faktinės aplinkybės, procesas nacionaliniuose teismuose ir prejudiciniai klausimai

    11.

    Freikirche der Siebenten-Tags-Adventisten in Deutschland KdöR (Vokietijos laisvoji septintosios dienos adventistų bažnyčia, toliau – kasatorė) yra religinė bendruomenė, pripažinta Vokietijoje, kurioje ji turi viešojo subjekto statusą. Ji neturi tokio paties statuso Austrijoje.

    12.

    2019 m. kasatorė pripažino Austrijoje esančią privačios asociacijos valdomą privačią įstaigą, kurią sudaro pradinė ir vidurinė mokyklos, konfesine mokykla ir pateikė prašymą dėl jos personalo viešojo finansavimo pagal PrivSchG nuostatas.

    13.

    2019 m. rugsėjo 3 d.Bildungsdirektion für Voralberg (Forarlbergo švietimo direkcija, Austrija) sprendimu šis prašymas buvo atmestas.

    14.

    Kasatorė šį sprendimą apskundė. Vis dėlto 2020 m. vasario 26 d. sprendimu Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Austrija) šį skundą atmetė kaip nepagrįstą. Tas teismas konstatavo, kad aptariama mokykla neturi specialaus „konfesinėms“ mokykloms suteikiamo teisinio statuso, kaip tai suprantama pagal PrivSchG 18 straipsnį, nes kasatorė nėra Austrijoje oficialiai pripažinta kaip bažnyčia arba religinė bendruomenė. Taigi jis padarė išvadą, kad neįvykdyti PrivSchG 17 ir paskesniuose straipsniuose nustatyti reikalavimai.

    15.

    Kasatorė pateikė kasacinį skundą dėl Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) sprendimo Verwaltungsgerichtshof (Aukščiausiasis administracinis teismas, Austrija). Šiam teismui kilo abejonių dėl atitinkamų nacionalinės teisės aktų (toliau – nagrinėjami nacionalinės teisės aktai) suderinamumo su Sąjungos teise, todėl jis nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

    „1.

    Ar, atsižvelgiant į SESV 17 straipsnį, tokia situacija, kai vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje pripažinta ir susikūrusi religinė bendruomenė prašo kitoje valstybėje narėje suteikti subsidiją jos konfesine pripažintai privačiai mokyklai, kurią toje kitoje valstybėje narėje valdo pagal jos teisę įregistruota asociacija, patenka į Sąjungos teisės, visų pirma į SESV 56 straipsnio, taikymo sritį?

    Jeigu į 1-ąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:

    2.

    Ar SESV 56 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jam prieštarauja nacionalinės teisės nuostata, kurioje numatyta, kad privačios konfesinės mokyklos subsidiją gali gauti tik tuomet, jeigu pareiškėjas yra pagal nacionalinę teisę pripažinta bažnyčia arba religinė bendruomenė?“

    16.

    Rašytines pastabas pateikė kasatorė, Čekijos ir Austrijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija.

    IV. Analizė

    17.

    Toliau aptarsiu du pagrindinius klausimus, kylančius iš pateiktų klausimų, kurie, trumpai tariant, susiję su SESV 17 straipsnio 1 dalies poveikiu (A skirsnis) ir SESV 49 straipsnio taikymo sritimi (B skirsnis).

    A.   Pirmasis klausimas: SESV 17 straipsnio poveikis

    18.

    Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal SESV 17 straipsnio 1 dalį draudžiama taikyti Sąjungos taisykles dėl laisvo paslaugų judėjimo tuo atveju, kai vienoje valstybėje narėje susikūrusi religinė bendruomenė pripažįsta kitoje valstybėje narėje esančią mokyklą konfesine ir prašo viešojo finansavimo antrojoje valstybėje narėje.

    19.

    Mano nuomone, į šį klausimą reikia atsakyti neigiamai.

    20.

    17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Sąjunga „gerbia ir nepažeidžia valstybių narių bažnyčių ir religinių asociacijų ar bendruomenių statuso, nustatyto pagal nacionalinę teisę“. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad šioje nuostatoje „aiškiai įtvirtintas Sąjungos neutralitetas valstybėms narėms reglamentuojant santykius su bažnyčiomis ir religinėmis asociacijomis ar bendruomenėmis“ ( 5 ) ir religinių bendruomenių organizacinės autonomijos principas ( 6 ).

    21.

    Mano nuomone, iš Teisingumo Teismo išvadų matyti, kad Sąjunga neturi specialių įgaliojimų reglamentuoti klausimų, susijusių su religinių bendruomenių vidaus veikla ir jų santykiais su valstybėmis narėmis. Taigi iš esmės kiekviena valstybė narė turi nustatyti, kokius santykius ji nori užmegzti su religinėmis bendruomenėmis, ir šiuo tikslu nustatyti taisykles, reglamentuojančias tokius klausimus, kaip antai religinių bendruomenių teisinį statusą ir autonomijos apimtį, jų finansavimą ir bet kokį specialų statusą, suteikiamą dvasininkams arba darbuotojams ( 7 ).

    22.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad šios organizacijos neturi atitikti Sąjungos taisyklių, kurios gali būti taikomos jų veiklai, ir kad valstybės narės gali laisvai priimti su Sąjungos teise nesuderinamus bažnytinius įstatymus. Iš tiesų net ir veikdamos savo kompetencijai priklausančiose srityse valstybės narės privalo įgyvendinti šią kompetenciją, laikydamosi Sąjungos teisės ( 8 ), ir taip laikytis pagal ją joms tenkančių pareigų ( 9 ).

    23.

    Iš tiesų Teisingumo Teismas yra priėmęs ne vieną sprendimą dėl nacionalinių taisyklių, susijusių su valstybės narės ir religinių bendruomenių santykiais, suderinamumo su Sąjungos teise. Kai kurie iš šių sprendimų, be kita ko, susiję su situacijomis, kurios turi tam tikrų panašumų su šia byla. Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas anksčiau yra nagrinėjęs, ar nacionalinės priemonės, pagal kurias finansuojamos konfesinės mokyklos ( 10 ) arba atleidžiama nuo mokesčio religinių bendruomenių veiklos atveju ( 11 ), atitinka Sąjungos taisykles dėl valstybės pagalbos. Teisingumo Teismas taip pat yra panašiai patvirtinęs, kad tai, jog veiklą vykdo religinė bendruomenė arba jos narys, netrukdo taikyti Sąjungos vidaus rinkos taisyklių ( 12 ).

    24.

    SESV 17 straipsnio 1 dalis to nepaneigia. Kaip pažymi generalinis advokatas E. Tanchev, iš SESV 17 straipsnio 1 dalies neišplaukia, kad religinių bendruomenių ir valstybės narės santykiai „visais atvejais“ yra visiškai apsaugoti nuo bet kokios atitikties Sąjungos teisei kontrolės ( 13 ). Kitaip tariant, kaip nurodo generalinis advokatas M. Bobek, negali būti laikoma, kad 17 straipsnio 1 dalis panaši į „bendrąją išimtį“, taikomą bet kokiam klausimui, susijusiam su religine bendruomene ir jos santykiais su nacionalinėmis valdžios institucijomis ( 14 ). Iš tiesų Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad SESV 17 straipsnio 1 dalimi negalima remtis siekiant atleisti nuo pareigos laikytis, be kita ko, Sąjungos taisyklių dėl vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje ( 15 ) arba dėl asmens duomenų apsaugos ( 16 ).

    25.

    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagal SESV 17 straipsnio 1 dalį nedraudžiama taikyti Sąjungos taisyklių dėl laisvo paslaugų judėjimo tais atvejais, kai valstybėje narėje susikūrusi religinė bendruomenė pripažįsta kitoje valstybėje narėje esančią mokyklą konfesine ir prašo viešojo finansavimo antrojoje valstybėje narėje.

    B.   Antrasis klausimas: SESV 49 straipsnio taikymo sritis

    26.

    Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos taisyklėms dėl laisvo paslaugų judėjimo prieštarauja nacionalinės teisės aktai, kuriuose, kaip privačių konfesinių mokyklų subsidijavimo sąlyga, nustatyta, kad pareiškėjas turi būti pagal nacionalinę teisę pripažinta bažnyčia arba religinė bendruomenė.

    27.

    Toliau pateikęs kelias pirmines pastabas, kuriomis paaiškinsiu taikytiną Sąjungos teisės nuostatą (1 dalis), šį klausimą nagrinėsiu iš esmės. Paaiškinsiu, kodėl manau, kad paslaugų teikėjai negali remtis įsisteigimo teise, siekdami, kad jiems būtų leista vykdyti neekonominę veiklą kitoje valstybėje narėje (2 dalis). Subsidiariai paaiškinsiu, kodėl laikausi nuomonės, kad tokie nacionalinės teisės aktai gali riboti įsisteigimo teisę, tačiau gali būti pateisinami kaip būtini ir proporcingi tam tikriems viešiesiems tikslams, kuriuos reikia apsaugoti, pasiekti (3 dalis).

    1. Pirminės pastabos

    28.

    Pirmiausia gali būti naudinga paaiškinti konkrečią Sąjungos teisės nuostatą, kuri taikoma nagrinėjamoje byloje. Šiuo klausimu turiu dvi pastabas.

    29.

    Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl tokių, kaip nagrinėjami, nacionalinės teisės aktų suderinamumo su SESV 56 straipsniu, kuriame įtvirtinta laisvė teikti paslaugas. Vis dėlto esant tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, taikytinas ne SESV 56 straipsnis, o veikiau SESV 49 straipsnis, susijęs su įsisteigimo teise.

    30.

    Iš tiesų, kaip ne kartą nurodė Teisingumo Teismas, įsisteigimo sąvoka reiškia, kad ūkio subjektas teikia paslaugas nuolat ir nepertraukiamai iš verslo vietos priimančiojoje valstybėje narėje. Vis dėlto paslaugų teikimas, kuris nėra vykdomas nuolat ir nepertraukiamai iš verslo vietos priimančiojoje valstybėje narėje, yra „paslaugų teikimas“, kaip jis suprantamas pagal SESV 56 straipsnį ( 17 ).

    31.

    Kadangi pagrindinėje byloje nagrinėjama veikla yra mokyklos, kuri Austrijoje nuolat ir nepertraukiamai teikia švietimo paslaugas pradinių ir vidurinių klasių mokiniams, veikla, manau, kad nagrinėjama byla patenka į Sąjungos taisyklių dėl įsisteigimo taikymo sritį ( 18 ).

    32.

    Antra, aiškiai nustatyta, kad Sąjungos taisyklės dėl laisvo judėjimo, įskaitant taisykles dėl laisvės teikti paslaugas ir įsisteigimo laisvės, netaikomos situacijai, jeigu visi jos elementai susiję tik su viena valstybe nare ( 19 ). Taigi šiomis taisyklėmis galima pagrįstai remtis tik esant tarpvalstybiniam elementui. Šis reikalavimas išplaukia iš pačios nuostatų dėl vidaus rinkos paskirties – liberalizuoti prekybą Sąjungoje ( 20 ).

    33.

    Nagrinėjamu atveju, priešingai, nei mano Austrijos vyriausybė, šis reikalavimas, atrodo, yra įvykdytas. Kasatorė, religinė bendruomenė, yra Vokietijoje susikūręs juridinis asmuo, pateikęs prašymą dėl finansavimo kitoje valstybėje narėje, būtent Austrijoje. Kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šis prašymas buvo pateiktas pagal Austrijos nacionalinę teisę. Iš tiesų pagal PrivSchG 17 straipsnį būtent religinės bendruomenės (formaliai) yra tokio finansavimo gavėjos. Taigi šioje byloje galima konstatuoti tarpvalstybinį elementą.

    34.

    Pateikęs šiuos paaiškinimus dabar iš esmės išnagrinėsiu antrajame prejudiciniame klausime iškeltus klausimus.

    2. Paslaugų teikėjai negali remtis SESV 49 straipsniu, siekdami, kad jiems būtų leista vykdyti neekonominę veiklą kitoje valstybėje narėje

    35.

    Pagal suformuotą jurisprudenciją pagal SESV 49 straipsnį draudžiama imtis tokių nacionalinių priemonių, kurios, nors ir taikomos neatsižvelgiant į pilietybę, gali sudaryti Sąjungos piliečiams kliūčių pasinaudoti SESV garantuojama įsisteigimo laisve arba naudojimąsi ja padaryti mažiau patrauklų ( 21 ).

    36.

    Vis dėlto svarbu neužmiršti, kad Sąjungos taisyklės dėl įsisteigimo, kaip ir taisyklės, susijusios su kitomis vidaus rinkos laisvėmis, taikomos tik tada, kai nagrinėjama veikla gali būti laikoma „ekonomine“. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ekonomine veikla laikoma bet kokia veikla, kurią vykdant konkrečioje rinkoje siūlomos prekės ar paslaugos ( 22 ).

    37.

    Konkrečiau kalbant, SESV 57 straipsnyje nustatyta, kad pagal Sutartis „paslaugos“ – tai tokios paslaugos, kurios „paprastai yra teikiamos už užmokestį“. Kaip yra nurodęs Teisingumo Teismas, pagrindinė užmokesčio ypatybė yra ta, kad jis yra ekonominis atlygis už suteiktą paslaugą ( 23 ) ir dėl jo paprastai tarpusavyje susitaria paslaugos teikėjas ir gavėjas ( 24 ).

    38.

    Teisingumo Teismas gana plačiai aiškina sąvoką „užmokestis“ ( 25 ). Be kita ko, taisyklės dėl laisvės teikti paslaugas taikomos, nepaisant to, kad užmokestis už paslaugas yra: i) riboto dydžio ( 26 ); ii) mokamas kaip išmoka natūra ( 27 ); iii) jį moka ne paslaugos gavėjas ( 28 ); arba iv) jį vėliau atlygina trečioji šalis ( 29 ). Be to, paslauga gali patekti į SESV 49 straipsnio taikymo sritį ir tuo atveju, kai jos teikėjas nesiekia pelno ( 30 ).

    39.

    Vis dėlto vienaip ar kitaip turi būti atliktas mokėjimas (arba perduota tam tikra ekonominę vertę turinti nauda), kuris yra tam tikras „ekonominis atlygis“ už suteiktą paslaugą ( 31 ). Teisingumo Teismas yra ne kartą nurodęs, kad „lemiamas kriterijus, dėl kurio veiklai gali būti taikomos Sutarties nuostatos, susijusios su laisve teikti paslaugas, yra jos ekonominis pobūdis ( 32 ). Taip nėra, pavyzdžiui, tuo atveju, kai veikla vykdoma neatlygintinai ( 33 ) arba kai ji vykdoma sistemoje, nepagrįstoje komercine logika ( 34 ). Mano nuomone, tam, kad veikla būtų laikoma „ekonomine“, svarbiausia, kad teikėjo ir gavėjo sudarytas sandoris būtų grindžiamas quid pro quo ( 35 ), kai galima nustatyti pagrįstą suteiktos paslaugos vertės ir už ją sumokėto užmokesčio santykį.

    40.

    Atsižvelgdamas į šiuos principus, kiek tai susiję su švietimo veikla, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad mokymo įstaigų, kurios daugiausia finansuojamos iš privačių lėšų, dėstomos pamokos yra „paslaugos“, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę. Taigi šią veiklą reglamentuojantys nacionaliniai įstatymai iš esmės turi atitikti vidaus rinkos taisykles ir konkrečiai – taisykles dėl laisvo paslaugų judėjimo. Ir atvirkščiai – viešojo švietimo sistemai priklausančių ir visiškai ar iš dalies [daugiausia] iš viešųjų lėšų finansuojamų įstaigų dėstomos pamokos nėra ekonominė veikla, kaip tai suprantama pagal Sąjungos vidaus rinkos taisykles. Iš tiesų nustatydama ir išlaikydama tokią viešojo švietimo sistemą, kuri paprastai finansuojama iš viešojo biudžeto, o ne mokinių ar jų tėvų, valstybė ne ketina verstis veikla už užmokestį, bet atlieka socialinę, kultūrinę ir švietimo funkciją savo visuomenės atžvilgiu ( 36 ).

    41.

    Šiuo atveju, kaip suprantu, aptariamos (privačios) mokyklos vykdoma švietimo veikla šiuo metu finansuojama privačiomis lėšomis, įskaitant mokinių ir jų tėvų lėšas. Taigi ši veikla gali būti laikoma „ekonomine“ pagal Sąjungos teisę.

    42.

    Vis dėlto šioje byloje kyla du klausimai. Pirma, ar veikla, kurią ši mokykla ketina vykdyti Austrijoje, jeigu ir kai bus suteiktas prašomas viešasis finansavimas, vis tiek gali būti laikoma „ekonomine“, kaip tai suprantama pagal vidaus rinkos taisykles? Antra, jeigu ji negali būti laikoma tokia, ar tai turėtų įtakos atsakymui į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrąjį klausimą?

    43.

    Dėl pirmojo klausimo Austrijos vyriausybė ir Komisija teigia, kad veikla, kurią ši mokykla vykdytų Austrijoje, jeigu būtų suteiktas prašomas viešasis finansavimas, nebegalėtų būti laikoma „ekonomine“.

    44.

    Jeigu teisingai suprantu nagrinėjamus nacionalinės teisės aktus – o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas – būčiau linkęs pritarti tokiai nuomonei. Iš tiesų, jeigu aptariama mokykla būtų įtraukta į sistemą, sukurtą pagal nagrinėjamus nacionalinės teisės aktus, ši mokykla, atrodo, atitiktų dvi sąlygas, kurioms esant pagal šios išvados 40 punkte nurodytą Teisingumo Teismo jurisprudenciją mokymas negali būti laikomas „paslauga“, kaip tai suprantama pagal vidaus rinkos taisykles: i) mokykla yra integruota į viešojo švietimo sistemą; ir ii) ši sistema visiškai ar iš dalies [daugiausia] finansuojama iš viešųjų lėšų.

    45.

    Iš tiesų nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose ne tik nustatytas konfesinių mokyklų finansavimo mechanizmas, bet, regis, siekiama daugiau, nes juose iš esmės numatyta visiška šių mokyklų integracija į viešąją švietimo sistemą.

    46.

    Privačias mokyklas „konfesinėmis“ gali pripažinti tik Austrijoje pripažintos religinės bendruomenės. Šios bendruomenės yra susikūrusios kaip viešieji juridiniai asmenys, kurių pajamos ir turtas gali būti naudojami tik religiniams tikslams, įskaitant ne pelno ir labdaros tikslus, grindžiamus religiniais sumetimais ( 37 ). Religinėms bendruomenėms suteikiamos tam tikros specialios teisės, tačiau joms taip pat pavedama vykdyti konkrečias funkcijas, kurias vykdydamos jos, kaip nurodo Verfassungsgerichshof (Konstitucinis Teismas, Austrija), „savo lygmeniu daro įtaką nacionaliniam viešajam gyvenimui“ ( 38 ). Viena iš šių funkcijų susijusi būtent su švietimu, nes jos yra atsakingos už tikybos mokymą mokyklose ( 39 ) ir privalo užtikrinti „kokybišką“ šios srities švietimą ( 40 ).

    47.

    Tam, kad religinės bendruomenės galėtų vykdyti savo funkcijas, jos turi teisę gauti subsidijas personalo sąnaudoms, kurios iš esmės teikiamos skiriant federalinius ar žemės mokytojus arba mokytojus, dirbančius pagal federalinę ar žemės sutartį, kaip „pragyvenimo subsidijas“. Paskirtą personalą sudaro atitinkamos mokyklos programai įgyvendinti reikalingas personalas (įskaitant direktoriaus pareigybę ir visas papildomas paslaugas teikiantį valstybinės mokyklos pedagoginį personalą) ( 41 ). Kaip suprantu, iš viešųjų lėšų subsidijuojamų mokyklų veikla Austrijoje ne tik negali būti vykdoma siekiant pelno ( 42 ), bet, svarbiausia, jos tampa iš esmės finansuojamos iš viešųjų lėšų.

    48.

    Taigi manau, kad, įtraukus aptariamą mokyklą į PrivSchG nustatytą viešojo finansavimo sistemą, jos veiklos pobūdis neišvengiamai pasikeistų ir nebebūtų „ekonominis“, bet tai dar turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Tokiu atveju ši veikla būtų vykdoma valstybinėje sistemoje, kuri nėra grindžiama komercine logika.

    49.

    Dėl šios tarpinės išvados kyla toks klausimas: ar galima sėkmingai remtis SESV 49 straipsniu, kiek tai susiję su priimančiojoje valstybėje narėje vykdoma ekonomine veikla, jeigu panaikinus tariamą apribojimą ji prarastų ekonominį pobūdį?

    50.

    Šiuo klausimu taip pat sutinku su Austrijos vyriausybe ir Komisija, kurios teigia, kad į šį klausimą reikėtų atsakyti neigiamai.

    51.

    Nagrinėjant šį klausimą nereikia pamiršti, kad Sąjungos vidaus rinkos taisyklių tikslas – panaikinti visas Sąjungos vidus prekybos kliūtis, siekiant sujungti nacionalines rinkas į bendrą rinką, kurioje būtų sudarytos sąlygos, kuo artimesnės tikros vidaus rinkos sąlygoms ( 43 ). Pagrindinis vidaus rinkos tikslas – užtikrinti Europos Sąjungoje laisvą ekonominei veiklai vykdyti reikalingų gamybos priemonių judėjimą, kad būtų užtikrintas optimalus išteklių paskirstymas ir kuo labiau padidinta ekonominė gerovė ( 44 ).

    52.

    Vis dėlto vidaus rinkos taisyklėmis nesiekiama vykdyti Sąjungos valstybių narių neekonominės integracijos, kuriai gali būti taikomos kitos Sąjungos sutarčių nuostatos. Taigi šiomis taisyklėmis iš esmės negalima remtis tais atvejais, kai nevykdoma komercine logika grindžiama veikla ( 45 ).

    53.

    Iš tiesų Teisingumo Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad, remiantis Sąjungos sutarčių nuostatomis, įsisteigimo sąvoka reiškia faktinį ūkinės veiklos vykdymą priimančiojoje valstybėje narėje ( 46 ). Šis principas atsispindi ir kai kuriose bylose, kuriose Teisingumo Teismas visiškai ar iš dalies pašalino tam tikrą veiklą iš Sąjungos nuostatų dėl laisvo paslaugų judėjimo srities.

    54.

    Visų pirma jurisprudencijoje Teisingumo Teismas nuosekliai konstatuoja, kad veikla, susijusi su valstybinio socialinio draudimo sistemų valdymu, atliekanti išimtinai socialinę funkciją, nėra „ekonominė“, kai ji grindžiama solidarumo principu ir ja nesiekiama pelno ( 47 ).

    55.

    Be to, byloje, kurioje priimtas Sprendimas Sodemare ir kt., bendrovė rėmėsi Sąjungos taisyklėmis dėl laisvo paslaugų judėjimo, siekdama, kad jai būtų leista teikti sveikatos priežiūros srities socialines paslaugas, nepaisydama to, kad nacionalinės teisės aktuose galimybė dalyvauti valdant socialinės gerovės sistemą buvo numatyta tik pelno nesiekiantiems privatiems ekonominės veiklos vykdytojams. Teisingumo Teismas atmetė galimybę taikyti SESV 49 straipsnį. Jis pažymėjo, kad pagal įtvirtintą principą pagal Sąjungos teisę neribojami valstybių narių įgaliojimai savo nuožiūra organizuoti savo socialinės apsaugos sistemas. Taigi valstybės narės, įgyvendindamos su tuo susijusius išsaugotus įgaliojimus, gali teisėtai nuspręsti, kad privatūs ekonominės veiklos vykdytojai įtraukiami į šią sistemą kaip socialinių paslaugų teikėjai su sąlyga, kad jie nesiekia pelno ( 48 ).

    56.

    Panašios logikos Teisingumo Teismas laikėsi Sprendime Analisi G. Caracciolo, kuriame išnagrinėtu atveju bendrovė, remdamasi, be kita ko, taisyklėmis dėl laisvo paslaugų judėjimo, siekė užginčyti sprendimą nesuteikti jai akreditacijos pagal Reglamentą (EB) Nr. 765/2008, nustatantį su gaminių prekyba susijusius akreditavimo ir rinkos priežiūros reikalavimus ir panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 339/93 ( 49 ). Priimtame sprendime Teisingumo Teismas patvirtino Sąjungos nuostatų, pagal kurias akreditaciją vykdo viena nacionalinė įstaiga, galiojimą. Teisingumo Teismas nusprendė, kad taisyklės dėl laisvo paslaugų judėjimo toje byloje išnagrinėtu atveju netaikomos, nes akreditacijos įstaiga vykdo viešosios valdžios funkcijas ne pelno tikslais ( 50 ).

    57.

    Remdamasis tuo, kas išdėstyta, manau, kad Sąjungos taisyklėmis dėl laisvo paslaugų judėjimo negalima remtis, kiek tai susiję su ekonomine veikla, jeigu panaikinus tariamą apribojimą ši veikla neišvengiamai prarastų ekonominį pobūdį.

    58.

    Mano nuomone, kitokia išvada ne tik būtų sunkiai suderinama su SESV 57 straipsnyje pateikta sąvokos „paslaugos“ apibrėžtimi, kaip ją nuosekliai aiškina Teisingumo Teismas, bet dar svarbiau tai, kad ji taip pat pernelyg išplėstų laisvo judėjimo taisyklių taikymo sritį, taigi prieštarautų pačiai jų logikai.

    59.

    Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, daryčiau išvadą, kad SESV 49 straipsniui neprieštarauja nacionalinės teisės aktai, kuriuose, kaip privačių konfesinių mokyklų subsidijavimo sąlyga, nustatyta, kad pareiškėjas turi būti pagal nacionalinę teisę pripažinta bažnyčia arba religinė bendruomenė, jeigu dėl tokio subsidijavimo mokykla visiškai integruojama į viešąją sistemą.

    60.

    Vis dėlto, jeigu Teisingumo Teismas nepritartų šiai nuomonei arba jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas padarytų išvadą, kad ši analizė grindžiama klaidingu nacionalinės teisės supratimu, subsidiariai įvertinsiu tokių nacionalinės teisės aktų, kaip nagrinėjami, suderinamumą su SESV 49 straipsniu.

    3. SESV 49 straipsniui neprieštarauja tokie teisės aktai, kaip nagrinėjami

    61.

    Pagal SESV 49 straipsnį draudžiama ne tik atvira diskriminacija dėl nacionalinės priklausomybės, bet ir visos paslėptos diskriminacijos formos, kurios, taikant kitus kriterijus, sukelia tokių pačių pasekmių ( 51 ). Konkrečiai kalbant, kaip minėta šios išvados 35 punkte, pagal SESV 49 straipsnį draudžiamos visos nacionalinės priemonės, kurios gali sudaryti Sąjungos piliečiams kliūčių pasinaudoti SESV garantuojama įsisteigimo laisve arba naudojimąsi ja padaryti mažiau patrauklų.

    62.

    Šiuo atveju manau, kad tokie nacionalinės teisės aktai, kaip nagrinėjami, yra netiesiogiai diskriminuojantys ir kad dėl skirtingo požiūrio į mokyklas, kurį lemia šie teisės aktai, asmenims, asociacijoms ir bendrovėms iš kitos valstybės narės gali būti kliudoma naudotis įsisteigimo teise Austrijoje arba jiems naudotis šia teise gali būti mažiau patrauklu.

    63.

    Pirma, pagal nagrinėjamus nacionalinės teisės aktus teisę gauti viešąjį finansavimą turi tik konfesinės mokyklos ( 52 ). Kitos privačios mokyklos gali gauti finansavimą tam tikromis sąlygomis, jeigu federalinė valstybė tam tikslui yra numačiusi lėšų federaliniame biudžete ( 53 ).

    64.

    Privačios konfesinės mokyklos, kaip tai suprantama pagal nacionalinės teisės aktus, yra tik tos, kurios susijusios su valstybės teisėtai pripažintomis religinėmis bendruomenėmis ( 54 ). Viena iš valstybės pripažinimo sąlygų yra reikalavimai, kad religinė bendruomenė: i) veiktų Austrijoje tam tikrą metų skaičių; ir ii) jos narių skaičius būtų ne mažesnis nei tam tikra Austrijos gyventojų procentinė dalis ( 55 ).

    65.

    Akivaizdu, kad šias sąlygas lengviau įvykdyti bendruomenėms, kurios yra tam tikra forma įsisteigusios Austrijoje.

    66.

    Antra, man taip pat atrodo akivaizdu, kad valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos viešasis finansavimas skiriamas tik tam tikrų rūšių privačioms mokykloms (t. y. konfesinėms mokykloms) ir neskiriamas kitoms (t. y. nekonfesinėms mokykloms, įskaitant susijusias su valstybės teisėtai nepripažintomis religinėmis bendruomenėmis), gali atgrasyti tam tikrus fizinius ar juridinius asmenis (visų pirma, kaip paaiškinta pirmiau – Austrijoje neįsisteigusius asmenis) nuo naujų mokyklų steigimo toje valstybėje narėje.

    67.

    Jokio viešojo finansavimo negaunančios privačios mokyklos atsiduria akivaizdžiai nepalankesnėje padėtyje nei tos, kurios tokį finansavimą gauna. Paprastai antrosios turėtų galėti teikti panašias paslaugas už mažesnį mokestį, nes didelė jų sąnaudų dalis apmokama iš viešųjų lėšų. Mokinių ir jų tėvų mokamomis lėšomis „papildomos“ viešosios lėšos. O nekonfesinės mokyklos savo veiklą turi finansuoti daugiausia privačiomis lėšomis, kurių didelę dalį paprastai sudaro mokinių mokesčiai už mokslą.

    68.

    Šiomis aplinkybėmis manau, kad nacionalinės teisės aktai, kuriuose, kaip privačių (konfesinių) mokyklų subsidijavimo sąlyga, numatyta, kad pareiškėjas turi būti pagal nacionalinę teisę pripažinta bažnyčia ar religinė bendruomenė, yra įsisteigimo teisės „apribojimas“, kaip tai suprantama pagal SESV 49 straipsnį.

    69.

    Atsižvelgiant į tai, pagal suformuotą jurisprudenciją įsisteigimo laisvės apribojimas leidžiamas tik su sąlyga, kad, pirma, jis yra pagrįstas viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos sumetimais arba atitinka privalomuosius bendrojo intereso pagrindus ir, antra, laikomasi proporcingumo principo. Dėl proporcingumo pažymėtina, kad nacionaline priemone turi būti užtikrinamas siekiamo tikslo įgyvendinimas ir neviršijama to, kas būtina tam tikslui pasiekti. Be to, nacionalinė priemonė turi būti proporcinga stricto sensu, nes ja turi būti užtikrinama susiduriančių, t. y. nagrinėjamą priemonę nustačiusios valstybės ir asmenų, kuriems ji daro neigiamą poveikį, interesų pusiausvyra ( 56 ).

    70.

    Šiuo klausimu Austrijos vyriausybė pažymi, kad Austrijoje privačios konfesinės mokyklos papildo viešąją mokyklų sistemą, nes valstybinės mokyklos yra tik tarpkonfesinės. Taigi privačios konfesinės mokyklos suteikia tėvams galimybę parinkti savo vaikams jų religinius įsitikinimus atitinkantį švietimą. Šiomis aplinkybėmis Austrijos vyriausybė remiasi Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – EŽTK) protokolo Nr. 1 2 straipsniu, kuriame dėl teisės į mokslą nustatyta, kad „valstybė <…> įsipareigoja gerbti tėvų teisę parinkti savo vaikams švietimą ir mokymą pagal savo religinius ir filosofinius įsitikinimus“.

    71.

    Ši vyriausybė iš esmės teigia, kad ribojant galimybę toms mokykloms gauti viešąsias subsidijas siekiama dvejopo tikslo: užtikrinti pagrįstą viešųjų išteklių naudojimą, kuris savo ruožtu garantuoja švietimo kokybę, ir visuomenės saugumą. Ši vyriausybė nurodo, kad religinių bendruomenių pripažinimo procedūra leidžia valdžios institucijoms patikrinti, be kita ko, ar atitinkama bendruomenė turi tvirtą organizaciją su pakankamu pasekėjų skaičiumi, ar ji yra palankiai nusiteikusi visuomenės ir valstybės atžvilgiu ir nekelia pavojaus religinei taikai.

    72.

    Mano nuomone, tai yra teisėti tikslai, kuriais remiantis iš esmės galima pateisinti įsisteigimo teisės apribojimus. Iš tiesų pagal SESV 52 straipsnį valstybėms narėms leidžiama nustatyti ar toliau taikyti nuo įsisteigimo teisės nukrypti leidžiančias nuostatas, be kita ko, visuomenės saugumo sumetimais. Be to, Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad ir socialinės apsaugos sistemos finansinės pusiausvyros pažeidimo pavojus ( 57 ), ir tikslas užtikrinti aukštus švietimo standartus ( 58 ) gali būti laikomi privalomais bendrojo intereso pagrindais, galinčiais pateisinti laisvo judėjimo apribojimus.

    73.

    Toliau reikia apsvarstyti, ar tokie nacionalinės teisės aktai, kaip nagrinėjami, yra tinkami šiems tikslams pasiekti, t. y. ar jie reikšmingai prisideda prie šių tikslų įgyvendinimo.

    74.

    Mano nuomone, taip ir yra.

    75.

    Pirmiausia sutinku su Austrijos vyriausybe, kad subsidijų skyrimas tik toms mokykloms, kurias greičiausiai lanko daug mokinių, susijusių su tvirta organizacija, yra pagrįsta priemonė, kuria siekiama riboti išlaidas ir kiek įmanoma užkirsti kelią finansinių, techninių ir žmogiškųjų išteklių švaistymui ( 59 ). Protingai naudojant turimus išteklius, kurie neišvengiamai yra riboti, taip pat gali būti sudarytos palankesnės sąlygos geresnėms švietimo paslaugoms teikti.

    76.

    Antra, tiek senesnė, tiek naujausia istorija rodo, kad religinis mokymas, tikėjimo skelbimas ir prozelitizmas tam tikrais retais atvejais gali būti naudojami siekiant perteikti idėjas, galinčias kelti grėsmę visuomenės saugumui. Tokiais atvejais negali būti laikoma, kad tokia veikla saugoma remiantis teise į saviraiškos arba religijos laisvę ( 60 ), tad, kaip yra nurodęs EŽTT, valstybė narė turi gebėti palaikyti „viešąją tvarką, religinę harmoniją ir tolerantiškumą demokratinėje visuomenėje“, ypač tarp priešiškų grupių ( 61 ) Atrodo, kad religinės bendruomenės ideologijos ir įsitikinimų suderinamumo su pagrindinėmis visuomenės vertybėmis ex ante peržiūra yra tinkama (bent jau tam tikru mastu) priemonė šiai rizikai apriboti.

    77.

    Ar, atsižvelgiant į tai, nagrinėjama nacionalinė norma viršija tai, kas būtina jos tikslams pasiekti, ar ja neužtikrinama tinkama susiduriančių interesų pusiausvyra?

    78.

    Mano nuomone, tai klausimai, kuriuos geriausiai gali išspręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai. Tai ypač pasakytina šioje byloje, nes įsisteigimo teise besiremianti šalis, kasatorė pagrindinėje byloje, nepateikė jokių su tuo susijusių argumentų.

    79.

    Bet kuriuo atveju turiu konstatuoti, kad, remdamasis byloje pateikta informacija, negaliu nustatyti jokios galimos priemonės, kuri paslaugų teikėjams būtų mažiau ribojanti nei nagrinėjami nacionalinės teisės aktai ir kurią taikant būtų galima pasiekti tais teisės aktais siekiamų tikslų. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, leidžiančių manyti, kad Austrijos institucijos, numatydamos galimybę skirti viešąjį finansavimą tik su valstybės teisėtai pripažintomis religinėmis bendruomenėmis susijusioms mokykloms, galbūt neteisingai derino nagrinėjamais teisės aktais saugomus viešuosius interesus su asmenų, kuriems šie teisės aktai daro poveikį (šiuo atveju – su nepripažintų religinių bendruomenių) interesais.

    80.

    Šiuo klausimu taip pat pažymiu, kad kriterijai, kuriuos turi atitikti religinė bendruomenė tam, kad valstybė ją teisėtai pripažintų, neatrodo nepagrįsti arba pertekliniai bendruomenei, užimančiai reikšmingą vietą ir vykdančiai reikšmingą veiklą šalyje. Taip pat suprantu, kad, kai šie kriterijai tenkinami, valdžios institucijos neturi diskrecijos šioje srityje, nes pripažinimas suteikiamas automatiškai, – tai turėtų užtikrinti teisingą ir vienodą požiūrį į įvairias religines bendruomenes ( 62 ).

    81.

    Tai, kad kasatorė turi Vokietijoje pripažintos religinės bendruomenės statusą, šiomis aplinkybėmis neturi reikšmės. Iš tiesų jokia Sąjungos teisės nuostata negali būti aiškinama kaip numatanti valstybių narių „abipusio pripažinimo“ mechanizmą, kiek tai susiję su religinėmis bendruomenėmis. Kaip teisingai pažymi Čekijos vyriausybė, bet koks toks principas iš esmės panaikintų SESV 17 straipsnio 1 dalies veiksmingumą, nes labai apribotų valstybių narių laisvę elgtis su religinėmis bendruomenėmis taip, kaip joms atrodo tinkama.

    82.

    Iš esmės manau, kad šiuo atveju SESV 17 straipsnio 1 dalis neišvengiamai reiškia, kad valstybės narės turi turėti didelę veiksmų laisvę nustatyti taisykles dėl religinių bendruomenių pripažinimo ir kurti su jomis ketinamus užmegzti santykius. Tam tikra veiksmų laisvė turėtų būti suteikta ir dėl finansinių santykių, kuriuos valstybės narės užmezga su religinėmis bendruomenėmis ( 63 ).

    83.

    Įdomu pažymėti, kad šiuo klausimu EŽTT, kuris nagrinėjo kelias bylas, grindžiamas, be kita ko, tariamais religijos laisvės pažeidimais ( 64 ), padarė panašias išvadas. Tas teismas yra pripažinęs, kad valstybės narės turi didelę diskreciją spręsti dėl to, kaip jos pageidauja organizuoti savo santykius su religinėmis bendruomenėmis, dėl galimybės pavesti šioms bendruomenėms vykdyti tam tikras (net ir nereligines) funkcijas visuomenės labui ir dėl šių bendruomenių arba tam tikros jų veiklos, kaip antai dėstomų pamokų, finansavimo. Valstybės narės neprarado turimos diskrecijos vien dėl to, kad pagal nagrinėjamus nacionalinės teisės aktus įvairios bendruomenės vertinamos skirtingai, t. y. kai kurioms bendruomenėms teikiama didesnė parama nei kitoms ( 65 ). Šiomis aplinkybėmis EŽTT taip pat yra nusprendęs, kad Protokolo Nr. 1 2 straipsnio ( 66 ) negalima aiškinti kaip reiškiančio, kad tėvai gali reikalauti valstybės užtikrinti tam tikros formos (religinį) mokymą ( 67 ).

    84.

    Manau, kad iš šių aplinkybių aišku, jog nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami šioje byloje, yra įsisteigimo teisės apribojimas, tačiau jie gali būti pateisinami kaip būtini ir proporcingi tam tikriems viešiesiems tikslams, kuriuos reikia apsaugoti, pasiekti. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar taip yra nagrinėjamu atveju.

    85.

    Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, darau išvadą, kad SESV 49 straipsniui iš esmės neprieštarauja nacionalinės teisės aktai, kuriuose, kaip viena iš privačių konfesinių mokyklų subsidijavimo sąlygų, nustatyta, kad pareiškėjas turi būti pagal nacionalinę teisę pripažinta bažnyčia arba religinė bendruomenė.

    V. Išvados

    86.

    Apibendrindamas siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Verwaltungsgerichtshof (Aukščiausiasis administracinis teismas, Austrija) pateiktus prejudicinius klausimus:

    pagal SESV 17 straipsnio 1 dalį nedraudžiama taikyti Sąjungos taisyklių dėl laisvo paslaugų judėjimo tais atvejais, kai vienoje valstybėje narėje susikūrusi religinė bendruomenė pripažįsta kitoje valstybėje narėje esančią mokyklą konfesine ir prašo jai suteikti viešąjį finansavimą,

    SESV 49 straipsniui iš esmės neprieštarauja nacionalinės teisės aktai, kuriuose, kaip viena iš privačių konfesinių mokyklų subsidijavimo sąlygų, nustatyta, kad pareiškėjas turi būti pagal nacionalinę teisę pripažinta bažnyčia arba religinė bendruomenė.


    ( 1 ) Originalo kalba: anglų.

    ( 2 ) RGBl. 68/187.

    ( 3 ) BGBl. I Nr. 19/1998, redakcija, paskelbta BGBl. I Nr. 78/2011.

    ( 4 ) BGBl. Nr. 244/1962, redakcija, paskelbta BGBl. I, 35/2019.

    ( 5 ) Žr., be kita ko, 2022 m. sausio 13 d. Sprendimą MIUR ir Ufficio Scolastico Regionale per la Campania (C‑282/19, EU:C:2022:3, 50 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

    ( 6 ) Šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 10 d. Sprendimą Jehovan todistajat (C‑25/17, EU:C:2018:551, 74 punktas).

    ( 7 ) Panašiai nurodyta Morini, A. „Comment to Article 17 TFEU“ leidinyje Curti Gialdino, C., Codice dell’Unione europea – Operativo, Simone, Naples, 2012, p. 543.

    ( 8 ) Šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimą Generalstaatsanwaltschaft Berlin (Ekstradicija į Ukrainą) (C‑398/19, EU:C:2020:1032, 65 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

    ( 9 ) Šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 22 d. Sprendimą RS (Konstitucinio teismo sprendimų padariniai) (C‑430/21, EU:C:2022:99, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

    ( 10 ) 2017 m. birželio 27 d. Sprendimas Congregación de Escuelas Pías Provincia Betania (C‑74/16, EU:C:2017:496).

    ( 11 ) 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimas Scuola Elementare Maria Montessori / Komisija, Komisija / Scuola Elementare Maria Montessori ir Komisija / Ferracci (C‑622/16 P–C‑624/16 P, EU:C:2018:873).

    ( 12 ) Žr., be kita ko, 1988 m. spalio 5 d. Sprendimą Steymann (196/87, EU:C:1988:475); 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimą Trojani (C‑456/02, EU:C:2004:488) ir 2019 m. gegužės 7 d. Sprendimą Monachos Eirinaios (C‑431/17, EU:C:2019:368).

    ( 13 ) Išvada byloje Egenberger (C‑414/16, EU:C:2017:851, 88 ir 93 punktai). Taip pat žr. generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje Congregación de Escuelas Pías Provincia Betania (C‑74/16, EU:C:2017:135, 32 punktas).

    ( 14 ) Išvada byloje Cresco Investigation (C‑193/17, EU:C:2018:614, 26 punktas).

    ( 15 ) Žr., pavyzdžiui, 2019 m. sausio 22 d. Sprendimą Cresco Investigation (C‑193/17, EU:C:2019:43).

    ( 16 ) 2018 m. liepos 10 d. Sprendimas Jehovan todistajat (C‑25/17, EU:C:2018:551, 74 punktas).

    ( 17 ) Šiuo klausimu žr. 1995 m. lapkričio 30 d. Sprendimą Gebhard (C‑55/94, EU:C:1995:411, 25 ir 26 punktai) ir 2012 m. liepos 19 d. Sprendimą Garkalns (C‑470/11, EU:C:2012:505, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

    ( 18 ) Žr., mutatis mutandis, mano išvadą byloje Boriss Cilevičs ir kt. (C‑391/20, EU:C:2022:166).

    ( 19 ) Žr., be kita ko, 2016 m. lapkričio 15 d. Sprendimą Ullens de Schooten (C‑268/15, EU:C:2016:874).

    ( 20 ) Žr. su paskesnėmis nuorodomis generalinio advokato N. Wahl išvadą sujungtose bylose Venturini ir kt. (C‑159/12–C‑161/12, EU:C:2013:529, 27 punktas).

    ( 21 ) Be daugelio kitų, žr. 2020 m. rugsėjo 3 d. Sprendimą Vivendi (C‑719/18, EU:C:2020:627, 51 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

    ( 22 ) Žr., be kita ko, 2017 m. birželio 27 d. Sprendimą Congregación de Escuelas Pías Provincia Betania (C‑74/16, EU:C:2017:496, 45 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

    ( 23 ) Ten pat, 47 punktas.

    ( 24 ) Žr. 2011 m. kovo 17 d. Sprendimą Peñarroja Fa (C‑372/09 ir C‑373/09, EU:C:2011:156, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

    ( 25 ) Panašiai nurodyta generalinio advokato G. Cosmas išvadoje sujungtose bylose Deliège (C‑51/96 ir C‑191/97, EU:C:1999:147, 30 punktas).

    ( 26 ) Žr., pavyzdžiui, 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimą Jundt (C‑281/06, EU:C:2007:816, 34 punktas).

    ( 27 ) 1988 m. spalio 5 d. Sprendimas Steymann (196/87, EU:C:1988:475) ir 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimas Trojani (C‑456/02, EU:C:2004:488).

    ( 28 ) 1988 m. balandžio 26 d. Sprendimas Bond van Adverteerders ir kt. (352/85, EU:C:1988:196, 16 punktas).

    ( 29 ) 2001 m. liepos 12 d. Sprendimas Smits ir Peerbooms (C‑157/99, EU:C:2001:404, 58 punktas).

    ( 30 ) Ten pat, 50 ir 52 punktai.

    ( 31 ) Žr. šios išvados 22 išnašoje nurodytą jurisprudenciją. Taip pat žr. Koutrakos, P., „Healthcare as an economic service under EC law“ leidinyje Dougan, M., Spaventa, E., Social Welfare and ES Law, Hart Publishing, Oxford, 2005, p. 112–115, kuriame pabrėžtas šis aspektas ir pateikta daugiau nuorodų.

    ( 32 ) Žr. 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimą Jundt (C‑281/06, EU:C:2007:816, 32 punktas) ir 2016 m. vasario 23 d. Sprendimą Komisija / Vengrija (C‑179/14, EU:C:2016:108, 154 punktas). Išskirta mano.

    ( 33 ) Žr., be kita ko, 1991 m. spalio 4 d. Sprendimą Society for the Protection of Unborn Children Ireland (C‑159/90, EU:C:1991:378, 2426 punktai).

    ( 34 ) Šiuo klausimu žr. generalinio advokato G. Slynn išvadą byloje Gravier (293/83, EU:C:1985:15, p. 603) ir generalinio advokato N. Fennelly išvadą byloje Sodemare ir kt. (C‑70/95, EU:C:1997:55, 29 punktas).

    ( 35 ) Šiuo klausimu žr. 2001 m. liepos 12 d. Sprendimą Ordine degli Architetti and Others (C‑399/98, EU:C:2001:401, 77 punktas). Bendrai žr. Spaventa, E., „Public Services and European Law: Looking for Boundaries“, Cambridge Yearbook of European Legal Studies, Vol. 5, 2003, p. 272–275.

    ( 36 ) Žr. 2017 m. birželio 27 d. Sprendimą Congregación de Escuelas Pías Provincia Betania (C‑74/16, EU:C:2017:496, 50 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

    ( 37 ) BekGG 11 straipsnio 2 dalis.

    ( 38 ) 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimas, VfSlg 18.965/2009 (AT:VFGH:2009:B516.2009).

    ( 39 ) Staatsgrundgesetz vom 21. December 1867, über die allgemeinen Rechte der Staatsbürger für die im Reichsrathe vertretenen Königreiche und Länder (Austrijos bendrųjų piliečių teisių pagrindų įstatymas; RGBl. 142/1867) 17 straipsnio 4 dalis.

    ( 40 ) Kaip paaiškino Austrijos vyriausybė, remdamasi paaiškinimais dėl vyriausybės parengto įstatymo, kuriuo iš dalies keičiamas BekGG, projekto (žr. šios išvados 2 išnašą).

    ( 41 ) PrivSchG 18 ir 19 straipsniai.

    ( 42 ) PrivSchG 21 straipsnio 1 dalies b punktas.

    ( 43 ) Žr. 1982 m. gegužės 5 d. Sprendimą Schul Douane Expediteur (15/81, EU:C:1982:135, 33 punktas) ir 1994 m. gegužės 17 d. Sprendimą Prancūzija / Komisija (C‑41/93, EU:C:1994:196, 19 punktas).

    ( 44 ) Žr., pavyzdžiui, generalinio advokato M. Szpunar išvadą sujungtose bylose X ir Visser (C‑360/15 ir C‑31/16, EU:C:2017:397, 1 punktas) ir Barnard, C., The Substantive Law of the EU: The Four Freedoms, 5-asis leid., Oxford University Press, Oxford, 2016, p. 3–8.

    ( 45 ) Teisės doktrinoje žr., pavyzdžiui, Odudu, O., „Economic Activity as a Limit to Community Law“ leidinyje Barnard, C., Odudu, O., The Outer Limits of European Union Law, Hart Publishing, Oxford, 2009, p. 242 ir 243.

    ( 46 ) Žr., pavyzdžiui, 2012 m. liepos 12 d. Sprendimą VALE Építési (C‑378/10, EU:C:2012:440, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

    ( 47 ) Žr., be kita ko, 1993 m. vasario 17 d. Sprendimą Poucet ir Pistre (C‑159/91 ir C‑160/91, EU:C:1993:63, 17 ir 18 punktai) ir 2015 m. spalio 22 d. Sprendimą EasyPay ir Finance Engineering (C‑185/14, EU:C:2015:716, 38 punktas).

    ( 48 ) 1997 m. birželio 17 d. sprendimas (C‑70/95, EU:C:1997:301).

    ( 49 ) 2008 m. liepos 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (OL L 218, 2008, p. 30).

    ( 50 ) 2021 m. gegužės 6 d. sprendimas (C‑142/20, EU:C:2021:368).

    ( 51 ) Šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 3 d. Sprendimą Tesco Global Áruházak (C 323/18, EU:C:2020:140, 62 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

    ( 52 ) PrivSchG 17 straipsnis.

    ( 53 ) PrivSchG 21 straipsnis.

    ( 54 ) PrivSchG 17 straipsnio 2 dalis.

    ( 55 ) BekGG 11 straipsnio 1 dalis.

    ( 56 ) Šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 6 d. Sprendimą Komisija / Vengrija (Aukštasis mokslas) (C‑66/18, EU:C:2020:792, 178 ir 179 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

    ( 57 ) Žr., be kita ko, 2009 m. spalio 1 d. Sprendimą Woningstichting Sint Servatius (C‑567/07, EU:C:2009:593, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

    ( 58 ) Šiuo klausimu žr. 2003 m. lapkričio 13 d. Sprendimą Neri (C‑153/02, EU:C:2003:614, 46 punktas) ir 2006 m. rugsėjo 14 d. Sprendimą Centro di Musicologia Walter Stauffer (C‑386/04, EU:C:2006:568, 45 punktas).

    ( 59 ) Žr., mutatis mutandis, 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimą Simma Federspiel (C‑419/16, EU:C:2017:997, 42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

    ( 60 ) Žr., pavyzdžiui, 2003 m. vasario 13 d. EŽTT sprendimą Refah Partisi (Gerovės partija) ir kt. prieš Turkiją (CE:ECHR:2003:0213JUD004134098).

    ( 61 ) 2005 m. lapkričio 10 d. EŽTT sprendimas Leyla Şahin prieš Turkiją (CE:ECHR:2005:1110JUD004477498, 107 punktas).

    ( 62 ) Visų pirma žr. AnerkennungsG 1 ir 2 straipsnių tekstą.

    ( 63 ) Vis dėlto siekiant apsidrausti šiuo klausimu svarbu pridurti, kad veiksmų laisvė spręsti finansinius klausimus suteikiama tiek, kiek taisyklės dėl religinėms bendruomenėms mokamų viešųjų lėšų atitinka Sąjungos nuostatas, kurios, atsižvelgiant į aplinkybes, gali būti taikomos esant konkrečiai situacijai. Be kita ko, jeigu valstybė narė subsidijuoja religinių bendruomenių vykdomą ekonominę veiklą, atitinkamos priemonės turi būti suderinamos su Sąjungos taisyklėmis dėl valstybės pagalbos (žr., pavyzdžiui, šios išvados 9 ir 10 išnašose nurodytą jurisprudenciją). Vis dėlto šioje byloje šis klausimas nekeliamas.

    ( 64 ) Ši teisė saugoma pagal EŽTK 9 straipsnį „Minties, sąžinės ir religijos laisvė“.

    ( 65 ) Žr., be kita ko, šiuos EŽTT sprendimus: 1976 m. gruodžio 7 d. Sprendimą Kjeldsen, Busk Madsen ir Pedersen prieš Daniją (CE:ECHR:1976:1207JUD000509571); 2001 m. rugpjūčio 28 d. Sprendimą Lundberg prieš Švediją (CE:ECHR:2001:0828DEC003684697); 2007 m. birželio 29 d. Sprendimą Folgerø ir kt. prieš Norvegiją (CE:ECHR:2007:0629JUD001547202) ir 2011 m. kovo 18 d. Sprendimą Lautsi ir kt. prieš Italiją (CE:ECHR:2011:0318JUD003081406). Plačiau šiuo klausimu su papildomomis nuorodomis žr. Evans, C., Thomas, C. A., „Church‑State Relations in the European Court of Human Rights“, BYU Law Review, 2006, p. 699.

    ( 66 ) Žr. šios išvados 70 punktą.

    ( 67 ) 2011 m. kovo 18 d. EŽTT sprendimas Lautsi ir kt. prieš Italiją (CE:ECHR:2011:0318JUD003081406, 61 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

    Top