1.

Apeliaciniu skundu Komisija prašo panaikinti 2021 m. vasario 24 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Braesch ir kt. / Komisija ( 2 ), kuriuo Bendrasis Teismas pripažino priimtinu ieškovų pirmojoje instancijoje pareikštą ieškinį dėl Europos Komisijos sprendimo nepareikšti prieštaravimų ( 3 ), priimto pagal Reglamento (ES) 2015/1589 ( 4 ) 4 straipsnio 3 dalį, kuriuo Europos Komisija, užbaigusi pirminį patikrinimą ir remdamasi Italijos valdžios institucijų pasiūlytais įsipareigojimais, pripažino valstybės pagalbą, Italijos Respublikos suteiktą Banca Monte dei Paschi di Siena (toliau – BMPS), suderinama su vidaus rinka.

2.

Šioje byloje Teisingumo Teismas turi galimybę išaiškinti ieškinio dėl sprendimo nepateikti prieštaravimų priimtinumo sąlygas, konkrečiai – sąlygas, kuriomis asmenys, kurie nėra šios priemonės naudos gavėjo konkurentai ir neteigia, kad jiems ši priemonė daro poveikį rinkoje, gali būti laikomi „suinteresuotomis šalimis“, kaip tai suprantama pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį, arba „suinteresuotosiomis šalimis“, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2015/1589 ( 5 ) 1 straipsnio h punktą, kad galėtų remtis teise pareikšti ieškinį dėl tokio sprendimo.

3.

Ieškovai pirmojoje instancijoje yra, pirma, „Floating Rate Equity-Linked Subordinated Hybrid-FRESH“, 2008, obligacijų (toliau – FRESH obligacijos) turėtojų atstovas ( 6 ) ir, antra, šių obligacijų turėtojai ( 7 ).

4.

Šios obligacijos buvo išleistos 2008 m. pagal šį sandorį:

5.

2016 m. Italijos valdžios institucijos priėmė Dekretą-įstatymą Nr. 237/2016 ( 9 ), kuriuo nustatomas finansinės pagalbos ir prevencinio rekapitalizavimo teisinis pagrindas ( 10 ), ir 2017 m. pranešė Komisijai apie 5,4 mlrd. EUR BMPS rekapitalizavimo pagalbą (toliau – ginčijama pagalba) ( 11 ), kartu pateikė restruktūrizavimo planą ir įsipareigojimus ( 12 ).

6.

Restruktūrizavimo plane, be kita ko, buvo numatytos naštos pasidalijimo priemonės, pagal kurias nuosavos lėšos, hibridiniai vertybiniai popieriai ir subordinuotosios skolos priemonės padėtų kompensuoti galimus BMPS nuostolius dar prieš suteikiant jai valstybės pagalbą. Šios priemonės apėmė FRESH sutarčių panaikinimą.

7.

Ginčijamame sprendime, priimtame užbaigus pirminį patikrinimą, Komisija pripažino, kad ginčijama pagalba yra suderinama su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktą ( 13 ), atsižvelgiant, be kita ko, į Komisijos komunikatą dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. bankams skirtoms priemonėms finansų krizės sąlygomis paremti (Komunikatas dėl bankų sektoriaus) ( 14 ) ir Direktyvą 2014/59/ES ( 15 ).

8.

Konkrečiai dėl ginčijamos pagalbos suderinamumo su komunikatu dėl bankų sektoriaus Komisija, be kita ko, nusprendė, kad naštos pasidalijimas tarp akcijų ir subordinuotųjų vertybinių popierių turėtojų buvo tinkamas, nes pagal jį restruktūrizavimo išlaidos ir pagalbos suma buvo apribotos iki minimumo, laikantis Komunikato dėl bankų sektoriaus reikalavimų ( 16 ).

9.

2018 m. kovo 5 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovų ieškinį pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.

10.

Grįsdami šį ieškinį ieškovai nurodė penkis pagrindus, iš kurių paskutinis buvo grindžiamas SESV 108 straipsnio 2 ir 3 dalių, Reglamento 2015/1589 4 straipsnio 3 ir 4 dalių ir ieškovų procedūrinių teisių pažeidimu, nes Komisija nepradėjo oficialios tyrimo procedūros, nors kilo rimtų abejonių dėl naštos pasidalijimo priemonių, kurios buvo ginčijamos pagalbos dalis, suderinamumo su Sąjungos teise ( 17 ).

11.

2018 m. gegužės 16 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu atskiru dokumentu Komisija pateikė nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 130 straipsnį. 2018 m. liepos 10 d. ieškovai pateikė savo pastabas dėl šio prieštaravimo, o 2020 m. liepos 9 d. teismo posėdyje šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo raštu ir žodžiu pateiktus klausimus.

12.

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas, nepriimdamas sprendimo dėl bylos esmės, atmetė Komisijos pateiktą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą ( 18 ). Skundžiamo sprendimo 35–41 punktuose konstatavęs, kad ieškovai turi „suinteresuotos šalies“ ir „suinteresuotosios šalies“ statusą, kaip tai suprantama atitinkamai pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį ir Reglamento 2015/1589 1 straipsnio h punktą, Bendrasis Teismas pripažino, kad ieškovai, pirma, turi suinteresuotumą pareikšti ieškinį ( 19 ) ir, antra, teisę pareikšti ieškinį, nes ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su jais kaip „suinteresuotomis šalimis“ ir „suinteresuotosiomis šalimis“ ( 20 ).

13.

Apeliaciniame skunde Komisija prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą, pačiam priimti sprendimą dėl ieškinio pirmojoje instancijoje atmetant ieškinį kaip nepriimtiną, ir priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmojoje instancijoje.

14.

Ieškovai pirmojoje instancijoje ir atsakovai apeliaciniame procese prašo Teisingumo Teismo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

15.

Šalys taip pat atsakė į Teisingumo Teismo klausimus, pateiktus 2022 m. balandžio 7 d. vykusiame posėdyje.

16.

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas konstatavo, kad ieškovų ieškinys pirmojoje instancijoje yra priimtinas, nes jie turėjo suinteresuotumą ir teisę pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą. Konkrečiai dėl teisės pareikšti ieškinį buvo nuspręsta, kad ieškovai pirmojoje instancijoje turėjo teisę prašyti panaikinti ginčijamą sprendimą kaip „suinteresuotosios šalys“ ir siekdami užtikrinti savo procedūrinių teisių apsaugą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį ir Reglamento 2015/1589 6 straipsnio 1 dalį.

17.

Grįsdama savo apeliacinį skundą Komisija pateikia vienintelį pagrindą, susijusį su tuo, kad Bendrasis Teismas ieškovus pirmojoje instancijoje klaidingai pripažino „suinteresuotosiomis šalimis“.

18.

Analizuodamas apeliacinį skundą iš esmės savo argumentus pateiksiu dėl trijų aspektų, kaip ir bylos šalys. Pirmiausia nagrinėsiu „suinteresuotųjų šalių“ teisės pareikšti ieškinį sąvoką Sąjungos teisėje valstybės pagalbos srityje, paskui – „suinteresuotųjų šalių“ sąvokos taikymą skundžiamame sprendime, dėl kurio apeliaciniame skunde pateiktas vienintelis pagrindas, ir galiausiai trumpai apžvelgsiu Komisijos argumentą, kad nacionaliniuose teismuose nagrinėjamos bylos neturi reikšmės atsakovų teisei pareikšti ieškinį.

19.

Pirma, norėčiau pažymėti, kad pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį, jei Komisija mano, kad siūloma pagalbos priemonė yra nesuderinama su vidaus rinka, ji nedelsdama pradeda šio straipsnio 2 dalyje numatytą oficialią tyrimo procedūrą. Pagal pastarąją nuostatą, užbaigusi šią procedūrą, Komisija priima sprendimą „paprašiusi suinteresuotas šalis pateikti savo pastabas“.

20.

Šiomis aplinkybėmis Reglamento 2015/1589 4 straipsnyje numatytas pirminio pagalbos priemonių patikrinimo etapas, kurio tikslas – leisti Komisijai susidaryti pirminę nuomonę dėl šių priemonių kaip valstybės pagalbos ir galimo jų suderinamumo su vidaus rinka. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, jei Komisija nustato, kad jai nekyla abejonių dėl priemonės, tiek, kiek ji priskiriama prie SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo srities, suderinamumo su vidaus rinka, ji priima sprendimą neteikti prieštaravimų ( 21 ).

21.

Antra, dėl ieškinio dėl tokio sprendimo priimtinumo noriu pažymėti, kad pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo šio straipsnio pirmoje ir antroje pastraipose numatytomis sąlygomis gali pareikšti ieškinį dėl aktų, kurie yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susiję.

22.

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją kiekviena suinteresuotoji šalis, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2015/1589 1 straipsnio h punktą, yra tiesiogiai ir konkrečiai susijusi su sprendimu nepateikti prieštaravimų, priimtu pagal šio reglamento 4 straipsnio 3 dalį. Asmenys, kurie turi SESV 108 straipsnio 2 dalyje ir minėto reglamento 6 straipsnio 1 dalyje numatytas procedūrines garantijas, gali jomis pasinaudoti tik tuo atveju, kai turi galimybę tokį sprendimą ginčyti Sąjungos teisme ( 22 ).

23.

Taigi nagrinėjamu atveju, kadangi ginčijamas sprendimas yra sprendimas nepateikti prieštaravimų, o ieškovai pirmojoje instancijoje rėmėsi savo procedūrinių teisių pažeidimu ( 23 ), jiems pakanka įrodyti, kad jie turi suinteresuotųjų šalių statusą, kad būtų laikomi turinčiais teisę pareikšti ieškinį, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą.

24.

Trečia, norėčiau priminti, kad pagal Reglamento 2015/1589 1 straipsnio h punktą suinteresuotoji šalis – tai, be kita ko, bet kuris asmuo, įmonė arba įmonių asociacija, kurios interesams gali turėti įtakos pagalbos skyrimas, t. y. visų pirma šios pagalbos gavėjas, su juo konkuruojančios įmonės ir prekybinės asociacijos ( 24 ). Kitaip tariant, tai yra neapibrėžta asmenų grupė ( 25 ). Be to, pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją tam, kad asmuo, įmonė ar įmonių asociacija būtų pripažinta „suinteresuotąja šalimi“, svarbu, kad jis teisiškai tinkamai įrodytų, jog pagalba gali turėti konkrečios įtakos jo arba jo atstovaujamų asmenų padėčiai ( 26 ).

25.

Šioje byloje nagrinėjamu atveju atsakovų nėra tarp „suinteresuotųjų šalių“, aiškiai paminėtų Reglamento 2015/1589 1 straipsnio h punkte pateiktame pavyzdiniame sąraše ( 27 ). Todėl kyla klausimas, ar ginčijama pagalba gali turėti konkrečios įtakos jų padėčiai.

26.

Šiuo klausimu Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas suinteresuotomis šalimis pripažino tik tuos ieškovus, kurie įrodė, kad ginčijama valstybės pagalba galėjo turėti konkrečią „su konkurencija susijusią“ įtaką jų padėčiai, o atsakovai tvirtina, kad nors ieškovas, siekdamas įrodyti savo, kaip „suinteresuotosios šalies“, statusą turi įrodyti, kad ginčijama priemonė turi žalingą poveikį jo padėčiai, nereikalaujama, kad šis poveikis būtų konkurencinio pobūdžio.

27.

Reikėtų pažymėti, jog Teisingumo Teismas yra ne kartą pripažinęs, kad konkrečią įtaką ieškovo padėčiai gali sukelti įtaka jo konkurencinei padėčiai, net jei tiesiogiai nekonkuruojama su ginčijamos priemonės naudos gavėju, kaip buvo bylose, kuriose priimti sprendimai 3F / Komisija ( 28 ) ir Komisija / Kronoply ir Kronotex ( 29 ), kuriais remiasi Komisija.

28.

Kalbant konkrečiai, Sprendime 3F / Komisija Teisingumo Teismas pirmiausia nurodė, kad „negalima atmesti, kad darbuotojų profesinė sąjunga, įrodžiusi, kad jos pačios ar narių interesai gali būti paveikti suteikus pagalbą, gali būti laikoma „suinteresuotuoju asmeniu“ EB 88 straipsnio 2 dalies [dabar – SESV 108 straipsnio 2 dalis] prasme“ ir kad „tačiau svarbu, kad profesinė sąjunga teisiškai įrodytų esant pavojų, jog pagalba darys konkrečią įtaką jos pačios ar jos atstovaujamų jūrininkų padėčiai“ ( 30 ). Antra, taikydamas šį principą nagrinėtoje byloje Teisingumo Teismas nurodė, kad „ieškovas visada turi teisiškai įrodyti, kad suteikta pagalba paveikė jo interesus – ieškovas tai gali padaryti pagrįsdamas, kad jis iš tikrųjų konkuruoja su kitomis rinkoje dalyvaujančiomis profesinėmis sąjungomis“ ( 31 ).

29.

Sprendime Komisija / Kronoply ir Kronotex Teisingumo Teismas pirmiausia priminė Sprendimo 3F / Komisija 33 punkte nustatytą principą, pagal kurį tam, kad įmonė būtų pripažinta suinteresuotąja šalimi, ji turi „įrodyti, jog pagalba gali turėti konkrečios įtakos jos padėčiai“, o tada pritaikė šį principą byloje nagrinėjamai situacijai, konstatavęs, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos pripažinęs, kad ieškovai yra suinteresuotosios šalys, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 659/99 1 straipsnio h punktą (kuris buvo pakeistas Reglamento 2015/1589 1 straipsnio h punktu), nes iš esmės šie ieškovai teisiškai tinkamai įrodė konkurencinio ryšio buvimą ir galimą ginčijamos pagalbos suteikimo įtaką jų padėčiai rinkoje ( 32 ).

30.

Taigi, nors iš šių dviejų sprendimų matyti, kad įtakos ieškovo padėčiai rinkoje, nepriklausomai nuo to, ar jis yra tiesioginis preziumuojamos valstybės pagalbos gavėjo konkurentas, ar ne, pakanka, kad jis būtų laikomas „suinteresuotąja šalimi“, iš jų negalima daryti išvados, kad tokia įtaka taip pat yra būtina tokiam pripažinimui.

31.

Be to, man atrodo, kad tokį aiškinimą patvirtina ir naujesnis 2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimas Ja zum Nürburgring / Komisija ( 33 ), kuriame Teisingumo Teismas, pritardamas generalinio advokato pozicijai ( 34 ), aiškiai atmetė Komisijos argumentą, kad „suinteresuotosios šalies“ statusas grindžiamas konkurencijos santykių buvimu, be kita ko, nustatęs, kad subjektas, kuris nėra ginčijamos pagalbos gavėjo konkurentas, gali būti pripažintas „suinteresuotąja šalimi“, jeigu įrodo, kad pagalbos suteikimas gali būti žalingas jo interesams, o tam reikia, kad jis įrodytų, kad pagalba gali turėti „konkrečios įtakos jo padėčiai“ ( 35 ).

32.

Ketvirta, nors iš šios jurisprudencijos matyti, kad „suinteresuotosios šalies“ statusas nebūtinai grindžiamas esama konkrečia su konkurencija susijusia įtaka ieškovo padėčiai, veikiau tuo, kad jo padėčiai daroma konkreti įtaka, kuri gali būti platesnė, dar reikia nustatyti tokios konkrečios įtakos dydį ir ribas.

33.

Šiuo tikslu, mano nuomone, „suinteresuotosios šalies“ sąvokos negalima išplėsti tiek, kad ji apimtų bet kurią šalį, galinčią apgailestauti dėl savo materialinės padėties pablogėjimo, tiesiog palygindama šią padėtį prieš sprendimą nepareikšti prieštaravimų ir po jo, jei šis sprendimas arba konkrečiau tariant – valstybės pagalba, kuri jame pripažįstama suderinama su vidaus rinka, nėra šios padėties priežastis, nes tai faktiškai būtų „actio popularis“ įvedimas. Vadinasi, siekiant apibrėžti „suinteresuotosios šalies“ sąvoką, reikėtų nurodyti konkretų interesą, t. y. interesą, susijusį su valstybės pagalbos taisyklių taikymu, taigi ir su elementais, reikšmingais vertinant valstybės pagalbos suderinamumą ( 36 ). Mano nuomone, jei būtų laikomasi platesnio požiūrio, kiltų pavojus, kad valstybės pagalbos taisyklės bus nukreiptos kitiems tikslams.

34.

Mano nuomone, toks konkretus interesas, t. y. interesas, susijęs su pagalbos srities taisyklių taikymu, gali būti konstatuotas, kai ginčijamos pagalbos suteikimas turi (arba gali turėti) įtakos ieškovo interesams, t. y. kai ši pagalba, kuri buvo patvirtinta Komisijos sprendime nepateikti prieštaravimų ( 37 ), gali turėti reikšmingos įtakos ieškovo padėčiai ( 38 ), neatsižvelgiant į (esamus ir galimus) konkurencijos santykius, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, su pagalbos gavėju arba į bet kokį su konkurencija susijusį poveikį ( 39 ).

35.

Šiuo klausimu man atrodo naudinga pasiremti neseniai priimtu 2021 m. rugsėjo 15 d. Bendrojo Teismo sprendimu CAPA ir kt. / Komisija ( 40 ); jame jis nepripažino „suinteresuotųjų šalių“ statuso ieškovams – žvejų kooperatyvui ir žvejybos įmonėms ar žvejybos įmonių savininkams, ginčijusiems sprendimą nepateikti prieštaravimų, kuriame Komisija pripažino, kad šešių Prancūzijos jūros vėjo elektrinių parkų, esančių ieškinį pareiškusių žvejų žvejybai naudojamuose jūrų rajonuose, projektai yra suderinami su vidaus rinka.

36.

Toje byloje ieškovai, kurie nesirėmė konkurencijos santykiais su nagrinėjamos pagalbos gavėjais, teigė, jog ginčijama pagalba galėjo turėti konkrečios įtakos jų padėčiai dėl, be kita ko, teisės aktuose nustatytų laivybos apribojimų atitinkamuose rajonuose, kuriuose buvo numatyta įgyvendinti šiuos projektus, ir dėl galimo neigiamo minėtų projektų poveikio jūros aplinkai ir žuvininkystės ištekliams ( 41 ). Vis dėlto Bendrasis Teismas nusprendė, kad ieškovai neįrodė konkretaus minėtos pagalbos poveikio jų padėčiai galimybės, nes iš esmės šios pagalbos suteikimo mechanizmas neturėjo ryšio su nurodomu aptariamų projektų poveikiu ieškinį pareiškusių žvejų veiklai ( 42 ).

37.

Nedarydamas poveikio savo išvadai minėtoje byloje, kurioje dabar nagrinėjamas apeliacinis skundas ( 43 ), manau, kad Bendrojo Teismo sprendimas toje byloje patvirtina, kad nors iki šiol Sąjungos teismų jurisprudencijoje pripažįstama, kad, pripažįstant „suinteresuotosios šalies“ statusą, galima remtis konkrečia įtaka ieškovo padėčiai, nebūtinai susijusia su jo padėtimi rinkoje, vis dėlto pagal ją neleidžiama šio pripažinimo taikyti situacijoms, kai ši įtaka nėra tiesiogiai susijusi su aptariama pagalba, vadinasi, ir su sprendimu neprieštarauti šiai pagalbai.

38.

Apibendrindamas norėčiau pažymėti, kad „suinteresuotosios šalies“ statusą galima pripažinti, tik jei įrodyta konkreti įtaka šios šalies padėčiai, susijusi su valstybės pagalbos taisyklių taikymu ir konkrečiai su valstybės pagalbos teikimu. Kitaip tariant, jei būtent ši pagalba, patvirtinta sprendimu nepareikšti prieštaravimų, daro įtaką ieškovui, jį galima laikyti „suinteresuotąja šalimi“.

39.

Mano nuomone, svarbių užuominų šiuo klausimu galima rasti pačiame ginčijamame sprendime. Iš jo matyti, kad Komisija, vertindama valstybės pagalbos suderinamumą, atsižvelgė į tam tikrų šalių interesus arba į šios pagalbos poveikį kitoms šalims (taip yra kalbant apie įsipareigojimus), ir ši aplinkybė padeda nustatyti ribotą ratą asmenų, kurių interesams šis sprendimas turi įtakos ( 44 ).

40.

Vieninteliame apeliacinio skundo pagrinde Komisija iš esmės kritikuoja Bendrąjį Teismą dėl to, kad jis konstatavo, jog ieškovai turėjo teisę pareikšti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, pripažindamas juos „suinteresuotosiomis šalimis“ vien dėl ekonominio nuostolio, kurį ieškovai tariamai patyrė kaip FRESH obligacijų turėtojai dėl Italijos Respublikos taikytų naštos padalijimo priemonių BMPS subordinuotiesiems kreditoriams. Taigi Bendrasis Teismas pernelyg plačiai aiškino „suinteresuotosios šalies“ sąvoką, įtraukdamas į ją ne tik tuos subjektus, kuriems valstybės pagalba galėjo turėti konkurencinį poveikį, bet ir tuos subjektus, kurie ginčijo kitus šios pagalbos aspektus, neturinčius jokio ryšio su konkurencija.

41.

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas konstatavo, kad ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su ieškovais, atsižvelgiant į tai, kad jie yra „suinteresuotosios šalys“ ( 45 ), ir kad jie rėmėsi savo procedūrinių teisių pažeidimu ( 46 ). Iš esmės nepripažindamas ieškovų esamais ar potencialiais ginčijamos pagalbos gavėjo konkurentais ir nenurodydamas, kad ginčijamas sprendimas galėjo turėti konkretų „su konkurencija susijusį“ poveikį jų padėčiai, Bendrasis Teismas nusprendė, kad ši pagalba galėjo turėti tokį poveikį, nes Italijos valdžios institucijų įsipareigojimai ir ypač restruktūrizavimo planas, dėl kurio atsirado tariamas ekonominis nuostolis, buvo sudėtinė šios pagalbos dalis ir Komisija juos įvertino atlikdama pagalbos suderinamumo vertinimą, o tai, kad ieškovai neginčijo šių priemonių suderinamumo su vidaus rinka, nėra svarbu ( 47 ).

42.

Pagrindinė problema šioje byloje kyla dėl to, kad poveikį ieškovams pirmojoje instancijoje turėjo ne nagrinėjamos priemonės, t. y. finansinė pagalba ir BMPS rekapitalizavimas, o naštos pasidalijimo priemonės, kurios yra Italijos valdžios institucijų įsipareigojimų, prisiimtų tam, kad ginčijama pagalba būtų patvirtinta, sudedamoji dalis ir kurios sudaro visumą priemonių, apie kurias pranešė šios valdžios institucijos ir kurias patvirtino Komisija.

43.

Vis dėlto, atsižvelgiant į šios išvados 22–37 punktuose išnagrinėtą jurisprudenciją, man atrodo, jog Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai pripažino, kad nurodytų aplinkybių pakako, kad ieškovai būtų laikomi „suinteresuotosiomis šalimis“.

44.

Pirma, FRESH sutarčių panaikinimą, dėl kurio buvo prarastas su ieškovų turimomis FRESH obligacijomis susijusių kuponų mokėjimas, tikrai lėmė Italijos valdžios institucijų sprendimas numatyti naštos pasidalijimą tarp BMPS akcininkų ir subordinuotųjų kreditorių pagal BMPS restruktūrizavimo planą. Be to, kaip nurodo Komisija, ieškovai tikrai iš esmės neginčija nagrinėjamų priemonių suderinamumo su vidaus rinka.

45.

Vis dėlto, kaip pažymėjo Bendrasis Teismas ( 48 ), nagrinėjamos priemonės ir įsipareigojimai yra neatskiriami, nes pastarieji yra pagalbos suderinamumo pripažinimo sąlyga ( 49 ). Iš Komunikato dėl bankų sektoriaus 41, 43 ir 44 punktų matyti, kad teisingas naštos pasidalijimas, su kuriuo minėtame komunikate siejamas pagalbos suteikimas, reiškia, kad pirmiausia nuosavomis lėšomis padengiami nuostoliai, o vėliau įnašus iš principo moka subordinuotieji kreditoriai ( 50 ).

46.

Vadinasi, negalima kaip Komisija manyti, kad naštos pasidalijimo priemonės pagal BMPS restruktūrizavimo planą buvo atskirtos nuo valstybės pagalbos ir Italijos valdžios institucijos jas laisvai pasirinko. Primintina, kad naštos pasidalijimo priemonės buvo ginčijamos pagalbos, apie kurią pranešė Italijos valdžios institucijos ir kurią patvirtino Komisija, sudedamoji dalis ir, manau, atliko svarbų vaidmenį vertinant šių priemonių suderinamumą su vidaus rinka ( 51 ).

47.

Taigi, priešingai, nei teigia Komisija, man neatrodo, kad naštos pasidalijimo priemonės yra tik Komisijos patvirtinimo „faktinė prielaida“; jos yra pagalbos, apie kurią pranešta, suderinamumo sąlyga, kurią Komisija nustatė Komunikate dėl bankų sektoriaus ( 52 ).

48.

Konkrečiau dėl Komisijos argumento, jog atitikties minėto komunikato nuostatoms dėl naštos pasidalijimo pakako, kad Komisija pripažintų ginčijamą pagalbą suderinama su vidaus rinka, tačiau ši atitiktis nebuvo būtina tokiam pripažinimui, ir kad valstybė narė gali nesiūlyti Komisijai minėtame komunikate numatytų naštos pasidalijimo priemonių, jei turi kitų pasiūlymų, reikia pripažinti, jog sunku įsivaizduoti, kokie „kiti pasiūlymai“ ar „individualizuotos“ priemonės, apie kurias kalba ši institucija, galėtų pakeisti pagrindinį naštos pasidalijimo principą, kuriam tenka esminis vaidmuo tuo pačiu komunikatu nustatytoje SESV 107 straipsnio 3 dalies b punkto taikymo sistemoje, juo labiau šios bylos aplinkybėmis, kai Italijos valdžios institucijų įsikišimas siekiant išvengti BMPS bankroto ir dėl to atsiradusi būtinybė gauti Komisijos patvirtinimą buvo ypač skubūs.

49.

Antra, tiesa ir tai, kaip papildomai nurodo Komisija, kad ieškovai patys neturi FRESH akcijų (kurias išleido BMPS ir pasirašė JPM) ir nėra FRESH sutarčių (sudarytų tarp BMPS ir JPM), kurios buvo panaikintos dėl naštos pasidalijimo priemonių, šalys, tačiau jie yra FRESH obligacijų (kurias išleido MUFJ, kad suteiktų JPM lėšų, reikalingų FRESH akcijoms pasirašyti) turėtojai.

50.

Vis dėlto, kaip skundžiamame sprendime konstatavo Bendrasis Teismas, atsižvelgiant į įvairių sutartinių ryšių, kuriais grindžiamos FRESH priemonės, tarpusavio priklausomybę, FRESH sutarčių panaikinimas galėjo sukelti ekonominių nuostolių ieškovams pirmojoje instancijoje, nes jie neteko su FRESH obligacijomis susijusių kuponų mokėjimų, todėl ginčijamo sprendimo priėmimas galėjo turėti praktinį poveikį jų padėčiai. Taigi man atrodo, kad ginčijama pagalba, apie kurią pranešė Italijos valdžios institucijos ir kuri ginčijamu sprendimu buvo pripažinta suderinama su vidaus rinka, jei įtrauktume į ją įsipareigojimus, kuriuos Italijos valdžios institucijos prisiėmė siekdamos, kad pagalba būtų pripažinta suderinama, yra žalinga ieškovams ( 53 ).

51.

Galiausiai man atrodo, kad 2014 m. kovo 26 d. Bendrojo Teismo nutartis Adorisio ir kt. / Komisija ( 54 ) ir 2019 m. gruodžio 19 d. Bendrojo Teismo sprendimas BPC Lux 2 ir kt. / Komisija ( 55 ), kuriais rėmėsi Komisija, niekaip nekeičia šio vertinimo ( 56 ). Nutartyje Adorisio ir kt. / Komisija Bendrasis Teismas konstatavo, kad subordinuotųjų banko obligacijų, kurios buvo eksproprijuotos taikant šio banko nacionalizavimo priemonę, turėtojai neturėjo suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl Komisijos sprendimo nepateikti prieštaravimų dėl dviejų pagalbos priemonių, apie kurias buvo pranešta vykdant šį nacionalizavimą ( 57 ), nes šis vertinimas yra svarbus aiškinant tik kitą – teisės pareikšti ieškinį – sąlygą ( 58 ). Sprendime BPC Lux 2 ir kt. / Komisija Bendrasis Teismas konstatavo, kad banko subordinuotųjų obligacijų, kurių vertė sumažėjo po šiam bankui pritaikytos pertvarkymo procedūros, turėtojai neturėjo teisės pareikšti ieškinio dėl Komisijos sprendimo nepateikti prieštaravimų dėl pagalbos priemonės, apie kurią pranešta vykdant šią pertvarkymo procedūrą ( 59 ). Tame sprendime, dėl kurio nebuvo paduotas apeliacinis skundas, Bendrasis Teismas konstatavo, kad aptariamų obligacijų vertės sumažėjimą lėmė nacionalinių institucijų sprendimas taikyti bankui pertvarkymo procedūrą, o ne ginčijamos pagalbos suteikimas, priešingai nei šioje byloje, kurioje FRESH sutarčių panaikinimą lėmė naštos pasidalijimo priemonės, kurios yra ginčijamos pagalbos, apie kurią buvo pranešta ir kuri buvo patvirtinta, sudedamoji dalis.

52.

Apibendrinant darytina išvada, kad Komisija neįrodė, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai, atmetęs jos pateiktą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, pripažino ieškinį priimtinu.

53.

Nepateikdama atskiro pagrindo Komisija teigia, kad ta aplinkybė, jog atsakovai Liuksemburgo teismuose pareiškė ieškinį dėl BMPS atlikto FRESH sutarčių nutraukimo, neleidžia jų laikyti „suinteresuotosiomis šalimis“ ir nesuteikia teisės pareikšti ieškinio siekiant ginčyti ginčijamą sprendimą. Šios bylos būtų svarbios tik siekiant patikrinti atsakovų suinteresuotumą pareikšti ieškinį, o šis reikalavimas skiriasi nuo teisės pareikšti ieškinį reikalavimo, kuris yra šio apeliacinio skundo dalykas.

54.

Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad Bendrasis Teismas šioje byloje iš minėtų bylų nepadarė jokių išvadų dėl atsakovų, kaip suinteresuotųjų šalių, statuso kaip tai suprantama pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį ir Reglamento 2015/1589 1 straipsnio h punktą.

55.

Taigi šis argumentas šioje byloje neturi reikšmės ir yra neveiksmingas.

56.

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal šio reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal minėto reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

57.

Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, siūlau priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas.

58.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui: