1.

Bezirksgericht Bleiburg (Bleiburgo apygardos teismas, Austrija) pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą tikslas – išaiškinti SESV 18 straipsnio pirmą pastraipą ir Reglamento (EB) Nr. 1393/2007 ( 2 ) 8 straipsnį, taip pat Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 ( 3 ) 36 ir 39 straipsnius, siejamus su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsniu ir ESS 4 straipsnio 3 dalimi.

2.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp LKW Walter Internationale Transportorganisation AG (toliau – ieškovė) ir CB ir kt. (toliau – atsakovai), trijų Austrijos advokatų kontoros narių, atstovavusių ieškovei per priverstinio vykdymo procedūrą Slovėnijoje. Kadangi jie per Slovėnijos teisės aktuose numatytą aštuonių dienų terminą nepareiškė prieštaravimo dėl ieškovei įteiktos nutarties dėl priverstinio vykdymo, ji tapo galutinė ir vykdytina, todėl ieškovei atsirado pareiga padengti minėtoje nutartyje nurodytą įsiskolinimą. Tokiomis aplinkybėmis ieškovė pareiškė ieškinį atsakovams prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, remdamasi tuo, kad jie, kaip advokatai, yra atsakingi už tai, kad Slovėnijos teismai atmetė jų pavėluotai pateiktą prieštaravimą. Tuo remdamasi, ieškovė prašė kompensuoti sumą, kurią turėjo sumokėti pasibaigus vykdymo procedūrai. Gindamiesi atsakovai teigia, kad nagrinėjami Slovėnijos teisės aktai neatitinka Sąjungos teisės, nes jais neužtikrinama veiksminga teismo dokumento adresato teisė į gynybą. Be to, atsakovai mano, kad šie teisės aktai yra diskriminaciniai, nes, kaip jie teigia, pagal juos Slovėnijoje įsisteigusioms šalims leidžiama nepagrįstai gauti naudos iš šių teisės aktų ypatumų, palyginti su kitose valstybėse narėse įsisteigusiomis šalimis.

3.

Ši byla suteikia Teisingumo Teismui galimybę išplėtoti savo jurisprudenciją, susijusią su teisminiu bendradarbiavimu civilinėse bylose, visų pirma kiek tai susiję su teisminių ir neteisminių dokumentų, kurie turi būti įteikti kitoje valstybėje narėje, perdavimu. Teisingumo Teismui reikės išaiškinti minėtus reglamentus taip, kad būtų pasiekti jų tikslai, t. y. gerinti teismo procedūrų veiksmingumą ir greitumą ir užtikrinti gerą teisingumo vykdymą, kartu nesusilpninant veiksmingo aptariamų teismo dokumentų adresatų teisės į gynybą užtikrinimo ( 4 ). Kadangi minėtais reglamentais nesiekiama suvienodinti visos civilinio proceso teisės ir jie grindžiami valstybėse narėse jau nustatytomis procedūromis laikantis jų procesinės autonomijos, kad būtų užtikrintas teisminių ir neteisminių dokumentų perdavimas laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje ( 5 ), Teisingumo Teismo prašoma patikrinti, ar aptariami Slovėnijos teisės aktai atitinka Sąjungos teisėje nustatytus reikalavimus.

4.

Reglamento Nr. 1393/2007 8 straipsnyje „Atsisakymas priimti dokumentą“ nustatyta:

„1.   Gaunančioji agentūra, naudodama II priede pateiktą tipinę formą, informuoja adresatą, kad jis gali atsisakyti priimti įteikiamą dokumentą arba grąžinti dokumentą gaunančiajai agentūrai per vieną savaitę, jeigu jis nėra parengtas viena iš šių kalbų arba nėra pridėtas jo vertimas į bet kurią iš šių kalbų:

2.   Jeigu gaunančiajai agentūrai pranešama apie adresato atsisakymą priimti dokumentą, kaip nurodoma šio straipsnio 1 dalyje, ji nedelsdama informuoja perduodančiąją agentūrą <...> ir grąžina prašymą bei dokumentus, kurių vertimo reikalaujama.

3.   Jeigu adresatas atsisakė priimti dokumentą pagal 1 dalį, galima ištaisyti dokumento įteikimo procedūrą, pagal šio reglamento nuostatas adresatui įteikiant dokumentą su pridėtu vertimu į 1 dalyje numatytą kalbą. Tuo atveju dokumento įteikimo data turi būti data, kurią dokumentas su pridėtu vertimu įteikiamas pagal valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisę. Tačiau kai pagal valstybės narės teisę dokumentas turi būti įteiktas per tam tikrą laikotarpį, data, į kurią reikia atsižvelgti pareiškėjo atžvilgiu, turi būti pirminio dokumento įteikimo data, nustatyta pagal 9 straipsnio 2 dalį.

4.   1, 2 ir 3 dalys taip pat taikomos teisminių dokumentų perdavimo ir įteikimo pagal 2 skyrių priemonėms.

5.   Taikant 1 dalį <...> institucija ar asmuo – kai įteikimas vykdomas pagal 14 straipsnį, informuoja adresatą, kad jis gali atsisakyti priimti dokumentą ir kad bet koks dokumentas, kurio atsisakoma, turi būti išsiunčiamas atitinkamai tiems darbuotojams, institucijai ar asmeniui.“

5.

Šio reglamento 9 straipsnyje „Įteikimo data“ numatyta:

„1.   Nepažeidžiant 8 straipsnio, dokumento įteikimo pagal 7 straipsnį data yra valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisėje nurodyta data, kurią dokumentas įteikiamas.

2.   Tačiau kai pagal valstybės narės teisę dokumentas turi būti įteiktas per tam tikrą laikotarpį, data, į kurią atsižvelgiama pareiškėjo atžvilgiu, turi būti pagal tos valstybės narės teisę nustatyta data.

3.   1 ir 2 dalys taip pat taikomos teisminių dokumentų perdavimo ir įteikimo pagal skyrių priemonėms.“

6.

Minėto reglamento I priede yra, be kita ko, dokumentų įteikimo arba neįteikimo pažymėjimas, kurio 12.3 punkte nurodyta:

„Dokumento adresatas buvo informuotas raštu apie tai, kad jis gali atsisakyti priimti dokumentą, jeigu dokumentas nėra parengtas kalba, kurią adresatas supranta, ar įteikimo vietos oficialia kalba arba viena iš oficialių kalbų, arba nėra pridėta vertimo į kalbą, kurią jis supranta, ar į įteikimo vietos oficialią kalbą arba vieną iš oficialių kalbų.“

7.

To paties reglamento II priede esančioje tipinėje formoje „Adresato informavimas apie teisę atsisakyti priimti dokumentą“ yra ši dokumento adresatui skirta informacija:

„Galite atsisakyti priimti šį dokumentą, jeigu jis nėra parengtas kalba, kurią suprantate, ar įteikimo vietos oficialia kalba arba viena iš oficialių kalbų, arba nėra pridėta vertimo į kalbą, kurią suprantate, ar į įteikimo vietos oficialią kalbą arba vieną iš oficialių kalbų.

Jei norite pasinaudoti šia teise, privalote atsisakyti priimti dokumentą jo įteikimo metu tiesiogiai pranešdami apie tai dokumentą įteikiančiam asmeniui arba per vieną savaitę grąžinti jį toliau nurodytu adresu, pareikšdami, kad atsisakote jį priimti.“

8.

Tipinėje formoje taip pat pateikiamas „adresato pareiškimas“, kurį adresatas turi pasirašyti, jei atsisako gauti atitinkamą dokumentą, ir kuris suformuluotas taip:

„Atsisakau priimti prie šio pareiškimo pridedamą dokumentą, kadangi jis nėra parengtas kalba, kurią suprantu, ar įteikimo vietos oficialia kalba arba viena iš oficialių kalbų, arba nėra pridėta vertimo į kalbą, kurią suprantu, ar į įteikimo vietos oficialią kalbą arba vieną iš oficialių kalbų.“

9.

Galiausiai tipinėje formoje numatyta, kad tokiu pat atveju adresatas turi nurodyti, kurią iš oficialiųjų Sąjungos kalbų jis supranta.

10.

Reglamentas Nr. 1393/2007 buvo panaikintas Reglamentu (ES) 2020/1784 ( 6 ), taikomu tik nuo 2022 m. liepos 1 d.

11.

Reglamento Nr. 1215/2012 III skyriaus „Teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas“ 1 skirsnyje „Teismo sprendimų pripažinimas“ esančio 36 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas pripažįstamas kitose valstybėse narėse netaikant jokių specialių procedūrų.“

12.

To paties III skyriaus 2 skirsnyje „Teismo sprendimų vykdymas“, be kita ko, yra 39 straipsnis, kuris suformuluotas taip:

„Vienoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas, kuris yra vykdytinas toje valstybėje narėje, yra vykdytinas kitoje valstybėje narėje ir tam nereikia jo skelbti vykdytinu.“

13.

Minėto III skyriaus 3 skirsnyje „Atsisakymas pripažinti arba vykdyti teismo sprendimą“ yra 1 poskirsnis „Atsisakymas pripažinti teismo sprendimą“ ir 2 poskirsnis „Atsisakymas vykdyti teismo sprendimą“.

14.

1 poskirsnyje esančiame 45 straipsnyje nustatyta:

„1.   Bet kurios suinteresuotosios šalies prašymu teismo sprendimas nepripažįstamas, jei:

<...>

<...>“

15.

2 poskirsnyje esančiame 46 straipsnyje numatyta:

„Asmeniui, kurio atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, pateikus prašymą, teismo sprendimą atsisakoma vykdyti tuo atveju, jei nustatomas vieno iš 45 straipsnyje nurodytų pagrindų buvimas.“

16.

Allgemeines bürgerliches Gesetzbuch (Bendrasis civilinis kodeksas, toliau – ABGB) 1295 straipsnis suformuluotas taip:

„(1) Bet kuris asmuo turi teisę reikalauti atlyginti žalą iš asmens, dėl kurio kaltės ji kilo; žala gali būti sukelta pažeidus sutartinę prievolę arba gali būti nesusijusi su sutartimi.

(2) Tas, kas, nusižengdamas gerai moralei, tyčia sukelia žalą, taip pat atsako, bet tik jei tai įvyko įgyvendinant teisę ir tik tuo atveju, jei įgyvendinant šią teisę buvo akivaizdžiai siekiama pakenkti kitam asmeniui.“

17.

ABGB 1299 straipsnyje nurodyta:

„Asmuo, kuris viešai eina pareigas, verčiasi menine veikla, profesija ar amatu arba laisva valia imasi verslo, kuriam reikalingas šio asmens meistriškumas ar neįprastas kruopštumas, taip parodo, kad mano galįs turėti būtiną kruopštumą ir reikalaujamas neeilines žinias; todėl jis turi atsakyti už tokių žinių nebuvimą. Tačiau, jeigu tas, kuris tokiam asmeniui patikėjo atlikti užduotį, žinojo apie jo nepatyrimą arba galėjo apie jį žinoti, jeigu būtų buvęs įprastai dėmesingas, tai pat turi prisiimti kaltę.“

18.

ABGB 1300 straipsnis suformuluotas taip:

„Ekspertas taip pat atsako, jei per klaidą ir už atlygį suteikia žalingą konsultaciją savo amato ar mokslo srityje. Išskyrus šį atvejį, konsultavęs asmuo atsako tik už žalą, kurią teikdamas konsultaciją sąmoningai padarė kitam asmeniui.“

19.

Zakon o izvršbi in zavarovanju (Vykdymo procedūrų įstatymas, toliau – ZIZ) 9 straipsnyje, susijusiame su apskundimo priemonėmis apeliaciniame procese ir apeliacinio teismo teritorine jurisdikcija vykdymo bylose remiantis autentišku dokumentu, nustatyta:

„Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties gali būti paduodamas apeliacinis skundas, jei įstatyme nenustatyta kitaip. Skolininko teisių gynimo priemonė, kuria jis gali pasinaudoti prieš nutartį dėl priverstinio vykdymo, kuria patenkinamas prašymas, yra prieštaravimas.

Apeliacinis skundas ir prieštaravimas turi būti pateikti per 8 dienas nuo pirmosios instancijos teismo nutarties įteikimo, jei įstatyme nenumatyta kitaip.

Laiku paduotas patvirtintas apeliacinis skundas įteikiamas priešingai šaliai, kad ji pateiktų atsakymą, jeigu jai taip pat buvo įteikta pirmosios instancijos teismo nutartis, dėl kurios pateiktas apeliacinis skundas.

Nutartis dėl prieštaravimo gali būti skundžiama.

Skundas ir prieštaravimas neturi stabdomojo poveikio, nebent įstatyme nustatyta kitaip.

Sprendimas dėl apeliacinio skundo yra galutinis.

<...>“

20.

ZIZ 53 straipsnyje „Skolininko prieštaravimas kaip vienintelė teisių gynimo priemonė“ nurodyta:

„Skolininkas gali pareikšti prieštaravimą dėl nutarties dėl priverstinio vykdymo, priimtos po to, kai pateikiamas prašymas dėl priverstinio vykdymo, išskyrus atvejus, kai jis ginčija tik sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų.

Prieštaravimas turi būti pagrįstas. Prieštaravime skolininkas turi nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo prieštaravimą, ir pateikti įrodymų, kurių nepateikus prieštaravimas laikomas nemotyvuotu.

<...>“

21.

ZIZ 61 straipsnyje „Prieštaravimas dėl nutarties, priimtos remiantis autentišku dokumentu“ numatyta:

„Prieštaravimas dėl nutarties dėl priverstinio vykdymo, priimtos remiantis autentišku dokumentu, reglamentuojamas šio įstatymo 53 ir 54 straipsniuose <...>

Jei ankstesnėje dalyje nurodytu prieštaravimu siekiama užginčyti nutarties dėl priverstinio vykdymo dalį, kuria skolininkui nurodoma sumokėti skolą, laikoma, kad prieštaravimas šiuo klausimu yra motyvuotas, jei skolininkas nurodo faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo prieštaravimą, ir pateikia įrodymus, patvirtinančius prieštaravime nurodytas faktines aplinkybes.

<...>“

22.

Ieškovė yra Austrijos bendrovių registre įregistruota bendrovė, vykdanti veiklą tarptautinio prekių vežimo srityje. Atsakovai yra advokatų kontoros, kurios buveinė yra Klagenfurte (Austrija) ir kuri atstovavo ieškovei per priverstinio vykdymo procedūrą Slovėnijoje, nariai.

23.

Vykstant šiai procedūrai bendrovė Transport Gaj d.o.o. prašė areštuoti 25 ieškovės skolinius reikalavimus įvairioms Slovėnijos bendrovėms. 2019 m. spalio 30 d. Liublianos apygardos teismas (Slovėnija) paštu įteikė ieškovei slovėnų kalba surašytą nutartį dėl priverstinio vykdymo, kurio suma 17610 EUR. Ši nutartis buvo priimta remiantis vien sąskaitomis faktūromis ir prieš tai neišklausius ieškovės pastabų.

24.

Minėta nutartis ieškovės teisės tarnybai buvo perduota vidaus raštu tik 2019 m. lapkričio 4 d.2019 m. lapkričio 5 d. ieškovei ir atsakovams pasikeitus informacija apie perduoto dokumento pobūdį ir pasekmes, ieškovė paprašė atsakovų pateikti prieštaravimą dėl nutarties dėl priverstinio vykdymo. Tarp dokumentų, kuriuos ieškovė nusiuntė atsakovams, buvo ir voko fotokopija, iš kurios matyti, kad ieškovė 2019 m. spalio 30 d. iš tikrųjų gavo nutartį dėl priverstinio vykdymo.

25.

2019 m. lapkričio 11 d. atsakovai pateikė Liublianos apygardos teismui motyvuotą prieštaravimą dėl nutarties dėl priverstinio vykdymo.

26.

2019 m. lapkričio 12 d. atsakovai iš šio teismo gavo raginimą per aštuonias dienas sumokėti 55 EUR teisinių išlaidų, jis buvo įvykdytas laiku.

27.

2019 m. gruodžio 10 d. sprendimu minėtas teismas atmetė pateiktą prieštaravimą kaip pateiktą pavėluotai, motyvuodamas tuo, kad jis buvo pateiktas praėjus daugiau kaip aštuonioms dienoms po to, kai buvo pranešta apie nutartį dėl priverstinio vykdymo.

28.

Vėliau atsakovai ieškovės vardu apskundė tokį sprendimą, remdamiesi aštuonių dienų termino pateikti prieštaravimą neatitiktimi Konstitucijai, ir pažymėjo, kad toks trumpas terminas nesuderinamas su Sąjungos teise. Mariboro (Slovėnija) apeliacinis teismas šį apeliacinį skundą atmetė. Kadangi nutartis dėl priverstinio vykdymo tapo galutinė ir vykdytina, ieškovė sumokėjo visą skolą.

29.

Šiomis aplinkybėmis ieškovė pareiškė ieškinį Bleiburgo apygardos teisme, remdamasi atsakovų, kaip advokatų, atsakomybe už tai, kad Slovėnijos teismai atmetė prieštaravimą dėl nutarties dėl priverstinio vykdymo, ir šiuo pagrindu pareikalavo grąžinti pasibaigus vykdymo procedūrai sumokėtą sumą, t. y. 22168,09 EUR, o tai atitinka pagrindinio skolinio reikalavimo vertę su palūkanomis ir bylinėjimosi išlaidomis.

30.

2020 m. liepos 10 d. minėtas teismas įpareigojo atsakovus sumokėti reikalaujamą sumą.

31.

Jie apskundė tokį įpareigojimą.

32.

Gindamiesi atsakovai teigia, kad Slovėnijos teisės aktuose nustatytas aštuonių dienų terminas pateikti prieštaravimą dėl nutarties dėl priverstinio vykdymo neatitinka Sąjungos teisės, būtent Reglamento Nr. 1215/2012 36 ir 39 straipsnių, Reglamento Nr. 1393/2007 8 straipsnio ir 19 straipsnio 4 dalies, SESV 18 straipsnio pirmos pastraipos ir Chartijos 47 straipsnio. Be to, jie patikslina, kad nors prie rašto vokiečių kalba buvo pridėta informacija, susijusi su galimybe atsisakyti priimti nutartį dėl priverstinio vykdymo, ji buvo pasimetusi tarp šią nutartį sudariusių 12 puslapių. Be to, minėta nutartis nėra vykdytina už Slovėnijos ribų, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 36 ir 39 straipsnius. Todėl tai, kad ji yra vykdytina šioje valstybėje narėje, yra ieškovės diskriminacija pagal SESV 18 straipsnio pirmą pastraipą dėl jos buveinės vietos.

33.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, Slovėnijos teisės aktuose nustatytas aštuonių dienų terminas pateikti prieštaravimą dėl nutarties dėl priverstinio vykdymo, priimtos pasibaigus supaprastintai vykdymo procedūrai, per kurią skundas pateikiamas elektroninėmis priemonėmis remiantis autentišku dokumentu, šiuo atveju – sąskaitomis faktūromis, gali kelti riziką, kad atsakovas negalės laiku pateikti pagrįsto prieštaravimo dėl tokios nutarties. Tokią riziką padidina tai, kad atsakovas įsteigtas kitoje valstybėje. Todėl toks terminas gali prieštarauti Reglamento Nr. 1215/2012 36 ir 39 straipsniams, siejamiems su Chartijos 47 straipsniu. Jei toks nesuderinamumas būtų konstatuotas, Slovėnijos teismai nebūtų privalėję atsižvelgti į šį terminą per priverstinio vykdymo procedūrą. Šiuo atveju prieštaravimą atsakovai pateikė laiku.

34.

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad byloje, kurioje priimtas 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimas Profi Credit Polska (C‑176/17, EU:C:2018:711, toliau – Sprendimas Profi Credit Polska,), Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į kitus Sąjungos teisės aktus, nusprendė, kad 14 dienų terminas pateikti prieštaravimą dėl mokėjimo įsakymo, išduoto remiantis paprastuoju vekseliu, ir šiuo tikslu reikalaujamos procedūrinės taisyklės kelia didelę riziką, kad vartotojas nepareikš prieštaravimo ar kad jis bus nepriimtinas.

35.

Dėl Reglamento Nr. 1393/2007 8 straipsnio aiškinimo minėtam teismui kyla klausimas, nuo kada pradedamas skaičiuoti terminas pareikšti prieštaravimą dėl įteikto dokumento. Šiuo klausimu jis mano, kad siekiant nustatyti, ar teise paduoti skundą buvo pasinaudota per dokumentą įteikusios valstybės narės teisės aktuose nustatytą terminą, reikia sulaukti, kol pasibaigs vienos savaitės terminas, nustatytas dokumentui, apie kurį pranešta, grąžinti.

36.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat abejoja, ar Slovėnijos teisės aktuose numatytas terminas pateikti prieštaravimą dėl nutarties dėl priverstinio vykdymo yra suderinamas su SESV 18 straipsniu, nes mano, kad tokie teisės aktai dar labiau paveikia kitose valstybėse narėse įsteigtus atsakovus, kurie priversti imtis papildomų veiksmų, susijusių su dokumentų, apie kuriuos pranešta, vertimu.

37.

Šiomis aplinkybėmis Bezirksgericht Bleiburg (Bleiburgo apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

38.

2020 m. lapkričio 6 d. nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2021 m. sausio 8 d.

39.

Šalys pagrindinėje byloje ir Europos Komisija pateikė rašytines pastabas per Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nustatytą terminą.

40.

Pagal Procedūros reglamento 61 straipsnio 1 dalį Teisingumo Teismas 2021 m. lapkričio 9 d. paprašė Slovėnijos vyriausybės atsakyti į klausimus. Rašytiniai atsakymai į šiuos klausimus buvo pateikti per nustatytą terminą.

41.

Pagal Procedūros reglamento 76 straipsnio 2 dalį Teisingumo Teismas nusprendė nerengti teismo posėdžio.

42.

Civilinėse bylose labai svarbu įteikti bylos iškėlimo dokumentą, nes nuo to priklauso atsakovo informavimas. Tarpvalstybiniuose ginčuose kalbiniai ir procesinių sistemų skirtumai kliudo tinkamai informuoti atsakovą, taigi ir šalių lygiateisiškumo principui. Suvokdamas šias problemas, Sąjungos teisės aktų leidėjas reglamentavo bylos iškėlimo dokumentų įteikimą, kad jis būtų veiksmingesnis ( 7 ). Taigi, nors Sąjungos teise siekiama užtikrinti teisminių ir neteisminių dokumentų perdavimą laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje remiantis valstybių narių jau nustatytomis procedūromis, tam tikri aspektai vis dėlto turėjo būti kruopščiai suvienodinti siekiant priimti tinkamus sprendimus dėl pirmiau nurodytų problemų ( 8 ).

43.

Tai pasakytina apie Reglamento 1393/2007 8 straipsnyje numatytą teisę atsisakyti priimti dokumentą dėl galimo kalbos, kuria parengti atitinkami dokumentai, nemokėjimo; tai yra vertingas adresato teisės į gynybą užtikrinimo mechanizmas. Šiomis aplinkybėmis taip pat svarbu paminėti Reglamento Nr. 1215/2012 45 ir 46 straipsniuose numatytą teisę atsisakyti pripažinti ir vykdyti sprendimą, kai bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas atsakovui nebuvo įteiktas laiku ir tokiu būdu, kad jis galėtų pasirengti gynybai. Kadangi šiomis antrinės teisės nuostatomis siekiama užtikrinti veiksmingą teismo dokumento adresato gynybą ( 9 ), jas reikės aiškinti atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintą teisę į veiksmingą teisinę gynybą. Galimas SESV 18 straipsnio aiškinimo aktualumas kyla iš poreikio ištaisyti trūkumus, atsirandančius dėl nacionalinės civilinio proceso teisės aktų įvairovės Sąjungoje. Dėl šių nuostatų išaiškinimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė tris prejudicinius klausimus.

44.

Veiksminga gynyba priklauso, be kita ko, nuo tam skiriamo laiko, todėl reikia numatyti pagrįstus terminus. Būtent šiame kontekste kyla klausimas dėl Slovėnijos teisėje numatyto aštuonių dienų termino. Kaip jau buvo nurodyta šios išvados įžangoje ( 10 ), Teisingumo Teismas turės nustatyti, ar šis terminas ir jo apskaičiavimo taisyklės atitinka reikalavimus, nustatytus Sąjungos teisės sistemoje ( 11 ). Kadangi antrasis prejudicinis klausimas susijęs tik su termino atskaitos taško problema, o pirmasis – ir su termino trukme, manau, kad pirmiausia reikia išnagrinėti antrąjį prejudicinį klausimą.

45.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1393/2007 8 straipsnis, siejamas su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias remiantis šio reglamento nuostatomis įteikto teismo dokumento apskundimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio dokumento įteikimo momento. Jei atsakymas būtų teigiamas, minėtam teismui kyla klausimas, ar šios nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad šis terminas turi būti pradedamas skaičiuoti tik pasibaigus šio reglamento 8 straipsnio 1 dalyje numatytam vienos savaitės terminui, per kurį turi būti pranešta apie atsisakymą priimti įteikiamą dokumentą.

46.

Mano nuomone, atsakymą į šį klausimą galima gauti kartu aiškinant Reglamento Nr. 1393/2007 8 ir 9 straipsnius, siejamus su Chartijos 47 straipsniu, kaip paaiškinsiu toliau.

47.

Reglamento Nr. 1393/2007 9 straipsnyje apibrėžiami kriterijai, susiję su data, į kurią reikia atsižvelgti, kiek tai susiję su dokumento įteikimu. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, pagal kurį įteikimo data yra ta, kai dokumentas buvo įteiktas laikantis gaunančiosios valstybės teisės aktų, siekiant apsaugoti adresato teises. Kaip aiškiai matyti iš šios nuostatos („nepažeidžiant 8 straipsnio“), šis principas taikomas, kai dokumento adresatas nepasinaudojo teise atsisakyti priimti dokumentą pagal Reglamento Nr. 1393/2007 8 straipsnį.

48.

Reglamento Nr. 1393/2007 8 straipsnio 1 dalyje dokumento adresatui numatyta galimybė atsisakyti priimti dokumentą, jei šis dokumentas nėra parengtas adresatui suprantama kalba arba vykdymo valstybės narės oficialiąja kalba arba, jei toje valstybėje narėje yra kelios oficialiosios kalbos, vietos, kurioje dokumentas turi būti įteiktas, oficialiąja kalba arba viena iš oficialiųjų kalbų arba jei nėra pridėtas tokio dokumento vertimas į bet kurią iš šių kalbų. Pagal šią nuostatą gaunančioji agentūra turi informuoti adresatą apie jo teisę atsisakyti priimti dokumentą naudodama šio reglamento II priede pateiktą tipinę formą. Sąlygos, kuriomis adresatui buvo pranešta apie šią informaciją, turi būti nurodytos remiantis šio reglamento I priede pateiktu dokumentų įteikimo arba neįteikimo pažymėjimu. Reglamento Nr. 1393/2007 8 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta atsisakymo priimti dokumentą tvarka, t. y. jo įteikimo metu arba grąžinant dokumentą gaunančiajai agentūrai per vieną savaitę.

49.

Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad teisę atsisakyti priimti įteiktiną dokumentą lemia būtinybė apsaugoti šio dokumento adresato teisę į gynybą, remiantis Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje ir 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisingo bylos nagrinėjimo reikalavimais. Nors pagrindinis Reglamento Nr. 1393/2007 tikslas yra pagerinti teismo procesų veiksmingumą ir juos paspartinti, taip pat užtikrinti gerą teisingumo vykdymą, Teisingumo Teismas nusprendė, kad šių tikslų negalima pasiekti kaip nors susilpninus atitinkamų dokumentų adresatų teisę į gynybą ( 12 ).

50.

Reikia priminti, kad Teisingumo Teismas yra pažymėjęs galimybės atsisakyti priimti įteiktiną teismo dokumentą svarbą pripažindamas šią galimybę adresato „teise“ ( 13 ). Taip pat reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas pabrėžė, jog „gaunančioji agentūra visada ir šiuo klausimu neturėdama jokios diskrecijos“ turi informuoti dokumento adresatą apie jo teisę atsisakyti priimti jį, „visais atvejais šiuo tikslu naudodama minėtą tipinę formą“. Kaip yra nurodęs Teisingumo Teismas, tipinės formos perdavimas yra „esminis formos reikalavimas“ ( 14 ). Nors Teisingumo Teismas nemanė, kad tokios tipinės formos neperdavimas yra negaliojimo pagrindas, vis dėlto jis nurodė, kad tai yra procedūrinis pažeidimas, kurį siuntėjas turi ištaisyti, išsiųsdamas dokumento vertimą į adresato suprantamą kalbą arba į gaunančiosios valstybės narės oficialiąją kalbą ( 15 ). Šis principas įtvirtintas Reglamento Nr. 1393/2007 8 straipsnio 3 dalyje.

51.

Taigi aiškinant Reglamento Nr. 1393/2007 8 ir 9 straipsnius, siejamus su Chartijos 47 straipsniu, darytina išvada, kad tuo atveju, kai įteiktino dokumento adresatas nepasinaudoja teise atsisakyti jį priimti, terminas pasinaudoti teise apskųsti taip įteiktą dokumentą pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai toks dokumentas buvo teisėtai įteiktas.

52.

Pritariu Komisijos nuomonei, kad, siekiant užtikrinti veiksmingą teismo dokumento adresato teisės į gynybą paisymą, nebūtina atidėti termino apskųsti sprendimą, kuris yra pagal Reglamentą Nr. 1393/2007 įteiktas teismo dokumentas, pradžios. Man atrodo, kad šios teisės jau pakankamai apsaugomos adresatui suteikiant galimybę atsisakyti priimti dokumentą, kuris parengtas ne ta kalba, kuria prieš jį būtų galima remtis ( 16 ). Kadangi pagal minėto reglamento 8 straipsnį adresato prašoma „reaguoti“ tik dokumento įteikimo momentu arba grąžinant dokumentą gaunančiajai agentūrai per vieną savaitę, negalima pagrįstai teigti, kad adresatui nustatyti neproporcingi reikalavimai jo interesams apsaugoti.

53.

Nemanau, kad pagrindinės bylos aplinkybės pateisintų kitokį vertinimą. Pirma, neginčijama, kad įteiktiną dokumentą, t. y. nutartį dėl priverstinio vykdymo, ieškovė, o vėliau ir atsakovai gavo slovėnų kalba ir kad ieškovei buvo pranešta apie jos teisę atsisakyti priimti šią nutartį naudojant Reglamento Nr. 1393/2007 II priede pateiktą formą vokiečių kalba. Antra, reikia pažymėti, kad ieškovė, atstovaujama atsakovų, nepasirinko pasinaudoti šia teise, todėl šios nutarties įteikimo data pagal šio reglamento 9 straipsnio 1 dalį turėtų būti laikoma data, kai ieškovė faktiškai gavo minėtą nutartį, t. y. 2019 m. spalio 30 d.

54.

Nors šalys pagrindinėje byloje teigia, kad dėl tariamos komunikacijos klaidos jos iš pradžių manė, kad nutartis buvo įteikta 2019 m. lapkričio 4 d., vis dėlto jos neginčija to, kad atlikus vidinį patikrinimą joms pavyko nustatyti, jog nutartis dėl priverstinio vykdymo buvo faktiškai gauta 2019 m. spalio 30 d.

55.

Taigi man atrodo, kad ieškovė, atstovaujama atsakovų kaip teisėtai įgaliotų atstovų, sąmoningai atsisakė esminės teisės, suteiktos jai pagal Reglamentą Nr. 1393/2007 ( 17 ). Todėl ieškovė negali pagrįstai remtis teisės į gynybą pažeidimu motyvuodama vien tuo, kad terminas pateikti prieštaravimą dėl nutarties dėl priverstinio vykdymo pradėtas skaičiuoti nuo minėtos nutarties įteikimo dienos ( 18 ). Kadangi tokie argumentai akivaizdžiai neatitinka ieškovės elgesio pagrindinėje byloje, manau, kad juos reikia atmesti vadovaujantis teisės principu, kad neleidžiama prieštarauti sau kito asmens nenaudai („venire contra factum proprium non valet“) ( 19 ).

56.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad į antrąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip: Reglamento Nr. 1393/2007 8 straipsnio 1 ir 3 dalys, siejamos su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nedraudžiami teismo sprendimą priėmusios valstybės nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos terminas apskųsti sprendimą kaip teismo dokumentą, įteiktą pagal Reglamentą Nr. 1393/2007, pradedamas skaičiuoti nuo šio dokumento įteikimo momento, o ne tik tada, kai pasibaigia minėto straipsnio 1 dalyje numatytas vienos savaitės terminas atsisakyti priimti šį dokumentą.

57.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad, gavęs atsakovams pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti Reglamento Nr. 1215/2012 36 ir 39 straipsnius, siekdamas sužinoti, ar Slovėnijos teisės aktuose numatytas aštuonių dienų terminas pareikšti prieštaravimą dėl nutarties dėl priverstinio vykdymo leidžia veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą, o gal dėl šio termino, atsižvelgiant į jo trukmę ir Slovėnijos prieštaravimo procedūros ypatumus, turi būti atsisakyta pripažinti ir vykdyti tokią nutartį.

58.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip matyti iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos, nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo taikoma svarbos prezumpcija, todėl atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pagal SESV 267 straipsnį pateikto prejudicinio klausimo galima tik tuomet, jeigu, be kita ko, akivaizdu, kad nacionalinio teismo prašomas Sąjungos teisės normos išaiškinimas arba jos galiojimo įvertinimas visiškai nesusiję su pagrindinės bylos aplinkybėmis ar dalyku, arba kai problema yra hipotetinė ( 20 ).

59.

Nors klausimas dėl nutarties dėl priverstinio vykdymo pripažinimo ir vykdymo Austrijoje nekyla, nes ieškovė jau sumokėjo šioje nutartyje konstatuotą skolą, atrodo, kad pirmajam klausimui taikoma svarbos prezumpcija, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų turėti galimybę išnagrinėti atsakovų gynybos argumentų pagrįstumą.

60.

Antra, pritariant Komisijai reikia pažymėti, kad nors formaliai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo pirmajame klausime nurodo Reglamento Nr. 1215/2012 36 ir 39 straipsnius, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad jo abejonės iš esmės susijusios su pagrindu atsisakyti pripažinti ir vykdyti teismo sprendimą, kai bylos iškėlimo arba lygiavertis dokumentas atsakovui nebuvo įteiktas laiku, kad jis galėtų pasinaudoti teise į gynybą pagal šio reglamento 45 straipsnio 1 dalies b punktą ir 46 straipsnį.

61.

Kadangi Teisingumo Teismas turi jurisdikciją iš visos minėto teismo pateiktos informacijos, ypač iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies, atrinkti aiškintinus Sąjungos teisės klausimus atsižvelgdamas į ginčo dalyką ( 21 ), pateiktas pirmasis klausimas turi būti suprantamas kaip susijęs su reglamento 45 straipsnio 1 dalies b punktu ir 46 straipsniu.

62.

Taigi pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalies b punktą ir 46 straipsnį, siejamus su Chartijos 47 straipsniu, reikia aiškinti taip, kad reikia atsisakyti pripažinti ir vykdyti teismo sprendimą, priimtą be rungimosi principu grindžiamo proceso, jeigu šis sprendimas turi būti apskųstas per aštuonių dienų terminą kita kalba nei oficialioji atsakovo gyvenamosios vietos kalba arba viena iš oficialiųjų jo gyvenamosios vietos kalbų ar kita nei atsakovui suprantama kalba.

63.

Kaip matyti iš kartu aiškinamų Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalies b punkto ir 46 straipsnio nuostatų, kai teismo sprendimas priimamas už akių, jeigu bylos iškėlimo arba lygiavertis dokumentas nebuvo įteiktas atsakovui laiku ir taip, kad jis galėtų pasirengti gynybai, tokio sprendimo pripažinti ir vykdyti nereikia, nebent dėl tokio sprendimo nesiimama jokios apskundimo priemonės, nors atsakovas galėjo tai padaryti.

64.

Siekiant atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmąjį klausimą, pirmiausia reikia išnagrinėti, ar nutartis dėl priverstinio vykdymo, kurią Slovėnijos teismai priėmė vykstant procesui, kuris nebuvo grindžiamas rungimosi principu, gali būti laikoma „bylos iškėlimo ar lygiaverčiu dokumentu“, kaip tai suprantama pagal minėtas nuostatas.

65.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip Teisingumo Teismas konstatavo savo jurisprudencijoje, susijusioje su 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselyje pasirašytos Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo ( 22 ) 27 straipsnio 2 punktu ir taikytinoje iš esmės lygiavertėms Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatoms, bylos iškėlimo ar lygiaverčio dokumento sąvoka reiškia dokumentą (-us), kuris (-ie) turi būti tinkamai ir laiku įteiktas (-i) atsakovui, kad jis galėtų remtis savo teisėmis prieš priimant vykdytiną teismo sprendimą kilmės valstybėje narėje ( 23 ).

66.

Pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju būtent taip ir yra. Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikta informacija, Slovėnijos teismų ieškovės nenaudai priimta nutartis dėl priverstinio vykdymo buvo priimta remiantis ne galutiniu vykdomuoju raštu, o vien sąskaitomis faktūromis ir prieš tai neišklausius ieškovės pagrindinėje byloje pastabų. Nuo faktinio šios nutarties dėl priverstinio vykdymo įteikimo pradedamas skaičiuoti terminas, per kurį ieškovė gali pareikšti prieštaravimą ir pateikti gynybos argumentus.

67.

Taigi, kaip ir dokumentai, nagrinėti byloje, kurioje priimtas 1995 m. liepos 13 d. Sprendimas Hengst Import (C‑474/93, EU:C:1995:243), pagrindinėje byloje nagrinėjama nutartis dėl priverstinio vykdymo turi būti laikoma „bylos iškėlimo ar lygiaverčiu dokumentu“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalies b punktą ir 46 straipsnį.

68.

Šiomis aplinkybėmis taip pat reikia priminti, jog Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos 27 straipsnio 2 punktas išlieka taikytinas, kai atsakovas pateikė prieštaravimą dėl už akių priimto sprendimo ir kilmės valstybės teismas pripažino prieštaravimą nepriimtinu motyvuodamas tuo, kad jau pasibaigė terminas pareikšti prieštaravimą. Kadangi prieštaravimo atmetimas kaip nepriimtino reiškia, kad už akių priimtas sprendimas išlieka nepakitęs, Teisingumo Teismas nusprendė, jog pagal šio straipsnio tikslą reikalaujama, kad teismas, į kurį kreipiamasi, atliktų šioje nuostatoje nurodytą kontrolę ( 24 ).

69.

Atsižvelgiant į šią analizę, toliau kyla klausimas, ar Slovėnijos teisės aktuose nustatytas aštuonių dienų terminas pareikšti prieštaravimą dėl nutarties dėl priverstinio vykdymo suteikia adresatui laiko, kuris yra būtinas, kad jis galėtų pasirengti gynybai pagal Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalies b punktą.

70.

Šis reikalavimas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintą pagrindinę teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir kartu į veiksmingumo principą.

71.

Pirma, nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta, kad terminas pateikti prieštaravimą dėl nutarties dėl priverstinio vykdymo yra aštuonios dienos, iš esmės gali būti pateisinami tikslu užtikrinti Reglamente Nr. 1215/2012 numatytą greitą ir paprastą valstybėje narėje priimtų teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą ir teisinį saugumą. Antra, kaip ne kartą yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, nors civilinio proceso teisės aktais pirmiausia siekiama pagerinti teismo procesų veiksmingumą ir juos paspartinti, taip pat užtikrinti gerą teisingumo vykdymą, šių tikslų negalima pasiekti kaip nors susilpninus atitinkamų dokumentų adresatų teisę į gynybą ( 25 ).

72.

Siekiant nustatyti, ar teismo procesas pažeidžia teisę į veiksmingą teisinę gynybą, reikia išsiaiškinti, ar nacionalinėje teisėje numatytos prieštaravimo procedūros ypatumai nesukelia didelės rizikos, kad atitinkamos šalys nepateiks reikalaujamo prieštaravimo ( 26 ). Visų pirma terminas parengti ir pareikšti veiksmingą ieškinį turi būti faktiškai pakankamas ( 27 ). Nacionalinėse teisės sistemose numatytos procedūros gali reikšmingai skirtis, tačiau reikia priminti, kad tarp kriterijų, į kuriuos, kaip nurodė Teisingumo Teismas, reikia atsižvelgti vertinant, ar terminas yra tinkamas teisės į gynybą apsaugai užtikrinti, yra, be kita ko, tai, kokią svarbą suinteresuotiesiems asmenims turės priimtini sprendimai, ir procedūrų sudėtingumas ( 28 ).

73.

Dėl šios bylos manau, kad mokėjimo įsakymo vykdymas kelia nemažą riziką, nes toks teismo sprendimas tiesiogiai paveikia adresato turtinius interesus. Šis argumentas yra dar svarbesnis todėl, kad, kaip šioje byloje nagrinėjamu atveju, mokėjimo įsakymas yra dėl didelės sumos. Be to, negalima atmesti galimybės, kad, be šios turtinės rizikos, yra ir kitų būtinų ir teisėtų priežasčių, kurios gali pateisinti poreikį gintis teisme, t. y. išvengti žalos reputacijai, susijusios su tokiu procesu. Kaip savo rašytinėse pastabose nurodo ieškovė, ji buvo priversta sumokėti skolą, kurios iš jos buvo reikalaujama, vien dėl to, kad Slovėnijoje ji turėjo skolinių reikalavimų kitiems skolininkams, kurie galėjo būti išieškoti, ir kad jos reputacijai būtų buvusi padaryta didelė žala, jei jos skoliniams reikalavimams būtų taikyta vykdymo procedūra. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, man atrodo nepaneigiama, kad ieškovė yra akivaizdžiai suinteresuota apsiginti nuo Liublianos apygardos teismo priimtos nutarties. Todėl nagrinėjamos procedūros svarba ieškovei negalima abejoti.

74.

Kalbant apie nagrinėjamos procedūros sudėtingumą, manau, kad norint pateikti prieštaravimą dėl nutarties dėl priverstinio vykdymo reikia imtis veiksmų, nes, pirma, reikia išsiaiškinti skolinio reikalavimo atsiradimo aplinkybes ir, antra, pateikti teisinius argumentus, galinčius sukelti abejonių šio reikalavimo pagrįstumu arba jo vykdytinumu, atsižvelgiant į civilinio proceso taisykles, susijusias su įrodinėjimo pareiga. Atsižvelgiant į aplinkybes, tokia užduotis gali būti ypač sudėtinga, todėl gali tekti kreiptis pagalbos į konsultantą teisės klausimais, advokatą ar kitą teisės specialistą.

75.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirmiau, reikia pažymėti, kad pastarasis aspektas gali turėti lemiamą įtaką vertinant klausimą, ar procesinis terminas gali būti laikomas pakankamu veiksmingai gynybai užtikrinti ( 29 ). Kadangi paprastai didelių sunkumų patirs asmuo, kuris nėra teisės specialistas, o ne būtiną profesinę kvalifikaciją ar patirtį turintis asmuo, pirmajam reikės ilgesnio termino. Tačiau paprastai pagal visas proceso normas nacionaliniam teismui nesuteikiama jokios diskrecijos nustatant terminus, netgi juos pratęsiant, kad būtų galima atsižvelgti į tokią galimybę. Todėl teismo dokumento adresatas privalės laikytis nustatyto termino, neturėdamas galimybės būti vertinamas palankiau.

76.

Bet kuriuo atveju esu įsitikinęs, kad proceso sudėtingumas negali būti vertinamas tik abstrakčiai. Atrodo, kad labiau būtina atsižvelgti į nagrinėjamos procedūros taisykles kaip į visumą, kaip, pavyzdžiui, rodo Teisingumo Teismo jurisprudencija, kurią nurodysiu toliau.

77.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Sprendime Profi Credit Polska, kuris buvo susijęs su situacija, panašia į nagrinėjamąją pagrindinėje byloje, Teisingumo Teismas dėl Direktyvos 93/13/EEB ( 30 ) 7 straipsnio 1 dalies nusprendė, kad esant tokiems nacionalinės teisės aktams, kuriuose numatyta, kad prieštaravimas dėl mokėjimo įsakymo turi būti pareikštas per dvi savaites ir kad atsakovas prieštaravimo pareiškime turi nurodyti pagrindus ir prieštaravimus, taip pat faktines aplinkybes ir įrodymus, kurie leidžia teismui įvertinti, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga, kyla rizika, kad vartotojas nepateiks prieštaravimo arba jis bus nepriimtinas ( 31 ).

78.

Svarbu pažymėti, kad Teisingumo Teismas iš esmės pritarė generalinės advokatės J. Kokott toje byloje pasiūlytam sprendimui, keletą kartų pateikdamas nuorodą į generalinės advokatės išvadoje pateiktą teisinį vertinimą. Manau, kad minėta išvada yra ypač svarbi šioje byloje, nes leidžia geriau suprasti priežastis, dėl kurių Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad dėl nagrinėjamų procesinių taisyklių naudojimasis teise užginčyti mokėjimo įsakymą galėjo tapti pernelyg sudėtingas. Konkrečiau kalbant, generalinė advokatė laikėsi nuomonės, kad vis dėlto dviejų savaičių terminas „nėra per trumpas, kad vartotojas per šį laikotarpį apskritai galėtų imtis kokių nors veiksmų“, ir kad šis terminas suderinamas su veiksmingumo principu tik jeigu vartotojas „neprivalo per šį laikotarpį pateikti faktinių aplinkybių ir įrodymų, kurių pagrindu vertinama, ar paskolos sutartyje yra nesąžiningų sąlygų“ ( 32 ).

79.

Šis argumentavimas man atrodo logiškas ir taikytinas šioje byloje, atsižvelgiant į proceso taisyklių, kurias Teisingumo Teismas nagrinėjo byloje Profi Credit Polska, ir šioje byloje nagrinėjamų proceso taisyklių panašumus. Kad būtų galima geriau suprasti analizę, nurodysiu kriterijus, kuriais Teisingumo Teismas rėmėsi minėtoje byloje ir kurie, mano nuomone, šioje byloje nagrinėjamu atveju yra įvykdyti. Apžvelgęs abiejų bylų panašumus, paaiškinsiu, kokias išvadas, mano nuomone, reikėtų padaryti nagrinėjant šią bylą.

80.

Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad abiejų bylų dalykas yra teisė pateikti prieštaravimą dėl nutarties, kuria išduotas mokėjimo įsakymas. Teismo dokumento adresato procesinė padėtis šiose abiejose bylose iš esmės yra tokia pati, t. y. kad jis privalo gintis nuo teismo sprendimo, priimto prieš tai nesurengus rungimosi principu grindžiamo proceso ir nesant vykdomojo rašto, remiantis vien vykdymo prašančios šalies teiginiais, o teismo, kuriame pradėta mokėjimo įsakymo procedūra, funkcijos apsiriboja patikrinimu, ar dokumentai, patvirtinantys skolinio reikalavimo buvimą, formaliai atitinka reikalavimus ( 33 ).

81.

Kaip ir pagal nacionalinės teisės aktus, nagrinėtus byloje Profi Credit Polska, pagal šioje byloje nagrinėjamus Slovėnijos teisės aktus reikalaujama, kad prieštaravimas dėl nutarties dėl priverstinio vykdymo būtų motyvuotas ir visų pirma kad nurodžius tam tikras faktines aplinkybes būtų pateikti jas patvirtinantys įrodymai ( 34 ). Taigi abiejose bylose nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose nustatyti procedūriniai reikalavimai yra gana griežti, nes teismo dokumento adresatui nepakanka „sureaguoti“ į nutartį dėl priverstinio vykdymo, pavyzdžiui, pirmiausia išreiškiant savo valią gintis, pasinaudojant leidimu vėlesniu procedūros etapu raštu pateikti pastabas, suteikiant šiuo tikslu ilgesnį terminą.

82.

Šioje byloje teismo dokumento adresatas privalo pateikti „išsamų“ atsiliepimą, kuriame turi būti nurodytos visos reikšmingos faktinės aplinkybės ir įrodymai, per terminą, kuris pradedamas skaičiuoti nuo nutarties įteikimo dienos, o tam, kaip jau paaiškinau, reikia didelių pastangų ( 35 ). Turint omenyje tai, kad tokia užduotis ne visais atvejais gali būti atlikta be advokato ar kito teisės specialisto teisinės konsultacijos, logiška daryti išvadą, kad dėl tokio reikalavimo kyla rizika, kad teismo dokumento adresatas negalės pateikti prieštaravimo ar kad jis bus nepriimtinas.

83.

Teisinėje praktikoje plačiai pripažįstama, kad reikalingo laiko turėjimas yra esminė sąlyga tinkamai pasirengti gynybai teisme. Be to, reikia pažymėti, kad teisės turėti laiko, reikalingo pasirengti gynybai, garantija, kaip vienas iš teisingam bylos nagrinėjimui būdingų elementų, išreiškia teisinės valstybės principą ( 36 ). Dėl šių priežasčių logiška daryti prielaidą, kad kuo ilgesnis terminas procesiniam dokumentui parengti, tuo kruopščiau tai galima padaryti.

84.

Remdamasis šiais samprotavimais, turiu pažymėti, kad šioje byloje terminas pateikti prieštaravimą dėl nutarties dėl priverstinio vykdymo yra tik aštuonios dienos ir jo neleidžiama pratęsti, o byloje Profi Credit Polska šis terminas buvo dvi savaitės ( 37 ). Be to, reikia nurodyti, kad, remiantis Slovėnijos vyriausybės rašytinėse pastabose pateikta informacija, šiuose teisės aktuose neatsižvelgiama į šventines ir nedarbo dienas, nebent tai paskutinė termino diena. Tokiu atveju terminas pasibaigia kitos darbo dienos pabaigoje. Vadinasi, nagrinėjami Slovėnijos teisės aktai yra daug labiau ribojantys, todėl papildomai apsunkina gynybą. Taigi Teisingumo Teismo kritika dėl termino, numatyto tokiomis aplinkybėmis, kuriomis buvo priimtas Sprendimas Profi Credit Polska, trumpumo juo labiau turi būti taikoma šioje byloje.

85.

Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad Slovėnijos teisės aktai panašūs į byloje Profi Credit Polska nagrinėtus Lenkijos teisės aktus dar ir tuo, kad pagal juos reikalaujama sumokėti teisines išlaidas. Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikta informacija, atsakovai gavo Liublianos apygardos teismo raginimą per aštuonias dienas sumokėti teisines išlaidas, ir jis buvo įvykdytas laiku ( 38 ).

86.

Nors nagrinėjamu atveju sumokėta suma neatrodo itin didelė, vis dėlto nereikia pamiršti, kad prievolė apmokėti teisines išlaidas bet kuriuo atveju yra administracinis reikalavimas, kurio turi būti laikomasi. Be to, negalima atmesti galimybės, kad yra kitų atvejų, kai nutarties dėl priverstinio vykdymo adresatas turės sumokėti didesnes sumas. Dėl šių priežasčių šios analizės tikslais man atrodo pagrįsta manyti, kad tokios teisės normos, kaip nagrinėjamos šioje byloje, kuriose nustatyta pareiga per labai trumpą laiką sumokėti teisines išlaidas, gali atgrasyti teismo dokumento adresatą nuo prieštaravimo nutarčiai dėl mokėjimo įsakymo, kaip Teisingumo Teismas teisingai nurodė minėtoje byloje ( 39 ).

87.

Norėčiau pateikti kelias pastabas dėl abiejų bylų faktinių aplinkybių skirtumo, susijusio su atitinkamo teisminio dokumento adresato statusu. Suprantu, kad verslininkams jų teisiniuose santykiuose taikomi griežtesni apdairumo reikalavimai nei vartotojams. Paprastai įmonė turi tam tikrų žinių ir patirties tvarkyti sutartinius santykius su savo prekybos partneriais ir klientais, o tai leidžia jai sumaniau veikti verslo pasaulyje. Kadangi akivaizdu, kad taip nėra vartotojo atveju, jis turi būti laikomas ypač vertu apsaugos. Ši mintis išreikšta gausioje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje dėl Direktyvos 93/13 ( 40 ), kuriai priskiriamas ir sprendimas byloje Profi Credit Polska. To sprendimo analizė atskleidžia teisinius argumentus, grindžiamus tikslu apsaugoti vartotojus, nes, kaip nurodo Teisingumo Teismas, jų padėtis yra mažiau palanki nei pardavėjų ar tiekėjų ( 41 ).

88.

Atsižvelgdamas į tai, nemanau, kad vien ši aplinkybė gali turėti lemiamą įtaką analizei. Nors šioje byloje nutartis dėl mokėjimo įsakymo skirta tarptautinio prekių vežimo srityje veikiančiai įmonei, t. y. pardavėjui ar tiekėjui, man atrodo, kad aštuonių dienų terminas yra per trumpas, kad ši įmonė galėtų visapusiškai pasinaudoti savo teise į veiksmingą gynybą. Todėl šiuo analizės etapu reikia konstatuoti, kad net taikant griežtą apdairumo standartą nagrinėjami teisės aktai neatitinka Sąjungos teisės reikalavimų.

89.

Nurodyti panašumai, kuriuos galima nustatyti tarp abiejų bylų, atskleidžia kliūtis, su kuriomis teismo dokumento adresatas susiduria tokioje situacijoje, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad nacionalinėse proceso teisės normose nustatytais reikalavimais neatsižvelgiama į tai, kad teismo dokumento, kuris yra nutartis dėl priverstinio vykdymo, adresatui, nepasinaudojusiam teise atsisakyti priimti minėtą dokumentą pagal Reglamento Nr. 1393/2007 8 straipsnio 1 dalį, reikia laiko susipažinti su perduotų dokumentų turiniu, kreiptis teisinės konsultacijos į advokatą ar kitą teisės specialistą, sumokėti pagal teisės aktus reikalaujamas teisines išlaidas, pasirengti gynybai teisme ( 42 ), galimai išversti dokumentus ir išsiųsti atsiliepimą į ieškinį, kuriame būtų nurodytos visos faktinės aplinkybės ir įrodymai, reikšmingi teismui, į kurį kreipėsi kreditorius, kurio buveinė yra kitoje valstybėje narėje.

90.

Iš šioje išvadoje pateiktų argumentų matyti, kad vertinant, ar terminas prieštaravimui dėl nutarties dėl priverstinio vykdymo pateikti leidžia veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą, būtina atsižvelgti į visus šiuos aspektus. Juk tokio termino atgrasomąjį pobūdį neretai lemia daug veiksnių, susijusių su nacionalinės teisės aktų reikalavimais proceso srityje. Atsižvelgdamas į tai, manau, kad jei būtų nustatyta, jog nagrinėjamu terminu dėl jo trukmės ir prieštaravimo procedūros ypatumų pažeista minėta teisė į gynybą, dėl tokio konstatavimo reikėtų atsisakyti pripažinti ir vykdyti tokią nutartį, nes tai yra vienintelis būdas užtikrinti veiksmingą atitinkamo asmens apsaugą.

91.

Kadangi šioje byloje Slovėnijos teisės aktuose nustatytos sąlygos prieštaravimui dėl mokėjimo įsakymo pateikti yra tokios pat griežtos ar net griežtesnės nei sąlygos, nustatytos Lenkijos teisės aktuose, nagrinėtuose byloje Profi Credit Polska, manau, kad dėl visų šių sąlygų gali būti pernelyg sudėtinga pasinaudoti teise prieštarauti pagal Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalies b punktą ir 46 straipsnį, siejamus su Chartijos 47 straipsniu ( 43 ).

92.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, turiu pažymėti, kad (su sąlyga, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į šios išvados 87 punkte nurodytus kriterijus, atliks vertinimą) veiksminga teisės į gynybą apsauga tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, neužtikrinama. Todėl manau, kad pagal Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalies b punktą ir 46 straipsnį, siejamus su Chartijos 47 straipsniu, reikia atsisakyti pripažinti ir vykdyti tokiomis aplinkybėmis priimtą nutartį dėl mokėjimo įsakymo.

93.

Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių siūlau atsakyti į pirmąjį prejudicinį klausimą taip: Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalies b punktą ir 46 straipsnį, siejamus su Chartijos 47 straipsniu, reikia aiškinti taip, kad turi būti atsisakyta pripažinti ir vykdyti teismo sprendimą, priimtą ne per rungimosi principu grindžiamą procedūrą, jei skundas dėl tokio sprendimo turi būti paduotas kita kalba nei atsakovo gyvenamosios vietos valstybės narės oficialiąja kalba arba, jei toje valstybėje narėje yra kelios oficialiosios kalbos, kita kalba nei atsakovo gyvenamosios vietos oficialiąja kalba ar viena iš oficialiųjų kalbų ir kai pagal valstybės narės, kurioje buvo priimtas teismo sprendimas, teisę neatnaujinamas apskundimo terminas yra tik aštuonios kalendorinės dienos.

94.

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar SESV 18 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiami valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos prieštaravimas dėl nutarties dėl priverstinio vykdymo turi būti motyvuotas ir pateiktas per aštuonias dienas, neatsižvelgiant į tai, kad šios nutarties adresatas yra įsisteigęs kitoje valstybėje narėje ir kad minėta nutartis nėra parengta nei valstybės narės, į kurią kreipiamasi, oficialiąja kalba, nei adresatui suprantama kalba.

95.

Dėl SESV 18 straipsnio aiškinimo reikia priminti, kad, kaip matyti iš suformuotos jurisprudencijos, jis savarankiškai taikomas tik tose Sąjungos teisės reglamentuojamose srityse, kurioms SESV nenumatyta specialių nediskriminavimo taisyklių ( 44 ).

96.

Pagal SESV 18 straipsnį draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės, o tai apima įvairias netiesioginės diskriminacijos formas, pavyzdžiui, dėl specialios kalbų vartojimo tvarkos ( 45 ). Šiuo klausimu, kiek tai susiję su Reglamentu Nr. 1393/2007, reikia pažymėti, kad jo 8 straipsnyje sukonkretinamas draudimas diskriminuoti dėl proceso šalių kalbos, todėl SESV 18 straipsnio 1 dalies nereikia aiškinti atskirai.

97.

Kiek tai susiję su Reglamentu Nr. 1215/2012, reikia konstatuoti, kad byloje, susijusioje su klausimu, ar galimą diskriminaciją pagal šį straipsnį galima nustatyti iš Kroatijos teisės ypatumų, susijusių su raštais dėl priverstinio vykdymo, kuriuos Kroatijos notarai išduoda remdamiesi autentišku dokumentu ir kurie negalėjo būti nei pripažinti, nei vykdomi kitoje valstybėje narėje pagal šį reglamentą, nesant kitų specialiųjų nuostatų dėl nediskriminavimo pagal šį reglamentą, Teisingumo Teismas aiškino SESV 18 straipsnį atskirai ( 46 ).

98.

SESV 18 straipsnyje įtvirtintas vienodo požiūrio principas ir juo siekiama panaikinti visas priemones, pagal kurias vienos valstybės narės piliečiai vertinami skirtingai ir dėl to atsiduria nepalankesnėje faktinėje ar teisinėje padėtyje, palyginti su kitos valstybės narės piliečiais. Taip juo siekiama išvengti, kad panašios situacijos Sąjungos teisės srityje nebūtų vertinamos skirtingai, ir atvirkščiai.

99.

Nagrinėjamu atveju ieškovė, atstovaujama atsakovų, nusprendė nepasinaudoti teise atsisakyti priimti dokumentą, numatyta Reglamento Nr. 1393/2007 8 straipsnio 1 dalyje ( 47 ). Todėl jos padėtis yra tokia pati kaip ir Slovėnijos piliečių, kiek tai susiję su terminu pateikti prieštaravimą dėl nutarties dėl priverstinio vykdymo. Be to, Slovėnijos vyriausybė į šį klausimą taip pat atkreipė dėmesį savo rašytinėse pastabose. Todėl neatrodo, kad Slovėnijos teisės aktuose įtvirtintas skirtingas požiūris atsižvelgiant į pilietybės kriterijų.

100.

Kadangi, pirma, šioje byloje taikomos specialios nediskriminavimo taisyklės ir, antra, teismo dokumento adresatas savo noru atsisakė būti vertinamas skirtingai nei tokioje pačioje situacijoje esantys Slovėnijos piliečiai, nesuprantu, kaip turėtų būti taikomas SESV 18 straipsnis. Taigi šios nuostatos išaiškinimas nėra būtinas siekiant išspręsti ginčą pagrindinėje byloje. Vis dėlto manau, kad tikslinga tai aiškiai nurodyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, siekiant aiškumo ir geresnio atsakymų, kuriuos Teisingumo Teismas pateiks į jo prejudicinius klausimus, suvokimo.

101.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip: SESV 18 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis netaikomas tokiai situacijai, kai teismo dokumento adresatas atsisakė pasinaudoti savo teise atsisakyti priimti šį dokumentą pagal Reglamento Nr. 1393/2007 8 straipsnio 1 dalį.

102.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Bezirksgericht Bleiburg (Bleiburgo apygardos teismas, Austrija) pateiktus prejudicinius klausimus: