1

SESV 270 straipsniu ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 50a straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovas LR prašo, pirma, panaikinti 2020 m. sausio 9 d. Europos investicijų banko (EIB) sprendimą neskirti jam persikėlimo išmokos (toliau – ginčijamas sprendimas) ir, antra, įpareigoti EIB sumokėti persikėlimo išmoką ir palūkanas, apskaičiuotas taikant Europos Centrinio Banko (ECB) palūkanų normą, padidintą 2 procentiniais punktais.

2

[Konfidencialu] EIB įdarbino ieškovą; į pensiją jis išėjo [konfidencialu].

3

Šiuo laikotarpiu ieškovas gyveno su šeima [konfidencialu].

4

2019 m. rugsėjo 4 d. ieškovas paprašė EIB sumokėti persikėlimo išmoką, motyvuodamas tuo, kad po išėjimo į pensiją persikėlė į [konfidencialu].

5

2020 m. sausio 9 d. EIB ginčijamu sprendimu atmetė ieškovo prašymą, motyvuodamas tuo, kad šis yra namo, į kurį persikėlė, savininkas ir dėl to neatitinka EIB darbuotojams taikomų administracinių nuostatų (toliau – administracinės nuostatos) 13 straipsnyje numatytų persikėlimo išmokos skyrimo sąlygų.

6

2020 m. vasario 19 d. ieškovas paprašė EIB pirmininko skirti persikėlimo išmoką, jeigu byloje – kurioje vėliau priimtas 2021 m. gegužės 12 d. Sprendimas DF ir DG / EIB (T‑387/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:258) – Bendrasis Teismas priimtų sprendimą ieškovų naudai, o nepatenkinus šio reikalavimo – peržiūrėti ginčijamą sprendimą pagal EIB personalo reglamento 41 straipsnį.

7

2020 m. gegužės 15 d. sprendimu, apie kurį pranešta 2020 m. gegužės 20 d., EIB atmetė ieškovo prašymą peržiūrėti sprendimą (toliau – sprendimas atmesti prašymą dėl peržiūros), motyvuodamas tuo, kad pagal jo aiškinimą administracinių nuostatų 13 straipsnio pirmos pastraipos antroje įtraukoje vartojama sąvoka „savo namų ūkis“ reiškia tarnautojo ar jo šeimos nario nuosavybę.

8

Ieškovas Bendrojo Teismo prašo:

9

EIB Bendrojo Teismo prašo:

10

Antruoju reikalavimu ieškovas Bendrojo Teismo prašo panaikinti sprendimą atmesti prašymą dėl peržiūros.

11

Pagal visų pirma su Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatais (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) susijusią suformuotą jurisprudenciją, kurią reikia pagal analogiją taikyti nagrinėjamu atveju, reikalavimas panaikinti, oficialiai pateiktas dėl sprendimo atmesti skundą, tuo atveju, kai to sprendimo turinys nėra savarankiškas, lemia tai, kad į Bendrąjį Teismą kreipiamasi dėl akto, dėl kurio buvo pateiktas skundas (šiuo klausimu žr. 2021 m. kovo 17 d. Sprendimo EJ / EIB, T‑585/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:142, 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

12

Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad sprendimas atmesti prašymą dėl peržiūros nekeičia nei skundžiamo sprendimo, kuriuo EIB atsisakė skirti ieškovui persikėlimo išmoką už persikraustymą į [konfidencialu], prasmės, nei jo apimties.

13

Taigi reikia konstatuoti, kad sprendime atmesti prašymą dėl peržiūros EIB iš naujo nenagrinėjo ieškovo situacijos atsižvelgiant į naujas teisines ir faktines aplinkybes, kurias jis būtų galėjęs pateikti dėl ginčijamo sprendimo, o atsakydamas į 2020 m. vasario 19 d. ieškovo prašymą dėl peržiūros tik pateikė paaiškinimus dėl to sprendimo motyvų. Tačiau tokie paaiškinimai negali pateisinti to, kad prašymo peržiūrėti sprendimą atmetimas būtų laikomas atskiru ieškovo nenaudai priimtu aktu.

14

Taigi reikalavimas dėl panaikinimo turi būti laikomas pateiktu tik dėl ginčijamo sprendimo, kurio teisėtumas vis dėlto turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į sprendime atmesti prašymą dėl peržiūros pateiktus motyvus, kurie laikomi sutampančiais su ginčijamo sprendimo motyvais (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 14 d. Sprendimo KO / Komisija, T‑389/20, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:436, 15 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

15

Grįsdamas pirmąjį reikalavimą ieškovas nurodo keturis pagrindus, grindžiamus, pirma, administracinių nuostatų 13 straipsnio pažeidimu, antra, pareigos konsultuotis su EIB personalo atstovais pažeidimu, trečia, proporcingumo, įgytų teisių apsaugos, teisėtų lūkesčių apsaugos principų ir pareigos numatyti pereinamojo laikotarpio tvarką pažeidimu ir, ketvirta, vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principų, rūpestingumo pareigos ir gero administravimo principo pažeidimu.

16

Dėl pirmojo pagrindo ieškovas tvirtina, kad EIB klaidingai aiškina administracinių nuostatų 13 straipsnį, susijusį su išlaidų kompensavimu ir fiksuoto dydžio išmoka paliekant tarnybą.

17

Ieškovas teigia, kad EIB klaidingai aiškina žodžių junginį „savo namų ūkis“ kaip reiškiantį „nekilnojamąjį turtą, kurio bent nedidelė dalis nuosavybės teise priklauso tarnautojui arba jo sutuoktiniui“, net jei atitinkamas tarnautojas ar jo šeima jame negyvena ir niekada negyveno.

18

EIB teigimu, ginčijamame sprendime remiamasi ne nauju žodžių junginio „savo namų ūkis“ aiškinimu, o teisingu administracinių nuostatų 13 straipsnio, aiškinamo atsižvelgiant į jo kontekstą, bendrą struktūrą ir tikslą, taikymu. EIB mano, kad dėl ieškovės pateikto administracinių nuostatų 13 straipsnio pirmos pastraipos antros įtraukos aiškinimo ši nuostata taptų neveiksminga.

19

Vadovaujantis suformuota jurisprudencija, aiškinant Europos Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus. Sąjungos teisės nuostatos genezė taip pat gali atskleisti jai aiškinti svarbias aplinkybes (2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo CRCAM, C‑337/20, EU:C:2021:671, 31 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2021 m. kovo 10 d. Sprendimo AM / EIB, T‑134/19, EU:T:2021:119, 60 punktą).

20

Visų pirma, reikia priminti, kad pagrindinei bylai taikomos redakcijos administracinių nuostatų 13 straipsnis suformuluotas taip:

„Suinteresuotasis asmuo, kuris palikęs tarnybą pakeitė savo gyvenamąją vietą, kad įsikurtų ne mažesniu kaip 50 [kilometrų (km)] atstumu nuo paskutinės darbo vietos, turi teisę į:

<…>

13.3. Persikėlimo išmoka

Suinteresuotasis asmuo, kuris išdirbo trejus metus (arba kuriam minimalios tarnybos trukmės sąlyga netaikoma, jeigu [EIB] nutraukė sutartį arba jos nepratęsė), po to, kai faktiškai įsikuria naujoje gyvenamojoje vietoje, gauna persikėlimo išmoką, lygią jo paskutiniam baziniam mėnesiniam darbo užmokesčiui, su sąlyga, kad jis nebuvo atleistas iš darbo dėl svarbios priežasties.

Be to, suinteresuotasis asmuo, kurio šeima (jeigu gyveno kartu su juo) faktiškai apsigyvena jo naujoje gyvenamojoje vietoje, esančioje ne mažiau kaip 50 km atstumu tiesia linija nuo darbo vietos, gauna dvigubą šios išmokos sumą.

Kai abu [EIB] dirbantys sutuoktiniai turi teisę į persikėlimo išmoką, ji mokama tik sutuoktiniui, kurio bazinis mėnesinis darbo užmokestis yra didesnis.“ (Neoficialus vertimas.)

21

Taigi, kalbant apie administracinių nuostatų 13 straipsnio formuluotę, reikia konstatuoti, kad šiame straipsnyje numatyta, jog fiksuoto dydžio persikėlimo išmoka mokama EIB tarnautojui, kuris palikęs tarnybą pakeitė savo gyvenamąją vietą ir įsikūrė ne mažiau kaip 50 kilometrų (km) atstumu nuo paskutinės darbo vietos.

22

Vis dėlto administracinių nuostatų 13 straipsnio pirmosios pastraipos antroje įtraukoje šios išmokos mokėjimas susiejamas su sąlyga, kad atitinkamas tarnautojas nebūtų apsigyvenęs savo namų ūkyje.

23

Kadangi administracinėse nuostatose sąvokos „gyvenamoji vieta“ ir „namų ūkis“ neapibrėžtos, šias sąvokas reikia aiškinti atsižvelgiant į jų įprastą reikšmę bendrinėje kalboje (šiuo klausimu žr. 2021 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Phantasialand, C‑406/20, EU:C:2021:720, 28 ir 29 punktus).

24

Vis dėlto reikia pažymėti, kad prancūzų kalbos žodis „foyer“ („namų ūkis“), esantis administracinių nuostatų versijoje prancūzų kalba, į šių nuostatų versiją anglų kalba buvo išverstas kaip „home“ ir EIB rėmėsi pastarąja versija tiek ginčijamame sprendime, tiek sprendime atmesti prašymą dėl peržiūros.

25

Anglų kalbos žodis „home“ taip pat reiškia namą ar butą, todėl žodžių junginys „own home“ gali būti aiškinamas kaip darantis nuorodą (kaip teigia EIB) į nekilnojamojo turto sąvoką.

26

Vis dėlto pagal Académie française žodyną prancūzų kalbos žodis „foyer“ („namų ūkis“) reiškia vietą, kur kūrenama ugnis, ir, be to, vietą, kur gyvena asmens šeima. Kalbant apie prancūzų kalbos būdvardį „propre“ („savas“), esantį prieš žodį „foyer“ („namų ūkis“), pažymėtina, kad vienintelis jo tikslas – sustiprinant savybinį būdvardį „son“ („savo“) pabrėžti aplinkybę, kad tai yra būtent tarnautojo namų ūkis.

27

Pagal suformuotą jurisprudenciją vienoje iš Sąjungos teisės nuostatos kalbinių versijų vartojama formuluotė negali būti vienintelis šios nuostatos aiškinimo pagrindas ar įgyti prioriteto prieš kitas kalbines versijas. Sąjungos teisės nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos vienodai, atsižvelgiant į versijas visomis Sąjungos kalbomis. Esant Sąjungos teisės akto įvairių kalbinių versijų neatitikimų, atitinkama nuostata iš esmės turi būti aiškinama atsižvelgiant į bendrą teisės akto, kurio dalis ji yra, struktūrą ir tikslą (šiuo klausimu žr. 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Trapeza Peiraios, C‑243/20, EU:C:2021:1045, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

28

Nagrinėjamu atveju byloje taikytina administracinių nuostatų 13 straipsnio versija priimta remiantis prancūzų kalba parengtu ir priimtu pasiūlymu ir EIB nusprendė administracinių nuostatų įžanginės dalies paskutinėje pastraipoje aiškiai nurodyti, kad minėtų nuostatų versijos anglų ir vokiečių kalbomis yra „originalios versijos prancūzų kalba vertimas“.

29

Taigi šiomis ypatingomis aplinkybėmis, siekiant objektyviai nustatyti aptariamos nuostatos autoriaus ketinimą ją priimant, šioje byloje Bendrasis Teismas turi išaiškinti sąvokas „résidence“ („gyvenamoji vieta“) ir „foyer“ („namų ūkis“) pagal jų įprastą reikšmę prancūzų kalboje.

30

Remiantis Académie française žodyne pateikta apibrėžtimi, sąvoka „résidence“ („gyvenamoji vieta“) reiškia tai, kad esama nuolat arba visam laikui įsikūrus vienoje vietoje, taigi reiškia vietą ar būstą, kur asmuo yra įsikūręs.

31

Iš administracinių nuostatų 13 straipsnio teksto matyti, kad EIB tarnautojas, kuris palikęs tarnybą pakeitė savo gyvenamąją vietą ir apsigyveno ne mažiau kaip 50 kilometrų atstumu nuo paskutinės darbo vietos, turi teisę į persikėlimo išmoką, jeigu ši gyvenamoji vieta nesutampa su būstu, kuriame gyvena jo šeima.

32

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, priešingai, nei teigia EIB, aplinkybės, kad pareigūnas ar tarnautojas turi nekilnojamojo turto kurioje nors valstybėje (visų pirma jo kilmės šalyje), nepakanka, kad būtų įrodyta, jog jis ten nuolat ar įprastai gyveno arba ketino apsigyventi toje šalyje (šiuo klausimu žr. 2020 m. lapkričio 25 d. Sprendimo UI / Komisija, T‑362/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:562, 82 punktą).

33

Taigi vien aplinkybė, kad pareigūnas ar tarnautojas kurioje nors valstybėje nuomojasi būstą arba yra jo savininkas (tai susiję su laisve organizuoti savo asmeninį ir šeiminį gyvenimą), negali įrodyti, kad šis asmuo minėtoje šalyje yra įkūręs nuolatinį ar įprastą savo interesų centrą (šiuo klausimu žr. 2010 m. kovo 9 d. Sprendimo Tzvetanova / Komisija, F‑33/09, EU:F:2010:18, 52 punktą).

34

Galiausiai asmens turimas būstas nebūtinai ir ne visuomet yra šio asmens šeimos narių gyvenamoji vieta.

35

Tad reikia suprasti, kad pagal administracinių nuostatų 13 straipsnio pirmos pastraipos antroje įtraukoje esančią frazę „jeigu jis neapsigyveno savo namų ūkyje“ persikėlimo išmoka neskiriama tuomet, kai atitinkamas tarnautojas perkelia savo nuolatinę gyvenamąją vietą į vietą, kur gyvena jo šeimos nariai, o ne kai būstas, į kurį tarnautojas persikelia, priklauso jam asmeniškai.

36

Be to, administracinių nuostatų 13 straipsnio pirmos pastraipos antros įtraukos aiškinimas pagal kontekstą patvirtina pažodinį šio straipsnio aiškinimą.

37

Pirma, su įsikūrimo išmoka susijusio administracinių nuostatų 1.3 straipsnio antros pastraipos pirmame sakinyje, su įsikūrimo išmoka į išorės biurus paskirtiems darbuotojams susijusio administracinių nuostatų VII priedo 5 straipsnio antroje pastraipoje ir su darbuotojų, paskirtų į už Sąjungos ribų esančius išorės biurus, būstu susijusio šio priedo 6 straipsnio antroje pastraipoje, siekiant nurodyti tarnautojo gyvenamąją vietą, kai jo šeimos nariai gyvena kartu su juo, vartojama sąvoka „namų ūkis“.

38

Be to, pagal su administracinėmis procedūromis medicinos srityje susijusio administracinių nuostatų X priedo 3.10 straipsnio pirmos pastraipos b punktą ir trečią pastraipą tarnautojas privalo nedelsdamas informuoti EIB medicinos tarnybą apie bet kokius sunkios užkrečiamos ligos atvejus, susijusius su juo pačiu arba kitais „jo namų ūkio nariais“.

39

Taigi šios nuostatos patvirtina aiškinimą, kad administracinių nuostatų 13 straipsnio pirmos pastraipos antroje įtraukoje vartojama sąvoka „namų ūkis“ reiškia vietą, kurioje nuolat gyvena tarnautojo šeimos nariai, o ne būstą, kurio savininkas yra tarnautojas.

40

Antra, reikia pažymėti, kad su išlaidų kompensavimu ir fiksuoto dydžio išmokomis pradedant tarnybą arba paskiriant į kitą darbo vietą susijusio administracinių nuostatų 1 straipsnio pirmos pastraipos antroje įtraukoje yra nuostata, pagal kurią teisė į įsikūrimo išmoką nesuteikiama; ši nuostata suformuluota lygiai taip pat kaip tų pačių nuostatų 13 straipsnio pirmos pastraipos antroje įtraukoje.

41

Be to, Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 5 straipsnio, susijusio su įsikūrimo išmoka, 4 dalyje taip pat yra nuostata, pagal kurią teisė į šią išmoką nesuteikiama, jeigu pareigūnas buvo paskirtas į vietą, kur gyvena jo šeima.

42

Pagal SESV 308 straipsnį EIB turi funkcinį ir institucinį savarankiškumą ir EIB statute – visų pirma nurodant, kad SESV 336 straipsnis, pagal kurį Europos Parlamentui ir Europos Sąjungos Tarybai suteikiama kompetencija priimti Pareigūnų tarnybos nuostatus ir kitų Sąjungos institucijų tarnautojų įdarbinimo sąlygas, netaikomas – šiai institucijai suteikiamas funkcinis savarankiškumas, nustatant jos darbuotojams taikytinas taisykles. Taigi naudodamasis šia teise EIB pasirinko sutartinę, o ne nuostatuose įtvirtintą tvarką, todėl Pareigūnų tarnybos nuostatuose įtvirtintos taisyklės negali būti taikomos EIB ir jo darbuotojų darbo santykiams (šiuo klausimu žr. 2003 m. liepos 10 d. Sprendimo Komisija / EIB, C‑15/00, EU:C:2003:396, 101 punktą ir 2004 m. gruodžio 16 d. Sprendimo De Nicola / EIB, T‑120/01 ir T‑300/01, EU:T:2004:367, 57 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

43

Vis dėlto šioje byloje EIB nenurodė, kaip jo funkcinis savarankiškumas būtų pažeistas pateikiant tokį administracinių nuostatų 13 straipsnio pirmos pastraipos antros įtraukos aiškinimą, koks išplaukia pagal analogiją taikant dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų priimtą jurisprudenciją, įtvirtintą šio sprendimo 44 punkte minėtame sprendime.

44

Taigi Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 5 straipsnio 4 dalyje numatyta teisės į įsikūrimo išmoką nesuteikimo sąlyga taikoma tuo atveju, kai pareigūnas dirba toje vietoje, kurioje jau gyvena jo šeima, ir įsikuria su ja, nes jis nepatirs įsikūrimo išlaidų (2015 m. lapkričio 18 d. Sprendimo FH / Parlamentas, F‑26/15, EU:F:2015:137, 35 punktas).

45

Be to, iš su Pareigūnų tarnybos nuostatais susijusios jurisprudencijos, kuri taikytina ir nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į identiškas administracinių nuostatų 1 ir 13 straipsnių formuluotes, matyti, kad tarp įsikūrimo ir persikėlimo išmokų ne tik nėra jokio funkcinio skirtumo, bet – atvirkščiai – pagal savo tikslą jos yra labai panašios (šiuo klausimu žr. 2001 m. balandžio 24 d. Sprendimo Miranda / Komisija, T‑37/99, EU:T:2001:122, 29 punktą).

46

Taigi šio sprendimo 44 punkte nurodyta jurisprudencija, susijusi su Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 5 straipsnyje numatyta įsikūrimo išmoka, pagal analogiją taikoma šio priedo 6 straipsnyje ir administracinių nuostatų 13 straipsnyje numatytai persikėlimo išmokai, taip pat šių nuostatų 1 straipsnyje reglamentuojamai įsikūrimo išmokai.

47

Žinoma, skiriasi, viena vertus, administracinių nuostatų 1 straipsnio pirmos pastraipos antros įtraukos ir 13 straipsnio pirmos pastraipos antros įtraukos ir, kita vertus, Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 5 straipsnio 4 dalies formuluotės.

48

Vis dėlto neatrodo, kad dėl šio vien redakcinio pobūdžio skirtumo būtų neįmanoma Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 5 straipsnio 4 dalyje numatytos teisės į įsikūrimo išmoką nesuteikimo sąlygos aiškinimo taikyti įsikūrimo ir persikėlimo išmokoms, numatytoms EIB tarnautojams administracinėse nuostatose.

49

Galiausiai, trečia, teleologinis administracinių nuostatų 13 straipsnio pirmos pastraipos antros įtraukos aiškinimas patvirtina pažodinį ir kontekstinį jos aiškinimą.

50

Kaip teisingai pažymi EIB, persikėlimo išmokos tikslas, išplaukiantis iš jurisprudencijos, susijusios su Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 6 straipsnyje numatyta persikėlimo išmoka, yra padengti ir sumažinti išlaidas, atsiradusias dėl buvusio pareigūno ar tarnautojo persikėlimo į naują aplinką neribotam, bet pakankamai ilgam laikotarpiui dėl to, kad, galutinai palikus tarnybą, pasikeitė jo pagrindinė gyvenamoji vieta (šiuo klausimu žr. 2001 m. balandžio 24 d. Sprendimo Miranda / Komisija, T‑37/99, EU:T:2001:122, 29 punktą).

51

Nors administracinių nuostatų 13 straipsnio pirmoje pastraipoje persikėlimo išmokos skyrimas siejamas tik su atitinkamo tarnautojo gyvenamosios vietos perkėlimu į ne mažiau kaip 50 kilometrų nuo darbo vietos esančią vietovę, šioje nuostatoje nurodytas gyvenamosios vietos perkėlimas neišvengiamai reiškia, kad šio tarnautojo nuolatinė gyvenamoji vieta faktiškai perkeliama į naują vietą, nurodytą kaip persikėlimo vieta (pagal analogiją žr. 2001 m. balandžio 24 d. Sprendimo Miranda / Komisija, T‑37/99, EU:T:2001:122, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

52

Šiomis aplinkybėmis laikoma, kad išlaidos, kurių buvęs tarnautojas priverstas patirti dėl to, kad po to, kai galutinai paliko tarnybą, pasikeitė jo pagrindinė gyvenamoji vieta, yra didesnės tuomet, kai jis persikelia su savo šeima; tai yra pateisinimas to, kad tokiu atveju, remiantis administracinių nuostatų 13.3 straipsnio antra pastraipa, toks tarnautojas gauna persikėlimo išmoką, atitinkančią dvigubą paskutinio bazinio mėnesinio darbo užmokesčio sumą (pagal analogiją žr. 2015 m. lapkričio 19 d. Sprendimo van der Spree / Komisija, F‑37/15, EU:F:2015:139, 29 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

53

Šioje byloje nagrinėjamu atveju, kai tarnautojas, palikęs tarnybą, persikelia su savo šeima (kai ji gyveno su juo paskutinėje jo darbo vietoje), neatrodo, jog dėl to, kad būstas, į kurį tarnautojas persikelia, yra jo nuosavybė, jis nepatiria jokių išlaidų, susijusių su jo ir šeimos pagrindinės gyvenamosios vietos perkėlimu, taip pat su jo ir šeimos narių integracija naujoje gyvenamojoje vietoje ilgam laikotarpiui.

54

Reikia pažymėti, kad išlaidų, kurias padengia administracinių nuostatų 13 straipsnio pirmos pastraipos antroje įtraukoje numatyta persikėlimo išmoka, pobūdis nėra apibrėžtas, o tai, be to, supaprastina administracijos užduotį, nes ji neprivalo patikrinti tarnautojo realiai patirtų išlaidų (pagal analogiją žr. 1978 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Verhaaf / Komisija, 140/77, EU:C:1978:197, 17 punktą).

55

Taigi šia fiksuoto dydžio išmoka siekiama padengti išlaidas, kurių neišvengiamai bus patirta, tačiau kurias sunku kiekybiškai įvertinti ir kurių nustatymas administracijai kainuotų per brangiai ir būtų nepatogus (šiuo klausimu žr. generalinio advokato G. Slynn išvadą byloje Evens / Audito Rūmai, 79/82, EU:C:1982:389, p. 4045).

56

Aplinkybė, kad palikęs tarnybą tarnautojas persikelia į būstą, kurio savininkas ar bendraturtis jis yra, gali sumažinti tam tikras su jo persikėlimu susijusias išlaidas, nes jis nepatiria, be kita ko, naujojo būsto nuomos išlaidų.

57

Vis dėlto, priešingai, nei teigia EIB, remiantis tokia aplinkybe negalima daryti bendros prezumpcijos, kad dėl atitinkamo tarnautojo integracijos kitoje nei jo paskutinės darbo vietos aplinkoje jis nepatirtų jokių išlaidų.

58

Negalima atmesti galimybės, kad asmens pasirinkimas perkelti savo nuolatinę gyvenamąją vietą į antrinę gyvenamąją vietą gali būti susijęs, pavyzdžiui, su remonto arba įrengimo darbais, kurie tais atvejais, kai šis persikėlimas įvyksta palikus tarnybą, reiškia išlaidas, kurias turėtų padengti persikėlimo išmoka.

59

Pareigūno ar tarnautojo, kuris persikelia į jam nuosavybės teise priklausantį būstą, padėtis nėra tokia pati kaip pareigūno ar tarnautojo, kuris naujai apsigyvena nuosavame būste.

60

Pastaruoju atveju prielaida, kad atitinkamas pareigūnas ar tarnautojas nepatiria persikėlimo išlaidų, logiškai išplaukia iš asmens ryšių su savo šeimos nariais, kurie šį asmenį skatina kaip įmanoma dažniau grįžti į vietą, kur gyvena jo šeima, stiprumo.

61

Atsižvelgiant į šių ryšių stiprumą, negalima pagrįstai manyti, kad palikdamas tarnybą ir perkeldamas savo nuolatinę gyvenamąją vietą į savo namų ūkį šis tarnautojas susiduria su būtinybe prisitaikyti prie naujos aplinkos.

62

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad atsisakydamas ieškovui skirti persikėlimo išmoką, motyvuojant tuo, kad šis buvo būsto, į kurį persikėlė, savininkas, EIB rėmėsi administracinių nuostatų 13 straipsnio pirmos pastraipos antroje įtraukoje nenumatytu motyvu ir taip pažeidė šią nuostatą.

63

Taigi reikia panaikinti ginčijamą sprendimą ir nėra reikalo nagrinėti kitų ieškinio pagrindų.

64

Trečiuoju reikalavimu ieškovas prašo įpareigoti EIB sumokėti persikėlimo išmoką ir palūkanas, apskaičiuotas taikant ECB palūkanų normą, padidintą 2 procentiniais punktais, kol bus sumokėta visa ši išmoka.

65

Reikia priminti, kad pagal jurisprudenciją Sąjungos teismas negali – nepažeisdamas administracinės valdžios prerogatyvų – nurodyti Sąjungos institucijai ar įstaigai imtis konkrečių priemonių teismo sprendimui, kuriuo panaikinamas sprendimas, įvykdyti (šiuo klausimu žr. 2014 m. spalio 2 d. Sprendimo Strack / Komisija, C‑127/13 P, EU:C:2014:2250, 145 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

66

Vis dėlto finansinio pobūdžio ginčų atveju pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalį suteikiant Sąjungos teismui neribotą jurisdikciją šiam teismui pavedama jam perduotuose ginčuose priimti išsamų sprendimą, t. y. nuspręsti dėl visų tarnautojo teisių ir pareigų, nebent atitinkamai institucijai būtų perduota vykdyti (teismui kontroliuojant) atitinkama teismo sprendimo dalis jo nustatytomis konkrečiomis sąlygomis (2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Weißenfels / Parlamentas, C‑135/06 P, EU:C:2007:812, 67 punktas).

67

Taigi „finansinio pobūdžio ginčai“, kaip jie suprantami pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalį, yra ne tik ieškiniai dėl atsakomybės, kuriuos tarnautojai pareiškia institucijai, bet ir visi ieškiniai, kuriais siekiama, kad institucija tarnautojui sumokėtų sumą, kurią, tarnautojo vertinimu, ji privalo jam sumokėti pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus ar kitą jų darbo santykius reglamentuojantį aktą (2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Weißenfels / Parlamentas, C‑135/06 P, EU:C:2007:812, 65 punktas).

68

Prireikus Sąjungos teismas turi įpareigoti instituciją sumokėti sumą, į kurią ieškovas turi teisę pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus ar kitą teisės aktą (2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Weißenfels / Parlamentas, C‑135/06 P, EU:C:2007:812, 68 punktas ir 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Peržiūra Missir Mamachi di Lusignano / Komisija, C‑417/14 RX-II, EU:C:2015:588, 40 punktas).

69

Be to, pagal jurisprudenciją EIB ir jo tarnautojų ginčuose reikia taikyti Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje esančią taisyklę (šiuo klausimu žr. 2001 m. spalio 2 d. Sprendimo EIB / Hautem, C‑449/99 P, EU:C:2001:502, 95 punktą).

70

Nagrinėjamu atveju ieškovo prašymas, kad EIB pervestų jam persikėlimo išmokos sumą ir kad prie šios sumos būtų pridėtos palūkanos, yra finansinio pobūdžio, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalį.

71

Be to, EIB neįrodė ir net neteigė, kad ieškovas neatitiko kitų administracinių nuostatų 13 straipsnyje numatytų persikėlimo išmokos skyrimo sąlygų.

72

Taigi, atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas sprendimas panaikinamas, reikia patenkinti ieškovo prašymą ir įpareigoti EIB sumokėti jam persikėlimo išmoką (kuri yra mokėtina nuo jo prašymo gavimo dienos, t. y. 2019 m. rugsėjo 4 d.) ir palūkanas už šią išmoką iki visiško jos sumokėjimo; palūkanos nustatomos pagal ECB pagrindinėms refinansavimo operacijoms taikomą palūkanų normą, galiojančią pirmą mėnesio, kurį sueina mokėjimo terminas, dieną, padidinus ją 2 procentiniais punktais.

73

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi EIB pralaimėjo bylą, iš jo priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal ieškovo pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (septintoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia: