–

A, atstovaujamo asianajaja A. Palmujoki ir J. Pihlaja,

–

Sosiaali- ja terveysalan lupa- ja valvontavirasto, atstovaujamos K. Heiskanen, M. Henriksson ir M. Mikkonen,

–

Suomijos vyriausybės, atstovaujamos M. Pere,

–

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos A.-L. Desjonquères ir N. Vincent,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman ir J. Langer,

–

Norvegijos vyriausybės, atstovaujamos K. S. Borge, padedamos advokater I. Meinich ir T. Sunde,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos L. Armati ir T. Sevón,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo (OL L 255, 2005, p. 22), iš dalies pakeistos 2013 m. lapkričio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/55/ES (OL L 354, 2013, p. 132) (toliau – Direktyva 2005/36), 13 straipsnio 2 dalies ir SESV 45 ir 49 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant A inicijuotą bylą dėl Sosiaali- ja terveysalan lupa- ja valvontavirasto (Socialinių reikalų ir sveikatos srityje leidimus išduodanti ir priežiūrą vykdanti institucija, Suomija) (toliau – Valvira) sprendimo atsisakyti pripažinti jos teisę naudoti psichoterapeuto profesinį vardą Suomijoje.

3

Direktyvos 2005/36 1, 3, 6, 11, 17 ir 44 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

4

Šios direktyvos 1 straipsnyje „Tikslas“ nustatyta:

„Ši direktyva nustato taisykles, pagal kurias valstybė narė, suteikianti galimybę savo teritorijoje užsiimti reglamentuojama profesija atsižvelgiant į specifinės profesinės kvalifikacijos turėjimą (toliau – priimančioji valstybė narė), pripažįsta vienoje ar keliose kitose valstybėse narėse (toliau – kilmės valstybė narė) įgytą profesinę kvalifikaciją, ir kurios leidžia turinčiajam minėtą kvalifikaciją užsiimti ta profesija.

Šia direktyva taip pat nustatomos taisyklės dėl teisės iš dalies užsiimti reglamentuojama profesija ir kitoje valstybėje narėje atliktos profesinės praktikos pripažinimo.“

5

Šios direktyvos 2 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta, kad ji taikoma visiems valstybės narės piliečiams, įskaitant ir užsiimančius laisvomis profesijomis, pageidaujantiems savarankiškai arba pagal darbo sutartį užsiimti reglamentuojama profesija kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jie įgijo savo profesinę kvalifikaciją.

6

Šios direktyvos 3 straipsnio „Apibrėžimai“ 1 dalyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje taikomi tokie sąvokų apibrėžimai:

<…>“

7

Direktyvos 2005/36 4 straipsnyje „Pripažinimo rezultatai“ nustatyta:

„1.   Priimančiajai valstybei narei pripažinus profesinę kvalifikaciją asmenys įgyja teisę užsiimti toje valstybėje narėje ta pačia profesija, kuriai jie laikomi turinčiais kvalifikaciją kilmės valstybėje narėje, ir užsiimti ja priimančiojoje valstybėje narėje tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos šalies piliečiai.

2.   Taikant šią direktyvą, profesija, kuria pareiškėjas pageidauja užsiimti priimančiojoje valstybėje narėje, yra ta pati, kuriai jis laikomas turinčiu kvalifikaciją kilmės valstybėje narėje, jei apimama veikla yra panaši.

<…>“

8

Šios direktyvos 13 straipsnis „Pripažinimo reikalavimai“ suformuluotas taip:

„1.   Jei įgyti reglamentuojamą profesiją ar ja užsiimti priimančiojoje valstybėje narėje leidžiama tik turint tam tikrą profesinę kvalifikaciją, tos valstybės narės kompetentinga institucija pareiškėjams, jeigu jie turi kompetencijas patvirtinantį dokumentą ar 11 straipsnyje nurodytos formalios kvalifikacijos įrodymą, kurio kita valstybė narė reikalauja iš asmens, norinčio įgyti teisę užsiimti ta profesija ir ja užsiimti jos teritorijoje, leidžia tą daryti tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios taikomos jos piliečiams.

Kompetenciją patvirtinantys dokumentai arba formalios kvalifikacijos įrodymas turi būti išduoti valstybės narės kompetentingos institucijos, paskirtos pagal tos valstybės narės įstatymus ar kitus teisės aktus.

2.   1 dalyje apibūdinta teisė užsiimti profesija ir leidimas ją vykdyti suteikiami pareiškėjams, kurie per pastaruosius dešimt metų vienerius metus visą darbo laiką arba lygiaverte trukme ne visą darbo laiką dirbo pagal atitinkamą profesiją kitoje valstybėje narėje, kuri tos profesijos nereglamentuoja, ir kurie turi kitos valstybės narės, kuri tos profesijos nereglamentuoja, išduotų vieną ar daugiau kompetenciją patvirtinančių dokumentų arba formalios kvalifikacijos įrodymą.

Kompetenciją patvirtinantys dokumentai ar formalios kvalifikacijos įrodymas turi atitikti šias sąlygas:

Tačiau pirmoje pastraipoje nurodytos vienerių metų profesinės patirties neturi būti reikalaujama, jei pareiškėjo turimas formalios kvalifikacijos įrodymas patvirtina, kad baigtas reglamentuojamas rengimas.

<…>“

9

Pagal Laki terveydenhuollon ammattihenkilöistä (559/1994) (Sveikatos priežiūros specialistų įstatymas (Nr. 559/1994), toliau – Sveikatos priežiūros specialistų įstatymas) 2 straipsnio pirmos pastraipos 2 punktą šiame įstatyme „sveikatos priežiūros specialistu“, be kita ko, laikomas asmuo, kuris pagal šį įstatymą turi teisę naudoti vyriausybės nutarime reglamentuojamą sveikatos priežiūros specialisto profesinį vardą (toliau – saugomą profesinį vardą naudojantis specialistas). Remiantis šio įstatymo 2 straipsnio antra pastraipa įgaliojimą ar leidimą turintis specialistas arba saugomą profesinį vardą naudojantis specialistas turi teisę dirbti pagal atitinkamą profesiją ir naudoti su ja siejamą profesinį vardą. Pagal saugomą profesinį vardą naudojančio specialisto profesiją gali dirbti ir kiti asmenys, turintys pakankamą išsilavinimą bei pakankamai patirties ir profesinių žinių.

10

Sveikatos priežiūros specialistų įstatymo 3a straipsnio trečioje pastraipoje nurodyta, kad Valvira sveikatos priežiūros specialistų klausimais veikia kaip kompetentinga institucija, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2005/36 ir Laki ammattipätevyyden tunnustamisesta (1384/2015) (Profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymas (Nr. 1384/2015), toliau – Profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymas).

11

Remiantis Asetus terveydenhuollon ammattihenkilöistä (564/1994), (Nutarimas dėl sveikatos priežiūros specialistų (Nr. 564/1994), toliau – Nutarimas dėl sveikatos priežiūros specialistų) 1 straipsniu, psichoterapeutas priskiriamas prie saugomą profesinį vardą naudojančių specialistų, nurodytų Sveikatos priežiūros specialistų įstatymo 2 straipsnio pirmos pastraipos 2 punkte, profesinių vardų.

12

Pagal Nutarimo dėl sveikatos priežiūros specialistų 2a straipsnio pirmą pastraipą asmuo gali naudoti saugomą psichoterapeuto profesinį vardą, jeigu yra baigęs universiteto arba universiteto kartu su kita mokymo įstaiga organizuotą psichoterapijos mokymą.

13

Pagal profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo 6 straipsnio pirmą pastraipą profesinės kvalifikacijos pripažinimas grindžiamas kompetenciją patvirtinančiu dokumentu, individualiu formalios kvalifikacijos įrodymu arba keliais tokio pobūdžio dokumentais, kuriuos išdavė kitos valstybės narės, ne Suomijos Respublikos, kompetentinga institucija. Profesinė kvalifikacija gali būti pripažįstama, jei asmuo kilmės valstybėje narėje turi teisę dirbti pagal profesiją, kuria jis ketina verstis, ir dėl to pateikė prašymą priimti sprendimą dėl jo profesinės kvalifikacijos pripažinimo.

14

Pagal Profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo 6 straipsnio antrą pastraipą profesinės kvalifikacijos pripažinimo nuostatos taikomos ir pareiškėjams, kurie per pastaruosius dešimt metų vienus metus visą darbo laiką arba lygiavertį laikotarpį ne visą darbo laiką dirbo pagal savo profesiją kitoje nei Suomijos Respublika valstybėje narėje, kurioje ta profesija nereglamentuojama, ir kurie turi vieną ar kelis kompetenciją patvirtinančius dokumentus arba formalios kvalifikacijos įrodymus. Šiais dokumentais turi būti patvirtinamas jų turėtojo gebėjimas verstis atitinkama profesija. Vis dėlto vienų metų profesinės patirties nereikalaujama, jei pareiškėjo formalios kvalifikacijos įrodymais patvirtinamas reglamentuojamas profesinis rengimas.

15

Suomijos pilietė A kreipėsi į Valvira dėl teisės naudoti pagal Suomijos teisės nuostatas saugomą psichoterapeuto profesinį vardą, remdamasi 2017 m. lapkričio 27 d.University of the West of England (Vakarų Anglijos universitetas, Jungtinė Karalystė, toliau – UWE) išduotu Postgraduate in Solution Focused Therapy (trečiosios pakopos diplomas, patvirtinantis išklausytą mokymo kursą „į sprendimus orientuota terapija“, toliau – nagrinėjamas mokymas).

16

Nagrinėjamą mokymą organizavo UWE kartu su Suomijoje įsteigta ir šioje valstybėje veiklą vykdančia akcine bendrove Helsingin Psykoterapiainstituutti Oy; mokymas vyko Suomijoje suomių kalba.

17

Per 2017 m. Valvira gavo pranešimų iš asmenų, kurie dalyvavo šioje mokymo programoje ir išreiškė susirūpinimą dėl įvairių trūkumų, susijusių su mokymo faktiniu turiniu ir praktine vykdymo tvarka, atsižvelgiant į numatytus tikslus. Valvira susisiekė su keliais kitais asmenimis, dalyvavusiais šiame mokyme, ir jie pasidalijo panašia patirtimi.

18

Abejodama dėl to, ar nagrinėjamas mokymas atitinka Suomijos teisės aktuose nustatytus reikalavimus, susijusius su galimybe verstis psichoterapeuto profesine veikla, Valvira2018 m. birželio 29 d. sprendimu atmetė A prašymą, motyvuodama tuo, kad ji nepateikė pakankamai informacijos apie šio mokymo turinį. 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Valvira atmetė A skundą dėl 2018 m. birželio 29 d. sprendimo.

19

2019 m. balandžio 25 d. sprendimu Helsingin hallinto-oikeus (Helsinkio administracinis teismas, Suomija) atmetė A skundą dėl 2018 m. rugsėjo 10 d.Valvira sprendimo. Tas teismas laikėsi nuomonės, jog, nepaisant to, kad mokymas faktiškai buvo organizuotas Suomijoje ir vyko suomių kalba, laikytina, kad jis lankytas Jungtinėje Karalystėje. Vis dėlto pagal bendrąją mokymų diplomų pripažinimo sistemą, nustatytą Direktyvoje 2005/36, nebuvo pareigos tenkinti A prašymo, nes ji pagal psichoterapeuto profesiją nedirbo nei Jungtinėje Karalystėje, kurioje psichoterapeutų rengimas ir ši profesija nereglamentuojami, nei kitoje valstybėje narėje, kurioje taikoma panaši sistema.

20

Helsingin hallinto-oikeus (Helsinkio administracinis teismas) pripažino įrodyta aplinkybę, kad nagrinėjamas mokymas turėjo reikšmingų trūkumų ir labai skyrėsi nuo psichoterapijos mokymo Suomijoje, ir konstatavo, kad Valvira pagrįstai nusprendė, jog A neįrodė, kad jos žinios ir kvalifikacija atitinka psichoterapijos mokymą Suomijoje baigusio absolvento žinias ir kvalifikaciją. Dėl SESV garantuojamų pagrindinių laisvių Valvira sprendimas atmesti prašymą taip pat netampa neteisėtas.

21

Apeliaciniame skunde, pateiktame prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, Korkein hallinto-oikeus (Aukščiausiasis administracinis teismas, Suomija), A teigia, kad jos mokymas turi būti laikomas suteiktu Suomijoje ir kad UWE, kaip kompetentinga institucija, nurodė, jog šis mokymas atitinka Suomijos Nutarime dėl sveikatos priežiūros specialistų nustatytas psichoterapeutų rengimui keliamas sąlygas. Taigi nagrinėjamas mokymas turi būti pripažįstamas suteikiančiu prašomą teisę į psichoterapeuto profesinį vardą.

22

Vis dėlto tuo atveju, jeigu nagrinėjamas mokymas nebūtų pripažintas lankytu Suomijoje, jo lygiavertiškumas Suomijoje organizuojamam psichoterapijos mokymui turėtų būti vertinamas remiantis A ir mokymo rengėjų pateiktais dokumentais, susijusiais su mokymo programa ir mokymo kokybe. Valvira neatliko tokio vertinimo, o savo sprendimą atmesti prašymą grindė anoniminiais laiškais, UWE konkurentu laikytino Suomijos universiteto nuomone ir pačios atliktomis apklausomis. Tačiau pagal Sąjungos teisėje įtvirtintą lojalumo principą Valvira neturėtų reikšti abejonių dėl dokumento, kurį išdavė kitos valstybės narės kompetentinga institucija laikytinas UWE.

23

Valvira savo ruožtu laikosi nuomonės, kad kitoje valstybėje narėje lankytas psichoterapijos mokymas turi būti lyginamas su atitinkamu Suomijos universitetuose teikiamu mokymu. Šios institucijos teigimu, nagrinėjamas mokymas daugeliu aspektų neatitinka Suomijoje psichoterapijos mokymui keliamų turinio ir kokybės reikalavimų, todėl negali suteikti teisės naudoti psichoterapeuto profesinį vardą. Valvira priduria, kad ji paprastai pasitiki kitų valstybių narių universitetų ir kitų mokymo rengėjų išduotais pažymėjimais bei suteikta informacija apie mokymo turinį ir tikrina mokymo turinį ar jo praktinę teikimo tvarką tik tiek, kiek tai būtina siekiant išsiaiškinti, ar esama mokymo kitoje valstybėje narėje ir mokymo Suomijoje skirtumų.

24

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, jog kitoje byloje jis jau yra nusprendęs, kad nagrinėjamas mokymas negali būti laikomas baigtu Suomijoje, kaip tai suprantama pagal Sveikatos priežiūros specialistų įstatymą. Suomijoje psichoterapeuto profesija yra reglamentuojama profesija, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/36 3 straipsnio 1 dalies a punktą, nes teisę naudoti šį profesinį vardą turi tik asmuo, atitinkantis profesinės kvalifikacijos sąlygas, nustatytas taikytinuose Suomijos teisės aktuose.

25

Psichoterapeuto profesijai taikoma rengimo įrodymų pripažinimo bendroji sistema, nustatyta šios direktyvos 10–14 straipsniuose. Kadangi Jungtinėje Karalystėje psichoterapeuto profesija nėra reglamentuojama, A situacijai taikytina šios direktyvos 13 straipsnio 2 dalis.

26

Vis dėlto, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, A neatitinka šioje nuostatoje numatytos sąlygos, pagal kurią suinteresuotasis asmuo turi būti vykdęs psichoterapeuto profesinę veiklą kitoje valstybėje narėje, kur ši profesija nereglamentuojama, todėl jis neturi teisės verstis šia profesija Suomijoje.

27

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar, nepaisant šios Direktyvos 2005/36 nuostatų, A situaciją reikia įvertinti atsižvelgiant ir į pagrindines teises, užtikrinamas pagal SESV 45 ir 49 straipsnius, bei su tuo susijusią Teisingumo Teismo jurisprudenciją. Jei atsakymas būtų teigiamas, šis teismas klausia, ar siekdama įsitikinti, kad kitoje valstybėje narėje išduotu diplomu patvirtinamos jo turėtojo žinios ir kvalifikacija yra tokios pat kaip nacionaliniu diplomu patvirtinamos žinios ir kvalifikacija arba bent yra joms lygiavertės, priimančiosios valstybės narės kompetentinga institucija gali remtis ir kita informacija, kurią gavo apie aptariamo mokymo teikimo tvarką, ar ji turi kliautis informacija, kurią šiuo klausimu pateikia kitos valstybės narės universitetas, kaip antai UWE.

28

Šiomis aplinkybėmis Korkein hallinto-oikeus (Aukščiausiasis administracinis teismas, Suomija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

29

Pažymėtina, kad pagrindinės bylos reikšmingos faktinės aplinkybės susiklostė tuo metu, kai Jungtinėje Karalystėje buvo taikoma Sąjungos teisė. Todėl šiuo atveju gali būti taikomi SESV 45 ir 49 straipsniai bei Direktyva 2005/36.

30

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2005/36 13 straipsnio 2 dalis ir SESV 45 ir 49 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad prašymą leisti pradėti verstis reglamentuojama profesija ir dirbti pagal ją priimančiojoje valstybėje narėje, pateiktą pagal šią 13 straipsnio 2 dalį asmens, turinčio valstybėje narėje, kurioje ši profesija nereglamentuojama, išduotą šios profesijos formalios kvalifikacijos įrodymą, tačiau neatitinkančio reikalavimo būti dirbusiam pagal šią profesiją šioje 13 straipsnio 2 dalyje nurodytą minimalų laikotarpį, priimančiosios valstybės narės kompetentinga institucija turi vertinti atsižvelgdama į SESV 45 ir 49 straipsnius.

31

Pirmiausia pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju A Suomijoje baigė suomių kalba vykdytą Helsingin Psykoterapiainstituutti kartu su UWE organizuotą mokymo programą, tačiau A baigus šią programą psichoterapijos diplomą išdavė UWE, kurio buveinė yra Jungtinėje Karalystėje.

32

Direktyvos 2005/36 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ji taikoma visiems valstybės narės piliečiams, įskaitant užsiimančius laisvomis profesijomis, pageidaujantiems savarankiškai arba pagal darbo sutartį užsiimti reglamentuojama profesija kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jie įgijo savo profesinę kvalifikaciją.

33

Be to, pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies b–d punktus „profesinė kvalifikacija“ yra, be kita ko, kvalifikacija, patvirtinta formalios kvalifikacijos įrodymu, visų pirma valstybės narės kompetentingos institucijos išduotu diplomu, patvirtinančiu profesinio rengimo, įgyto daugiausia Europos Sąjungoje, baigimą.

34

Vadinasi, kadangi pagrindinėje byloje nagrinėjamą formalios kvalifikacijos įrodymą, patvirtinantį Sąjungoje įgytą profesinį rengimą, išdavė kitos valstybės narės nei ta, kurioje A ketina dirbti pagal reglamentuojamą profesiją, kompetentinga institucija, pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija gali patekti į Direktyvos 2005/36 taikymo sritį.

35

Vis dėlto iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, visų pirma iš pirmojo klausimo, matyti, kad A neatitinka Direktyvos 2005/36 13 straipsnio 2 dalyje nustatyto reikalavimo būti dirbus pagal profesiją, kuria remiasi, šioje nuostatoje nurodytą minimalų laikotarpį. Tokiomis aplinkybėmis A negali remtis ne tik šia nuostata ar apskritai Direktyvos 2005/36 10–14 straipsniuose numatyta bendrąja formalios kvalifikacijos įrodymų pripažinimo sistema, bet ir kita šioje direktyvoje nustatyta profesinių kvalifikacijų pripažinimo tvarka.

36

Taigi reikia nustatyti, ar A situacija turi būti vertinama atsižvelgiant į SESV 45 arba 49 straipsnį.

37

Pirma, primintina, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad laisvas asmenų judėjimas nebūtų visiškai įgyvendinamas, jeigu valstybės narės galėtų atsisakyti taikyti SESV 45 ir 49 straipsniuose garantuojamas laisves savo piliečiams, pasinaudojusiems Sąjungos teisės teikiamomis galimybėmis ir įgijusiems profesines kvalifikacijas kitoje valstybėje narėje nei ta, kurios piliečiai jie yra. Toks vertinimas taikytinas ir tuo atveju, jeigu vienos valstybės narės pilietis kitoje valstybėje narėje įgyja universitetinį išsilavinimą, kuriuo ketina remtis grįžęs į savo pilietybės valstybę narę (šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Brouillard, C‑298/14, EU:C:2015:652, 27 punktą).

38

Byloje, kurioje priimtas 2015 m. spalio 6 d. Sprendimas Brouillard (C‑298/14, EU:C:2015:652), suinteresuotasis asmuo valstybėje narėje, kurios pilietis jis buvo, rėmėsi universiteto diplomu, kurį gavo kitoje valstybėje narėje; to sprendimo 29 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad jam negali būti atsisakyta taikyti SESV sutarties nuostatas dėl laisvo asmenų judėjimo ir kad aplinkybė, jog šis diplomas įgytas baigus nuotolines studijas, šiuo aspektu neturi reikšmės.

39

Tas pats pasakytina apie tokį asmenį, kaip A, kuris savo pilietybės valstybėje narėje remiasi universiteto diplomu, kurį gavo kitoje valstybėje narėje, nors mokymas vyko pirmojoje valstybėje narėje, bendradarbiaujant su kitos valstybės narės institucija, kompetentinga išduoti tokį diplomą.

40

Antra, primintina, kad valstybės narės institucijos, kurioms Sąjungos pilietis pateikė prašymą leisti verstis profesine veikla, kuria verstis pagal nacionalinės teisės aktus leidžiama tik turint diplomą arba profesinę kvalifikaciją ar tam tikros trukmės praktinę patirtį, privalo atsižvelgti į visus suinteresuotojo asmens diplomus, pažymėjimus ir kitus dokumentus, taip pat reikšmingą patirtį, kai lygina šiais dokumentais ir patirtimi patvirtintas kompetencijas su žiniomis ir kvalifikacijomis, kurių reikalaujama pagal nacionalinės teisės aktus (2021 m. liepos 8 d. Sprendimo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, C‑166/20, EU:C:2021:554, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

41

Kadangi ši jurisprudencija yra tik SESV užtikrinamoms pagrindinėms laisvėms būdingo principo išraiška teismo sprendimuose, šio principo teisinė reikšmė negali sumažėti priėmus direktyvas dėl diplomų tarpusavio pripažinimo (2021 m. liepos 8 d. Sprendimo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, C‑166/20, EU:C:2021:554, 35 punktas ir jame nurodytą jurisprudenciją).

42

Direktyvomis dėl diplomų tarpusavio pripažinimo, visų pirma Direktyva 2005/36, nesiekiama apsunkinti diplomų, pažymėjimų ir kitų formalią kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų pripažinimo tais atvejais, kurių jos neapima, ir nedaroma tokio poveikio (2022 m. kovo 3 d. Sprendimo Sosiaali- ja terveysalan lupa- ja valvontavirasto (Pagrindinių medicinos studijų diplomas), C‑634/20, EU:C:2022:149, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

43

Tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kai, kaip matyti iš šio sprendimo 35 punkto, suinteresuotasis asmuo neatitinka nė vienos iš Direktyvoje 2005/36 įtvirtintų profesinių kvalifikacijų pripažinimo tvarkos rūšių sąlygų, atitinkama priimančioji valstybė narė turi laikytis savo pareigų profesinių kvalifikacijų pripažinimo srityje, primintų šio sprendimo 40 punkte, kurios taikomos situacijoms, patenkančioms tiek į SESV 45 straipsnio, tiek į SESV 49 straipsnio taikymo sritį (pagal analogiją žr. 2021 m. liepos 8 d. Sprendimo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, C‑166/20, EU:C:2021:554, 38 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

44

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2005/36 13 straipsnio 2 dalis ir SESV 45 ir 49 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad prašymą leisti pradėti verstis reglamentuojama profesija ir dirbti pagal ją priimančiojoje valstybėje narėje, pateiktą pagal šią 13 straipsnio 2 dalį asmens, turinčio valstybėje narėje, kurioje ši profesija nereglamentuojama, išduotą šios profesijos formalios kvalifikacijos įrodymą, tačiau neatitinkančio reikalavimo būti dirbusiam pagal šią profesiją šioje 13 straipsnio 2 dalyje nurodytą minimalų laikotarpį, priimančiosios valstybės narės kompetentinga institucija turi vertinti atsižvelgdama į SESV 45 arba 49 straipsnį.

45

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos teisė, visų pirma SESV 45 ir 49 straipsniai, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją priimančiosios valstybės narės kompetentingai institucijai, gavusiai prašymą leisti dirbti pagal reglamentuojamą profesiją šioje valstybėje narėje, draudžiama pareiškėjo mokymo lygiavertiškumą atitinkamam mokymui toje valstybėje narėje vertinti remiantis informacija, susijusia su tiksliu šio mokymo turiniu ir konkrečia jo teikimo tvarka, kai šią informaciją jai pateikia kiti asmenys nei šio mokymo rengėjai arba kitos valstybės narės kompetentingos institucijos.

46

Primintina, kad, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai suinteresuotasis asmuo neatitinka nė vienos iš Direktyvoje 2005/36 įtvirtintų profesinių kvalifikacijų pripažinimo tvarkos rūšių sąlygų, bet kuriai taikomas SESV 45 arba 49 straipsnis, atitinkama priimančioji valstybė narė turi laikytis savo pareigų dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo, kaip nurodyta šio sprendimo 40 punkte (pagal analogiją žr. 2022 m. kovo 3 d. Sprendimo Sosiaali- ja terveysalan lupa- ja valvontavirasto (Pagrindinių medicinos studijų diplomas), C‑634/20, EU:C:2022:149, 41 punktą).

47

Šio sprendimo 40 punkte nurodyta lyginamojo tyrimo procedūra turi leisti priimančiosios valstybės narės institucijoms objektyviai patikrinti, ar užsienio valstybėje išduotu diplomu patvirtinama, kad jo savininkas turi teorinių žinių ir kvalifikacijų, kurios, nors ir ne identiškos, vis dėlto bent jau lygiavertės toms, kurios patvirtinamos nacionaliniu diplomu. Šis užsienyje įgyto diplomo lygiavertiškumo vertinimas turi būti atliekamas atsižvelgiant tik į teorinių žinių ir kvalifikacijų, kurias šio pažymėjimo savininkas tariamai įgijo, lygį, į studijų ir su ja susijusios parengiamosios praktikos pobūdį ir trukmę (2022 m. kovo 3 d. Sprendimo Sosiaali- ja terveysalan lupa- ja valvontavirasto (Pagrindinių medicinos studijų diplomas), C‑634/20, EU:C:2022:149, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

48

Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad ši lyginamojo tyrimo procedūra suponuoja valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą kiekvienos valstybės narės išduotais formalią profesinę kvalifikaciją patvirtinančiais dokumentais. Taigi priimančiosios valstybės narės institucija iš principo privalo laikyti autentišku tokį dokumentą, be kita ko, kitos valstybės narės institucijos išduotą diplomą.

49

Vis dėlto, kai valstybės narės kompetentingai institucijai kyla svarių abejonių, o ne vien įtarimų dėl dokumento autentiškumo ar teisingumo, šios institucijos prašymu išduodančioji institucija arba įstaiga privalo iš naujo išnagrinėti atitinkamo dokumento pagrįstumą ir prireikus jį atšaukti (2003 m. birželio 19 d. Sprendimo Tennah-Durez, C‑110/01, EU:C:2003:357, 80 punktas).

50

Kai valstybės narės kompetentinga institucija kreipiasi į išduodančiąją instituciją, pateikdama visumą neprieštaringų įrodymų, leidžiančių manyti, kad diplomas, kuriuo remiasi pareiškėjas, neatspindi teorinių žinių ir kvalifikacijos, kurias tariamai įgijo jo turėtojas, lygio, kaip nurodyta šio sprendimo 47 punkte, išduodančioji institucija, vadovaudamasi ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu lojalaus bendradarbiavimo principu, turi iš naujo išnagrinėti šio diplomo išdavimo pagrįstumą, atsižvelgdama į šiuos įrodymus, ir prireikus jį atšaukti.

51

Tarp šių konkrečių įrodymų tam tikrais atvejais gali būti informacija, kurią perduoda tiek kiti asmenys nei atitinkamo mokymo rengėjai, tiek kitos valstybės narės institucijos pagal savo funkcijas.

52

Priimančiosios valstybės narės institucija, kuri, kaip matyti iš šio sprendimo 48 punkto, iš principo privalo laikyti teisėtu tokį dokumentą, kaip kitos valstybės narės institucijos išduotą diplomą, iš esmės negali kvestionuoti teorinių žinių ir profesinės kvalifikacijos, kurias tariamai įgijo šio diplomo turėtojas, lygio, jeigu jį išdavusi institucija, atsižvelgdama į šio sprendimo 50 punkte nurodytas aplinkybes, iš naujo išnagrinėjo jo išdavimo pagrįstumą ir jo neatšaukė (pagal analogiją žr. 2003 m. birželio 19 d. Sprendimo Tennah-Durez, C‑110/01, EU:C:2003:357, 79 punktą). Priimančiosios valstybės narės kompetentinga institucija tik išimtiniais atvejais gali pagrįstai kvestionuoti teorinių žinių ir kvalifikacijos, kurias tariamai įgijo šio diplomo turėtojas, lygį.

53

Tuo atveju, kai, kaip pagrindinėje byloje, konkrečios nagrinėjamo atvejo aplinkybės, susiklosčiusios priimančiosios valstybės narės teritorijoje, akivaizdžiai rodo, kad toks diplomas yra nepatikimas, ši valstybė narė negali būti įpareigota į tai neatsižvelgti (pagal analogiją žr. 1989 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo van de Bijl, 130/88, EU:C:1989:349, 25 ir 26 punktus).

54

Negalima atimti iš priimančiosios valstybės narės teisės priimti nuostatas, skirtas užkirsti keliui tam, kad suinteresuotieji asmenys naudotųsi SESV įtvirtintomis asmenų judėjimo laisvėmis, siekdami išvengti reikalavimų profesinio mokymo srityje, taikomų nacionalinio diplomo turėtojams (pagal analogiją žr. 1989 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo van de Bijl, 130/88, EU:C:1989:349, 26 punktą).

55

Konkrečiai kalbant, buvo nuspręsta, kad visuomenės sveikatos apsauga yra bendrojo intereso privalomasis pagrindas, kuriuo galima pateisinti nacionalinę priemonę, ribojančią šias judėjimo laisves, su sąlyga, kad ši priemonė yra tinkama siekiamam tikslui įgyvendinti ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Malta Dental Technologists Association ir Reynaud, C‑125/16, EU:C:2017:707, 58 ir 59 punktus).

56

Šiomis aplinkybėmis reikia patikslinti, kad diplomo netikrumas yra akivaizdus, be kita ko, kai matyti, jog tikrasis mokymo turinys labai skiriasi nuo atitinkamame diplome nurodyto mokymo turinio.

57

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad SESV 45 ir 49 straipsniai, siejami su ESS 4 straipsnio 3 dalimi, turi būti aiškinami taip, kad priimančiosios valstybės narės kompetentinga institucija, gavusi prašymą leisti dirbti pagal reglamentuojamą profesiją šioje valstybėje narėje, privalo laikyti kitos valstybės narės institucijos išduotą diplomą autentišku ir iš principo negali kvestionuoti teorinių žinių ir kvalifikacijos, kurias tariamai įgijo šio diplomo turėtojas, lygio. Tik turėdama svarių abejonių, pagrįstų visuma neprieštaringų įrodymų, leidžiančių manyti, kad diplomas, kuriuo remiasi šis pareiškėjas, neatspindi teorinių žinių ir kvalifikacijos, kurias tariamai įgijo jo turėtojas, lygio, ši institucija gali prašyti išduodančiosios institucijos iš naujo išnagrinėti šio diplomo išdavimo pagrįstumą, atsižvelgiant į šiuos įrodymus, o prireikus išduodančioji institucija turi jį atšaukti. Tarp šių konkrečių įrodymų tam tikrais atvejais gali būti informacija, kurią perduoda tiek kiti asmenys nei atitinkamo mokymo rengėjai, tiek kitos valstybės narės institucijos pagal savo funkcijas. Jeigu atsižvelgdama į šiuos įrodymus išduodančioji institucija iš naujo išnagrinėjo jo išdavimo pagrįstumą ir jo neatšaukė, priimančiosios valstybės narės institucija tik išimtiniais atvejais, kai nagrinėjamo atvejo aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad atitinkamas diplomas yra nepatikimas, gali kvestionuoti jo išdavimo pagrįstumą.

58

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: