–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller ir R. Kanitz,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos J. Pavliš, M. Smolek ir J. Vláčil,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos D. Martin ir B.‑R. Killmann,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 72; klaidų ištaisymas OL L 188, 2013, p. 10) 4 straipsnio ir 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, 2004, p. 77; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46; klaidų ištaisymas OL L 274, 2009, p. 47) 24 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant S, Sąjungos pilietės, kurios kilmės šalis yra kita valstybė narė nei Vokietijos Federacinė Respublika, ir Familienkasse Niedersachsen-Bremen der Bundesagentur für Arbeit (Federalinės įdarbinimo agentūros Žemutinės Saksonijos-Brėmeno šeimos išmokų kasa, Vokietija, toliau – Šeimos išmokų kasa) ginčą dėl to, kad pastaroji atmetė S pateiktą prašymą skirti išmokas šeimai už laikotarpį, atitinkantį pirmuosius tris jos gyvenimo Vokietijoje mėnesius.

3

Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio j, k ir z punktuose pateiktos šios šiame reglamente vartojamų sąvokų apibrėžtys:

<…>

4

Dėl šio reglamento taikymo asmenų atžvilgiu minėto reglamento 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šis reglamentas taikomas valstybės narės piliečiams, asmenims be pilietybės ir pabėgėliams, gyvenantiems vienoje iš valstybių narių, kuriems yra ar buvo taikomi vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktai, bei jų šeimos nariams ir maitintojo netekusiems asmenims.“

5

Dėl minėto reglamento materialinės taikymo srities to paties reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šis reglamentas taikomas visiems teisės aktams, kurie apima šias socialinės apsaugos sritis:

<…>

j) išmokas šeimai.“

6

Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnyje „Vienodas požiūris“ nustatyta:

„Jeigu šiame reglamente nenumatyta kitaip, asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, pagal bet kurios valstybės narės teisės aktus priklauso tos pačios išmokos ir prievolės, kaip ir tos valstybės piliečiams.“

7

Šio reglamento 11 straipsnyje numatytos bendrosios taikytinų teisės aktų nustatymo taisyklės:

„1.   Asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi remiantis šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis.

<…>

3.   Laikantis 12–16 straipsnių nuostatų:

<…>“

8

2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką (OL L 284, 2009, p. 1), 11 straipsnyje nustatyta:

„1.   Jei dviejų arba daugiau valstybių narių įstaigos nesutaria dėl asmens, kuriam taikomas pagrindinis reglamentas, gyvenamosios vietos nustatymo, šios įstaigos bendru susitarimu nustato atitinkamo asmens interesų centrą remdamosi vis[o]s turimos atitinkamos informacijos bendru įvertinimu; šie veiksniai gali apimti atitinkamai:

2.   Jei, atsižvelgdamos į įvairius kriterijus, pagrįstus 1 dalyje išdėstytais atitinkamais faktais, atitinkamos įstaigos nesusitaria, nustatant asmens faktinę gyvenamąją vietą lemiamu veiksniu laikomi asmens ketinimai, apie kuriuos galima spręsti iš tokių faktų ir aplinkybių, ypač priežastys, dėl kurių tas asmuo persikraustė.“

9

Direktyvos 2004/38 9, 10, 20 ir 21 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

10

Šios direktyvos 6 straipsnyje nurodyta:

„1.   Sąjungos piliečiai turi teisę gyventi kitos valstybės narės teritorijoje iki trijų mėnesių trukmės laikotarpį, netaikant jokių reikalavimų ar formalumų, išskyrus reikalavimą turėti tapatybės kortelę arba pasą.

2.   Šio straipsnio 1 dalies nuostatos taip pat taikom[o]s šeimos nariams, turintiems galiojantį pasą, kurie nėra valstybės narės piliečiai, lydintiems ar atvykstantiems pas Sąjungos pilietį.“

11

Minėtos direktyvos 14 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai turi 6 straipsnyje numatytą teisę gyventi šalyje tol, kol jie netampa nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai.“

12

Tos pačios direktyvos 24 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Taikant tokias specialiąsias nuostatas, kurios aiškiai numatytos Sutartyje ir antriniuose teisės aktuose, visiems Sąjungos piliečiams, pagal šią direktyvą gyvenantiems priimančiosios valstybės narės teritorijoje, Sutarties taikymo srityje taikomas vienodas traktavimas kaip ir tos valstybės narės piliečiams. Ši teisė suteikiama ir šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai ir turi teisę gyventi šalyje arba nuolatinio gyvenimo šalyje teisę.

2.   Nukrypstant nuo šio straipsnio 1 dalies, priimančioji valstybė narė neįpareigojama suteikti socialinės paramos teis[ė]s per pirmuosius tris gyvenimo šalyje mėnesius arba, kai taikytina, ilgesnį 14 straipsnio 4 dalies b punkte numatytą laikotarpį, ir neįpareigojama iki įgyjant nuolatinio gyvenimo šalyje teisę suteikti paramą studijoms, įskaitant profesinį parengimą, susidedančią iš studento stipendijų ar paskolų, asmenims, išskyrus darbuotojus, savarankiškai dirbančiuosius, tokį statusą išlaikančius asmenis ir jų šeimos narius.“

13

2009 m. spalio 8 d. paskelbtos redakcijos Einkommensteuergesetz (Pajamų mokesčio įstatymas) (BGBl. 2009 I, p. 3366), iš dalies pakeisto Gesetz gegen illegale Beschäftigung und Sozialleistungsmissbrauch (Įstatymas dėl neteisėto darbo ir piktnaudžiavimo socialinėmis išmokomis) (BGBl. 2019 I, p. 1066) ir įsigaliojusio 2019 m. liepos 18 d. (toliau – EStG), 62 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   1Kalbant apie vaikus, kaip jie suprantami pagal 63 straipsnį, teisę į išmokas šeimai pagal šį įstatymą turi kiekvienas asmuo:

1) kuris turi nuolatinę arba įprastinę gyvenamąją vietą šalies teritorijoje

<…>

2Tam, kad teisių turėtojas galėtų siekti gauti išmokas šeimai pagal 1 dalį, jo tapatybė turi būti nustatyta pagal jam suteiktą indentifikavimo numerį <…>. 3Vėliau suteiktas identifikavimo numeris galioja atgaline data tais mėnesiais, kuriais yra įvykdytos pirmame sakinyje nurodytos sąlygos.

1a)   1Jei kitos Europos Sąjungos valstybės narės arba valstybės, kuriai taikomas Europos ekonominės erdvės susitarimas, pilietis šalyje deklaruoja nuolatinę arba įprastinę gyvenamąją vietą, jis negali teikti prašymo skirti išmokas šeimai už pirmuosius tris mėnesius nuo tada, kai deklaravo nuolatinę arba įprastinę gyvenamąją vietą. 2Ši taisyklė netaikoma, jeigu jis įrodo, kad gauna nacionalinių pajamų, kaip tai suprantama pagal 2 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio 1–4 punktus, išskyrus pajamas, nurodytas 19 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio 2 punkte. 3Pasibaigus pirmame sakinyje nurodytam laikotarpiui, jis gali teikti prašymą skirti išmokas šeimai, nebent nėra įvykdytos sąlygos, nurodytos [Gesetz über die allgemeine Freizügigkeit von Unionsbürgern (Įstatymas dėl laisvo Sąjungos piliečių judėjimo)] 2 straipsnio 2 ar 3 dalyje, arba įvykdytos tik sąlygos, nustatytos Įstatymo dėl laisvo Sąjungos piliečių judėjimo 2 straipsnio 2 dalies 1a punkte, bet pirma nebuvo įvykdyta nė viena kita iš šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų. 4Ar reikia atlikti tyrimą siekiant nustatyti, ar įvykdytos išmokų šeimai skyrimo sąlygos pagal antrą sakinį, sprendžia vien išmokų šeimai kasa <…>. 5Jei tokiu atveju išmokų šeimai kasa atmeta prašymą skirti išmokas šeimai, ji apie savo sprendimą turi pranešti kompetentingai imigracijos srities institucijai. 6Jei prašytojas leido manyti, kad jis atitinka sąlygas, nustatytas išmokoms šeimai gauti, pateikdamas suklastotus ar tikrovės neatitinkančius dokumentus arba apgaulės būdu, išmokų šeimai kasa nedelsdama praneša apie tai kompetentingai imigracijos srities institucijai.“

14

Ieškovė pagrindinėje byloje S yra trijų vaikų, gimusių atitinkamai 2003 m., 2005 m. ir 2010 m., motina. V, jos sutuoktinis, yra šių vaikų tėvas. Šie tėvai ir jų vaikai yra ne Vokietijos Federacinės Respublikos, o kitos valstybės narės piliečiai.

15

2015 m. gegužės mėn. S pirmą kartą kreipėsi į šeimos išmokų kasą su prašymu skirti išmokas šeimai už tris vaikus. 2015 m. gegužės 13 d. sprendimu ši įstaiga patenkino šį prašymą ir pradėjo jai reguliariai mokėti šias išmokas; tai darė iki 2016 m. birželio 3 d. Šią dieną minėta įstaiga nusprendė atšaukti savo 2015 m. gegužės 13 d. sprendimą, taip pat nuo 2016 m. gegužės mėn. nustoti mokėti minėtas išmokas S ir pareikalavo grąžinti už šį paskutinį mėnesį sumokėtas išmokas šeimai. Šis sprendimas buvo priimtas po to, kai registro tarnyba savo iniciatyva išbraukė nuorodą, kad S ir jos trys vaikai atitinkamu adresu gyvena Brėmerhafene (Vokietija), remdamasi tuo, kad jų būste niekas negyvena.

16

2017 m. gruodžio mėn. dėl dviejų iš savo trijų vaikų S pateikė Familienkasse Nordrhein-Westfalen Nord (Šiaurės Reino-Vestfalijos išmokų šeimai kasa, Vokietija) prašymą skirti išmokas šeimai, nurodžiusi adresą Hernėje (Vokietija). Tačiau nurodytu adresu jai nusiųsti šios įstaigos laiškai buvo grąžinti kartu su pastaba „gavėjas nežinomas“. Taigi 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu minėta įstaiga atmetė S prašymą, motyvuodama tuo, kad S neturi nuolatinės ar įprastinės gyvenamosios vietos Vokietijoje.

17

2019 m. spalio mėn. pabaigoje S išmokų šeimai kasai pateikė naują prašymą skirti išmokas šeimai už tris vaikus už laikotarpį nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d.

18

2019 m. gruodžio 27 d. sprendimu išmokų šeimai kasa atmetė šį prašymą. Ši įstaiga konstatavo, kad nuo 2019 m. rugpjūčio 19 d. S, V ir jų vaikai gyveno Vokietijoje, o ši data atitinka jų atvykimo į šios valstybės narės teritoriją iš kilmės valstybės narės ir įsikūrimo bute Brėmerhafene (Vokietija) dieną. Tačiau minėta įstaiga nusprendė, kad per pirmuosius tris mėnesius nuo apsigyvenimo Vokietijoje S negavo jokių nacionalinių pajamų. Todėl ta pati įstaiga nusprendė, kad S neatitinka EStG 62 straipsnio 1a dalyje numatytų sąlygų tam, kad už šį laikotarpį galėtų gauti išmokas šeimai.

19

2020 m. balandžio 6 d. sprendimu išmokų šeimai kasa atmetė S skundą dėl 2019 m. gruodžio 27 d. sprendimo ir paliko galioti pastarąjį sprendimą. Ji nusprendė, kad S nevykdė apmokamos veiklos ir kad nuo 2019 m. lapkričio 5 d. iki 2019 m. gruodžio 12 d. V vykdė nereikšmingą veiklą.

20

S kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą Finanzgericht Bremen (Brėmeno finansų teismas, Vokietija) su ieškiniu, juo prašė panaikinti sprendimą atmesti jos prašymą skirti išmokas šeimai, taip pat prašė priteisti iš išmokų šeimai kasos išmokas šeimai už 2019 m. rugpjūčio–spalio mėnesius.

21

Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, išmokos šeimai Vokietijoje patenka į sąvoką „išmokos šeimai“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalies j punktą, siejamą su šio reglamento 1 straipsnio z punktu. Šios išmokos finansuojamos ne iš gavėjų įmokų, o iš mokesčių. Jos jiems suteikiamos remiantis teisės aktuose apibrėžta situacija, neatsižvelgiant į pajamų sąlygą ir neatliekant jokio individualaus ir diskrecinio gavėjų asmeninių poreikių vertinimo. Šios išmokos skirtos šeimos išlaidoms kompensuoti.

22

Antra, tas teismas pažymėjo, kad EStG 62 straipsnio 1a dalyje, kuri buvo iš dalies pakeista 2019 m. liepos mėn., įtvirtintas skirtingas požiūris į kitos valstybės narės nei Vokietija Federacinė Respublika pilietį, deklaruojantį Vokietijoje nuolatinę ar įprastinę gyvenamąją vietą, ir į Vokietijos pilietį, turintį nuolatinę ar įprastinę gyvenamąją vietą Vokietijoje po kitoje valstybėje narėje išgyvento laikotarpio. Pagal šią nuostatą kitos valstybės narės piliečiui, kaip antai S, pirmaisiais trimis jo gyvenimo šalyje mėnesiais atsisakoma skirti išmokas šeimai, jeigu jis nepateikia Vokietijoje vykdomos apmokamos veiklos įrodymų. Atvirkščiai, Vokietijos pilietis šiais pirmaisiais trimis mėnesiais gauna išmokas šeimai net ir tuo atveju, kai jis tokios veiklos nevykdo.

23

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, jog įstatymo projekte, kuriuo remiantis buvo įtraukta EStG 62 straipsnio 1a dalis, Vokietijos teisės aktų leidėjas nurodė, kad toks skirtingas požiūris atitinka Sąjungos teisę, nes leidžia išvengti didelio kitų valstybių narių piliečių srauto, kuris lemtų nepagrįstą naštą Vokietijos socialinio draudimo sistemai. Be to, šis skirtingas požiūris pateisinamas atsižvelgiant į Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalį, nes išmokų šeimai mokėjimas kitos nei Vokietijos Federacinės Respublikos valstybės narės piliečiams, kurie šioje valstybėje narėje nevykdo atlygintinos veiklos, šios valstybės viešiesiems finansams turi tokį patį poveikį kaip socialinių išmokų skyrimas šiems piliečiams. Tokiomis aplinkybėmis šis teisės aktų leidėjas įstatymo projekte aiškiai nenurodė galimo Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnio poveikio. Galiausiai remdamasis 2016 m. birželio 14 d. Sprendimu Komisija / Jungtinė Karalystė (C‑308/14, EU:C:2016:436), Vokietijos teisės aktų leidėjas pateisino šį nevienodą požiūrį būtinybe apsaugoti priimančiosios valstybės narės finansus.

24

Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslino, kad vis dėlto teisinėje literatūroje diskutuojama dėl to, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos išmokos šeimai patenka į sąvoką „socialinė parama“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalį. Taigi, be kita ko, teigiama, kad šios išmokos šeimai nepriskirtinos prie minėtos sąvokos, o kaip „išmokos šeimai“, kaip apibrėžta Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalies j punkte, siejamame su šio reglamento 1 straipsnio z punktu, jos yra socialinės apsaugos išmokos siaurąja prasme, nes jų skyrimui netaikoma išteklių sąlyga. Žinoma, tokiu atveju pagal Reglamentą Nr. 883/2004 Vokietijos Federacinė Respublika turi kompetenciją nuspręsti dėl išmokų šeimai skyrimo kitų valstybių narių piliečiams, gyvenantiems Vokietijoje ir joje nevykdantiems apmokamos veiklos, sąlygų. Vis dėlto šio reglamento 4 straipsnyje yra numatyta vienodo požiūrio pareiga, pagal kurią kitos valstybės narės piliečiams turi būti taikomos tokios pačios išmokų suteikimo sąlygos kaip ir tos, kurios taikomos aptariamos valstybės piliečiams. Šiame reglamente nėra jokios nuostatos, pagal kurią būtų galima taikyti tokį skirtingą požiūrį, koks buvo konstatuotas šioje byloje.

25

Galiausiai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, sprendimas pagrindinėje byloje priklauso nuo to, ar pagal Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnį draudžiama EStG 62 straipsnio 1a dalyje įtvirtinta tiesioginė diskriminacija, o gal ji gali būti pateisinama Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalyje numatyta vienodo požiūrio principo išimtimi.

26

Tokiomis aplinkybėmis Finanzgericht Bremen (Brėmeno finansų teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Direktyvos 2004/38] 24 straipsnis ir [Reglamento Nr. 883/2004] 4 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama valstybės narės tvarka, pagal kurią kitos valstybės narės pilietis, kuris šalyje deklaruoja nuolatinę arba įprastinę gyvenamąją vietą ir neįrodo, kad šalies viduje gauna pajamų iš žemės ūkio ir miškininkystės, komercinės veiklos, dirbdamas savarankiškai arba pagal darbo sutartį, pirmuosius tris mėnesius nuo nuolatinės arba įprastinės gyvenamosios vietos deklaravimo neturi teisės į išmokas šeimai, kaip tai suprantama pagal [Reglamento Nr. 883/2004] 3 straipsnio 1 dalies j punktą kartu su 1 straipsnio z punktu, o atitinkamos valstybės narės pilietis, esant analogiškai situacijai, neįrodęs, kad šalyje gauna pajamų iš žemės ūkio ir miškininkystės, komercinės veiklos, dirbdamas savarankiškai arba pagal darbo sutartį, turi teisę į išmokas šeimai, kaip tai suprantama pagal [Reglamento Nr. 883/2004] 3 straipsnio 1 dalies j punktą kartu su 1 straipsnio z punktu?“

27

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnis ir Direktyvos 2004/38 24 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos valstybės narės teisės normos, pagal kurias Sąjungos piliečiui, kuris yra kitos valstybės narės pilietis, kurio įprastinė gyvenamoji vieta yra pirmosios valstybės narės teritorijoje ir kuris ekonomiškai neaktyvus, nes šioje valstybėje narėje nevykdo apmokamos veiklos, pirmuosius tris mėnesius nuo apsigyvenimo šios valstybės narės teritorijoje nesuteikiama teisės gauti „išmokas šeimai“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalies j punktą, siejamą su to reglamento 1 straipsnio z punktu, o ekonomiškai neaktyvus minėtos valstybės narės pilietis turi teisę į tokias išmokas, įskaitant teisę gauti tokias išmokas pirmuosius tris mėnesius po to, kai jis grįžta į tą pačią valstybę narę, pagal Sąjungos teisę pasinaudojęs teise persikelti ir gyventi kitoje valstybėje narėje.

28

Pirma, suformuotoje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad Sąjungos piliečio statusas pripažįstamas kaip pagrindinis valstybių narių piliečių statusas, nes leidžia tiems Sąjungos piliečiams, kurių situacija tokia pati, būti vienodai teisiškai vertinamiems, neatsižvelgiant į pilietybę ir nepažeidžiant šiuo klausimu aiškiai nustatytų išimčių (šiuo klausimu žr. 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Grzelczyk, C‑184/99, EU:C:2001:458, 31 punktą ir 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo The Department for Communities in Northern Ireland, C‑709/20, EU:C:2021:602, 62 punktą).

29

Taigi kiekvienas Sąjungos pilietis gali remtis SESV 18 straipsnyje, Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnyje ir Direktyvos 2004/38 24 straipsnyje numatytu diskriminacijos dėl pilietybės draudimu, patikslintu kitose ESV sutarties nuostatose, visose situacijose, kurios priklauso Sąjungos teisės taikymo ratione materiae sričiai. Šios situacijos, be kita ko, apima naudojimąsi pagal SESV 21 straipsnį suteikta teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, laikantis Sutartyse ir joms įgyvendinti priimtose priemonėse nustatytų apribojimų bei sąlygų (šiuo klausimu žr. 2001 m. rugsėjo 20 d.Grzelczyk, C‑184/99, EU:C:2001:458, 32 ir 33 punktus; 2013 m. vasario 21 d. Sprendimo N., C‑46/12, EU:C:2013:97, 28 punktą ir 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo A(Visuomenės sveikatos priežiūros paslaugos), C‑535/19, EU:C:2021:595, 40 ir 42 punktus).

30

Direktyvoje 2004/38 numatyti tokie šios teisės apribojimai ir sąlygos. Šioje direktyvoje numatyta palaipsniui taikoma sistema, kiek tai susiję su teise gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, į kurią iš esmės perkelti įvairiuose iki šios direktyvos galiojusiuose Sąjungos teisės aktuose ir jurisprudencijoje numatyti etapai ir sąlygos ir pagal kurią įgyjama teisė nuolat gyventi šalyje (2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Ziolkowski ir Szeja, C‑424/10 ir C‑425/10, EU:C:2011:866, 38 punktas).

31

Kalbant apie pirmuosius tris gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje mėnesius, kurie yra vienintelis prejudiciniame klausime nurodytas laikotarpis, šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Sąjungos piliečiai turi teisę gyventi kitos valstybės narės teritorijoje iki trijų mėnesių trukmės laikotarpį, netaikant jokių kitų reikalavimų ar formalumų, išskyrus reikalavimą turėti galiojančią tapatybės kortelę arba pasą. Pagal minėtos direktyvos 14 straipsnio 1 dalį teisė gyventi šalyje išlaikoma tol, kol Sąjungos pilietis ir jo šeimos nariai netampa nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Ziolkowski ir Szeja, C‑424/10 ir C‑425/10, EU:C:2011:866, 39 punktą ir 2016 m. vasario 25 d. Sprendimo García-Nieto ir kt., C‑299/14, EU:C:2016:114, 42 punktą).

32

Taigi Sąjungos pilietis, net ir ekonomiškai neaktyvus, laikydamasis Direktyvos 2004/38 6 straipsnio 1 dalyje, siejamoje su jos 14 straipsnio 1 dalimi, nustatytų sąlygų, turi teisę tris mėnesius gyventi valstybėje narėje, kurios pilietis jis nėra.

33

Nagrinėjamu atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pirmuosius tris mėnesius nuo apsigyvenimo Vokietijoje S teisėtai gyveno pagal Direktyvos 2004/38 6 straipsnio 1 dalį, siejamą su jos 14 straipsnio 1 dalimi.

34

Antra, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinė byla susijusi su priimančiosios valstybės narės išmokų šeimai skyrimu, kaip tai suprantama pagal šios valstybės narės teisės aktus. Šiuo klausimu reikia priminti, kad „išmokos šeimai“, kaip jos suprantamos pagal Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalies j punktą, siejamą su šio reglamento 1 straipsnio z punktu, automatiškai skiriamos šeimoms, kurios atitinka tam tikrus objektyvius kriterijus, susijusius, be kita ko, su jų dydžiu, pajamomis ir turimu turtu, neatliekant jokio individualaus ir diskrecinio asmeninių poreikių vertinimo, ir kuriomis siekiama padengti šeimos išlaidas (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 14 d. Sprendimo Komisija / Jungtinė Karalystė, C‑308/14, EU:C:2016:436, 60 punktą, taip pat 2017 m. birželio 21 d. Sprendimo Martinez Silva, C‑449/16, EU:C:2017:485, 22 punktą).

35

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat matyti, kad taip yra pagrindinėje byloje nagrinėjamų išmokų šeimai atveju, nes jos skiriamos jų gavėjams remiantis teisės aktuose apibrėžta situacija, kuri nepriklauso nuo asmeninių poreikių, o jų skyrimu siekiama ne užtikrinti pragyvenimo lėšas, bet padengti šeimos išlaidas.

36

Be to, reikia priminti, kad Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies e punkte įtvirtinta „kolizinė norma“, skirta nustatyti nacionalinei teisei, taikytinai siekiant gauti šio reglamento 3 straipsnio 1 dalyje išvardytas socialinio draudimo išmokas, tarp kurių yra išmokos šeimai, į kurias gali pretenduoti kiti asmenys nei nurodytieji minėto reglamento 11 straipsnio 3 dalies a–d punktuose, t. y. visų pirma ekonomiškai neaktyvūs asmenys. Iš šios normos taikymo matyti, kad tokiems asmenims iš esmės taikomi valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktai (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 14 d. Sprendimo Komisija / Jungtinė Karalystė, C‑308/14, EU:C:2016:436, 63 punktą ir 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo A(Visuomenės sveikatos priežiūros paslaugos), C‑535/19, EU:C:2021:595, 45 punktą). Pagal Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio j punktą sąvoka „gyvenamoji vieta“ šiame reglamente reiškia vietą, kurioje atitinkamas asmuo paprastai gyvena.

37

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamu trijų mėnesių laikotarpiu S ir jos šeima nuolat gyveno Vokietijos teritorijoje. Kadangi S yra ekonomiškai neaktyvi, remiantis Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies e punktu, siejamu su šio reglamento 1 straipsnio z punktu ir 3 straipsnio 1 dalies j punktu, jai taikomi Vokietijos teisės aktai dėl išmokų šeimai skyrimo.

38

Atsižvelgiant į šias pirmines pastabas, reikia nustatyti, ar dėl to, kad ekonomiškai neaktyvus Sąjungos pilietis gyvena šalyje teisėtai pagal Direktyvos 2004/38 6 straipsnio 1 dalį, siejamą su šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalimi, jis gali remtis vienodo požiūrio principu kaip ir ekonomiškai neaktyvūs priimančiosios valstybės narės piliečiai, kurie grįžta į tą valstybę narę po to, kai pagal Sąjungos teisę pasinaudojo teise persikelti ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje, tam kad gautų išmokas šeimai, kaip apibrėžta Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalies j punkte, siejamame su to reglamento 1 straipsnio z punktu.

39

Kaip matyti iš šio sprendimo 27 punkto, pateiktas klausimas susijęs ir su Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnio, ir Direktyvos 2004/38 24 straipsnio aiškinimu, nes šiose dviejose nuostatose patikslinamas vienodo požiūrio principas atitinkamoje jų taikymo srityje.

40

Kadangi šis klausimas visų pirma susijęs su Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalies taikymo srities nustatymu, prieš įvertinant Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnio taikymo sritį reikia nustatyti šios direktyvos nuostatos taikymo sritį.

41

Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Sąjungos piliečiams, pagal šią direktyvą gyvenantiems priimančiosios valstybės narės teritorijoje, Sutarties taikymo srityje taikomas vienodas vertinimas kaip ir tos valstybės narės piliečiams.

42

Vienodo požiūrio principas taikomas visiems Sąjungos piliečiams, kurių gyvenimas priimančiosios valstybės narės teritorijoje atitinka minėtoje direktyvoje nustatytas sąlygas (šiuo klausimu žr. 2014 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Dano, C‑333/13, EU:C:2014:2358, 69 punktą ir 2016 m. vasario 25 d. Sprendimo García-Nieto ir kt., C‑299/14, EU:C:2016:114, 38 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

43

Vis dėlto Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuo vienodo požiūrio principo leidžianti nukrypti nuostata, taikoma Sąjungos piliečiams, išskyrus darbuotojus, savarankiškai dirbančiuosius, tokį statusą išlaikančius asmenis ir jų šeimos narius, kurie gyvena priimančiosios valstybės narės teritorijoje; pagal šią nuostatą minėta valstybė narė neprivalo suteikti teisės gauti socialinę paramą, be kita ko, per pirmuosius tris gyvenimo šalyje mėnesius (2013 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Brey, C‑140/12, EU:C:2013:565, 56 ir jame nurodyta jurisprudencija).

44

Taigi priimančioji valstybė narė gali remtis Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalyje numatyta leidžiančia nukrypti nuostata, atsisakydama Sąjungos piliečiui, pasinaudojusiam teise gyventi šios valstybės narės teritorijoje, suteikti socialinę paramą per pirmuosius tris gyvenimo šalyje mėnesius (šiuo klausimu žr. 2016 m. vasario 25 d. Sprendimo García-Nieto ir kt., C‑299/14, EU:C:2016:114, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

45

Taigi reikia nustatyti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos išmokos šeimai yra „socialinė parama“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalį.

46

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad sąvoka „socialinė parama“, kaip ji suprantama pagal pastarąją nuostatą, apima visas paramos sistemas, nacionaliniu, regioniniu ar vietos lygmeniu nustatytas valdžios institucijų, į kurias kreipėsi asmuo, neturintis pakankamai išteklių savo ir savo šeimos narių elementariems poreikiams patenkinti ir dėl to rizikuojantis gyvenimo šalyje laikotarpiu priimančiosios valstybės narės viešiesiems finansams tapti našta, kuri galėtų turėti įtakos bendram tos valstybės teikiamos paramos dydžiui (2013 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Brey, C‑140/12, EU:C:2013:565, 61 punktas ir 2014 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Dano, C‑333/13, EU:C:2014:2358, 63 punktas).

47

Kaip nurodyta šio sprendimo 35 punkte, pagrindinėje byloje nagrinėjamos išmokos šeimai suteikiamos neatsižvelgiant į individualius jų gavėjo poreikius ir jomis nesiekiama užtikrinti jo pragyvenimo lėšų.

48

Taigi, kaip savo išvados 54 punkte nurodė generalinis advokatas, tokios išmokos nepatenka į sąvoką „socialinė parama“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalį.

49

Šiomis aplinkybėmis dar reikia patikrinti, ar, kaip savo rašytinėse pastabose siūlė Vokietijos vyriausybė, Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalis, atsižvelgiant į jos ratio legis, turi būti aiškinama taip, kad, kiek tai susiję su išmokų, išskyrus „socialinę paramą“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, skyrimu, priimančiajai valstybei narei vis dėlto leidžiama nukrypti nuo vienodo požiūrio, kuris pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį, siejamą su 14 straipsnio 1 dalimi, iš esmės turi būti taikomas jos teritorijoje teisėtai gyvenantiems Sąjungos piliečiams.

50

Šiuo tikslu, pirma, reikia priminti, kad Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalis, kaip nuostata, kuria leidžiama nukrypti nuo SESV 18 straipsnio pirmoje įtraukoje numatyto vienodo požiūrio principo – šios direktyvos 24 straipsnio 1 dalis yra tik jo speciali išraiška, – turi būti aiškinama siaurai ir remiantis Sutarties nuostatomis, įskaitant susijusias su Sąjungos pilietybe ir laisvu darbuotojų judėjimu (šiuo klausimu žr. 2013 m. vasario 21 d. Sprendimo N, C‑46/12, EU:C:2013:97, 33 punktą ir 2020 m. spalio 6 d. Sprendimo Jobcenter Krefeld, C‑181/19, EU:C:2020:794, 60 punktą).

51

Antra, suformuotoje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (2020 m. spalio 6 d. Sprendimo Jobcenter Krefeld, C‑181/19, EU:C:2020:794, 61 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

52

Visų pirma dėl Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalies formuluotės pažymėtina, kad iš šios nuostatos teksto negalima daryti išvados, kad ja Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino leisti priimančiajai valstybei narei nukrypti nuo vienodo požiūrio principo, kuris iš esmės turi būti taikomas jos teritorijoje teisėtai gyvenantiems Sąjungos piliečiams, kiek tai susiję su kitomis nei socialinė parama išmokomis. Atvirkščiai, kaip savo išvados 57 punkte nurodė generalinis advokatas, iš minėtos nuostatos aiškiai matyti, kad ji susijusi tik su socialine parama.

53

Be to, dėl Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalies teisinio konteksto primintina, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 31 punkto, pagal šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalį teisė gyventi šalyje išlieka iki trijų mėnesių trukmės laikotarpį, kol Sąjungos pilietis ir jo šeimos nariai „netampa nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai“. Taigi šis 14 straipsnis patvirtina aiškinimą, kad galimybė nukrypti nuo vienodo požiūrio principo, remiantis Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalimi, taikoma tik socialinei paramai ir kad ji negali apimti socialinės apsaugos išmokų.

54

Galiausiai šis aiškinimas atitinka Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalies tikslą, kuris, kaip nurodyta šios direktyvos 10 konstatuojamojoje dalyje, skirtas išsaugoti ne valstybių narių socialinės apsaugos sistemos, bet jų „socialinės paramos sistemos“ finansinei pusiausvyrai.

55

Darytina išvada, kad, kaip savo išvados 62 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuo vienodo požiūrio principo leidžianti nukrypti nuostata nėra taikytina situacijai, kai per pirmuosius tris gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje mėnesius Sąjungos pilietis prašo ne „socialinės paramos“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, o „išmokų šeimai“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalies j punktą, siejamą su šio reglamento 1 straipsnio z punktu.

56

Pirmiausia reikia priminti, kad ekonomiškai neaktyviam Sąjungos piliečiui, perkėlusiam savo įprastinę gyvenamąją vietą į priimančiąją valstybę narę, pagal Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies e punktą taikomi šios valstybės narės teisės aktai dėl socialinės apsaugos išmokų suteikimo.

57

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad šia nuostata siekiama ne tik išvengti kelių nacionalinės teisės aktų taikymo vienu metu tam tikrai situacijai ir dėl to galinčių kilti sunkumų, bet ir užtikrinti, kad, nesant asmenims, patenkantiems į šio reglamento taikymo sritį, taikytinos teisės, iš jų nebūtų atimta galimybė naudotis socialine apsauga (2016 m. birželio 14 d. Sprendimo Komisija / Jungtinė Karalystė, C‑308/14, EU:C:2016:436, 64 punktas ir 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo A (Visuomenės sveikatos priežiūros paslaugos), C‑535/19, EU:C:2021:595, 46 punktas).

58

Tokiomis aplinkybėmis Reglamentu Nr. 883/2004 nesukuriama bendra socialinio draudimo sistema, pagal jį gali toliau egzistuoti atskiros nacionalinės sistemos ir vienintelis jo tikslas yra užtikrinti šių sistemų koordinavimą, kad būtų garantuotas realus laisvas asmenų judėjimas. Todėl tokios nuostatos, kaip įtvirtintos 11 straipsnio 3 dalies e punkte, nėra skirtos nustatyti materialinėms teisės gauti socialinės apsaugos išmokas atsiradimo sąlygoms (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 14 d. Sprendimas Komisija / Jungtinė Karalystė, C‑308/14, EU:C:2016:436, 65 ir 67 punktus). Net jei valstybės narės yra kompetentingos savo teisės aktuose nustatyti šių išmokų skyrimo sąlygas, šia kompetencija jos turi naudotis laikydamosi Sąjungos teisės (šiuo klausimu žr. 2013 m. balandžio 11 d. Sprendimo Jeltes ir kt., C‑443/11, EU:C:2013:224, 59 punktą).

59

Šiuo klausimu Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnyje yra sukonkretintas vienodo požiūrio principas Sąjungos piliečiams, kurie priimančiojoje valstybėje narėje prašo šio reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų socialinės apsaugos išmokų (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo A (Visuomenės sveikatos priežiūros paslaugos), C‑535/19, EU:C:2021:595, 40 punktą).

60

Šiame 4 straipsnyje nurodyta, kad jeigu Reglamente Nr. 883/2004 nenumatyta kitaip, asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, pagal bet kurios valstybės narės teisės aktus priklauso tos pačios išmokos ir prievolės kaip ir tos valstybės piliečiams.

61

Kaip savo išvados 71 punkte pažymėjo generalinis advokatas, Reglamente Nr. 883/2004 nėra jokios nuostatos, pagal kurią Sąjungos pilietį, kuris yra kitos valstybės narės pilietis ir teisėtai gyvena pirmojoje valstybėje narėje, priėmusiai valstybei narei – atsižvelgiant į tai, kad šis pilietis yra ekonomiškai neaktyvus – būtų leista skirtingai vertinti šį pilietį ir savo piliečius, kiek tai susiję su šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies j punkte, siejamame su šio reglamento 1 straipsnio z punktu, nurodytų „išmokų šeimai“ skyrimo sąlygomis. Todėl pagal to paties reglamento 4 straipsnį draudžiama priemonė, kuria nustatomas toks skirtingas požiūris.

62

Tiesa, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad iš principo nedraudžiama į Reglamento Nr. 883/2004 taikymo sritį patenkančių išmokų skyrimo ekonomiškai neaktyviems Sąjungos piliečiams susieti su reikalavimu pagal Direktyvą 2004/38 atitikti keliamas teisės gyventi priimančiojoje valstybėje narėje sąlygas (šiuo klausimu žr. 2013 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Brey, C‑140/12, EU:C:2013:565, 44 punktą; 2014 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Dano, C‑333/13, EU:C:2014:2358, 83 punktą ir 2016 m. birželio 14 d. Sprendimo Komisija / Jungtinė Karalystė, C‑308/14, EU:C:2016:436, 68 punktą).

63

Atsižvelgiant į tai, Sąjungos pilietis, gyvenantis priimančiosios valstybės narės teritorijoje pagal Direktyvos 2004/38 6 straipsnio 1 dalį, siejamą su jos 14 straipsnio 1 dalimi, joje, kaip matyti iš šio sprendimo 31–33 punktų, gyvena teisėtai, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą.

64

Vadinasi, tokiam Sąjungos piliečiui yra taikomas Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnyje numatytas vienodo požiūrio su tos valstybės narės piliečiais principas, net jeigu jis yra ekonomiškai neaktyvus per pirmuosius tris gyvenimo toje valstybėje narėje mėnesius pagal pirmesniame punkte nurodytas Direktyvos 2004/38 nuostatas.

65

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ekonomiškai neaktyvus Sąjungos pilietis, kuris pagal Direktyvos 2004/38 6 straipsnio 1 dalį, siejamą su jos 14 straipsnio 1 dalimi, gyvena kitos valstybės narės nei ta, kurios pilietis jis yra, teritorijoje ir turi šioje teritorijoje savo įprastinę gyvenamąją vietą, priimančiojoje valstybėje narėje gali remtis Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnyje numatytu vienodo požiūrio principu, siekdamas gauti išmokas šeimai, kaip apibrėžta Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalies j punkte, siejamame su to reglamento 1 straipsnio z punktu.

66

Taigi, kadangi Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnyje įtvirtintas vienodo požiūrio dėl galimybės gauti tokias išmokas principas, reikia išnagrinėti, ar dėl tokių nacionalinės teisės normų, kaip nurodytos šio sprendimo 27 punkte, kyla šiai nuostatai prieštaraujantis skirtingas požiūris.

67

Priimančiosios valstybės narės teisės norma, pagal kurią Sąjungos piliečiui nesuteikiama teisės gauti išmokas šeimai, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 883/2004, nes jis, nors ir teisėtai gyvena tos valstybės narės teritorijoje pagal Direktyvos 2004/38 6 straipsnio 1 dalį, siejamą su jos 14 straipsnio 1 dalimi, ir joje turi savo įprastinę gyvenamąją vietą, yra ekonomiškai neaktyvus, tiesiogiai diskriminuoja šį Sąjungos pilietį, nors ta pati valstybė narė savo piliečiams, net jeigu jie yra ekonomiškai neaktyvūs, skiria tokias išmokas, kai tik jie grįžta į tą valstybę narę po to, kai pasinaudojo teise persikelti ir apsigyventi kitos valstybės narės teritorijoje pagal Sąjungos teisę.

68

Kaip savo išvados 73 punkte pažymėjo generalinis advokatas ir atsižvelgiant į tai, kas nurodyta šio sprendimo 61 punkte, tokia diskriminacija, nesant Reglamente Nr. 883/2004 aiškiai numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos, negali būti pateisinama.

69

Taigi Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama priimančiajai valstybei narei priimti šio sprendimo 67 punkte nurodytas teisės normas.

70

Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad ekonomiškai neaktyvus Sąjungos pilietis, kuris priimančiojoje valstybėje narėje reikalauja, kad būtų taikomas šiame straipsnyje įtvirtintas vienodo požiūrio principas, kiek tai susiję su išmokų šeimai skyrimu, kaip tai apibrėžta Reglamente Nr. 883/2004, turi pagal šio reglamento 2 straipsnio 1 dalį, siejamą su jo 1 straipsnio j punktu, būti įrodęs, kad per pirmuosius tris jo gyvenimo šalyje mėnesius, kai gauna leidimą gyventi šioje valstybėje narėje pagal Direktyvos 2004/38 6 straipsnio 1 dalį, siejamą su jos 14 straipsnio 1 dalimi, jis įsikūrė ir turi savo įprastinę gyvenamąją vietą minėtoje valstybėje narėje ir nėra joje laikinai apsigyvenęs, kaip tai suprantama pagal to paties reglamento 1 straipsnio k punktą.

71

Šiuo klausimu, pirma, Reglamento Nr. 987/2009 11 straipsnio „Gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai“ 1 dalyje nurodyti įvairūs veiksniai siekiant nustatyti valstybę narę, kurioje atitinkamas asmuo gyvena. Šio straipsnio 2 dalyje patikslinta, kad sąvoka „gyvenamoji vieta“, kaip ji suprantama pagal Reglamentą Nr. 883/2004, turi būti suprantama kaip šio asmens „faktinė“ gyvenamoji vieta.

72

Antra, pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją sąvoka „įprastinė gyvenamoji vieta“ iš esmės atspindi fakto klausimą, kurį turi įvertinti nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas konkretaus atvejo aplinkybes. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad sąlyga, pagal kurią Sąjungos pilietis, kaip nurodyta šio sprendimo 70 punkte, turi būti perkėlęs savo įprastinę gyvenamąją vietą į priimančiosios valstybės narės teritoriją, reiškia, kad jis išreiškė norą veiksmingai įkurti įprastą savo interesų centrą šioje valstybėje narėje ir įrodė, kad jo buvimas šios valstybės narės teritorijoje yra pakankamai nuolatinis, o tai skiriasi nuo laikino buvimo (pagal analogiją žr. 2021 m. lapkričio 25 d. Sprendimo IB (Sutuoktinio nuolatinė gyvenamoji vieta – Santuokos nutraukimas), C‑289/20, EU:C:2021:955, 58 punktą).

73

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti:

74

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti tas teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo 4 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos valstybės narės teisės normos, pagal kurias Sąjungos piliečiui, kuris yra kitos valstybės narės pilietis, turintis įprastinę gyvenamąją vietą pirmosios valstybės narės teritorijoje, ir kuris ekonomiškai neaktyvus, nes šioje valstybėje narėje nevykdo apmokamos veiklos, pirmuosius tris mėnesius nuo apsigyvenimo šios valstybės narės teritorijoje nesuteikiama teisės gauti „išmokas šeimai“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalies j punktą, siejamą su to reglamento 1 straipsnio z punktu, o ekonomiškai neaktyvus minėtos valstybės narės pilietis turi teisę į tokias išmokas, įskaitant teisę gauti tokias išmokas pirmuosius tris mėnesius po to, kai jis grįžta į tą pačią valstybę narę, pagal Sąjungos teisę pasinaudojęs teise persikelti ir gyventi kitoje valstybėje narėje.

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios [d]irektyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, 24 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji netaikytina tokioms teisės normoms.