–

O.D., R.I.H.V., B.O., F.G., M.K.F.B., E.S. ir S.E.A., atstovaujamų avvocati A. Guariso, L. Neri, R. Randellini, E. Fiorini ir M. Nappi,

–

N.P., atstovaujamo avvocati A. Andreoni ir V. Angiolini,

–

Istituto nazionale della previdenza sociale (INPS), atstovaujamo avvocati M. Sferrazza ir V. Stumpo,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato P. Gentili,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Cattabriga ir D. Martin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau ‐ Chartija) 34 straipsnio, 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 72; klaidų ištaisymas OL L 188, 2013, p. 10) 3 straipsnio 1 dalies b ir j punktų ir 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/98/ES dėl vienos prašymų išduoti vieną leidimą trečiųjų šalių piliečiams gyventi ir dirbti valstybės narės teritorijoje pateikimo procedūros ir dėl valstybėje narėje teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių darbuotojų bendrų teisių (OL L 343, 2011, p. 1) 12 straipsnio 1 dalies e punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant vieną leidimą turinčių trečiųjų šalių piliečių O.D., R.I.H.V., B.O., F.G., M.K.F.B., E.S., N.P. ir S.E.A. ginčą su Istituto Nazionale della Previdenza Sociale (INPS) (Nacionalinis socialinės apsaugos institutas, Italija) dėl atsisakymo skirti jiems vaiko gimimo ir motinystės išmokas.

3

Direktyvos 2011/98 20, 24 ir 31 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

4

Šios direktyvos 2 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ nustatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>“

5

Minėtos direktyvos 3 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Ši direktyva taikoma:

<…>

2.   Ši direktyva netaikoma trečiųjų šalių piliečiams:

<…>

<…>“

6

Direktyvos 2011/98 12 straipsnyje „Teisė į vienodą požiūrį“ nurodyta:

„1.   Turi būti taikomas vienodas požiūris į 3 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose nurodytus trečiųjų šalių darbuotojus, kaip ir į valstybės narės, kurioje jie gyvena, piliečius, atsižvelgiant į:

<…>

<…>

2.   Valstybės narės gali nustatyti vienodo požiūrio taikymo apribojimus:

<…>

Be to, valstybės narės gali nuspręsti, kad 1 dalies e punktas šeimos išmokų atžvilgiu netaikomas trečiųjų šalių piliečiams, kuriems buvo leista dirbti valstybės narės teritorijoje ne ilgiau kaip šešis mėnesius, trečiųjų šalių piliečiams, kuriems buvo leista atvykti studijuoti, arba trečiųjų šalių piliečiams, kuriems leidžiama dirbti vizos pagrindu;

<…>“

7

Šios direktyvos 16 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad šios direktyvos būtų laikomasi ne vėliau kaip nuo 2013 m. gruodžio 25 d. Jos nedelsdamos pateikia Komisijai tų priemonių tekstus.“

8

Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio z punkte nustatyta, kad šiame reglamente sąvoka „išmoka šeimai“ apima visas išmokas natūra arba pinigais, skirtas padengti šeimos išlaidoms, neįskaitant šio reglamento I priede nurodytų išankstinių išlaikymo ir specialių vaiko gimimo bei įvaikinimo išmokų.

9

Minėto reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Šis reglamentas taikomas visiems teisės aktams, kurie apima šias socialinės apsaugos sritis:

<…>

<…>

10

Reglamento Nr. 883/2004 I priedo „Išankstinės išlaikymo išmokos ir specialios vaiko gimimo bei įvaikinimo pašalpos“ II dalyje pateiktas valstybių narių, mokančių specialias vaiko gimimo ir įvaikinimo išmokas, sąrašas. Italijos Respublika niekada nebuvo įtraukta į šio I priedo II dalį.

11

2014 m. gruodžio 23 d.Legge n. 190 – Disposizioni per la formazione del bilancio annuale e pluriennale dello Stato (legge di stabilità 2015) (Įstatymas Nr. 190 dėl valstybės metinio ir daugiamečio biudžeto sudarymo nuostatų (2015 m. Biudžeto įstatymas) (GURI, Nr. 300, 2014 m. gruodžio 29 d., GURI paprastasis priedas, Nr. 99; toliau – Įstatymas Nr. 190/2014) 1 straipsnio 125 dalyje nustatyta, kad už kiekvieną gimusį ar įvaikintą vaiką kas mėnesį mokama vaiko gimimo išmoka (toliau – vaiko gimimo išmoka), kuria siekiama skatinti gimstamumą ir „prisidėti prie vaiko išlaikymo išlaidų“.

12

Šioje nuostatoje numatyta, kad kiekvienam nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. gimusiam ar įvaikintam vaikui skiriama 960 EUR metinė išmoka, mokama kas mėnesį nuo gimimo ar įvaikinimo mėnesio iki tol, kol vaikui sukaks treji metai, arba trejus metus nuo vaiko perkėlimo į šeimą po įvaikinimo. Šią išmoką INPS moka su sąlyga, kad namų ūkio, kuriam priklauso prašymą pateikęs vienas iš tėvų, finansinė padėtis atitinka tam tikrą minimalią lygiavertės finansinės padėties rodiklio (ISEE) vertę, nustatytą reglamente, kuris numatytas 2013 m. gruodžio 5 d.decreto del Presidente del Consiglio dei Ministri n. 159 – Regolamento concernente la revisione delle modalitá di determinazione e i campi di applicazione dell’Indicatore della situazione economica equivalente (ISEE) (Ministrų Tarybos pirmininko dekretas Nr. 159 dėl lygiavertės finansinės padėties rodiklio (ISEE) vertės nustatymo metodų ir taikymo sričių peržiūros) (GURI, Nr. 19, 2014 m. sausio 24 d.).

13

2017 m. gruodžio 27 d.Legge n. 205 – Bilancio di previsione dello Stato per l’anno finanziario 2018 e bilancio pluriennale per il triennio 2018-2020 (Įstatymas Nr. 205 dėl valstybės 2018 finansinių metų biudžeto projekto ir 2018–2020 m. daugiamečio biudžeto) (GURI, Nr. 302, 2017 m. gruodžio 29 d., GURI paprastasis priedas, Nr. 62) 1 straipsnio 248 dalyje numatyta, kad vaiko gimimo išmoka skiriama už kiekvieną nuo 2018 m. sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. gimusį ar įvaikintą vaiką vienų metų laikotarpiui iki tol, kol vaikui sukaks vieni metai, arba vienus metus nuo vaiko perkėlimo į šeimą po įvaikinimo.

14

Pagal 2018 m. spalio 23 d.Decreto legge no 119 – Disposizioni urgenti in materia fiscale e finanziaria (Dekretas įstatymas Nr. 119 dėl neatidėliotinų mokesčių ir finansinių nuostatų) (GURI, Nr. 247, 2018 m. spalio 23 d.), iš dalies pakeisto ir pertvarkyto į įstatymą 2018 m. gruodžio 17 d. Įstatymu Nr. 136, 23quater straipsnio 1 dalį vaiko gimimo išmoka taip pat suteikiama už kiekvieną nuo 2019 m. sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. gimusį ar įvaikintą vaiką iki tol, kol vaikui sukaks vieni metai, arba vienus metus nuo vaiko perkėlimo į šeimą po įvaikinimo, numatant išmokos padidinimą 20 % už kiekvieną paskesnį vaiką.

15

2019 m. gruodžio 27 d.Legge n. 160 – Bilancio di previsione dello Stato per l’anno finanziario 2020 e bilancio pluriennale per il triennio 2020-2022 (Įstatymas Nr. 160 dėl valstybės 2020 finansinių metų biudžeto projekto ir 2020–2022 m. daugiamečio biudžeto) (GURI, Nr. 304, 2019 m. gruodžio 30 d., GURI paprastasis priedas, Nr. 45) 1 straipsnio 340 dalimi vaiko gimimo išmokos gavėjų ratas buvo dar kartą išplėstas ją skiriant už kiekvieną nuo 2020 m. sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. gimusį ar įvaikintą vaiką iki tol, kol vaikui sukaks vieni metai, arba vienus metus nuo vaiko perkėlimo į šeimą po įvaikinimo; vis dėlto išmokos dydis kinta priklausomai nuo namų ūkio finansinės padėties, nustatomos pagal šio sprendimo 12 punkte nurodytą rodiklį; išmoka padidinama 20 % už kiekvieną paskesnį vaiką.

16

Pagal Įstatymo Nr. 190/2014 1 straipsnio 125 dalį minėta išmoka skiriama Italijos piliečiams, kitų valstybių narių piliečiams ir trečiųjų šalių piliečiams, turintiems ilgalaikio gyventojo leidimą, numatytą 1998 m. liepos 25 d.Decreto legislativo n. 286 – Testo unico delle disposizioni concernenti la disciplina dell’immigrazione e norme sulla condizione dello straniero (Įstatyminis dekretas Nr. 286 dėl nuostatų dėl imigracijos taisyklių ir užsieniečio statuso suvestinio teksto) 9 straipsnyje (GURI, Nr. 191, 1998 m. rugpjūčio 18 d., GURI paprastasis priedas, Nr. 139), ir gyvenantiems Italijoje.

17

Pagal 2001 m. kovo 26 d.Decreto legislativo n. 151 – Testo unico delle disposizioni legislative in materia di tutela e sostegno della maternità e della paternità, a norma dell’articolo 15 della legge 8 marzo 2000, n. 53 (Įstatyminis dekretas Nr. 151 dėl motinystės ir tėvystės apsaugą ir paramą reglamentuojančių teisės nuostatų suvestinio teksto, priimto pagal 2000 m. kovo 8 d. Įstatymo Nr. 53 15 straipsnį) (GURI, Nr. 96, 2001 m. balandžio 26 d., GURI paprastasis priedas, Nr. 93) 74 straipsnį motinystės išmoka (toliau – motinystės išmoka) skiriama už kiekvieną nuo 2001 m. sausio 1 d. gimusį vaiką arba už kiekvieną nuo šios datos į šeimą iki įvaikinimo perkeltą ar iš karto įvaikintą vaiką Italijoje gyvenančioms moterims, kurios yra šios valstybės narės ar kitos Sąjungos valstybės narės pilietės arba kurioms yra išduotas leidimas gyventi suteikiant ilgalaikio gyventojo statusą. Ši išmoka mokama moterims, kurios negauna motinystės išmokos, skiriamos dirbant pagal darbo sutartį, savarankiškai ar verčiantis laisvąja profesija, su sąlyga, kad namų ūkio pajamos neviršija tam tikros sumos, apskaičiuotos remiantis finansinės padėties rodiklio (ISE) verte, kaip nurodyta 1998 m. kovo 31 d.Decreto legislativo n. 109 – Definizioni di criteri unificati di valutazione della situazione economica dei soggetti che richiedono prestazioni sociali agevolate, a norma dell’articolo 59, comma 51, della legge 27 dicembre 1997, n. 449 (Įstatyminis dekretas Nr. 109 dėl vienodų kriterijų, skirtų valstybės socialinės pagalbos prašytojų finansinei padėčiai įvertinti, nustatymo pagal 1997 m. gruodžio 27 d. Įstatymo Nr. 449 59 straipsnio 51 dalį) (GURI, Nr. 90, 1998 m. balandžio 18 d.).

18

Direktyva 2011/98 į nacionalinę teisę buvo perkelta 2014 m. kovo 4 d.Decreto legislativo n. 40 – Attuazione della direttiva 2011/98/UE relativa a una procedura unica di domanda per il rilascio di un permesso unico che consente ai cittadini di Paesi terzi di soggiornare e lavorare nel territorio di uno Stato membro e a un insieme comune di diritti per i lavoratori di Paesi terzi che soggiornano regolarmente in uno Stato membro (Įstatyminis dekretas Nr. 40 dėl Direktyvos 2011/98 perkėlimo į vidaus teisę) (GURI, Nr. 68, 2014 m. kovo 22 d.), kuriame buvo nustatytas „vienas darbo leidimas“.

19

INPS atsisakė skirti vaiko gimimo išmoką trečiųjų šalių piliečiams, teisėtai gyvenantiems Italijoje ir turintiems tik vieną leidimą dirbti, numatytą Įstatyminiame dekrete Nr. 40 dėl Direktyvos 2011/98 perkėlimo į vidaus teisę, motyvuodamas tuo, kad jiems nėra suteiktas ilgalaikio gyventojo statusas. Bylą iš esmės nagrinėję teismai, kuriuose buvo apskųstas šis atsisakymas, patenkino jų prašymus taikydami vienodo požiūrio principą, įtvirtintą Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punkte.

20

Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas, Italija), išnagrinėjęs jam pateiktus kasacinius skundus dėl keleto apeliacinių teismų sprendimų, nusprendė, kad dėl tokios vaiko gimimo išmokos sistemos pažeidžiamos įvairios Italijos Konstitucijos nuostatos, siejamos su Chartijos 20, 21, 24, 33 ir 34 straipsniais, todėl kreipėsi į Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas, Italija) su klausimu dėl Įstatymo Nr. 190/2014 1 straipsnio 125 dalies atitikties Konstitucijai, kiek pagal šią nuostatą vaiko gimimo išmokos suteikimas trečiųjų šalių piliečiams siejamas su sąlyga, kad jie turi turėti ilgalaikio gyventojo statusą.

21

Pareiškėjai žemesnėse instancijose procese Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas) prašo pripažinti, kad aptariama nuostata neatitinka Konstitucijos, ir tvirtina, kad ši nuostata taip pat prieštarauja Direktyvos 2011/98 12 straipsniui. INPS, kaip atsakovas žemesnėse instancijose, priešingai, prašo klausimus dėl atitikties Konstitucijai atmesti, tvirtindamas, kad vaiko gimimo išmoka pagal savo pobūdį laikytina išmoka, kuri nepatenka į socialinės apsaugos sritį ir nėra skirta pirminiams ir skubiems asmenų poreikiams patenkinti. Jis priduria, kad šia direktyva valstybėms narėms suteikiama diskrecija nemokėti aptariamų išmokų ilgalaikio gyventojo statuso neturintiems trečiųjų šalių piliečiams, atsižvelgiant į turimų finansinių išteklių ribas. Presidente del Consiglio dei Ministri (Ministrų Tarybos Pirmininkas, Italija), kaip žemesnėse instancijose į bylą įstojusi šalis, prašo atmesti klausimus dėl atitikties Konstitucijai kaip nepriimtinus arba – subsidiariai – kaip akivaizdžiai nepagrįstus. Jis teigia, kad vaiko gimimo išmoka nėra skirta pagrindiniams asmens poreikiams tenkinti, be to, pagal Sąjungos teisę tik ilgalaikio gyventojo statusas leidžia visiškai prilyginti trečiosios šalies pilietį Sąjungos piliečiui, kiek tai susiję su socialinėmis išmokomis.

22

Dėl tų pačių priežasčių, kaip ir tos, kurios susijusios su vaiko gimimo išmoka, Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas) taip pat kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą su klausimu dėl 2001 m. kovo 26 d. Įstatyminio dekreto Nr. 151/2001 dėl motinystės išmokos 74 straipsnio atitikties Konstitucijai. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pareiškėjai žemesnėse instancijose prašo pripažinti, kad ši nuostata prieštarauja Konstitucijai, o Ministrų Tarybos Pirmininkas prašo atmesti klausimą dėl atitikties Konstitucijai kaip nepriimtiną arba – subsidiariai – kaip akivaizdžiai nepagrįstą.

23

Grįsdamas savo prašymą priimti prejudicinį sprendimą nacionalinis teismas, be kita ko, nurodo, kad turi jurisdikciją nagrinėti galimą nacionalinių nuostatų prieštaravimą Chartijoje įtvirtintoms teisėms ir principams. Jis nurodo, kad gavęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl klausimo dėl atitikties Konstitucijai, susijusio su šiomis teisėmis ir principais, jis negali nepatikrinti, ar atitinkama nuostata pažeidžia tiek konstitucines teises ir principus, tiek Chartijoje įtvirtintas teises ir principus, nes Italijos Konstitucijoje numatytos garantijos papildomos tomis, kurios įtvirtintos Chartijoje. Tas teismas, kaip nacionalinis teismas, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį, teikia Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą visais atvejais, kai tai būtina siekiant išsiaiškinti Chartijos nuostatų reikšmę ir poveikį, o atlikęs šį vertinimą gali paskelbti, kad ginčijama nuostata prieštarauja Konstitucijai, ir priimti erga omnes poveikį turintį sprendimą dėl šios nuostatos pašalinimo iš nacionalinės teisės sistemos.

24

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas) minimos konstitucinės teisės ir principai ir Chartijoje įtvirtintos teisės ir principai, papildyti antrine teise, yra neatsiejamai susiję, vieni kitus papildo ir dera tarpusavyje ir kad pagal Italijos Konstituciją užtikrinamas savavališkos diskriminacijos draudimas ir motinystės bei vaikų apsauga turi būti aiškinami atsižvelgiant į privalomus Sąjungos teisėje pateiktus nurodymus.

25

Remdamasis Direktyvos 2011/98 12 straipsniu ir Teisingumo Teismo jurisprudencija, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad turi išnagrinėti teisę į vienodą požiūrį, kiek tai susiję su socialinės apsaugos sritimis, kaip šios apibrėžiamos Reglamente Nr. 883/2004, ir paaiškina, kad Italijos Respublika, nustatydama vieno leidimo sistemą, aiškiai nepasinaudojo galimybe taikyti šioje direktyvoje numatytas išimtis. Jo nuomone, prieš priimant sprendimą dėl Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas) pateiktų klausimų dėl atitikties Konstitucijai, būtina kreiptis į Teisingumo Teismą dėl Sąjungos teisės nuostatų, kurios turi įtakos atsakymui į šiuos klausimus, išaiškinimo.

26

Šiuo klausimu jis pažymi, kad vaiko gimimo išmoka visų pirma dėl pastaraisiais metais padarytų esminių pakeitimų turi naujų aspektų, palyginti su išmokomis šeimai, kurias Teisingumo Teismas jau yra išnagrinėjęs. Šiuo klausimu jis pažymi: nors ši išmoka yra susijusi su objektyviais įstatyme apibrėžtais kriterijais ir priklauso socialinės apsaugos išmokų kategorijai, ji vis dėlto atlieka keletą funkcijų, dėl kurių jos, kaip išmokos šeimai, kvalifikavimas gali kelti abejonių.

27

Viena vertus, vaiko gimimo išmoka atlieka išmokos, skirtos gimstamumui paskatinti, funkciją, o šį siekį patvirtina sistemos, pagal kurią nustatoma universali išmoka kartu su padidinimu už kiekvieną paskesnį vaiką, raida. Kita vertus, atrodo, kad pirminėje Įstatymo Nr. 190/2014 1 straipsnio 125 dalies redakcijoje, pagal kurią šios išmokos skyrimas siejamas su sąlyga dėl pajamų, pripažįstama, kad prasta šią išmoką gaunančios šeimos padėtis turi reikšmės. Taigi minėta išmoka taip pat siekiama remti prastoje ekonominėje padėtyje esančius namų ūkius ir užtikrinti svarbiausias priežiūros paslaugas nepilnamečiams. Pastarąjį siekį patvirtina neseniai atlikti teisės aktų pakeitimai, kuriais, nors vaiko gimimo išmoka laikytina universalia socialinės apsaugos priemone, jos dydis buvo pakoreguotas atsižvelgiant į skirtingas pajamų ribas, taigi ir į skirtingo lygio poreikius.

28

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar atsižvelgiant į antrinę teisę, kuria siekiama visiems trečiųjų šalių piliečiams, teisėtai gyvenantiems ir dirbantiems valstybėje narėje, užtikrinti tokias pačias vienodu požiūriu grindžiamas bendras teises, kokias turi priimančiosios valstybės narės piliečiai, motinystės išmoka turi būti priskirta prie Chartijos 34 straipsnyje garantuojamų išmokų.

29

Šiomis aplinkybėmis Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar [Chartijos] 34 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad, remiantis [Reglamento Nr. 883/2004] 3 straipsnio 1 dalies b ir j punktais, kaip nurodyta [Direktyvos 2011/98] 12 straipsnio 1 dalies e punkte, į jo taikymo sritį patenka vaiko gimimo ir motinystės išmokos, ir, jei taip, ar Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias užsieniečiams, turintiems vieną minėtoje direktyvoje nurodytą leidimą, nesuteikiamos minėtos išmokos, tačiau jos suteikiamos užsieniečiams, turintiems ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi [Sąjungoje]?“

30

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė Teisingumo Teismo šią bylą nagrinėti pagal pagreitintą procedūrą, kaip numatyta Procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalyje.

31

Grįsdamas savo prašymą jis tvirtina, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktas klausimas buvo plačiai aptartas Italijos teismuose, todėl Teisingumo Teismo gali būti dar ne kartą prašoma priimti prejudicinius sprendimus. Iš tiesų dėl su šiuo klausimu susijusių bylų apimties atsirado nesutarimų aiškinant Sąjungos teisę tarp valdžios institucijos, kompetentingos skirti nagrinėjamas išmokas, ir Italijos teismų, nes tik šie gali pripažinti Direktyvos 2011/98 12 straipsnio tiesioginį veikimą.

32

Kaip nurodyta Procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalyje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymu arba išimties tvarka savo iniciatyva Teisingumo Teismo pirmininkas, išklausęs teisėją pranešėją ir generalinį advokatą, gali nuspręsti nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal pagreitintą procedūrą, nukrypstant nuo šio reglamento nuostatų, jeigu dėl bylos pobūdžio reikia, kad ji būtų greitai išnagrinėta.

33

Nagrinėjamu atveju 2020 m. rugsėjo 17 d. Teisingumo Teismo pirmininkas, išklausęs teisėją pranešėją ir generalinį advokatą, nusprendė atmesti šio sprendimo 30 punkte nurodytą nacionalinio teismo prašymą, nes neįvykdytos sąlygos šiam prašymui patenkinti, visų pirma sąlyga dėl išimtinių aplinkybių buvimo.

34

Pirma, iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad vien tai, jog yra daug asmenų ar teisinių situacijų, kuriuos gali paveikti sprendimas, kurį nacionalinis teismas turi priimti po kreipimosi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, savaime negali būti išimtinė aplinkybė, kuri galėtų pateisinti pagreitintos procedūros taikymą (2020 m. gruodžio 8 d. Sprendimas Staatsanwaltschaft Wien (Suklastoti mokėjimo nurodymai), C‑584/19, EU:C:2020:1002, 36 punktas).

35

Antra, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad net ir teisėtos būtinybės suvienodinti skirtingą nacionalinių teismų jurisprudenciją savaime nepakanka pagreitintos procedūros taikymui pateisinti (šiuo klausimu žr. 2018 m. balandžio 30 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Oro Efectivo, C‑185/18, nepaskelbtos Rink., EU:C:2018:298, 17 punktą).

36

Remdamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 16 straipsnio trečia pastraipa Italijos Respublika Teisingumo Teismo paprašė, kad bylą nagrinėtų didžioji kolegija.

37

Komisijai kyla abejonių dėl klausimo, kiek jis susijęs su motinystės išmoka, priimtinumo, nes Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas) kreipdamasis į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, t. y. Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas), patikslino, kad pagrindinės bylos aplinkybės susiklostė iki 2013 m. gruodžio 25 d., vadinasi, dar nepasibaigus Direktyvos 2011/98 perkėlimo terminui, numatytam jos 16 straipsnio 1 dalyje. Italijos vyriausybė, savo ruožtu, abejoja, ar pareiškėjai pagrindinėje byloje turi vieną darbo leidimą, ir pažymi, jog matyti, kad jų turimas leidimas gyventi šalyje buvo išduotas kitu pagrindu. Ji, be kita ko, pažymi, kad ši išmoka skiriama tik asmenims, kurie negali būti laikomi „darbuotojais“. Tačiau Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalis taikoma tik tokį statusą turintiems trečiųjų šalių piliečiams.

38

Šiuo klausimu primintina, kad Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, tik už sprendimo priėmimą atsakingas bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, turi įvertinti tai, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl, kadangi pateikti klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu, Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą (2018 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Čepelnik, C‑33/17, EU:C:2018:896, 20 punktas).

39

Remiantis tuo, darytina išvada, kad nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytus teisinius pagrindus ir faktines aplinkybes, kurių Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atmesti nacionalinio teismo pateiktą prašymą, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2018 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Čepelnik, C‑33/17, EU:C:2018:896, 21 punktas).

40

Žinoma, nagrinėjamu atveju privatūs asmenys negali remtis direktyva dėl iki jos perkėlimo susiklosčiusių aplinkybių, siekdami, kad nebūtų taikomos anksčiau galiojusios nacionalinės teisės nuostatos, kurios prieštarauja šiai direktyvai (šiuo klausimu žr. 2004 m. vasario 5 d. Sprendimo Rieser Internationale Transporte, C‑157/02, EU:C:2004:76, 67 ir 68 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją). Vis dėlto reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas yra ne teismas, kuris turi pats išnagrinėti pagrindines bylas, bet konstitucinio pobūdžio teismas, kuriame keliamas grynai teisės klausimas, nepriklausantis nuo bylą iš esmės nagrinėjančiame teisme nurodytų faktinių aplinkybių; į šį klausimą jis turi atsakyti atsižvelgdamas tiek į nacionalinės teisės, tiek į Sąjungos teisės normas, kad galėtų priimti erga omnes poveikį turintį sprendimą, kuriuo remtųsi ne tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, bet visi Italijos teismai, privalėsiantys jį taikyti visose susijusiose bylose, kurias gali tekti nagrinėti. Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas turi ryšį su jo nagrinėjamos bylos dalyku, kuris yra susijęs tik su nacionalinių nuostatų konstitucingumu, vertinamu pagal nacionalinę konstitucinę teisę, siejamą su Sąjungos teise.

41

Be to, klausimas, ar Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalis taikoma tik trečiųjų šalių piliečiams, turintiems leidimą gyventi priimančiojoje valstybėje narėje darbo tikslais, ar vis dėlto ši nuostata taip pat taikoma trečiųjų šalių piliečiams, turintiems leidimą gyventi šalyje, išduotą kitais nei darbo tikslais, ir leidimą dirbti šioje valstybėje narėje, yra susijęs su šios direktyvos aiškinimu, taigi ir su šios bylos esme.

42

Darytina išvada, kad šis klausimas priimtinas, taip pat tiek, kiek jis yra susijęs su motinystės išmoka.

43

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo išaiškinti Chartijos 34 straipsnį, siekdamas išsiaiškinti, ar vaiko gimimo ar motinystės išmokos patenka į šio straipsnio taikymo sritį ir ar pagal Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punktą draudžiama nacionalinės teisės norma, pagal kurią trečiųjų šalių piliečiams, turintiems vieną leidimą, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio c punktą, šios išmokos nemokamos.

44

Reikia pažymėti, kad pagal Chartijos 34 straipsnio 1 dalį Sąjunga pripažįsta ir gerbia teisę gauti socialinio draudimo išmokas ir naudotis socialinėmis paslaugomis, suteikiančiomis apsaugą pagal Sąjungos teisės ir nacionalinių teisės aktų nustatytas taisykles ir praktiką motinystės atveju, susirgus, patyrus nelaimingą atsitikimą darbe, esant išlaikytiniu ar sulaukus senatvės, taip pat netekus darbo. Be to, Chartijos 34 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kiekvienas Sąjungoje teisėtai gyvenantis ir teisėtai keičiantis gyvenamąją vietą asmuo turi teisę gauti socialines išmokas ir naudotis socialinėmis lengvatomis pagal Sąjungos teisę ir nacionalinės teisės aktus bei praktiką.

45

Be to, Direktyvos 2011/98, kuria, kaip nurodyta jos 31 konstatuojamojoje dalyje, gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi Chartijoje pripažįstamų principų, 12 straipsnio 1 dalies e punkte numatyta, kad turi būti taikomas vienodas požiūris į 3 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose nurodytus trečiųjų šalių darbuotojus, kaip ir į valstybės narės, kurioje jie gyvena, piliečius, atsižvelgiant į socialinės apsaugos sritis, kaip šios apibrėžtos Reglamente Nr. 883/2004.

46

Taigi, dėl šios nuorodos į Reglamentą Nr. 883/2004 reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punkte sukonkretinama Chartijos 34 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta teisė gauti socialinės apsaugos išmokas.

47

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad priimdamos priemones, patenkančias į direktyvos, kuria sukonkretinama Chartijoje įtvirtinta pagrindinė teisė, taikymo sritį, valstybės narės turi veikti laikydamosi šios direktyvos (šiuo klausimu žr. 2014 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Schmitzer, C‑530/13, EU:C:2014:2359, 23 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Iš to išplaukia, kad pateiktą klausimą reikia nagrinėti atsižvelgiant į Direktyvą 2011/98. Šios direktyvos 12 straipsnio 1 dalies e punkto taikymo sritis apibrėžta Reglamente Nr. 883/2004.

48

Taip pat reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalis taikoma tiek trečiųjų šalių piliečiams, kuriems pagal Sąjungos ar nacionalinę teisę buvo leista atvykti į valstybę narę darbo tikslais, tiek trečiųjų šalių piliečiams, kuriems pagal Sąjungos ar nacionalinę teisę buvo leista atvykti į valstybę narę kitais nei darbo tikslais, kuriems leista dirbti ir kurie turi leidimą gyventi šalyje, išduotą pagal Reglamentą Nr. 1030/2002.

49

Kaip matyti iš šios direktyvos 20 konstatuojamosios dalies, šia nuostata ne tik užtikrinamas vienodas požiūris į vieno leidimo gyventi šalyje turėtojus, bet ji taikoma ir kitiems leidimą gyventi kitais nei darbo tikslais turintiems asmenims, kuriems leidžiama dirbti priimančiojoje valstybėje narėje.

50

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose nurodytiems trečiųjų šalių piliečiams nesuteikiamos šiose nuostatose numatytos vaiko gimimo ir motinystės išmokos.

51

Atsižvelgiant į tai, jog, kaip nurodyta šio sprendimo 45 punkte ir kaip matyti iš Direktyvos 2011/98 24 konstatuojamosios dalies, tam, kad būtų galima pasinaudoti teise į vienodą požiūrį, numatytą šios direktyvos 12 straipsnio 1 dalies e punkte, būtina, kad atitinkamos išmokos priklausytų socialinės apsaugos sritims, kaip jos apibrėžtos Reglamente Nr. 883/2004, atsakant į šį klausimą reikia išnagrinėti, ar vaiko gimimo ir motinystės išmokos laikytinos išmokomis, patenkančiomis į šio reglamento 3 straipsnio 1 dalyje išvardytas socialinės apsaugos sritis.

52

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją išmokų, kurios patenka į Reglamento Nr. 883/2004 taikymo sritį, ir išmokų, kurios į ją nepatenka, atskyrimas iš esmės grindžiamas kiekvienos išmokos požymiais, pirmiausia jos tikslais ir skyrimo sąlygomis, o ne tuo, ar pagal nacionalinės teisės aktus ši išmoka laikoma socialinės apsaugos išmoka (2017 m. birželio 21 d. Sprendimo Martinez Silva, C‑449/16, EU:C:2017:485, 20 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija, taip pat 2020 m. balandžio 2 d. Sprendimo Caisse pour l’avenir des enfants (Pasienio darbuotojo sutuoktinio vaikas), C‑802/18, EU:C:2020:269, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

53

Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad išmoka gali būti laikoma socialinės apsaugos išmoka, jeigu, pirma, ji gavėjams skiriama neatlikus jokio individualaus ir diskrecinio jų asmeninių poreikių vertinimo, remiantis teisės aktuose apibrėžta situacija, ir, antra, jeigu ji susijusi su viena iš Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalyje aiškiai išvardytų rizikos rūšių (2017 m. birželio 21 d. Sprendimo Martinez Silva, C‑449/16, EU:C:2017:485, 20 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija, taip pat 2020 m. balandžio 2 d. Sprendimo Caisse pour l’avenir des enfants (Pasienio darbuotojo sutuoktinio vaikas), C‑802/18, EU:C:2020:269, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

54

Taigi, kalbant apie šio sprendimo 53 punkte nurodytą pirmąją sąlygą, Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad išmokos, kurios automatiškai skiriamos šeimoms, atitinkančioms tam tikrus objektyvius kriterijus, susijusius, be kita ko, su šeimos dydžiu, pajamomis ir turimu turtu, neatliekant jokio individualaus ir diskrecinio asmeninių poreikių vertinimo, ir kuriomis siekiama padengti šeimos išlaidas, turi būti laikomos socialinės apsaugos išmokomis (2017 m. birželio 21 d. Sprendimo Martinez Silva, C‑449/16, EU:C:2017:485, 22 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija, taip pat 2020 m. balandžio 2 d. Sprendimo Caisse pour l’avenir des enfants (Pasienio darbuotojo sutuoktinio vaikas), C‑802/18, EU:C:2020:269, 37 punktas).

55

Be to, kalbant apie šią sąlygą reikia priminti, kad Teisingumo Teismas dėl išmokos, kuri skiriama ar neskiriama arba kurios dydis apskaičiuojamas atsižvelgiant į gavėjo pajamas, yra nusprendęs, kad tokios išmokos skyrimas nepriklauso nuo individualaus pareiškėjo asmeninių poreikių vertinimo, nes tai yra objektyvus ir teisiškai apibrėžtas kriterijus, kuriuo remiantis suteikiama teisė į šią išmoką, ir kompetentinga institucija negali atsižvelgti į kitas asmenines aplinkybes (2020 m. kovo 12 d. Sprendimo Caisse d’assurance retraite et de la santé au travail d’Alsace-Moselle, C‑769/18, EU:C:2020:203, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

56

Be to, Teisingumo Teismas paaiškino, kad išvadą, jog minėta sąlyga nėra įvykdyta, galima daryti, tik jei kompetentingos institucijos diskrecinis išmokos gavėjo asmeninių poreikių vertinimo pobūdis visų pirma yra susijęs su teisės į šią išmoką įgijimu. Šie argumentai mutatis mutandis taikomi kompetentingos institucijos vykdomam individualiam išmokos gavėjo asmeninių poreikių vertinimui (2020 m. kovo 12 d. Sprendimo Caisse d’assurance retraite et de la santé au travail d’Alsace-Moselle, C‑769/18, EU:C:2020:203, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

57

Dėl klausimo, ar konkreti išmoka priklauso prie Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalies j punkte nurodytų išmokų šeimai, reikia pažymėti, kad, remiantis šio reglamento 1 straipsnio z punktu, sąvoka „išmoka šeimai“ reiškia visas išmokas natūra arba pinigais, skirtas šeimos išlaidoms padengti, neįskaitant šio reglamento I priede nurodytų išankstinių išlaikymo ir specialių vaiko gimimo bei įvaikinimo išmokų. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad žodžių junginys „šeimos išlaidoms padengti“ turi būti aiškinamas taip, kad jis pirmiausia susijęs su viešąja parama šeimos biudžetui, siekiant sumažinti vaikų priežiūros išlaidas (2020 m. balandžio 2 d. Sprendimo Caisse pour l’avenir des enfants(Pasienio darbuotojo sutuoktinio vaikas), C‑802/18, EU:C:2020:269, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

58

Nagrinėjamu atveju, kalbant apie vaiko gimimo išmoką, iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos, išdėstytos šio sprendimo 11–16 bei 26 ir 27 punktuose, matyti, kad, pirma, ji skiriama kiekvienam gimusiam ar įvaikintam vaikui, kurio tėvai gyvena Italijoje ir turi Italijos pilietybę arba yra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, arba turi ilgalaikio gyventojo statusą. Iš pradžių skyrus namų ūkiams, kurių pajamos neviršija tam tikros įstatyme nustatytos ribos, vėliau šią išmoką nuspręsta mokėti visiems namų ūkiams netaikant sąlygos dėl pajamų, o jos suma keičiasi priklausomai nuo namų ūkio pajamų ir yra padidinama 20 % už kiekvieną paskesnį vaiką. Taigi atrodo, kad ši išmoka automatiškai skiriama namų ūkiams, atitinkantiems tam tikrus teisės aktuose apibrėžtus objektyvius kriterijus, neatliekant jokio individualaus ir diskrecinio pareiškėjo asmeninių poreikių vertinimo. Konkrečiai kalbant, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad iš pradžių vaiko gimimo išmoka buvo skiriama arba neskiriama atsižvelgiant į namų ūkio, kuriam priklauso prašymą gauti išmoką pateikęs vienas iš tėvų, pajamas, remiantis objektyviu ir teisiškai apibrėžtu kriterijumi, t. y. lygiavertės finansinės padėties rodikliu, o kompetentinga valdžios institucija negalėjo atsižvelgti į kitas asmenines aplinkybes. Vėliau vaiko gimimo išmoka buvo skiriama nepriklausomai nuo namų ūkio pajamų dydžio, tačiau buvo nurodoma, kad faktinis jų dydis iš esmės apskaičiuojamas remiantis šiuo rodikliu.

59

Antra, vaiko gimimo išmoką sudaro INPS kas mėnesį šios išmokos gavėjams mokama pinigų suma, kuria visų pirma siekiama prisidėti prie išlaidų, susijusių su vaiko gimimu ar įvaikinimu. Taigi tai yra piniginė išmoka, skirta visų pirma tam, kad, teikiant valstybės paramą šeimos biudžetui, būtų sumažintos gimusio ar įvaikinto vaiko priežiūros išlaidos, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 57 punkte primintą jurisprudenciją. Be to, kadangi, kaip nurodyta šio sprendimo 10 punkte, Italijos Respublika niekada nebuvo įtraukta į Reglamento Nr. 883/2004 I priedo II dalį, skirtą specialioms vaiko gimimo ir įvaikinimo išmokoms, pagrindinėje byloje nagrinėjama vaiko gimimo išmoka nepatenka į šio priedo taikymo sritį ir dėl to pagal minėtą priedą ji negali būti neįtraukta į sąvoką „išmokos šeimai“, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 57 punkte primintą jurisprudenciją.

60

Vadinasi, vaiko gimimo išmoka yra išmoka šeimai, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalies j punktą. Šiuo atžvilgiu nesvarbu, kad ši išmoka atlieka dvejopą funkciją, t. y. kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir prisidėjimo prie vaiko gimimo ar įvaikinimo išlaidų funkciją, ir išmokos, kuria siekiama skatinti gimstamumą, funkciją, jeigu viena iš šių funkcijų yra susijusi su šioje nuostatoje nurodyta socialinės apsaugos sritimi (šiuo klausimu žr. 1992 m. liepos 16 d. Sprendimo Hughes, C‑78/91, EU:C:1992:331, 19 ir 20 punktus, taip pat 2001 m. kovo 15 d. Sprendimo Offermanns, C‑85/99, EU:C:2001:166, 45 punktą).

61

Dėl motinystės išmokos pažymėtina, kad iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos ir šio sprendimo 17 punkte nurodytos informacijos matyti, kad ji skiriama už kiekvieną gimusį ar įvaikintą vaiką arba už kiekvieną nepilnametį, perkeltą į šeimą iki įvaikinimo, Italijoje gyvenančioms moterims, kurios yra Italijos Respublikos ar kitos valstybės narės pilietės arba ilgalaikio gyventojo statuso turėtojos, su sąlyga, kad jos negauna motinystės išmokos, skiriamos dirbant pagal darbo sutartį, savarankiškai ar verčiantis laisvąja profesija, ir kad namų ūkio, kuriam priklauso motina, turimos pajamos neviršija tam tikros sumos.

62

Taigi matyti, kad, pirma, motinystės išmoka automatiškai skiriama motinoms, atitinkančioms tam tikrus teisės aktuose apibrėžtus objektyvius kriterijus, neatliekant jokio individualaus ir diskrecinio atitinkamos motinos asmeninių poreikių vertinimo. Konkrečiai kalbant, motinystės išmoka skiriama arba atsisakoma ją skirti atsižvelgiant ne tik į sąlygą dėl motinystės išmokos, skiriamos dirbant pagal darbo sutartį ar verčiantis laisvąja profesija, nemokėjimo, bet ir į namų ūkio, kuriam priklauso motina, pajamas, nustatytas remiantis objektyviu ir teisiškai apibrėžtu kriterijumi, t. y. finansinės padėties rodikliu, o kompetentinga valdžios institucija negali atsižvelgti į kitas asmenines aplinkybes. Antra, ji yra susijusi su socialinės apsaugos sritimi, nurodyta Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalies b punkte.

63

Darytina išvada, kad vaiko gimimo ir motinystės išmokos priklauso socialinės apsaugos sritims, kuriose trečiųjų šalių piliečiai, nurodyti Direktyvos 2011/98 3 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose, turi Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punkte numatytą teisę į vienodą požiūrį.

64

Be to, reikia pažymėti, kad, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Italijos Respublika nepasinaudojo valstybėms narėms suteikta galimybe apriboti vienodo požiūrio taikymą, kaip tai numatyta Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 2 dalies b punkte.

65

Taigi reikia konstatuoti, kad nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos Direktyvos 2011/98 3 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose nurodytiems trečiųjų šalių piliečiams nesuteikiama teisė į vaiko gimimo ir motinystės išmokas, neatitinka šios direktyvos 12 straipsnio 1 dalies e punkto.

66

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos nacionalinės teisės normos, pagal kurias šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose nurodytiems trečiųjų šalių piliečiams nesuteikiamos šiose normose numatytos vaiko gimimo ir motinystės išmokos.

67

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/98/ES dėl vienos prašymų išduoti vieną leidimą trečiųjų šalių piliečiams gyventi ir dirbti valstybės narės teritorijoje pateikimo procedūros ir dėl valstybėje narėje teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių darbuotojų bendrų teisių 12 straipsnio 1 dalies e punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos nacionalinės teisės normos, pagal kurias šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose nurodytiems trečiųjų šalių piliečiams nesuteikiamos šiose normose numatytos vaiko gimimo ir motinystės išmokos.