–

Federatie Nederlandse Vakbeweging, atstovaujamos advocaat F. M. Dekker,

–

Heitrans International BV ir Heiploeg Seafood International BV, atstovaujamų advocaten B. Kraaipoel, J. F. Fliek ir I. Spinath,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman ir J. Langer,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Nijenhuis ir B.‑R. Killmann,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvos 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo (OL L 82, 2001, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 98) 3–5 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Nyderlandų profesinių sąjungų organizacijos Federatie Nederlandse Vakbeweging (Nyderlandų profesinių sąjungų judėjimo federacija, toliau – FNV) ginčą su Nyderlandų bendrovėmis Heiploeg Seafood International BV ir Heitrans International BV (toliau kartu – naujoji Heiploeg) dėl šiose bendrovėse dirbusių darbuotojų teisių apsaugos po įmonės perdavimo, kai perdavusiajai bendrovei buvo iškelta bankroto byla.

3

Direktyva 2001/23 kodifikavo 1977 m. vasario 14 d. Tarybos direktyvą 77/187/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo (OL L 61, 1977, p. 26), iš dalies pakeistą 1998 m. birželio 29 d. Tarybos direktyva 98/50/EB (OL L 201, 1998, p. 88).

4

Direktyvos 2001/23 3 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„Būtina garantuoti darbuotojų apsaugą pasikeitus darbdaviui, pirmiausia užtikrinant, kad būtų apsaugotos jų teisės.“

5

Šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nustatyta:

6

Minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodyta:

„Perdavėjo teisės ir pareigos, kylančios iš darbo sutarties arba darbo santykių, galiojančių perdavimo dieną, yra perduodam[os] perėmėjui.“

7

Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta:

„Įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimas pats savaime nėra pagrindas, kuriuo remdamasis perdavėjas arba perėmėjas gali atleisti iš darbo. Ši nuostata netrukdo atleisti iš darbo dėl ekonominių, techninių arba organizacinių priežasčių, susijusių su darbo jėgos pasikeitimais.“

8

Šios direktyvos 5 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Jeigu valstybės narės nenustato kitaip, 3 ir 4 straipsniai netaikomi įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimui, jeigu perdavėjui taikomos bankroto arba kitos panašios nemokumo procedūros, kurios buvo pradėtos ketinant likviduoti perdavėjo turtą ir kurias prižiūri kompetentinga valstybinės valdžios institucija (kuri gali būti kompetentingos valstybinės valdžios institucijos įgaliotas praktikuojantis nemokumo specialistas).

2.   Jeigu 3 ir 4 straipsniai yra taikomi perdavimui nemokumo procedūrų metu, kurios buvo pradėtos perdavėjo atžvilgiu (nepriklausomai nuo to, ar tos procedūros buvo pradėtos norint likviduoti perdavėjo turtą), ir jeigu tokias procedūras prižiūri kompetentinga valstybinės valdžios institucija (kuri gali būti praktikuojant[i] nemokumo specialist[ė], numatyt[a] nacionalinės teisės aktuose), valstybė narė gali nustatyti, kad:

<…>

4.   Valstybės narės imasi atitinkamų priemonių, kad būtų išvengta piktnaudžiavimo nemokumo procedūromis, dėl kurio darbuotojai netektų šioje direktyvoje jiems nustatytų teisių.“

9

Remiantis Burgerlijk Wetboek (Civilinis kodeksas, toliau – BW) 7:663 straipsniu, perduodant įmonę perėmėjui kartu perduodamos teisės ir pareigos, perdavimo metu kylančios darbdaviui iš jo ir šios įmonės darbuotojo sudarytos darbo sutarties.

10

BW 7:666 straipsnio a punkte numatyta, kad 7:663 straipsnis netaikomas įmonės perdavimui, kai darbdavys buvo paskelbtas bankrutuojančiu ir įmonė priklauso bankrutuojančios įmonės turtui.

11

BW 7:663 straipsniu ir 7:666 straipsnio a punktu siekiama perkelti atitinkamai Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį.

12

Faillissementswet (Bankroto įstatymas, toliau – Fw) 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skolininkas teismo pripažįstamas bankrutuojančiu jo paties pareiškimu arba jo kreditorių ar vieno iš jų prašymu, jeigu yra nemokus ir turi daugiau nei vieną kreditorių.

13

Fw 10 straipsnyje nustatyta, kad tretieji asmenys turi teisę pateikti prieštaravimą dėl bankroto bylos iškėlimo per aštuonias dienas nuo teismo sprendimo, kuriuo skolininkui iškeliama bankroto byla, paskelbimo dienos.

14

Sprendime, kuriuo paskelbiamas skolininko bankrotas, taip pat nurodomas bankroto administratorius ir bankroto teisėjas.

15

Fw 68 straipsnyje numatyta, kad bankroto administratorius yra atsakingas už bankrutuojančios įmonės turto administravimą ir likvidavimą. Vadovaujantis nacionaline teismų praktika, jis turi atsižvelgti į visų kreditorių interesus, taip pat į kolektyvinius interesus, įskaitant interesą išsaugoti darbo vietas.

16

Pagal Fw 40 straipsnį bankroto administratorius gali nutraukti bankrutuojančio skolininko įdarbintų darbuotojų darbo sutartis, laikydamasis ne ilgesnio kaip šešių savaičių įspėjimo termino.

17

Pagal Fw 64 straipsnį bankroto teisėjas kontroliuoja bankroto administratorių ir patikrina, ar šis neviršija savo įgaliojimų, veikia visų kreditorių interesais ir teisingai vykdo jam pavestas užduotis.

18

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pre-pack procedūra yra teismuose susiformavusi nacionalinė praktika, pagal kurią likviduojant skolininko turtą galima parengti visos ar dalies įmonės, priklausančios skolininko turtui, pardavimą, siekiant padidinti galimybes patenkinti visus kreditorių reikalavimus.

19

Rengiantis parduoti, be kita ko, deramasi su vienu ar keliais kandidatais dėl susitarimo, pagal kurį, pradėjus skolininko bankroto procedūrą, jiems bus perduota visa atitinkama įmonė ar jos dalis. Pre-pack nuo kitų pardavimo sandorių, sudaromų iki bankroto paskelbimo, skiriasi tuo, kad pagal jį organizuojamus pardavimo sandorius rengia administratorius, vadinamas „prižiūrinčiu administratoriumi“, kurį kontroliuoja teisėjas, vadinamas „prižiūrinčiu teisėju“. Juos skiria kompetentingas teismas, o jų statusas ir jų funkcijos nustatyti Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) jurisprudencijoje.

20

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal šią jurisprudenciją užduotis „prižiūrinčiam administratoriui“ nustato jį skiriantis teismas; be to, jos nustatomos nurodymuose, kuriuos pateikia tas teismas arba šiuo tikslu paskirtas „prižiūrintis teisėjas“. „Prižiūrintis administratorius“, kaip ir bankroto administratorius, prieš pradedant bankroto procedūrą turi atsižvelgti ir į visų kreditorių interesus, taip pat į kolektyvinius interesus, įskaitant interesą išsaugoti darbo vietas. „Prižiūrintis administratorius“, kaip ir bankroto administratorius, gali būti patrauktas atsakomybėn už vykdant jam pavestas funkcijas padarytus pažeidimus.

21

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad „prižiūrinčio administratoriaus“ ir „prižiūrinčio teisėjo“ dalyvavimas pre-pack procedūroje yra esminis, nes vėliau paskelbiant bankrotą jie paprastai skiriami bankroto administratoriumi ir bankroto teisėju. Be to, atlikdami savo pareigas per pre-pack procedūrą jie atsižvelgia į teisinę funkciją, kurią vykdys paskelbus bankrotą.

22

Taigi „prižiūrintis administratorius“ ir „prižiūrintis teisėjas“ turi parengti visos įmonės ar jos dalies perdavimą prieš juridinio asmens, kuriam priklauso ši įmonė, bankrotą, atsižvelgdami į visų kreditorių interesus ir kolektyvinius interesus. Paskelbus bankrotą – nesvarbu, kokia jų dalyvavimo iki bankroto bylos iškėlimo apimtis – jie, kaip bankroto administratorius ir bankroto teisėjas, privalo įvertinti, ar šis perdavimas atitinka šiuos interesus ir, jeigu ne, neatlikti to perdavimo.

23

Susitarimas dėl įmonės perdavimo, parengtas per pre-pack procedūrą, sudaromas ir vykdomas tik po bankroto paskelbimo, kai teismo paskirtas bankroto administratorius ir bankroto teisėjas turi teisinius įgaliojimus. Paprastai jie gali veikti greitai, nes į šias pareigas įprasta skirti ankstesnius prižiūrintį administratorių ir prižiūrintį teisėją.

24

Taigi ši procedūra leidžia išvengti to, kad paskelbus bankrotą visa atitinkama įmonė ar jos dalis nebūtų sustabdyta (net trumpai), ir perduodant visą įmonę ar jos dalį, kurios eksploatavimas buvo išlaikytas (going concern), gauti didesnę kainą už šios įmonės perleidimą, siekiant kuo labiau patenkinti kreditorių interesus.

25

Heiploeg grupę (toliau – buvusi Heiploeg) sudarė kelios bendrovės, kurios užsiėmė didmenine žuvų ir jūrų gėrybių prekyba bei su ja susijusia veikla. 2011 ir 2012 m. buvusi Heiploeg sukaupė didelių finansinių nuostolių. Be to, 2013 m. lapkričio mėn. Europos Komisija keturioms šios grupės bendrovėms už dalyvavimą kartelyje skyrė 27 mln. EUR baudą.

26

Atsižvelgiant į didelius buvusios Heiploeg finansinius sunkumus, joks bankas nesutiko finansuoti šios baudos. Be to, paskyrus baudą, buvo išnagrinėta galimybė taikyti pre-pack procedūrą. Šiuo tikslu kelioms nuo Heiploeg grupės nepriklausiusioms bendrovėms buvo pasiūlyta pateikti pasiūlymus dėl buvusios Heiploeg turto. Kadangi bendrovės Parlevliet Van der Plas Beheer BV pateiktas pasiūlymas buvo laikomas patraukliausiu, derybos buvo tęsiamos su šia bendrove.

27

Atsakydamas į buvusios Heiploeg prašymą, rechtbank Noord-Nederland (Šiaurės Nyderlandų apylinkės teismas, Nyderlandai) 2014 m. sausio 16 d. paskyrė du „prižiūrinčius administratorius“ ir vieną „prižiūrintį teisėją“. Iš paskyrimo rašto matyti, kad priemonės tikslas buvo gauti kuo didesnę grąžą visų kreditorių naudai ir suteikti galimybę parengti pardavimą arba reorganizavimą nemokumo atveju. Teismas priminė, kad „prižiūrintys administratoriai“ ir „prižiūrintis teisėjas“ per pre-pack procedūrą neturėjo jokių teisinių įgaliojimų ar teisinės funkcijos, tačiau privalėjo stebėti, rinkti ir gauti informaciją, taip pat pateikti savo nuomonę ir prireikus duoti patarimų. Jis paaiškino, kad jie turėjo vadovautis visų kreditorių interesais, tarsi nemokumas jau būtų buvęs paskelbtas, o vėlesnės nemokumo bylos atveju viešai skelbiamose ataskaitose – atsiskaityti už pre-pack procedūrą. Buvusi Heiploeg privalėjo visapusiškai bendradarbiauti su „prižiūrinčiais administratoriais“ ir „prižiūrinčiu teisėju“.

28

2014 m. sausio 27 d. buvusi Heiploeg paprašė rechtbank Noord-Nederland (Šiaurės Nyderlandų apylinkės teismas) paskelbti jos bankrotą. Kitą dieną tas teismas patenkino šį prašymą ir bankroto administratoriumi ir bankroto teisėju paskyrė asmenis, kurie anksčiau vykdė „prižiūrinčio administratoriaus“ ir „prižiūrinčio teisėjo“ funkcijas.

29

Abi naująją Heiploeg sudarančios bendrovės, kurios 2014 m. sausio 21 d. buvo įtrauktos į įmonių registrą, perėmė didžiąją dalį buvusios Heiploeg komercinės veiklos. 2014 m. sausio 29 d. buvo sudarytas susitarimas dėl turto perleidimo, pagal kurį buvusios Heiploeg veikla buvo perduota naujajai Heiploeg.

30

Pagal šį susitarimą naujoji Heiploeg perėmė maždaug dviejų trečdalių buvusios Heiploeg darbuotojų darbo sutartis, kad jie toje pačioje darbo vietoje dirbtų tą patį, ką dirbo iki tol, tačiau nustatė jiems mažiau palankias darbo sąlygas. Naujoji Heiploeg įsigijo buvusios Heiploeg patalpas, kurias naudoja, ir išlaikė beveik tuos pačius klientus, kuriuos turėjo buvusi Heiploeg.

31

FNV apskundė pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo paskelbtas buvusios Heiploeg bankrotas. Savo sprendimu apeliacinis teismas atmetė skundą nusprendęs, kad naujoji Heiploeg teigė (ir jai nebuvo prieštaraujama), kad dėl buvusios Heiploeg patirtų finansinių nuostolių ir dėl to, kad bankai nebuvo nusiteikę finansuoti baudos, kuri buvo skirta keturioms šios grupės bendrovėms, sumos, šios bendrovės bankrotas tapo neišvengiamas. Tuo remdamasis tas teismas padarė išvadą, kad buvo įvykdytos visos trys Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos, todėl naujoji Heiploeg nesaistoma iki perdavimo jos darbuotojams taikytų darbo ir įdarbinimo sąlygų. Minėtas teismas nusprendė, kad naujajai Heiploeg perimant buvusią Heiploeg, pirma, buvusiai Heiploeg buvo pradėta bankroto procedūra, antra, šia procedūra buvo siekiama likviduoti perdavėjo turtą ir, trečia, minėtos procedūros kontrolė buvo patikėta viešosios valdžios institucijai.

32

FNV dėl to sprendimo pateikė kasacinį skundą Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) ir nurodė, kad pre-pack procedūros atveju dvi paskutinės šioje nuostatoje numatytos sąlygos nebuvo įvykdytos ir kad dėl to buvusios Heiploeg perdavimui naujajai Heiploeg turėjo būti taikomos Direktyvos 2001/23 nuostatos, taigi buvusios Heiploeg darbuotojai turėjo būti laikomi pradėjusiais dirbti naujojoje Heiploeg išlaikydami darbo sąlygas.

33

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal BW 7:663 straipsnį dėl įmonės perdavimo darbdavio teisės ir pareigos pagal darbo sutartį, sudarytą tarp darbdavio ir šioje įmonėje dirbančio darbuotojo, perdavimo metu yra perduodamos perėmėjui. Jis nurodo, kad ši nuostata vis dėlto netaikoma įmonės perdavimui pagal BW 7:666 straipsnio a punktą, kai darbdavys pripažįstamas bankrutuojančiu ir įmonė priklauso bankrutuojančios įmonės turtui. Tas teismas priduria, kad minėtos nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis perkeliama Direktyva 2001/23, turi būti aiškinamos taip, kad atitiktų šią direktyvą.

34

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat primena, kad pagrindinis pre-pack procedūros tikslas – pasiekti, kad likviduojant skolininko turtą visi kreditoriai atgautų kuo daugiau skolų, ir kad pre-pack operacija, be to, padeda išlaikyti dalį darbo vietų. Be to, jis paaiškina, kad viešajai kontrolei per bankroto procedūrą nedaro įtakos tai, kad prieš bankroto procedūrą buvo vykdoma pre-pack procedūra.

35

Dėl pagrindinės bylos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, jog yra aišku, kad buvusiai Heiploeg buvo iškelta bankroto byla, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalį. Vis dėlto, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, tam teismui kyla abejonių dėl to, ar pagrindinėje byloje aptariama pre-pack procedūra atitinka kitas dvi Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, t. y. ar, pirma, šią procedūrą galima laikyti susijusia su buvusios Heiploeg turto likvidavimu ir, antra, ar ją kontroliuoja valdžios institucija.

36

Šiomis aplinkybėmis Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

37

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje numatyta sąlyga, pagal kurią šios direktyvos 3 ir 4 straipsniai netaikomi įmonės perdavimui, jeigu perdavėjui taikomos bankroto arba kitos panašios nemokumo procedūros, „kurios buvo pradėtos ketinant likviduoti perdavėjo turtą“, yra įvykdyta, kai įmonės ar jos dalies perdavimas prieš pradedant bankroto procedūrą, kuria siekiama likviduoti perdavėjo turtą ir per kurią atliekamas toks perdavimas, yra parengiamas per pre-pack procedūrą, kurios tikslas – per bankroto procedūrą sudaryti sąlygas tokiam veiklą tęsiančios įmonės (going concern) likvidavimui, kad būtų kuo labiau patenkinti kreditorių viseto interesai ir išlaikoma kuo daugiau darbo vietų.

38

Pirmiausia reikia priminti, kad, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 44 ir 45 punktuose, Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalyje numatytos išimties nustatymu kodifikuojama Teisingumo Teismo jurisprudencija. Nors Direktyvoje 77/187 šiuo klausimu nebuvo jokios specialiosios nuostatos, Teisingumo Teismas, be kita ko, 1985 m. vasario 7 d. Sprendime Abels (135/83, EU:C:1985:55) ir 1991 m. liepos 25 d. Sprendime d’Urso ir kt. (C‑362/89, EU:C:1991:326), atsižvelgdamas į bankroto teisės, kuriai būdingos specialios procedūros, kurių tikslas – suderinti įvairius interesus (visų pirma įvairių kreditorių kategorijų interesus), specifiškumą socialinės teisės atžvilgiu, pripažino galimybę nukrypti nuo darbuotojų individualios apsaugos tvarkos taikymo, jeigu perduotai įmonei ar jos daliai buvo taikoma procedūra, kuria siekiama likviduoti perdavėjo turtą.

39

1995 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Spano ir kt. (C‑472/93, EU:C:1995:421) 25 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyva 77/187 netaikoma perdavimams, atliekamiems per perdavėjo turto likvidavimo procedūrą, kaip antai 1985 m. vasario 7 d. Sprendime Abels (135/83, EU:C:1985:55) aptartą bankroto procedūrą, arba Italijos teisėje numatytą priverstinio administracinio likvidavimo procedūrą, aptartą 1991 m. liepos 25 d. Sprendime d’Urso ir kt. (C‑362/89, EU:C:1991:326), tačiau taikoma įmonių, kurioms taikomos procedūros, kurių tikslas – įmonės veiklos tęsimas, perdavimui.

40

Reikia pažymėti, kad byloje, kurioje priimtas 1991 m. liepos 25 d. Sprendimas d’Urso ir kt. (C‑362/89, EU:C:1991:326), Teisingumo Teismas – kiek tai susiję su klausimu, ar perduodant įmonę darbuotojai išsaugojo teises, kylančias iš darbo stažo, kuris buvo įgytas iki perdavimo, – turėjo žinoti nacionalinės teisės normas, kuriose buvo numatyta įmonių specialaus administravimo procedūra, turinti joms dviejų rūšių pasekmes. Tai bylai buvo būdinga tai, kad, pirma, perduotai įmonei galėjo būti taikoma priverstinio administracinio likvidavimo procedūra, kurios pasekmės yra panašios į bankroto pasekmes, ir, antra, ši įmonė, nors jai ir taikoma ši procedūra, laikotarpiu, kurio apskaičiavimo tvarka buvo nustatyta įstatyme, galėjo tęsti veiklą vadovaujant administratoriui. Pastaruoju atveju administratorius turėjo numatyti programą, kurios vykdymui turėjo pritarti kontrolės institucija ir kurioje, kiek įmanoma ir atsižvelgiant į kreditorių interesus, turėjo būti numatytas sanavimo planas, suderinamas su pagrindinėmis pramonės politikos gairėmis, su specialia informacija apie įrenginius, kuriuos reikia pradėti eksploatuoti, ir įrenginius, kuriuos reikia papildyti, taip pat perduotinus įmonės įrenginius ir kompleksus. Taigi šioms teisės normoms buvo būdingi kitokie požymiai, atsižvelgiant į tai, ar dekretu, kuriuo nurodoma atlikti priverstinę administracinę likvidaciją, nuspręsta tęsti įmonės veiklą (1991 m. liepos 25 d. Sprendimo d’Urso ir kt., C‑362/89, EU:C:1991:326, 27–30 punktai).

41

Teisingumo Teismas nusprendė, kad pirmoji iš šių pasekmių yra panaši į bankrotą, nes susijusi su skolininko turto likvidavimu siekiant kolektyviai patenkinti kreditorių reikalavimus, todėl šiuo atveju atliktas perdavimas turėjo nepatekti į Direktyvos 77/187 taikymo sritį (1991 m. liepos 25 d. Sprendimo d’Urso ir kt., C‑362/89, EU:C:1991:326, 31 punktas). Tačiau jis nurodė, kad tais atvejais, kai siekiama antrosios pasekmės, specialaus administravimo procedūros tikslas iš esmės yra suteikti įmonei pusiausvyrą, leidžiančią užtikrinti jos veiklą ateityje. Taip siekiamas ekonominis ir socialinis tikslas negali nei paaiškinti, nei pateisinti to, kad tuo atveju, kai atitinkama įmonė visiškai ar iš dalies perduodama, iš jos darbuotojų atimamos šia direktyva jiems pripažįstamos teisės joje nurodytomis sąlygomis (1991 m. liepos 25 d. Sprendimo d’Urso ir kt., C‑362/89, EU:C:1991:326, 32 punktas).

42

Antra, reikia konstatuoti, kad pirmajame klausime yra faktinių ir procedūrinių aplinkybių, kurios, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, prašyme priimti prejudicinį sprendimą, dėl kurio priimtas 2017 m. birželio 22 d. Sprendimas Federatie Nederlandse Vakvereniging ir kt. (C‑126/16, EU:C:2017:489), arba nebuvo nurodytos, arba jų nebuvo byloje, kurioje priimtas tas sprendimas, todėl tai neleidžia Teisingumo Teismo atsakymo, pateikto minėtame sprendime, taikyti pagrindinėje byloje.

43

To paties sprendimo 47 punkte Teisingumo Teismas, be kita ko, nusprendė, kad pagal Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad bankroto arba kita panaši nemokumo procedūra būtų pradėta siekiant likviduoti perdavėjo turtą, ir priminė, kad pagal jo jurisprudenciją šios sąlygos neatitinka procedūra, kuria siekiama tęsti atitinkamos įmonės veiklą.

44

Dėl šių dviejų rūšių procedūrų skirtumų Teisingumo Teismas pridūrė, kad procedūra siekiama tęsti veiklą, kai ja siekiama išsaugoti įmonės ar jos gyvybingų dalių veikimą. O procedūros, kuria siekiama likviduoti turtą, tikslas yra kolektyviai patenkinti kuo daugiau kreditorių reikalavimų. Nors negalima atmesti galimybės, kad šie du konkrečios procedūros siekiami tikslai gali tam tikra prasme sutapti, procedūros, kuria siekiama tęsti įmonės veiklą, pagrindinis tikslas bet kuriuo atveju išlieka atitinkamos įmonės išsaugojimas (2017 m. birželio 22 d. Sprendimo Federatie Nederlandse Vakvereniging ir kt., C‑126/16, EU:C:2017:489, 48 punktas).

45

Atsižvelgdamas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo byloje, kurioje priimtas 2017 m. birželio 22 d. Sprendimas Federatie Nederlandse Vakvereniging ir kt. (C‑126/16, EU:C:2017:489), nurodytus pre-pack procedūros bruožus, ypač į tai, kad šia procedūra buvo siekiama išvengti staigaus atitinkamos įmonės veiklos nutraukimo bankroto paskelbimo dieną, kad būtų išsaugota tiek minėtos įmonės ekonominė vertė, tiek darbo vietos, Teisingumo Teismas to sprendimo 50 punkte nusprendė, kad – su sąlyga, kad tai dar patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas – minėta procedūra nesiekiama galutinai likviduoti atitinkamos įmonės, todėl ja siekiamas ekonominis ir socialinis tikslas negali nei paaiškinti, nei pateisinti to, kad tuo atveju, kai ši įmonė visiškai ar iš dalies perduodama, iš jos darbuotojų atimamos Direktyva 2001/23 jiems pripažįstamos teisės.

46

Priešingai minėtoje byloje nagrinėtoms faktinėms aplinkybėms, dabar nagrinėjamoje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad kai buvo pradėta aptariama pre-pack procedūra, perdavėjo nemokumas buvo neišvengiamas ir tiek bankroto procedūra, tiek prieš ją vykusia pre-pack procedūra buvo siekiama perdavėjo turto likvidavimo, nes, be to, buvo paskelbtas bankrotas. Tas teismas pabrėžia, kad pagrindinis visų šių procedūrų, lėmusių šį likvidavimą, tikslas buvo gauti kuo daugiau pajamų kreditorių visetui.

47

Taip pat aišku, kad nagrinėjamu atveju atitinkama įmonė buvo perduota per bankroto procedūrą, skirtą likviduoti visą buvusios Heiploeg, t. y. perdavėjo įmonės, turtą.

48

Šiuo klausimu reikia konstatuoti: kadangi Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalyje daromas skirtumas tarp „perdavėjo“ ir šiam perdavėjui priklausančios „įmonės“, „verslo“ arba „įmonės ar verslo dalies“, reikia atskirti bendrą perdavėjo ekonominę veiklą nuo atskirų jo likviduotino turto vienetų veiklos.

49

Iš Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalies teksto matyti, kad šios nuostatos, taigi ir joje numatytos išimties taikymo sritis neapsiriboja įmonėmis, verslu arba įmonės ar verslo dalimis, kurių veikla buvo galutinai nutraukta iki perleidimo arba po jo.

50

Kadangi šio 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad perdavėjo teisės ir pareigos, kylančios iš darbo sutarties arba darbo santykių, buvusių perdavimo dieną, neperduodamos perėmėjui, kai įvykdomos šioje nuostatoje nustatytos sąlygos, tai reiškia, kad įmonę arba vis dar veikiančią jos dalį turi būti galima perleisti pasinaudojant minėtoje nuostatoje numatyta išimtimi. Taip Direktyvoje 2001/23 išvengiama pavojaus, kad atitinkama įmonė, verslas arba įmonės ar verslo dalis nuvertės prieš perėmėjui per bankroto procedūrą, pradėtą siekiant likviduoti perdavėjo turtą, perimant perdavėjo turto ir (arba) veiklos dalį, kuri laikoma gyvybinga. Taigi šia išimtimi siekiama išvengti rimto pavojaus, kad bendrai pablogės perleistos įmonės vertė arba darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygos, o tai prieštarautų Sutarties tikslams (šiuo klausimu žr. 1991 m. liepos 25 d. Sprendimo d’Urso ir kt., C‑362/89, EU:C:1991:326, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

51

Šio Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalies aiškinimo nepaneigia tai, kad įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimas, atliktas per bankroto arba kitą panašią nemokumo procedūrą, pradėtą siekiant likviduoti perdavėjo turtą, buvo parengtas prieš pradedant šią procedūrą, nes ši nuostata netaikoma laikotarpiui iki atitinkamų bankroto arba nemokumo procedūrų pradžios. Šią išvadą patvirtina šio 5 straipsnio 2 dalis, iš kurios aiškiai matyti, kad jame numatytos išimtys susijusios su atvejais, kai šios direktyvos 3 ir 4 straipsniai taikomi perdavimui, atliktam nemokumo procedūros, kuri buvo pradėta perdavėjo atžvilgiu, „metu“.

52

Taigi, kai pagrindinis pre-pack procedūros, po kurios vykdoma bankroto procedūra, tikslas yra, konstatavus perdavėjo nemokumą ir jį likvidavus, užtikrinti, kad kreditorių visetui būtų grąžinta kuo daugiau skolų, šios procedūros, vertinamos kartu, iš esmės atitinka Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalyje nustatytą antrąją sąlygą.

53

Kiekvienu atveju reikia patikrinti, ar pre-pack procedūra ir atitinkama bankroto procedūra siekiama likviduoti įmonę po to, kai paaiškėja, kad perdavėjas yra nemokus, o ne paprasčiausiai ją reorganizuoti. Be to, turės būti nustatyta ne tik tai, ar pagrindinis šių procedūrų tikslas yra kuo labiau patenkinti kreditorių viseto interesus, bet ir tai, ar likvidavimas perduodant veiklą tęsiančią įmonę (going concern) arba jos dalį, parengtas per pre-pack procedūrą ir atliktas pradėjus bankroto procedūrą, leidžia pasiekti šį pagrindinį tikslą. Taigi rėmimosi pre-pack procedūra, siekiant likviduoti bendrovę, tikslas – sudaryti galimybę teismo paskirtam bankroto administratoriui ir bankroto teisėjui, paskelbus jos bankrotą, padidinti šansus patenkinti kreditorių reikalavimus.

54

Vis dėlto iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad aptariamą pre-pack procedūrą reglamentuoja tik teismų praktikoje suformuluotos taisyklės ir kad atskiri nacionaliniai teismai ją taiko skirtingai, todėl, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 83 punkte, ji yra teisinio nesaugumo šaltinis. Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo praktikoje nustatyta pre-pack procedūra negali būti laikoma reglamentuojančia Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalyje numatytos išimties įgyvendinimą ir neatitinka teisinio saugumo reikalavimo.

55

Darytina išvada, kad, nepaisant šio sprendimo 47–53 punktuose pateiktų svarstymų, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje numatyta sąlyga, pagal kurią šios direktyvos 3 ir 4 straipsniai netaikomi įmonės perdavimui, jeigu perdavėjui taikomos bankroto arba kitos panašios nemokumo procedūros, „kurios buvo pradėtos ketinant likviduoti perdavėjo turtą“, yra įvykdyta, kai įmonės ar jos dalies perdavimas prieš pradedant bankroto procedūrą, kuria siekiama likviduoti perdavėjo turtą ir per kurią atliekamas toks perdavimas, yra parengiamas per pre-pack procedūrą, kurios tikslas – per bankroto procedūrą sudaryti sąlygas tokiam veiklą tęsiančios įmonės likvidavimui, kad būtų kuo labiau patenkinti kreditorių viseto interesai ir išlaikoma kuo daugiau darbo vietų, jeigu tokią pre-pack procedūrą reglamentuoja įstatymų ar poįstatyminių teisės aktų nuostatos.

56

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje numatyta sąlyga, pagal kurią šios direktyvos 3 ir 4 straipsniai netaikomi įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimui, jeigu perdavėjui taikomas bankroto arba kitas panašias nemokumo procedūras „prižiūri kompetentinga valstybinės valdžios institucija“, yra įvykdyta, kai įmonės ar jos dalies perdavimą per pre-pack procedūrą prieš paskelbiant bankrotą parengia „prižiūrintis administratorius“, kurį kontroliuoja „prižiūrintis teisėjas“, ir susitarimas dėl šio perdavimo sudaromas ir įvykdomas po to, kai paskelbiamas bankrotas, kuriuo siekiama likviduoti perdavėjo turtą.

57

Siekiant atsakyti į šį klausimą, reikia priminti, kad, kaip Teisingumo Teismas pažymėjo 2017 m. birželio 22 d. Sprendime Federatie Nederlandse Vakvereniging ir kt. (C‑126/16, EU:C:2017:489, 53 punktas) ir kaip patvirtino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pre-pack procedūra, vykstanti prieš paskelbiant bankrotą, kuriuo siekiama likviduoti perdavėjo turtą, yra įtvirtinta teismų praktikoje ir neturi pagrindo Nyderlandų įstatymuose ar poįstatyminiuose teisės aktuose.

58

Konkrečiau kalbant apie pre-pack procedūrą, nagrinėtą byloje, kurioje priimtas 2017 m. birželio 22 d. Sprendimas Federatie Nederlandse Vakvereniging ir kt. (C‑126/16, EU:C:2017:489), to sprendimo 54 punkte Teisingumo Teismas, remdamasis jam pateikta bylos medžiaga, nusprendė, kad šios procedūros nekontroliuoja kompetentingas teismas, tačiau ją vykdo įmonės vadovybė, kuri veda derybas ir priima sprendimus, kuriais rengiamasi parduoti bankrutuojančią įmonę. Minėto sprendimo 55 punkte jis nurodė, kad „prižiūrintis administratorius“ ir „prižiūrintis teisėjas“ formaliai neturi jokių įgaliojimų ir kad jiems netaikoma jokia valdžios institucijos kontrolė. Be to, jis nusprendė: kadangi iškart po bankroto bylos iškėlimo bankroto teisėjas suteikia leidimą dėl perdavimo, parengto per pre-pack procedūrą, šis teisėjas prieš iškeliant šią bylą turėjo būti informuotas ir būti pritaręs perdavimui. Tuo remdamasis to paties sprendimo 57 punkte Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į šiuos požymius, dėl toje byloje aptariamos pre-pack procedūros bet kokia kompetentingos viešosios valdžios institucijos vykdoma bankroto bylos kontrolė iš esmės gali tapti beprasmė, todėl neatitinka Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalyje nustatytos tokios institucijos vykdomos priežiūros sąlygos.

59

Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris primena, jog „prižiūrintis administratorius“ ir „prižiūrintis teisėjas“, nors ir paskirti teismo, vykdydami savo funkcijas per pre-pack procedūrą neturi jokių teisinių įgaliojimų, prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikia įvairios informacijos, galinčios paneigti 2017 m. birželio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Federatie Nederlandse Vakvereniging ir kt. (C‑126/16, EU:C:2017:489) 57 punkte pateiktą vertinimą, todėl šis vertinimas negalėtų būti taikomas pagrindinėje byloje.

60

Konkrečiau kalbant, reikia pažymėti, kad, kaip nurodo tas teismas, „prižiūrinčio administratoriaus“ statusas ir funkcijos, kuriuos apibrėžia jį paskyręs teismas arba kurie apibrėžiami šiam tikslui paskirto „prižiūrinčio teisėjo“ nurodymuose, iš esmės nesiskiria nuo administratoriaus statuso ir funkcijų per bankroto procedūrą. „Prižiūrintis administratorius“, kaip ir bankroto administratorius, gali būti pripažintas atsakingu už pažeidimus vykdant jam pavestas funkcijas, o jo asmeninė atsakomybė yra vertinama remiantis tais pačiais kriterijais, kurie taikomi bankroto administratoriui. „Prižiūrintis teisėjas“ – kaip ir teisėjas bankroto byloje – prieš bankroto bylos iškėlimą vykstant pre-pack procedūrai užtikrina „prižiūrinčio administratoriaus“ kontrolę, kad šis neviršytų savo įgaliojimų ir veiktų kreditorių viseto interesais. Teismas, kuris paskyrė „prižiūrintį administratorių“ ir „prižiūrintį teisėją“, vėlesnėje nemokumo procedūroje kontroliuoja, ar šie asmenys laikėsi visų jiems pateiktų nurodymų, o jeigu nesilaikė – bankroto bylos iškėlimo metu bankroto administratoriais ir bankroto teisėju skiria kitus asmenis.

61

Minėtas teismas paaiškina: nors pagrindinėje byloje susitarimas, pagal kurį įmonė buvo perduota, buvo parengtas per pre-pack procedūrą, jis dar nebuvo sudarytas tuo metu, kai buvo paskelbtas buvusios Heiploeg bankrotas. Nuo bankroto procedūros pradžios bankroto administratoriai ir bankroto teisėjas, kuriems buvo pavesta vykdyti bankroto procedūrą ir kuriuos šiuo tikslu paskyrė teismas, turėjo teisinius įgaliojimus šiuo klausimu ir jiems buvo taikomi tokie patys objektyvumo ir nepriklausomumo reikalavimai, kokie taikomi bankroto administratoriui ir bankroto teisėjui, paskirtiems bankroto byloje, kurioje prieš tai nebuvo vykdyta pre-pack procedūra. Taigi jie turėjo įvertinti, ar buvusios Heiploeg įmonės gyvybingų dalių perdavimas, parengtas iki bankroto bylos iškėlimo, buvo atliktas kreditorių viseto interesais. Todėl pre-pack procedūros, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, taikymas neturi įtakos tokiai kontrolei, kaip numatytoji Fw, kurią vėliau per bankroto procedūrą atliks kompetentinga viešosios valdžios institucija, t. y. bankroto administratorius ir bankroto teisėjas.

62

Šiuo klausimu reikia konstatuoti: kadangi „prižiūrintį administratorių“ ir „prižiūrintį teisėją“ skiria už pre-pack procedūrą atsakingas teismas ir tas teismas ne tik apibrėžia jų funkcijas, bet ir vėliau, pradedant bankroto procedūrą, atlieka jų vykdymo kontrolę ir sprendžia, ar paskirti šiuos asmenis bankroto administratoriumi ir bankroto teisėju, jau vien dėl to egzistuoja kompetentingos viešosios valdžios institucijos vykdoma „prižiūrinčio administratoriaus“ ir „prižiūrinčio teisėjo“ kontrolė.

63

Šį vertinimą patvirtina tai, kad, viena vertus, per pre-pack procedūrą parengtas perdavimas atliekamas tik pradėjus bankroto procedūrą, o administratorius ir teisėjas gali atsisakyti atlikti šį perdavimą, jeigu mano, kad tai prieštarauja perdavėjo, kurio turtas turi būti likviduotas, kreditorių interesams. Kita vertus, kaip matyti iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, „prižiūrintis administratorius“ ne tik turi bankroto ataskaitoje atsiskaityti už parengiamojo etapo administravimą, bet ir gali būti patrauktas atsakomybėn tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir bankroto administratorius. Be to, yra aišku, kad „prižiūrintis administratorius“ per pre-pack procedūrą veikia kontroliuojamas „prižiūrinčiam teisėjui“, taigi ir kompetentingam teismui, kuris – tuo atveju, jei mano, kad „prižiūrintis administratorius“ nevykdė teismo jam pavestos užduoties, – gali pakeisti šį administratorių kitu asmeniu arba prieštarauti pre-pack procedūros užbaigimui.

64

Taip pat reikia pažymėti, kad, siekdami užtikrinti jiems per pre-pack procedūrą ir per bankroto procedūrą pavestas funkcijas, „prižiūrintis administratorius“ ir „prižiūrintis teisėjas“ nuo bankroto parengiamojo etapo (pre-pack procedūros) turi susitarti dėl įvairių perdavimo atvejų vertinimo atlikimo ir išnagrinėti susitarimą dėl perdavimo, kurį jie galbūt turės patvirtinti ir vykdyti pradėjus bankroto procedūrą. Todėl laikas, praėjęs nuo bankroto procedūros pradžios iki susitarimo, parengto per pre-pack procedūrą, pasirašymo, savaime negali būti laikomas kriterijumi vertinant, ar kompetentinga viešosios valdžios institucija galėjo vykdyti šiuo klausimu numatytą kontrolę.

65

Taigi reikia pripažinti, jog tai, kad įmonės ar jos dalies perdavimą per pre‑pack procedūrą prieš paskelbiant bankrotą parengia „prižiūrintis administratorius“, kurį kontroliuoja „prižiūrintis teisėjas“, neprieštarauja tam, kad būtų įvykdoma Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta trečioji sąlyga.

66

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje numatyta sąlyga, pagal kurią šios direktyvos 3 ir 4 straipsniai netaikomi įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimui, jeigu perdavėjui taikomas bankroto arba kitas panašias nemokumo procedūras „prižiūri kompetentinga valstybinės valdžios institucija“, yra įvykdyta, kai įmonės ar jos dalies perdavimą per pre-pack procedūrą prieš paskelbiant bankrotą parengia „prižiūrintis administratorius“, kurį kontroliuoja „prižiūrintis teisėjas“, ir susitarimas dėl šio perdavimo sudaromas ir įvykdomas po to, kai paskelbiamas bankrotas, siekiant likviduoti perdavėjo turtą, jeigu tokią pre-pack procedūrą reglamentuoja įstatymų ar poįstatyminių teisės aktų nuostatos.

67

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: