62020CC0640

EUR-Lex

Access to European Union law

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

EUROPA
EUR-Lex home
EUR-Lex - 62020CC0640 - EN

Help

Search tips

Need more search options? Use the Advanced search

Document 62020CC0640

Generalinio advokato P. Pikamäe išvada, pateikta 2022 m. rugsėjo 29 d.
PV prieš Europos Komisiją.
Apeliacinis skundas – Viešoji tarnyba – Psichologinis priekabiavimas – Medicininės išvados – Nepateisinamas neatvykimas į darbą – Darbo užmokestis – Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatai – 11a straipsnis – Interesų konfliktas – 21a straipsnis – Akivaizdžiai neteisėtas įsakymas – 23 straipsnis – Įstatymų ir viešosios tvarkos apsaugos nuostatų laikymasis – Drausminė procedūra – Nušalinimas nuo pareigų – Nušalinimo nuo pareigų atšaukimas – Nauja drausminė procedūra – Naujas nušalinimas nuo pareigų.
Byla C-640/20 P.

Court reports – general – 'Information on unpublished decisions' section

ECLI identifier: ECLI:EU:C:2022:736

Date of document:: 29/09/2022
Date lodged:: 23/11/2020

Author:: Teisingumo Teismas
Form:: Generalinio advokato išvada
Authentic language:: prancūzų kalba

Type of procedure:: Pareigūnų ieškinys, Apeliacinis skundas - nepagrįstas, Ieškinys dėl žalos atlyginimo, Apeliacinis skundas - nepriimtinas
Appellant:: Europos Sąjungos pareigūnas
Other parties to the proceedings:: Europos Komisija, ES institucijos ir įstaigos
Advocate General:: Pikamäe

Treaty:

Sujungimo sutartis

Link

Select all documents mentioning this document

Instruments cited in case law:

12007P041-P1: N 38 97 98 112
12007P041: N 66 94
12007P048: N 84
12007P052-P3: N 68
12008E/PRO/03-A12BIS: N 38
12008E/PRO/03-A58L1: N 49
12008E/PRO/07: N 65
12008E067-P3: N 54
12008E256-P1L2: N 49
12008E256: N 50
12008E266-P1: N 122
12008E266: N 62
12008E270: N 54 60 64 72 76
12008E298-P1: N 63 73
12008E336: N 63
12008E339: N 64
12008E340-L2: N 125
12008E340: N 64 126
12008M002: N 54 63
12008M003: N 63
12008M004: N 93
12008M006-P1: N 66
12008M006-P3: N 67
12008M051: N 65
31968R0259(01)-A60L1: N 10
31968R0259(01)-N9A06P5: N 11 94
31968R0259(01)-A12BISP3: N 14
31968R0259(01)-A90P1: N 14
31968R0259(01)-A11BIS: N 3 36 38 43 94 96 97 104 105 109 110 112
31968R0259(01)-A50: N 36
31968R0259(01)-A23: N 36 38 43 53 54 60 61
31968R0259(01)-A60: N 36 43
31968R0259(01)-A12BIS: N 4 36
31968R0259(01)-A59: N 43
31968R0259(01)-A19L1: N 5
31968R0259(01)-A21BIS: N 6 36 38 43 53
31968R0259(01)-A21: N 60
31968R0259(01)-A21BISP2: N 61
31968R0259(01)-A23L1: N 7 77
31968R0259(01)-A24: N 8 14 19 36 43
31968R0259(01)-N9A25: N 86
31968R0259(01)-A59P1: N 9
31968R0259(01)-A59P3: N 9
31968R0259(01)-A19: N 95
31968R0259(01)-A11BISP1: N 99
32012Q0929(01)-A76P2: N 45
32013L0048: N 85
32016L0343: N 84
32017R1939-A05P4: N 88
61980CJ0137-N9: N 69
62002CJ0234-N59: N 125
62003CJ0131-N82: N 125
62003CJ0131-N83: N 125
62004CJ0403-N39: N 50
62005CC0362-N35: N 120
62005CC0362-N36: N 120
62012CJ0149-N31: N 120
62012CJ0149-N32: N 124
62012CJ0239-N61: N 120
62012CJ0239-N65: N 123
62012CJ0531-N96: N 126
62013CJ0609-N86: N 50
62016CJ0116-N72: N 110
62016TJ0786-N1: N 1
62016TJ0786-N10: N 1
62016TJ0786-N100: N 1
62016TJ0786-N101: N 1
62016TJ0786-N102: N 1
62016TJ0786-N103: N 1
62016TJ0786-N104: N 1
62016TJ0786-N105: N 1
62016TJ0786-N106: N 1
62016TJ0786-N107: N 1
62016TJ0786-N108: N 1
62016TJ0786-N109: N 1
62016TJ0786-N11: N 1
62016TJ0786-N110: N 1
62016TJ0786-N111: N 1
62016TJ0786-N112: N 1
62016TJ0786-N113: N 1
62016TJ0786-N114: N 1
62016TJ0786-N115: N 1
62016TJ0786-N116: N 1
62016TJ0786-N117: N 1
62016TJ0786-N118: N 1
62016TJ0786-N119: N 1
62016TJ0786-N12: N 1
62016TJ0786-N120: N 1
62016TJ0786-N121: N 1
62016TJ0786-N122: N 1
62016TJ0786-N123: N 1
62016TJ0786-N124: N 1
62016TJ0786-N125: N 1
62016TJ0786-N126: N 1
62016TJ0786-N127: N 1
62016TJ0786-N128: N 1
62016TJ0786-N129: N 1
62016TJ0786-N13: N 1
62016TJ0786-N130: N 1
62016TJ0786-N131: N 1
62016TJ0786-N132: N 1
62016TJ0786-N133: N 1
62016TJ0786-N134: N 1
62016TJ0786-N135: N 1
62016TJ0786-N136: N 1
62016TJ0786-N137: N 1
62016TJ0786-N138: N 1
62016TJ0786-N139: N 1
62016TJ0786-N14: N 1
62016TJ0786-N140: N 1
62016TJ0786-N141: N 1
62016TJ0786-N142: N 1
62016TJ0786-N143: N 1
62016TJ0786-N144: N 1
62016TJ0786-N145: N 1
62016TJ0786-N146: N 1
62016TJ0786-N147: N 1
62016TJ0786-N148: N 1
62016TJ0786-N149: N 1
62016TJ0786-N15: N 1
62016TJ0786-N150: N 1
62016TJ0786-N151: N 1
62016TJ0786-N152: N 1
62016TJ0786-N153: N 1
62016TJ0786-N154: N 1
62016TJ0786-N155: N 1
62016TJ0786-N156: N 1
62016TJ0786-N157: N 1
62016TJ0786-N158: N 1
62016TJ0786-N159: N 1
62016TJ0786-N16: N 1
62016TJ0786-N160: N 1
62016TJ0786-N161: N 1
62016TJ0786-N162: N 1
62016TJ0786-N163: N 1
62016TJ0786-N164: N 1
62016TJ0786-N165: N 1
62016TJ0786-N166: N 1
62016TJ0786-N167: N 1
62016TJ0786-N168: N 1
62016TJ0786-N169: N 1
62016TJ0786-N17: N 1
62016TJ0786-N170: N 1
62016TJ0786-N171: N 1
62016TJ0786-N172: N 1
62016TJ0786-N173: N 1
62016TJ0786-N174: N 1
62016TJ0786-N175: N 1
62016TJ0786-N176: N 1
62016TJ0786-N177: N 1
62016TJ0786-N178: N 1
62016TJ0786-N179: N 1
62016TJ0786-N18: N 1
62016TJ0786-N180: N 1
62016TJ0786-N181: N 1
62016TJ0786-N182: N 1
62016TJ0786-N183: N 1
62016TJ0786-N184: N 1
62016TJ0786-N185: N 1
62016TJ0786-N186: N 1
62016TJ0786-N187: N 1
62016TJ0786-N188: N 1
62016TJ0786-N189: N 1
62016TJ0786-N19: N 1
62016TJ0786-N190: N 1
62016TJ0786-N191: N 1
62016TJ0786-N192: N 1
62016TJ0786-N193: N 1
62016TJ0786-N194: N 1
62016TJ0786-N195: N 1
62016TJ0786-N196: N 1
62016TJ0786-N197: N 1
62016TJ0786-N198: N 1
62016TJ0786-N199: N 1
62016TJ0786-N2: N 1
62016TJ0786-N20: N 1
62016TJ0786-N200: N 1
62016TJ0786-N201: N 1
62016TJ0786-N202: N 1
62016TJ0786-N203: N 1
62016TJ0786-N204: N 1
62016TJ0786-N205: N 1
62016TJ0786-N206: N 1
62016TJ0786-N207: N 1
62016TJ0786-N208: N 1
62016TJ0786-N209: N 1
62016TJ0786-N21: N 1
62016TJ0786-N210: N 1
62016TJ0786-N211: N 1
62016TJ0786-N212: N 1
62016TJ0786-N213: N 1
62016TJ0786-N214: N 1
62016TJ0786-N215: N 1
62016TJ0786-N216: N 1
62016TJ0786-N217: N 1
62016TJ0786-N218: N 1
62016TJ0786-N219: N 1
62016TJ0786-N22: N 1
62016TJ0786-N220: N 1
62016TJ0786-N221: N 1
62016TJ0786-N222: N 1
62016TJ0786-N223: N 1
62016TJ0786-N224: N 1
62016TJ0786-N225: N 1
62016TJ0786-N226: N 1
62016TJ0786-N227: N 1
62016TJ0786-N228: N 1
62016TJ0786-N229: N 1
62016TJ0786-N23: N 1
62016TJ0786-N230: N 1
62016TJ0786-N231: N 1
62016TJ0786-N232: N 1
62016TJ0786-N233: N 1
62016TJ0786-N234: N 1
62016TJ0786-N235: N 1
62016TJ0786-N236: N 1
62016TJ0786-N237: N 1
62016TJ0786-N238: N 1
62016TJ0786-N239: N 1
62016TJ0786-N24: N 1
62016TJ0786-N240: N 1
62016TJ0786-N241: N 1
62016TJ0786-N242: N 1
62016TJ0786-N243: N 1
62016TJ0786-N244: N 1
62016TJ0786-N245: N 1
62016TJ0786-N246: N 1
62016TJ0786-N247: N 1
62016TJ0786-N248: N 1
62016TJ0786-N249: N 1
62016TJ0786-N25: N 1
62016TJ0786-N250: N 1
62016TJ0786-N251: N 1
62016TJ0786-N252: N 1
62016TJ0786-N253: N 1
62016TJ0786-N254: N 1
62016TJ0786-N255: N 1
62016TJ0786-N256: N 1
62016TJ0786-N257: N 1
62016TJ0786-N258: N 1
62016TJ0786-N259: N 1
62016TJ0786-N26: N 1
62016TJ0786-N260: N 1
62016TJ0786-N261: N 1
62016TJ0786-N262: N 1
62016TJ0786-N263: N 1
62016TJ0786-N264: N 1
62016TJ0786-N265: N 1
62016TJ0786-N27: N 1
62016TJ0786-N28: N 1
62016TJ0786-N29: N 1
62016TJ0786-N3: N 1
62016TJ0786-N30: N 1
62016TJ0786-N31: N 1
62016TJ0786-N32: N 1
62016TJ0786-N33: N 1
62016TJ0786-N34: N 1
62016TJ0786-N35: N 1
62016TJ0786-N36: N 1
62016TJ0786-N37: N 1
62016TJ0786-N38: N 1
62016TJ0786-N39: N 1
62016TJ0786-N4: N 1
62016TJ0786-N40: N 1
62016TJ0786-N41: N 1
62016TJ0786-N42: N 1
62016TJ0786-N43: N 1
62016TJ0786-N44: N 1
62016TJ0786-N45: N 1
62016TJ0786-N46: N 1
62016TJ0786-N47: N 1
62016TJ0786-N48: N 1
62016TJ0786-N49: N 1
62016TJ0786-N5: N 1
62016TJ0786-N50: N 1
62016TJ0786-N51: N 1
62016TJ0786-N52: N 1
62016TJ0786-N53: N 1
62016TJ0786-N54: N 1
62016TJ0786-N55: N 1
62016TJ0786-N56: N 1
62016TJ0786-N57: N 1
62016TJ0786-N58: N 1
62016TJ0786-N59: N 1
62016TJ0786-N6: N 1
62016TJ0786-N60: N 1
62016TJ0786-N61: N 1
62016TJ0786-N62: N 1
62016TJ0786-N63: N 1
62016TJ0786-N64: N 1
62016TJ0786-N65: N 1
62016TJ0786-N66: N 1
62016TJ0786-N67: N 1
62016TJ0786-N68: N 1
62016TJ0786-N69: N 1
62016TJ0786-N7: N 1
62016TJ0786-N70: N 1
62016TJ0786-N71: N 1
62016TJ0786-N72: N 1
62016TJ0786-N73: N 1
62016TJ0786-N74: N 1
62016TJ0786-N75: N 1
62016TJ0786-N76: N 1
62016TJ0786-N77: N 1
62016TJ0786-N78: N 1
62016TJ0786-N79: N 1
62016TJ0786-N8: N 1
62016TJ0786-N80: N 1
62016TJ0786-N81: N 1
62016TJ0786-N82: N 1
62016TJ0786-N83: N 1
62016TJ0786-N84: N 1
62016TJ0786-N85: N 1
62016TJ0786-N86: N 1
62016TJ0786-N87: N 1
62016TJ0786-N88: N 1
62016TJ0786-N89: N 1
62016TJ0786-N9: N 1
62016TJ0786-N90: N 1
62016TJ0786-N91: N 1
62016TJ0786-N92: N 1
62016TJ0786-N93: N 1
62016TJ0786-N94: N 1
62016TJ0786-N95: N 1
62016TJ0786-N96: N 1
62016TJ0786-N97: N 1
62016TJ0786-N98: N 1
62016TJ0786-N99: N 1
62017TJ0021-N51: N 71
62018CJ0377-N41: N 84
62018CJ0591-N63: N 50
62018CJ0597-N128: N 49
62018CJ0831-N45: N 77
62019CC0014-N91: N 72
62019CC0894-N66: N 66
62019CC0894: N 98
62019CJ0134: N 125
62019CJ0431-N51: N 50
62019CJ0601-N71: N 49
62019CJ0615-N223: N 84
62019CJ0758-N24: N 72
62019CJ0758-N25: N 72
62019CJ0894-N54: N 100
62019CJ0894-N51: N 98
62019CJ0903-N37: N 69
62020CJ0033-N121: N 107
62020CJ0033-N122: N 107
62020TJ0043-N106: N 79 - 81

Subject matter:

EB personalo nuostatos ir įdarbinimo sąlygos

Language of the case

HTML

PDF

Document published in the digital reports of cases. They have official status.

GENERALINIO ADVOKATO

PRIIT PIKAMÄE IŠVADA,

pateikta 2022 m. rugsėjo 29 d. ( 1 )

Byla C‑640/20 P

prieš

Europos Komisiją

„Apeliacinis skundas – Viešoji tarnyba – Psichologinis priekabiavimas – Medicininės išvados – Nepateisinamas neatvykimas į darbą – Darbo užmokestis – Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatai – 11a straipsnis – Interesų konfliktas – 21a ir 23 straipsniai – Nacionalinė baudžiamoji teisė – Drausminė procedūra – Nušalinimas nuo pareigų – Sprendimo atšaukimas – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį – Nauja drausminė procedūra – Naujas nušalinimas nuo pareigų“

I. Įžanga

Savo apeliaciniu skundu PV prašo panaikinti 2020 m. sausio 30 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą PV / Komisija (T‑786/16 ir T‑224/18, toliau – skundžiamas sprendimas, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:17), kuriuo tas teismas atmetė PV reikalavimus pripažinti jį nukentėjusiu nuo psichologinio priekabiavimo, panaikinti kelis aktus ir įpareigoti Europos Komisiją atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kurią PV teigia patyręs būdamas Komisijos pareigūnas.

Šiame apeliaciniame skunde, kuris susijęs su Europos viešosios tarnybos teise, nurodyta dešimt pagrindų, kuriais iš esmės ginčijama dauguma esminių Bendrojo Teismo išvadų, padarytų skundžiamame sprendime ir susijusių su PV pateiktais reikalavimais dėl panaikinimo. Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo prašymą, šioje išvadoje bus nagrinėjami pirmieji du apeliacinio skundo pagrindai ir aštuntasis apeliacinio skundo pagrindas. Nagrinėjant šiuos pagrindus reikės išanalizuoti kelis naujus teisinius klausimus, t. y. valstybių narių baudžiamosios teisės taikymą Sąjungos pareigūnams, nešališkumo pareigą viešojoje tarnyboje ir galimybę pareikšti ieškinį Bendrajame Teisme dėl administracinio sprendimo panaikinimo po šio sprendimo atšaukimo.

II. Teisinis pagrindas

Bylai taikytinos redakcijos Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) 11a straipsnyje nustatyta:

„1. Atlikdamas savo pareigas pareigūnas nesiima tvarkyti reikalų, kuriais jis tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas tokiu mastu, kad tai gali turėti neigiamos įtakos jo nešališkumui, ypač, kai yra suinteresuotumas dėl šeimos ar finansinių dalykų, išskyrus toliau numatytus atvejus.

2. Bet kuris pareigūnas, kuris atlikdamas savo pareigas susiduria su pirmiau apibūdintais reikalais, turi nedelsdamas informuoti Paskyrimų tarnybą. Paskyrimų tarnyba imasi atitinkamų priemonių ir, konkrečiu atveju, gali atleisti pareigūną nuo pareigos tvarkyti šį reikalą.

3. Pareigūnas jokioje įmonėje, kuri yra institucijos, kuriai jis priklauso, kompetencijos sferoje, ar kuri turi reikalų su ta institucija, negali nei turėti, nei įgyti, tiesiogiai ar netiesiogiai, jokio intereso, kurio rūšis ar dydis galėtų turėti neigiamos įtakos jo nešališkumui atliekant savo pareigas.“

Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnyje numatyta:

„1. Pareigūnai susilaiko nuo bet kokios formos psichologinio ar seksualinio priekabiavimo.

2. Psichologinį ar seksualinį priekabiavimą patyrusiam pareigūnui institucijos veiksmai neturi turėti jokių žalingų padarinių. Apie psichologinį ar seksualinį priekabiavimą paliudijusiam pareigūnui institucijos veiksmai neturi turėti jokių žalingų padarinių, jeigu pareigūnas buvo sąžiningas.

3. „Psichologinis priekabiavimas“ – tai netinkamas elgesys, kuris trunka tam tikrą laikotarpį, kartojasi ar yra sistemingas, ir kurį sudaro fizinis elgesys, šnekamoji ar rašytinė kalba, gestai ar kiti veiksmai, kurie yra tyčiniai, ir kurie gali pakenkti bet kurio asmens asmenybei, orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai.

<…>“

Pareigūnų tarnybos nuostatų 19 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodyta:

„Vykstant teismo procesui, pareigūnas, negavęs paskyrimų tarnybos leidimo, jokiu pretekstu neatskleidžia informacijos, kuri jam buvo patikėta einant pareigas. Leidimą atsisakoma suteikti tik kai tai būtina siekiant apsaugoti Sąjungos interesus ir toks atsisakymas neturėtų turėti baudžiamojo pobūdžio padarinių pareigūno atžvilgiu. Išėjęs iš tarnybos pareigūnas toliau turi laikytis šios pareigos.“

Pareigūnų tarnybos nuostatų 21a straipsnis suformuluotas taip:

„1. Pareigūnas, gavęs įsakymų, kurie jo nuomone yra nederami, arba dėl kurių gali kilti rimtų sunkumų, apie tai informuoja savo tiesioginį viršininką, kuris, jei tokia informacija pateikiama raštu, turi atsakyti raštu. Laikantis 2 dalies nuostatų, jei tiesioginis viršininkas patvirtina įsakymus, o pareigūnas mano, kad toks patvirtinimas nėra tinkamas reagavimas į jo susirūpinimo priežastis, jis šiuo klausimu raštu kreipiasi į betarpiškai aukštesnę pagal hierarchiją instituciją. Jei pastaroji raštu patvirtina įsakymus, pareigūnas turi juos vykdyti, išskyrus atvejus, kai jie yra akivaizdžiai neteisėti ar pažeidžia svarbius saugos standartus.

2. Jei tiesioginio viršininko nuomone įsakymai turi būti įvykdyti greitai, pareigūnas juos turi vykdyti, išskyrus atvejus, kai jie yra akivaizdžiai neteisėti ar pažeidžia svarbius saugos standartus. Pareigūno prašymu, tiesioginis viršininkas yra įpareigotas tokius įsakymus duoti raštu.

3. Nė vienas pareigūnas, kuris informuoja savo vadovybę apie potvarkius, kurie, jo manymu, neteisingi arba dėl kurių gali kilti didelių sunkumų, dėl to nenukenčia.“

Pareigūnų tarnybos nuostatų 23 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Privilegijos ir imunitetai, kuriais naudojasi pareigūnai, yra suderinti tik su Bendrijų interesais. Laikantis Protokolo dėl privilegijų ir imunitetų, pareigūnai neatleidžiami nuo jų privačių įsipareigojimų arba galiojančių įstatymų ir viešosios tvarkos apsaugos nuostatų vykdymo.“

Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnis suformuluotas taip:

„Sąjunga padeda visiems pareigūnams, ypač ieškiniuose dėl bet kurio asmens, kuris grasina, įžeidinėja arba šmeižia ar išreiškia savo pyktį, arba kenkia asmeniui ar turtui, kuris, atsižvelgiant į jo postą ar pareigas, priklauso nuo jo arba jo šeimos nario.

Jos solidariai atlygina žalą, kurią tokiais atvejais patyrė pareigūnas, jeigu pareigūnas žalą padarė arba netyčia ar dėl didelio neatsargumo ir negalėjo gauti kompensacijos iš žalą padariusio asmens.“

Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatyta:

„1. Pareigūnas, kuris įrodo, kad dėl ligos arba nelaimingo atsitikimo jis nepajėgia atlikti savo pareigų, jis automatiškai turi teisę gauti nedarbingumo atostogas.

Suinteresuotas pareigūnas kaip įmanoma greičiau praneša savo institucijai apie negalėjimą eiti pareigas ir tuo pačiu metu nurodo savo einamąjį adresą. Neatvykęs į darbą ilgiau kaip tris dienas, jis turi pateikti medicininę pažymą. Ši pažyma turi būti išsiųsta ne vėliau kaip penktą jo neatvykimo į darbą dieną, datą nustatant pagal pašto spaudą. To nepadarius, išskyrus atvejus, kai pažyma neišsiunčiama dėl priežasčių, kurioms pareigūnas neturi įtakos, pareigūno neatvykimas į darbą laikomas nesankcionuotu.

Pareigūno bet kuriuo metu gali būti paprašyta pasitikrinti sveikatą, kai tokį patikrinimą organizuoja institucija. Jei patikrinimo negalima atlikti dėl priežasčių, už kurias atsakingas pareigūnas, jo neatvykimas į darbą laikomas nesankcionuotu nuo tos dienos, kurią turi įvykti patikrinimas.

Jeigu patikrinimo metu nustatoma, kad pareigūnas gali atlikti savo pareigas, jo neatvykimas į darbą, atsižvelgiant į tolesnės dalies nuostatas, laikomas nepateisinamu nuo patikrinimo dienos.

Jeigu pareigūno nuomone medicininio patikrinimo, kurį surengė Paskyrimų tarnyba, išvados nepateisinamos dėl medicininių priežasčių, jis ar jo vardu veikiantis gydytojas gali per dvi dienas pateikti institucijai prašymą, kad šiuo klausimu būtų kreiptasi į nepriklausomą gydytoją ir paprašyta jo nuomonės.

Institucija nedelsdama persiunčia prašymą kitam gydytojui, dėl kurio susitarė pareigūno gydytojas ir institucijos medicinos tarnybos pareigūnas. Jei susitarti dėl tokio gydytojo nepavyksta per penkias dienas, institucija pasirenka asmenį iš nepriklausomų gydytojų sąrašo, kuris tuo tikslu sudaromas kasmet bendru Paskyrimų tarnybos ir Personalo komiteto sutarimu. Pareigūnas gali per dvi dienas pateikti prieštaravimą dėl institucijos pasirinkimo, tokiu atveju institucija iš sąrašo pasirenka kitą asmenį ir šis pasirinkimas yra galutinis.

Nepriklausomo gydytojo išvada, paskelbta pasitarus su pareigūno gydytoju ir institucijos medicinos tarnybos pareigūnu yra privaloma. Jeigu nepriklausomas gydytojas patvirtina institucijos surengto patikrinimo metu padarytą išvadą, neatvykimas į darbą laikomas nepateisinamu nuo patikrinimo dienos. Jeigu nepriklausomas gydytojas nepatvirtina to patikrinimo metu padarytos išvados, neatvykimas į darbą laikomas visais atžvilgiais pateisintas.

<…>

3. Nepažeidžiant drausminės procedūros taikymo taisyklių, kai tinkama, visos pagal 1 ir 2 dalį nepateisinamo neatvykimo į darbą dienos atimamos iš atitinkamo pareigūno kasmetinių atostogų. Jeigu pareigūnas neturi nepanaudotų atostogų, už atitinkamą laikotarpį jam nemokamas darbo užmokestis.“

10.

Pareigūnų tarnybos nuostatų 60 straipsnio pirma pastraipa suformuluota taip:

„Išskyrus ligos arba nelaimingų atsitikimų atvejus, be tiesioginio viršininko išankstinio leidimo pareigūnas negali neateiti į darbą. Tai galima taikyti nepažeidžiant jokių drausminių priemonių [Nepažeidžiant jokių taikytinų drausminių priemonių], jei tinkamai nustatoma, kad neatvykimas į darbą yra neteisėtas, tas neatvykimas išskaičiuojamas iš atitinkamo pareigūno kasmetinių atostogų. Jeigu pareigūnas išnaudoja savo kasmetines atostogas, už atitinkamą laikotarpį jam nemokama.“

11.

Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 6 straipsnio 5 dalyje numatyta:

„Suinteresuotas pareigūnas turi teisę per penkias dienas nuo komisijos sudarymo nesutikti su vieno komisijos nario kandidatūra. Institucija taip pat turi teisę nesutikti su vieno komisijos nario kandidatūra.

Per tą patį laikotarpį komisijos nariai gali paprašyti būti atleisti nuo šios pareigos dėl pagrįstų priežasčių bei pasitraukia, jeigu kyla interesų konfliktas.

<…>“

III. Bylos aplinkybės, procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas

A. Bylos aplinkybės

12.	Bylos aplinkybės išdėstytos skundžiamo sprendimo 1–33 punktuose. Šio proceso tikslais jas galima apibendrinti taip, kaip nurodyta toliau.

13.	PV, kuris nuo 2007 m. liepos 16 d. buvo Komisijos pareigūnas, iki 2009 m. rugsėjo 30 d. buvo paskirtas į Komisijos Užimtumo, socialinių reikalų ir įtraukties generalinį direktoratą (GD).

14.

2009 m. rugpjūčio 5 d. PV, manydamas, kad tapo priekabiavimo auka, pateikė pagalbos prašymą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį ir 90 straipsnio 1 dalį. Ši procedūra buvo užbaigta 2010 m. birželio 9 d., Komisijos Tyrimų ir drausmės tarnybai atlikus tyrimą ir padarius išvadą, jog nebuvo įvykdytos Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalies sąlygos, kurių reikalaujama siekiant pripažinti tam tikrą elgesį psichologiniu priekabiavimu, ir 2009 m. spalio 1 d. perkėlus PV į Komisijos Biudžeto GD.

15.	2013 m. balandžio 1 d. PV buvo paskirtas į Komisijos Vertimo žodžiu GD Biudžeto ir finansų valdymo skyrių.

16.	2013 m. lapkričio 12 d. šio skyriaus vadovas pateikė drausminį skundą dėl PV elgesio problemų, galiojančių procedūrų netaikymo ir nepakankamo darbo efektyvumo.

17.	Nuo 2014 m. gegužės 8 d. PV nebeatvykdavo į darbą, laikydamas save psichologinio priekabiavimo auka, ir atsiuntė savo gydančio gydytojo išduotas medicinines pažymas.

18.	2014 m. birželio 27 d. ir spalio 10 d. Komisijos Medicinos tarnybos pareigūnai pateikė medicinines išvadas, kuriose buvo nurodyta, kad PV būklė leidžia grįžti į darbą. Paskui PV buvo kviečiamas atlikti medicininę apžiūrą, tačiau į šiuos kvietimus nereagavo.

19.

2014 m. gruodžio 23 d. PV pateikė antrą pagalbos prašymą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį. 2015 m. kovo 12 d. sprendimu paskyrimų tarnyba nusprendė, kad nėra jokių psichologinio priekabiavimo prie PV įrodymų, ir atitinkamai padarė išvadą, kad nėra pagrindo taikyti skubių atitolinimo priemonių.

20.	Atsižvelgdama į tai, kad PV neatvykimas į darbą buvo nepateisinamas, Komisija priėmė kelis sprendimus dėl išskaitų iš PV darbo užmokesčio.

21.	2015 m. liepos 10 d. Komisija pradėjo drausminę procedūrą CMS 13/087 prieš PV dėl kartotinio subordinacijos nepaisymo einant pareigas, netinkamo elgesio ir nepateisinamo neatvykimo į darbą.

22.	2016 m. gegužės 31 d. ir liepos 5 d. sprendimais paskyrimų tarnyba nusprendė, kad PV neatvykimas į darbą laikotarpiais nuo 2016 m. vasario 5 d. iki kovo 31 d. ir nuo 2016 m. balandžio 4 d. iki gegužės 31 d. buvo neteisėtas.

23.	2016 m. liepos 11 d. sprendimu Individualių išmokų administravimo ir mokėjimo biuras (PMO) nusprendė nuo 2016 m. liepos 1 d. sustabdyti apeliantui darbo užmokesčio mokėjimą.

24.

2016 m. liepos 26 d. paskyrimų tarnybos sprendimu, priimtu atsižvelgiant į drausminės procedūros CMS 13/087 išvadas, PV nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. buvo nušalintas nuo pareigų (toliau – 2016 m. liepos 26 d. sprendimas dėl nušalinimo nuo pareigų). Dėl to sprendimo PV padavė skundą; šis skundas 2017 m. vasario 2 d. paskyrimų tarnybos sprendimu buvo atmestas.

25.

2016 m. liepos 31 d. raštu Vertimo žodžiu GD generalinis direktorius pranešė PV apie tai, kad jo neatvykimą į darbą laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 2 d. iki liepos 31 d. ketinama laikyti neteisėtu ir iš jo darbo užmokesčio bus atskaitytos atitinkamos sumos. Skundas, kurį PV padavė dėl šio rašto, buvo atmestas 2017 m. sausio 17 d. paskyrimų tarnybos sprendimu.

26.	2016 m. rugsėjo 21 d. išankstiniu informaciniu raštu PMO pranešė PV, kad jis yra skolingas Komisijai 42704,74 EUR, kurie atitinka jo nepateisinamo neatvykimo į darbą laikotarpius. Skundas, kurį PV padavė dėl šio sprendimo, buvo atmestas 2017 m. sausio 17 d. paskyrimų tarnybos sprendimu.

27.

2017 m. liepos 24 d. paskyrimų tarnyba atšaukė savo 2016 m. liepos 26 d. sprendimą dėl nušalinimo nuo pareigų ir Žmogiškųjų išteklių ir saugumo GD generalinio direktoriaus raštu PV buvo pranešta, kad 2017 m. rugsėjo 16 d. jis bus grąžintas į darbą Vertimo žodžiu GD Informacinių technologijų ir konferencijų sistemų skyriuje. Skundas, kurį PV padavė dėl sprendimo atšaukti jo nušalinimą nuo pareigų, buvo atmestas 2018 m. sausio 15 d. paskyrimų tarnybos sprendimu.

28.

2017 m. rugsėjo 12 d. raštu PMO direktorius įskaitė sumas, kurios turėjo būti sumokėtos PV už laikotarpį, kuriuo jis buvo nušalintas nuo pareigų, ir jo skolas Komisijai, todėl PV buvo išmokėta 9550 EUR. Skundas, kurį PV padavė dėl šio sprendimo dėl įskaitymo, buvo atmestas 2018 m. kovo 9 d. paskyrimų tarnybos sprendimu.

29.	2017 m. rugsėjo 20 d. PV buvo pranešta, kad jo neatvykimas į darbą nuo 2017 m. rugsėjo 16 d. laikomas neteisėtu.

30.	2017 m. spalio 6 d. Komisija pradėjo drausminę procedūrą CMS 17/025 dėl tų pačių kaltinimų, kurie buvo nagrinėti per drausminę procedūrą CMS 13/087. Skundas, kurį PV padavė dėl sprendimo pradėti naują drausminę procedūrą, buvo atmestas 2018 m. gegužės 2 d. paskyrimų tarnybos sprendimu.

31.	2017 m. spalio 13 d. Komisija priėmė sprendimą dėl PV darbo užmokesčio prilyginimo nuliui nuo 2017 m. spalio 1 d.

32.	2017 m. lapkričio 15 d. elektroniniu laišku PV buvo paragintas dalyvauti vertinimo procedūroje FP 2016. Skundas, kurį PV padavė dėl šio raginimo, buvo atmestas 2018 m. kovo 16 d. paskyrimų tarnybos sprendimu.

33.	2018 m. vasario 22 d. elektroniniu laišku PV buvo paragintas dalyvauti vertinimo procedūroje FP 2017. Skundas, kurį PV padavė dėl šio raginimo, buvo atmestas 2018 m. birželio 1 d. paskyrimų tarnybos sprendimu.

34.	2019 m. spalio 21 d. sprendimu Komisija, atsižvelgdama į drausminės procedūros CMS 17/025 išvadas, nušalino PV nuo pareigų. Nušalinimas įsigaliojo 2019 m. lapkričio 1 d.

B. Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas

35.

2017 m. gruodžio 17 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškinį, kuriuo, Bendrojo Teismo pirmininkui nutarus suteikti teisinę pagalbą, PV kreipėsi į Bendrąjį Teismą prašydamas panaikinti kelis aktus ir įpareigoti Komisiją sumokėti jam atitinkamai 889000 EUR ir 132828,67 EUR nurodytai neturtinei ir turtinei žalai atlyginti.

36.

Grįsdamas šį ieškinį PV nurodė penkis pagrindus, be kita ko, susijusius su, pirma, Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio pažeidimu, antra, Pareigūnų tarnybos nuostatų 11a, 21a ir 23 straipsnių bei teisėtumo ir administracinių aktų teisėtumo principų pažeidimu, trečia, rūpestingumo principo ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnyje įtvirtintos pareigos suteikti pagalbą pažeidimu ir, ketvirta, Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 ir 60 straipsnių pažeidimu.

37.	2018 m. balandžio 11 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo PV ieškinį, kuriuo buvo prašoma pripažinti jį nukentėjusiu nuo psichologinio priekabiavimo, panaikinti kitus aktus ir įpareigoti Komisiją sumokėti jam atitinkamai 98000 EUR ir 23190,44 EUR nurodytai neturtinei ir turtinei žalai atlyginti.

38.

Grįsdamas šį ieškinį PV nurodė septynis pagrindus, be kita ko, susijusius su, pirma, Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio pažeidimu, antra, Pareigūnų tarnybos nuostatų 21a ir 23 straipsnių bei teisėtumo ir administracinių aktų teisėtumo principų pažeidimu, trečia, Pareigūnų tarnybos nuostatų 11a straipsnio ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 41 straipsnio 1 dalies pažeidimu, ketvirta, rūpestingumo principo pažeidimu ir, penkta, exceptio non adimpleti contractus principo ir teisėtumo principo pažeidimu.

39.	Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė visus PV pareikštus ieškinius.

40.

Pirma, Bendrasis Teismas konstatavo, jog yra nepriimtini PV reikalavimai, kuriais Bendrojo Teismo buvo prašoma konstatuoti, kad PV nukentėjo nuo psichologinio priekabiavimo, ir reikalavimai panaikinti, be kita ko, 2016 m. liepos 26 d. sprendimą dėl nušalinimo nuo pareigų, o subsidiariai – byloje T‑786/16 ginčijamus sprendimus, įskaitant sprendimus dėl išskaitų iš darbo užmokesčio, sprendimus atmesti pagalbos prašymus ir medicinines išvadas dėl nepateisinamo neatvykimo į darbą.

41.	Antra, Bendrasis Teismas atmetė kaip nepagrįstus abiejų ieškinių reikalavimus dėl panaikinimo.

42.	Visų pirma jis nusprendė, kad PV nurodyti psichologinio priekabiavimo faktai nebuvo pakankamai teisiškai įrodyti.

43.

Trečia, Bendrasis Teismas atmetė PV argumentus, susijusius su Pareigūnų tarnybos nuostatų 11a, 21a ir 23 straipsnių, teisėtumo ir administracinių aktų teisėtumo principų, rūpestingumo principo, taip pat su Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnyje įtvirtintos pareigos suteikti pagalbą, Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 ir 60 straipsnių bei exceptio non adimpleti contractus principo ir teisėtumo principo pažeidimu.

44.	Ketvirta, Bendrasis Teismas atmetė PV reikalavimus dėl žalos atlyginimo, nusprendęs, kad jie iš esmės buvo grindžiami tariamu sprendimų, dėl kurių buvo pareikšti ieškiniai dėl panaikinimo ir kurių neteisėtumas nebuvo įrodytas, neteisėtumu.

IV. Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai

A. Procesas Teisingumo Teisme

45.	Pagal Procedūros reglamento 76 straipsnio 2 dalį Teisingumo Teismas nusprendė nerengti posėdžio.

B. Šalių reikalavimai

46.

2020 m. lapkričio 23 d. PV paduotas apeliacinis skundas buvo užregistruotas Teisingumo Teismo kanceliarijoje 2020 m. lapkričio 30 d. PV Teisingumo Teismo prašo:

–	panaikinti skundžiamą sprendimą,

–	priimti sprendimą byloje ir

–	priteisti iš Komisijos bylinėjimosi abiejose instancijose išlaidas.

47.

2021 m. balandžio 22 d. Komisija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą; jis Teisingumo Teismo kanceliarijoje buvo užregistruotas 2021 m. balandžio 23 d.; jame ji Teisingumo Teismo prašo:

–	atmesti apeliacinį skundą ir

–	priteisti iš PV bylinėjimosi išlaidas.

V. Teisinė analizė

A. Pirminės pastabos

48.

Kaip nurodžiau įžangoje, šioje išvadoje sutelksiu dėmesį į du pirmuosius apeliacinio skundo pagrindus ir aštuntąjį apeliacinio skundo pagrindą. Nagrinėtini teisės klausimai iš esmės yra susiję su valstybių narių baudžiamosios teisės taikymu Sąjungos pareigūnams, nešališkumo pareiga viešojoje tarnyboje ir galimybe pareikšti ieškinį Bendrajame Teisme dėl administracinio sprendimo panaikinimo po šio sprendimo atšaukimo. Šių teisės klausimų nagrinėjimas atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes šioje byloje atrodo būtinas siekiant išspręsti ginčą.

49.

Atsižvelgiant į šios bylos faktinių aplinkybių sudėtingumą, atrodo tikslinga iš pradžių priminti apeliacinį procesą reglamentuojančias taisykles. Pagal SESV 256 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas paduodamas tik teisės klausimais. Kaip patvirtina suformuota jurisprudencija, tik Bendrasis Teismas yra kompetentingas, pirma, konstatuoti faktines aplinkybes ir, antra, jas vertinti. Teisingumo Teismas, priešingai, neturi kompetencijos nei nustatyti faktinių aplinkybių, nei iš principo nagrinėti įrodymų, kuriais Bendrasis Teismas rėmėsi šioms faktinėms aplinkybėms pagrįsti. Todėl Bendrojo Teismo atliktas įrodymų vertinimas nėra teisės klausimas, kurio kontrolę atlieka Teisingumo Teismas ( 2 ).

50.

Vis dėlto Bendrajam Teismui konstatavus ar įvertinus faktines aplinkybes, Teisingumo Teismas pagal SESV 256 straipsnį turi kompetenciją patikrinti šių faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimą ir teisines išvadas, kurias Bendrasis Teismas padarė jomis remdamasis. Išimtinėmis aplinkybėmis Teisingumo Teismas gali tikrinti Bendrojo Teismo pateiktą faktinių aplinkybių vertinimą, jeigu apeliantas teigia, kad Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus ( 3 ). Tokiu atveju apeliantas turi tiksliai nurodyti įrodymus, kurie buvo iškraipyti, ir vertinimo klaidas, kurios, jo nuomone, lėmė šį iškraipymą. Kaip matyti iš jurisprudencijos, iškraipymas konstatuotinas, kai, nesiremiant naujais įrodymais, esamų įrodymų vertinimas atrodo akivaizdžiai klaidingas ( 4 ).

51.

Šios pirminės pastabos turi ypatingą reikšmę šiame kontekste, nes PV kvestionuoja įvairių faktinių aplinkybių vertinimą ir tam tikras Bendrojo Teismo padarytas išvadas. Tai visų pirma susiję su psichologiniu priekabiavimu, kurį PV teigia patyręs iš kitų pareigūnų eidamas savo pareigas, nors pirmojoje instancijoje jam nepavyko to įrodyti. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas savo sprendime, nepadarydamas teisės klaidos, konstatavo, jog iš PV pateiktos informacijos negalima daryti išvados, kad toks psichologinis priekabiavimas buvo ( 5 ). Be to, reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas teisingai nurodė, jog tam tikros priemonės, kuriomis kaltinama Komisija ir kurias PV suvokia kaip galimą priekabiavimą (kaip antai darbo užmokesčio mokėjimo sustabdymas dėl nepateisinamo neatvykimo į darbą ir kiekvieno pareigūno kompetencijos, efektyvumo ir elgesio tarnyboje vertinimas), yra aiškiai numatytos Pareigūnų tarnybos nuostatuose ( 6 ). Akivaizdu, kad nesant priešingų įrodymų šių priemonių teisėtumas negali būti rimtai ginčijamas.

52.

Todėl, nors PV ginčija skundžiamo sprendimo motyvus, vis dėlto negalima apeiti apeliacinio proceso taisyklių siekiant priversti Teisingumo Teismą pačiam iš naujo įvertinti faktines aplinkybes. Priešingai, atsižvelgiant į ankstesniuose punktuose aprašytą aiškų Sąjungos teismų jurisdikcijos padalijimą, nagrinėjant apeliacinį skundą privaloma griežtai apsiriboti Teisingumo Teismui pateiktų teisės klausimų analize.

B. Dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo

1. Šalių argumentai

53.	Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde PV kritikuoja skundžiamo sprendimo 184 ir 185 punktuose atliktą Bendrojo Teismo vertinimą, kurio dalykas – pirmojoje instancijoje pateikti argumentai, susiję su Pareigūnų tarnybos nuostatų 21a ir 23 straipsnių pažeidimu.

54.

Pirma, PV teigimu, Bendrasis Teismas pažeidė ESS 2 straipsnį, taip pat SESV 67 straipsnio 3 dalį ir 270 straipsnį, nes skundžiamo sprendimo 185 punkte nusprendė, kad pareigūno ir jo institucijos darbo santykius reglamentuoja išimtinai Pareigūnų tarnybos nuostatai, nors yra svarbūs ir kiti teisės šaltiniai, visų pirma valstybės narės, kurios teritorijoje dirba atitinkamas tarnautojas, baudžiamoji teisė. Pavyzdžiui, bet kokia tarnautojo padaryta nusikalstama veika laikoma Pareigūnų tarnybos nuostatų 23 straipsnio pažeidimu. Psichologinis priekabiavimas, viešųjų dokumentų klastojimas, suklastotos medicininės išvados ir korupcija yra Belgijos baudžiamojo kodekso pažeidimai.

55.

Antra, Bendrasis Teismas iškraipė faktines aplinkybes dėl neveikimo, nes neatsižvelgė į keletą lemiamų elementų. Visų pirma PV nurodo Belgijos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, pagal kurias nurodyta apklausti, remiantis tvarka „Salduz III“, kai kuriuos Komisijos pareigūnus, dalyvavusius priimant tam tikrus ginčijamus aktus; iš tų nutarčių matyti, kad šie asmenys laikomi įtariamaisiais dėl inkriminuojamų faktinių aplinkybių. Taip pat jis remiasi tuo, kad drausminė byla CMS 17/025 buvo paimta ikiteisminio tyrimo teisėjo kaip 2018 m. rugsėjo 19 d. įvykdytos nusikalstamos veikos „viešųjų dokumentų klastojimas“ daiktinis įrodymas.

56.

Trečia, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes skundžiamo sprendimo 184 punkte nusprendė, kad tik apkaltinamasis nuosprendis gali įrodyti psichologinio priekabiavimo arba dokumentų klastojimo faktines aplinkybes, ir atsisakė atsižvelgti į Belgijos ikiteisminio tyrimo metu priimtas nutartis dėl šių aplinkybių.

57.

Komisija teigia, pirma, kad PV kaltinimas, susijęs su tariama teisės klaida, kurią Bendrasis Teismas neva padarė skundžiamo sprendimo 185 punkte, išplaukia iš neteisingo šio sprendimo supratimo. Šiame punkte Bendrasis Teismas tik priminė, kad pareigūno ir jo institucijos darbo santykius reglamentuoja Pareigūnų tarnybos nuostatai ir kad Bendrasis Teismas taiko tik viešosios tarnybos teisę, o ne kokią nors nacionalinę teisę.

58.

Antra, Bendrasis Teismas neiškraipydamas faktinių aplinkybių pažymėjo, kad Belgijos teismai nepriėmė sprendimo dėl PV nurodytų faktinių aplinkybių. Šiuo atveju kai kurių Komisijos pareigūnų šaukimas į apklausą remiantis tvarka „Salduz III“ visiškai nereiškia jų kaltės pripažinimo. Be to, Bendrasis Teismas neiškraipė faktinių aplinkybių, nes nepadarė jokių išvadų dėl nurodyto drausminės bylos CMS 17/025 paėmimo, kurį PV iniciatyva atliko Belgijos ikiteisminio tyrimo teisėjas ir kuris jokiu būdu neleidžia teigti, kad buvo įrodytas „viešųjų dokumentų klastojimas“.

59.	Trečia, Bendrasis Teismas pagrįstai nusprendė, kad vykdomas baudžiamųjų skundų tyrimas neleidžia įrodyti psichologinio priekabiavimo ar dokumentų klastojimo buvimo.

2. Vertinimas

60.

Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde PV teigia, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes skundžiamo sprendimo 185 punkte nusprendė, kad pareigūno ir jo institucijos darbo santykius reglamentuoja „išimtinai“ Pareigūnų tarnybos nuostatai. Šiuo klausimu Bendrojo Teismo pateiktais argumentais siekiama paneigti – remiantis SESV 270 straipsniu – bet kokią nacionalinės teisės (konkrečiai – baudžiamosios teisės) svarbą nagrinėjant klausimą, ar priimdama pirmojoje instancijoje ginčijamus sprendimus paskyrimų tarnyba pažeidė Pareigūnų tarnybos nuostatų 21 ir 23 straipsnius. Tačiau, PV teigimu, Bendrasis Teismas neatsižvelgė į „kitus teisės šaltinius“, kurie vis dėlto reglamentuoja darbo santykius, be kita ko, – valstybės narės, kurioje dirba pareigūnas, baudžiamosios teisės aktus.

61.

Šiuo klausimu reikia priminti, jog PV Bendrajame Teisme teigė, kad ginčijami sprendimai yra neteisėti, nes jie grindžiami veiksmais, kurie yra Komisijos pareigūnų ir tarnautojų Belgijos teritorijoje padarytos nusikalstamos veikos. PV rėmėsi tuo, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 21a straipsnio 2 dalį Sąjungos pareigūnas ar tarnautojas turi atsisakyti atlikti neteisėtus veiksmus ir kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 23 straipsnį jis privalo laikytis valstybės, kurioje dirba, viešosios tvarkos apsaugos nuostatų. Būtent dėl šios priežasties PV mano, kad paskyrimų tarnyba turėjo atsižvelgti į Belgijos teisminių institucijų sprendimus, priimtus išnagrinėjus jo civilinius ieškinius, pareikštus baudžiamajame procese dėl daugelio asmenų.

a) Viešosios tarnybos teisės normos Sąjungos teisės sistemoje

62.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad, kaip PV nurodo savo pastabose, viešąją tarnybą reglamentuojančių teisės taisyklių yra visuose Sąjungos teisės sistemos normų hierarchijos lygiuose, t. y. pirminėje teisėje, bendruosiuose principuose ir antrinėje teisėje. Šiame kontekste tikrai nereikėtų pamiršti vertingo Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo jurisprudencijos indėlio, kiek tai susiję su pareigūnams ir kitiems tarnautojams taikomomis taisyklėmis. Šių teismų sprendimai privalomi institucijoms pagal SESV 266 straipsnį. Taigi, nagrinėjant pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą ypač svarbu atsižvelgti į kodifikuotą teisę ir jos sąveiką su nacionalinėmis teisės sistemomis.

1) Pirminė teisė ir bendrieji teisės principai

63.

Pirminę teisę iš esmės sudaro steigiamosios sutartys, jų protokolai ir Chartija. Sutartyse įtvirtinta daug pagrindinių principų, kurie yra privalomi pareigūnams einant pareigas. Pavyzdžiui, tai yra Sąjungos vertybės ir tikslai, įtvirtinti atitinkamai ESS 2 ir 3 straipsniuose. Be to, pagal SESV 298 straipsnio 1 dalį Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai, vykdydami savo užduotis, remiasi atvira, veiksminga ir nepriklausoma Europos administracija. Tačiau dėl kitų pirminės teisės nuostatų institucijos turi priimti antrinės teisės aktus tam, kad jos būtų sukonkretintos. Taip yra SESV 336 straipsnio atveju; jame nustatyta, kad Europos Parlamentas ir Taryba, priimdami reglamentus pagal įprastą teisėkūros procedūrą ir pasikonsultavę su kitomis suinteresuotomis institucijomis, patvirtina Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatus ir kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygas.

64.

Pagal SESV 270 straipsnį Europos Sąjungos Teisingumo Teismui suteikta jurisdikcija spręsti Sąjungos ir jos tarnautojų ginčus neperžengiant Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatuose ir kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygose nustatytų ribų ir laikantis juose numatytų sąlygų. Savo ruožtu SESV 340 straipsnyje numatyta, kad Sąjunga pagal bendrus valstybių narių įstatymams būdingus principus privalo atlyginti bet kokią žalą, kurią, eidami pareigas, padaro jos institucijos ar jų tarnautojai, ir kad asmeninę jos tarnautojų atsakomybę Sąjungai reglamentuoja nuostatos, numatytos jiems taikomuose tarnybos nuostatuose arba įdarbinimo sąlygose. Kalbant konkrečiau, pagal SESV 339 straipsnį Sąjungos pareigūnai neturi teisės atskleisti informacijos, kurią jie yra įsipareigoję saugoti kaip tarnybinę paslaptį, ypač informacijos apie įmones, jų verslo ryšius ar sąnaudų sudedamąsias dalis.

65.

Pagal ESS 51 straipsnį protokolai turi tokią pačią teisinę galią kaip ir Sutartys, todėl jie yra neatskiriama pirminės teisės dalis. Iš šių protokolų būtent keliose Protokolo Nr. 7 dėl Sąjungos privilegijų ir imunitetų (toliau – Protokolas Nr. 7) nuostatose tiesiogiai kalbama apie pareigūnus ir kitus tarnautojus ir jiems yra skirtas jo V skyrius. Šiame protokole įtvirtintos esminės nuostatos dėl viešosios tarnybos, ypač dėl fiskalinio ir teisminio imuniteto, prie kurių grįšiu toliau savo analizėje ( 7 ).

66.

Chartija, kuri pagal ESS 6 straipsnio 1 dalį turi tokią pačią teisinę galią kaip ir Sutartys, taikoma visiems Sąjungos antrinės teisės aktams, įskaitant, be kita ko, Pareigūnų tarnybos nuostatus. Pareigūnai naudojasi Chartijos saugomomis teisėmis ir eidami savo pareigas savo ruožtu turi gerbti pagrindines piliečių teises. Šiuo aspektu yra ypač svarbus Chartijos 41 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į gerą administravimą ( 8 ).

67.

Vykstant Europos integracijos procesui Teisingumo Teismas suformulavo daug bendrųjų Sąjungos teisės principų. Viešosios tarnybos srityje šie principai iš esmės susiję su pagrindinėmis teisėmis, saugomomis pagal 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – EŽTK). Pagal ESS 6 straipsnio 3 dalį pagrindinės teisės, kurias garantuoja EŽTK, sudaro Sąjungos teisės bendruosius principus. Prieš Chartijai įgyjant privalomąją galią, EŽTK buvo esminis piliečių (įskaitant pareigūnus) apsaugos šaltinis.

68.

Nors šiuo metu Chartijos vaidmuo yra svarbesnis, vis dėlto Sąjungos teismas prireikus ir toliau remiasi EŽTK bei Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, aiškindamas Chartijos nuostatas arba net papildydamas pagal jas užtikrinamą apsaugą. EŽTK neprarado savo reikšmės Sąjungos teisės raidai, nes Chartijos 52 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių EŽTK garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta toje konvencijoje, tačiau tai nekliudo Sąjungos teisėje numatyti didesnę apsaugą.

2) Antrinė teisė

69.

Pareigūnų tarnybos nuostatuose išsamiai reglamentuota Sąjungos institucijose dirbantiems pareigūnams taikoma tvarka, kiek tai susiję, be kita ko, su įdarbinimu ir karjera, darbo sąlygomis, teisėmis ir pareigomis, piniginėmis išmokomis ir drausminėmis priemonėmis ( 9 ). Pareigūnų tarnybos nuostatų teisinė forma – reglamentas, taigi jie privalomi visa apimtimi ir taikomi tiek Sąjungos institucijoms ir įstaigoms, tiek valstybėms narėms. Kaip savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, „iš to matyti, kad, be poveikio, kurį Pareigūnų tarnybos nuostatai turi Sąjungos institucijų vidaus sistemai, jie taip pat yra privalomi valstybėms narėms visose srityse, kuriose jų indėlis yra būtinas įgyvendinant šį aktą“ ( 10 ), o tai reiškia, kad tuo atveju, kai dėl tam tikros Pareigūnų tarnybos nuostatų normos reikia imtis nacionalinių įgyvendinimo priemonių, „valstybės narės privalo imtis visų tinkamų bendrųjų ar specialiųjų priemonių“ ( 11 ).

70.

Teisės normos, taikomos pareigūno ir jo institucijos santykiams, nustatomos pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų nuostatas, priimtas reglamentu, o tai reiškia, kad prireikus Parlamentas ir Taryba gali jas pakeisti. Taigi kalbama apie viešosios teisės reglamentuojamus darbo santykius, kuriuos atitinkama institucija valdo tiesiogiai administruodama, o tai reiškia, kad visus sprendimus, galinčius turėti įtakos pareigūnui, ji priima vienašališkai, laikydamasi Pareigūnų tarnybos nuostatuose arba bendrosiose įgyvendinimo nuostatose įtvirtintų taisyklių ir procedūrų, ir šie sprendimai – tai administracinės priemonės. Pareigūnų tarnybos nuostatuose įtvirtinta tvarka visa taikoma Sąjungos pareigūnams, t. y. visiems asmenims, kurie šiuose Pareigūnų tarnybos nuostatuose numatytomis sąlygomis buvo paskirti į nuolatinę vienos iš Sąjungos institucijų darbo vietą paskyrimų tarnybos rašytiniu aktu.

71.

Nors Pareigūnų tarnybos nuostatai yra pagrindinis Sąjungos viešosios tarnybos antrinės teisės aktas ( 12 ), taip pat yra kitų teisės aktų, kuriais įgyvendinamos įvairios Pareigūnų tarnybos nuostatų nuostatos ir kuriais, be kita ko, reglamentuojama apmokestinimo tvarka, kalbų vartojimo tvarka, asmens duomenų apsauga, leidimų išdavimo sąlygos ir įdarbinimas plėtros laikotarpiu. Šiai sričiai būdinga normų, kuriomis įgyvendinamos arba aiškinamos Pareigūnų tarnybos nuostatų nuostatos, įvairovė. Paprastai išskiriami Pareigūnų tarnybos nuostatuose aiškiai numatyti teisės aktai ir sui generis teisės aktai. Tačiau išsamus šių teisės aktų išvardijimas peržengtų šios išvados ribas ir viršytų mano tikslą. Vis dėlto šiame analizės etape svarbu nepamiršti, kad, nepaisant norminių teisės aktų įvairovės, Pareigūnų tarnybos nuostatuose įtvirtintos tvarkos vienovės principas reikalauja, kad įgyvendinimo aktai būtų vienodi visose institucijose ir kad būtų išvengta pernelyg išsiskiriančių aiškinimų. Šis reikalavimas atitinka interesą užtikrinti Sąjungos viešosios tarnybos vienodumą, kaip Amsterdamo sutarties 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą principą ( 13 ), kurio išraiška yra Pareigūnų tarnybos nuostatų 1 ir 1a straipsniai.

b) Nacionalinės teisės įtaka Europos viešajai tarnybai

1) Sąjungos nepriklausomumas viešosios tarnybos administravimo srityje

72.

Iš to, kas išdėstyta pirmesniuose punktuose, matyti, kad Sąjungos teisės sistema turi savo taisykles, reglamentuojančias pareigūno ir jo institucijos santykius, ir daugelis šių taisyklių buvo kodifikuotos Pareigūnų tarnybos nuostatuose. Būtent dėl šios priežasties į juos daroma nuoroda keliose nuostatose, net ir pirminėje teisėje ( 14 ), kaip antai SESV 270 straipsnyje, kurį Bendrasis Teismas nurodė skundžiamame sprendime, siekdamas priminti išimtinę Sąjungos teismo jurisdikciją spręsti ginčus viešosios tarnybos srityje ( 15 ).

73.

Sąjungos administracija, atsižvelgiant į jos organizacinę autonomiją, iš esmės yra nepriklausoma nuo nacionalinių teisės sistemų, nors negalima atmesti galimybės, kad tam tikros normos galimai turi būti įgyvendintos pačių Sąjungos institucijų ar valstybių narių siekiant užtikrinti tinkamą Sąjungos, kaip viršnacionalinės organizacijos, veikimą. Tačiau vien šio aspekto nepakanka, kad būtų galima teigti, jog nacionalinė teisė kaip nors lemia Sąjungos administracijos veikimą. Toks teiginys būtų klaidingas, atsižvelgiant į aiškų Sąjungos steigėjų ketinimą sukurti „nepriklausomą“ Europos viešąją tarnybą, kaip tai suprantama pagal SESV 298 straipsnio 1 dalį, ir tai turi įtakos jos normų teisiniam pobūdžiui bei šios viršnacionalinės organizacijos institucinei struktūrai ( 16 ).

74.

Vertinant šiuo aspektu, skundžiamo sprendimo 185 punkte pateiktas Bendrojo Teismo teiginys, kad „pareigūno ir jo institucijos darbo santykius reglamentuoja išimtinai Pareigūnų tarnybos nuostatai“, nėra teisiškai neteisingas. Viena vertus, galima kelti klausimą, ar, atsižvelgiant į daugybę viešosios tarnybos teisės šaltinių, šiame kontekste teisiniu požiūriu buvo pakankamai tikslu vartoti prieveiksmį „išimtinai“. Kita vertus, toks teiginys atrodo visiškai pagrįstas atsižvelgiant į jau minėtą Pareigūnų tarnybos nuostatų vienovės principą, pagal kurį visiems visų Sąjungos institucijų pareigūnams taikomi tie patys Pareigūnų tarnybos nuostatai, taigi ir tos pačios nuostatos. Pirma, neginčijama, kad Pareigūnų tarnybos nuostatai yra pagrindinis teisės aktų rinkinio, kurį sudaro įvairios teisės normos, elementas. Antra, akivaizdu, kad visiems Komisijos pareigūnams, įskaitant PV, taikomos Pareigūnų tarnybos nuostatuose įtvirtintos taisyklės. Todėl manau, kad skundžiamo sprendimo 185 punktą reikia suprasti taip, kad Bendrasis Teismas siekė pakartoti, jog Pareigūnų tarnybos nuostatų taisyklės taikomos Komisijos pareigūnams, o tai teisiniu požiūriu yra neginčytina.

75.

PV kaltina Bendrąjį Teismą padarius teisės klaidą, nes šis neatsižvelgė į nacionalinės baudžiamosios teisės svarbą. PV teigimu, pirmojoje instancijoje ginčijami sprendimai negalėjo būti priimti, nes neatitinka Belgijos baudžiamosios teisės. Vis dėlto reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas kalbėjo tik apie „pareigūno ir jo institucijos darbo santykius“, kurie iš tikrųjų reglamentuojami Pareigūnų tarnybos nuostatų. Iš tiesų šioje byloje nagrinėjamas ginčas susijęs tik su Sąjungos viešąja tarnyba ir jo dalykas – PV profesinė veikla Komisijoje.

76.

Todėl nagrinėtinas klausimas yra ne tai, ar Belgijos baudžiamoji teisė galėtų būti taikoma šioje byloje. Sąjungos teismai neturi jurisdikcijos aiškinti Belgijos baudžiamosios teisės. Ieškinys, kuriuo prašoma išaiškinti nacionalinę teisę, būtų akivaizdžiai nepriimtinas. Man atrodo, jog būtent tai Bendrasis Teismas norėjo išreikšti nuoroda į SESV 270 straipsnį. Be to, reikia priminti, kad nacionaliniai teismai taip pat neturi jurisdikcijos aiškinti Pareigūnų tarnybos nuostatuose įtvirtintų taisyklių, o tai pabrėžia Sąjungos nepriklausomumą administruojant viešąją tarnybą.

2) Baudžiamojo proceso ir drausminės procedūros santykis

77.

Nepaisant šių argumentų, pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 23 straipsnio pirmą pastraipą Sąjungos pareigūnai privalo laikytis „galiojančių įstatymų ir viešosios tvarkos apsaugos nuostatų“, o tai akivaizdžiai apima ir baudžiamąją teisę. Dėl minėtų valstybės, kurioje yra institucijos būstinė, įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimo pagal Protokolo Nr. 7 17 straipsnį gali būti reikalaujama atšaukti pareigūno imunitetą, kad prireikus dėl jo būtų galima atlikti baudžiamąjį tyrimą. Kaip Teisingumo Teismas nurodė Sprendime Komisija / RQ ( 17 ), „sprendimas atšaukti pareigūno imunitetą <…> pakeičia šio pareigūno teisinę padėtį vien dėl to, kad panaikinama apsauga, jam suteikta Protokolo Nr. 7 11 straipsnio a punkte numatytu imunitetu nuo jurisdikcijos, atkuriant šiam pareigūnui asmens, kuriam taikoma bendroji valstybių narių teisė, statusą, ir dėl to šioje bendrojoje teisėje nustatytos priemonės, tarp jų – sulaikymo ir patraukimo atsakomybėn priemonės, jam taikomos nepriimant jokių tarpinių taisyklių“ ( 18 ).

78.

Vis dėlto reikėtų pažymėti, kad Belgijos teisminės institucijos nevykdė baudžiamojo tyrimo dėl šioje byloje nagrinėjamo PV, kaip pareigūno, elgesio. Veikiau PV kaltina savo bendradarbius pažeidus Belgijos baudžiamąją teisę. Be to, pats Bendrasis Teismas atkreipia dėmesį į šią aplinkybę skundžiamo sprendimo 187 punkte. Todėl aiškiai nematyti, kokią įtaką tariamas Belgijos baudžiamosios teisės taikymas tretiesiems asmenims gali turėti jo paties, kaip pareigūno, statusui.

79.

Be šių abejonių dėl nacionalinės baudžiamosios teisės svarbos šioje byloje, reikia pažymėti, kad paprastai dėl savo specifinio tikslo ši teisė turi tik netiesioginę įtaką pareigūno ir institucijos darbo santykiams. Iš tiesų baudžiamasis procesas susijęs su tvarkos, nustatytos siekiant užtikrinti tinkamą visos visuomenės veikimą, laikymusi ( 19 ). Tačiau ja nesiekiama reglamentuoti pareigūno darbo santykių Sąjungos institucijoje.

80.

Vis dėlto reikia pripažinti, kad baudžiamosios teisės pažeidimas tam tikromis aplinkybėmis gali turėti įtakos darbo santykiams ir būti pagrindas skirti drausminę nuobaudą, be kita ko, kai pažeidimą padaro pareigūnas eidamas savo pareigas ir juo kenkiama Sąjungos interesams. Kadangi drausminės procedūros tikslas – užtikrinti tinkamą institucijos veikimą garantuojančių taisyklių laikymąsi ( 20 ), gali būti pateisinama pradėti tokią procedūrą atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes.

81.

Šiuo klausimu vis dėlto reikia pažymėti, kad net jei tam tikras elgesys gali pažeisti tiek baudžiamąją normą, tiek drausminę taisyklę, jo pasekmes lemia būtent Pareigūnų tarnybos nuostatai. Drausminė nuobauda vertinama atsižvelgiant į drausminę sistemą, o ne į baudžiamąją sankciją. Todėl drausminė institucija, parinkdama tinkamą drausminę nuobaudą, negali būti įpareigota be išlygų atsižvelgti į baudžiamąsias sankcijas, paskirtas baudžiamajame procese dėl to paties asmens ( 21 ). Taip yra dėl skirtingų baudžiamojo proceso ir drausminės procedūros tikslų, taip pat dėl Sąjungos nepriklausomumo administruojant viešąją tarnybą.

82.	Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių šiame analizės etape reikėtų pažymėti, kad nacionalinė baudžiamoji teisė – priešingai, nei savo rašytinėse pastabose, atrodo, užsimena PV – nelemia Europos viešosios tarnybos veikimo.

3) Nekaltumo prezumpcija vykstant baudžiamajam procesui

83.

Taip pat norėčiau pažymėti, kad klausimas, ar Belgijos baudžiamoji teisė turi būti taikoma kitiems pareigūnams, kurie, kaip teigia PV, padarė nusikalstamų veikų, atrodo nesvarbus sprendžiant šį ginčą (tai paaiškinsiu toliau). Pirma, neginčijama, kad Bendrasis Teismas nenustatė atvejų, kuriuos būtų galima laikyti psichologiniu priekabiavimu, ir niekas neleidžia daryti išvados, kad vertindamas įrodymus Bendrasis Teismas iškraipė faktines aplinkybes ( 22 ). Antra, taip pat niekas nerodo, kad nurodytos nusikalstamos veikos iš tikrųjų buvo padarytos, nes Belgijos teismai nepriėmė galutinio sprendimo dėl šių kaltinimų.

84.

PV kaip įrodymus gali pateikti tik Belgijos teismų nutartis, priimtas dėl tam tikrų pareigūnų apklausos. Tačiau reikėtų pažymėti, kad tokia teisminė priemonė nėra „įrodymas“ teisiniu aspektu, nes nekaltumo prezumpcija išlieka tol, kol nėra apkaltinamojo nuosprendžio. Nekaltumo prezumpcija yra įtvirtinta Chartijos 48 straipsnyje, kuris atitinka EŽTK 6 straipsnio 2 ir 3 dalis ( 23 ). Sąjungos antrinės teisės lygmeniu nekaltumo prezumpcija įtvirtinta 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2016/343 dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme aspektų užtikrinimo ( 24 ), kurią valstybės narės (įskaitant Belgijos Karalystę) privalo perkelti į savo vidaus teisės sistemas.

85.

Pagal Belgijos baudžiamojo proceso teisę PV bendradarbiams suteiktu „įtariamojo“ statusu atsižvelgiama į šią nekaltumo prezumpciją. Konkrečiau kalbant, „įtariamojo“ statusas paprastai suteikia asmeniui, dėl kurio atliekamas tyrimas, tam tikras teises į gynybą teisminių institucijų atžvilgiu, kaip antai teisę į advokato pagalbą ir teisę būti informuotam apie jam pareikštus kaltinimus, kaip nustatyta 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2013/48/ES dėl teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui ir Europos arešto orderio vykdymo procedūroms ir dėl teisės reikalauti, kad po laisvės atėmimo būtų informuota trečioji šalis, ir teisės susisiekti su trečiaisiais asmenimis ir konsulinėmis įstaigomis laisvės atėmimo metu ( 25 ). Dėl šios priežasties valstybių narių teisės sistemoms bendrai būdinga tai, kad aiškiai atskiriama, kokį statusą turi atitinkamas asmuo baudžiamajame procese. Šis statusas keičiasi priklausomai nuo konkretaus įtarimų lygmens dėl asmens, kuris, kaip įtariama, padarė nusikalstamą veiką ( 26 ).

86.

Siekiant išsamumo, šiame kontekste pažymėtina, kad viešosios tarnybos teisėje atsižvelgiama į nekaltumo prezumpciją, nes Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 25 straipsnyje aiškiai numatyta, kad jeigu pareigūnas yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už tuos pačius veiksmus, dėl kurių pradėta drausminė procedūra, galutinis sprendimas priimamas tik po to, kai savo galutinį sprendimą paskelbia bylą nagrinėjantis teismas. Ši taisyklė taip pat paaiškinama tuo, kad baudžiamąją bylą nagrinėjantys teismai turi didesnius įgaliojimus atlikti tyrimą nei administracijos paskyrimų tarnyba. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad į nekaltumo prezumpciją, kaip teisingo bylos nagrinėjimo garantiją, turi būti atsižvelgta tiek baudžiamojoje, tiek drausminėje srityse.

87.

Kalbant apie bylos aplinkybes, atrodo, kad visi elementai patvirtina, jog baudžiamieji tyrimai tebėra pirminėje proceso stadijoje, todėl nežinoma, ar įtarimai pasitvirtins. Šioje stadijoje Belgijos teismų taikytos priemonės, į kurias daro nuorodą PV, skirtos tik reikiamiems įrodymams surinkti. Be to, reikėtų pažymėti, kad „Salduz įstatymu“, kurį savo pastabose mini PV, laikantis teisingo proceso principų suteikiamos teisės ir garantijos kiekvienam asmeniui, kuris yra apklausiamas teisminių institucijų, nesvarbu, kokiu statusu ( 27 ). Tai reiškia, jog iš šio įstatymo nuostatų taikymo, kol baudžiamoji byla nėra baigta, negalima daryti jokios išvados dėl Belgijos teisminių institucijų apklaustų pareigūnų kaltės. Be to, reikėtų pabrėžti, kad, priešingai, nei savo pastabose teigia PV, jis negali „surinkti“ šių įrodymų vien pateikdamas skundus prieš atitinkamus pareigūnus; veikiau teisminės institucijos turi įvertinti faktines aplinkybes ir nustatyti, ar surinkta informacija yra tinkami įrodymai.

88.

Šiuo klausimu pažymėtina, jog teisminės institucijos apskritai privalo užtikrinti, kad tyrimais būtų siekiama nustatyti tiesą ir kad jie būtų atliekami tiek kaltinimo, tiek gynybos naudai, t. y. turi būti siekiama surinkti asmens, dėl kurio atliekamas tyrimas, tiek nekaltumo, tiek kaltės įrodymus ( 28 ). Todėl teisminės institucijos baudžiamąjį persekiojimą pradeda tik tuo atveju, jei atlikus tyrimą surinkta pakankamai įrodymų ( 29 ). Taigi, man atrodo, kad PV argumentas, kuriuo atitinkamų pareigūnų kaltė preziumuojama vien dėl to, kad jų atžvilgiu atliekami tyrimai, yra pagrįstas klaidingu baudžiamojo proceso principų supratimu.

c) Baigiamosios pastabos

89.

Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių, susijusių, be kita ko, su Sąjungos nepriklausomumu administruojant viešąją tarnybą ir su tuo, kad nacionalinė baudžiamoji teisė neturi reikšmės šios bylos aplinkybėmis, manau, jog reikia atmesti PV argumentus, kuriais teigiama, kad pirmojoje instancijoje ginčijami sprendimai yra neteisėti, nes grindžiami Komisijos pareigūnų Belgijos teritorijoje padarytomis nusikalstamomis veikomis, ir kad paskyrimų tarnyba, remiantis Belgijos baudžiamąja teise, privalėjo nepriimti šių sprendimų.

90.

Skundžiamo sprendimo 185 punkte pateiktas Bendrojo Teismo teiginys, kad „pareigūno ir jo institucijos darbo santykius reglamentuoja išimtinai Pareigūnų tarnybos nuostatai“, nerodo jokios teisės klaidos, nes turi būti suprantamas taip, kad juo atmetami PV argumentai, kuriais iš esmės teigiama, jog nacionalinė baudžiamoji teisė turi viršenybę prieš Sąjungos viešosios tarnybos teisę arba kad nacionalinė baudžiamoji teisė bent jau yra Sąjungos viešosios tarnybos teisės „šaltinis“. Kadangi šis argumentas grindžiamas klaidingu ES teisės supratimu, jis turi būti atmestas.

3. Preliminari išvada

91.	Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau atmesti pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą kaip nepagrįstą.

C. Dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo

1. Šalių argumentai

92.	Antrajame apeliacinio skundo pagrinde PV kritikuoja skundžiamo sprendimo 184 ir 192 punktuose Bendrojo Teismo pateiktą vertinimą.

93.

Pirma, PV teigia, kad skundžiamo sprendimo 184 punkte Bendrojo Teismo padaryta išvada, jog nė vienas iš veiksmų, kuriuos PV apibūdino kaip psichologinį priekabiavimą ar turinio klastojimą, nebuvo kvalifikuotas kaip toks ir dėl jų Belgijos nacionalinis teismas nepriėmė apkaltinamojo nuosprendžio, gali būti paaiškinta Komisijos vykdomu baudžiamųjų tyrimų„sabotažu“. Ji piktnaudžiavo funkciniu imunitetu, sistemingai atsisakydama leisti apklausti įtariamuosius, ir taip pažeidė ESS 4 straipsnyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą, nors nebuvo tiriamas joks viešosios valdžios veiksmas.

94.

Antra, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 192 punkte iškraipė bylos medžiagą, nes atmetė PV kaltinimą, susijusį su Pareigūnų tarnybos nuostatų 11a straipsnio pažeidimu, remdamasis išvada, kad vien pareigūno pateiktas skundas prieš asmenis, atsakingus už sprendimų dėl jo priėmimą, savaime negali sukelti jų interesų konflikto, nors po PV skundų, pateiktų prieš du iš trijų paskyrimų tarnybos narių, buvo pradėti baudžiamieji tyrimai. PV teigimu, ši aplinkybė turėjo paskatinti Bendrąjį Teismą konstatuoti šių paskyrimų tarnybos narių interesų konflikto buvimą, kiek tai susiję su drausminėmis procedūromis CMS 13/087 ir CMS 17/025, taip pat su 2019 m. spalio 21 d. sprendimu nušalinti nuo pareigų, priimtu pasibaigus antrajai iš šių drausminių procedūrų. Todėl Bendrasis Teismas turėjo konstatuoti Chartijos 41 straipsnio, Pareigūnų tarnybos nuostatų 11a straipsnio ir IX priedo 6 straipsnio 5 dalies pažeidimą.

95.

Komisijos teigimu, kaltinimas, susijęs su lojalaus bendradarbiavimo su Belgijos teisminėmis institucijomis nebuvimu dėl sistemingo atsisakymo leisti ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausti įtariamuosius, yra naujas kaltinimas, todėl Bendrajam Teismui negalima priekaištauti dėl to, kad jis nepriėmė sprendimo šiuo klausimu. Subsidiariai – Komisija mano pagrįstai atmetusi Belgijos teisminių institucijų prašymus, grindžiamus Pareigūnų tarnybos nuostatų 19 straipsniu.

96.

Dėl kaltinimo, susijusio su Pareigūnų tarnybos nuostatų 11a straipsnio pažeidimu, Komisija teigia, kad PV nekritikuoja Bendrojo Teismas taikytos jurisprudencijos, bet remiasi faktinio pobūdžio argumentais, dėl kurių šis kaltinimas yra nepriimtinas ir kurie, kad ir kaip būtų, neleidžia paneigti Bendrojo Teismo skundžiamo sprendimo 192 punkte padarytos išvados. Be to, šis kaltinimas pateiktas dėl dviejų procedūrų, kurių Bendrasis Teismas aiškiai nusprendė netikrinti, – per pirmąją iš jų buvo priimtas vėliau atšauktas sprendimas nušalinti nuo pareigų, o dėl antrosios vyksta atskiras ginčas.

2. Vertinimas

97.

Nagrinėjant antrąjį apeliacinio skundo pagrindą daugiausia dėmesio bus skirta Bendrojo Teismo motyvams, išdėstytiems skundžiamo sprendimo 192 punkte, kuriame jis atmetė PV argumentą, kad dėl dviejų iš trijų paskyrimų tarnybos narių, priėmusių pirmojoje instancijoje ginčijamus sprendimus, buvo kilęs interesų konfliktas, nes jie abu dalyvavo Belgijoje pradėtuose baudžiamuosiuose procesuose dėl priekabiavimo ar viešųjų dokumentų klastojimo. PV nurodo, kad buvo pažeistas Chartijos 41 straipsnio 1 dalimi garantuojamas nešališkumo principas ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 11a straipsnis. Be to, jis mano, kad Bendrojo Teismo teiginys, jog aplinkybė, kad aptariami asmenys dalyvauja minėtose bylose, negali būti pakankamas pagrindas abejoti jų nešališkumu, turi būti vertinamas kaip iškraipymas iškraipant faktus, nes Bendrasis Teismas laikėsi nuomonės, kad atitinkamos bylos buvo iškeltos dėl apelianto skundų, pateiktų siekiant išvengti drausminės procedūros.

a) Sąvoka „nešališkumas“ viešosios tarnybos teisėje

98.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad Chartijos 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai jo reikalus tvarkytų nešališkai. Nešališkumo reikalavimu siekiama užtikrinti vienodą požiūrį, kuris yra Sąjungos pagrindas. Taip pat norėčiau priminti, kad Teisingumo Teismas neseniai Sprendime Parlamentas / UZ patvirtino, kad nešališkumo reikalavimas taikomas ir viešosios tarnybos sričiai ( 30 ). Šiomis aplinkybėmis leisiu sau pasiremti toje pačioje byloje mano pateikta išvada, kurioje nurodžiau, jog „atsižvelgiant į tai, kad tiek institucijų, įstaigų ir organų vidaus veikimą, tiek jų išorės įvaizdį lemia šio reikalavimo laikymasis, jis neišvengiamai turi būti taikomas ir visoms Sąjungos administracijos veiklos sritims, įskaitant aspektus, susijusius su viešosios tarnybos valdymu, kaip antai darbuotojų paskyrimui, pareigų paaukštinimui ir sankcijų skyrimui“ ( 31 ). Todėl, mano nuomone, nekyla jokių abejonių, kad nešališkumo reikalavimas taikytinas tokiai drausminei procedūrai, kaip nagrinėjama šioje byloje.

99.

Pareigūnų tarnybos nuostatų 11a straipsnyje, kuriuo savo pastabose remiasi PV, nustatytos konkrečios taisyklės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad pareigūnui einant pareigas jo užduočių vykdymui nekenktų interesų konfliktai ( 32 ). Pagal šio straipsnio 1 dalį, atlikdamas pareigas, pareigūnas nesiima tvarkyti reikalų, kuriais jis tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas tokiu mastu, kad tai gali turėti neigiamos įtakos jo nešališkumui, ypač kai yra suinteresuotumas dėl šeimos ar finansinių dalykų. Atsižvelgdamas į tai, kad šios taisyklės yra nešališkumo reikalavimo plačiąja prasme išraiška, manau, kad jas reikia aiškinti atsižvelgiant į „nešališkumo“ sąvoką, kaip ji suprantama Teisingumo Teismo jurisprudencijoje. Man atrodo, kad būtent tokio požiūrio laikėsi Bendrasis Teismas, skundžiamo sprendimo 190 punkte nurodęs, jog Pareigūnų tarnybos nuostatų 11a straipsniui turi būti pripažinta „plati taikymo sritis, atsižvelgiant į šia nuostata siekiamų nepriklausomumo ir sąžiningumo tikslų esminį pobūdį ir bendrą pareigūnams bei tarnautojams nustatytos pareigos pobūdį“ (kursyvu išskirta mano).

100.

Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje vadovaujasi „nešališkumo“ sąvoka, kuri apima du elementus. Pirma, subjektyvų nešališkumą, reiškiantį, kad nė vienas atitinkamos institucijos pareigūnas neturi reikšti išankstinio nusistatymo ar asmeninio palankumo, ir, antra, objektyvų nešališkumą, reiškiantį, kad institucija turi suteikti pakankamai garantijų, kad neliktų jokių pagrįstų abejonių dėl galimo neobjektyvumo. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas paaiškino, kad siekiant įrodyti, jog administracinės procedūros eiga nesuteikia pakankamai garantijų, dėl kurių neliktų jokių pagrįstų abejonių dėl galimo neobjektyvumo, nereikalaujama įrodyti šališkumo buvimo. Pakanka, kad šiuo aspektu kyla pagrįstų abejonių ir jos negali būti išsklaidytos ( 33 ). Bendrojo Teismo motyvus reikia vertinti atsižvelgiant būtent į išdėstytus argumentus.

101.

Dėl objektyvaus nešališkumo reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas, skundžiamo sprendimo 180 ir 191 punktuose išdėstęs apelianto argumentus dėl interesų konflikto, susijusio su asmenų, priėmusių sprendimus jam iškeltose drausminėse byloje, dalyvavimu baudžiamosiose bylose dėl priekabiavimo ar viešųjų dokumentų klastojimo, to paties sprendimo 193 ir 194 punktuose konstatavo, kad šie argumentai neparemti jokiais įrodymais. Be to, reikia pažymėti, kad šiame apeliaciniame skunde PV nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų labiau pagrįsti šį aspektą.

102.

Todėl, kaip jau nurodžiau ( 34 ), manau, kad reikia remtis prielaida, jog nagrinėjamu atveju psichologinio priekabiavimo nebuvo. Tas pats pasakytina ir apie teiginį, susijusį su paskyrimų tarnybos iš trijų atstovų sudarytos komisijos narių padarytomis nusikalstamomis veikomis, nes Belgijoje pradėti baudžiamieji procesai nesibaigė apkaltinamaisiais nuosprendžiais, ir šį aspektą Bendrasis Teismas teisingai pabrėžė skundžiamo sprendimo 184 punkte. Kadangi atitinkami asmenys gali pagrįstai remtis nekaltumo prezumpcija, man atrodo akivaizdu, jog vien tik skundo pateikimo nepakanka, kad kiltų abejonių dėl narių nešališkumo, jei nėra kitos informacijos, leidžiančios daryti išvadą dėl interesų konflikto buvimo. Kitokia išvada paneigtų teisę į nekaltumo prezumpciją, kaip teisingo bylos nagrinėjimo garantiją, ir perkeltų įrodinėjimo pareigą baudžiamajame procese, o tai, mano nuomone, yra nesuderinama su teisinės valstybės principu.

b) Dėl piktnaudžiavimo teise ir rizikos tinkamam administracijos veikimui

103.

Šie svarstymai jau leidžia atmesti didžiąją dalį PV argumentų dėl tariamo iškraipymo, kuris esą išplaukia iš skundžiamo sprendimo 192 punkte Bendrojo Teismo pateiktų motyvų. Vis dėlto manau, kad šį kaltinimą reikia išnagrinėti išsamiai, siekiant pašalinti visas galimas abejones dėl minėtame sprendime išdėstytų motyvų teisėtumo.

104.

Minėtame punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad „ieškovo teiginys, jog skundo (jeigu jis būtų priimtas) pateikimo pakaktų, kad kiltų interesų konfliktas, reikštų galimybę bet kuriam pareigūnui išvengti drausminių priemonių jo atžvilgiu priėmimo“, ir pridūrė, kad „pareigūnas, kuriam iškelta drausminė byla, galėtų paprasčiausiai pateikti skundą prieš asmenis, atsakingus už su juo susijusių sprendimų priėmimą, ir vėliau prašyti nušalinimo pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 11a straipsnį“. Šiuo klausimu PV teigia, kad Belgijos teismuose vykstantys procesai negali būti aiškinami kaip „paprastas skundas“, kurį jis esą pateikė siekdamas išvengti drausminės procedūros. PV nuomone, interesų konflikto buvimą lemia būtent tai, kad buvo pradėtas baudžiamasis tyrimas.

105.

Pirmesniame punkte pateikti Bendrojo Teismo motyvai leidžia įžvelgti siekį užtikrinti drausminės procedūros nešališkumą, kartu užtikrinant tinkamą administracijos veikimą. Pirma, iš skundžiamo sprendimo 189 ir 190 punktų matyti, kad Bendrasis Teismas puikiai suprato Pareigūnų tarnybos nuostatų 11a straipsnio svarbą, primindamas, kad šia nuostata „siekiama užtikrinti pareigūnų ir tarnautojų nepriklausomumą, sąžiningumą ir nešališkumą“. Antra, pažymėtina, kad Bendrasis Teismas teisingai pripažino, jog „nešališkumo“ sąvokos aiškinimas, pagal kurį paskyrimų tarnybos nariai, dalyvaujantys baudžiamuosiuose tyrimuose, turėjo susilaikyti nuo dalyvavimo drausminėje procedūroje, kaip teigė PV, buvo teisiškai nepagrįstas, nes ne tik nebuvo jokio objektyvaus pagrindo abejoti atitinkamų asmenų nešališkumu, bet ir, pasirinkus tokį aiškinimą, kiltų nemaža rizika, kad bus trukdoma administracijos darbui.

106.

Konkrečiau kalbant, Bendrasis Teismas užsiminė apie riziką, jog pareigūnas gali pasinaudoti skundo pateikimu (kurį būtų galima kvalifikuoti kaip „piktnaudžiavimą“), siekdamas sukelti interesų konfliktą ir reikalauti nušalinti asmenis, atsakingus už su juo susijusių sprendimų priėmimą, o tai trukdytų pasiekti drausminės procedūros tikslą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad PV pateikė daug skundų, po kurių pradėti tyrimai dėl maždaug keturiasdešimties Komisijos pareigūnų ir tarnautojų. Todėl nemažai šios institucijos darbuotojų PV iniciatyva buvo apkaltinti priekabiavimu ir nusikalstamu elgesiu. Ši aplinkybė turi būti pažymėta ir dėl jos reikėtų pateikti kelis teisinio pobūdžio komentarus.

107.

Manau, kad negalima atmesti galimybės, jog yra aplinkybių, kai naudojimasis tokia teise, kaip teisė prašyti nušalinti pareigūną nuo tam tikros užduoties vykdymo dėl tariamo interesų konflikto, gali būti laikomas piktnaudžiavimu. Teisingumo Teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal bendrąjį Sąjungos teisės principą teisės subjektai negali remtis šios teisės normomis sukčiaudami ar piktnaudžiaudami ( 35 ). Kaip matyti iš jurisprudencijos, siekiant įrodyti piktnaudžiavimą reikia, pirma, kad būtų visuma objektyvių aplinkybių, iš kurių būtų matyti, kad, nepaisant formalaus Sąjungos teisės aktuose numatytų sąlygų laikymosi, šiais teisės aktais siekiamas tikslas nebuvo įvykdytas, ir, antra, kad būtų subjektyvus aspektas, pasireiškiantis siekiu iš Sąjungos teisės aktų gauti naudos, dirbtinai sukuriant sąlygas, kurių reikia jai gauti ( 36 ).

108.

Nors Bendrasis Teismas aiškiai nekvalifikavo PV elgesio kaip „piktnaudžiavimo“ pagal jurisprudencijoje nustatytus kriterijus, vis dėlto iš skundžiamo sprendimo 192 punkto matyti, kad jam kilo rimtų abejonių, ar PV pateikti skundai dėl atitinkamų pareigūnų buvo pagrįsti. Šiomis aplinkybėmis man atrodo, kad Bendrasis Teismas galėjo pagrįstai išreikšti tam tikrą susirūpinimą dėl PV palaikomo aiškinimo keliamo pavojaus tinkamam drausminės procedūros vykdymui, visų pirma atsižvelgiant į ypač didelį skundų dėl įvairių Komisijos pareigūnų skaičių ir į tai, kad nebuvo įrodymų dėl psichologinio priekabiavimo ir dėl nusikalstamų veikų nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis.

109.

Jei šie skundai nebūtų buvę pateikti siekiant vienintelio tikslo – sudaryti kliūčių paskyrimų tarnybos darbui, būtų buvę galima pagrįstai tikėtis, kad PV sugebės įrodyti tam tikrus priekabiavimo atvejus, tačiau akivaizdu, jog taip nėra. Nesant priešingų įrodymų, kyla klausimas, ar PV iš tikrųjų veikė sąžiningai, kaip to reikalaujama pagal Sąjungos teisę, ar veikiau jis siekė pasinaudoti apsauga, suteikiama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 11a straipsnį, aiškinamą atsižvelgiant į nešališkumo reikalavimą, kad pasiektų tikslus, kurių Sąjungos teisės aktų leidėjas akivaizdžiai nesiekia, t. y. suteikti pareigūnui galimybę sabotuoti administracijos darbą ir kenkti savo bendradarbiams.

110.

Jei taip būtų, toks elgesys neabejotinai atitiktų kriterijus, taikomus piktnaudžiavimo teise kvalifikavimui, o tai reikštų, kad jam turėtų būti atsisakyta leisti pasinaudoti minėta nuostata suteikta teise ( 37 ). Kitaip tariant, PV negalėtų teisėtai remtis Pareigūnų tarnybos nuostatų 11a straipsniu. Vis dėlto reikia pažymėti, kad galiausiai tai yra fakto klausimas, į kurį Bendrasis Teismas, įvertinęs aplinkybes, atrodo, pakankamai aiškiai atsakė. Bendrojo Teismo atsargus požiūris į PV elgesį administracijos atžvilgiu, ypač per aptariamą drausminę procedūrą, man atrodo pateisinamas konkrečiomis šios bylos aplinkybėmis. Dėl šių priežasčių darau išvadą, kad Bendrojo Teismo motyvuose nėra teisės klaidos.

111.

Nepaisant to, kas išdėstyta, manau, kad Teisingumo Teismui nebūtina išsamiai atsakyti į klausimą, ar Bendrasis Teismas galėjo atmesti PV argumentus konstatuodamas jo piktnaudžiavimą, nes bet kuriuo atveju nekaltumo prezumpcijos laikymasis ir priešingų įrodymų nebuvimas savaime yra svarūs argumentai, leidžiantys daryti išvadą, jog tuo, kad priimant sprendimą dalyvavo tam tikri paskyrimų tarnybos nariai, dėl kurių PV pateikė skundus, nešališkumo reikalavimas nebuvo pažeistas. Mano nuomone, būtinybė apskritai užkirsti kelią piktnaudžiavimui, apie kurią užsiminė Bendrasis Teismas, yra tik papildomas argumentas, pagrindžiantis ir taip pakankamai įtikinamą argumentaciją.

3. Baigiamosios pastabos

112.

Išnagrinėjus antrąjį apeliacinio skundo pagrindą (konkrečiau kalbant – skundžiamo sprendimo 189–194 punktuose išdėstytus motyvus) nenustatyta jokios teisės klaidos. Atvirkščiai, reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas tinkamai apibrėžė Pareigūnų tarnybos nuostatų 11a straipsnio, kaip jis aiškinamas atsižvelgiant į Chartijos 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nešališkumo principą, taikymo sritį ir teisingai nusprendė, kad tam tikrų paskyrimų tarnybos narių, dėl kurių PV pateikė skundus, dalyvavimas nesukėlė interesų konflikto, dėl kurio sprendimai, priimti PV atžvilgiu per drausminę procedūrą, būtų buvę neteisėti.

113.

Skundžiamo sprendimo 192 punkte Bendrojo Teismo nurodyta rizika, kad piktnaudžiavimas nešališkumo principu gali lemti administracijos veiklos sutrikdymą ir, be kita ko, kenkti atitinkamos drausminės procedūros vykdymui, pateisinama ypatingomis bylos aplinkybėmis, t. y. tuo, kad PV pateikė ypač daug skundų dėl įvairių Komisijos pareigūnų, nors nebuvo įrodymų, patvirtinančių, jog jie vykdė psichologinį priekabiavimą ir padarė nusikalstamų veikų. Todėl manau, kad reikia atmesti PV argumentus, susijusius su tariamu nešališkumo reikalavimo pažeidimu.

4. Preliminari išvada

114.	Atlikęs šią analizę manau, kad apeliacinio skundo antrajam pagrindui negali būti pritarta. Siūlau jį atmesti kaip nepagrįstą.

D. Dėl apeliacinio skundo aštuntojo pagrindo

1. Šalių argumentai

115.	Aštuntajame apeliacinio skundo pagrinde PV teigia, kad Bendrasis Teismas, vertindamas, ar priimtinas jo reikalavimas panaikinti 2016 m. liepos 26 d. sprendimą dėl nušalinimo nuo pareigų, padarė dvi teisės klaidas.

116.

Pirma, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 81 punkte negalėjo teisėtai padaryti išvados, kad paskyrimų tarnyba įskaitė PV skolas Komisijai ir sumas, kurias Komisija turėjo sumokėti apeliantui. Atšaukus sprendimą dėl nušalinimo nuo pareigų, atgaline data turėjo išnykti visi šio sprendimo padariniai, be kita ko, nepateisinamo neatvykimo į darbą konstatavimas. Tai reiškia, kad atšaukus minėtą sprendimą skolos turėjo būti panaikintos ir turėjo būti gražintos sumos, išskaitytos iš darbo užmokesčio, todėl įskaitymas negalėjo būti atliktas.

117.

Antra, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, skundžiamo sprendimo 82 punkte konstatavęs, kad sprendimo dėl nušalinimo nuo pareigų finansiniai padariniai buvo ištaisyti prieš pareiškiant ieškinį byloje T‑786/16. Paskyrimų tarnyba nekompensavo savo sprendimo dėl nušalinimo nuo pareigų finansinių padarinių, nes šiuo tikslu ji būtų turėjusi atlyginti PV turtinę ir neturtinę žalą.

118.

Komisijos teigimu, pirma, nutraukus drausminę procedūrą dėl neatlikto tyrimo ankstesni sprendimai, kurie pateisino šios procedūros pradėjimą ir buvo priimti visiškai atskirai ir nepriklausomai nuo minėtos procedūros, neišnyko. Antra, finansiniai padariniai, kilę atšaukus sprendimą dėl nušalinimo nuo pareigų, iš tiesų buvo ištaisyti.

2. Vertinimas

119.

Teisingumo Teismo prašymu, nagrinėjant aštuntąjį pagrindą daugiausia dėmesio bus skiriama skundžiamo sprendimo 81 ir 82 punktuose išdėstytiems Bendrojo Teismo motyvams, kuriais remiantis padaryta išvada, kad PV ieškinys, pareikštas prašant panaikinti 2016 m. liepos 26 d. sprendimą dėl nušalinimo nuo pareigų, yra nepriimtinas. Kalbant konkrečiau, PV ginčija skundžiamo sprendimo 82 punkte pateiktą Bendrojo Teismo išvadą, kad reikalavimas panaikinti 2016 m. liepos 26 d. sprendimą dėl nušalinimo nuo pareigų neturi dalyko, nes šis sprendimas buvo atšauktas ir jo finansiniai padariniai buvo ištaisyti prieš pareiškiant ieškinį byloje T‑786/16. PV teigimu, paskyrimų tarnyba nekompensavo sprendimo dėl nušalinimo nuo pareigų finansinių padarinių, nes tam PV dėl šio nušalinimo turėjo gauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

a) Dėl pagal proceso teisę reikalaujamo „suinteresuotumo pareikšti ieškinį“

120.

Kaip paaiškino generalinė advokatė J. Kokott savo išvadoje, pateiktoje byloje Wunenburger / Komisija ( 38 ), reikalavimu būti suinteresuotam pareikšti ieškinį teisme siekiama procesiniu aspektu užtikrinti, kad teismai neprivalėtų nagrinėti vien hipotetinių teisės klausimų. Todėl suinteresuotumas pareikšti ieškinį teisme yra būtinoji ieškinio priimtinumo sąlyga, kurios svarba gali pasireikšti įvairiose proceso stadijose. Šis suinteresuotumas turi neabejotinai egzistuoti nuo atitinkamo ieškinio pareiškimo. Tačiau jis turi išlikti nuo ieškinio pareiškimo iki teismo sprendimo dėl bylos esmės priėmimo ( 39 ).

121.

Jeigu suinteresuotumas pareikšti ieškinį išnyksta tik vykstant teismo procesui, teismo sprendimo dėl bylos esmės priėmimas, žinoma, nebėra pateisinamas. Vis dėlto negalima reikalauti, kad ieškovas sutiktų su tuo, jog jo ieškinys, pareikštas iš pradžių kaip priimtinas, būtų paprasčiausiai atmestas ir jam reikėtų padengti bylinėjimosi išlaidas. Atvirkščiai, vienintelis tinkamas sprendimas tokiu atveju būtų pripažinti, kad ginčas neteko „dalyko“, taip, pirma, nurodant, jog ieškinio pagrindas išnyko tik po to, kai buvo pareikštas ieškinys, ir, antra, išvengiant neigiamų finansinių pasekmių ieškovui.

122.

Pagal jurisprudenciją ieškovo suinteresuotumas pareikšti ieškinį gali išlikti, pirma, dėl Sąjungos institucijos (tariamai) neteisėtų veiksmų pasikartojimo rizikos. Pagal SESV 266 straipsnio 1 dalį institucija, kurios aktas buvo paskelbtas negaliojančiu, privalo „imtis būtinų priemonių Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti“, o tai praktiškai reiškia, kad institucija privalo atsižvelgti į šiame sprendime nurodytus negaliojimo pagrindus, jei vėliau nuspręstų pakeisti panaikintą aktą ( 40 ). Antra, suinteresuotumas pareikšti ieškinį gali išlikti, jei sprendimas dėl ieškinio dėl panaikinimo yra svarbus, atsižvelgiant į galimą ieškovo reikalavimą atlyginti žalą. Trečia, tam tikrais atvejais, ypač viešosios tarnybos bylose, ieškovas gali būti suinteresuotas, kad neigiami pareiškimai apie jį būtų pašalinti ir jis ateityje būtų reabilituotas.

b) Bendrojo Teismo motyvų nagrinėjimas

123.

Skundžiamas sprendimas susijęs su antruoju iš šių trijų atvejų, t. y. su apelianto reikalavimu atlyginti žalą. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad ieškovo suinteresuotumą pareikšti ieškinį reikia vertinti in concreto, atsižvelgiant, be kita ko, į nurodomo neteisėtumo padarinius ir tariamai patirtos žalos pobūdį ( 41 ). PV situaciją šioje byloje reikia nagrinėti atsižvelgiant būtent į šiuos principus. Atliekant šį nagrinėjimą taip pat reikės patikrinti, ar Bendrojo Teismo motyvuose atsižvelgta į šiuos principus.

124.

Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad PV situacija nėra tokia, kokia nurodyta šios išvados 121 punkte. PV ieškinys dėl panaikinimo nėra „netekęs dalyko“ dėl to, kad suinteresuotumas pareikšti ieškinį išnyko vykstant teismo procesui, o veikiau todėl, kad ginčijamas sprendimas nustojo egzistuoti dar prieš pareiškiant ieškinį. Primintina, kad paskyrimų tarnyba atšaukė savo sprendimą dėl nušalinimo nuo pareigų 2017 m. liepos 24 d., t. y. anksčiau, nei Bendrajame Teisme buvo pareikštas ieškinys. Būtent šiomis aplinkybėmis skundžiamo sprendimo 80 punkte Bendrasis Teismas iš pradžių priminė esminį skirtumą tarp „panaikinimo“, dėl kurio sprendimas išnyksta tik į ateitį ( 42 ), ir tokio sprendimo „atšaukimo“, kuris galioja atgaline data. Toliau skundžiamo sprendimo 82 punkte Bendrasis Teismas nustatė, kad aptariamo sprendimo dėl nušalinimo nuo pareigų atšaukimas reiškė, kad šis sprendimas išnyko atgaline data ir todėl, kadangi ginčijamo sprendimo nebeliko, jis nebegali būti nepalankus PV. Man atrodo, kad ši išvada yra teisiškai nepriekaištinga.

125.

Kiek tai susiję su suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo buvimu, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog ieškinys dėl žalos atlyginimo yra „savarankiška“ teisių gynimo priemonė, kuri teisių gynimo priemonių sistemoje turi ypatingą funkciją ir kuriai taikomos naudojimosi sąlygos, nustatytos atsižvelgiant į jos specifinį tikslą ( 43 ). Todėl ieškinio dėl tam tikro akto panaikinimo pareiškimas nėra išankstinė būtina sąlyga siekiant pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, kad būtų atlyginta iš šio akto išplaukianti žala ( 44 ). Šios bylos aplinkybėmis reikia pažymėti, kad PV prie savo ieškinio dėl negaliojimo iš tikrųjų pridėjo reikalavimą atlyginti žalą. Todėl man atrodo, kad suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl negaliojimo nebuvimas nėra lemiamas nustatant jo reikalavimo atlyginti žalą priimtinumą. Vis dėlto manau, kad būtina nustatyti, ar minėto ieškinio dėl žalos atlyginimo priimtinumo sąlygos ir SESV 340 straipsnio antroje pastraipoje nurodytos sąlygos, atsižvelgiant būtent į tai, kad ieškinys yra „savarankiškas“, nagrinėjamu atveju buvo įvykdytos.

126.

Man kyla tam tikrų abejonių, ar nagrinėjamu atveju įvykdytos reikalavimo atlyginti žalą sąlygos ( 45 ). Konkrečiai kalbant, man atrodo abejotina, kad tarp sprendimo nušalinti nuo pareigų, kurį atšaukė pati paskyrimų tarnyba, ir PV tariamai patirtos turtinės žalos gali būti priežastinis ryšys. Kaip Bendrasis Teismas nurodė skundžiamo sprendimo 81 punkte, 2017 m. liepos 24 d. priėmus sprendimą atšaukti sprendimą dėl nušalinimo nuo pareigų, pirma, PV nuo 2017 m. rugsėjo 16 d. buvo grąžintas į darbą Komisijoje ir, antra, jam atgaline data buvo skirtas darbo užmokestis ir kasmetinių atostogų dienos už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 15 d.

127.

Be to, pažymėtina, jog paskyrimų tarnyba įskaitė PV skolas Komisijai ir sumas, kurias Komisija turėjo sumokėti PV už minėtą laikotarpį, ir sumokėjo PV 9550 EUR skirtumą. Todėl, kaip skundžiamo sprendimo 82 punkte teisingai pažymėjo Bendrasis Teismas, 2016 m. liepos 26 d. sprendimas dėl nušalinimo nuo pareigų buvo atšauktas, o jo finansiniai padariniai – ištaisyti. Nors apeliaciniame skunde PV teigia, jog šis įskaitymas buvo nepagrįstas, jam turi būti atsakyta, kad, atšaukus sprendimą dėl nušalinimo nuo pareigų, ankstesni sprendimai, kuriais buvo konstatuotas nepateisinamas neatvykimas į darbą ir kurie pagrindė drausminę procedūrą, neišnyko. Taigi Bendrasis Teismas teisingai patvirtino apelianto skolų dėl jo nepateisinamo neatvykimo į darbą ir sumų, kurias Komisija turėjo sumokėti apeliantui už atitinkamą laikotarpį, įskaitymą. Šiomis aplinkybėmis sunku suprasti, kaip PV galėjo patirti turtinę žalą.

c) Baigiamosios pastabos

128.

Bendrojo Teismo motyvų, išdėstytų skundžiamo sprendimo 81 ir 82 punktuose, nagrinėjimas neleidžia konstatuoti teisės klaidos. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, esu linkęs, kaip ir Bendrasis Teismas, nepripažinti suinteresuotumo pareikšti ieškinį, be kita ko, nesant PV nenaudai priimto akto. Atrodo, jog iš visų aplinkybių išplaukia, kad PV ginčijamas sprendimas dėl nušalinimo nuo pareigų buvo atšauktas atgaline data prieš pareiškiant ieškinį dėl panaikinimo, todėl nebesukelia jam neigiamų pasekmių. Taigi Bendrasis Teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškinys dėl panaikinimo yra nepriimtinas.

129.

Dėl PV reikalavimo atlyginti žalą man atrodo, kad jo pateikti argumentai neleidžia įvertinti, kokią turtinę žalą – atsižvelgiant į tai, kad Komisijos atliktas įskaitymas, kaip savo sprendime konstatavo Bendrasis Teismas, buvo pagrįstas, – jis galėjo patirti. Todėl manau, kad reikia atmesti PV argumentus, kuriais grindžiama tariama teisė į žalos atlyginimą.

3. Tarpinė išvada

130.	Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių siūlau atmesti aštuntąjį apeliacinio skundo pagrindą kaip nepagrįstą.

VI. Išvada

131.	Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui pirmąjį, antrąjį ir aštuntąjį apeliacinio skundo pagrindus pripažinti nepagrįstais.

( 1 ) Originalo kalba: prancūzų.

( 2 ) Žr. 2020 m. gruodžio 16 d. Sprendimą Taryba ir kt. / K. Chrysostomides & Co. ir kt. (C‑597/18 P, C‑598/18 P, C‑603/18 P ir C‑604/18 P, EU:C:2020:1028, 128 punktas) ir 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimą BP / FRA (C‑601/19 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2020:1048, 71 punktas).

( 3 ) Žr. 2007 m. sausio 25 d. Sprendimą Sumitomo Metal Industries ir Nippon Steel / Komisija (C‑403/04 P ir C‑405/04 P, EU:C:2007:52, 39 punktas) ir 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimą Inpost Paczkomaty / Komisija (C‑431/19 P ir C‑432/19 P, EU:C:2020:1051, 51 punktas).

( 4 ) Žr. 2017 m. sausio 26 d. Sprendimą Duravit ir kt. / Komisija (C‑609/13 P, EU:C:2017:46, 86 punktas) ir 2019 m. lapkričio 28 d. Sprendimą Brugg Kabel ir Kabelwerke Brugg / Komisija (C‑591/18 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2019:1026, 63 punktas).

( 5 ) Žr. skundžiamo sprendimo 175 punktą.

( 6 ) Žr. skundžiamo sprendimo 60, 171, 221, 222 ir 231 punktus.

( 7 ) Žr. šios išvados 77 punktą.

( 8 ) Dėl išsamesnio Chartijos 41 straipsnyje įtvirtintos teisės į gerą administravimą paaiškinimo žr. mano išvadą byloje Parlamentas / UZ (C‑894/19 P, EU:C:2021:497, 66 ir paskesni punktai).

( 9 ) Pilorge-Vrancken, J., Le droit de la fonction publique de l’Union européenne, Larcier, Briuselis, 2017, p. 15.

( 10 ) 2021 m. vasario 4 d. Sprendimas Ministre de la Transition écologique et solidaire ir Ministre de l’Action et des Comptes publics (C‑903/19, EU:C:2021:95, 37 punktas).

( 11 ) 1981 m. spalio 20 d. Sprendimas Komisija / Belgija (137/80, EU:C:1981:237, 9 punktas).

( 12 ) Andreone, F., „Hiérarchie des normes et sources du droit de la fonction publique de l’Union européenne“, Groupe de réflexion sur l’avenir du service public européen, rinkinys Nr. 25, 2015 m. birželis, p. 16.

( 13 ) 2017 m. gruodžio 14 d. Sprendimas RL / Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (T‑21/17, EU:T:2017:907, 51 punktas).

( 14 ) Žr. šios išvados 64 punktą.

( 15 ) Žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimą OH (Imunitetas nuo jurisdikcijos) (C‑758/19, EU:C:2021:603, 24 ir 25 punktai) ir generalinio advokato M. Bobek išvadą byloje SATCEN / KF (C‑14/19 P, EU:C:2020:220, 91 punktas).

( 16 ) Giacobbo Peyronnel, V., ir Perillo, E., Statut de la fonction publique de l’Union européenne (Larcier, Briuselis, 2017, p. 17) primena Europos anglies ir plieno bendrijos steigėjų ketinimą sukurti nepriklausomą viešąją tarnybą, kurią sudaro viršnacionalinių institucijų pareigūnai.

( 17 ) 2020 m. birželio 18 d. Sprendimas Komisija / RQ (C‑831/18 P, EU:C:2020:481).

( 18 ) 2020 m. birželio 18 d. Sprendimas Komisija / RQ (C‑831/18 P, EU:C:2020:481, 45 punktas).

( 19 ) 2021 m. spalio 6 d. Sprendimas AV ir AW / Parlamentas (T‑43/20, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:666, 106 punktas).

( 20 ) 2021 m. spalio 6 d. Sprendimas AV ir AW / Parlamentas (T‑43/20, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:666, 106 punktas).

( 21 ) 2021 m. spalio 6 d. Sprendimas AV ir AW / Parlamentas (T‑43/20, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:666, 106 punktas).

( 22 ) Žr. šios išvados 51 punktą.

( 23 ) Žr. 2019 m. rugsėjo 5 d. Sprendimą AH ir kt. (Nekaltumo prezumpcija) (C‑377/18, EU:C:2019:670, 41 punktas) ir 2021 m. vasario 25 d. Sprendimą Dalli / Komisija (C‑615/19 P, EU:C:2021:133, 223 punktas).

( 24 ) OL L 65, 2016, p. 1.

( 25 ) OL L 294, 2013, p. 1.

( 26 ) Šiuo klausimu žr. 1994 m. spalio 28 d. Sprendimą Murray prieš Jungtinę Karalystę (CE:ECHR:1994:1028JUD001431088, 55 punktas).

( 27 ) De Béco, R., „L’audition par la police, le parquet ou le juge d’instruction“, Justice-en-ligne (2021 m. rugpjūčio 25 d. straipsnis), paaiškina, kad Belgijos baudžiamojo proceso teisė suteikia teises ir garantijas bet kuriam asmeniui, apklausiamam bet kokiu statusu (nukentėjusysis, skundą pateikęs asmuo, apie nusikalstamą veiką pranešęs asmuo, liudytojas, įtariamasis, policijos šaukimą gavęs asmuo ar asmuo, kuriam atimta laisvė).

( 28 ) Kaip teigia Du Jardin, J., „Belgique, les principes de procédure pénale et leur application dans les procédures disciplinaires“, Revue internationale de droit pénal, t. 74, Nr. 3 ir 4, 2003, p. 801, taip yra kelių valstybių narių, įskaitant Belgijos Karalystę, baudžiamojoje teisėje. Kalbant konkrečiau, Baudžiamojo tyrimo kodekso 56 straipsnio pirmoje ir antroje pastraipose, kiek tai susiję su ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijomis, nustatyta, kad šis teisėjas „atsako už tyrimą, atliekamą remiantis apkaltinamaisiais ir išteisinamaisiais įrodymais“, ir kad „[j]is užtikrina įrodymų teisėtumą bei jų surinkimo sąžiningumą“ (kursyvu išskirta mano). Šiomis aplinkybėmis taip pat reikia atkreipti dėmesį į 2017 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (ES) 2017/1939, kuriuo įgyvendinamas tvirtesnis bendradarbiavimas Europos prokuratūros įsteigimo srityje (OL L 283, 2017, p. 1), 5 straipsnio 4 dalį, iš kurios matyti, kad „Europos prokuratūra tyrimus atlieka nešališkai ir siekia surinkti visus susijusius tiek apkaltinamuosius, tiek išteisinamuosius įrodymus“, o tai gali būti suprantama kaip pagrindinio Sąjungos baudžiamojo proceso teisės principo išraiška (kursyvu išskirta mano).

( 29 ) Ligeti, K., „The Place of the Prosecutor in Common Law and Civil Law Jurisdictions“, The Oxford Handbook of Criminal Process, Oxford University Press, Oksfordas, 2019, paaiškina, kad pagal teisėtumo principą, jeigu atlikus tyrimą yra pakankamai įrodymų, prokuroras iš principo privalo pradėti baudžiamąjį persekiojimą ir negali nutraukti bylos.

( 30 ) 2021 m. spalio 21 d. Sprendimas Parlamentas / UZ (C‑894/19 P, EU:C:2021:863, 51 ir paskesni punktai).

( 31 ) Žr. mano išvados byloje Parlamentas / UZ (C-894/19 P, EU:C:2021:497) 104 punktą (kursyvu išskirta mano).

( 32 ) Giacobbo Peyronnel, V., ir Perillo, E., Statut de la fonction publique de l’Union européenne, Larcier, Briuselis, 2017, p. 170.

( 33 ) 2021 m. spalio 21 d. Sprendimas Parlamentas / UZ (C‑894/19 P, EU:C:2021:863, 54 punktas).

( 34 ) Žr. šios išvados 51 punktą.

( 35 ) Žr. 2021 m. rugsėjo 9 d. Sprendimą Volkswagen Bank ir kt. (C‑33/20, C‑155/20 ir C‑187/20, EU:C:2021:736, 121 punktas).

( 36 ) Žr. 2021 m. rugsėjo 9 d. Sprendimą Volkswagen Bank ir kt. (C‑33/20, C‑155/20 ir C‑187/20, EU:C:2021:736, 122 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

( 37 ) Pagal analogiją žr. 2019 m. vasario 26 d. Sprendimą T Danmark ir Y Denmark (C‑116/16 ir C‑117/16, EU:C:2019:135, 72 punktas), kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad turi būti atsisakyta leisti pasinaudoti Sąjungos teisės nuostatomis, kai jomis remiamasi siekiant ne įgyvendinti šių nuostatų tikslus, bet pasinaudoti Sąjungos teisės lengvata, nors sąlygos pasinaudoti šia lengvata įvykdytos tik formaliai.

( 38 ) C‑362/05 P, EU:C:2007:104, 35 ir 36 punktai.

( 39 ) Žr. 2013 m. gegužės 28 d. Sprendimą Abdulrahim / Taryba ir Komisija (C‑239/12 P, EU:C:2013:331, 61 punktas) ir 2013 m. birželio 27 d. Sprendimą Xeda International ir Pace International / Komisija (C‑149/12 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:433, 31 punktas).

( 40 ) Lenaerts K., Maselis, I., Gutman, K., ES Procedural Law, 7.223 punktas, p. 416.

( 41 ) 2013 m. gegužės 28 d. Sprendimas Abdulrahim / Taryba ir Komisija (C‑239/12 P, EU:C:2013:331, 65 punktas).

( 42 ) 2013 m. birželio 27 d. Sprendimas Xeda International ir Pace International / Komisija (C‑149/12 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:433, 32 punktas).

( 43 ) 2004 m. kovo 23 d. Sprendimas Ombudsmenas / Lamberts (C‑234/02 P, EU:C:2004:174, 59 punktas) ir 2020 m. spalio 6 d. Sprendimas Bank Refah Kargaran / Taryba (C‑134/19 P, EU:C:2020:793).

( 44 ) 2006 m. rugsėjo 12 d. Sprendimas Reynolds Tobacco ir kt. / Komisija (C‑131/03 P, EU:C:2006:541, 82 ir 83 punktai).

( 45 ) Pagal suformuotą jurisprudenciją Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimas ir teisės į patirtos žalos atlyginimą įgyvendinimas pagal SESV 340 straipsnį priklauso nuo to, ar įvykdytos visos sąlygos, susijusios su neteisėtais veiksmais, kuriais kaltinamos institucijos, realia žala ir priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir nurodytos žalos buvimu (žr. 2014 m. birželio 19 d. Sprendimą Commune de Millau ir SEMEA / Komisija, C‑531/12 P, EU:C:2014:2008, 96 punktas).

Top

All

Choose the experimental features you want to try