1

Apeliaciniu skundu NRW.Bank prašo panaikinti 2019 m. birželio 26 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą byloje NRW.Bank / BPV (T‑466/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:445; toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo šis teismas atmetė kaip nepriimtiną jo ieškinį dėl, pirma, 2016 m. balandžio 15 d. Bendros pertvarkymo valdybos (BPV) sprendimo, priimto vykdomajame posėdyje, dėl ex ante įnašų į Bendrą pertvarkymo fondą (BPF) už 2016 m. (SRB/ES/SRF/2016/06) (toliau – pirmasis ginčijamas sprendimas) ir, antra, 2016 m. gegužės 20 d. BPV sprendimo, priimto vykdomajame posėdyje, dėl ex ante įnašų į BPF už 2016 m. patikslinimo, papildančio pirmąjį ginčijamą sprendimą (SRB/ES/SRF/2016/13) (toliau – antrasis ginčijamas sprendimas; toliau kartu su pirmuoju ginčijamu sprendimu – ginčijami sprendimai), panaikinimo tiek, kiek jie su juo susiję.

2

2014 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 806/2014, kuriuo nustatomos kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių pertvarkymo vienodos taisyklės ir vienoda procedūra, kiek tai susiję su bendru pertvarkymo mechanizmu ir Bendru pertvarkymo fondu, ir iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (OL L 225, 2014, p. 1), 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Vykdomajame posėdyje Valdyba:

3

Reglamento Nr. 806/2014 67 straipsnio 4 dalyje numatyta:

„Nacionalinės pertvarkymo institucijos surenka 69, 70 ir 71 straipsniuose nurodytus įnašus iš 2 straipsnyje nurodytų subjektų ir laikydamosi [dalyvaujančių valstybių narių] Susitarimo perveda juos [BPF].“

4

Minėto reglamento 69 straipsnio „Tikslinis finansavimo lygis“ 1 dalyje nustatyta:

„Ne vėliau kaip pasibaigiant aštuonerių metų pradiniam laikotarpiui nuo 2016 m. sausio 1 d. arba kitu atveju nuo šios dalies taikymo pagal 99 straipsnio 6 dalį pradžios dienos [BPF] turimų finansinių išteklių suma pasiekia bent 1 % visų kredito įstaigų, gavusių veiklos leidimą visose dalyvaujančiose valstybėse narėse, apdraustųjų indėlių sumos.“

5

Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio „Ex ante įnašai“ 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Atskiras kiekvienos įstaigos įnašas renkamas bent kasmet ir apskaičiuojamas proporcingai jos įsipareigojimų sumos (išskyrus nuosavas lėšas ir apdraustuosius indėlius) ir visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą visų dalyvaujančių valstybių narių teritorijose, bendros įsipareigojimų sumos (išskyrus nuosavas lėšas ir apdraustuosius indėlius) santykiui.

2.   „Pasikonsultavusi su [Europos Centriniu Banku (ECB)] ar nacionaline kompetentinga institucija ir glaudžiai bendradarbiaudama su nacionalinėmis pertvarkymo institucijomis, Valdyba kiekvienais metais apskaičiuoja atskirus įnašus, siekiant užtikrinti, kad visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą visų dalyvaujančių valstybių narių teritorijose, mokėtini įnašai neviršytų 12,5 % tikslinio lygio.

Kiekvienais metais atskirų įstaigų įnašų apskaičiavimas grindžiamas:

Nustatant ryšį tarp fiksuoto įnašo ir pagal riziką įvertintų įnašų atsižvelgiama į subalansuotą įnašų paskirstymą tarp įvairių rūšių bankų.

Bet kuriuo atveju visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą visų dalyvaujančių valstybių narių teritorijose, atskirų įnašų bendra suma, apskaičiuota pagal a ir b punktus, kasmet neviršija 12,5 % tikslinio lygio.“

6

2014 m. spalio 21 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2015/63, kuriuo papildomos [Direktyvos 2014/59] nuostatos dėl ex ante įnašų, skirtų pertvarkymo finansavimo struktūroms (OL L 11, 2015, p. 44), 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„[Direktyvos 2014/59] 103 straipsnio 2 dalyje nurodyti įnašai apskaičiuojami neįskaitant šių įsipareigojimų:

<…>

<…>

7

Deleguotojo reglamento 2015/63 I priede „Įstaigų metinių įnašų apskaičiavimo procedūra“ pateikiama šių įnašų apskaičiavimo formulė, procedūra ir žingsniai. Šio apskaičiavimo 6 žingsnis „Metinių įnašų apskaičiavimas“ išdėstytas taip:

„1. Pagal 5 žingsnį gauto galutinio sudėtinio rodiklio FCIn vertę pertvarkymo institucija koreguoja pagal 9 straipsnyje apibrėžtą skalę taikydama šią formulę:

čia minimalios ir maksimalios funkcijų argumentai yra visų įstaigų, mokančių įnašus, skirtus pertvarkymo finansavimo struktūrai, kurioms skaičiuojamas galutinis sudėtinis rodiklis, vertės.

2. Pertvarkymo institucija kiekvienos įstaigos n (išskyrus įstaigas, kurioms taikomas 10 straipsnis, ir išskyrus įstaigų, kurioms valstybės narės taiko 20 straipsnio 5 dalį, įnašų nustatyto dydžio sumos dalį) metinį įnašą apskaičiuoja kaip:

čia:

p, q nurodo įstaigas;

Tikslas yra metinis tikslinis lygis, pertvarkymo institucijos nustatytas pagal 4 straipsnio 2 dalį, atėmus pagal 10 straipsnį apskaičiuotų įnašų sumą ir atėmus bet kokią nustatyto dydžio [Bn ] sumą, kuri gali būti mokama pagal 20 straipsnio 5 dalį;

Bn yra įsipareigojimų suma (neįskaitant nuosavų lėšų), atėmus įstaigos n apdraustuosius indėlius, pakoreguota pagal 5 straipsnį, nedarant poveikio 20 straipsnio 5 dalies taikymui.“

8

2014 m. gruodžio 19 d. Tarybos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/81, kuriuo nustatomos vienodos Reglamento Nr. 806/2014 nuostatų taikymo sąlygos (OL L 15, 2015, p. 1), 5 straipsnyje nustatyta:

„1.   Valdyba atitinkamoms nacionalinėms pertvarkymo institucijoms praneša apie savo sprendimus, kuriais apskaičiuojami įstaigų, gavusių veiklos leidimus savo atitinkamose teritorijose, metiniai įnašai.

2.   Gavusi 1 dalyje nurodytą pranešimą kiekviena nacionalinė pertvarkymo institucija praneša kiekvienai savo valstybėje narėje veiklos leidimą gavusiai įstaigai apie Valdybos sprendimą, kuriuo apskaičiuojamas tos įstaigos mokėtinas metinis įnašas.“

9

Ginčo aplinkybės buvo išdėstytos skundžiamo sprendimo 1–9 punktuose ir šio proceso tikslais jos gali būti apibendrintos taip, kaip nurodyta toliau.

10

NRW.Bank yra Land Nordrhein-Westfalen (Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė, Vokietija) plėtros bankas. Jis iš esmės vykdo trijų rūšių veiklą, t. y. plėtros veiklą, papildomą plėtros veiklą ir kitą veiklą.

11

2015 m., prieš įsigaliojant Reglamentui Nr. 806/2014 ir taikant Direktyvą 2014/59, kuri buvo papildyta Deleguotuoju reglamentu 2015/63, Vokietijos reguliavimo institucija Bundesanstalt für Finanzmarktstabilisierung (Federalinė finansų rinkų stabilizavimo institucija, Vokietija, toliau – FMSA), remdamasi šios direktyvos 103 straipsniu, nustatė apelianto ex ante įnašą už 2015 m., laikydama, kad apskaičiuojant šį įnašą neturėjo būti įtraukta nei apelianto plėtros veikla, nei jo papildoma plėtros veikla.

12

2016 m. BPV parengtoje formoje „Ex ante įnašai į [BPF] – įnašo už 2016 m. laikotarpį deklaracijos forma“, kurią FMSA perdavė apeliantui, šis, pirma, nurodė, kad, apskaičiuojant jo ex ante įnašą už 2016 m. pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalį, neturi būti įtraukta visų įsipareigojimų, susijusių su jo plėtros veikla ir papildoma plėtros veikla, suma. Vis dėlto, informavęs, kad, BPV teigimu, iš šio skaičiavimo nereikia pašalinti papildomos plėtros veiklos, jis pateikė patikslintą deklaracijos formą, kurioje nurodė, kad neturėtų būti įtraukta tik bendra įsipareigojimų, susijusių su jo plėtros veikla, vertė.

13

Pirmuoju ginčijamu sprendimu BPV, vadovaudamasi Reglamento Nr. 806/2014 54 straipsnio 1 dalies b punktu ir 70 straipsnio 2 dalimi, 2016 m. balandžio 15 d. vykdomajame posėdyje nusprendė dėl kiekvieno iš šio reglamento 2 straipsnyje nurodytų subjektų, įskaitant apeliantą, ex ante įnašo už 2016 m. dydžio.

14

2016 m. balandžio 22 d. mokėjimo pranešimu, kurį apeliantas gavo 2016 m. balandžio 25 d., FMSA jį informavo, kad BPV nustatė jo ex ante įnašą į BPF už 2016 m. ir nurodė mokėtiną sumą.

15

Antrame ginčijamame sprendime BPV per savo 2016 m. gegužės 20 d. vykdomąjį posėdį patikslino ex ante įnašus į BPF už 2016 m. ir padidino apelianto įnašą.

16

2016 m. birželio 10 d. mokėjimo pranešimu, kurį apeliantas gavo 2016 m. birželio 13 d., FMSA jį informavo apie tai, kad jis turi sumokėti ankstesniame punkte nurodytą padidintą sumą, išplaukiančią iš antrojo ginčijamo sprendimo.

17

2016 m. rugpjūčio 23 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškinį, kuriame apeliantas ginčijo jo ex ante įnašo į BPF už 2016 m. sumą tiek, kiek nebuvo taikyta lengvata papildomai plėtros veiklai, ir dėl to buvo nustatytas per didelis ex ante įnašas. Grįsdamas šį ieškinį jis iš esmės rėmėsi Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 2 ir 7 dalių, Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalies ir šių aktų įgyvendinimo reglamentų pažeidimu ir jų neteisėtumu.

18

2017 m. sausio 10 d. ir 11 d. sprendimais Bendrojo Teismo aštuntosios kolegijos pirmininkas patenkino Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Tarybos prašymus leisti įstoti į bylą palaikyti BPV reikalavimų.

19

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas, nepriimdamas sprendimo dėl apelianto nurodytų pagrindų, atmetė ieškinį kaip nepriimtiną ir priteisė iš jo bylinėjimosi išlaidas.

20

Apeliantas Teisingumo Teismo prašo:

21

BPV Teisingumo Teismo prašo:

22

Taryba prašo Teisingumo Teismo, jei šis panaikintų skundžiamą sprendimą, konstatuoti, kad nėra jokių įrodymų, kurie leistų suabejoti Įgyvendinimo reglamento 2015/81 teisėtumu ar galiojimu.

23

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

24

Grįsdamas apeliacinį skundą apeliantas nurodo du pagrindus, grindžiamus, pirma, SESV 263 straipsnio šeštos pastraipos ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 60 straipsnio pažeidimu ir, antra, teisės būti išklausytam pažeidimu.

25

Pateikdamas pirmąjį pagrindą apeliantas teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą ir savo Procedūros reglamento 60 straipsnį, kai nusprendė, kad jis nesilaikė ieškinio dėl panaikinimo pareiškimo termino. Šį pagrindą sudaro keturios dalys: pirmoji pateikta kaip pagrindinė, o trys – papildomai.

26

Pirmojo pagrindo pirmoje ir antroje dalyse, kurias reikia nagrinėti kartu, apeliantas iš esmės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes ieškinio pareiškimo termino buvo laikomasi, nepaisant antrojo ginčijamo sprendimo vertinimo.

27

Šiuo klausimu apeliantas tvirtina, pirma, kad antrasis ginčijamas sprendimas yra naujas sprendimas dėl esmės ir nėra vien patvirtinantis pirmąjį ginčijamą sprendimą. Ginčijamuose sprendimuose apeliantui nustatomos metinės įmokos, kurios nėra tos pačios, todėl jo teisinė padėtis buvo pakeista antruoju ginčijamu sprendimu. Be to, pastarasis sprendimas grindžiamas naujomis aplinkybėmis, t. y. pakeistu IUS rodiklio vertinimu, o tai nelaikytina paprastos skaičiavimo klaidos ištaisymu.

28

Antra, apeliantas teigia, kad net darant prielaidą, jog antruoju ginčijamu sprendimu pirmasis ginčijamas sprendimas pakeistas nevisiškai, o iš dalies, jo ieškinys dėl antrojo ginčijamo sprendimo nebuvo pareikštas pavėluotai. Šiuo klausimu jis priekaištauja Bendrajam Teismui, kad šis neišnagrinėjo 2007 m. spalio 18 d. Sprendimo Komisija / Parlamentas ir Taryba (C‑299/05, EU:C:2007:608), susijusio su reglamentų pakeitimu iš dalies, poveikio ir nenurodė priežasčių, dėl kurių iš jo kylantys principai netaikytini šioje byloje, nors iš jo matyti, kad dėl teisės akto pakeitimo iš dalies, net ir galutinio, pradedamas skaičiuoti naujas ieškinio pareiškimo terminas tiek dėl iš dalies pakeistos nuostatos, tiek dėl visų šio akto nuostatų.

29

BPV teigia, kad apeliantas iš esmės ginčija tai, kaip Bendrasis Teismas išnagrinėjo faktines aplinkybes, ir kad jo argumentai nepriimtini. Ji priduria, kad antrasis ginčijamas sprendimas nepagrįstas jokiu nauju faktu, susijusiu su ginčo dalyku, t. y. ex ante įnašų į BPF už 2016 m. neįtraukimu apskaičiuojant įsipareigojimus, susijusius su papildoma plėtros veikla. Tame sprendime nustatytų įnašų apskaičiavimu ištaisoma atsitiktinė rašymo klaida dėl IUS rodiklio, susijusio su priklausymu institucinei apsaugos sistemai pagal apskaičiavimo formulę, ir jis neapima nei naujų faktinių aplinkybių vertinimo, nei naujo teisinio vertinimo, todėl minėtas sprendimas yra patvirtinamojo pobūdžio aktas, kiek tai susiję su ginčo dalyku. Taigi aplinkybė, kad ginčijamuose sprendimuose apeliantui nustatytos skirtingos įmokos sumos, nekeičia išvados, kad, kiek tai susiję su bylos dalyku, antrasis ginčijamas sprendimas patvirtina pirmąjį ginčijamą sprendimą.

30

Dėl argumentų, susijusių su 2007 m. spalio 18 d. Sprendime Komisija / Parlamentas ir Taryba (C‑299/05, EU:C:2007:608) suformuota jurisprudencija, BPV mano, kad jie nepriimtini, nes nepateikta konkrečių argumentų dėl skundžiamo sprendimo. Be to, ši jurisprudencija susijusi su visuotinai taikomu pagal teisėkūros procedūrą priimtu aktu, todėl ji neturi reikšmės kalbant apie individualų sprendimą. Galiausiai apeliantas neteigė ir neįrodė, kad nepakeistos pirmojo ginčijamo sprendimo dalys sudaro visumą su antrojo ginčijamu sprendimu pakeistomis dalimis.

31

Taryba ir Komisija, kaip ir Bendrajame Teisme, pateikdamos pastabas tik dėl atitinkamų teisės aktų, visų pirma Įgyvendinimo reglamento 2015/81, negaliojimo, aiškinimo ir taikymo, atitinkamai tik nurodė, kad šis reglamentas ir BPV sprendimai nebuvo neteisėti, tačiau nepareiškė nuomonės dėl pirmojo pagrindo.

32

Dėl pirmojo ginčijamo sprendimo reikia priminti, kad Bendrasis Teismas, skundžiamame sprendime nustatęs, kad ginčijami sprendimai nebuvo paskelbti ir apie juos nebuvo pranešta apeliantui, nurodė, jog tokiu atveju ieškinio pareiškimo terminas pradedamas skaičiuoti tik nuo to momento, kai suinteresuotasis asmuo tiksliai susipažino su tokio akto turiniu ir motyvais, su sąlyga, kad jis paprašė viso akto teksto per pagrįstą terminą. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas konstatavo, kad apeliantas buvo informuotas apie pirmąjį ginčijamą sprendimą pirmuoju mokėjimo pranešimu, kurį gavo 2016 m. balandžio 25 d., ir kad savo prašymą dėl susipažinimo su bylos medžiaga pateikė FMSA 2016 m. rugpjūčio 22 d., t. y. praėjus beveik keturiems mėnesiams nuo šio mokėjimo pranešimo gavimo dienos. Bendrasis Teismas pridūrė, kad atsižvelgiant į tai, kaip FMSA įgyvendino ginčijamus sprendimus, negalima manyti, jog antruoju ginčijamu sprendimu buvo pakeistas pirmasis ginčijamas sprendimas. Tuo remdamasis Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad 2016 m. rugpjūčio 23 d. pareikštas ieškinys buvo pareikštas pavėluotai, kiek tai susiję su pirmuoju ginčijamu sprendimu.

33

Dėl antrojo ginčijamo sprendimo Bendrasis Teismas nurodė, kad apeliantas iš esmės priekaištavo BPV pažeidus tam tikras taikytinų teisės aktų nuostatas, nes ši, apskaičiuodama jo ex ante įnašą į BPF už 2016 m., įtraukė jo įsipareigojimus, susijusius su jo papildoma plėtros veikla. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas pažymėjo, kad antrajame ginčijamame sprendime nebuvo pateikta jokios naujos informacijos, kad BPV dar kartą nesvarstė klausimo, kuris jau buvo svarstytas priimant pirmąjį ginčijamą sprendimą, t. y. ar apskaičiuojant apelianto įnašą turėjo būti įtraukti jo įsipareigojimai, susiję su jo papildoma plėtros veikla, ir kad apeliantas nepateikė BPV ar FMSA naujomis ir esminėmis faktinėmis aplinkybėmis grindžiamo prašymo persvarstyti šį klausimą. Remdamasis tuo Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad ieškinys dėl antrojo ginčijamo sprendimo yra nepriimtinas, nes, atsižvelgiant į ginčo dalyką, tuo sprendimu buvo tik patvirtintas pirmasis ginčijamas sprendimas, ir kad apeliantas nepateikė jokio pagrindo ar argumento dėl antrojo ginčijamo sprendimo.

34

Pirma, BPV prieštaravimus dėl ieškovo argumentų priimtinumo reikia atmesti.

35

Visų pirma reikia priminti, kad klausimo, ar ginčijamas sprendimas yra vien patvirtinantis ankstesnį sprendimą, nagrinėjimas yra faktinių aplinkybių, kurias Teisingumo Teismas turi kompetenciją patikrinti nagrinėdamas apeliacinį skundą, teisinio kvalifikavimo dalykas. Iš tiesų pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją Bendrajam Teismui nustačius ar įvertinus faktines aplinkybes, Teisingumo Teismas pagal SESV 256 straipsnį yra kompetentingas patikrinti šių aplinkybių teisinį kvalifikavimą ir teisines išvadas, kurios jomis remiantis buvo padarytos (2018 m. birželio 28 d. Sprendimo Andres (Heitkamp BauHolding bankrotas) / Komisija, C‑203/16 P, EU:C:2018:505, 77 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

36

Antra, pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją iš SESV 256 straipsnio, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmos pastraipos ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punkto ir 169 straipsnio matyti, kad apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodyti ginčijami skundžiamo sprendimo elementai ir teisiniai argumentai, kuriais konkrečiai šis prašymas grindžiamas, nes priešingu atveju apeliacinis skundas arba atitinkamas pagrindas gali būti pripažintas nepriimtinu (žr., be kita ko, 2000 m. liepos 4 d. Sprendimo Bergaderm ir Goupil / Komisija, C‑352/98 P, EU:C:2000:361, 34 punktą ir 2019 m. sausio 31 d. Nutarties Iordăchescu / Parlamentas ir kt., C‑426/18 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:89, 28 punktą). Šis reikalavimas neįvykdomas, jei apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, konkrečiai skirtų nagrinėjamame sprendime ar nutartyje padarytai teisės klaidai nustatyti (2021 m. gegužės 20 d. Sprendimo Dickmanns / EUIPO, C‑63/20 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2021:406, 49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

37

Vis dėlto reikia konstatuoti, kad šiuo atveju apelianto argumentai nėra nei bendri, nei netikslūs. Priešingai, iš apeliacinio skundo aiškiai matyti, kad jis priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad šis, pirma, padarė teisės klaidą, antrąjį ginčijamą sprendimą kvalifikavęs kaip visiškai patvirtinantį pirmąjį ginčijamą sprendimą, taigi ir vertindamas, ar ieškinys pareikštas pavėluotai, ir, antra, neatsižvelgė į jo argumentus, susijusius su 2007 m. spalio 18 d. Sprendimu Komisija / Parlamentas ir Taryba (C‑299/05, EU:C:2007:608).

38

Antra, dėl antrojo ginčijamo sprendimo kvalifikavimo reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 263 straipsnyje numatytas ieškinys dėl panaikinimo gali būti pareiškiamas dėl institucijų priimtų bet kurių nuostatų, neatsižvelgiant į jų formą, galinčių sukelti privalomų teisinių padarinių (2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑621/16 P, EU:C:2019:251, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

39

Be to, iš suformuotos jurisprudencijos taip pat matyti, kad šiame straipsnyje numatyta teisminė kontrolė netaikoma patvirtinamiesiems aktams ir išimtinai vykdymo aktams, nes jie nesukelia tokių teisinių padarinių (2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑621/16 P, EU:C:2019:251, 45 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

40

Siekiant nustatyti, ar aktas sukelia privalomų teisinių padarinių, kurie gali turėti įtakos ieškovo interesams ir iš esmės pakeisti jo teisinę padėtį, visų pirma reikia remtis pačiu šio akto turiniu (2010 m. sausio 26 d. Sprendimo Internationaler Hilfsfonds / Komisija, C‑362/08 P, EU:C:2010:40, 51 ir 52 punktai ir 2021 m. gegužės 6 d. Sprendimo ABLV Bank ir kt. ECB, C‑551/19 P ir C‑552/19 P, EU:C:2021:369, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

41

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją aktas laikytinas tik patvirtinančiu ankstesnį aktą, jeigu jame, palyginti su ankstesniu aktu, nėra jokios naujos informacijos (2014 m. balandžio 3 d. Sprendimo Komisija / Nyderlandai ir ING Groep, C‑224/12 P, EU:C:2014:213, 69 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija ir 2018 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Estija / Komisija, C‑334/17 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2018:914, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

42

Nagrinėjamu atveju ginčijamuose sprendimuose nustatytas kiekvieno Reglamento Nr. 806/2014 2 straipsnyje nurodytų subjektų ex ante įnašo dydis. Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad 2016 m., apskaičiavusi kiekvieno iš šių subjektų įnašus į BPF, BPV iš naujo apskaičiavo šiuos įnašus, nes buvo neteisingai apskaičiuotas IUS rodiklis, susijęs su priklausymu Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytai institucinės apsaugos sistemai. Šios skaičiavimo klaidos ištaisymas lėmė naują ex ante įnašo už 2016 m. skaičiavimą visoms įstaigoms, net jeigu jos nėra IUS narės, o antrajame ginčijamame sprendime nustatyta ex ante įnašo į BPF suma už 2016 m. atspindi pakeitimus, atsiradusius dėl šio naujo skaičiavimo.

43

Taigi, kaip nurodė generalinis advokatas išvados 87 punkte, antrajame ginčijamame sprendime, palyginti su pirmuoju ginčijamu sprendimu, yra nauja aplinkybė, nes antrajame ginčijamame sprendime naudojamo IUS rodiklio vertė skiriasi nuo tos, kuri buvo naudojama pirmajame ginčijamame sprendime.

44

Be to, nors ginčijamų sprendimų dalykas sutampa, kiek juose nustatyti ex ante įnašai į BPF už 2016 m., šių sprendimų esmė skiriasi, nes juose nustatyti skirtingi įnašų dydžiai.

45

Taigi, įpareigojus apeliantą sumokėti ex ante įnašą į BPF, kurio dydis skiriasi nuo nustatyto pirmajame ginčijamame sprendime, antruoju ginčijamu sprendimu keičiama apelianto teisinė padėtis, todėl šio sprendimo panaikinimas nebūtų painiojamas su pirmojo ginčijamo sprendimo panaikinimu (šiuo klausimu žr. 1977 m. spalio 25 d. Sprendimo Metro SB-Großmärkte / Komisija, 26/76, EU:C:1977:167, 4 punktą).

46

Vis dėlto BPV teigia, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, kad antruoju ginčijamu sprendimu buvo patvirtintas pirmasis ginčijamas sprendimas, kiek tai susiję su ginčo dalyku, nes apeliantas teigia, kad BPV padarė klaidą, kai apskaičiuodama jo ex ante įnašus į BPF už 2016 m. neatsižvelgė į įsipareigojimus, susijusius su papildoma plėtros veikla, tačiau apskaičiuojant šiuos įnašus nebuvo pakeistas atsižvelgimas į įsipareigojimus, susijusius su papildoma veikla.

47

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pakeitus akto nuostatą, galima vėl pareikšti ieškinį ne tik dėl šios vienintelės nuostatos, bet ir dėl visų nuostatų, kurios, nors ir nebuvo pakeistos, kartu su šia nuostata sudaro visumą (šiuo klausimu žr. 2007 m. spalio 18 d. Sprendimo Komisija / Parlamentas ir Taryba, C‑299/05, EU:C:2007:608, 29 ir 30 punktus).

48

Priešingai, nei teigia BPV, iš dalies nepakeisti skaičiavimo elementai, dėl kurių pirmajame ginčijamame sprendime buvo nustatyti ex ante įnašai į BPF už 2016 m., sudaro visumą su šio iš dalies pakeisto skaičiavimo elementu, t. y. IUS rodikliu, siekiant priimti antrąjį ginčijamą sprendimą.

49

Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad ex ante įnašų į BPF dydis priklauso nuo dviejų elementų. Pirma, bendra individualių įmokų suma nustatoma atsižvelgiant į Reglamento Nr. 806/2014 69 straipsnio 1 dalyje nustatytą tikslinį lygį. Antra, pagal šio reglamento 70 straipsnio 1 ir 2 dalis šių įnašų apskaičiavimas kiekvienai įstaigai priklauso nuo jos dydžio, nustatyto atsižvelgiant į jos įsipareigojimus, ir nuo jos veiklos rizikos lygio (pagal analogiją žr. 2019 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Iccrea Banca, C‑414/18, EU:C:2019:1036, 77–79 punktus). Šiuo tikslu Deleguotojo reglamento 2015/63 6–12 straipsniuose nustatyta įstaigų įsipareigojimų vertinimo tvarka ir jų rizikos profilis.

50

Iš šio reglamento I priede pateiktos individualių įnašų apskaičiavimo tvarkos, visų pirma iš šio apskaičiavimo 6 žingsnio, matyti, kad nustačiusi įstaigos įsipareigojimus ir rizikos veiksnį atsižvelgdama į įvairius teisės aktuose numatytus rodiklius BPV paskirsto tikslinį metinį lygį atitinkančią sumą skirtingoms įstaigoms.

51

Taigi, nors tiesa, kad kai kurie rodikliai, kaip antai IUS rodiklis, taikomi tik tam tikroms įstaigoms, nes jie turi įtakos nustatant šių įstaigų įsipareigojimus ar rizikos veiksnį, išskyrus kitas įstaigas, vis dėlto dėl to, kad tikslinis lygis paskirstomas visoms įstaigoms, tokio rodiklio pakeitimas pakeičia įstaigų, kurioms taikomas šis rodiklis, įnašų dydį ir neišvengiamai daro poveikį visų įstaigų įnašams.

52

Darytina išvada, kad, remiantis šio sprendimo 47 punkte priminta jurisprudencija, pakeitus vieną iš ex ante įnašo į BPF apskaičiavimo elementų, kaip antai IUS rodiklį, pradedamas skaičiuoti naujas ieškinio pareiškimo terminas, leidžiantis ne tik ginčyti šią šio įnašo skaičiavimo elementą, bet ir visus kitus šio skaičiavimo elementus.

53

Šios išvados nepaneigia netyčinis klaidos, padarytos atsižvelgiant į IUS rodiklį, pobūdis. Iš tiesų tai, ar klaida, dėl kurios buvo priimtas aktas, keičiantis ankstesnį aktą, tyčinė ar ne, neturi reikšmės nustatant, remiantis šio sprendimo 39, 40 ir 41 punktuose priminta jurisprudencija, ar šiame keičiančiame akte yra naujas elementas, palyginti su ankstesniu aktu, ir ar šis keičiantis aktas sukelia teisinių padarinių.

54

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad antruoju ginčijamu sprendimu tik patvirtinamas pirmasis ginčijamas sprendimas, atsižvelgiant į ginčo dalyką, ir kad dėl šios priežasties ieškinys yra nepriimtinas.

55

Taigi reikia pritarti pirmojo pagrindo pirmai ir antrai dalims ir, remiantis tuo, panaikinti visą skundžiamą sprendimą, nesant reikalo priimti sprendimo dėl kitų šio pagrindo dalių ir antrojo pagrindo.

56

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, jeigu Teisingumo Teismas panaikina Bendrojo Teismo sprendimą, jis gali grąžinti bylą pastarajam, kad šis priimtų sprendimą, arba pats priimti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti.

57

Nagrinėjamu atveju, kadangi Bendrasis Teismas atmetė apelianto ieškinį kaip nepriimtiną, taigi neišnagrinėjo jo ieškiniui pagrįsti nurodytų pagrindų, šioje bylos stadijoje negalima priimti sprendimo. Taigi bylą reikia grąžinti Bendrajam Teismui.

58

Kadangi byla grąžinama Bendrajam Teismui, reikia atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: