–

DenizBank AG, atstovaujamos Rechtsanwälte G. Ganzger ir A. Egger,

–

Verein für Konsumenteninformation, atstovaujamos Rechtsanwalt S. Langer,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, J. Vláčil ir S. Šindelková,

–

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes, P. Barros da Costa, S. Jaulino ir G. Fonseca,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos G. Braun, T. Scharf ir H. Tserepa‑Lacombe,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2366 dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2002/65/EB, 2009/110/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 ir panaikinama Direktyva 2007/64/EB (OL L 337, 2015, p. 35 ir klaidų ištaisymas OL L 102, 2018, p. 97), 4 straipsnio 14 punkto, 52 straipsnio 6 punkto a papunkčio, siejamo su 54 straipsnio 1 dalimi ir 63 straipsnio 1 dalies a ir b punktais, išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant pagal Austrijos teisę įsteigtos bendrovės DenizBank AG ir Verein für Konsumenteninformation (Vartotojų informavimo asociacija, Austrija, toliau – VKI) ginčą dėl sutarties sąlygų galiojimo, kurios susijusios su personalizuotų daugiafunkcių banko kortelių su įdiegta keitimosi duomenimis trumpu atstumu (Near Field Communication) funkcija (toliau – NFC funkcija), bendrai vadinama „bekontakčio mokėjimo“ funkcija, naudojimu.

3

1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 2 straipsnyje numatyta:

„Šioje direktyvoje:

4

Šios direktyvos 3 straipsnyje nustatyta:

„1.   Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.

<…>

3.   Priede pateikiamas orientacinis ir neišsamus sąlygų, kurias galima laikyti nesąžiningomis, sąrašas.“

5

Minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas [verslininkas] sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, [kad sutartyje, kurią verslininkas sudaro su vartotoju, naudojamos nesąžiningos sąlygos nacionalinės teisės aktuose nustatytomis sąlygomis] nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“

6

Pagal Direktyvos 93/13 8 straipsnį „valstybės narės gali priimti arba išlaikyti pačias griežčiausias [griežtesnes] Sutartį atitinkančias nuostatas šia direktyva reglamentuojamoje srityje, siekiant užtikrinti maksimalią vartotojo apsaugą“.

7

Direktyvos 93/13 priedo, kuriame pateiktas orientacinis ir neišsamus „3 straipsnio 3 dalyje nurodytų sąlygų“ sąrašas, 1 punkto j papunktyje minimos „sąlygos, kurių tikslas arba rezultatas leisti pardavėjui ar tiekėjui [verslininkui] vienašališkai be pateisinamos priežasties, nurodytos sutartyje, pakeisti sutarties sąlygas“. Šio priedo 2 punkte apibrėžta minėto j punkto taikymo sritis.

8

Direktyva (ES) 2015/2366 nuo 2018 m. sausio 13 d. panaikinta 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/64/EB dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, iš dalies keičianti direktyvas 97/7/EB, 2002/65/EB, 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinanti Direktyvą 97/5/EB (OL L 319, 2007, p. 1).

9

Direktyvos 2015/2366 6, 53–55, 63, 81, 91 ir 96 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

10

Šios direktyvos 4 straipsnyje „Apibrėžtys“ numatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>“

11

Direktyvos 2015/2366 III antraštinėje dalyje „Mokėjimo paslaugų teikimo sąlygų skaidrumas ir informavimo reikalavimai“ yra 1 skyrius „Bendrosios taisyklės“, kurį sudaro 38–42 straipsniai.

12

Minėtos direktyvos 38 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje nustatyta:

„1.   Ši antraštinė dalis taikoma vieno mokėjimo operacijoms, bendrosioms sutartims ir mokėjimo operacijoms, kurias jos apima. Šalys gali susitarti visos šios antraštinės dalies ar jos dalies netaikyti tais atvejais, kai mokėjimo paslaugų vartotojas nėra vartotojas [neturi vartotojo statuso].“

13

Tos pačios direktyvos 42 straipsnyje „Nukrypimas nuo informavimo reikalavimų dėl nedidelės vertės ir elektroninių pinigų mokėjimo priemonių“ nustatyta:

„1.   Mokėjimo priemonių, kurios pagal atitinkamą bendrąją sutartį susijusios tik su atskiromis mokėjimo operacijomis, neviršijančiomis 30 EUR, arba kurioms nustatyta 150 EUR išlaidų riba arba kuriose laikoma ne didesnė nei 150 EUR suma bet kuriuo metu, atvejais:

<…>“

14

Direktyvos 2015/2366 III antraštinėje dalyje yra 3 skyrius „Bendrosios sutartys“, kurį sudaro 50–58 straipsniai.

15

Šio įstatymo 51 straipsnio „Išankstinė bendra informacija“ 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės reikalauja, kad likus pakankamai laiko iki mokėjimo paslaugų vartotojo įpareigojimo bendrąja sutartimi arba oferta mokėjimo paslaugų teikėjas popierine forma arba naudodamas kitą patvariąją laikmeną pateiktų mokėjimo paslaugų vartotojui 52 straipsnyje nurodytą informaciją ir sąlygas. Informacija ir sąlygos išdėstomos lengvai suprantamais žodžiais, aiškia ir suprantama forma, valstybės narės, kurioje siūloma mokėjimo paslauga, valstybine kalba arba kita kalba, dėl kurios susitarė šalys.“

16

Šios direktyvos 52 straipsnyje „Informacija ir sąlygos“ nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad mokėjimo paslaugų vartotojui būtų pateikta ši informacija ir sąlygos:

<…>

<…>“

17

Minėtos direktyvos 54 straipsnio „Bendrosios sutarties sąlygų pakeitimai“ 1 dalyje numatyta:

„Visus bendrosios sutarties ar 52 straipsnyje nurodytos informacijos ir sąlygų pakeitimus mokėjimo paslaugų teikėjas pasiūlo tokiu pačiu būdu, kaip numatyta 51 straipsnio 1 dalyje, ir ne vėliau kaip likus dviem mėnesiams iki siūlomos jų taikymo dienos. Mokėjimo paslaugų vartotojas gali sutikti su pakeitimais arba juos atmesti anksčiau nei siūlomą jų įsigaliojimo dieną.

Kai taikytina, pagal 52 straipsnio 6 dalies a punktą mokėjimo paslaugų teikėjas praneša mokėjimo paslaugų vartotojui, kad laikoma, jog mokėjimo paslaugų vartotojas sutinka su tais pakeitimais, jeigu jis anksčiau nei siūlomą jų įsigaliojimo dieną mokėjimo paslaugų teikėjui nepraneša, kad su jais nesutinka. Mokėjimo paslaugų teikėjas taip pat informuoja mokėjimo paslaugų vartotoją, kad tuo atveju, jei mokėjimo paslaugų vartotojas atmestų tuos pakeitimus, mokėjimo paslaugų vartotojas turi teisę nutraukti bendrąją sutartį nemokėdamas jokių mokesčių bet kuriuo metu iki tos dienos, kurią būtų pradėti taikyti pakeitimai.“

18

Direktyvos 2015/2366 IV antraštinėje dalyje „Teisės ir pareigos, susijusios su mokėjimo paslaugų teikimu ir naudojimu“ yra 1 skyrius „Bendrosios nuostatos“, kurį sudaro 61–63 straipsniai.

19

Šios direktyvos 63 straipsnio „Mažos vertės mokėjimo priemonėms ir elektroniniams pinigams taikoma nukrypti leidžianti nuostata“ 1 dalyje nustatyta:

„1.   Mokėjimo priemonių, kurios pagal bendrąją sutartį susijusios tik su atskiromis mokėjimo operacijomis, neviršijančiomis 30 EUR, arba kurioms nustatyta 150 EUR išlaidų riba arba kuriose bet kuriuo metu laikoma ne didesnė nei 150 EUR suma, atvejais mokėjimo paslaugų teikėjai gali susitarti su savo mokėjimo paslaugų vartotojais, kad:

<…>“

20

Be to, Direktyvos 2015/2366 IV antraštinėje dalyje yra 2 skyrius „Mokėjimo operacijų autorizavimas“, kurį sudaro 64–77 straipsniai.

21

Šios direktyvos 69 straipsnio „Mokėjimo paslaugų vartotojo pareigos, susijusios su mokėjimo priemonėmis ir personalizuotais saugumo požymiais [duomenimis]“ 1 dalyje numatyta:

„Mokėjimo paslaugų vartotojas, turintis teisę naudoti mokėjimo priemonę:

<…>

22

Minėtos direktyvos 70 straipsnio „Mokėjimo paslaugų teikėjo pareigos, susijusios su mokėjimo priemonėmis“ 1 dalyje nustatyta:

„Mokėjimo paslaugų teikėjas, išduodamas mokėjimo priemonę:

<…>

<…>“

23

Tos pačios direktyvos 72 straipsnyje „Mokėjimo operacijų autentiškumo patvirtinimo ir įvykdymo įrodymas“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės reikalauja, kad jei mokėjimo paslaugų vartotojas neigia autorizavęs įvykdytą mokėjimo operaciją ar teigia, kad mokėjimo operacija buvo įvykdyta netinkamai, mokėjimo paslaugų teikėjas turi įrodyti, kad mokėjimo operacijos autentiškumas buvo patvirtintas, ji buvo tinkamai užregistruota, įrašyta į sąskaitas ir jos nepaveikė techninis sutrikimas arba kitas mokėjimo paslaugos teikėjo teikiamos paslaugos trūkumas.

Jei mokėjimo operacija inicijuojama per mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėją, mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjas turi įrodyti, kad pagal jo kompetenciją mokėjimo operacijos autentiškumas buvo patvirtintas, ji buvo tinkamai užregistruota ir jos nepaveikė techninis sutrikimas arba kitas trūkumas, susijęs su mokėjimo paslauga, už kurią jis atsako.

2.   Jei mokėjimo paslaugų vartotojas neigia autorizavęs įvykdytą mokėjimo operaciją, mokėjimo paslaugų teikėjo, įskaitant atitinkamais atvejais mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėją, užregistruotas mokėjimo priemonės naudojimas pats savaime nebūtinai yra pakankamas įrodymas, kad mokėtojas autorizavo mokėjimo operaciją ar kad mokėtojas veikė nesąžiningai arba tyčia ar dėl didelio neatsargumo neįvykdė vienos ar kelių savo pareigų pagal 69 straipsnį. Mokėjimo paslaugų teikėjas, o atitinkamais atvejais ir mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjas pateikia įrodymų, patvirtinančių mokėjimo paslaugų vartotojo sukčiavimą arba didelį neatsargumą.“

24

Direktyvos 2015/2366 73 straipsnis „Mokėjimo paslaugų teikėjo atsakomybė už neautorizuotas mokėjimo operacijas“ suformuluotas taip:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad, nedarant poveikio 71 straipsniui, neautorizuotos mokėjimo operacijos atveju mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas nedelsdamas ir bet kuriuo atveju ne vėliau kaip iki kitos darbo dienos pabaigos po to, kai sužino arba būna informuotas apie operaciją, mokėtojui sugrąžintų neautorizuotos mokėjimo operacijos sumą, išskyrus atvejus, kai mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas turi pagrįstų priežasčių įtarti sukčiavimą ir tas priežastis raštu pateikia atitinkamai nacionalinei institucijai. Kai taikytina, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas atstato mokėjimo sąskaitos, iš kurios ta suma nurašyta, likutį, kuris būtų buvęs, jeigu neautorizuota mokėjimo operacija nebūtų buvusi įvykdyta. Tokiu būdu taip pat užtikrinama, kad sumos įskaitymo į mokėtojo mokėjimo sąskaitą data būtų ne vėlesnė nei data, kai ta suma nurašyta nuo sąskaitos.

2.   Kai mokėjimo operacija inicijuojama per mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėją, sąskaitą tvarkantis mokėjimo paslaugų teikėjas nedelsdamas ir bet kuriuo atveju ne vėliau kaip iki kitos darbo dienos pabaigos grąžina neautorizuotos mokėjimo operacijos sumą ir, kai taikytina, atkuria mokėjimo sąskaitos, iš kurios ta suma nurašyta, likutį, kuris būtų buvęs, jeigu neautorizuota mokėjimo operacija nebūtų buvusi įvykdyta.

Jeigu mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjas yra atsakingas už neautorizuotą mokėjimo operaciją, jis nedelsdamas sąskaitą tvarkančio mokėjimo paslaugų teikėjo prašymu jam kompensuoja nuostolius, kuriuos jis patyrė, arba sumas, kurias jis sumokėjo grąžindamas pinigus mokėtojui, įskaitant neautorizuotos mokėjimo operacijos sumą. Pagal 72 straipsnio 1 dalį mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjas turi įrodyti, kad pagal jo kompetenciją mokėjimo operacijos autentiškumas buvo patvirtintas, ji buvo tinkamai užregistruota ir jos nepaveikė techninis sutrikimas arba kitas trūkumas, susijęs su mokėjimo paslauga, už kurią jis atsako.

3.   Gali būti nustatyta papildoma finansinė kompensacija laikantis mokėtojo ir mokėjimo paslaugų teikėjo sudarytai sutarčiai arba, jei taikytina, mokėtojo ir mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjo sudarytai sutarčiai taikomos teisės nuostatų.“

25

Šios direktyvos 74 straipsnio „Mokėtojo atsakomybė už neautorizuotas mokėjimo operacijas“ 1 ir 3 dalyse nustatyta:

„1.   Nukrypstant nuo 73 straipsnio, mokėtojui gali tekti 50 EUR maksimalios sumos neviršijantys su neautorizuotomis mokėjimo operacijomis susiję nuostoliai, patirti dėl prarastos ar pavogtos mokėjimo priemonės panaudojimo arba dėl neteisėto jos pasisavinimo.

Pirma pastraipa netaikoma, jei:

Mokėtojui tenka visi su neautorizuotomis mokėjimo operacijomis susiję nuotoliai, jei mokėtojas juos patyrė veikdamas nesąžiningai arba tyčia ar dėl didelio neatsargumo neįvykdo vienos ar kelių pareigų, nustatytų 69 straipsnyje. Tokiais atvejais pirmoje pastraipoje nustatyta maksimali suma netaikoma.

Kai mokėtojas nei veikė nesąžiningai, nei tyčia, bet neįvykdė savo įsipareigojimų pagal 69 straipsnį, valstybės narės gali sumažinti šioje dalyje nurodytą atsakomybę, atsižvelgdamos visų pirma į personalizuotų saugumo požymių pobūdį ir konkrečias aplinkybes, kuriomis mokėjimo priemonė buvo prarasta, pavogta ar neteisėtai pasisavinta.

<…>

3.   Mokėtojui netenka atsakomybė už jokias finansines pasekmes, atsiradusias dėl prarastos, pavogtos ar neteisėtai pasisavintos mokėjimo priemonės, po to, kai jis pateikia pranešimą pagal 69 straipsnio 1 dalies b punktą, išskyrus atvejus, kai mokėtojas veikė nesąžiningai.

Jeigu mokėjimo paslaugų teikėjas nesuteikia tinkamų priemonių, kad būtų galima bet kuriuo metu pranešti apie prarastą, pavogtą arba neteisėtai pasisavintą mokėjimo priemonę, kaip reikalaujama pagal 70 straipsnio 1 dalies c punktą, mokėtojas neatsako už finansines pasekmes, atsiradusias dėl tos mokėjimo priemonės naudojimo, išskyrus atvejus, kai mokėtojas veikė nesąžiningai.“

26

Direktyvos 2015/2366 VI dalies „Baigiamosios nuostatos“ 107 straipsnyje „Visiškas suderinimas“ nustatyta:

„1.   Nedarant poveikio 2 straipsniui, 8 straipsnio 3 daliai, 32 straipsniui, 38 straipsnio 2 daliai, 42 straipsnio 2 daliai, 55 straipsnio 6 daliai, 57 straipsnio 3 daliai, 58 straipsnio 3 daliai, 61 straipsnio 2 ir 3 dalims, 62 straipsnio 5 daliai, 63 straipsnio 2 ir 3 dalims, 74 straipsnio 1 dalies ketvirtai pastraipai ir 86 straipsniui, kai šioje direktyvoje numatytos suderintos nuostatos, valstybės narės negali toliau taikyti arba nustatyti kitų nuostatų, nei nustatytos šioje direktyvoje.

<…>

3.   Valstybės narės užtikrina, kad mokėjimo paslaugų teikėjai nenukryptų nuo šios direktyvos nuostatas perkeliančių nacionalinės teisės aktų nuostatų, mokėjimo paslaugų vartotojų nenaudai išskyrus atvejus, kai tai aiškiai joje nustatyta.

Tačiau mokėjimo paslaugų teikėjai gali nuspręsti mokėjimo paslaugų vartotojams taikyti palankesnes sąlygas.“

27

2017 m. lapkričio 27 d. Komisijos [d]eleguotojo reglamento (ES) 2018/389, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/2366 papildoma griežto kliento autentiškumo patvirtinimo ir bendrų ir saugių atvirųjų ryšių standartų techniniais reguliavimo standartais (OL L 9, 2018, p. 23), 9 ir 11 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

<…>

28

Deleguotojo reglamento 2018/389 1 straipsnyje „Dalykas“ nustatyta:

„Šiuo reglamentu nustatomi reikalavimai, kurių turi laikytis mokėjimo paslaugų teikėjai, diegdami saugumo priemones, sudarysiančias jiems sąlygas atlikti šiuos veiksmus:

<…>“

29

Šio deleguotojo reglamento 2 straipsnio „Bendrieji autentiškumo patvirtinimo reikalavimai“ 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta:

„Mokėjimo paslaugų teikėjai įdiegia operacijų stebėjimo mechanizmus, leidžiančius jiems aptikti neautorizuotas ar nesąžiningas mokėjimo operacijas, kad galėtų įgyvendinti saugumo priemones, nurodytas 1 straipsnio a ir b punktuose.“

30

Deleguotojo reglamento 11 straipsnyje „Bekontakčiai mokėjimai pardavimo vietose“ nustatyta:

„Mokėjimo paslaugų teikėjams leidžiama netaikyti griežto kliento autentiškumo patvirtinimo, jeigu jie įvykdo 2 straipsnio reikalavimus, kai mokėtojas inicijuoja bekontaktę elektroninę mokėjimo operaciją, su sąlyga, kad įvykdomos šios sąlygos:

31

VKI yra Austrijoje įsteigta asociacija, kuri pagal Austrijos teisės aktus turi teisę kreiptis į teismą, kad apgintų vartotojų interesus.

32

DenizBank yra Austrijos teritorijoje veiklą vykdantis bankas. Ši bendrovė savo klientams taiko bendrąsias sąlygas, be kita ko, kiek tai susiję su NFC funkciją turinčių banko kortelių naudojimu. NFC funkcija, kuri aktyvuojama automatiškai klientui pirmą kartą naudojant kortelę, sudaro galimybę atlikti ne didesnių kaip 25 EUR sumų mokėjimus, nededant jos į kortelių nuskaitymo įrenginį ir neįvedant asmeninio identifikavimo numerio (toliau – PIN kodas) tinkamą įrangą turinčiose kasose. Tačiau mokant didesnes sumas mokėjimo autentiškumas turi būti patvirtinamas PIN kodu.

33

Šioje byloje svarbių šių bendrųjų sąlygų turinį galima apibendrinti taip:

34

2016 m. rugpjūčio 9 d. VKI pareiškė ieškinį dėl veiksmų nutraukimo Handelsgericht Wien (Vienos komercinių bylų teismas, Austrija) siekdama, kad DenizBank būtų uždrausta naudoti pirma nurodytas šešias sąlygas dėl jų niekinio pobūdžio. Atsikirsdama DenizBank teigė, kad 14 sąlyga yra teisėta ir kad reikia atskirai vertinti įvairias kortelių su įdiegta NFC funkcija mokėjimo funkcijas.

35

2017 m. balandžio 28 d. sprendimu pirmosios instancijos teismas šį ieškinį patenkino. Jis nusprendė, kad 14 sąlyga buvo ypač daranti žalos ir kad NFC funkcijai netaikomos nukrypti leidžiančios nuostatos, numatytos mažos vertės mokėjimo priemonėms, motyvuodamas tuo, kad kortelė taip pat gali būti naudojama kitos rūšies mokėjimui, o NFC funkcija savaime negali būti laikoma mokėjimo priemone.

36

2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu Oberlandesgericht Wien (Vienos aukštesnysis apygardos teismas, Austrija) paliko iš dalies nepakeistą pirmojoje instancijoje priimtą sprendimą. Šis teismas, be kita ko, nusprendė, kad NFC funkcijos naudojimas nėra mokėjimo priemonės naudojimas, bet prilygintinas paštu ar telefonu atliekamoms kredito kortelių operacijoms. Šiuo klausimu jis pažymėjo, kad NFC funkcija, kitaip nei „elektroninių pinigų piniginės“ funkcija, aktyvuojama automatiškai ir kad šią funkciją turinti mokėjimo kortelė yra ne anonimiška, o personalizuota ir apsaugota kodu.

37

Dėl apeliacinėje instancijoje priimto sprendimo VKI ir DenizBank pateikė kasacinius skundus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija).

38

Šis teismas nurodo, pirma, kad ne kartą nusprendė, jog klientas negali tyliai pritarti, kaip tai numatyta pagrindinėje byloje nagrinėjamų bendrųjų sąlygų 14 sąlygoje, mokėjimo paslaugų teikėjo vykdomam dideliam bendrosios sutarties sąlygų pakeitimui. Jis mano, kad toks pakeitimas prieštarauja Direktyvos 2015/2366, į Austrijos teisės sistemą pažodžiui perkeltos Zahlungsdienstegesetz 2018 (2018 m. Mokėjimo paslaugų įstatymas, BGBl. I, 17/2018), 52 straipsnio 6 punkto a papunkčiui ir 54 straipsnio 1 daliai, taip pat šios direktyvos 63 konstatuojamojoje dalyje skelbiamam vartotojų apsaugos tikslui. Jis priduria manantis, kad minėtą sąlygą dar reikėtų papildomai patikrinti atsižvelgiant į Direktyvą 93/13. Jis pažymi, kad vis dėlto jo nurodyta jurisprudencija iš dalies buvo kritikuojama Austrijos teisės doktrinoje, teigiant, be kita ko, kad įmonių interesai turėtų būti palyginti su vartotojų, kurie galėtų, be kita ko, gauti naudos dėl tokio pakeitimo, interesais.

39

Antra, remdamasis Teisingumo Teismo jurisprudencija, visų pirma 2014 m. balandžio 9 d. Sprendimo T-Mobile Austria (C‑616/11, EU:C:2014:242) 33 ir 35 punktais, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad mokėjimo nurodymo pateikimas naudojant banko kortelėje, susietoje su konkrečia banko sąskaita, įdiegtą NFC funkciją gali būti priskirtas prie nepersonalizuotų „procedūrų“, taigi laikomas „mokėjimo priemone“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 4 straipsnio 14 punktą.

40

Jeigu taip būtų, jis klausia, trečia, ar mokėjimas, atliktas naudojantis tokios personalizuotos kortelės NFC funkcija, gali būti laikomas „anonimišku“ mokėjimo priemonės naudojimu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2015/2366 63 straipsnio 1 dalies b punktą, arba ar toks kvalifikavimas galimas tik tuo atveju, kai mokėjimas atliktas ir naudojant kortelę, nesusietą su individualia sąskaita, ir netaikant jokių kitų autentiškumo tvirtinimo elementų, kaip antai apibrėžtų minėtos direktyvos 4 straipsnio 29 ir 30 punktuose.

41

Ketvirta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui iš esmės kyla klausimas, ar mokėjimo paslaugų teikėjas, norintis remtis Direktyvos 2015/2366 63 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta išimtimi, turi įrodyti, kad, atsižvelgiant į naujausias turimas mokslo žinias, mokėjimo priemonė negali būti blokuojama arba negalima užkirsti kelio tolesniam jos naudojimui. Šis teismas linkęs manyti, kad atsakymas į šį klausimą turėtų būti teigiamas, siekiant apsaugoti vartotojus ir atsižvelgiant į tai, kad minėtas paslaugų teikėjas yra atsakingas už saugumo priemones, kaip nurodyta Direktyvos 2015/2366 91 konstatuojamojoje dalyje. Jis patikslina, kad nagrinėjamu atveju DenizBank neginčijo VKI teiginio, kad toks blokavimas buvo techniškai įmanomas.

42

Šiomis aplinkybėmis Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

43

2019 m. lapkričio 26 d. Teisingumo Teismas, taikydamas savo Procedūros reglamento 101 straipsnį, paprašė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinti priežastis, dėl kurių laikytina, kad Direktyva 2015/2366, kaip ir ją perkeliantys Austrijos teisės aktai, ratione temporis taikytina pagrindinei bylai, nors ieškinį VKI pareiškė 2016 m. rugpjūčio 9 d., kai dar galiojo Direktyva 2007/64 (ji panaikinta 2018 m. sausio 13 d.).

44

Atsakyme, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2020 m. sausio 24 d., prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslino, kad nagrinėdamas ieškinį dėl įpareigojimo ateityje nenaudoti pagrindinėje byloje nagrinėjamų sutarties sąlygų jis turės įvertinti šių sąlygų teisėtumą, atsižvelgdamas ne tik į nuostatas, galiojusias pareiškiant ieškinį teisme, bet ir į nuostatas, taikytinas panaikinus Direktyvą 2007/64.

45

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2015/2366 52 straipsnio 6 punkto a papunktis, siejamas su jos 54 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad mokėjimo paslaugų teikėjas, sudaręs bendrąją sutartį su šių paslaugų vartotoju, gali su juo susitarti, jog bus preziumuojama, kad pastarasis pritarė jų sudarytos bendrosios sutarties pakeitimui šiose nuostatose numatytomis sąlygomis, įskaitant tuos atvejus, kai šių paslaugų vartotojas turi vartotojo statusą ir nesvarbu, kokioms sutarties sąlygoms ši prezumpcija taikoma.

46

Direktyvos 2015/2366 52 straipsnio 6 dalies a punkte numatyta, kad valstybės narės užtikrina, kad mokėjimo paslaugų vartotojui būtų pateikta informacija apie tai, kad, jei šalys dėl to susitarė bendrojoje sutartyje, bus laikoma, jog jis sutinka su šios sutarties sąlygų pakeitimais, kuriuos pasiūlė paslaugų teikėjas pagal šios direktyvos 54 straipsnio 1 dalį, nebent mokėjimo paslaugų vartotojas anksčiau nei siūlomą jų įsigaliojimo dieną mokėjimo paslaugų teikėjui praneša, kad su jais nesutinka.

47

Svarbu pažymėti, kad mokėjimo paslaugų vartotojo tylaus sutikimo prezumpcija, dėl kurios taikymo buvo susitarta su šių paslaugų teikėju, kaip matyti iš šių nuostatų, susijusi tik su bendrosios sutarties sąlygų „pakeitimais“, t. y. pakeitimais, kurie šios bendrosios sutarties sąlygų nepaveikia taip, kad paslaugų teikėjo pasiūlymas iš tikrųjų prilygtų naujos sutarties sudarymui. Ginčą dėl tokio tylaus sutikimo nagrinėjantis nacionalinis teismas turi patikrinti, ar ši taisyklė yra teisingai įgyvendinta.

48

Vis dėlto Direktyvos 2015/2366 52 straipsnio 6 punkto a papunkčio, siejamo su jos 54 straipsnio 1 dalimi, formuluotėje nėra jokio paaiškinimo dėl mokėjimo paslaugų vartotojo statuso, minimo pirmajame klausime. Kai „vartotojo“, kaip jis suprantamas pagal šios direktyvos 4 straipsnio 20 punktą, statusas yra lemiamas veiksnys, jos nuostatose tai aiškiai nurodyta, kaip, be kita ko, tai padaryta 38 straipsnyje.

49

Tuo remiantis darytina išvada, kad Direktyvos 2015/2366 52 straipsnio 6 punkto a papunktis taikomas tiek mokėjimo paslaugų vartotojams, turintiems vartotojo statusą, tiek šių paslaugų vartotojams, kurie tokio statuso neturi.

50

Be to, iš minėto 52 straipsnio 6 punkto a papunkčio, siejamo su minėto 54 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, teksto matyti, kad vienintelis pirmosios nuostatos tikslas yra nustatyti reikalavimus dėl išankstinio informavimo, o ne bendrosios sutarties pakeitimų, su kuriais gali būti tyliai sutinkama, turinį, nes šiose nuostatose tik pripažįstama tokių pakeitimų galimybė ir reikalaujama visiško jų skaidrumo, neapibrėžiant šių pakeitimų turinio.

51

Šią analizę patvirtina Direktyvos 2015/2366 52 straipsnio 6 punkto a papunkčio, siejamo su jos 54 straipsnio 1 dalimi, kontekstinis aiškinimas.

52

Iš tiesų šis 52 straipsnis „Informacija ir sąlygos“ ir 54 straipsnis „Bendrosios sutarties sąlygų pakeitimai“ yra Direktyvos 2015/2366 3 skyriuje, taikomame bendrosios sutarties apimamoms mokėjimo operacijoms ir kuris yra šios direktyvos III antraštinės dalies „Mokėjimo paslaugų teikimo sąlygų skaidrumas ir informavimo reikalavimai“ dalis. Tuo remiantis darytina išvada, kad minėtais 52 ir 54 straipsniais siekiama reglamentuoti tik sąlygas ir informaciją, kurią mokėjimo paslaugų teikėjas turi pateikti jo paslaugų vartotojui, bet ne apibrėžti abipusių įsipareigojimų, kuriuos šie asmenys gali prisiimti pagal sutartį, turinį, reguliuojamą šios direktyvos IV antraštinės dalies „Teisės ir pareigos, susijusios su mokėjimo paslaugų teikimu ir naudojimu“ nuostatų.

53

Be to, Direktyvos 2015/2366 42 straipsnyje, kuris taip pat yra jos III antraštinėje dalyje ir pavadintas „Nuo informavimo reikalavimų nukrypti leidžianti nuostata, taikoma mažos vertės mokėjimo priemonėms ir elektroniniams pinigams“, aiškiai nurodyta, kad minėtuose 52 ir 54 straipsniuose reglamentuota informacija apie mokėjimo paslaugas, kurią turi, išskyrus aiškiai leidžiamus nukrypimo atvejus, pateikti jų teikėjas.

54

Be to, šios direktyvos 51 straipsnyje paaiškinta, kad mokėjimo paslaugų teikėjas popierine forma arba naudodamas kitą patvariąją laikmeną turi pateikti mokėjimo paslaugų vartotojui 52 straipsnyje nurodytą informaciją ir sąlygas likus pakankamai laiko iki mokėjimo paslaugų vartotojo įpareigojimo bendrąja sutartimi arba oferta, kad remdamasis išsamia informacija jis galėtų priimti sprendimą, kaip tai matyti ir iš šio direktyvos 54 konstatuojamosios dalies.

55

Pirma pateiktų teiginių nepaneigia teleologinis Direktyvos 2015/2366 52 straipsnio 6 punkto a papunkčio, siejamo su jos 54 straipsnio 1 dalimi, aiškinimas.

56

Žinoma, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir VKI, šios direktyvos 63 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad, „siekiant užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą, valstybės narės turėtų galėti vartotojo interesais palikti galioti arba nustatyti apribojimus ar draudimus, susijusius su vienašaliais bendrosios sutarties sąlygų pakeitimais, pavyzdžiui, jei nėra pagrįstos priežasties tokiam pakeitimui atlikti“.

57

Vis dėlto iš Direktyvos 2015/2366 107 straipsnio matyti, kad jos 52 straipsnio 6 punkto a papunkčiu ir 54 straipsnio 1 dalimi bandoma visiškai suderinti šių nuostatų reguliuojamą sritį, t. y. atsižvelgiant į jų formuluotę – išankstinį informavimą apie tylų sutikimą su bendrosios sutarties pakeitimais, jeigu šalys dėl to susitarė, ir kad nei valstybės narės, nei tokių paslaugų teikėjai negali nuo jų nukrypti, nebent šie paslaugų teikėjai nuspręstų nustatyti palankesnes sąlygas jų paslaugų vartotojams.

58

Taigi Direktyvos 2015/2366 52 straipsnio 6 punkto a papunktis, siejamas su 54 straipsnio 1 dalimi, negali būti aiškinamas, atsižvelgiant į jos 63 konstatuojamąją dalį, taip, kad jame nustatyti apribojimai susiję arba su vartotojo statusu, arba su sutarties sąlygų, dėl kurių gali būti sudaromi tokie susitarimai dėl pakeitimų, su kuriais tyliai sutinkama, rūšimi.

59

Kartu iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad, nacionaliniams teismams ir Teisingumo Teismui bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, pastarasis turi pateikti nacionaliniam teismui naudingą atsakymą, kuris leistų priimti sprendimą jo nagrinėjamoje byloje. Šiuo aspektu Teisingumo Teismas gali iš visos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos ir, be kita ko, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies gali išskirti Sąjungos teisės normas ir principus, kuriuos reikia išaiškinti atsižvelgiant į pagrindinės bylos dalyką, net jeigu šios nuostatos šio teismo pateiktuose klausimuose aiškiai nenurodytos (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Airbnb Ireland, C‑390/18, EU:C:2019:1112, 36 punktą ir 2020 m. kovo 12 d. Sprendimo Caisse d’assurance retraite et de la santé au travail d’Alsace-Moselle, C‑769/18, EU:C:2020:203, 39 ir 40 punktus).

60

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo nutarties motyvuojamojoje dalyje teisingai nustatė ryšį tarp pagrindinėje byloje nagrinėjamų bendrųjų sąlygų 14 sąlygos, kurios turinys išdėstytas šio sprendimo 33 punkte, ir Direktyvos 93/13 nuostatų, susijusių su nesąžiningomis sąlygomis, esančiomis sutartyse su vartotojais. Be to, šis teismas mano, kad ginčijama sąlyga praktiškai gali lemti vienašališką bendrosios sutarties pakeitimą dėl joje numatytos sutikimo prezumpcijos, nes mokėjimo paslaugų vartotojai nepakankamai gerai išanalizuotų tokių sąlygų poveikį.

61

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad, kiek tai susiję su mokėjimo paslaugų vartotojais, kurie turi vartotojo statusą, kaip jie suprantami pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnį, sąlygos dėl tylaus sutikimo su bendrosios sutarties pakeitimu, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, nesąžiningumo kontrolė reguliuojama šios direktyvos nuostatomis.

62

Iš Direktyvos 2015/2366 nuostatų, visų pirma atsižvelgiant į jos 55 konstatuojamąją dalį, matyti, kad toliau taikomi kiti Sąjungos teisės aktai, susiję su vartotojų apsauga, kaip antai Direktyva 2011/83. Todėl, kai mokėjimo paslaugų vartotojas turi vartotojo statusą, Direktyva 2015/2366 gali būti taikoma kartu su Direktyva 93/13, iš dalies pakeista Direktyva 2011/83, taigi nepažeidžiant ir valstybių narių priimtų priemonių šiai direktyvai perkelti, kuria jos reglamentuojamoje srityje atliktas tik minimalus suderinimas ir leidžiama priimti ar toliau taikyti griežtesnes nacionalines priemones, atitinkančias Sutartį, siekiant užtikrinti maksimalią vartotojų apsaugą (šiuo klausimu žr. 2020 m. balandžio 2 d. Sprendimo Condominio di Milano, via Meda, C‑329/19, EU:C:2020:263, 33 punktą).

63

Taigi Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalyje apibrėžiama, kokia vartotojo ir verslininko sudarytoje sutartyje esanti sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga. Šio 3 straipsnio 3 dalyje daroma nuoroda į minėtos direktyvos priedą, kuriame pateikiamas orientacinis tokių sąlygų sąrašas, tarp kurių šio priedo 1 punkto j papunktyje nurodytos „sąlygos, kurių tikslas arba rezultatas <…> įgalinti [verslininką] vienašališkai be pakankamos priežasties, kuri nurodoma sutartyje, pakeisti jos sąlygas“. Be to, Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nesąžininga sąlyga, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą, nėra privaloma vartotojui taikomoje nacionalinėje teisėje nustatytomis sąlygomis. Minėtos direktyvos 8 straipsnyje konkrečiai nurodyta, kad valstybės narės šios direktyvos reguliuojamoje srityje gali priimti arba išlaikyti griežtesnes Sutartį atitinkančias nuostatas, siekiant užtikrinti maksimalią vartotojo apsaugą.

64

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti, ar bendrųjų sąlygų 14 sąlyga, susijusi su tyliu su vartotojais sudarytos bendrosios sutarties pakeitimu, dėl kurios kilo ginčas pagrindinėje byloje, yra nesąžininga, ir prireikus nustatyti šios sąlygos neteisėtumo padarinius, atsižvelgdamas į Direktyvos 93/13 nuostatas, o ne į Direktyvos 2015/2366 52 straipsnio 6 punkto a papunktį, siejamą su jos 54 straipsnio 1 dalimi.

65

Šiuo klausimu reikia priminti, kad dėl standartinių sąlygų, pagal kurias leidžiama vienašališkai keisti sutartis, Teisingumo Teismas nusprendė, kad jos turi atitikti Direktyvoje 93/13 nustatytos sąžiningumo, pusiausvyros ir skaidrumo reikalavimus (šiuo klausimu žr. 2013 m. kovo 21 d. Sprendimo RWE Vertrieb, C‑92/11, EU:C:2013:180, 47 punktą).

66

Taigi į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2015/2366 52 straipsnio 6 punkto a papunktis, siejamas su šios direktyvos 54 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad jame reglamentuota informacija ir sąlygos, kurias turi pateikti mokėjimo paslaugų teikėjas, pageidaujantis susitarti su jo paslaugų vartotoju dėl taikytinos prezumpcijos, jog pastarasis pritarė jų sudarytos bendrosios sutarties pakeitimui šiose nuostatose numatytomis sąlygomis, bet jame nenustatyti ribojimai dėl vartotojo statuso ar sutarties sąlygų, dėl kurių galima sudaryti tokį susitarimą, rūšies, su sąlyga, kad, kai šių paslaugų vartotojas turi vartotojo statusą, galimas šių sąlygų nesąžiningumo patikrinimas pagal Direktyvos 93/13 nuostatas.

67

Antrojo klausimo a punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 14 punktas turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje apibrėžta „mokėjimo priemone“ yra daugiafunkcės banko kortelės NFC funkcija, leidžianti atlikti mažos vertės mokėjimus iš su šia kortele susietos banko sąskaitos.

68

Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 14 punkte „mokėjimo priemonė“ apibrėžiama kaip „personalizuota (-os) priemonė (-ės) ir (arba) procedūros, dėl kurių susitaria mokėjimo paslaugų vartotojas ir mokėjimo paslaugų teikėjas ir kurios naudojamos mokėjimo nurodymui inicijuoti“.

69

Lygiai taip pat Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 23 punkte sąvoka „mokėjimo priemonė“, taikant šią direktyvą, buvo apibrėžta kaip „personalizuota (-os) priemonė (-ės) ir (arba) priemonė (-ės), dėl kurių susitaria mokėjimo paslaugų vartotojas ir mokėjimo paslaugų teikėjas ir kurias mokėjimo paslaugų vartotojas naudoja mokėjimo nurodymui inicijuoti“.

70

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad 2014 m. balandžio 9 d. Sprendimo T-Mobile Austria (C‑616/11, EU:C:2014:242) 31 punkte, susijusiame su Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 23 punkto aiškinimu, Teisingumo Teismas visų pirma pažymėjo, kad šios nuostatos skirtingos kalbinės versijos šiek tiek skiriasi, kiek tai susiję su epiteto „personalizuotos“ vartojimu atsižvelgiant į sintagmas „priemonė (-ės)“ ir (arba) „procedūros“. Be to, Teisingumo Teismas šio sprendimo 32 punkte priminė savo suformuotą jurisprudenciją, pagal kurią Sąjungos teisės nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos vienodai, atsižvelgiant į versijas visomis Europos Sąjungos kalbomis, o esant kalbinių Sąjungos teisės akto versijų neatitikimų, atitinkama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į teisės akto, kurio dalis ji yra, bendrą struktūrą ir tikslą. Galiausiai minėto teismo sprendimo 33 punkte Teisingumo Teismas pripažino, jog tam, kad mokėjimo priemonė būtų laikoma „personalizuota“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, ji turi leisti mokėjimo paslaugų teikėjui patikrinti, ar mokėjimo nurodymą inicijavo vartotojas, turintis teisę jį inicijuoti.

71

Taigi to paties sprendimo 34 ir 35 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė, kad iš to, jog egzistuoja nepersonalizuotos mokėjimo priemonės, kaip antai aiškiai nurodytos šios direktyvos 53 straipsnyje (dabar – Direktyvos 2015/2366 63 straipsnis), matyti, kad minėto 4 straipsnio 23 punkte apibrėžta sąvoka „mokėjimo priemonė“ gali apimti visas nepersonalizuotas procedūras, dėl kurių susitarė mokėjimo paslaugų vartotojas ir mokėjimo paslaugų teikėjas ir kurias šis paslaugų vartotojas naudoja mokėjimo nurodymui inicijuoti.

72

Būtent atsižvelgiant į tokią sąvokos „mokėjimo priemonė“ apibrėžtį, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 23 punktą (dabar – Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 14 punktas), reikia atsakyti į šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrojo klausimo a punktą.

73

Nagrinėjamu atveju šis teismas teisingai mano, kad iš šio sprendimo 70 ir 71 punktuose nurodytos jurisprudencijos matyti, jog daugiafunkcės banko kortelės, susietos su individualia banko sąskaita, NFC funkcija, dėl kurios kilo ginčas pagrindinėje byloje, nėra „personalizuota priemonė“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 14 punkte numatytą pirmąjį atvejį, nes savaiminis šios funkcijos naudojimas neleidžia mokėjimo paslaugų teikėjui patikrinti, ar mokėjimo nurodymą inicijavo teisę jį inicijuoti turintis vartotojas, kitaip nei kitų šios kortelės funkcijų atvejais, kai būtina panaudoti personalizuotus saugumo duomenis, kaip antai PIN kodą arba parašą.

74

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar NFC funkcijos naudojimas savaime gali būti laikomos nepersonalizuotomis „procedūromis“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 14 punktą, vadinasi, ir „mokėjimo priemone“ šios direktyvos taikymo tikslais.

75

Kaip savo išvados 37–40 punktuose teigia generalinis advokatas, su individualia banko sąskaita susietos banko kortelės NFC funkcijos naudojimas – tai nepersonalizuotos procedūros, dėl kurių mokėjimo paslaugų vartotojas ir jų teikėjas turi susitarti ir kurios naudojamos mokėjimo nurodymui inicijuoti, todėl ši funkcija yra „mokėjimo priemonė“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 14 punkte nurodytą antrąjį atvejį.

76

Iš tiesų iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad po to, kai NFC funkciją aktyvavo su tokia kortele susietos banko sąskaitos turėtojas, ja pagal mokėjimo paslaugų teikėjo ir šių paslaugų vartotojo sudarytą sutartį gali naudotis kiekvienas kortelę turintis asmuo, siekdamas sumokėti nedideles sumas, įrašytas į šios sąskaitos depozitą, neviršijant minėtoje sutartyje nustatytos ribos, ir jis neprivalo naudoti personalizuotų atitinkamos sąskaitos saugumo duomenų, kad būtų atliktas mokėjimo nurodymo „autentiškumo patvirtinimas“ arba net „griežtas kliento autentiškumo patvirtinimas“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 4 straipsnio 29–31 punktus.

77

Reikia patikslinti, kad NFC funkcija, atsižvelgiant į jos ypatybes, yra teisiškai atskiriama nuo kitų banko kortelės, kurioje ji įdiegta, funkcijų, kurias vykdant būtina panaudoti personalizuotus saugumo duomenis, ypač mokant sumas, didesnes nei NFC funkcijos naudojimo atveju nustatyta riba. Todėl NFC funkcija, vertinama atskirai, gali būti laikoma mokėjimo priemone, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 14 punktą, ir patekti į šios direktyvos materialinę taikymo sritį.

78

Toks aiškinimas padeda įgyvendinti Direktyva 2015/2366 siekiamus tikslus, nes tai, kad NFC funkcijai tiesiogiai taikomi joje nustatyti reikalavimai, skatina ne tik šios naujos mokėjimo priemonės plėtotę sąžiningai konkuruojant mokėjimo paslaugų teikėjams, bet ir šių paslaugų vartotojų, ypač vartotojų statusą turinčių asmenų, apsaugą, paisant šios direktyvos preambulėje, būtent jos 6 konstatuojamojoje dalyje, pateiktų gairių.

79

Taigi į antrojo klausimo a punktą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 14 punktas turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje apibrėžta „mokėjimo priemone“ laikoma daugiafunkcėje personalizuotoje banko kortelėje įdiegta NFC funkcija, leidžianti atlikti mažos vertės mokėjimus, nurašomus iš su šia kortele susietos banko sąskaitos.

80

Antrojo klausimo b punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2015/2366 63 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad mažos vertės bekontaktis mokėjimas naudojant daugiafunkcės banko kortelės NFC funkciją yra „anonimiškas“ atitinkamos mokėjimo priemonės naudojimas, kaip tai suprantama pagal šią leidžiančią nukrypti nuostatą.

81

Kaip matyti iš Direktyvos 2015/2366 63 straipsnio 1 dalies b punkto, kalbant apie mažos vertės mokėjimo, kaip apibrėžta šios dalies įvadiniame sakinyje, priemones, pažymėtina, kad mokėjimo paslaugų teikėjas gali susitarti su paslaugų vartotoju, kad jie nukryps nuo šiame b punkte išvardytų nuostatų, kai „mokėjimo priemonė naudojama anonimiškai“ arba kai „mokėjimo paslaugų teikėjas dėl kitų priežasčių, susijusių su mokėjimo priemone, negali įrodyti, kad mokėjimo operacija buvo autorizuota“.

82

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad iš Direktyvos 2007/64 53 straipsnio 1 dalies b punkto (dabar – Direktyvos 2015/2366 63 straipsnio 1 dalies b punktas) buvo matyti, jog tam tikros mokėjimo priemonės naudojamos anonimiškai, o tokiais atvejais mokėjimo paslaugų teikėjai neprivalo pateikti atitinkamos operacijos autentiškumo patvirtinimo įrodymo šios pirmosios direktyvos 59 straipsnyje, tapusiame antrosios direktyvos 72 straipsniu, numatytu atveju (2014 m. balandžio 9 d. Sprendimo T-Mobile Austria, C‑616/11, EU:C:2014:242, 34 punktas).

83

Konkrečiai kalbant, pagal Direktyvos 2015/2366 63 straipsnio 1 dalies b punktą mokėjimo paslaugų teikėjui ir jo paslaugų vartotojui leidžiama sudarant sutartis nukrypti, pirma, nuo šios direktyvos 72 straipsnio, pagal kurį paslaugų teikėjas įpareigojamas įrodyti mokėjimo operacijų autentiškumo patvirtinimą ir vykdymą, antra, nuo šios direktyvos 73 straipsnio, kuriame nustatytas paslaugų teikėjo atsakomybės už neautorizuotas mokėjimo operacijas principas, ir, trečia, nuo minėtos direktyvos 74 straipsnio 1 ir 3 dalių, kuriomis iš dalies nukrypstama nuo minėto principo, numatant, kad mokėtojui gali tekti padengti 50 EUR sumos neviršijančius su tokiomis mokėjimo operacijomis susijusius nuostolius, išskyrus tuos atvejus, kai paslaugų teikėjui pranešta apie mokėjimo priemonės praradimą, vagystę ar neteisėtą jos pasisavinimą.

84

Reikia pažymėti, kad dėl savo išimtinio pobūdžio šios direktyvos 63 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas siaurai.

85

Kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Komisija, iš minėto 63 straipsnio 1 dalies b punkto, siejamo su jame nurodytomis nuostatomis, formuluotės matyti, kad abiem atvejais, kai galima pasinaudoti jame numatyta nukrypti leidžiančia nuostata, bendras požymis yra tas, kad mokėjimo paslaugų teikėjas objektyviai negali įrodyti, jog mokėjimo operacija buvo tinkamai autorizuota arba dėl atitinkamos mokėjimo priemonės „anonimiškumo“, arba dėl „kitų su [šia] mokėjimo priemone susijusių priežasčių“.

86

Šiuo atveju siekiant atsakyti į klausimą, ar naudojantis daugiafunkcės banko kortelės NFC funkcija atliktas mokėjimas gali būti laikomas „anonimišku“ naudojimu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2015/2366 63 straipsnio 1 dalies b punktą, reikia atsižvelgti į toliau nurodytas aplinkybes.

87

Viena vertus, nagrinėjama kortelė yra „personalizuota“, kai ji susieta su konkretaus kliento, t. y. „mokėtojo“, kaip jis apibrėžtas šios direktyvos 4 straipsnio 8 punkte, banko sąskaita, ir atlikus mokėjimą naudojantis NFC funkcija sumos nurašomos iš šios sąskaitos. Kita vertus, kad būtų galima atlikti tokį mokėjimą, kurį riboja mažos vertės sumos, reikia tik turėti šią kortelę (tiesa, prieš tai klientas turi tą funkciją aktyvuoti), o autentiškumo patvirtinimas naudojant asmens saugumo duomenis, kaip antai PIN kodą ar parašą, nebūtinas. Iš pastarosios aplinkybės matyti, kad bet kuris asmuo, turintis prieigą prie minėtos kortelės, gali atlikti tokį mokėjimą, neviršydamas leistinos viršutinės ribos, įskaitant ir tokį atvejį, kai nėra sąskaitos turėtojo sutikimo, jei kortelė buvo prarasta, pavogta arba neteisėtai pasisavinta.

88

Šiomis aplinkybėmis svarbu atskirti sąskaitos, iš kurios nurašomos sumos, turėtojo tapatybės nustatymą, kurį tiesiogiai lemia atitinkamos kortelės personalizavimas, ir šio turėtojo galbūt duotą mokėjimo leidimą, kurio negalima patvirtinti vien panaudojus kortelę, kai atitinkamas mokėjimas laikomas atliktu naudojantis NFC funkcija. Iš tiesų sąskaitos turėtojo sutikimas dėl tokio mokėjimo negali išplaukti vien iš aplinkybės, kad kažkas fiziškai turi kortelę, kurioje įdiegta ši funkcija.

89

Vadinasi, NFC funkcijos naudojimas mažoms sumoms mokėti yra „anonimiškas“ naudojimas, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 63 straipsnio 1 dalies b punktą, net jei šią funkciją turinti kortelė susieta su konkretaus kliento banko sąskaita. Iš tiesų tokiu atveju mokėjimo paslaugų teikėjas objektyviai negali nustatyti asmens, sumokėjusio šia priemone, ir atitinkamai patikrinti ar net įrodyti, kad sąskaitos turėtojas tinkamai leido atlikti operaciją.

90

Kaip teigia DenizBank, tokį aiškinimą patvirtina Direktyvos 2015/2366 tikslai, t. y. „sudaryti sąlygas vystytis patogioms naudoti ir prieinamoms mokėjimo priemonėms, naudojamoms mažos rizikos mokėjimams atlikti, pvz., mažos vertės bekontakčiams mokėjimams pardavimo vietoje“, kaip nurodyta šios direktyvos 96 konstatuojamojoje dalyje, ir „sudaryti sąlygas naujoms mokėjimo priemonėms patekti į didesnę rinką ir užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą naudojantis tomis mokėjimo paslaugomis“, kaip nurodyta šios direktyvos 6 konstatuojamojoje dalyje. Be to, šios direktyvos 81 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „mažos vertės mokėjimo priemonės, kurioms neturėtų būti keliami pernelyg dideli reikalavimai, turėtų būti nebrangi ir patogi alternatyvi galimybė perkant pigias prekes ir paslaugas“, pažymint, kad „mokėjimo paslaugų vartotojams turėtų būti užtikrinta atitinkama apsauga“. Iš tiesų ne tik mokėjimo paslaugų teikėjas, bet ir jo klientas, jei to pageidauja ir lieka pakankamai apsaugotas, yra suinteresuotas turėti naujoviškų, greitų ir paprastų naudoti mokėjimo priemonių, kokia yra NFC funkcija.

91

Be to, toks Direktyvos 2015/2366 63 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimas atitinka bendrą šios direktyvos struktūrą, nes, atsižvelgiant į joje nustatytas taisykles, nuoseklu, kad klientas, nusprendęs pasinaudoti supaprastinta mokėjimo priemone be tapatybės nustatymo poreikio atliekant mažos vertės mokėjimus, kaip antai NFC funkcija, turi būti laikomas sutikusiu su galimais sutartyse numatomais paslaugų teikėjo atsakomybės ribojimais, leidžiamais pagal šią nuostatą.

92

Iš tiesų Sąjungos teisės aktų leidėjas, kaip matyti iš minėtos 1 dalies įvadinio sakinio, apribodamas finansinių nuostolių, kuriuos klientas potencialiai turi pats padengti, sumą, pagal šios direktyvos straipsnius, aiškinamus atsižvelgiant į šio sprendimo 90 punkte minėtas konstatuojamąsias dalis, leidžia užtikrinti tokios priemonės teikiamos naudos ir rizikos, ypač vartotojų statusą turintiems vartotojams, pusiausvyrą.

93

Taigi į antrojo klausimo b punktą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2015/2366 63 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad mažos vertės bekontaktis mokėjimas naudojant daugiafunkcės banko kortelės NFC funkciją yra „anonimiškas“ atitinkamos mokėjimo priemonės naudojimas, kaip tai suprantama pagal šią leidžiančią nukrypti nuostatą.

94

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2015/2366 63 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad mokėjimo paslaugų teikėjas, kuris ketina remtis šioje nuostatoje numatyta išimtimi, gali apsiriboti tvirtinimu, kad neįmanoma blokuoti atitinkamos mokėjimo priemonės arba užkirsti kelią tolesniam jos naudojimui, nors, atsižvelgiant į objektyvų turimų techninių žinių lygį, tokio negalėjimo negalima įrodyti.

95

Pagal Direktyvos 2015/2366 63 straipsnio 1 dalies a punktą mokėjimo priemonių, susijusių su mažomis sumomis, apibrėžtomis šios dalies įvadiniame sakinyje, atveju mokėjimo paslaugų teikėjas gali susitarti su jo paslaugų vartotojais, kad jiems nebus taikomi tam tikri tarpusavio įsipareigojimai, t. y. tie, kurie nustatyti a punkte išvardytose nuostatose, „jei negalima mokėjimo priemonės“, dėl kurios sudaryta bendroji sutartis, „blokuoti“ arba „užkirsti kelią [šią priemonę] toliau naudoti“.

96

Iš šio 63 straipsnio 1 dalies a punkto formuluotės aišku, kad šioje nuostatoje numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos įgyvendinimas siejamas su konstatavimu, jog nagrinėjamai mokėjimo priemonei būdinga tai, kad jos negalima užblokuoti arba užkirsti kelią tolesniam naudojimui.

97

Be to, Direktyvos 2007/64 53 straipsnio 1 dalies a punkte, kurį atitinka Direktyvos 2015/2366 63 straipsnio 1 dalies a punktas, buvo numatyta, kad jame įtvirtinta leidžianti nukrypti nuostata taikoma konkrečiu atveju, kai „mokėjimo priemonė neleidžia blokuoti arba užkirsti kelio ją kitaip naudoti“.

98

Vadinasi, mokėjimo paslaugų teikėjas, kuris nori pasinaudoti Direktyvos 2015/2366 63 straipsnio 1 dalies a punkte suteikta galimybe, siekdamas išvengti įsipareigojimų vykdymo, negali bendrojoje sutartyje dėl atitinkamos mokėjimo priemonės tik nurodyti, kad yra nepajėgus jos blokuoti arba užkirsti kelią tolesniam naudojimui. Šis paslaugų teikėjas ginčo atveju privalo įrodyti, kad minėta priemonė dėl techninių priežasčių niekaip neleidžia jos blokuoti arba užkirsti kelio tolesniam naudojimui. Jei teismas, į kurį kreiptasi, mano, kad fiziškai buvo įmanoma blokuoti arba užkirsti kelią tokiam naudojimui, atsižvelgiant į objektyviai prieinamas technines žinias, tačiau paslaugų teikėjas šiomis žiniomis nepasinaudojo, 63 straipsnio 1 dalies a punktas negali būti taikomas jo naudai.

99

Tokį Direktyvos 2015/2366 63 straipsnio 1 dalies a punkto formuluotės aiškinimą patvirtina sisteminis ir teleologinis šios nuostatos aiškinimas.

100

Kalbant apie Direktyvos 2015/2366 bendrą struktūrą, reikia priminti, kad pagal jos 63 straipsnio 1 dalies a punktą mokėjimo paslaugų teikėjui ir jo paslaugų vartotojui leidžiama susitarus nukrypti nuo pareigų, kylančių, pirma, pagal šios direktyvos 69 straipsnio 1 dalies b punktą, kuriame vartotojas įpareigojamas nedelsiant pranešti paslaugų teikėjui apie atitinkamos mokėjimo priemonės praradimą, vagystę, neteisėtą nusavinimą ar bet kokį neautorizuotą jos naudojimą, antra, pagal šios direktyvos 70 straipsnio 1 dalies c ir d punktus, kuriuose reikalaujama, kad paslaugų teikėjas vartotojui suteiktų galimybę nemokamai pateikti šį pranešimą arba pareikalauti, kad tos mokėjimo priemonės blokavimas būtų panaikintas, ir, trečia, pagal šios direktyvos 74 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta, kad mokėtojui, išskyrus atvejus, kai jis veikė nesąžiningai, netenka atsakomybė už jokias finansines pasekmes, atsiradusias dėl prarastos, pavogtos ar neteisėtai pasisavintos mokėjimo priemonės naudojimo po to, kai jis pateikė pranešimą.

101

Kadangi Direktyvos 2015/2366 63 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta kitų taisyklių, išplaukiančių iš ankstesniame punkte nurodytų nuostatų, išimtis, jis turi būti aiškinamas siaurai, todėl šios nuostatos taikymo sąlygos negali būti aiškinamos taip, kad panaikinama paprastai asmeniui, kuris remiasi šia išimtimi, tenkanti įrodinėjimo našta ir taip šis asmuo išvengia žalingų pasekmių, galinčių kilti dėl minėtų taisyklių taikymo.

102

Dėl Direktyvos 2015/2366 tikslų reikia pažymėti, kad, be kita ko, iš direktyvos 6, 53 ir 63 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ja siekiama apsaugoti mokėjimo paslaugų vartotojus ir ypač užtikrinti aukšto lygio apsaugą vartotojų statusą turintiems mokėjimo paslaugų vartotojams (dėl Direktyvos 2007/64 žr. 2017 m. sausio 25 d. Sprendimo BAWAG, C‑375/15, EU:C:2017:38, 45 punktą ir 2020 m. balandžio 2 d. Sprendimo PrivatBank, C‑480/18, EU:C:2020:274, 66 punktą).

103

Be to, Direktyvos 2015/2366 91 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad tokių paslaugų teikėjai yra atsakingi už saugumo priemones, kurios turi būti proporcingos su šiomis paslaugomis susijusiai rizikai, ir, kaip matyti iš šios direktyvos 95 straipsnio, jie privalo nustatyti atitinkamų rizikos mažinimo priemonių sistemą ir veiksmingas incidentų valdymo procedūras. Nors atrodo, kad minėtos direktyvos 96 konstatuojamojoje dalyje šiek tiek sušvelninami šie įpareigojimai, kiek tai susiję su „mažos vertės bekontakčiais mokėjimais pardavimo vietoje“, vis dėlto joje nepaneigiamas mokėjimo paslaugų teikėjų atsakomybės saugumo srityje principas, pažymint, kad „techniniuose reguliavimo standartuose reikėtų nurodyti saugumo reikalavimo taikymo išimtis“, kaip tai numatyta tos pačios direktyvos 98 straipsnyje. Be to, Deleguotojo reglamento 2018/389 2 ir 11 straipsniuose, siejamuose su jo 9 ir 11 konstatuojamosiomis dalimis, nustatyta, kiek tokie paslaugų teikėjai gali nukrypti nuo griežto autentiškumo patvirtinimo taisyklės tokių bekontakčių mokėjimų atvejais.

104

Kaip savo išvados 60 ir 61 punktuose pažymi generalinis advokatas, jei mokėjimo paslaugų teikėjas galėtų būti atleistas nuo atsakomybės paprasčiausiai teigdamas, kad neturi galimybės blokuoti mokėjimo priemonės arba užkirsti kelią tolesniam jos naudojimui, jis galėtų lengvai, pateikdamas techniškai nekokybišką pasiūlymą, savo paslaugų vartotojui primesti riziką, susijusią su neautorizuotais mokėjimais. Toks šios rizikos ir su ja susijusių žalingų pasekmių perkėlimas neatitiktų nei mokėjimo paslaugų vartotojų ir konkrečiai turinčių vartotojų statusą apsaugos tikslo, nei taisyklės, pagal kurią mokėjimo paslaugų teikėjai prisiima atsakomybę dėl tinkamų saugumo priemonių, kuriais grindžiama Direktyvoje 2015/2366 nustatyta sistema.

105

Tokio Direktyvos 2015/2366 63 straipsnio 1 dalies a punkto aiškinimo negali paneigti DenizBank argumentai, kad tokia analizė pakenktų naujų komercinių modelių mažos vertės mokėjimo paslaugų srityje plėtrai ir pažeistų paslaugų teikėjų laisvę siūlyti mokėjimo kortelę, dėl kurios paprasčiausiai nurodoma, kad jos negalima užblokuoti, nelygu priežastys. Iš tiesų šie argumentai prieštarauja ne tik šios nuostatos formuluotei, bet ir šios direktyvos bendrai struktūrai ir teisės akto, kurių dalis ji yra, tikslams.

106

Taigi į trečiąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2015/2366 63 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad mokėjimo paslaugų teikėjas, kuris ketina remtis šioje nuostatoje numatyta išimtimi, negali apsiriboti tvirtinimu, kad neįmanoma blokuoti atitinkamos mokėjimo priemonės arba užkirsti kelią tolesniam jos naudojimui, nors, atsižvelgiant į objektyvų turimų techninių žinių lygį, tokio negalėjimo negalima įrodyti.

107

Savo rašytinėse pastabose DenizBank iš esmės prašė, kad Teisingumo Teismas apribotų savo sprendimo veikimą laiko atžvilgiu, ypač tuo atveju, jei nuspręstų, kad personalizuotos daugiafunkcės banko kortelės NFC funkcija nėra „mokėjimo priemonė“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 14 punktą. Grįsdama šį prašymą ji nurodė rimtas finansines pasekmes, kurių galėtų sukelti teismo sprendimas, ir tai, kad atitinkamos įmonės galėjo teisėtai tikėtis kitokio aiškinimo.

108

Reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją tik išimtiniais atvejais Teisingumo Teismas, taikydamas bendrąjį teisinio saugumo principą, kuris yra Sąjungos teisės sistemos dalis, gali apriboti suinteresuotųjų asmenų galimybę pasinaudoti jo išaiškinta norma, ginčijant sąžiningai sukurtus teisinius santykius. Kad būtų galima nuspręsti dėl tokio apribojimo, turi būti tenkinami du esminiai kriterijai, t. y. būtinas suinteresuotųjų asmenų sąžiningumas ir didelių sunkumų rizika (šiuo klausimu žr. 2019 m. liepos 10 d. Sprendimo WESTbahn Management, C‑210/18, EU:C:2019:586, 45 punktą ir 2019 m. spalio 3 d. Sprendimo Schuch-Ghannadan, C‑274/18, EU:C:2019:828, 61 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

109

Be to, svarbu pažymėti, kad DenizBank prašymas buvo pateiktas tik tuo atveju, jei Teisingumo Teismas neigiamai atsakytų į antrojo klausimo a punktą, o šiuo atveju taip nėra. Bet kuriuo atveju DenizBank nepateikė jokių konkrečių ir tikslių įrodymų, galinčių patvirtinti jos prašymo pagrįstumą, nes ji tik pateikia bendro pobūdžio argumentus.

110

Darytina išvada, kad nereikia riboti šio sprendimo veikimo laiko atžvilgiu.

111

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti tas teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: