1

Apeliaciniu skundu Deutsche Telekom AG prašo panaikinti 2018 m. gruodžio 13 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Deutsche Telekom / Komisija (T‑827/14, EU:T:2018:930; toliau – skundžiamas sprendimas); juo šis iš dalies atmetė apeliantės ieškinį, kuriuo visų pirma buvo siekiama visiškai arba iš dalies panaikinti 2014 m. spalio 15 d. Komisijos sprendimą C(2014) 7465 final dėl bylos nagrinėjimo pagal SESV 102 straipsnį ir EEE susitarimo 54 straipsnį (byla AT.39523 – Slovak Telekom), ištaisytą 2014 m. gruodžio 16 d. Komisijos sprendimu C(2014) 10119 final ir 2015 m. balandžio 17 d. Komisijos sprendimu C(2015) 2484 final (toliau – ginčijamas sprendimas), kiek jis susijęs su apeliante, ir, nepatenkinus pirmojo reikalavimo, panaikinti minėtu sprendimu apeliantei skirtas baudas arba sumažinti jų dydį.

2

2000 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2887/2000 dėl atsietos prieigos prie vietinės linijos (OL L 336, 2000, p. 4; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 26 t., p. 83) 3, 6 ir 7 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

3

Šio reglamento 1 straipsnyje „Tikslas ir taikymo sritis“ nurodyta:

„1.   Šio reglamento tikslas – sustiprinti konkurenciją ir skatinti technologines naujoves vietinės prieigos rinkoje sudarant tarp valstybių narių suderintas sąlygas atsietai prieigai prie vietinės linijos, skatinti konkurenciją teikiant platų elektroninio ryšio paslaugų asortimentą.

2.   Šis reglamentas taikomas atsietai prieigai prie vietinės linijos ir su tuo susijusiems notifikuotojo operatoriaus įrenginiams ir patalpoms, kaip apibrėžta 2 straipsnio a punkte.

<…>“

4

Minėto reglamento 2 straipsnyje pateikiamos tokios sąvokų apibrėžtys:

„<…>

<…>

<…>“

5

To paties reglamento 3 straipsnyje nustatyta:

„1.   Notifikuotieji operatoriai nuo 2000 m. gruodžio 31 d. skelbia ir nuolat atnaujina orientacinį pasiūlymą suteikti atsietą prieigą prie jų vietinių linijų ir susijusias patalpas ir įrenginius, kuriame turi būti bent priede išvardyti dalykai. Pasiūlymas turėtų būti pakankamai atsietas, kad nuomininkui nereikėtų mokėti už tuos tinklo elementus ar priemones, kurie nėra būtini jo paslaugų teikimui, ir jame turėtų būti apibūdinti pasiūlymo komponentai bei nurodytos sąlygos, įskaitant nuomos mokestį.

2.   Notifikuotasis operatorius nuo 2000 m. gruodžio 31 [d.] turi patenkinti pagrįstus nuomininkų reikalavimus suteikti jiems atsietą prieigą prie vietinės linijos ir susijusias patalpas ir įrenginius skaidriomis, sąžiningomis ir nediskriminuojančiomis sąlygomis. Prašymai atmetami tik dėl objektyvių kriterijų, susijusių su techninėmis galimybėmis ar būtinybe išlaikyti tinklo vientisumą. <…> Notifikuotieji operatoriai nuomininkus aprūpina patalpomis ir įrenginiais, lygiaverčiais patalpoms ir įrenginiams, kuriais jie aprūpina savo tarnybas ar asocijuotas kompanijas, bei sudaro tokias pačias sąlygas ir tam pačiam laikui.

<…>“

6

Remiantis 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/140/EB, iš dalies keičiančios Direktyvą 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos, Direktyvą 2002/19/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimo ir prieigos prie jų ir Direktyvą 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (OL L 337, 2009, p. 37), 4 ir 6 straipsniais, Reglamentas Nr. 2887/2000 buvo panaikintas nuo 2009 m. gruodžio 19 d.

7

2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų Direktyva) (OL L 108, 2002, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 349), iš dalies pakeistos Direktyva 2009/140 (OL L 337, 2009, p. 37), 8 straipsnyje numatyta:

„<…>

2.   Nacionalinės reguliavimo institucijos skatina konkurenciją elektroninių ryšių tinklų, elektroninių ryšių paslaugų ir susijusių priemonių bei paslaugų teikimo srityje, inter alia,:

<…>

<…>

5.   Siekdamos 2, 3 ir 4 dalyse nurodytų politikos tikslų, nacionalinės reguliavimo institucijos taiko objektyvius, skaidrius, nediskriminacinius ir proporcingus reguliavimo principus, inter alia:

<…>

8

Skundžiamo sprendimo 1–53 punktuose išdėstytas ginčo aplinkybes galima apibendrinti taip, kaip nurodyta toliau.

9

Apeliantė yra Vokietijos telekomunikacijų rinkos senbuvė ir Deutsche Telekom grupei vadovaujanti bendrovė. Laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 12 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. apeliantei priklausė 51 % Slovakijos telekomunikacijų rinkos senbuvės Slovak Telekom a.s. (toliau – ST) kapitalo.

10

ST, kuri iki 2000 m. turėjo teisinį monopolį Slovakijos telekomunikacijų rinkoje, yra didžiausia telekomunikacijų operatorė ir plačiajuostės prieigos teikėja Slovakijoje. ST variniai ir judriojo ryšio tinklai apima beveik visą Slovakijos teritoriją.

11

Atlikusi rinkos analizę Slovakijos telekomunikacijų reguliavimo institucija (toliau – TUSR) 2005 m. nusprendė, kad ST yra operatorė, turinti didelę įtaką didmeninėje atsietos prieigos prie vietinės linijos rinkoje, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 2887/2000.

12

Taigi TUSR įpareigojo ST, be kita ko, patenkinti visus tinkamais ir pagrįstais laikomus prašymus suteikti atsietą prieigą prie jos vietinės linijos, kad tuo pasinaudodami alternatyvieji operatoriai galėtų teikti savo paslaugas masinėje Slovakijos prieigos prie fiksuoto plačiajuosčio interneto paslaugų mažmeninėje rinkoje. Siekdama įvykdyti šią pareigą ST paskelbė savo orientacinį pasiūlymą dėl atsiejimo, jame buvo apibrėžtos prieigos prie jos vietinės linijos sutarties ir techninės sąlygos.

13

Atlikusi ex officio tyrimą, susijusį, be kita ko, su atsietos prieigos prie ST vietinės linijos sąlygomis, ST ir apeliantei atitinkamai 2012 m. gegužės 7 ir 8 d. išsiuntusi pranešimą apie prieštaravimus, pateikusi pasiūlymą dėl įsipareigojimų ir pasikeitusi įvairiais raštais bei dalyvavusi susitikimuose Komisija 2014 m. spalio 15 d. priėmė ginčijamą sprendimą.

14

Šiame sprendime Komisija nusprendė, kad įmonė, kurią sudaro ST ir apeliantė, laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 12 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. padarė vieną ir tęstinį SESV 102 straipsnio ir 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo (OL L 1, 1994, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 52 t., p. 3) 54 straipsnio pažeidimą, kiek tai susiję su prieigos prie plačiajuosčio interneto paslaugomis Slovakijoje.

15

Visų pirma ji pažymėjo, kad ST vietinės linijos tinklas galėjo būti naudojamas prieigos prie plačiajuosčio interneto paslaugoms teikti atsiejus jos linijas ir kad 2005–2010 m. šis tinklas apėmė 75,7 % visų Slovakijos namų ūkių. Tačiau tuo laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 18 d. tik kelis kartus buvo suteikta atsieta prieiga prie ST vietinių linijų ir šias linijas naudojo tik vienas alternatyvusis operatorius, siekdamas teikti įmonėms mažmenines labai didelės spartos plačiajuosčio interneto paslaugas.

16

Komisijos teigimu, įmonės, kurią sudaro apeliantė ir ST, padarytą pažeidimą sudarė, pirma, informacijos, susijusios su tinklu, reikalingos siekiant suteikti atsietą prieigą prie vietinių linijų, nuslėpimas nuo alternatyviųjų operatorių, antra, ST pareigų dėl atsietos prieigos prie vietinių linijų taikymo apimties sumažinimas, trečia, nesąžiningų sąlygų dėl paslaugų teikimo bendroje vietoje, kvalifikavimo, prognozių, remonto ir banko garantijų nustatymas ST orientaciniame pasiūlyme dėl atsiejimo ir, ketvirta, nesąžiningų tarifų, kurie neleidžia tiek pat, kiek ST, produktyviam operatoriui, pasinaudojant didmenine prieiga prie atsietų šio operatoriaus vietinių linijų, nenuostolingai teikti mažmenines paslaugas, taikymas.

17

Ginčijamu sprendimu Komisija už šį pažeidimą skyrė, pirma, apeliantei ir ST – solidariai 38838000 EUR baudą ir, antra, apeliantei –31070000 EUR baudą.

18

2014 m. gruodžio 24 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo apeliantės ieškinį; juo ši visų pirma prašė visiškai arba iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą ir, nepatenkinus šio reikalavimo, panaikinti jai skirtas baudas arba sumažinti jų dydį.

19

Grįsdama šį ieškinį apeliantė nurodė penkis pagrindus, grindžiamus, pirma, faktinėmis ir teisės klaidomis taikant SESV 102 straipsnį, kiek tai susiję su ST piktnaudžiavimu, ir teisės į gynybą pažeidimu, antra, teisės ir faktinėmis klaidomis, kiek tai susiję su ST piktnaudžiavimo trukme, trečia, teisės ir faktinėmis klaidomis, kiek tai susiję su tuo, kad apeliantei priskirtas ST piktnaudžiavimas, nes Komisija neįrodė, kad apeliantė faktiškai darė lemiamą įtaką ST, ketvirta, sąvokos „įmonė“, kaip ji suprantama pagal Sąjungos teisę, neteisingu taikymu, bausmių individualizavimo principo pažeidimu ir motyvų trūkumu ir, penkta, klaidomis apskaičiuojant baudos, už kurios sumokėjimą apeliantė ir ST pripažintos solidariai atsakingomis, dydį.

20

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė visus apeliantės nurodytus ieškinio pagrindus, išskyrus, pirma, antrąjį pagrindą, kurį jis iš dalies pripažino pagrįstu dėl to, kad Komisija neįrodė, jog ST vykdė veiksmus, dėl kurių buvo mažinamos maržos laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 12 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d., ir, antra, ketvirtąjį pagrindą, kurį jis pripažino pagrįstu, nes ginčijamame sprendime Komisija klaidingai aiškino sąvoką „įmonė“, kaip ji suprantama pagal Sąjungos teisę, nurodydama apeliantei sumokėti baudą, kurios dydis buvo apskaičiuotas atgrasymo sumetimais pritaikius dauginimo koeficientą 1,2. Todėl Bendrasis Teismas iš dalies panaikino ginčijamą sprendimą ir paskyrė 38061963 EUR baudą, už kurios sumokėjimą ST ir apeliantė buvo pripažintos solidariai atsakingomis, ir 19030981 EUR baudą, už kurios sumokėjimą buvo pripažinta atsakinga tik apeliantė. Likusią ieškinio dalį Bendrasis Teismas atmetė.

21

Konkrečiai kalbant, pirmojo ieškinio pagrindo pirmoje dalyje apeliantė kaltino Komisiją tuo, kad siekdama įrodyti ST piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi dėl prieigos prie jos tinklo, kurią ji suteikė alternatyviesiems operatoriams, sąlygų, Komisija klaidingai neišnagrinėjo sąlygos, susijusios su tokios prieigos būtinumu, kad šie operatoriai galėtų vykdyti savo veiklą, kaip numatyta 1998 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Bronner (C‑7/97, EU:C:1998:569; toliau – Sprendimas Bronner) 41 punkte. Bendrasis Teismas atmetė šią pirmojo pagrindo pirmą dalį skundžiamo sprendimo 92–116 punktuose ir iš esmės nusprendė, kad šioje byloje taikytini telekomunikacijų sektorių reglamentuojantys teisės aktai yra reikšmingas SESV 102 straipsnio taikymo elementas ir kad minėtuose teisės aktuose pripažįstama, jog prieiga prie ST vietinės linijos yra būtina, siekiant sudaryti sąlygas atsirasti ir vystytis veiksmingai konkurencijai Slovakijos plačiajuosčio interneto paslaugų rinkoje, todėl Komisijai nebereikėjo įrodyti, kad tokia prieiga iš tiesų būtina.

22

Pirmojo ieškinio pagrindo antroje dalyje apeliantė teigė, kad jos teisė būti išklausytai buvo pažeista, nes, pirma, ji gavo galimybę susipažinti su tam tikra informacija, į kurią buvo atsižvelgta apskaičiuojant maržų mažinimą, tik per 2014 m. rugsėjo 29 d. susitikimą ir, antra, jai buvo suteiktas labai trumpas terminas pareikšti savo nuomonę dėl šios informacijos. Bendrasis Teismas atmetė šią antrą dalį skundžiamo sprendimo 123–145 punktuose, iš esmės nusprendęs, kad nagrinėjama informacija nepakeitė ginčijamame sprendime prieš ST ir apeliantę pareikštų prieštaravimų pobūdžio ir nenurodė faktinių aplinkybių, kurių jos neturėjo galimybės ginčyti.

23

Trečiasis apeliantės ieškinio pagrindas, be kita ko, buvo grindžiamas tuo, kad Komisija padarė teisės ir faktinių klaidų, priskirdama apeliantei ST elgesį, remdamasi tuo, kad ji turėjo galimybę daryti lemiamą įtaką šiai bendrovei, ir padariusi prielaidą, kad ji iš tikrųjų darė tokią įtaką minėtai bendrovei, bet to neįrodžiusi. Bendrasis Teismas atmetė šiuos argumentus skundžiamo sprendimo 227–473 punktuose, visų pirma motyvuodamas tuo, kad patronuojančiosios bendrovės faktinę lemiamą įtaką patronuojamosios bendrovės elgesiui galima nustatyti remiantis nuoseklių aplinkybių visuma ir kad taip buvo ginčijamame sprendime, nes Komisija, be kita ko, atkreipė dėmesį į tai, kad ST valdyboje dalyvavo apeliantės vadovai, ST galėjo naudotis apeliantės komandiruotais darbuotojais, taip pat reguliariai pateikinėjo apeliantei ataskaitas apie patronuojamosios bendrovės komercinę politiką. Bendrasis Teismas nusprendė, kad išnagrinėjus apeliantę ir ST siejančius ekonominius, organizacinius ir teisinius ryšius buvo galima nustatyti, kad apeliantė apibrėžė ST bendrą strategiją Slovakijos prieigos prie plačiajuosčio interneto paslaugų rinkoje.

24

Apeliaciniu skundu apeliantė Teisingumo Teismo prašo:

25

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

26

Grįsdama apeliacinį skundą apeliantė nurodo keturis pagrindus. Pirmasis pagrindas grindžiamas klaidingu principo, pagal kurį tam, kad atsisakymu suteikti prieigą būtų piktnaudžiaujama, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį, minėta prieiga turi būti „būtina“ prašymą pateikusiam asmeniui, aiškinimu ir taikymu. Antrasis pagrindas grindžiamas klaidingu principo, pagal kurį tam, kad patronuojančiajai bendrovei būtų priskirtas patronuojamosios bendrovės padarytas pažeidimas, pirmoji turi iš tikrųjų daryti lemiamą įtaką antrajai, aiškinimu ir taikymu. Trečiasis pagrindas grindžiamas klaidingu principo, pagal kurį tam, kad patronuojančiajai bendrovei būtų priskirtas patronuojamosios bendrovės padarytas pažeidimas, patronuojamoji bendrovė iš esmės turi būti vykdžiusi patronuojančiosios bendrovės nurodymus, taikymu. Ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas grindžiamas apeliantės teisės būti išklausytai pažeidimu.

27

Be to, apeliantė prašo leisti pasinaudoti tuo, kad Teisingumo Teismas potencialiai priims palankų sprendimą susijusioje byloje C‑165/19 P, kurioje nagrinėjamas ST apeliacinis skundas dėl 2018 m. gruodžio 13 d. Bendrojo Teismo sprendimo Slovak Telekom / Komisija (T‑851/14, EU:T:2018:929).

28

Apeliantė mano, kad skundžiamo sprendimo 86–115 punktuose Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad Komisija neprivalėjo įrodyti prieigos prie ST vietinės linijos būtinumo alternatyviesiems operatoriams, siekiant šios bendrovės prieigos apribojimus pripažinti „piktnaudžiavimu“, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį.

29

Apeliantės teigimu, skundžiamo sprendimo 97, 98, 101 ir 103 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad Sprendime Bronner nustatyti kriterijai šioje byloje netaikytini, motyvuodamas tuo, kad teisės aktuose ST jau buvo nustatyta pareiga suteikti prieigą prie savo vietinės linijos. Minėta pareiga negali pakeisti Sprendime Bronner nurodyto prieigos būtinumo dėl toliau nurodytų priežasčių.

30

Pirma, teisės aktuose nustatyta pareiga suteikti prieigą ir šios prieigos būtinumas yra atskiri klausimai. Nustatydama ST pareigą suteikti prieigą prie savo vietinės linijos TUSR atsižvelgė tik į ankstesnę ST padėtį didmeninėje atsietos prieigos prie vietinės linijos rinkoje. Ji nenagrinėjo, ar ši prieiga yra būtina vykdyti veiklai galutinės grandies rinkoje, todėl nenustatė, kiek atsieta prieiga prie vietinės linijos galėjo būti pakeista atskiros alternatyvios infrastruktūros sukūrimu. Kita vertus, nagrinėjant, ar tokia prieiga yra „būtina“, kaip tai suprantama pagal Sprendimą Bronner, svarbu išsiaiškinti, ar egzistuoja faktinė arba potenciali minėtos prieigos alternatyva. Bendrajame Teisme apeliantė įrodė, kad taip yra nagrinėjamu atveju.

31

Antra, teisės akte nustatyta pareiga suteikti prieigą, skirtingai nei įmonės pripažinimas kalta piktnaudžiavus dominuojančia padėtimi, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį, nustatyta ex ante. Tai reiškia, kad esminės išvados, pagrindžiančios šią pareigą, gali greitai pasirodyti pasenusios. Tai ypač pasakytina apie telekomunikacijų paslaugų rinkas, kurios vystosi labai sparčiai.

32

Trečia, teisės akte nustatyta pareiga suteikti prieigą grindžiama ekstrapoliacija, o piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį, turėtų būti konstatuotas konkrečiai išnagrinėjus, be kita ko, prieigos prie vietinės linijos būtinumą.

33

Ketvirta, teisės aktais telekomunikacijų srityje ir Sprendime Bronner nustatytais kriterijais siekiama skirtingų tikslų. Nacionalinių reguliavimo institucijų, kompetentingų telekomunikacijų srityje, užduotis yra ne tik skatinti konkurenciją, bet ir prisidėti prie vidaus rinkos plėtros bei palaikyti piliečių interesus. Toks požiūris atsispindi 2010 m. spalio 14 d. Sprendime Deutsche Telekom / Komisija (C‑280/08 P, EU:C:2010:603), kurį Bendrasis Teismas nurodė skundžiamo sprendimo 97 punkte.

34

Be to, apeliantė mano, kad negalima atsisakyti atlikti konkretų prieigos prie vietinės linijos būtinumo tyrimą, jeigu egzistuoja teisės akte nustatyta pareiga suteikti prieigą, nes tai palengvintų piktnaudžiavimo konstatavimą, o Teisingumo Teismo jurisprudencija netektų prasmės.

35

Be to, priešingai, nei skundžiamo sprendimo 106–112 punktuose nusprendė Bendrasis Teismas, netiesioginis atsisakymas suteikti prieigą prie vietinės linijos, kuriuo kaltinama ST, nesiskiria nuo to, dėl kurio priimtas Sprendimas Bronner, todėl, kad: abiem atvejais infrastruktūros savininkas buvo teisėtai suinteresuotas apsaugoti savo investicijas; būtų sudėtinga atskirti abi atsisakymo suteikti prieigą formas ir mažiau sunkus pažeidimas – netiesioginis atsisakymas suteikti prieigą – būtų lengviau įrodomas nei sunkesnis pažeidimas – tiesioginis atsisakymas suteikti prieigą.

36

Galiausiai 2011 m. vasario 17 d. Sprendimo TeliaSonera Sverige (C‑52/09, EU:C:2011:83; toliau – Sprendimas TeliaSonera) 55 punkte Teisingumo Teismo vartota formuluotė neleidžia daryti išvados, kad Sprendimo Bronner kriterijai netaikomi netiesioginiam atsisakymui suteikti prieigą.

37

Komisija iš esmės mano, kad ginčijamame sprendime konstatuotas piktnaudžiavimas iš esmės skiriasi nuo Sprendime Bronner nagrinėto piktnaudžiavimo, todėl pastarajame sprendime nurodyti kriterijai netaikytini šioje byloje.

38

Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantė, t. y. ST patronuojančioji bendrovė, kuriai buvo priskirtas ST elgesys, kritikuoja, be kita ko, skundžiamo sprendimo 86–115 punktus, kuriuose Bendrasis Teismas patvirtino ginčijamo sprendimo pagrįstumą, nes Komisija neturėjo įrodyti alternatyviųjų operatorių prieigos prie ST vietinės linijos tinklo būtinumo, kad galėtų pripažinti jos veiksmus „piktnaudžiavimu“; veiksmus, kuriuos ši institucija ginčijamo sprendimo 365 konstatuojamojoje dalyje pripažino netiesioginiu atsisakymu suteikti prieigą, pirma, nuslepiant nuo alternatyviųjų operatorių informaciją, susijusią su savo tinklu, reikalingą suteikiant atsietą prieigą prie jos vietinės linijos, antra, sumažinant savo pareigas, susijusias su atsiejimu, kylančias iš taikomų teisės aktų, ir, trečia, nustatant orientaciniame pasiūlyme tam tikras nesąžiningas sąlygas dėl atsiejimo (toliau – ginčijami veiksmai).

39

Visų pirma skundžiamo sprendimo 101 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į tai, jog telekomunikacijų srityje taikomuose teisės aktuose aiškiai nustatyta, kad prieiga prie ST vietinės linijos yra būtina siekiant sudaryti sąlygas susidaryti ir vystytis veiksmingai konkurencijai Slovakijos plačiajuosčio interneto paslaugų rinkoje, nėra reikalaujama, kad Komisija įrodytų, jog tokia prieiga tikrai buvo būtina, kaip tai suprantama pagal Sprendimo Bronner 41 punkte numatytą paskutinę sąlygą. Skundžiamo sprendimo 106–114 punktuose jis iš esmės pridūrė, kad iš Sprendimo Bronner kylančios sąlygos, konkrečiai sąlyga, susijusi su dominuojančią padėtį užimančios įmonės paslaugos ar infrastruktūros būtinumu, netaikomos kitiems nei atsisakymas suteikti prieigą veiksmams, kaip antai ginčijamiems veiksmams.

40

Siekiant įvertinti, ar šiuose argumentuose padaryta teisės klaida, kaip teigia apeliantė, reikia priminti, kad pagal SESV 102 straipsnį draudžiama, kiek tai gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, tai, kad viena ar kelios įmonės piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi vidaus rinkoje arba didelėje jos dalyje. Taigi dominuojančią padėtį užimanti įmonė turi ypatingą pareigą savo elgesiu nepadaryti žalos veiksmingai ir neiškreiptai konkurencijai vidaus rinkoje (2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Generics (UK) ir kt., C‑307/18, EU:C:2020:52, 153 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

41

Remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, sąvoka „piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi“, kaip ji suprantama pagal SESV 102 straipsnį, yra objektyvi ir susijusi su dominuojančią padėtį užimančios įmonės elgesiu rinkoje, kurioje būtent dėl šios įmonės buvimo konkurencija jau yra sumažėjusi, kai tokiu elgesiu, naudojant kitokias priemones nei lemiančias įprastą ūkio subjektų prekių ar paslaugų konkurenciją, sudaromos kliūtys išlaikyti rinkoje dar esančią konkurenciją ar šios konkurencijos plėtrai (2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Generics (UK) ir kt., C‑307/18, EU:C:2020:52, 148 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

42

Dominuojančios įmonės veiksmų piktnaudžiaujamojo pobūdžio vertinimas pagal SESV 102 straipsnį turi būti atliekamas atsižvelgiant į visas konkrečias bylos aplinkybes (šiuo klausimu žr. Sprendimo TeliaSonera 68 punktą, 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Post Danmark, C‑23/14, EU:C:2015:651, 68 punktą ir 2018 m. balandžio 19 d. Sprendimo MEO – Serviços de Comunicações e Multimédia, C‑525/16, EU:C:2018:270, 27 ir 28 punktus).

43

Kaip matyti iš Sprendimo Bronner 37 punkto, byla, kurioje tas sprendimas buvo priimtas, buvo susijusi su klausimu, ar vienintelės pristatymo į namus nacionalinės sistemos, egzistuojančios valstybės narės teritorijoje, savininko, kuris šią sistemą naudoja platindamas savo dienraščius, atsisakymas leisti konkuruojančiam leidėjui pasinaudoti šia sistema, yra piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį, nes dėl šio atsisakymo minėtas konkuruojantis leidėjas netektų platinimo būdo, kuris laikomas būtinu siekiant parduoti jo prekes.

44

Atsakydamas į šį klausimą Teisingumo Teismas minėto sprendimo 41 punkte nusprendė, kad šis atsisakymas būtų laikomas piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi, jei atsisakymas leisti naudotis pristatymo į namus paslauga ne tik galėtų pašalinti bet kokią paslaugos prašančio asmens sudaromą konkurenciją dienraščių rinkoje ir tokio atsisakymo nebūtų galima objektyviai pateisinti, bet ir jei pati paslauga būtų būtina jo veiklai vykdyti, nes tokiai pristatymo į namus sistemai nėra faktinės ar potencialios alternatyvos.

45

Šių sąlygų nustatymas buvo pateisinamas tos bylos aplinkybėmis, t. y. dominuojančios įmonės atsisakymu suteikti konkurentui prieigą prie infrastruktūros, kurią ji sukūrė savo veiklai, o ne kitais veiksmais.

46

Šiuo klausimu, kaip savo išvados 68, 73 ir 74 punktuose iš esmės nurodė generalinis advokatas, konstatavus, kad dominuojančią padėtį užimanti įmonė, atsisakiusi sudaryti sutartį su konkurentu, piktnaudžiavo savo padėtimi, tokia įmonė būtų priversta sudaryti sutartį su šiuo konkurentu. Tokia pareiga ypač riboja dominuojančią padėtį užimančios įmonės laisvę sudaryti sutartį ir teisę į nuosavybę, nes net ir dominuojančią padėtį užimanti įmonė iš esmės gali atsisakyti sudaryti sutartį ir atsisakyti leisti naudotis infrastruktūra, kurią ji sukūrė savo poreikiams tenkinti (pagal analogiją žr. 1988 m. spalio 5 d. Sprendimo Volvo, 238/87, EU:C:1988:477, 8 punktą).

47

Be to, nors įmonės pripažinimas kalta dėl to, kad ji piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi, atsisakydama sudaryti sutartį su konkurentu, trumpuoju laikotarpiu skatina konkurenciją, vis dėlto ilgainiui konkurencijai ir vartotojams paprastai naudinga tai, kad bendrovei leidžiama tik savo poreikiams naudoti infrastruktūrą, kurią ji sukūrė savo veiklai. Iš tiesų, jeigu būtų pernelyg lengvai leidžiama naudotis gamybos, pirkimo ar paskirstymo įranga, konkurentams nebūtų paskatų kurti konkuruojančią įrangą. Be to, dominuojanti įmonė būtų mažiau pasirengusi investuoti į efektyvią įrangą, jeigu ji paprasčiausiu konkurentų prašymu galėtų būti priversta su jais dalytis iš jos investicijų gautu pelnu.

48

Taigi, jeigu dominuojančią padėtį užimanti įmonė atsisako suteikti prieigą prie infrastruktūros, kurią ji sukūrė savo veiklos reikmėms, sprendimas įpareigoti šią įmonę suteikti tokią prieigą konkurencijos politikos požiūriu gali būti pateisinamas tik tuo atveju, kai dominuojančią padėtį užimanti įmonė tikrai turi visišką kontrolę atitinkamoje rinkoje.

49

Sąlygų, kurias Teisingumo Teismas nustatė Sprendime Bronner, primintų šio sprendimo 44 punkte, visų pirma sąlygos, susijusios su prieigos prie dominuojančią padėtį užimančios įmonės infrastruktūros būtinumu, taikymas konkrečiam atvejui leidžia kompetentingai nacionalinei valdžios institucijai arba teismui nustatyti, ar ši įmonė dėl šios infrastruktūros turi tokią visišką kontrolę. Taigi tokia įmonė gali būti priversta suteikti konkurentui prieigą prie infrastruktūros, kurią ji sukūrė savo veiklos reikmėms, tik jei tokia prieiga yra būtina tokio konkurento veiklai vykdyti, t. y. kai nėra faktinės ar potencialios alternatyvos šiai infrastruktūrai.

50

Kita vertus, jeigu dominuojančią padėtį užimanti įmonė suteikia prieigą prie savo infrastruktūros, bet taiko šiai prieigai ar paslaugų teikimui arba prekių pardavimui nesąžiningas sąlygas, Sprendimo Bronner 41 punkte Teisingumo Teismo nustatytos sąlygos netaikomos. Tiesa, kai prieiga prie tokios infrastruktūros ar net paslaugos ar prekės yra būtina tam, kad dominuojančią padėtį užimančios įmonės konkurentai galėtų pelningai veikti galutinės grandies rinkoje, juo labiau tikėtina, kad nesąžiningi veiksmai šioje rinkoje turės bent jau potencialų antikonkurencinį poveikį ir tai bus piktnaudžiavimas, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2010 m. spalio 14 d. Sprendimo Deutsche Telekom / Komisija, C‑280/08 P, EU:C:2010:603, 234 punktą ir Sprendimo TeliaSonera 70 ir 71 punktus). Tačiau, kalbant apie kitus nei atsisakymas suteikti prieigą veiksmus, pažymėtina, kad tokio būtinumo nebuvimas savaime neturi lemiamos reikšmės nagrinėjant dominuojančią padėtį užimančios įmonės potencialų piktnaudžiavimą (šiuo klausimu žr. Sprendimo TeliaSonera 72 punktą).

51

Iš tiesų, nors tokie veiksmai gali būti laikomi piktnaudžiavimo forma, jeigu jie gali sukelti bent jau potencialų antikonkurencinį ar net išstūmimo poveikį atitinkamose rinkose, jų negalima prilyginti paprastam atsisakymui leisti konkurentui naudotis infrastruktūra, nes konkurencijos institucija arba kompetentingas nacionalinis teismas neturės priversti dominuojančią padėtį užimančios įmonės suteikti prieigą prie savo infrastruktūros, kadangi ši jau buvo suteikta. Todėl priemonės, kurių reikės imtis, tokiomis aplinkybėmis bus mažiau varžančios dominuojančią padėtį užimančios įmonės laisvę sudaryti sutartį ir jos teisę į nuosavybę nei įpareigojimas suteikti prieigą prie savo infrastruktūros, kurią ji nusprendė naudoti tik savo veiklos reikmėms.

52

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas 2014 m. liepos 10 d. Sprendimo Telefónica ir Telefónica de España / Komisija (C‑295/12 P, EU:C:2014:2062) 75 ir 96 punktuose jau yra nusprendęs, kad Sprendimo Bronner 41 punkte Teisingumo Teismo nustatytos sąlygos, visų pirma sąlyga dėl prieigos būtinumo, netaikomos piktnaudžiavimo atveju, kai konkuruojantys ūkio subjektai mažina maržas galutinės grandies rinkoje.

53

Sprendimo TeliaSonera 58 punkte Teisingumo Teismas taip pat iš esmės nusprendė, kad negalima reikalauti, jog bet kokių dominuojančią padėtį užimančios įmonės veiksmų jos konkurentų atžvilgiu piktnaudžiaujamojo pobūdžio vertinimas būtų sistemingai atliekamas atsižvelgiant į Sprendime Bronner, susijusiame su atsisakymu teikti paslaugą, Teisingumo Teismo nustatytas sąlygas. Todėl skundžiamo sprendimo 108–110 punktuose Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad Sprendimo TeliaSonera 55–58 punktuose Teisingumo Teismas, vertindamas veiksmus, kuriems netaikomos Sprendime Bronner nustatytos sąlygos, rėmėsi ne vien konkrečia piktnaudžiavimo forma, t. y. konkuruojančių ūkio subjektų maržų mažinimu galutinės grandies rinkoje.

54

Šioje byloje ST situacijai, be kita ko, būdinga skundžiamo sprendimo 99 punkte priminta aplinkybė, kad teisės aktuose telekomunikacijų srityje jai buvo nustatyta pareiga, pagal kurią ji privalėjo suteikti prieigą prie savo vietinės linijos tinklo. Iš tiesų, TUSR priėmus 2005 m. kovo 8 d. sprendimą, kurį šios institucijos direktorius patvirtino 2005 m. birželio 14 d., ST kaip didelę įtaką turinti operatorė turėjo patenkinti visus pagrįstus alternatyviųjų operatorių prašymus suteikti atsietą prieigą prie jos vietinės linijos, kad tuo pasinaudodami jie galėtų teikti savo paslaugas Slovakijos plačiajuosčio fiksuotojo ryšio paslaugų masinėje mažmeninėje rinkoje.

55

Tokia pareiga atitinka Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytus veiksmingos konkurencijos telekomunikacijų rinkose plėtros tikslus. Kaip nurodyta Reglamento Nr. 2887/2000 3, 6 ir 7 konstatuojamosiose dalyse, tokios prieigos pareigos nustatymas pateisinamas tuo, kad, pirma, kadangi didelę įtaką turintys operatoriai per palyginti ilgą laiką sukūrė savo vietinės prieigos tinklų infrastruktūrą turėdami išskirtines teises ir galėjo investicines sąnaudas padengti iš nuomos monopolistinėmis sąlygomis, naujiems rinkos dalyviams nebūtų ekonomiškai naudinga atkartoti esamų operatorių vietinės prieigos infrastruktūrą ir, antra, kita infrastruktūra nėra tinkama alternatyva šiems vietinės prieigos tinklams. Taigi atsieta prieiga prie vietinės linijos leistų naujiems rinkos dalyviams konkuruoti su didelę įtaką turinčiais operatoriais. Darytina išvada, kad, kaip skundžiamo sprendimo 99 punkte priminė Bendrasis Teismas, šiuo atveju TUSR nustatyta prieigos pareiga kyla iš siekio paskatinti ST ir jos konkurentus investuoti ir diegti naujoves, kartu užtikrinant, kad būtų išsaugota konkurencija rinkoje.

56

Ši teisės aktuose nustatyta pareiga ST buvo taikoma per visą ginčijamame sprendime Komisijos nustatytą pažeidimo laikotarpį, t. y. nuo 2005 m. rugpjūčio 12 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Iš tiesų, be to, kad pagal Direktyvos 2002/21, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/140, 8 straipsnio 5 dalies f punktą telekomunikacijų reguliavimo institucijos gali nustatyti tokią prieigos pareigą tik atvejais, kai nėra realios ir tvarios konkurencijos, arba atšaukti tokią pareigą, kai tik ši sąlyga įvykdoma, apeliantė nei teigė, nei įrodė, kad ginčijo, jog ši pareiga ST buvo taikoma pažeidimo laikotarpiu. Be to, Komisija pagrindė tokios pareigos suteikti prieigą egzistavimą ginčijamo sprendimo 5.1 skirsnyje ir to sprendimo 377 punkte nurodė, kad ji atliko nagrinėjamų rinkų ex post analizę ir padarė išvadą, kad pažeidimo laikotarpiu padėtis šiose rinkose šiuo klausimu reikšmingai nepakito.

57

Kaip Teisingumo Teismas jau pažymėjo 2010 m. spalio 14 d. Sprendimo Deutsche Telekom / Komisija (C‑280/08 P, EU:C:2010:603) 224 punkte, nurodytame skundžiamo sprendimo 97 punkte, reikia manyti, kad teisės aktuose nustatyta pareiga gali būti reikšminga vertinant dominuojančią padėtį užimančios įmonės, kuriai taikomi konkrečiam sektoriui skirti teisės aktai, piktnaudžiavimą, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį. Šios bylos aplinkybėmis, nors ST tenkanti pareiga suteikti prieigą prie vietinės linijos negali atleisti Komisijos nuo reikalavimo įrodyti piktnaudžiavimą, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį, atsižvelgiant, be kita ko, į taikytiną jurisprudenciją, šios pareigos nustatymas lemia tai, kad per visą šioje byloje nagrinėjamą pažeidimo laikotarpį ST negalėjo atsisakyti ir iš tiesų neatsisakė suteikti prieigos prie jos vietinės linijos tinklo.

58

Vis dėlto, nepaisant minėtos teisės aktuose nustatytos pareigos, per tą laikotarpį ST išsaugojo sprendimų priėmimo savarankiškumą, kiek tai susiję su tokios prieigos suteikimo sąlygomis. Iš tiesų, išskyrus tam tikrus pagrindinius principus, tai, kad orientacinio pasiūlymo dėl atsietos prieigos prie vietinės linijos, numatyto Reglamento Nr. 2887/2000 3 straipsnyje, turinys yra privalomas, nebuvo nustatyta nei teisės aktuose, nei TUSR sprendimuose. ST vykdė ginčijamus veiksmus būtent vadovaudamasi šiuo sprendimų priėmimo savarankiškumu.

59

Kadangi ginčijami veiksmai pasireiškė ne atsisakymu suteikti prieigą prie ST vietinės linijos, o dėl šio sprendimo 45–51 punktuose nurodytų priežasčių buvo susiję su tokios prieigos sąlygomis, Sprendimo Bronner 41 punkte Teisingumo Teismo nustatytos sąlygos, primintos šio sprendimo 44 punkte, šioje byloje netaikomos.

60

Taigi Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 101 punkte nusprendė, kad Komisija neprivalėjo įrodyti „būtinumo“, kaip tai suprantama pagal Sprendimo Bronner 41 punkte nustatytą paskutinę sąlygą, tam, kad konstatuotų ST piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi dėl jos vykdytų ginčijamų veiksmų.

61

Tokiomis aplinkybėmis, kadangi pirmasis apeliacinio skundo pagrindas grindžiamas teisiškai klaidinga prielaida, reikia atmesti visą šį apeliacinio skundo pagrindą.

62

Antrajame apeliacinio skundo pagrinde, kurį sudaro dvi dalys, apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidų, priskirdamas jai ST piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi.

63

Antrojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantė teigia, kad siekdamas priskirti jai ST piktnaudžiavimą Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad faktinės aplinkybės, kuriomis remiantis galima įrodyti tik apeliantės galimybę daryti lemiamą įtaką ST, gali būti naudojamos kaip požymiai, kad tokia lemiama įtaka faktiškai daroma. Apeliantės teigimu, pripažinus, kad faktinių aplinkybių, iš kurių matyti tik tai, jog patronuojančioji bendrovė turi galimybę daryti lemiamą įtaką savo patronuojamajai bendrovei, pakanka, kad būtų įrodytas faktinis minėtos įtakos darymas, būtų panaikintas bet koks skirtumas tarp potencialaus ir faktinio šios įtakos darymo, ir tai lemtų neteisėtą patronuojamosioms bendrovėms, kurių 100 % kapitalo valdo patronuojančioji bendrovė, taikomos prezumpcijos išplėtimą.

64

Taigi apeliantė mano, kad faktinės aplinkybės, išdėstytos, pirma, skundžiamo sprendimo 233, 249 ir paskesniuose punktuose, pagal kurias ST vadovai taip pat eina vadovaujančias pareigas apeliantės bendrovėje arba dalyvauja ST valdyboje, antra, skundžiamo sprendimo 280–285 punktuose, pagal kurias apeliantė komandiravo į ST savo darbuotojus, ir, trečia, skundžiamo sprendimo 294 punkte, pagal kurias ST teikė apeliantei ataskaitas apie savo komercinę politiką, yra būtent aplinkybės, kuriomis įrodoma tik tai, kad apeliantė turėjo galimybę daryti lemiamą įtaką ST, o ne tai, kad ji faktiškai darė tokią įtaką.

65

Apeliantė taip pat tvirtina, kad šio sprendimo 63 punkte nurodytas skirtumas neužkerta kelio Komisijai atsižvelgti į visas reikšmingas aplinkybes, kuriomis remiantis būtų galima konstatuoti faktinį lemiamos įtakos darymą. Be to, ji ginčija Bendrojo Teismo skundžiamame sprendime ir Komisijos atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktos nuorodos į 2017 m. sausio 18 d. Sprendimą Toshiba / Komisija (C‑623/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2017:21) reikšmingumą, nes byla, kurioje priimtas tas sprendimas, buvo susijusi su sprendimo priėmimo taisyklių laikymusi bendroje įmonėje, o ne su galimybe daryti lemiamą įtaką. Apeliantė taip pat mano, kad, priešingai, nei Komisija teigia atsiliepime į apeliacinį skundą, 2015 m. birželio 24 d. Sprendimo Fresh Del Monte Produce / Komisija ir Komisija / Fresh Del Monte Produce (C‑293/13 P ir C‑294/13 P, EU:C:2015:416) 93 punkte Teisingumo Teismas nenusprendė, kad keitimasis informacija yra lemiamos įtakos faktinio darymo požymis.

66

Antrojo apeliacinio skundo pagrindo antroje dalyje apeliantė tvirtina, kad teisiškai kvalifikuodamas faktines aplinkybes, kuriomis rėmėsi Komisija, Bendrasis Teismas klaidingai pritaikė principą, pagal kurį lemiama įtaka turi būti faktiškai daryta, nuspręsdamas, kad lemiama įtaka faktiškai buvo daroma, remiantis paprasčiausia galimybe daryti tokią įtaką. Taigi apeliantė teigia, kad teisės klaida buvo padaryta ne tik skundžiamo sprendimo punktuose, kritikuojamuose šio pagrindo pirmoje dalyje, bet ir, pirma, to sprendimo 262 punkte, nes Bendrasis Teismas atsižvelgė į tai, kad ST vykdomoji valdyba teikė ataskaitas apeliantės valdybai, o ši tvirtino minėtos vykdomosios valdybos verslo planą, antra, minėto sprendimo 273 ir 274 punktuose, nes Bendrasis Teismas nusprendė, kad direktorių lojalumo pareiga akcininkams arba konsultavimo paslaugų, teikiamų ST, neprivalomasis pobūdis neužkirto kelio apeliantės lemiamos įtakos darymui ST, ir, trečia, to paties sprendimo 278 punkte, nes Bendrasis Teismas nusprendė, kad akcininkų susitarimas leido apeliantės atstovams ST valdyboje daryti lemiamą įtaką visiems ST komerciniams sprendimams. Be to, apeliantė ginčija nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, kurį Komisija teikia dėl antrojo pagrindo antros dalies, motyvuodama tuo, kad šioje dalyje ji neginčija Bendrojo Teismo konstatuotų faktinių aplinkybių, o tik nurodo teisės klaidą, padarytą dėl klaidingo lemiamos įtakos faktinio darymo principo taikymo.

67

Komisija mano, kad antrojo apeliacinio skundo pagrindo antra dalis nepriimtina, nes ja ginčijamos Bendrojo Teismo konstatuotos faktinės aplinkybės ir reikalaujama, kad Teisingumo Teismas iš naujo įvertintų įrodymus. Bet kuriuo atveju antrasis apeliacinio skundo pagrindas yra nepagrįstas, nes lemiamos įtakos faktinio darymo konstatavimas gali būti kildinamas, kaip šioje byloje, iš nuoseklių įrodymų visumos, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes.

68

Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo antros dalies priimtinumo reikia priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją Bendrajam Teismui konstatavus ar įvertinus faktines aplinkybes Teisingumo Teismas pagal SESV 256 straipsnį turi jurisdikciją tik patikrinti jų teisinį kvalifikavimą ir jais remiantis padarytas teisines išvadas. Taigi faktinių aplinkybių vertinimas, išskyrus Bendrajam Teismui pateiktų įrodymų iškraipymo atvejus, nėra teisės klausimas, kurio kontrolę vykdo Teisingumo Teismas (žr., be kita ko, 2019 m. spalio 17 d. Sprendimo Alcogroup ir Alcodis / Komisija, C‑403/18 P, EU:C:2019:870, 63 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

69

Antrajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantė neteigė, kad Bendrasis Teismas iškraipė nagrinėtus įrodymus, kuriais įrodinėjama, kad ji galėjo būti pripažinta atsakinga už ST elgesį, ir Teisingumo Teismas neturi iš naujo išnagrinėti šių įrodymų įrodomosios galios.

70

Vis dėlto antroje šio pagrindo dalyje apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog Komisija galėjo pagrįstai remtis tam tikromis faktinėmis aplinkybėmis, kad padarytų išvadą, jog apeliantė faktiškai darė lemiamą įtaką ST, nors šios faktinės aplinkybės įrodo tik galimybę daryti tokią įtaką. Iš to matyti, kad Bendrasis Teismas klaidingai kvalifikavo šias faktines aplinkybes kaip apeliantės faktinę lemiamą įtaką ST. Taigi šia antrojo pagrindo dalimi apeliantė Teisingumo Teismo prašo ne iš naujo įvertinti faktines aplinkybes, o patikrinti Bendrojo Teismo atliktą jų teisinį kvalifikavimą.

71

Taigi antrojo apeliacinio skundo pagrindo antra dalis yra priimtina.

72

Dėl esmės reikia priminti, kad Sutarčių rengėjai konkurencijos teisės pažeidimą padariusiam asmeniui, kurį galima bausti pagal SESV 101 arba 102 straipsnius, apibūdinti pasirinko sąvoką „įmonė“. Ši savarankiška Sąjungos teisės sąvoka reiškia bet kurį ekonominę veiklą vykdantį subjektą, kurį sudaro žmogiškųjų išteklių, materialūs ir nematerialūs elementai, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ar finansavimo būdus (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 14 d. Sprendimo Skanska Industrial Solutions ir kt., C‑724/17, EU:C:2019:204, 29, 36 ir 47 punktus). Taigi SESV 101 ir 102 straipsniuose vartojama sąvoka „įmonė“ turi būti suprantama kaip reiškianti ekonominį vienetą nagrinėjamo antikonkurencinio elgesio dalyko požiūriu, net jei teisiniu požiūriu šį ekonominį vienetą sudaro keli fiziniai ar juridiniai asmenys (šiuo klausimu žr. 1984 m. liepos 12 d. Sprendimo Hydrotherm Gerätebau, 170/83, EU:C:1984:271, 11 punktą ir 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Elf Aquitaine / Komisija, C‑521/09 P, EU:C:2011:620, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

73

Iš šio pasirinkimo matyti, kad, pirma, kai toks ūkio subjektas pažeidžia konkurencijos taisykles, pagal asmeninės atsakomybės principą jis turi atsakyti už šį pažeidimą (šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Elf Aquitaine / Komisija, C‑521/09 P, EU:C:2011:620, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją) ir, antra, kad tam tikromis sąlygomis juridinis asmuo gali būti pripažintas asmeniškai ir solidariai atsakingu už kito juridinio asmens, priklausančio tam pačiam ekonominiam vienetui, antikonkurencinį elgesį (šiuo klausimu žr. 2017 m. balandžio 27 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt. / Komisija, C‑516/15 P, EU:C:2017:314, 57 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

74

Taigi pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją patronuojamosios bendrovės veiksmai gali būti priskirti patronuojančiajai bendrovei, be kita ko, kai, nors ir turėdama atskiro juridinio asmens statusą, ši patronuojamoji bendrovė savarankiškai nesprendžia dėl savo veiksmų rinkoje, o iš esmės vykdo patronuojančiosios bendrovės nurodymus, visų pirma atsižvelgiant į ekonominius, organizacinius ir teisinius šių dviejų teisės subjektų tarpusavio ryšius (žr., be kita ko, 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt. / Komisija, C‑97/08 P, EU:C:2009:536, 58 punktą; 2014 m. balandžio 10 d. Sprendimo Areva ir kt. / Komisija, C‑247/11 P ir C‑253/11 P, EU:C:2014:257, 30 punktą ir 2017 m. sausio 18 d. Sprendimo Toshiba / Komisija, C‑623/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2017:21, 45 punktą). Tokiu atveju patronuojančiosios bendrovės nurodymai gali būti lemiamos įtakos, kurią ši bendrovė daro savo patronuojamajai bendrovei, forma.

75

Siekiant nustatyti, ar patronuojančioji bendrovė gali daryti lemiamą įtaką patronuojamosios bendrovės elgesiui rinkoje, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus duomenis apie ekonominius, organizacinius ir teisinius ryšius, kurie sieja patronuojamąją bendrovę su jos patronuojančiąja bendrove, ir taip atsižvelgti į ekonominę realybę (2015 m. birželio 24 d. Sprendimo Fresh Del Monte Produce / Komisija ir Komisija / Fresh Del Monte Produce, C‑293/13 P ir C‑294/13 P, EU:C:2015:416, 76 punktas ir 2017 m. sausio 18 d. Sprendimo Toshiba / Komisija, C‑623/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2017:21, 46 punktas).

76

Taigi, nors patronuojančiosios bendrovės duoti nurodymai patronuojamajai bendrovei, darantys poveikį jos elgesiui rinkoje, gali būti pakankami tokios lemiamos įtakos įrodymai, jie nėra vieninteliai priimtini įrodymai. Faktiškai daromą lemiamą patronuojančiosios bendrovės įtaką patronuojamosios bendrovės elgesiui taip pat galima nustatyti atsižvelgiant į nuoseklių įrodymų visumą, net jeigu nė vienos iš šių aplinkybių, vertinamos atskirai, nepakanka, kad būtų įrodytas tokios įtakos darymas (2015 m. birželio 24 d. Sprendimo Fresh Del Monte Produce / Komisija ir Komisija / Fresh Del Monte Produce, C‑293/13 P ir C‑294/13 P, EU:C:2015:416, 77 punktas ir 2017 m. sausio 18 d. Sprendimo Toshiba / Komisija, C‑623/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2017:21, 47 punktas).

77

Kaip matyti iš šio sprendimo 75 ir 76 punktų, siekiant priskirti patronuojančiajai bendrovei atsakomybę už patronuojamosios bendrovės elgesį gali pakakti išnagrinėti, ar patronuojančioji bendrovė turi galimybę daryti lemiamą įtaką patronuojamajai bendrovei. Todėl, priešingai, nei teigia apeliantė, Komisija, bendrai vertindama nagrinėjamą situaciją, taip pat gali atsižvelgti į aplinkybę, kuri padeda įrodyti, kad patronuojančioji bendrovė turi galimybę daryti lemiamą įtaką savo patronuojamajai bendrovei, kai tokia aplinkybė, išnagrinėta atsižvelgiant į kitas su šia situacija susijusias faktines aplinkybes arba kartu su jomis, kyla iš nuoseklių įrodymų, susijusių su faktine ir lemiama patronuojančios bendrovės įtaka patronuojamajai bendrovei, visumos.

78

Darytina išvada, kad apeliantė klaidingai teigia, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nusprendęs, kad į faktines aplinkybes, patvirtinančias, jog ji galėjo daryti lemiamą įtaką ST, negalima atsižvelgti kaip į požymius, padedančius įrodyti šios įtakos darymo faktinį pobūdį.

79

Dėl klausimo, ar skundžiamo sprendimo 233, 249–262, 273, 274, 278, 280–285 ir 294 punktuose išdėstytus konkrečius aspektus Bendrasis Teismas klaidingai pripažino apeliantės, kuriai priklausė 51 % ST kapitalo, lemiamos įtakos faktinio darymo ST požymiais, reikia pažymėti tai, kas išdėstyta toliau.

80

Pirma, kiek tai susiję su atsižvelgimu į apeliantės vadovybės dalyvavimą ST valdyboje, Bendrasis Teismas nepadarė klaidos, kai skundžiamo sprendimo 233 punkte nusprendė, kad vertinant, ar patronuojančioji bendrovė faktiškai darė lemiamą įtaką patronuojamajai bendrovei, svarbu atsižvelgti į tai, kad patronuojamajai bendrovei vadovaujantys asmenys užima vadovaujančias pareigas patronuojančioje bendrovėje. Toks patronuojamosios bendrovės valdymas parodo, kad remiantis šia aplinkybe, jeigu ją patvirtina kiti požymiai, galima įrodyti, kad patronuojančioji bendrovė faktiškai darė lemiamą įtaką patronuojamosios bendrovės elgesiui atitinkamoje rinkoje.

81

Šioje byloje skundžiamo sprendimo 250–256 punktuose Bendrasis Teismas, be kita ko, konstatavo, kad pažeidimo laikotarpiu R. R., pirma, tuo pat metu buvo ST valdybos narys ir užėmė apeliantės vadovaujančias pareigas ir, antra, tikrino ST sąskaitas, kad jas konsoliduotų Deutsche Telekom grupės lygmeniu. Iš šių skundžiamo sprendimo punktų taip pat matyti, kad R. R. dalyvavo rengiant ST finansų planavimą ir investavimo politiką, siekiant užtikrinti jų atitiktį šios grupės tikslams, ir kad jis tikrino, ar ši patronuojamoji bendrovė siekė savo finansinių tikslų kiekvienu referenciniu laikotarpiu. Bendrasis Teismas taip pat patikslino, kad toks R. R. dalyvavimas ST buvo neišvengiamai glaudžiai susijęs su šios bendrovės komercine politika.

82

Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai šias faktines aplinkybes kvalifikavo kaip apeliantės faktiškai darytos lemiamos įtakos ST požymius. Iš tiesų tai, kad R. R. atliko apeliantės direktoriaus ir ST valdybos nario funkcijas vienu metu, taip pat įvairios jo atliekamos užduotys ST rodo, kad apeliantė dalyvavo nustatant ir kontroliuojant ST komercinę politiką.

83

Dėl apeliantės teiginio, kad skundžiamo sprendimo 262 punkte Bendrasis Teismas tam tikras faktines aplinkybes klaidingai kvalifikavo kaip lemiamos įtakos faktinio darymo ST požymius, reikia konstatuoti, kad šis apeliantės ginčijamas punktas šiame argumentavimo etape buvo konkrečiai susijęs su ST valdybos vykdoma jos vykdomosios valdybos kontrole, o ne su apeliantės vykdoma ST kontrole, atliekama per jos valdybą. Be to, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, kad ST vykdomajai valdybai tenkanti pareiga reguliariai teikti ataskaitas valdybai apie jos veiklą ir apie šios bendrovės bei jos patronuojamųjų bendrovių būklę, taip pat valdybos kompetencija patvirtinti vykdomosios valdybos parengtą verslo planą rodė, kad ST valdyba kontroliavo tos pačios bendrovės vykdomąją valdybą. Todėl, priešingai, nei teigia apeliantė, minėtame skundžiamo sprendimo punkte nepadaryta kvalifikavimo klaidos.

84

Be to, kalbant apie tai, kad apeliantė kritikuoja, pirma, skundžiamo sprendimo 273 punktą, pagal kurį direktorių lojalumo pareiga akcininkams pagal taikytinus Slovakijos teisės aktus teisiškai nekliudė patronuojančiajai bendrovei, kuriai priklauso didžioji dalis patronuojamosios bendrovės akcinio kapitalo, daryti lemiamą įtaką jos elgesiui rinkoje, antra, skundžiamo sprendimo 274 punktą, pagal kurį apeliantės lemiamos įtakos ST komercinei politikai darymas nebuvo atmestas dėl to, kad apeliantės konsultacijų teikimas ST, remiantis tarp jų sudarytu pagrindų susitarimu dėl strateginio bendradarbiavimo, yra neprivalomojo pobūdžio, ir, trečia, šio sprendimo 278 punktą, kuriame remiamasi motyvais, Komisijos nurodytais ginčijamame sprendime, dėl kurių akcininkų susitarimas leido apeliantės atstovams ST valdyboje daryti lemiamą įtaką visiems ST komerciniams sprendimams, įskaitant biudžeto patvirtinimą, reikia pažymėti: kadangi apeliantė nenurodė jokio Bendrojo Teismo šiuose skundžiamo sprendimo punktuose išnagrinėtų faktinių aplinkybių iškraipymo, jis galėjo nepadarydamas teisės klaidos tokį apeliantės vadovaujančių asmenų dalyvavimą ST valdyboje kvalifikuoti kaip apeliantės lemiamos įtakos faktinio darymo ST požymį, kaip Bendrasis Teismas konstatavo, be kita ko, skundžiamo sprendimo 250–256 punktuose.

85

Antra, kalbant apie apeliantės darbuotojų komandiravimo į ST kvalifikavimą kaip apeliantės lemiamos įtakos faktinio darymo ST požymį, pažymėtina, kad skundžiamo sprendimo 285 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad buvo galima pagrįstai manyti, jog šie darbuotojai, net jeigu nebebuvo tiesiogiai pavaldūs apeliantei jų komandiruotės ST metu, vis dėlto gerai žinojo apeliantės komercinę politiką ir tikslus, todėl buvo ypač gerai pasirengę užtikrinti, kad ST veiktų laikantis jos interesų. Tokios išvados yra reikšmingos kvalifikuojant minėtą komandiravimą kaip požymį, kad apeliantė faktiškai darė lemiamą įtaką ST, nes šios išvados turi būti aiškinamos, be kita ko, kartu su skundžiamo sprendimo 281 ir 287 punktuose nurodytais Bendrojo Teismo argumentais, kurių apeliantė neginčijo, kad į ST komandiruoti vyresnieji vadovai užėmė didelės atsakomybės reikalaujančias pareigas, leidžiančias daryti įtaką ST komercinei politikai ir tikslams, ir kad komandiruotės metu jie tebebuvo apeliantės darbuotojai, taigi tolesnė jų karjera Deutsche Telekom grupėje priklausė nuo apeliantės. Be to, skundžiamo sprendimo 374 ir 417 punktuose Bendrasis Teismas nurodė faktines aplinkybes, įrodančias, kad asmenys, kuriuos apeliantė komandiravo į ST, sudarė sąlygas jai būti informuotai ir dalyvauti priimant ST komercinius sprendimus.

86

Trečia, kiek tai susiję su ST ataskaitų teikimu apeliantei, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 294 punkte nusprendė, kad tai, jog patronuojamoji bendrovė reguliariai teikia patronuojančiajai bendrovei išsamią informaciją apie savo komercinę politiką, gali įrodyti, kad patronuojančioji bendrovė žinojo apie patronuojamosios bendrovės elgesį rinkoje, taigi suteikė šiai patronuojančiajai bendrovei galimybę aiškiau ir veiksmingiau daryti įtaką minėtos patronuojamosios bendrovės komercinei politikai. Be to, nors aplinkybė, kad patronuojamoji bendrovė privalo teikti patronuojančiajai bendrovei ataskaitas apie savo komercinę politiką ir jos rezultatus, savaime negali reikšti, kad patronuojančioji bendrovė faktiškai darė lemiamą įtaką patronuojamajai bendrovei, ši aplinkybė gali padėti pagrįsti tokius požymius. Todėl Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 294 punkte nusprendė, kad reguliarus informacijos apie ST komercinę politiką perdavimas apeliantei kartu su kitais požymiais galėjo padėti įrodyti, kad šios bendrovės sudarė tą patį ekonominį vienetą.

87

Taigi antrąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

88

Grįsdama trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą apeliantė teigia, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, susijusios su patronuojamosios bendrovės padaryto pažeidimo priskyrimu patronuojančiajai bendrovei, ir iš 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendime Stora Kopparbergs Bergslags / Komisija (C‑286/98 P, EU:C:2000:630) įtvirtintos prezumpcijos matyti, kad tokiam priskyrimui taikomos keturios kumuliacinės sąlygos, t. y. pirma, patronuojančioji bendrovė turi turėti galimybę daryti lemiamą įtaką, antra, patronuojančioji bendrovė turi būti faktiškai dariusi tokią lemiamą įtaką, trečia, dėl šios priežasties patronuojamoji bendrovė savarankiškai nesprendė dėl savo elgesio rinkoje ir, ketvirta, patronuojamoji bendrovė iš esmės vykdė patronuojančiosios bendrovės nurodymus. Paskutinioji sąlyga skirta patikrinti patronuojančiosios bendrovės daromos lemiamos įtakos reikšmingumui ir yra proporcingumo principo išraiška. Apeliantės teigimu, neproporcinga patronuojančiajai bendrovei skirti baudą už vienos iš jos patronuojamųjų bendrovių padarytą pažeidimą, jei minėta patronuojančioji bendrovė daro lemiamą įtaką savo patronuojamajai bendrovei tik neesminiu mastu, o ši iš esmės nevykdo patronuojančiosios bendrovės nurodymų.

89

Vis dėlto šioje byloje Bendrasis Teismas nekonstatavo, kad ST iš esmės gavo ir vykdė apeliantės nurodymus. Pasak apeliantės, skundžiamo sprendimo 470 punkte Bendrasis Teismas tik nusprendė, kad tam tikras patronuojamosios bendrovės savarankiškumas nėra nesuderinamas su šios patronuojamosios bendrovės priklausymu tam pačiam ekonominiam vienetui kaip ir patronuojančioji bendrovė, o to sprendimo 471 punkte – kad bendrą ST strategiją Slovakijos telekomunikacijų rinkoje nustatė apeliantė. Dėl antrojo teiginio apeliantė pažymi, kad jo nepagrindžia skundžiamo sprendimo 237–464 punktai, kuriais Bendrasis Teismas rėmėsi minėto sprendimo 471 punkte. Apeliantės teigimu, minėtuose punktuose Bendrasis Teismas tik konstatavo jos lemiamos įtakos darymo ST požymius, tačiau nenustatė, kad apeliantė būtų davusi ST konkrečius nurodymus.

90

Taigi apeliantė mano, kad Bendrasis Teismas nenustatė, jog šioje byloje buvo įvykdytos atsakomybės priskyrimo principo sąlygos.

91

Apeliantė taip pat teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė pareigą motyvuoti, nes nenurodė priežasčių, dėl kurių nusprendė, kad ST iš esmės vykdė jos nurodymus.

92

Komisija iš esmės mano, kad Bendrasis Teismas nepažeidė pareigos motyvuoti ir nepadarė klaidos, priskirdamas apeliantei ST pažeidimą, nes ST, palyginti su apeliante, savarankiškai nesprendė dėl savo elgesio atitinkamoje rinkoje.

93

Priešingai, nei tvirtina apeliantė, Teisingumo Teismas nėra nusprendęs, kad patronuojamosios bendrovės elgesio priskyrimas patronuojančiajai bendrovei priklauso nuo to, ar įvykdytos keturios šio sprendimo 88 punkte nurodytos sąlygos.

94

Kaip matyti iš šio sprendimo 72 punkto, galimybė priskirti patronuojamosios bendrovės antikonkurencinį elgesį patronuojančiajai bendrovei yra viena iš pasekmių, kylančių iš Sutarčių rengėjų pasirinkimo vartoti įmonės sąvoką konkurencijos teisės pažeidimą, už kurį gali būti baudžiama pagal SESV 101 ir 102 straipsnius, padariusiam asmeniui apibrėžti. Šie juridiniai asmenys minėtose nuostatose numatytų antikonkurencinių veiksmų objekto požiūriu gali būti laikomi sudarančiais ekonominį vienetą, kai patronuojančioji bendrovė kontroliuoja savo patronuojamosios bendrovės, pažeidusios minėtas nuostatas, elgesį atitinkamoje rinkoje. Tokiomis aplinkybėmis formalus patronuojančiosios ir patronuojamosios bendrovių atskyrimas dėl jų atskiro teisinio subjektiškumo negali paneigti jų veiksmų vieningumo rinkoje taikant SESV 101 ir 102 straipsnius (šiuo klausimu žr. 1972 m. liepos 14 d. Sprendimo Imperial Chemical Industries / Komisija, 48/69, EU:C:1972:70, 140 punktą).

95

Kaip savo išvados 156 punkte pažymėjo generalinis advokatas, minėtą kontrolę Komisija gali įrodyti arba nustatydama, kad patronuojančioji bendrovė gali daryti lemiamą įtaką patronuojamosios bendrovės elgesiui ir kad, be kita ko, ji faktiškai darė tokią įtaką (šiuo klausimu žr. 2013 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo The Dow Chemical Company / Komisija, C‑179/12 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:605, 55 punktą ir 2013 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo EI du Pont de Nemours / Komisija, C‑172/12 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:601, 44 punktą), arba įrodydama, kad ši patronuojamoji bendrovė sprendimų dėl savo elgesio rinkoje nepriima savarankiškai, o iš esmės vykdo patronuojančiosios bendrovės nurodymus, atsižvelgiant į šiuos du ūkio subjektus siejančius ekonominius, organizacinius ir teisinius ryšius (2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Global Steel Wire ir kt. / Komisija, C‑457/16 P ir C‑459/16 P–C‑461/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2017:819, 83 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

96

Šie du minėto patikrinimo būdai turi būti laikomi ne kumuliatyviais, o alternatyviais, taigi lygiaverčiais. Galima nebent teigti, kad patronuojančiosios bendrovės nurodymų, duotų patronuojamajai bendrovei, taikymas rinkoje, susijusioje su nagrinėjamais antikonkurenciniais veiksmais, gali būti lemiamos įtakos, kurią patronuojančioji bendrovė daro savo patronuojamajai bendrovei, forma, o ne, kaip teigia apeliantė, papildoma sąlyga, kurią Komisija turi įrodyti, kad šios patronuojamosios bendrovės elgesį galėtų priskirti patronuojančiajai bendrovei.

97

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 470 ir 471 punktuose iš esmės nusprendė, kad apeliantė ir ST pažeidimo laikotarpiu sudarė vieną ekonominį vienetą, nes, atsižvelgiant į skundžiamo sprendimo 237–464 punktuose pateiktas aplinkybes, apeliantė darė lemiamą įtaką ST, apibrėždama jos bendrą strategiją atitinkamoje rinkoje. Komisijos įrodymo, kad ST iš esmės vykdė apeliantės nurodymus, nebuvo reikalaujama, kad apeliantei būtų priskirtas ST padarytas pažeidimas.

98

Galiausiai tiek, kiek apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas neįvykdė pareigos motyvuoti, reikia priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją sprendimo motyvuose turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstyti Bendrojo Teismo argumentai, kad suinteresuotieji asmenys galėtų suprasti priimtą sprendimą pagrindžiančias priežastis, o Teisingumo Teismas – vykdyti teisminę kontrolę (2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Gosselin Group / Komisija, C‑429/11 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:463, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

99

Šioje byloje priežastys, dėl kurių Bendrasis Teismas nusprendė, kad ST piktnaudžiavimas galėjo būti priskirtas apeliantei, aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstytos skundžiamo sprendimo 227–473 punktuose. Šios priežastys leido apeliantei jas ginčyti Teisingumo Teisme, o šiam – vykdyti teisminę kontrolę. Taigi prieštaravimas dėl motyvavimo trūkumo yra nepagrįstas.

100

Dėl visų nurodytų priežasčių trečiasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

101

Apeliantė mano, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 144 punkte nusprendė, kad apskaičiuojant maržų mažinimą jos teisė būti išklausytai nebuvo pažeista.

102

Apeliantė mano, kad per 2014 m. rugsėjo 29 d. susitikimą Komisija jai pranešė apie tris naujus aspektus, t. y. pirma, naujus skaičius, susijusius su ST maržų mažinimo apskaičiavimu, antra, aplinkybę, kad, remiantis kasmetiniu maržų apskaičiavimu, 2005 m. marža buvo teigiama, ir, trečia, Komisijos ketinimą taikyti daugiametį maržų apskaičiavimo metodą, leidžiantį jai daryti išvadą, kad neigiama marža buvo ir 2005 m. Apeliantės teigimu, Bendrasis Teismas pripažino dviejų paskutinių naujų aspektų reikšmingumą ginčijamame sprendime, nes atsižvelgdamas į juos skundžiamo sprendimo 198–221 punktuose iš dalies patenkino pirmojoje instancijoje apeliantės pateiktą antrąjį ieškinio pagrindą.

103

Priešingai, nei nusprendė Bendrasis Teismas, apeliantė teigia, kad nustačius jai iš viso 36 valandų terminą pareikšti savo nuomonę dėl šių naujų aplinkybių, į kurias buvo atsižvelgta ginčijamame sprendime, ji neturėjo galimybės veiksmingai to padaryti. Apeliantė taip pat nesutinka su tuo, jog galima manyti, kad ji apie šias aplinkybes žinojo dar iki 2014 m. rugsėjo 29 d. susitikimo, motyvuojant tuo, kad tą informaciją pateikė ST.

104

Komisija teigia, kad ketvirtasis pagrindas yra nepriimtinas, nes apeliantė netvirtina ir neįrodo, kad Bendrasis Teismas iškraipė faktines aplinkybes, kuriomis remdamasis nusprendė, kad apeliantei jau buvo žinoma nauja informacija, apie kurią buvo diskutuota per 2014 m. rugsėjo 29 d. susitikimą. Ji taip pat teigia, kad apeliantės argumentas, pirmą kartą pateiktas jos dublike, kad ST žinojimas negali būti prilygintas apeliantės žinojimui, yra nepriimtinas. Galiausiai Komisija mano, kad ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas nepagrįstas, be kita ko, dėl to, kad ji suteikė šalims galimybę pareikšti savo nuomonę per 2014 m. rugsėjo 29 d. susitikimą ir per trumpą terminą po jo.

105

Teisė į gynybą yra pagrindinė teisė, priklausanti bendriesiems teisės principams, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas (2011 m. spalio 25 d. Sprendimo Solvay / Komisija, C‑109/10 P, EU:C:2011:686, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Šis bendrasis Sąjungos teisės principas įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose ir jį reikia taikyti, kai administracija ketina priimti aktą asmens nenaudai (šiuo klausimu žr. 2019 m. sausio 16 d. Sprendimo Komisija / United Parcel Service, C‑265/17 P, EU:C:2019:23, 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

106

Konkurencijos teisės kontekste teisės į gynybą paisymas reiškia, kad kiekvienam asmeniui, dėl kurio priimtas sprendimas, konstatuojantis, kad jis padarė konkurencijos taisyklių pažeidimą, per administracinę procedūrą turi būti suteikiama galimybė tinkamai išdėstyti savo nuomonę dėl faktinių aplinkybių, dėl kurių jis kaltinamas, tikrumo ir reikšmingumo ir dėl Komisijos grindžiant tokį pažeidimą panaudotų dokumentų (šiuo klausimu žr. 2013 m. gruodžio 5 d. Sprendimo SNIA / Komisija, C‑448/11 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:801, 41 punktą ir 2017 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo LG Electronics ir Koninklijke Philips Electronics / Komisija, C‑588/15 P ir C‑622/15 P, EU:C:2017:679, 43 punktą).

107

Šioje byloje skundžiamo sprendimo 144 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija nepažeidė apeliantės teisės į gynybą, suteikdama jai tik trumpą terminą pastaboms dėl naujos informacijos, kuri jai buvo nurodyta per 2014 m. rugsėjo 29 d. informacinį susitikimą, pateikti. Bendrasis Teismas nusprendė, kad dėl šio trumpo termino iš apeliantės nebuvo atimta galimybė būti tinkamai išklausytai, atsižvelgiant į tai, kad, pirma, 2014 m. rugsėjo 29 d. susitikimas vyko labai vėlyvame administracinės procedūros etape, antra, buvo pagrįsta manyti, kad apeliantė tuo momentu buvo labai gerai susipažinusi su bylos medžiaga.

108

Be to, kaip aiškiai matyti iš šio skundžiamo sprendimo punkto, tame punkte nurodytos Bendrojo Teismo išvados yra perteklinės. Skundžiamo sprendimo 123–143 punktuose Bendrasis Teismas visų pirma nusprendė, kad nagrinėjama informacija, apie kurią apeliantė sužinojo per 2014 m. rugsėjo 29 d. informacinį susitikimą, atsirado dėl to, kad Komisija atsižvelgė į duomenis, skaičiavimus ir metodinę kritiką, kuriuos prieš šį susitikimą pateikė pati ST.

109

Remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, prieštaravimai, pateikti dėl perteklinių Bendrojo Teismo sprendimo motyvų, negali būti pagrindas šiam sprendimui panaikinti, todėl yra nereikšmingi (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Intel / Komisija, C‑413/14 P, EU:C:2017:632, 105 punktą ir 2019 m. spalio 17 d. Sprendimo Alcogroup ir Alcodis / Komisija, C‑403/18 P, EU:C:2019:870, 52 punktą). Vadinasi, ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti pripažintas nereikšmingu.

110

Šio vertinimo nepaneigia apeliantės teiginys, kad ne ji pati, o ST žinojo apie naują informaciją iki 2014 m. rugsėjo 29 d. susitikimo. Remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, pagal SESV 256 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmą pastraipą apeliacinėje byloje gali būti nagrinėjami tik teisės klausimai. Taigi tik Bendrasis Teismas yra kompetentingas nustatyti ir vertinti turinčias reikšmės bylai faktines aplinkybes, taip pat jam pateiktus įrodymus. Faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimas, išskyrus tuos atvejus, kai jie buvo iškreipti, nėra teisės klausimas, dėl kurio galima pateikti apeliacinį skundą Teisingumo Teismui (2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimo TV2 / Danmark / Komisija, C‑649/15 P, EU:C:2017:835, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Be to, remiantis suformuota jurisprudencija, iškraipymas turi būti akivaizdžiai matomas iš bylos medžiagos, nesant reikalo iš naujo įvertinti faktinių aplinkybių ir įrodymų (2012 m. liepos 12 d. Sprendimo Cetarsa / Komisija, C‑181/11 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:455, 97 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

111

Apeliantė neteigė ir neįrodė, kad Bendrasis Teismas iškraipė faktines aplinkybes, kai skundžiamo sprendimo 18 ir 21 punktuose nusprendė, kad ST ir apeliantė atsakė į pranešimą apie prieštaravimus ir raštą, kuriame išdėstytos faktinės aplinkybės. Be to, apeliantė neteigė ir neįrodė, kad faktinės aplinkybės buvo iškraipytos skundžiamo sprendimo 133, 138 ir 139 punktuose, kuriuose Bendrasis Teismas nusprendė, pirma, kad ginčijamame sprendime Komisija nepakeitė savo vertinimo, susijusio su maržų mažinimu, kaltindama ST ir apeliantę dėl faktinių aplinkybių, dėl kurių jos neturėjo galimybės pareikšti savo nuomonės, ir, antra, kad ginčijamame sprendime atsižvelgta į daugiametę analizę, siekiant nustatyti maržų mažinimą, ir tai buvo padaryta po to, kai ST pareiškė prieštaravimą savo atsakyme į pranešimą apie prieštaravimus, o minėtam prieštaravimui pritarė pati apeliantė, todėl daugiametė analizė nelėmė to, kad apeliantė ir ST buvo kaltinamos dėl faktinių aplinkybių, dėl kurių šios neturėjo galimybės pareikšti savo nuomonės.

112

Vadinasi, Bendrojo Teismo vertinimas, kad apeliantei ir ST iki 2014 m. rugsėjo 29 d. susitikimo buvo žinoma nauja informacija, į kurią Komisija atsižvelgė, turi būti laikomas įrodyta aplinkybe. Ši aplinkybė patvirtina šio sprendimo 109 punkte pateiktą vertinimą.

113

Dėl visų išdėstytų priežasčių ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas kaip nereikšmingas.

114

Apeliantė prašo leisti pasinaudoti tuo, kad gali būti priimtas pagrindas, kuriuo ST grindžia apeliacinį skundą byloje C‑165/19 P dėl 2018 m. gruodžio 13 d. Bendrojo Teismo sprendimo Slovak Telekom / Komisija (T‑851/14, EU:T:2018:929) ir kuriame ji remiasi klaidomis, padarytomis apskaičiuojant ilgalaikes vidutines papildomas sąnaudas, siekiant įrodyti, kad ji piktnaudžiavo maržų mažinimu. Grįsdama šį prašymą apeliantė remiasi tuo, kad Bendrajame Teisme nurodė pagrindą, kurio dalykas tas pats, ir kad šioje byloje yra įvykdytos sąlygos, kurias Teisingumo Teismas nurodė 2013 m. sausio 22 d. Sprendime Komisija / Tomkins (C‑286/11 P, EU:C:2013:29).

115

Komisija teigia, kad tokį prašymą reikia atmesti, nes tai nėra apeliacinio skundo pagrindas, šioje byloje įvykdytos ne visos minėtoje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nurodytos sąlygos ir bet kuriuo atveju šis ST apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas.

116

Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad šios dienos Sprendimu Slovak Telekom / Komisija (C‑165/19 P) Teisingumo Teismas atmetė ST apeliacinį skundą toje byloje, todėl apeliantės prašymas, nesant dalyko, yra nereikšmingas.

117

Vadinasi, reikia atmesti visą apeliacinį skundą.

118

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

119

Remiantis šio reglamento 138 straipsnio 1 dalimi, taikoma apeliaciniame procese pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

120

Kadangi apeliantė bylą pralaimėjo, o Komisija reikalavo priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas, ji turi padengti ne tik savo, bet ir Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: