1

Savo apeliaciniu skundu Groupe Canal + SA prašo panaikinti 2018 m. gruodžio 12 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Groupe Canal + / Komisija (T‑873/16, EU:T:2018:904, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo šis teismas atmetė jos ieškinį dėl 2016 m. liepos 26 d. Europos Komisijos sprendimo dėl SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūros (byla AT.40023 – Tarpvalstybinė prieiga prie mokamos televizijos), kuriuo teisiškai privalomais pripažinti Paramount Pictures International Ltd ir Viacom Inc. pasiūlyti įsipareigojimai, susiję su licenciniais susitarimais dėl audiovizualinio turinio, kuriuos jos sudarė su Sky UK Ltd ir Sky plc, panaikinimo (toliau – ginčijamas sprendimas).

2

2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101 ir 102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 13 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Jei tyrimo metu, kuris galėtų baigtis susitarimo ar veiklos uždraudimu, įmonės pasiūlo Komisijai tokius įsipareigojimus, kurie panaikintų Komisijos susirūpinimą, Komisija turi turėti teisę priimti sprendimus, kuriais šie įsipareigojimai taptų privalomi įmonėms. Komisijos sprendime turi būti konstatuojama, kad jos veiksmams nebėra pagrindo, nepateikiant išvados dėl to, ar pažeidimas buvo arba dar tebėra. Sprendimai dėl įsipareigojimų nepažeidžia valstybių narių konkurencijos institucijų ir teismų įgaliojimų padaryti tokią išvadą ir nagrinėti bylą. Sprendimai dėl įsipareigojimų netinka tais atvejais, kai Komisija ketina skirti baudą.“

3

Šio reglamento 9 straipsnyje nustatyta:

„1.   Jei Komisija ketina priimti sprendimą, reikalaujantį, kad pažeidimas būtų nutrauktas, o įmonės pasiūlo savo įsipareigojimus dėl Komisijos išankstiniame vertinime iškeltų problemų, Komisija savo sprendimu gali padaryti šiuos įsipareigojimus privalomus įmonėms. Toks sprendimas priimamas nustatytam laikotarpiui ir jame daroma išvada, kad tolesniems Komisijos veiksmams nebėra pagrindo.

2.   Komisija gali atnaujinti procesą gavusi prašymą arba savo iniciatyva, jei:

4

Minėto reglamento 16 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Nacionalinių teismų priimami sprendimai dėl susitarimų, sprendimų ar veiklos pagal [SESV] [101] ar [102] straipsnį, jau esančių Komisijos sprendimo objektu, negali prieštarauti Komisijos priimtam sprendimui. Be to, nacionaliniai teismai turi vengti priimti sprendimus, kurie prieštarautų sprendimui, Komisijos ketinamam priimti jos pradėtoje byloje. Todėl nacionalinis teismas gali įvertinti, ar reikia sustabdyti bylą. Šis įpareigojimas nepažeidžia teisių ir pareigų, numatytų [SESV 267] straipsnyje.“

5

Faktines ginčo aplinkybes Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 1–12 punktuose išdėstė taip:

6

2016 m. gruodžio 8 d.Groupe Canal + Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė pareiškimą, kuriuo pareiškė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį.

7

2017 m. liepos 13 d. Bendrojo Teismo penktosios kolegijos pirmininko nutartimi Groupe Canal + / Komisija (T‑873/16, nepaskelbta Rink., EU:T:2017:556), pirma, Europos vartotojų organizacijų asociacijai (BEUC) leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų ir, antra, Union des producteurs de cinéma (UPC), European Film Agency Directors – EFADs ir C More Entertainment AB leista įstoti į bylą palaikyti Groupe Canal + reikalavimų. Be to, tos pačios dienos Bendrojo Teismo penktosios kolegijos pirmininko nutartimi Prancūzijos Respublikai leista įstoti į bylą palaikyti Groupe Canal + reikalavimų.

8

Grįsdama savo ieškinį Groupe Canal + nurodo keturis pagrindus, susijusius, pirma, su akivaizdžia vertinimo klaida dėl reikšmingų sąlygų suderinamumo su SESV 101 straipsniu ir nustatytų įsipareigojimų pasekmių, antra, su Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio pažeidimu, kiek tai susiję su problemų, kurios sprendžiamos nustatytais įsipareigojimais, nustatymu, trečia, su proporcingumo principo pažeidimu ir, ketvirta, su piktnaudžiavimu įgaliojimais.

9

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė Groupe Canal + ieškinį.

10

Apeliaciniu skundu Groupe Canal + Teisingumo Teismo prašo:

11

Komisija Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš Groupe Canal + bylinėjimosi išlaidas.

12

Prancūzijos Respublika prašo Teisingumo Teismo panaikinti visą skundžiamą sprendimą ir taikyti visas ginčijamo sprendimo pasekmes.

13

UPC Teisingumo Teismo prašo:

14

EFADs Teisingumo Teismo prašo:

15

BEUC prašo Teisingumo Teismo atmesti visą apeliacinį skundą ir priteisti iš Groupe Canal + visas BEUC patirtas bylinėjimosi išlaidas.

16

Grįsdama savo apeliacinį skundą Groupe Canal + nurodo keturis pagrindus. Pirmasis pagrindas susijęs su teisės klaida, kurią Bendrasis Teismas padarė, kai nusprendė, kad Komisija ginčijamame sprendime nepiktnaudžiavo įgaliojimais. Antrasis pagrindas susijęs su tuo, kad Bendrasis Teismas pažeidė rungimosi principą. Trečiasis pagrindas susijęs su motyvų nebuvimu ir neišsamiu faktinių aplinkybių vertinimu. Ketvirtasis pagrindas susijęs su teisės klaida, kurią Bendrasis Teismas padarė, aiškindamas Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį ir Komisijos pranešimo dėl bylų, susijusių su SESV 101 ir 102 straipsniais, nagrinėjimo geriausios patirties (OL C 308, 2011, p. 6, toliau – „Geriausia patirtis“) 128 punktą, taip pat su proporcingumo principo pažeidimu ir trečiųjų šalių teisių nepaisymu.

17

BEUC teigia, kad pirmasis, trečiasis ir ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindai yra akivaizdžiai nepriimtini, nes Groupe Canal + tik pakartoja argumentus, kuriuos išdėstė pirmojoje instancijoje.

18

Iš SESV 256 straipsnio, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmos pastraipos ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punkto ir 169 straipsnio matyti, kad apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodytos prašomo panaikinti sprendimo ar nutarties skundžiamos dalys ir teisiniai argumentai, konkrečiai pagrindžiantys šį prašymą. Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją apeliacinis skundas, kuriame tik pakartojami Bendrajame Teisme jau pateikti pagrindai ir argumentai, neatitinka šio reikalavimo. Iš tiesų toks apeliacinis skundas tėra prašymas iš naujo iš nagrinėti Bendrajame Teisme pateiktą ieškinį, o tai nepriskiriama prie Teisingumo Teismo jurisdikcijos (visų pirma žr. 2000 m. liepos 4 d. Sprendimo Bergaderm ir Goupil / Komisija, C‑352/98 P, EU:C:2000:361, 35 punktą ir 2019 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo ND ir OE / Komisija, C‑317/19 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2019:688, 27 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

19

Tačiau jeigu apeliantas ginčija tai, kaip Bendrasis Teismas išaiškino ar taikė Sąjungos teisę, pirmojoje instancijoje nagrinėti teisės klausimai gali būti iš naujo keliami per apeliacinį procesą. Iš tiesų, jeigu apeliantas negalėtų taip grįsti apeliacinio skundo Bendrajame Teisme naudotais ieškinio pagrindais ir argumentais, apeliacinis procesas netektų dalies prasmės (2010 m. spalio 14 d. Sprendimo Deutsche Telekom / Komisija, C‑280/08 P, EU:C:2010:603, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

20

Šiuo atveju, nors daugelis Groupe Canal + apeliaciniame skunde pateiktų argumentų, vertinami atskirai, išties analogiški Bendrajame Teisme pateiktiems argumentams, vis dėlto Groupe Canal + apeliacinio skundo pagrinduose nurodo teisės klaidas, kurias Bendrasis Teismas padarė atlikdamas savo vertinimą, ir tiksliai nurodo ginčijamus skundžiamo sprendimo punktus.

21

Šiomis aplinkybėmis pirmasis, trečiasis ir ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindai, vertinami kartu, negali būti pripažinti nepriimtinais. Vis dėlto, vertinant kiekvieną iš jų, reikės patikrinti juos grindžiant nurodytų konkrečių argumentų priimtinumą.

22

Groupe Canal +, palaikoma EFADs ir UPC, iš esmės teigia, kad atmesdamas jos argumentus, jog ginčijamo sprendimo priėmimas yra piktnaudžiavimas įgaliojimais, nes leido Komisijai prisidengiant siekiu nutraukti antikonkurencinius veiksmus pasiekti tai, ką Europos Parlamentas atsisakė padaryti, t. y. panaikinti teritorines išimtines teises kino sektoriuje visoje EEE, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą ir pažeidė pareigą motyvuoti.

23

Pirma, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 129 punkte nusprendė, kad Komisija nepiktnaudžiavo įgaliojimais, nes Paramount įsipareigojimai atitinka šios institucijos išankstiniame vertinime nurodytas konkurencijos problemas. Bendrasis Teismas rėmėsi neteisinga prielaida, nes šis vertinimas buvo susijęs tik su Jungtinės Karalystės ir Airijos teritorijomis, o Komisija net neišnagrinėjo konkurencinės padėties Prancūzijoje, nors Paramount įsipareigojimai taikomi visai EEE.

24

Antra, skundžiamo sprendimo 130 punkte Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad Komisija galėjo teisėtai priimti ginčijamą sprendimą, nes teisėkūros procedūra, susijusi su geografinio blokavimo klausimu, dar nebuvo užbaigta priimant teisės aktą. Iš tiesų Bendrasis Teismas arba savo analizėje neįvertino, arba motyvuose nepaminėjo, kad Komisija negalėjo neatsižvelgti į tai, jog Parlamentas 2016 m. sausio 19 d., t. y. likus maždaug šešiems mėnesiams iki minėto sprendimo priėmimo, priėmė rezoliuciją „Bendrosios skaitmeninės rinkos akto rengimas“ (toliau – rezoliucija), kurioje ši institucija pabrėžė, kad būtina neišplėsti Komisijos politikos, kuria siekiama ginčyti geografinio blokavimo sąlygas, kino sektoriui. Taigi Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, kad Komisija, žinodama visas aplinkybes ir nepaisydama Parlamento prieštaravimo, nusprendė primesti kino sektoriui savo valią ir nutraukti geografinį blokavimą audiovizualinių paslaugų srityje, priimdama sprendimą, kuriuo galėjo pasiekti platesnį tikslą nei antikonkurencinių veiksmų nutraukimas ir kuris turi erga omnes poveikį.

25

Net darant prielaidą, kad Komisija galėjo neatsižvelgti į rezoliuciją, Bendrasis Teismas, žinodamas, kad Parlamentas ketino priimti teisės aktą, kuriuo audiovizualiniame sektoriuje būtų suteikta galimybė palikti galioti geografinio blokavimo išlygas – tai buvo 2018 m. vasario 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2018/302 dėl nepagrįsto geografinio blokavimo ir kitokių formų diskriminavimo dėl klientų pilietybės, gyvenamosios arba įsisteigimo vietos vidaus rinkoje problemos sprendimo, kuriuo iš dalies keičiami reglamentai (EB) Nr. 2006/2004 ir (ES) 2017/2394 bei Direktyva 2009/22/EB (OL L 60 I, 2018, p. 1), – turėjo nuspręsti, kad Komisija bent jau turėjo į ginčijamą sprendimą įtraukti sąlygą, leidžiančią persvarstyti Paramount įsipareigojimus pasikeitus teisės aktams. Tiek iš šio reglamento 8 konstatuojamosios dalies, tiek iš 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1128 dėl internetinių turinio paslaugų tarpvalstybinio perkeliamumo vidaus rinkoje (OL L 168, 2017, p. 1) 1 straipsnio, 2019 m. balandžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/789, kuria nustatomos naudojimosi autorių teisėmis ir gretutinėmis teisėmis, taikytinomis tam tikroms transliuojančiųjų organizacijų internetu transliuojamoms programoms bei retransliuojamoms televizijos ir radijo programoms, taisyklės ir kuria iš dalies keičiama Tarybos direktyva 93/83/EEB (OL L 130, 2019, p. 82), 10 konstatuojamosios dalies ir 2019 m. balandžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/790 dėl autorių teisių ir gretutinių teisių bendrojoje skaitmeninėje rinkoje, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 96/9/EB ir 2001/29/EB (OL L 130, 2019, p. 92), matyti, kad po to, kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas, Sąjungos teisės aktų leidėjas pripažino, jog audiovizualiniam turiniui gali būti taikomos, be kita ko, geografinio apribojimo sistemos.

26

Komisija ir BEUC ginčija Groupe Canal + argumentų pagrįstumą. Be to, Komisija teigia, kad Groupe Canal + argumentai, jog Komisija negalėjo nepaisyti rezoliucijos ir turėjo į ginčijamą sprendimą įtraukti peržiūros pasikeitus teisės aktams išlygą, yra nepriimtini, nes pirmą kartą pateikti Teisingumo Teisme.

27

Priešingai, nei teigia Komisija, reikia pripažinti, kad Groupe Canal + argumentai, susiję su teisės klaida, kurią Bendrasis Teismas padarė, kai, pirma, savo analizėje neįvertino arba motyvuose nepaminėjo to, kad Komisija negalėjo nepaisyti rezoliucijos, ir, antra, nenusprendė, kad atsižvelgdama į teisėkūros procesą, susijusį su geografinio blokavimo klausimu, Komisija turėjo į ginčijamą sprendimą įtraukti sąlygą, leidžiančią persvarstyti Paramount įsipareigojimus pasikeitus teisės aktams, yra priimtini.

28

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad leidimas šaliai Teisingumo Teisme pirmą kartą nurodyti pagrindą, kuris nebuvo nurodytas Bendrajame Teisme, leistų jai pateikti Teisingumo Teismui nagrinėti platesnį ginčą, nei nagrinėjo Bendrasis Teismas. Apeliaciniame procese Teisingumo Teismo jurisdikcija iš principo apsiriboja Bendrojo Teismo atliktu ieškinio pagrindų, dėl kurių jame ginčytasi, vertinimo nagrinėjimu. Vis dėlto argumentas, kuris nebuvo nurodytas pirmojoje instancijoje, nėra naujas pagrindas, kuris yra nepriimtinas apeliacinio skundo stadijoje, jeigu juo tik išplečiami argumentai, pateikti pagrinde, išdėstytame Bendrojo Teismo nagrinėtame ieškinyje (2019 m. vasario 28 d. Sprendimo Alfamicro / Komisija, C‑14/18 P, EU:C:2019:159, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

29

Nagrinėjamu atveju šio sprendimo 27 punkte nurodyti argumentai yra glaudžiai susiję su ieškinio ketvirtuoju pagrindu dėl piktnaudžiavimo įgaliojimais ir, kadangi šiais argumentais siekiama įrodyti, kad Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog priimdama ginčijamą sprendimą Komisija nevengė teisėkūros proceso, susijusio su geografinio blokavimo klausimu, jais išplečiamas šis pagrindas, bet jie nereiškia naujo pagrindo, pirmą kartą pateikto apeliaciniame skunde. Be to, iš ieškinio 252 punkto matyti, kad Groupe Canal + rėmėsi rezoliucija Bendrajame Teisme.

30

Vis dėlto šiems argumentams negali būti pritarta.

31

Reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją teisės aktas tik tada laikomas priimtu piktnaudžiaujant įgaliojimais, jei, remiantis objektyviais, reikšmingais ir suderinamais požymiais, paaiškėja, kad jis buvo priimtas tik ar bent jau iš esmės siekiant kitų, nei nurodyta, tikslų arba siekiant išvengti Sutartyje numatytos konkrečiomis aplinkybėmis taikytinos procedūros (2019 m. sausio 31 d. Sprendimo Islamic Republic of Iran Shipping Lines ir kt. / Taryba, C‑225/17 P, EU:C:2019:82, 115 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32

Šiuo klausimu skundžiamo sprendimo 130 punkte Bendrasis Teismas teisingai pažymėjo, kad teisėkūros procedūra, susijusi su geografinio blokavimo klausimu, – kol nėra baigta teisėkūros procedūra priimamu aktu, – neturi poveikio įgaliojimams, kurie Komisijai suteikti pagal SESV 101 straipsnį ir Reglamentą Nr. 1/2003.

33

Be to, Groupe Canal + Bendrajame Teisme nei tvirtino, nei įrodė, kad Komisija neturėjo teisės pradėti skundžiamo sprendimo 1 punkte minėto tyrimo, nurodyto šio sprendimo 5 punkte, ir, juo remdamasi, prireikus priimti sprendimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 arba 9 straipsnį arba kad kuriam nors aktui prieštarautų arba jame būtų uždraustas sprendimo, grindžiamo minėtu 9 straipsniu, susijusio su įmonės pasiūlytais įsipareigojimais, kuriais siekiama išspręsti Komisijos nustatytas sutartinių sąlygų, ribojančių pagrindinių Sąjungos mokamo turinio televizijos transliuotų galimybę vykdyti pasyvų tarpvalstybinį televizijos transliavimo paslaugų pardavimą, atitikties SESV 101 straipsniui problemas, priėmimas.

34

Dėl antrinės teisės aktų, kuriais remiasi Groupe Canal +, EFADs ir UPC, pažymėtina, kad jie negali paneigti Bendrojo Teismo analizės, nes buvo priimti jau po ginčijamo sprendimo.

35

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 130 punkte iš esmės nusprendė, kad pradėdama skundžiamo sprendimo 1 punkte minėtą tyrimą, kaip nurodyta šio sprendimo 5 punkte, ir priimdama ginčijamą sprendimą Komisija veikė neperžengdama savo kompetencijos ribų, o Groupe Canal + neįrodė, jog ši institucija piktnaudžiavo įgaliojimais.

36

Dėl Groupe Canal + argumento, susijusio su teisės klaida, kurią Bendrasis Teismas padarė, kai skundžiamo sprendimo 129 punkte atmetė jos argumentą, kad Komisija piktnaudžiavo įgaliojimais, nes Paramount pasiūlytais įsipareigojimais nesprendžiamos Komisijos išankstiniame vertinime nurodytos su konkurencija susijusios problemos, reikia pažymėti, kad net jei būtų įrodyta, jog šie įsipareigojimai nesprendžia minėtų problemų, vien tokia aplinkybė neįrodo piktnaudžiavimo įgaliojimais.

37

Todėl reikia atmesti šį argumentą ir visą pirmąjį pagrindą.

38

Trečiąjį pagrindą sudaro dvi dalys, susijusios, pirma, su pareigos motyvuoti pažeidimu, nes Bendrasis Teismas neatsakė į Groupe Canal + nurodytą pagrindą, kad Komisija neatsižvelgė į ekonominį ir teisinį reikšmingų sąlygų kontekstą, ir, antra, su neišsamiu faktinių aplinkybių išnagrinėjimu, nes Bendrasis Teismas nusprendė, kad galimas Groupe Canal + pajamų iš Prancūzijoje esančių klientų sumažėjimas gali būti kompensuotas Groupe Canal + galimybe kreiptis į visoje EEE esančius klientus.

39

Groupe Canal +, palaikoma EFADs, UPC ir Prancūzijos Respublikos, teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 39 punkte konstatavo, kad ginčijamo sprendimo teisėtumo kontrolė gali būti susijusi tik su tuo, ar, visų pirma, tame sprendime išdėstytos aplinkybės parodo konkurencijos problemas, toliau, jei taip, – ar privalomais pripažinti Paramount įsipareigojimai išsprendžia šias problemas ir, galiausiai, ar Paramount nepasiūlė mažiau suvaržančių, bet taip pat tinkamų įsipareigojimų. Bendrasis Teismas taip pat padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 62–66 punktuose nusprendė, kad klausimas, ar elgesys, dėl kurio kilo minėtas susirūpinimas, atitinka kumuliatyvias SESV 101 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygas, yra nesusijęs su pačiu sprendimo, kaip antai ginčijamas sprendimas, pobūdžiu, todėl jam nereikėjo priimti sprendimo dėl Groupe Canal + argumentų, grindžiamų tuo, kad reikšmingomis sąlygomis skatinama gamyba ir kultūrų įvairovė.

40

Bendrasis Teismas neatsakė į pagrindą, susijusį su tuo, kad Komisija neatsižvelgė į Prancūzijos ekonominį ir teisinį kontekstą, kuriam esant buvo nustatytos reikšmingos sąlygos, ir taip pažeidė savo pareigą motyvuoti. Bendrasis Teismas neleido Groupe Canal + sužinoti priežasčių, dėl kurių atmetė jos argumentus. Iš tiesų Bendrasis Teismas, atlikdamas vertinimą, neatsižvelgė į šių sąlygų ekonomines ir teisines aplinkybes. Taigi jis neatsižvelgė į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią, viena vertus, siekiant įvertinti, ar įmonių susitarimas yra toks kenksmingas, kad galėtų būti laikomas konkurencijos ribojimu „dėl tikslo“, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnį, pirmiausia reikia atsižvelgti į ekonominį ir teisinį jo taikymo kontekstą, turint omenyje atitinkamų prekių ar paslaugų pobūdį ir realias nagrinėjamos rinkos ar rinkų veikimo sąlygas bei struktūrą, ir, kita vertus, Bendrasis Teismas turi patikrinti, ar įrodymai, kuriais remiamasi, sudaro reikšmingų duomenų, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant sudėtingą padėtį, visumą ir ar tais įrodymais galima pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas.

41

Bendrasis Teismas neatliko išsamaus ekonominių ir teisinių aplinkybių, kuriomis buvo nustatytos reikšmingos sąlygos, tyrimo, o skundžiamo sprendimo 40–42 punktuose tik „kategoriškai“ pažymėjo, kad, atsižvelgiant į jų turinį, tikslus ir ekonominį bei teisinį kontekstą, šiomis sąlygomis, lemiančiomis visišką teritorinį išimtinumą, siekiama pašalinti bet kokią tarpvalstybinę konkurenciją, o to, Bendrojo Teismo nuomone, pakanka Komisijos susirūpinimui pagrįsti.

42

Prancūzijos Respublikos teigimu, Bendrasis Teismas neapibrėžė, kas konkurencijos srityje kelia susirūpinimą, kuriuo būtų galima pagrįsti sprendimo priėmimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį, ir netyrė, ar reikšmingos sąlygos yra tokios kenksmingos, kad prima facie jas būtų galima laikyti konkurencijos ribojimu dėl tikslo. Be to, tikslas skatinti kultūrų įvairovę yra neatskiriamas nuo ekonominio ir teisinio konteksto, į kurį patenka reikšmingos sąlygos, taigi negali būti neįtrauktas į jų nagrinėjimą pagal SESV 101 straipsnio 3 dalį.

43

Be to, Groupe Canal + teigia, kad skundžiamo sprendimo 43–50 punktuose remdamasis 2011 m. spalio 4 d. Sprendimu Football Association Premier League ir kt. (C‑403/08 ir C‑429/08, EU:C:2011:631) tam, kad padarytų išvadą, jog reikšmingos sąlygos galėjo sukelti Komisijos susirūpinimą dėl jų antikonkurencinio tikslo, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes šis sprendimas nesusijęs su kino sektoriumi. Taigi Bendrasis Teismas neatsižvelgė į konkrečias ekonomines ir teisines kinematografijos sektoriaus aplinkybes, nors 1982 m. spalio 6 d. Sprendime Coditel ir kt. (262/81, EU:C:1982:334, 15 ir 16 punktai) Teisingumo Teismas konstatavo, kad Sąjungos kinematografijos pramonei ir rinkoms būdingi aspektai (visų pirma susiję su dubliavimu arba subtitravimu siekiant patenkinti įvairios kultūrinės raiškos visuomenės reikmes, televizijos transliavimo galimybėmis ir kinematografijos produkcijos finansavimo Europoje sistema) įrodo, kad išimtinė atgaminimo licencija savaime negali sudaryti kliūčių konkurencijai, jos riboti ar iškraipyti.

44

Komisija ir BEUC ginčija šių argumentų pagrįstumą.

45

Visų pirma dėl Groupe Canal + argumento, kad Bendrasis Teismas nemotyvavo, kodėl atmetė jos argumentus, susijusius su atsižvelgimu į ekonomines ir teisines aplinkybes, kuriomis nustatytos reikšmingos sąlygos, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją pareiga motyvuoti sprendimus, tenkanti Bendrajam Teismui pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnį ir 53 straipsnio pirmą pastraipą, nereiškia, kad Bendrasis Teismas privalo pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną bylos šalių nurodytą argumentą. Taigi motyvavimas gali būti numanomas, jeigu leidžia suinteresuotiesiems asmenims suprasti, kuo pagrįstas Bendrojo Teismo sprendimas, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti kontrolę pagal pateiktą apeliacinį skundą (2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Trafilerie Meridionali / Komisija, C‑519/15 P, EU:C:2016:682, 41 punktas).

46

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 40 punkte Bendrasis Teismas iš esmės apibrėžė Komisijos susirūpinimą dėl reikšmingų sąlygų, konstatuodamas, kad ginčijamo sprendimo 37–44 konstatuojamosiose dalyse ji nurodė, jog susitarimais, dėl kurių atsiranda absoliutus teritorinis išimtinumas, yra atkuriamas nacionalinių rinkų padalijimas ir prieštaraujama Sutarties tikslui sukurti bendrąją rinką, todėl laikoma, kad tokių sąlygų tikslas yra konkurencijos ribojimas, nebent kitos aplinkybės, susijusios su šių sąlygų ekonominiu ir teisiniu kontekstu, leidžia konstatuoti, kad jos negali lemti tokio rezultato.

47

Skundžiamo sprendimo 41 punkte Bendrasis Teismas apibendrino ginčijamo sprendimo 46–49 konstatuojamąsias dalis, iš kurių matyti, kad Komisija manė, jog sprendžiant iš reikšmingų sąlygų turinio, tikslų ir ekonominio bei teisinio konteksto jomis siekiama pašalinti bet kokią tarpvalstybinę konkurenciją ir suteikti televizijos transliuotojams, Paramount kontrahentams, visišką teritorinę apsaugą.

48

Nors tiesa, kad išdėstęs skundžiamo sprendimo 41 punktą Bendrasis Teismas iš karto nurodė, jog šie Komisijos argumentai yra pagrįsti, vis dėlto atidžiai perskaičius visus šio sprendimo motyvus matyti, kad, priešingai, nei teigia Groupe Canal +, taip pasielgdamas Bendrasis Teismas nepadarė „kategoriškos“ išvados, išsamiai neišnagrinėjęs argumentų, bet pateikė savo nagrinėjimo rezultatą, prieš išdėstydamas šio sprendimo 43–73 punktuose pagrindimą, kuris lėmė šį jo rezultatą, įskaitant priežastis, dėl kurių reikšmingos nuostatos, jo nuomone, galėjo sukelti Komisijos susirūpinimą, atsižvelgiant į SESV 101 straipsnio 1 dalį.

49

Be to, iš skundžiamo sprendimo 51–58 punktų matyti, kad Bendrasis Teismas aiškiai išnagrinėjo Groupe Canal +, Prancūzijos Respublikos, EFADs, UPC ir C More Entertainment argumentus, susijusius su reikšmingų sąlygų teisėtumu pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį dėl ekonominių ir teisinių aplinkybių, kuriomis jos numatytos, nepamiršdamas šių šalių argumentų, kad šiomis sąlygomis skatinama kultūrinė įvairovė ir nekenkiama konkurencijai, kuriuos Bendrasis Teismas išnagrinėjo to paties sprendimo 59–72 punktuose.

50

Todėl darytina išvada, kad skundžiamo sprendimo 40–73 punktuose pateikti motyvai leidžia suinteresuotiesiems asmenims ir ypač Groupe Canal + suprasti, kuo pagrįstas Bendrojo Teismo sprendimas, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti kontrolę pagal šį apeliacinį skundą. Taigi Bendrasis Teismas nepažeidė savo pareigos motyvuoti, kai atmetė Groupe Canal + argumentus, susijusius su reikšmingų sąlygų ekonominiu ir teisiniu kontekstu.

51

Be to, kalbant apie tai, kad Groupe Canal + priekaištauja Bendrajam Teismui, jog minėto sprendimo 43–50 punktuose jis padarė teisės klaidą, kai remdamasis 2011 m. spalio 4 d. Sprendimu Football Association Premier League ir kt. (C‑403/08 ir C‑429/08, EU:C:2011:631) priėjo prie išvados, kad reikšmingos sąlygos galėjo sukelti Komisijos susirūpinimą dėl jų antikonkurencinio tikslo, reikia pažymėti, kad nors byla, kurioje priimtas šis sprendimas, išties nebuvo susijusi su kino sektoriumi, iš šio sprendimo 134, 141 ir 142 punktų matyti, kad toje byloje buvo nagrinėjama komerciniu ir konkurenciniu požiūriu panaši situacija, kaip ir nagrinėjamoje byloje, kai intelektinės nuosavybės teisių turėtojo ir transliuotojų sudarytuose išimtinių licencijų susitarimuose buvo numatytos papildomos pareigos, kuriomis siekta užtikrinti, kad būtų laikomasi teritorinių šių licencijų naudojimo apribojimų, būtent šiems transliuotojams numatyta pareiga imtis priemonių, blokuojančių prieigą prie šių saugomų objektų už teritorijos, kurią apima licencinė sutartis, ribų.

52

Be to, nėra prieštaravimo tarp to paties sprendimo ir 1982 m. spalio 6 d. Sprendimo Coditel ir kt. (262/81, EU:C:1982:334), susijusio su kino sektoriumi. Iš tiesų 1982 m. spalio 6 d. Sprendimo Coditel ir kt. (262/81, EU:C:1982:334) 15 ir 16 punktai, kuriais remiasi Groupe Canal +, anaiptol nepatvirtina jos argumento, kad sąlygos, kaip antai reikšmingos sąlygos, gali būti laikomos visiškai tinkamomis, nes yra kino finansavimo sistemos pagrindas – juose tik nurodyta, kad autorių teisių į filmą turėtojo suteikta išimtine atgaminimo licencija savaime nesiekiama trukdyti, riboti ar iškraipyti konkurencijos. Be to, šio sprendimo 17 punkte Teisingumo Teismas aiškiai numatė, kad autorių teisių į filmą įgyvendinimas ir teisė atgaminti filmą, išplaukianti iš autorių teisių, gali iškraipyti konkurenciją kinematografijos rinkoje.

53

Priešingai nei byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas, byla, kurioje priimtas 2011 m. spalio 4 d. Sprendimas Football Association Premier League ir kt. (C‑403/08 ir C‑429/08, EU:C:2011:631), buvo susijusi būtent su papildomomis pareigomis, kuriomis siekta užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių turėtojo išduotų licencijų naudojimo teritorinių apribojimų laikymąsi.

54

Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 46–50 punktuose, remdamasis 2011 m. spalio 4 d. Sprendimu Football Association Premier League ir kt. (C‑403/08 ir C‑429/08, EU:C:2011:631), iš esmės nusprendė, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog licencinių susitarimų sąlygos, numatančios abipuses pareigas, kuriomis siekiama panaikinti tarpvalstybinį audiovizualinio turinio, dėl kurio sudaryti šie susitarimai, transliavimo paslaugų teikimą, ir taip suteikiančios visišką teritorinę apsaugą kiekvienam transliuotojui, gali būti laikomos, atsižvelgiant tiek į jomis siekiamą tikslą, tiek į ekonominį ir teisinį jų kontekstą, susitarimais, kurių tikslas – apriboti konkurenciją, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, ir kad dėl to, jog reikšmingose sąlygose yra numatytos tokios pareigos, jos galėjo, nepažeidžiant galimo sprendimo, kuriame, atlikus išsamų tyrimą, galutinai konstatuojamas minėtos nuostatos pažeidimo buvimas ar nebuvimas, šiuo atveju sukelti Komisijos susirūpinimą dėl konkurencijos.

55

Galiausiai taip pat reikia atmesti Groupe Canal + argumentą, susijusį su teisės klaida, kurią Bendrasis Teismas padarė, kai skundžiamo sprendimo 39 ir 62–66 punktuose iš esmės nusprendė, kad klausimas, ar elgesys, dėl kurio Komisijai kilo susirūpinimas konkurencijos srityje, atitinka SESV 101 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygas, yra nesusijęs su pačiu sprendimo, priimamo pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį, pobūdžiu, todėl vykdydamas tokio sprendimo teisėtumo kontrolę jis neturi priimti sprendimo dėl argumentų, susijusių su šios SESV nuostatos taikymu.

56

Iš tiesų, kaip skundžiamo sprendimo 62 punkte teisingai pažymėjo Bendrasis Teismas, SESV 101 straipsnio 3 dalis taikoma tik tuo atveju, jei prieš tai buvo konstatuotas SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas (2013 m. vasario 7 d. Sprendimas Slovenská sporiteľňa, C‑68/12, EU:C:2013:71, 30 punktas).

57

Kadangi Komisija atleidžiama nuo pareigos kvalifikuoti ir konstatuoti pažeidimą, kai priima sprendimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį (2010 m. birželio 29 d. Sprendimo Komisija / Alrosa, C‑441/07 P, EU:C:2010:377, 40 punktas), negali būti reikalaujama, kad priimdama tokį sprendimą ji galutinai įvertintų, ar susitarimas, sprendimas ar suderinti veiksmai atitinka SESV 101 straipsnio 3 dalies sąlygas.

58

Be to, kaip skundžiamo sprendimo 62 punkte teisingai pažymėjo Bendrasis Teismas, taikant SESV 101 straipsnio 3 dalį reikia nustatyti susitarimo, kuriuo pažeidžiama SESV 101 straipsnio 1 dalis, prokonkurencinį poveikį ir patikrinti, ar šis prokonkurencinis poveikis yra didesnis nei antikonkurencinis poveikis.

59

Iš Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalies matyti, kad sprendimai, kuriuos Komisija priima remdamasi šia nuostata, grindžiami išankstiniu nagrinėjamų veiksmų antikonkurencinio pobūdžio vertinimu. Todėl, kadangi tokiame sprendime nepateikiamas nuodugnus ir išsamus visų antikonkurencinių veiksmų poveikio įvertinimas, Komisija negali palyginti šio poveikio ir prokonkurencinio poveikio, kuriuo prieš ją remiamasi, darant prielaidą, kad jis įrodytas.

60

Darytina išvada, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 62 punkte nusprendė, kad klausimas, ar elgesys, dėl kurio Komisijai kilo susirūpinimas konkurencijos srityje, atitinka SESV 101 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygas, yra nesusijęs su pačiu sprendimo, priimto pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį, pobūdžiu.

61

Dėl aplinkybės, kad ginčijamo sprendimo 50–52 konstatuojamosiose dalyse Komisija preliminariai išsakė nuomonę dėl SESV 101 straipsnio 3 dalies taikymo šioje byloje, reikia pažymėti, kad šios konstatuojamosios dalys buvo Komisijos pateikto išankstinio reikšmingų sąlygų vertinimo dalis ir jose nebuvo jokio galutinio vertinimo šiuo klausimu, tik siekta nurodyti, kad atlikdama šį vertinimą Komisija atsižvelgė į argumentus, kuriuos Paramount šiuo klausimu jau buvo pateikusi iki pranešimo apie kaltinimus pateikimo.

62

Tokiomis aplinkybėmis trečiojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

63

Groupe Canal +, palaikoma EFADs, UPC ir Prancūzijos Respublikos, teigia, kad Bendrasis Teismas, skundžiamo sprendimo 57 ir 69 punktuose konstatuodamas, jog galimą iš Prancūzijoje esančių klientų gaunamų Groupe Canal + pajamų sumažėjimą galima kompensuoti tuo, kad Groupe Canal + dabar gali laisvai kreiptis į visoje EEE, o ne tik Prancūzijoje esančius klientus, neatsižvelgė į kinematografijos sektoriaus ypatumus ir neišnagrinėjo visų jam nurodytų faktinių aplinkybių. Bendrasis Teismas akivaizdžiai neatsižvelgė į 2016 m. gegužės mėn. konsultacinių firmų Oxera ir O & O parengtą studiją „The impact of cross-border to audiovisual content on ES consumers“, kurią pateikė Groupe Canal + ir iš kurios matyti, kad finansuojant Europos kiną teritorinis išimtinumas yra reikalingas dėl įvairių kultūrinių ypatybių visoje Sąjungoje, kad Europos filmų vertė skirtingose valstybėse narėse ar kalbinėse zonose yra nevienoda ir kad gamybą Europos lygmeniu daugiausia finansuoja televizijos transliuotojai, remdamiesi visiškos teritorinės apsaugos sistema. Pajamų sumažėjimas negali būti kompensuojamas, nes Groupe Canal + nebegali remtis tam tikro turinio platinimo išimtinumu, o Prancūzijoje esantys vartotojai iš esmės renkasi užsisakyti paslaugas iš subjektų, kurie transliuoja patrauklų turinį, dažniausiai anglų kalba. Keliose teritorijose galiojančios licencijos kaina yra gerokai didesnė nei nacionalinės licencijos, todėl ši pirmoji licencija platintojams taptų neprieinama. Naujų abonentų, esančių už tradicinės platintojo teritorijos ribų, pritraukimo sąnaudos drastiškai sumažintų jo su gamyba susijusią pasirinkimo laisvę. Bet kuriuo atveju dėl gautoms licencijoms būdingų geografinių apribojimų Groupe Canal + negalėtų laisvai kreiptis į visoje Sąjungoje esančius klientus.

64

Komisija ir BEUC ginčija šių argumentų pagrįstumą.

65

Pirmiausia reikia pažymėti, kad tiek, kiek trečiojo pagrindo antroje dalyje pateiktais argumentais kritikuojami skundžiamo sprendimo 69 punkte pateikti svarstymai, šie argumentai turi būti atmesti kaip nereikšmingi.

66

Iš to, kad skundžiamo sprendimo 67 punkte vartojamas žodžių junginys „bet kuriuo atveju“, o to sprendimo 72 punkte – „net jei reikėtų konstatuoti, jog Komisija privalėjo nagrinėti galimybę taikyti SESV 101 straipsnio 3 dalį“, matyti, kad minėto sprendimo 67–72 punktuose Bendrojo Teismo atliktas vertinimas buvo perteklinis, taikomas tuo atveju, jeigu reikėtų nuspręsti, kad Komisija privalėjo išnagrinėti galimybę taikyti SESV 101 straipsnio 3 dalį.

67

Kadangi, kaip matyti iš apeliacinio skundo trečiojo pagrindo pirmos dalies analizės, Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad per procedūrą, kurioje priimtas ginčijamas sprendimas, Komisija neprivalėjo vertinti, ar įvykdytos SESV 101 straipsnio 3 dalies sąlygos, priekaištai dėl skundžiamo sprendimo 69 punkto, net jeigu būtų pagrįsti, bet kuriuo atveju negali lemti skundžiamo sprendimo panaikinimo.

68

Tiek, kiek argumentai, pateikti trečiojo pagrindo antroje dalyje, yra susiję su skundžiamo sprendimo 57 punkte išdėstytais argumentais, reikia priminti, kad pagal SESV 256 straipsnį ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnį apeliacinis skundas gali būti paduodamas tik teisės klausimais. Todėl tik Bendrasis Teismas turi kompetenciją, pirma, konstatuoti faktines aplinkybes ir, antra, jas įvertinti. Tik tuo atveju, jeigu minėtų Bendrojo Teismo nustatytų faktinių aplinkybių neatitiktis tikrovei būtų matoma iš jam pateiktos bylos medžiagos arba būtų iškraipyti įrodymai, kuriais grindžiamos tos pačios faktinės aplinkybės, šis konstatavimas ir šių įrodymų vertinimas yra teisės klausimai, kuriems taikoma Teisingumo Teismo kontrolė nagrinėjant apeliacinį skundą (2019 m. gruodžio 19 d. Nutarties OPS Újpest / Komisija, C‑741/18 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:1104, 19 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

69

Vis dėlto Groupe Canal + argumentuose tik ginčijamas Bendrojo Teismo atliktas faktų vertinimas, pagal kurį galimą jos pajamų iš klientų Prancūzijoje sumažėjimą gali kompensuoti tai, kad, įgyvendinus įsipareigojimus, pripažintus privalomais ginčijamu sprendimu, Groupe Canal + gali kreiptis į klientus, esančius visoje EEE, o ne tik Prancūzijoje, tačiau neteigiama, kad iškraipyta šių įsipareigojimų apimtis.

70

Todėl minėti Groupe Canal + argumentai yra nepriimtini.

71

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, trečiojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti kaip iš dalies nereikšmingą ir iš dalies kaip nepriimtiną.

72

Vadinasi, reikia atmesti trečiąjį pagrindą.

73

Groupe Canal + pažymi, kad siekdamas skundžiamo sprendimo 72 punkte padaryti išvadą, jog Komisijos atliktas išankstinis vertinimas, kuriame padaryta išvada, kad SESV 101 straipsnio 3 dalies sąlygos neįvykdytos, nėra klaidingas, Bendrasis Teismas to sprendimo 67 punkte nusprendė, kad reikšmingose sąlygose nustatyti ribojimai, kuriais viršijama tai, kas būtina intelektinės nuosavybės teisių apsaugos reikalaujančių audiovizualinių kūrinių gamybai bei platinimui, o minėto sprendimo 70 punkte – kad šios sąlygos visiškai pašalina konkurenciją amerikietiškų filmų srityje. Vis dėlto nė vienas iš šių argumentų nebuvo šalių aptartas per procesą Bendrajame Teisme. Vadinasi, jis pažeidė rungimosi principą.

74

Komisija ginčija Groupe Canal + argumentų pagrįstumą. Komisija ir BEUC mano, kad antrasis pagrindas bet kuriuo atveju yra nereikšmingas, nes pateiktas dėl perteklinių skundžiamo sprendimo motyvų. BEUC iš esmės mano, kad šis pagrindas nepriimtinas, nes yra akivaizdžiai netikslus.

75

Antrasis pagrindas pateiktas dėl skundžiamo sprendimo 67, 70 ir 72 punktų, susijusių su SESV 101 straipsnio 3 dalies taikymu šioje byloje.

76

Šiuo klausimu, nesant reikalo nagrinėti, ar, kaip teigia BEUC, šis pagrindas turi būti pripažintas nepriimtinu, dėl šio sprendimo 66 ir 67 punktuose nurodytų priežasčių reikia manyti, kad šis pagrindas yra nereikšmingas.

77

Darytina išvada, kad antrasis pagrindas turi būti atmestas.

78

Ketvirtąjį pagrindą sudaro dvi dalys, susijusios, pirma, su proporcingumo ir trečiųjų asmenų teisių paisymo principų pažeidimu, kurį Bendrasis Teismas padarė nuspręsdamas, kad Komisija neprivalėjo analizuoti kiekvienos iš atitinkamų nacionalinių rinkų, ir, antra, su „Geriausios patirties“ 128 punkto ir trečiųjų asmenų sutartinių teisių pažeidimu, kurį Bendrasis Teismas padarė nuspręsdamas, kad ginčijamas sprendimas neturi įtakos Groupe Canal + galimybei kreiptis į nacionalinį teismą su prašymu užtikrinti, kad būtų paisoma jos sutartinių teisių.

79

Groupe Canal +, palaikoma UPC ir Prancūzijos Respublikos, iš esmės pažymi, kad pritardama Paramount įsipareigojimams, kurie taikomi visoms su EEE transliuotojais sudarytoms sutartims, nors Komisijos atliktas išankstinis vertinimas ir šios institucijos nurodytos su konkurencija susijusios problemos buvo susiję tik su išimtinėmis teisėmis, kurios bendrovei Sky suteiktos Jungtinės Karalystės ir Airijos teritorijoje, Komisija argumentavo „ekstrapoliuodama“, nevykdydama pareigos išnagrinėti kitas nacionalines rinkas, todėl neatsižvelgė į kitų rinkų, tarp jų – Prancūzijos rinkos, ypatybes; ši rinka ypatinga tuo, kad audiovizualinių kūrinių finansavimą užtikrina transliuotojai, įskaitant Groupe Canal +. Skundžiamo sprendimo 118 punkte patvirtindamas Komisijos požiūrį, Bendrasis Teismas pažeidė proporcingumo principą ir nepaisė trečiųjų asmenų teisių, prieštaraudamas 2010 m. birželio 29 d. Sprendimui Komisija / Alrosa (C‑441/07 P, EU:C:2010:377, 41 punktas).

80

Komisija, palaikoma BEUC, ginčija šių argumentų pagrįstumą.

81

Šiuo atveju nustatyta, kad Komisijos atliktas išankstinis vertinimas buvo susijęs tik su tam tikromis Paramount ir Sky sudarytų licencinių susitarimų sąlygomis, kuriomis Paramount suteikė Sky išimtines licencijas Jungtinės Karalystės ir Airijos teritorijoje. Iš skundžiamo sprendimo 3 punkto matyti, kad Komisija savo tyrime daugiausia dėmesio skyrė dviem susijusioms šių susitarimų sąlygoms. Pirmąja siekta uždrausti Sky arba apriboti jos galimybes teigiamai atsakyti į EEE, bet ne Jungtinėje Karalystėje ar Airijoje gyvenančių vartotojų savo iniciatyva pareikštus prašymus dėl televizijos transliavimo paslaugų pirkimo. Antrąja sąlyga reikalauta, kad sudaromuose susitarimuose su televizijos transliuotojais, įsisteigusiais EEE, bet ne Jungtinėje Karalystėje, Paramount jiems uždraustų ar apribotų jų galimybes teigiamai atsakyti į Jungtinėje Karalystėje ar Airijoje gyvenančių vartotojų savo iniciatyva pateiktus prašymus dėl televizijos transliavimo paslaugų pirkimo.

82

Be to, iš skundžiamo sprendimo, visų pirma 8–10 punktų, matyti, kad Paramount įsipareigojimai, ginčijamu sprendimu pripažinti privalomais, taip pat susiję su panašiomis sąlygomis, esančiomis licenciniuose susitarimuose, kuriuos Paramount sudarė ar galėjo sudaryti su kitais EEE įsteigtais televizijos transliuotojais.

83

Skundžiamo sprendimo 40 ir 41 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad Komisijos susirūpinimas dėl reikšmingų sąlygų buvo susijęs su tuo, kad šios sąlygos lemia visišką teritorinį išimtinumą, atkuriantį nacionalinių rinkų padalijimą ir prieštaraujantį Sutarties tikslui sukurti bendrąją rinką.

84

Taigi, kaip Bendrasis Teismas teisingai priminė skundžiamo sprendimo 46 punkte, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, susitarimas, kuriuo siekiama atkurti nacionalinių rinkų padalijimą, gali sukliudyti siekti Sutarties tikslo įgyvendinti šių rinkų sujungimą įsteigiant bendrąją rinką. Todėl sutartys, kuriomis siekiama atskirti rinkas pagal nacionalines sienas arba dėl kurių apsunkinama nacionalinių rinkų skvarba, atsižvelgiant tiek į jomis siekiamus tikslus, tiek į jų ekonomines ir teisines aplinkybes, gali būti laikomos susitarimais, kurių tikslas yra konkurencijos ribojimas, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį.

85

Iš tiesų tokie susitarimai gali kelti pavojų tinkamam bendrosios rinkos veikimui, taigi prieštarauja vienam iš pagrindinių Sąjungos tikslų, neatsižvelgiant į padėtį nacionalinėse rinkose.

86

Vadinasi, skundžiamo sprendimo 118 punkte Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad reikšmingomis sąlygomis siekiama padalyti nacionalines rinkas visoje EEE, o jų ekonominis ir teisinis kontekstas neleidžia konstatuoti, kad jos negali riboti konkurencijos, todėl taikant Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį jos pagrįstai galėjo sukelti Komisijai susirūpinimą konkurencijos srityje dėl visos šios geografinės erdvės, net jei Komisija nenagrinėjo kiekvienos iš atitinkamų nacionalinių rinkų.

87

Tai reiškia, kad ketvirto pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

88

Groupe Canal + teigia, kad skundžiamo sprendimo 104 punkte nuspręsdamas, jog ginčijamas sprendimas nereiškia kišimosi į Groupe Canal + sutarties laisvę, nes ji gali kreiptis į nacionalinį teismą, kad šis konstatuotų reikšmingų sąlygų suderinamumą su SESV 101 straipsnio 1 dalimi ir Paramount atžvilgiu taikytų nacionalinėje teisėje numatytas pasekmes, Bendrasis Teismas pažeidė principą, kylantį iš Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio, „Geriausios patirties“ 128 punkto ir 76 išnašos, pagal kurią sprendimo, priimto pagal šį 9 straipsnį, tikslas arba poveikis negali būti toks, kad įsipareigojimai padaromi privalomi veiklos vykdytojams, kurie jų nepasiūlė ir neprisiėmė.

89

Be to, skundžiamo sprendimo 103 punkte nurodydamas, kad tuo atveju, jeigu nacionalinis teismas įpareigotų Paramount nesilaikyti savo įsipareigojimų, Komisija turėtų atnaujinti tyrimą, Bendrasis Teismas aiškiai pripažino, kad šių įsipareigojimų įgyvendinimas priklauso nuo Groupe Canal + valios, bet netaikė jokių teisinių šios išvados pasekmių.

90

Groupe Canal +, palaikoma Prancūzijos Respublikos, iš esmės teigia, kad Bendrasis Teismas, skundžiamo sprendimo 100 punkte teigdamas, jog ginčijamas sprendimas galėtų daryti įtaką nacionalinio teismo vertinimui tik kiek, kiek tame sprendime pateiktas išankstinis vertinimas, šiurkščiai pažeidė trečiųjų šalių, šiuo atveju Groupe Canal +, teises. Šiuo sprendimu iš Groupe Canal + atimta sutarties laisvė, nes iš tikrųjų ji negali pasiekti, kad nacionalinis teismas paprieštarautų Komisijai ir pripažintų reikšmingas sąlygas galiojančiomis. Šiuo klausimu iš 2017 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Gasorba ir kt. (C‑547/16, EU:C:2017:891, 28 ir 29 punktai) matyti, kad nacionaliniai teismai negali ignoruoti pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalį priimtų sprendimų, turi atsižvelgti į Komisijos išankstinį vertinimą ir laikyti jį nagrinėjamo susitarimo antikonkurencinio pobūdžio požymiu ar net prima facie įrodymu. Šių teismų laisvė būtų išsaugota tik tuo atveju, jei jie nuspręstų imtis atitinkamų susitarimų atitikties konkurencijos teisei tyrimo.

91

Prancūzijos Respublika priduria, kad remiantis Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalimi priimto sprendimo įtaką nacionalinio teismo vertinimui sustiprina įsipareigojimai, dėl kurių deramasi su kitomis atitinkamo sektoriaus bendrovėmis, todėl tikėtina, kad paskesnis įsipareigojimų prisiėmimas taptų standartu, nuo kurio nacionaliniam teismui būtų sunku nukrypti. Be to, tai, kad nacionaliniam teismui nusprendus, jog nagrinėjamu susitarimu nėra pažeidžiama SESV 101 straipsnio 1 dalis, Komisija būtinai turėtų atnaujinti tyrimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 2 dalies b punktą, galėtų atgrasyti nacionalinį teismą nuo Komisijos atlikto išankstinio vertinimo užginčijimo.

92

Komisija, palaikoma BEUC, iš esmės mano, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 83–108 punktuose teisingai nurodė, jog Paramount įsipareigojimų įgyvendinimas nepriklauso nuo trečiųjų šalių, įskaitant Groupe Canal +, valios. Pasiūlydama šiuos įsipareigojimus, Paramount pasinaudojo sutarties laisve nebesilaikyti tam tikrų sutartinių sąlygų arba nebebūti jų saistomai ir šis sprendimas nepriklauso nuo trečiųjų šalių valios. Be to, tai, kad Komisija priėmė šiuos įsipareigojimus, neatima iš Groupe Canal + galimybės kreiptis į nacionalinį teismą siekiant apginti savo teises sutartiniuose santykiuose su Paramount. Jeigu nacionalinis teismas nuspręs, kad reikšmingomis sąlygomis nepažeidžiama SESV 101 straipsnio 1 dalis arba kad jos atitinka šio straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas, jis turės įvertinti, ar jo nagrinėjamos bylos baigtis gali paskatinti Paramount nepaisyti įsipareigojimų, kurie ginčijamu sprendimu padaryti privalomi. Siekdamas, kad dėl šios bylos baigties Paramount nebūtų priversta nepaisyti šių įsipareigojimų, nacionalinis teismas galėtų neįpareigoti vykdyti reikšmingų sąlygų ir pagal taikytinas nacionalines normas nurodyti Paramount įvykdyti prievoles lygiaverčiu būdu – atlyginti nuostolius ir sumokėti palūkanas. Bendrasis Teismas tokią galimybę numatė skundžiamo sprendimo 103 punkte.

93

Be to, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 102 punkte teisingai nusprendė, kad Groupe Canal + gali nacionalinio teismo reikalauti, kad jis prieštarautų Komisijai ir pripažintų reikšmingas sąlygas galiojančiomis. Iš 2017 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Gasorba ir kt. (C‑547/16, EU:C:2017:891) 29 punkto matyti, kad nacionalinis teismas turi tik atsižvelgti į Komisijos išankstinį vertinimą, išdėstytą ginčijamame sprendime, ir laikyti jį požymiu ar net prima facie įrodymu, jog reikšmingos sąlygos yra antikonkurencinio pobūdžio.

94

Nagrinėdamas pirmojoje instancijoje pateikto trečiojo pagrindo antrą dalį, susijusią su trečiųjų asmenų, kaip antai Groupe Canal +, sutartinių teisių pažeidimu nesilaikant proporcingumo principo, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 89 ir 90 punktuose iš esmės nusprendė, kad remiantis Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsniu priimtas sprendimas yra privalomas tik toms įmonėms, kurios pasiūlė „įsipareigojimą“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, ir to sprendimo tikslas arba poveikis negali būti toks, kad minėtas įsipareigojimas padaromas privalomas veiklos vykdytojams, kurie jo nepasiūlė ir neprisiėmė.

95

Skundžiamo sprendimo 91 ir 92 punktuose Bendrasis Teismas, be kita ko, nurodė, kad tuo atveju, kai įsipareigojimas yra netaikyti sutarties sąlygos, kuria suteikiamos teisės trečiajai šaliai, pripažinimas, kad Komisija gali padaryti jį privalomą trečiajai šaliai, kaip antai Groupe Canal +, kuri jo nepasiūlė, o Komisija jos atžvilgiu nepradėjo procedūros, reikštų kišimąsi į aptariamo veiklos vykdytojo laisvę sudaryti sutartį ir viršytų tai, kas numatyta Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnyje.

96

Toliau Bendrasis Teismas nagrinėjo, ar atsižvelgiant į jo tekstą ir priėmimo teisinį kontekstą, ginčijamo sprendimo tikslas ar poveikis buvo tai, kad Paramount pasiūlytas įsipareigojimas, pažeidžiant minėtą 9 straipsnį, yra panašus į įsipareigojimą, kurį būtų pasiūliusi Groupe Canal +. Šiuo klausimu jis, pirma, skundžiamo sprendimo 94 punkte pažymėjo, kad iš šio sprendimo nematyti, jog juo Paramount kontrahentams, kaip antai Groupe Canal +, būtų nustatyta kokia nors pareiga.

97

Antra, skundžiamo sprendimo 95 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad, pirma, tai, jog Paramount prisiima bendro pobūdžio įsipareigojimą nesikreipti į teismą, siekiant užtikrinti, kad televizijos transliuotojai vykdytų pareigą nevykdyti pasyvaus pardavimo už savo išimtinės teritorijos ribų, kaip numatyta ginčijamo sprendimo priedo 2.2 punkto a papunktyje, automatiškai reiškia, kad Paramount nevykdo savo pareigos drausti tokius pardavimus, kaip numatyta to paties priedo 2.2 punkto b papunktyje, ir, antra, šis įsipareigojimas savo ruožtu automatiškai prieštarauja sutartinei teisei, kurią turi televizijos transliuotojai Paramount kontrahentai jos atžvilgiu, kad ši užtikrina kiekvienam iš jų visišką teritorinį išimtinumą, kiek tai susiję su kiekvieno licencinio susitarimo dėl mokamos televizijos programų kūrimo dalyku.

98

Skundžiamo sprendimo 96 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad šiomis aplinkybėmis kyla klausimas, ar taip yra dėl paties ginčijamo sprendimo – tokiu atveju tai būtų nepataisomas poveikis tretiesiems asmenims, kurie nepasiūlė ir neprisiėmė įsipareigojimo, pripažinto privalomu, – o gal Paramount pranešimas, kad ji nebesilaikys reikšmingų sąlygų, iš esmės yra veiksmas, kurį ji atlieka savo rizika ir kuris neturi jokios įtakos jos kontrahentų galimybei kreiptis į nacionalinį teismą siekiant, kad būtų vykdomos minėtos sąlygos.

99

Skundžiamo sprendimo 100 ir 102 punktuose Bendrasis Teismas, be kita ko, konstatavo, kad nagrinėdamas įmonės ieškinį, kuriuo ji siekia apginti savo sutartines teises, pažeidžiamas įsipareigojimais, kuriuos Komisija pripažino privalomais sprendime, priimtame pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalį, nacionalinis teismas gali prieiti prie visiškai ar iš dalies kitokios išvados, nei padaryta Komisijos išankstiniame vertinime konkurencijos teisės aspektu, kuris pateiktas šiame sprendime, ir nuspręsti, kad sąlygos dėl įsipareigojimų nepažeidžia SESV 101 straipsnio 1 dalies.

100

Be to, skundžiamo sprendimo 103 punkte Bendrasis Teismas iš esmės nusprendė, kad nacionaliniai teismai turi teisę priimti sprendimą, kuriuo Paramount galėtų būti įpareigota nesilaikyti įsipareigojimų, pripažintų privalomais ginčijamu sprendimu.

101

Skundžiamo sprendimo 104 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad ginčijamu sprendimu nėra ribojama Groupe Canal + galimybė kreiptis į nacionalinį teismą, kad šis konstatuotų reikšmingų sąlygų suderinamumą su SESV 101 straipsnio 1 dalimi ir Paramount atžvilgiu taikytų nacionalinėje teisėje numatytas pasekmes.

102

Skundžiamo sprendimo 106 punkte jis padarė išvadą, kad priimdama ginčijamą sprendimą Komisija veikė neviršydama įgaliojimų, jai suteiktų pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį, ir siekė šio reglamento tikslo, grindžiamo proceso ekonomijos ir veiksmingumo argumentais, nedarydama poveikio sutartinėms ar procesinėms Groupe Canal + teisėms, kuris viršytų tai, kas būtina šiam tikslui pasiekti.

103

Groupe Canal + iš esmės priekaištauja Bendrajam Teismui, kad šis pažeidė proporcingumo principą, nes sumažino Paramount prisiimtų ir ginčijamu sprendimu privalomais pripažintų nagrinėjamų įsipareigojimų poveikio svarbą Groupe Canal + sutartinėms teisėms, tvirtindamas, kad Bendrasis Teismas rėmėsi klaidinga prielaida dėl tokiomis teisėmis grindžiamo ieškinio, pareikšto nacionaliniame teisme, veiksmingumo šiomis aplinkybėmis.

104

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Sąjungos institucijų aktai būtų tinkami atitinkamais teisės aktais siekiamiems teisėtiems tikslams pasiekti ir neviršytų to, kas būtina jiems pasiekti (2018 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Weiss ir kt., C‑493/17, EU:C:2018:1000, 72 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

105

Taikydama proporcingumo principą pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį, Komisija tik tikrina, ar nagrinėjamais įsipareigojimais gali būti pašalintos problemos, apie kurias ji pranešė susijusioms įmonėms, ir ar jos nepasiūlė mažiau suvaržančių įsipareigojimų, kuriais lygiai taip pat tinkamai būtų pašalintos tokios problemos. Vis dėlto atlikdama šį patikrinimą Komisija turi atsižvelgti į trečiųjų asmenų interesus (2010 m. birželio 29 d. Sprendimo Komisija / Alrosa, C‑441/07 P, EU:C:2010:377, 41 punktas).

106

Kaip išvados 123 punkte pažymėjo generalinis advokatas, kai Komisija tikrina įsipareigojimus atsižvelgdama ne į jų tinkamumą jos nurodytoms su konkurencija susijusioms problemoms pašalinti, bet į jų poveikį trečiųjų asmenų interesams, proporcingumo principas reikalauja, kad nebūtų paneigta šių asmenų turimų teisių esmė.

107

Šiomis aplinkybėmis skundžiamo sprendimo 91 ir 92 punktuose Bendrasis Teismas iš esmės teisingai nusprendė: tai, kad Komisija pripažino privalomu veiklos vykdytojo įsipareigojimą netaikyti tam tikrų sutarties sąlygų savo kontrahentui, kaip antai Groupe Canal +, kuris jo nepasiūlė ir kuriam Komisija netaikė atitinkamos procedūros, taigi nepateikta jo sutikimo dėl įsipareigojimo įrodymų pagal „Geriausios patirties“ 128 punktą, reiškia kišimąsi į šio kontrahento laisvę sudaryti sutartį ir viršija tai, kas numatyta Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio nuostatose. Toliau skundžiamo sprendimo 94 punkte pažymėjęs, jog iš ginčijamo sprendimo, priimto remiantis minėtu 9 straipsniu, nematyti, kad juo Groupe Canal + tiesiogiai nustatyta kokia nors pareiga, Bendrasis Teismas to sprendimo 95 punkte taip pat teisingai konstatavo, kad Paramount įsipareigojimai, pripažinti privalomais ginčijamame sprendime, automatiškai reiškia, jog Paramount nevykdo tam tikrų sutartinių įsipareigojimų Groupe Canal + pagal 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusį jų licencinį susitarimą.

108

Žinoma, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1/2003 13 konstatuojamosios dalies, sprendimai, kuriuos Komisija priima pagal šio reglamento 9 straipsnį, nepažeidžia teisės, kurią turi, be kita ko, valstybių narių teismai, konstatuoti SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimą ir priimti sprendimą atitinkamoje byloje. Be to, pagal šio reglamento 9 straipsnio 1 dalį priimtas Komisijos sprendimas dėl įsipareigojimų, susijusių su tam tikrais įmonių susitarimais, nedraudžia nacionaliniams teismams patikrinti minėtų susitarimų atitikties konkurencijos taisyklėms ir prireikus pripažinti juos negaliojančiais pagal SESV 101 straipsnio 2 dalį (2017 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Gasorba ir kt. (C‑547/16, EU:C:2017:891, 30 punktas).

109

Vis dėlto pagal Reglamento Nr. 1/2003 16 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį, jeigu nacionaliniai teismai priima sprendimus dėl susitarimų, sprendimų ar veiksmų, kuriems taikomas SESV 101 arba 102 straipsnis ir kurie jau yra Komisijos sprendimo objektas, tokie sprendimai negali prieštarauti Komisijos priimtam sprendimui.

110

Nacionalinio teismo sprendimas, kuriuo įmonė, prisiėmusi įsipareigojimus, pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalį priimtu sprendimu pripažintus privalomais, būtų įpareigota nesilaikyti šių įsipareigojimų, akivaizdžiai prieštarautų šiam sprendimui.

111

Iš to matyti, kad skundžiamo sprendimo 103 punkte iš esmės nuspręsdamas, jog nacionaliniai teismai, nagrinėjantys ieškinį dėl Groupe Canal + sutartinių teisių gynimo, prireikus galėtų nurodyti Paramount nesilaikyti įsipareigojimų, kurie ginčijamame sprendime pripažinti privalomais, Bendrasis Teismas pažeidė Reglamento Nr. 1/2003 16 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį.

112

Be to, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija (2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Masterfoods ir HB, C‑344/98, EU:C:2000:689, 51 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), kuri šiuo metu kodifikuota Reglamento Nr. 1/2003 16 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje, siekiant nuosekliai taikyti konkurencijos taisykles ir bendrąjį teisinio saugumo principą, būtina, kad nacionaliniai teismai, priimdami sprendimus dėl susitarimų ar veiksmų, dėl kurių dar gali būti priimtas Komisijos sprendimas, vengtų priimti sprendimus, prieštaraujančius sprendimui, kuri Komisija ketina priimti, taikydama SESV 101 straipsnio 1 dalį, 102 straipsnį ir 101 straipsnio 3 dalį.

113

Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalimi grindžiami sprendimai, kaip matyti iš šios nuostatos formuluotės, yra priimami, „[kai] Komisija ketina priimti sprendimą, reikalaujantį, kad pažeidimas būtų nutrauktas“, o iš šio sprendimo ankstesniame punkte primintos jurisprudencijos matyti, kad esant minėta nuostata pagrįstam sprendimui nacionaliniai teismai negali dėl atitinkamo elgesio priimti „neigiamų“ sprendimų, kuriuose konstatuojamas SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimo nebuvimas, tais atvejais, kai Komisija dar gali atnaujinti procedūrą pagal šio reglamento 9 straipsnio 2 dalį ir prireikus priimti sprendimą, kuriuo formaliai konstatuojamas pažeidimas.

114

Todėl Bendrasis Teismas taip pat padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 100, 102 ir 104 punktuose iš esmės nusprendė, kad nacionalinis teismas prireikus gali pripažinti, jog sąlygos, kaip antai reikšmingos sąlygos, nepažeidžia SESV 101 straipsnio 1 dalies, ir patenkinti įmonės pareikštą ieškinį, kuriame prašoma įpareigoti paisyti jos sutartinių teisių, kurios pažeidžiamos įsipareigojimais, kuriuos Komisija pripažino privalomais, arba priteisti žalos atlyginimą ir palūkanas.

115

Darytina išvada, kad nacionalinio teismo įsikišimas negali tinkamai ir veiksmingai kompensuoti to, kad sprendimo, priimto remiantis Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsniu, priėmimo etape nebuvo atliktas priemonės proporcingumo trečiųjų asmenų sutartinių teisių apsaugos atžvilgiu patikrinimas.

116

Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Bendrasis Teismas klaidingai skundžiamo sprendimo 96–106 punktuose iš esmės nusprendė, jog Paramount kontrahentų, įskaitant Groupe Canal +, galimybė kreiptis į nacionalinį teismą gali pašalinti Paramount įsipareigojimų, kurie ginčijamame sprendime pripažinti privalomais, padarinius šių kontrahentų sutartinėms teisėms, konstatuotus skundžiamo sprendimo 95 punkte.

117

Iš tiesų, kaip skundžiamo sprendimo 101 punkte priminė Bendrasis Teismas, 2010 m. birželio 29 d. Sprendime Komisija / Alrosa (C‑441/07 P, EU:C:2010:377, 49 punktas) dėl tyrimo procedūros, susijusios su dviem įmonėmis, sudariusiomis susitarimą, kurio įsigaliojimas priklausė nuo Komisijos sprendimo dėl pažeidimo nebuvimo arba išimties taikymo, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tai, jog įmonės pasiūlytus individualius įsipareigojimus Komisija pripažino privalomais, nereiškia, kad kitos įmonės neteko galimybės ginti galimų savo teisių santykiuose su šia įmone. Vis dėlto, atsižvelgiant į šio sprendimo 109, 110, 112 ir 113 punktuose nurodytas nacionalinių teismų kompetencijos ribas, reikia konstatuoti, kad trečiojo asmens, kaip antai Groupe Canal +, sutartinės teisės negali būti tinkamai apgintos nagrinėjant tokiame teisme pareikštą ieškinį, kai Komisija pripažino privalomu įsipareigojimą, pagal kurį trečiojo asmens kontrahentas turi atsisakyti jam vykdyti tam tikrus įsipareigojimus, laisvai prisiimtus pagal jau įsigaliojusį besąlyginį susitarimą, o minėtam trečiajam asmeniui Komisijos pradėta procedūra nebuvo taikoma.

118

Todėl reikia pritarti ketvirtojo pagrindo antrai daliai.

119

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad skundžiamame sprendime yra padaryta teisės klaida, susijusi su Bendrojo Teismo atliktu ginčijamo sprendimo proporcingumo vertinimu, kiek tai susiję su trečiųjų asmenų interesų pažeidimu.

120

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia panaikinti skundžiamą sprendimą.

121

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, kai Bendrojo Teismo sprendimas yra panaikinamas, Teisingumo Teismas gali pats priimti galutinį sprendimą, jeigu toje bylos stadijoje tai galima daryti.

122

Taip yra šioje byloje.

123

Pirmojoje instancijoje pateikto trečiojo pagrindo antroje dalyje Groupe Canal + iš esmės teigia, kad ginčijamame sprendime pripažindama Paramount įsipareigojimus privalomais Komisija neproporcingai apribojo trečiųjų asmenų, kaip antai Groupe Canal +, sutartines teises ir taip pažeidė proporcingumo principą.

124

Šiuo klausimu, kaip matyti iš šio sprendimo 107 punkto, kai įsipareigojimas yra netaikyti sutarties sąlygos, suteikiančios teisių trečiajam asmeniui, pripažinimas, kad Komisija turi teisę padaryti jį privalomą trečiajam asmeniui, kuris jo nepasiūlė ir kuriam nebuvo taikoma Komisijos pradėta procedūra, reikštų kišimąsi į aptariamo veiklos vykdytojo laisvę sudaryti sutartis, viršijantį Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio nuostatas.

125

Šiuo atveju, nors iš bylos medžiagos matyti, kad ginčijamame sprendime nenustatomos pareigos televizijos transliuotojams Paramount kontrahentams, vis dėlto, kaip Teisingumo Teismas iš esmės konstatavo šio sprendimo 107 punkte, jos įsipareigojimai, kurie ginčijamu sprendimu pripažinti privalomais, automatiškai prieštarauja sutartinei teisei, kurią turi šie televizijos transliuotojai, įskaitant Groupe Canal +, Paramount atžvilgiu, kad ši garantuotų kiekvienam iš jų visišką teritorinį išimtinumą, kiek tai susiję su kiekvieno licencinio susitarimo dėl mokamos televizijos programų kūrimo dalyku. Iš tikrųjų pagal ginčijamą sprendimą Paramount, be kita ko, turi nevykdyti tam tikrų prievolių, skirtų šiam išimtinumui, numatytam jos sutartyse su minėtais televizijos transliuotojais, užtikrinti, ypač tų, kurios numatytos 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusio jos licencinio susitarimo su Groupe Canal + 3 ir 12 straipsniuose.

126

Kaip išvados 125 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, tokios prievolės gali būti esminis ekonominės pusiausvyros, kurią tie patys televizijos transliuotojai ir Paramount nustatė, naudodamiesi laisve sudaryti sutartis, aspektas.

127

Šiomis aplinkybėmis, kaip matyti iš apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo antros dalies nagrinėjimo ir konkrečiau iš šio sprendimo 108–117 punktų, galimybė Paramount kontrahentams, įskaitant Groupe Canal +, kreiptis į nacionalinį teismą negali tinkamai ištaisyti šio ginčijamo sprendimo poveikio minėtų kontrahentų sutartinėms teisėms. Iš to matyti: kai minėtu sprendimu pripažino Paramount įsipareigojimus privalomais, Komisija, pažeisdama šio sprendimo 106 punkte nurodytą reikalavimą, paneigė trečiųjų asmenų, įskaitant Groupe Canal +, sutartinių teisių Paramount atžvilgiu esmę ir taip pažeidė proporcingumo principą.

128

Vadinasi, reikia pritarti pirmojoje instancijoje pateikto trečiojo pagrindo antrai daliai ir todėl panaikinti ginčijamą sprendimą, nesant reikalo nagrinėti kitų pirmojoje instancijoje nurodytų argumentų ir pagrindų.

129

Pagal Procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, jis sprendžia bylinėjimosi išlaidų klausimą.

130

Pagal šio Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

131

Kadangi Groupe Canal +, EFADs, UPC ir C More Entertainment prašė priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas, o Komisija pralaimėjo bylą, ji turi padengti ne tik savo, bet ir Groupe Canal +, EFADs ir UPC bylinėjimosi išlaidas, patirtas šiame apeliaciniame procese ir pirmojoje instancijoje, taip pat C More Entertainment pirmojoje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

132

Kadangi Prancūzijos Respublika neprašė priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidų, ji padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

133

Pagal Procedūros reglamento 140 straipsnio 3 dalį, taikytiną apeliaciniame procese pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, BEUC, kaip į bylą Bendrajame Teisme įstojusi šalis, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: