1.

„Pereiti nuo teisinių kategorijų, kurias sudaro sutartis ir deliktas, prie sutartinės ir deliktinės atsakomybės, kaip kadaise pažymėjo karalienės Viktorijos valdymo laikotarpio teisėjas lordas B. Bramwell, yra tas pats kaip pereiti nuo paprastų anglų kalbos žodžių prie specializuoto žodyno. <…> Nekyla abejonių, kad šis teisėjas omenyje turėjo empirinį „common law“ pagrindą, kuris įsitvirtina visose faktinėse situacijose, kildinamose iš įvairių formų teisės gynimo priemonių, ir kuris turėjo būti lyginamas su itin racionalizuotu teisinių santykių sisteminimu, kuriuo grindžiama romėnų prievolių teisė. [„Common law“] sutartimi arba deliktu grindžiamas ieškinys yra ieškinys, grindžiamas konkrečia aplinkybių visuma, „bylos esme“, o ieškinys dėl sutartinės arba deliktinės atsakomybės yra apibrėžiamas formalia teisinių santykių sistema. <…> Jungtinės Karalystės prievolių teisėje <…> nėra itin svarbūs formalizuoti teisiniai santykiai. Joje atsakomybės klausimas tėra „faktinė situacija, kurios egzistavimas leidžia teismo reikalauti priteisti iš kito asmens kompensaciją“. <…> Kita vertus, civilinėje teisėje atsakomybė vertinama kaip iš anksto nustatytos ir privalomos prievolės nevykdymas. Šioje teisėje atsakomybė susijusi su vinculum juris, teisinio santykio, nevykdymu. Vis dėlto iš tikrųjų problema kur kas sudėtingesnė <…>. Žodžiai sutartinė atsakomybė reiškia, kad į sutartį įtraukiama „civilinės atsakomybės delikto (delikto ir kvazidelikto)“ sąvoka, o tai lėmė, kad „sutartinio įsipareigojimo nevykdymo“ sąvoka pateko į atsakomybės dėl kaltės sistemą“ ( 2 ).

2.

Ši ištrauka padeda atskleisti ir geriau suprasti įvairių valstybių narių teisės aktų ir praktikos kelionės paslaugų paketų srityje skirtumų mastą. Siekdamas panaikinti šiuos skirtumus Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė bendras taisykles, kurios leido ne tik vienos valstybės narės kelionių organizatoriams siūlyti savo paslaugas kitose valstybėse narėse, bet taip pat Sąjungos vartotojams naudotis panašiomis sąlygomis, neatsižvelgiant į tai, kurioje valstybėje narėje jie įsigyja kelionės paslaugų paketą ( 3 ).

3.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, kurį Teisingumo Teismui pateikė Supreme Court of the United Kingdom (Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas), susijęs su Direktyvos 90/314 5 straipsnio 2 dalies trečios įtraukos antros dalies išaiškinimu.

4.

Prašymas pateiktas nagrinėjant Jungtinėje Karalystėje gyvenančios keliautojos X ir Jungtinėje Karalystėje įsisteigusio kelionių organizatoriaus Kuoni Travel Ltd (toliau – Kuoni) ginčą dėl prašymo atlyginti žalą, padarytą dėl netinkamo X ir Kuoni sudarytos kelionės paslaugų paketo sutarties vykdymo.

5.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar kelionės paslaugų paketų organizatorius gali būti atleistas nuo atsakomybės, numatytos Direktyvos 90/314 5 straipsnio 2 dalies trečios įtraukos antroje dalyje, kai šio kelionių organizatoriaus ir vartotojo sudarytos sutarties nevykdymą arba netinkamą vykdymą lemia šią sutartį vykdančio paslaugų teikėjo darbuotojo veiksmai.

6.

Taigi šioje byloje Teisingumo Teismui suteikiama galimybė išaiškinti kelionių organizatoriaus atsakomybės sąlygas, kai šio organizatoriaus paslaugų teikėjo darbuotojas užpuolė ir išžagino asmenį, kuris su organizatoriumi sudarė kelionės paslaugų paketo sutartį.

7.

Direktyvos 90/314 2 straipsnio 2 ir 4 punktuose nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>

<…>

<…>“

8.

Šios direktyvos 4 straipsnio 6 dalies antroje pastraipoje nustatyta:

„Tuomet [kai vartotojas atsisako sutarties 5 dalyje nustatyta tvarka arba jeigu dėl kurios nors kitos priežasties, išskyrus vartotojo kaltę, kelionių organizatorius anuliuoja paketą prieš sutartą išvykimo dieną,] jis turi teisę tam tikrais atvejais iš kelionių organizatoriaus arba kelionių pardavimo agento – priklausomai nuo valstybės narės įstatymo – gauti kompensaciją, numatytą už sutarties nevykdymą, išskyrus tuos atvejus, kai:

<…>

9.

Minėtos direktyvos 5 straipsnio 1–3 dalyse numatyta:

„1.   Valstybės narės imasi reikiamų veiksmų užtikrinti, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, sutarties šalis, prisiim[tų] atsakomybę prieš vartotoją už sutartyje numatytų įsipareigojimų tinkamą vykdymą, nepaisant to, ar tuos įsipareigojimus turi vykdyti kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, ar kiti paslaugų teikėjai, nepažeidžiant kelionių organizatoriaus ir (arba) kelionių pardavimo agento teisės išieškoti žalą iš kitų paslaugų teikėjų.

2.   Valstybės narės imasi reikalingų veiksmų užtikrinti, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas būtų atsakingi už žalą padarytą vartotojui dėl sutarties nevykdymo arba netinkamo jos vykdymo, išskyrus atvejus, kai sutartis nevykdoma ar netinkamai vykdoma, ne dėl jų ar kitų paslaugų teikėjų kaltės, nes:

Antrojoje ir trečiojoje įtraukose minimais atvejais kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi tuoj pat suteikti pagalbą vartotojui, kuris susidūrė su sunkumais.

Atlyginant žalą, atsiradusią dėl pakete numatytų paslaugų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, valstybės narės gali leisti, kad kompensacija būtų apribota laikantis paslaugas reguliuojančiose tarptautinėse konvencijose nustatytos tvarkos.

Atlyginant žalą, atsiradusią dėl pakete numatytų paslaugų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, išskyrus žalą dėl asmens sužalojimo, valstybės narės gali leisti, kad kompensacija būtų apribota sutartyje nustatytos sumos dydžiu. Tokį apribojimą turi būti įmanoma pagrįsti.

3.   Nepažeidžiant 2 dalies ketvirtosios pastraipos, sutartimi negalima numatyti jokios 1 ir 2 dalies nuostatų išimties.“

10.

Direktyva 90/314 nuo 2018 m. liepos 1 d. buvo panaikinta Direktyva (ES) 2015/2302 ( 4 ). Vis dėlto atsižvelgiant į tai, kada susiklostė pagrindinėje byloje nagrinėjamos aplinkybės, šiuo atveju taikoma Direktyva 90/314.

11.

1992 m. gruodžio 22 d.Package Travel, Package Holidays and Package Tours Regulation 1992 (1992 m. taisyklės dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų) ( 5 ) (toliau – 1992 m. taisyklės) Direktyva 90/314 buvo perkelta į Jungtinės Karalystės teisę.

12.

1992 m. taisyklių 15 straipsnio 1, 2 ir 5 dalyse numatyta:

„1.   Kita sutarties šalis įsipareigoja vartotojui tinkamai vykdyti sutartyje numatytas pareigas, nepaisant to, ar tas pareigas turi vykdyti ta kita sutarties šalis, ar kiti paslaugų teikėjai, tačiau tai neturi įtakos jokiai teisių gynimo priemonei ar teisei pareikšti ieškinį, kuria ta kita sutarties šalis gali pasinaudoti prieš kitus paslaugų.

2.   Kita sutarties šalis prisiima atsakomybę prieš vartotoją už bet kokią dėl sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo jam padarytą žalą, išskyrus atvejus, kai sutartis nevykdoma ar netinkamai vykdoma ne dėl tos kitos sutarties šalies ar kitų paslaugų teikėjų kaltės, nes:

<…>

5.   Nepažeidžiant šio straipsnio 3 ir 4 dalių, pagal jokią sutarties sąlygą negalima nustatyti, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta atsakomybė netaikoma.“

13.

Pagal pagrindinės bylos aplinkybėms taikomos redakcijos 1982 m. liepos 13 d.Supply of Goods and Services Act 1982 (1982 m. Įstatymas dėl prekių tiekimo ir paslaugų teikimo) ( 6 ) (toliau – 1982 m. įstatymas) 13 straipsnį sutartyje numatytas paslaugas Kuoni turėjo teikti rūpestingai ir kompetentingai.

14.

2010 m. balandžio 1 d. X ir jos sutuoktinis sudarė sutartį su Kuoni, pagal ją ši bendrovė įsipareigojo suteikti kelionės į Šri Lanką paslaugų paketą, apimantį skrydžius iš Jungtinės Karalystės ir atgal bei penkiolikos naktų trukmės (2010 m. liepos 8–23 d.) apgyvendinimą „viskas įskaičiuota“ viešbutyje.

15.

Šio sutarties 2.2 punkte, susijusiame su užsakymo sąlygomis, nustatyta:

„Sutartį sudarėte su [Kuoni]. Pasirūpinsime, kad jums būtų suteiktos įvairios paslaugos, priklausančios kelionių paslaugų paketui, kurį užsakėte mūsų bendrovėje.“

16.

Minėtos sutarties 5.10 punkto b papunktis, taip pat susijęs su užsakymo sąlygomis, suformuluotas taip:

„<…> prisiimame atsakomybę, jei dėl mūsų arba dėl mūsų atstovų ar tiekėjų kaltės bet kuri jūsų kelionės paslaugų, kurias užsakėte prieš išvykdami iš Jungtinės Karalystės, dalis nebuvo tokia, kaip aprašyta brošiūroje, arba neatitiko pagrįsto standarto, arba jei dėl veiklos, sudarančios šių kelionės paslaugų dalį, jūs arba bet kuris jūsų grupės narys žuvo arba buvo sužeistas. Neprisiimame atsakomybės, jeigu (ir tiek, kiek) dėl bet kokio su jūsų kelionės paslaugomis susijusio įsipareigojimo nevykdymo arba mirties ar sužalojimo nėra mūsų arba mūsų atstovų ar paslaugų teikėjų kaltės; jei dėl to kaltas jūs; <…> arba jei tai lėmė nenumatytos aplinkybės, kurių mes arba mūsų atstovai ar tiekėjai, net ir veikdami pakankamai rūpestingai, negalėjo numatyti ar išvengti.“

17.

2010 m. liepos 17 d. ryte X, per viešbučio teritoriją eidama į registratūrą, sutiko viešbutyje elektriku dirbantį N, kuris tuo metu dirbo ir vilkėjo viešbučio darbuotojo uniformą. Pasisiūlęs X parodyti trumpesnį kelią iki registratūros N ją įviliojo į inžinerines patalpas ir ten užpuolė bei išžagino.

18.

Pagrindinėje byloje X pareikalavo Kuoni atlyginti žalą, patirtą dėl užpuolimo ir išžaginimo, motyvuodama tuo, kad žala padaryta dėl netinkamo X ir Kuoni sudarytos sutarties vykdymo ir 1992 m. taisyklių pažeidimo. Kuoni nesutiko, kad N įvykdytas užpuolimas ir išžaginimas reiškė kokių nors Kuoni įsipareigojimų X, numatytų pagal sutartį ar 1992 m. taisykles, pažeidimą. Šiam argumentui pagrįsti Kuoni rėmėsi Sutarties 5.10 punkto b papunkčiu ir 1992 m. taisyklių 15 straipsnio 2 dalies c punkto ii papunkčiu.

19.

High Court (Aukštasis teismas, Jungtinė Karalystė) atmetė X ieškinį dėl žalos atlyginimo, motyvuodamas savo sprendimą tuo, kad sutarties 5.10 punkto b papunktyje nurodytos „kelionių paslaugos“ neapima techninės priežiūros darbuotojo, lydinčio svečią į registratūrą, veiksmų. Be to, jis nusprendė obiter dictum, kad Kuoni bet kuriuo atveju gali remtis 1992 m. taisyklių 15 straipsnio 2 dalies c punkto ii papunktyje numatyto atleidimo nuo atsakomybės sąlyga.

20.

Išnagrinėjęs apeliacinį skundą Court of Appeal (England & Wales) (Apeliacinis teismas, Anglija ir Velsas, Jungtinė Karalystė) taip pat atmetė X ieškinį. Dauguma teisėjų, visų pirma T. Etherton ir A. Asplin, laikėsi nuomonės, kad viešbučio techninės priežiūros darbuotojas, apie kurio pareigas viešbučio svečias žinojo ir kuris lydėjo šį svečią į viešbučio registratūrą, nepatenka į sutarties 5.10 punkto b papunkčio taikymo sritį. Ši dauguma teisėjų laikėsi nuomonės, kad 1992 m. taisyklės nėra skirtos sudaryti sąlygoms pareikšti reikalavimą kelionių organizatoriui dėl neteisėtų paslaugų teikėjo darbuotojo veiksmų, kai tie veiksmai „nėra viena iš pareigų, į kurias darbuotojas buvo priimtas“, ir kai minėtam paslaugų teikėjui nei pagal vartotojo nacionalinę teisę, nei pagal teikėjui taikomą užsienio teisę, nebūtų taikoma netiesioginė deliktinė atsakomybė. Minėta dauguma teisėjų taip pat buvo linkusi, obiter dictum, manyti, kad Kuoni nėra atsakinga nei pagal sutarties 5.10 punkto b papunktį, nei pagal 1992 m. taisyklių 15 straipsnį, nes N nėra „paslaugų teikėjas“, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas.

21.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pateikdamas atskirąją nuomonę lordas A. Longmore nurodė, kad jam kyla abejonių dėl aplinkybės, kad pagal Jungtinės Karalystės teisę viešbučiui nėra taikoma netiesioginė deliktinė atsakomybė už uniformą vilkinčio darbuotojo, kuris viešai pristatomas kaip patikimas darbuotojas, įvykdytą išžaginimą. Jis pažymėjo, kad pagrindinis Jungtinės Karalystės teisės principas yra tai, kad asmuo, prisiimantis sutartinę atsakomybę, išlaiko atsakomybę už įsipareigojimus pagal sutartį, net jei šiuos įsipareigojimus jis vykdo per kitus asmenis. Jis paaiškino, kad esminis Direktyvos 90/314 ir 1992 m. taisyklių tikslas yra suteikti poilsiautojui, kurio kelionė buvo sugadinta, teisių gynimo priemonę prieš kitą sutarties šalį. Jis mano, kad kelionių organizatorius dėl sugadintos kelionės padarinių turėtų išsiaiškinti su tais asmenimis, su kuriais jis pats sudarė sutartį, o tie asmenys galėtų toliau spręsti kilusias problemas su savo pačių darbuotojais ar nepriklausomais rangovais. Be to, jis teigė, kad nebuvo jokio pagrindo daryti išvadą, kad, esant nepriklausomam rangovui ar darbuotojui, „paslaugų teikėjo“ sąvoka turėtų apimti tik viešbutį. Jis pridūrė, jog negalima abejoti, kad kai kurie darbuotojai turėtų būti laikomi paslaugų teikėjais.

22.

Išnagrinėjęs kasacinį skundą Supreme Court of the United Kingdom (Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas) nurodė, kad jam pateikti du pagrindiniai klausimai, kuriais siekiama išsiaiškinti, pirma, ar X užpuolimas ir išžaginimas reiškia netinkamą Kuoni įsipareigojimų pagal sutartį vykdymą, ir, antra, jei taip, ar pagal sutarties 5.10 punkto b papunktį ir (arba) 1992 m. taisyklių 15 straipsnio 2 dalies c punktą Kuoni netaikoma jokia atsakomybė už N veiksmus.

23.

Supreme Court of the United Kingdom (Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas) mano, kad siekiant priimti sprendimą dėl antrojo kasaciniame skunde nurodyto klausimo reikia Teisingumo Teismui pateikti prejudicinius klausimus. Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą šis aukščiausiosios instancijos teismas Teisingumo Teismo prašo daryti prielaidą, kad viešbučio darbuotojo pagalba palydint X į viešbučio registratūrą laikoma paslauga, priskiriama „kelionių paslaugoms“, dėl kurių teikimo Kuoni sudarė sutartį, ir kad įvykdytas užpuolimas ir išžaginimas reiškia netinkamą sutarties vykdymą.

24.

Šiomis aplinkybėmis Supreme Court of the United Kingdom (Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas) 2019 m. liepos 24 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2019 m. liepos 30 d., nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

25.

Šalys pagrindinėje byloje ( 7 ) ir Europos Komisija pateikė rašytines pastabas. Pagal savo Procedūros reglamento 76 straipsnio 2 dalį Teisingumo Teismas nusprendė priimti sprendimą nesurengęs teismo posėdžio. 2020 m. kovo 31 d. taikydamas proceso organizavimo priemonę Teisingumo Teismas paprašė visų šalių ir suinteresuotųjų asmenų raštu atsakyti į jo klausimus. Rašytines pastabas dėl klausimų, dėl kurių buvo imtasi minėtų proceso organizavimo priemonių, per nustatytą terminą pateikė tos pačios bylos šalys ir Komisija.

26.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar kelionės paslaugų paketų organizatoriui gali būti pritaikyta Direktyvos 90/314 5 straipsnio 2 dalies trečios įtraukos antroje dalyje numatyta atleidimo nuo atsakomybės sąlyga, kai šio kelionių organizatoriaus ir vartotojo sudarytos sutarties nevykdymą arba netinkamą vykdymą lemia šią sutartį vykdančio paslaugų teikėjo darbuotojo veiksmai. Jeigu į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti šioje nuostatoje nurodytų atleidimo nuo atsakomybės sąlygų taikymo kriterijus.

27.

Antruoju savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia nustatyti, ar kelionės paslaugų paketo teikėjo darbuotojas turi būti laikomas paslaugų teikėju pagal Direktyvos 90/314 5 straipsnio 2 dalies trečios įtraukos antrą dalį ( 8 ).

28.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakymą į pirmojo klausimo a punktą lemia sąvokos „paslaugų teikėjas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 90/314 5 straipsnį, apimtis, kuri yra antrojo klausimo dalykas, šiuos du klausimus nagrinėsiu kartu.

29.

Manau, kad siekiant atsakyti į šiuos klausimus pirmiausia reikia priminti Direktyvos 90/314 tikslą, tada išnagrinėti joje nustatytą atsakomybės taikymo sistemą. Šiomis aplinkybėmis išnagrinėjęs sąvokos „paslaugų teikėjas“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 5 straipsnį, apimtį, analizuosiu, ar direktyvos 5 straipsnio 2 dalies trečios įtraukos antroje dalyje numatyta atleidimo nuo atsakomybės sąlyga taikoma, kai kelionės paslaugų paketo sutarties nevykdymą arba netinkamą vykdymą lemia minėtą sutartį vykdančio paslaugų teikėjo darbuotojo veiksmai. Galiausiai, atsižvelgdamas į tai, kad Teisingumo Teismui siūlau į pirmojo klausimo a punktą atsakyti neigiamai, manau, kad nereikia atsakyti į pirmojo klausimo b punktą, susijusį su Direktyvos 90/314 5 straipsnio 2 dalies trečios įtraukos antroje dalyje numatytos atleidimo nuo atsakomybės sąlygos kriterijais.

30.

Siekiant geriau suprasti Direktyvoje 90/314 nustatytos kelionės paslaugų paketo organizatoriaus atsakomybės sistemos kontekstą manau, kad pradedant analizę visų pirma reikia priminti šios direktyvos tikslą.

31.

Taigi norėčiau iškart priminti, kad ši direktyva yra vienas iš Sąjungos teisės aktų, susijusių su privatinės materialinės teisės srities suderinimu, kurie buvo priimti remiantis EEB sutarties 100A straipsniu (po pakeitimų iš dalies tapo SESV 114 straipsniu). Šioje direktyvoje, kuri yra vienas iš šios teisėkūros aspektų, atsižvelgiama į vartotojų apsaugos poreikius ( 9 ), juos derinant su, be kita ko, vidaus rinkos sukūrimo poreikiais ( 10 ). Iš Direktyvos 90/314 pirmos–trečios konstatuojamųjų dalių matyti, kad paslaugų paketų bendrųjų taisyklių nustatymas padeda pašalinti laisvės teikti paslaugas atžvilgiu kylančias kliūtis ir skirtingose valstybėse narėse įsikūrusių operatorių konkurencijos iškraipymus, kartu vartotojams suteikiant galimybę „panašiomis sąlygomis įsigyti tokį paketą bet kurioje valstybėje narėje“ ( 11 ).

32.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nurodė, kad tai, jog Direktyva 90/314 siekiama kitų tikslų, nepaneigia, kad jos nuostatomis taip pat siekiama apsaugoti vartotojus ( 12 ). Taigi savo jurisprudencijoje jis nurodė, kad šia direktyva siekiama užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį ( 13 ).

33.

Taigi, toks yra šioje direktyvoje sukurtos kelionės paslaugų paketo organizatoriaus atsakomybės sistemos, visų pirma atleidimo nuo šios atsakomybės sąlygų, kontekstas.

34.

Norėčiau iškart priminti, kad Direktyvoje 90/314 nustatyta atsakomybės sistema yra sutartinės atsakomybės sistema, kuri grindžiama bendruoju principu, kad skolininkas turi būti atsakingas dėl šalių sudarytos sutarties nevykdymo arba netinkamo vykdymo. Šiomis aplinkybėmis prievolės nevykdymas plačiąja prasme suprantamas kaip bet kokios sutartinės prievolės nevykdymas. Ši prievolės nevykdymo apibrėžtis yra esminis sutartinės atsakomybės sistemos, pagal kurią sutarties šalis gali pareikšti ieškinį kitai šaliai, jeigu ji nevykdo visų savo sutartinių prievolių, aspektas ( 14 ).

35.

Taip pat norėčiau pažymėti, kad iš Direktyvos 90/314 1 straipsnio ir 2 straipsnio 1 ir 2 punktų matyti, jog kelionės paslaugų paketo sutartį sudaro keli elementai, t. y. transportas, apgyvendinimas ir kitos turizmo paslaugos, kurios parduodamos arba siūlomos parduoti už „viskas įskaičiuota“ kainą ( 15 ), tačiau kurias teikia keli paslaugų teikėjai kitoje valstybėje narėje arba trečiosiose šalyse ( 16 ). Manau, kad toks kelionės paslaugų paketo kompleksiškumas yra vienas iš veiksnių, paaiškinančių Sąjungos teisės aktų leidėjo dėmesį, kuris šioje direktyvoje skiriamas aukštam vartotojų apsaugos lygiui, taigi ir jos 5 straipsnyje nustatytą kelionių organizatoriaus (ir (arba) kelionių pardavimo agento) atsakomybės sistemą. Iš tiesų šiame straipsnyje numatant visas taisykles dėl pareigos atlyginti vartotojams padarytą žalą siekiama sudaryti sąlygas šiems vartotojams kelti kelionės paslaugų paketo organizatoriaus atsakomybės klausimą ( 17 ).

36.

Pagal Direktyvos 90/314 5 straipsnio 1 dalį kelionių organizatorius (ir (arba) kelionių pardavimo agentas), sutarties šalis, prisiima atsakomybę vartotojui už kelionės paslaugų paketo sutartyje numatytų įsipareigojimų tinkamą vykdymą, nepaisant to, ar tuos įsipareigojimus turi vykdyti jis pats, ar kiti paslaugų teikėjai, nepažeidžiant kelionių organizatoriaus (ir (arba) kelionių pardavimo agento) teisės išieškoti žalą iš kitų paslaugų teikėjų ( 18 ).

37.

Manau, kad iš šios nuostatos teksto aiškiai matyti, kad kelionių organizatorius išlieka asmeniškai atsakingas vartotojui už tinkamą sutarties vykdymą, neatsižvelgiant į tai, kad sutartį vykdo „kiti paslaugų teikėjai“ ( 19 ). Generalinis advokatas A. Tizzano nurodė, kad, „kalbant konkrečiai apie sutartinę atsakomybę, trišalio santykio tarp kelionių organizatoriaus ir (arba) kelionių pardavimo agento, vartotojo ir paslaugų teikėjo turinys nustatomas taip, kad būtent pirmieji (kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas) paprastai yra vieninteliai atsakingi vartotojui dėl sutarties nevykdymo arba netinkamo vykdymo“ ( 20 ).

38.

Iš esmės tai reiškia, kad vartotojas turi galimybę pareikšti ieškinį kelionių organizatoriui, sutarties šaliai ( 21 ). Be to, iš Direktyvos 90/314 5 straipsnio 3 dalies matyti, kad sutarties sąlygos, pagal kurias kelionių organizatorius atleidžiamas nuo atsakomybės dėl to, kad kiti paslaugų teikėjai nevykdo arba netinkamai vykdo sutartį, yra niekinės ir negalioja ( 22 ).

39.

Be to, manau, kad svarbu pažymėti, jog pagal Direktyvos 90/314 5 straipsnio 1 dalį Sąjungos teisės aktų leidėjo sprendimas leisti kelionių organizatoriui prireikus reikšti reikalavimus „kitiems paslaugų teikėjams“ atitinka norą nustatyti aukštą vartotojų apsaugos lygį, siekiant išvengti, kad dėl sutikimo su bendrosiomis kelionės paslaugų paketo sutarties sąlygomis pastarieji būtų atgrasinti pareikšti ieškinį dėl atsakomybės arba turėtų pareikšti kelis atskirus ieškinius dėl žalos, kuri jiems padaryta dėl sutarties nevykdymo arba netinkamo vykdymo.

40.

Kaip atsakydama į Teisingumo Teismo pateiktą klausimą nurodo Komisija, šioje direktyvoje nustatyta sutartinės atsakomybės sistema siekiama, kad atsakomybę dėl visų sutarties nevykdymo arba netinkamo vykdymo atvejų prisiimtų tik kelionių organizatorius, kad vartotojas bent galėtų kreiptis į teisėtu pripažintą atsakovą ir pareikalauti atlyginti žalą, o tai leidžia užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį. Iš tikrųjų kelionių organizatoriaus atsakomybė pagal Direktyvą 90/314 grindžiama ryšiu tarp, viena vertus, veiksmų arba neveikimo, dėl kurių vartotojas patyrė nuostolių arba žalą, ir, kita vertus, pagal kelionės paslaugų paketo sutartį prisiimtų įsipareigojimų, kaip apibrėžta šios direktyvos 2 straipsnio 1 punkte ( 23 ).

41.

Taigi kyla esminis klausimas, ar kelionės paslaugų paketo sutartyje nustatyti įsipareigojimai, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 90/314 2 straipsnio 5 punktą, buvo tinkamai įvykdyti pagal šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalį ( 24 ).

42.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad būtina nustatyti, pirma, kokie sutartiniai įsipareigojimai nustatyti kelionės paslaugų paketo sutartyje, ir, antra, kaip šie įsipareigojimai turi būti įvykdyti. Taigi remiantis bendrosiomis sutartinės atsakomybės sąlygomis neturi reikšmės, kad šių įsipareigojimų nevykdo arba netinkamai juos vykdo kelionių organizatorius arba kitas paslaugų teikėjas – kelionių organizatorius išlieka atsakingas vartotojui. Taigi tai objektyvi kelionės paslaugų paketo organizatoriaus atsakomybė vartotojui ( 25 ).

43.

Vis dėlto reikia priminti, kad Direktyvos 90/314 5 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad „[v]alstybės narės imasi reikiamų veiksmų užtikrinti, kad kelionių organizatorius <…>, sutarties šalis, prisiim[tų] atsakomybę prieš vartotoją [vartotojui] už sutartyje numatytų įsipareigojimų tinkamą vykdymą“. Kaip teisingai nurodė Komisija, kelionių organizatoriaus atsakomybės apimtį nustato teisės aktai, taikomi kelionės paslaugų paketo sutarčiai ( 26 ).

44.

Šiuo klausimu reikia paaiškinti, kad skolininko sutartinė atsakomybė nėra absoliuti – pastarasis gali būti atleistas nuo atsakomybės, jeigu tenkinamos tam tikros sąlygos. Vadinasi, taikant Direktyvoje 90/314 nustatytą kelionių organizatoriaus atsakomybės sistemą, vadovaujantis jos 5 straipsnio 2 dalimi kelionių organizatorius nėra atsakingas dėl sutarties nevykdymo arba netinkamo vykdymo, jeigu jis dėl to nekaltas. Šiai atsakomybei taip pat taikomos sąlygos, susijusios su Direktyvos 90/314 5 straipsnio 2 dalies trečioje ir ketvirtoje pastraipose nurodytais atsakomybės ribojimais ( 27 ). Šios nuostatos susijusios su ribojimais, kuriuos valstybės narės gali nustatyti dėl žalos, padarytos dėl sutarties nevykdymo arba netinkamo vykdymo, atlyginimo ( 28 ). Be to, taip pat reikia priminti, kad pagal šios direktyvos 5 straipsnio 3 dalį „sutartimi negalima numatyti jokios [šio straipsnio] 1 ir 2 dalies nuostatų išimties“ ( 29 ).

45.

Kaip nurodžiau ankstesniuose šios išvados punktuose, Direktyvos 90/314 5 straipsnio 1 dalies formuluotė yra aiški ir nedviprasmiška dėl kelionės paslaugų paketo organizatoriaus atsakomybės, be to, jos pažodinį aiškinimą taip pat patvirtina šios direktyvos struktūra ir šios nuostatos tikslas ( 30 ).

46.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad kelionių organizatorius turi būti atsakingas vartotojui, vadinasi, Direktyvos 90/314 5 straipsnio 2 dalyje numatytos atleidimo nuo atsakomybės sąlygos iš esmės gali būti taikomos ( 31 ).

47.

Šiuo atveju, kiek tai susiję su klausimu, ar Kuoni ir X sudarytoje kelionės paslaugų paketo sutartyje nustatyti įsipareigojimai buvo įvykdyti tinkamai, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 90/314 5 straipsnio 1 dalį, atrodo, kad šiame analizės etape reikia priminti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo daryti prielaidą, kad viešbučio darbuotojo pagalba palydint X į viešbučio registratūrą laikoma paslauga, priskiriama „kelionės paslaugoms“, dėl kurių teikimo Kuoni sudarė sutartį, ir kad užpuolimas ir išžaginimas reiškia netinkamą sutarties vykdymą ( 32 ).

48.

Taigi reikia išanalizuoti, ar, atsižvelgiant į Direktyvoje 90/314 nustatytą atsakomybės sistemą, kelionės paslaugų paketo teikėjo darbuotojas gali būti laikomas paslaugų teikėju pagal šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies trečios įtraukos antrą dalį.

49.

Toliau išvadoje nagrinėsiu sąvokos „paslaugų teikėjas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 90/314, apimtį.

50.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad X, Kuoni, ABTA ir Komisija laikosi nuomonės, kad pats viešbučio darbuotojas negali būti laikomas paslaugų teikėju. Vis dėlto X teigia, kad tam tikromis konkrečiomis aplinkybėmis darbuotojas, kuris teikia agento paslaugas, gali būti laikomas paslaugų teikėju, jeigu kitokio kvalifikavimo taikymas reikštų, kad vartotojui neužtikrinama pagal Direktyvos 90/314 5 straipsnį suteikta apsauga.

51.

Reikia pažymėti, kad Direktyvoje 90/314 sąvoka „paslaugų teikėjas“ nėra apibrėžta ir joje nėra jokių nuorodų į valstybių narių teisę, norint nustatyti šios sąvokos prasmę ir apimtį.

52.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principų reikalavimų matyti, kad kai Sąjungos teisės nuostatoje aiškiai nedaroma nuoroda į valstybių narių teisę siekiant nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį, jos reikšmė visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą ( 33 ).

53.

Pirmiausia reikia priminti, kad, priešingai nei paslaugų teikėjo, kuris paslaugas teikia už atlygį, atveju, tarp kelionės paslaugų paketo sutartyje numatytas paslaugas teikiančio paslaugų teikėjo darbuotojo ir jo darbdavio yra pavaldumo santykis, kurio nėra tokių paslaugų teikėjų kaip viešbutis, restoranas, kelionių vadovo ar sporto mokytojo atveju, nepriklausomai nuo to, ar tai yra fizinis ar juridinis asmuo.

54.

Manau, kad pagal Direktyvos 90/314 5 straipsnio versijas įvairiomis kalbomis sąvoka „paslaugų teikėjas“ reiškia fizinį arba juridinį asmenį, kuris teikia paslaugas už atlygį ( 34 ).

55.

Taip pat manau, kad naudinga pažymėti, jog žodžiai „paslaugų teikėjai“ vartojami tik Direktyvos 90/314 5 straipsnyje ( 35 ). Vadinasi, ši sąvoka vartojama tik kalbant apie kelionių organizatoriaus (ir (arba) kelionių pardavimo agento) atsakomybę dėl su vartotojais sudarytoje kelionės paslaugų paketo sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdymo arba netinkamo vykdymo. Kaip matyti iš šios direktyvos 2 straipsnio 1 punkte pateiktos žodžio „paketas“ apibrėžties, šie įsipareigojimai yra susiję su kelionės paslaugų paketo sutartyje numatytomis paslaugomis, t. y. transporto, apgyvendinimo arba kitomis turizmo paslaugomis (ekskursijomis, kursais, maitinimu ir kt.) Vis dėlto niekur šioje direktyvoje neminimi paslaugų teikėjų darbuotojai. Be to, reikia priminti, kad nors Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė sudaryti galimybę kelionių organizatoriui reikšti reikalavimus paslaugų teikėjui, minėtas kelionių organizatorius neturi panašios galimybės reikšti reikalavimus paslaugų teikėjų darbuotojams.

56.

Taigi manau, kad remiantis Direktyva 90/314 pats paslaugų teikėjo darbuotojas negali būti laikomas „paslaugų teikėju“.

57.

Vis dėlto nagrinėjamu atveju reikia nustatyti ne tai, ar pats paslaugų teikėjo darbuotojas gali būti laikomas paslaugų teikėju, bet tai, ar taikant Direktyvos 90/314 5 straipsnyje nustatytą atsakomybės sistemą sutartį vykdančio paslaugų teikėjo darbuotojo veiksmai arba neveikimas gali būti prilyginami šio paslaugų teikėjo veiksmams arba neveikimui.

58.

Būtent šiuo aspektu siūlau nagrinėti Direktyvos 90/314 5 straipsnio 2 dalies trečios įtraukos antroje dalyje numatytos atleidimo nuo atsakomybės sąlygos taikymo tvarką.

59.

Manau, kad svarbu priminti, jog kiekvienas paslaugų teikėjas sutartinius įsipareigojimus vykdo naudodamasis savo organizacine struktūra (užduočių paskirstymas darbuotojams, praktikantams ir kt.). Tokia įvairių paslaugų teikėjų struktūra gali labai skirtis, taip yra pavyzdžiui penkių žvaigždučių viešbučio ir mažo šeimos viešbučio atveju. Vadinasi, siekiant nustatyti kelionių organizatoriaus arba jo paslaugų teikėjo atsakomybę nereikia žinoti, kas konkrečiai vykdė sutartinius įsipareigojimus.

60.

Darytina išvada, kad siekiant nustatyti, ar Direktyvos 90/314 5 straipsnio 2 dalies trečios įtraukos antroje dalyje numatyta atleidimo nuo atsakomybės sąlyga taikoma tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kyla toks klausimas: atsižvelgiant į Direktyvoje 90/314 nustatytą atsakomybės sistemą, kokiomis aplinkybėmis paslaugų teikėjo darbuotojo veiksmai arba neveikimas, įskaitant tyčinius neteisėtus veiksmus, gali būti priskirti jo darbdaviui (paslaugų teikėjui)?

61.

Į šį klausimą atsakysiu toliau šioje išvadoje.

62.

Pirmiausia reikia priminti, kad kelionių organizatoriaus atsakomybė, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 90/314, gali kilti tik vykdant sutartinius įsipareigojimus. Kaip jau nurodžiau, ši atsakomybė grindžiama ryšiu tarp veiksmų arba neveikimo, dėl kurių vartotojas patyrė nuostolių arba žalą, ir kelionės paslaugų paketo sutartyje nustatytų įsipareigojimų ( 36 ). Todėl sutarties nevykdymas arba netinkamas vykdymas, kurį lemia su vartotojo patirta žala susiję darbuotojo veiksmai arba neveikimas vykdant sutartinius įsipareigojimus, turi būti priskiriamas kelionių organizatoriui ir darbdaviui (paslaugų teikėjui). Jeigu taip nebūtų, kelionių organizatorius galėtų labai lengvai išvengti bet kokios atsakomybės, kiek tai susiję su tinkamu kelionės paslaugų sutarties vykdymu, šios sutarties vykdymą perduodamas paslaugų teikėjui, kurio darbuotojai faktiškai vykdytų minėtoje sutartyje nustatytus įsipareigojimus.

63.

Taip pat reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 90/314 5 straipsnio 1 dalį kelionių organizatorius turi būti atsakingas, pirma, už paslaugų teikėjo darbuotojo veiksmus ir neveikimą vykdant sutartyje nurodytus sutartinius įsipareigojimus, kaip apibrėžta šios direktyvos 2 straipsnio 5 punkte, ir, antra, už visus šio darbuotojo veiksmus ir neveikimą vykdant įsipareigojimus, kurie laikomi papildomais jos 2 straipsnio 1 punkto b papunktyje nurodytų paslaugų atžvilgiu ( 37 ).

64.

Tiksliau tariant, remiantis Direktyvos 90/314 2 straipsnio 1 punkto b papunktyje pateikta „paketo“ apibrėžtimi, apgyvendinimo paslauga yra vienas iš trijų elementų, kuriuos kelionių organizatorius gali parduoti arba siūlyti parduoti. Ši paslauga, kurią paprastai teikia viešbutis, teikiama per jo darbuotojus, kurie savo ruožtu vykdo sutartinius įsipareigojimus viešbučiui pagal savo darbo sutartis. Šie įsipareigojimai gali, be kita ko, apimti bagažo nešimą, maitinimo, vežimo, durininko, aptarnavimo prie stalo, kambarių aptarnavimo, dviračių nuomos, valymo ar priežiūros paslaugas. Taigi šios paslaugos yra papildomos atsižvelgiant į viešbučio teikiamas apgyvendinimo paslaugas vykdant kelionės paslaugų paketo sutartį.

65.

Šiomis aplinkybėmis man yra aišku, kad iš esmės gali būti manoma, kad viešbučio darbuotojas vykdo kelionės paslaugų paketo sutartyje nustatytus sutartinius įsipareigojimus, kai dirba, vilki viešbučio darbuotojo uniformą, taigi svečiai (vartotojai) jį vertina kaip patikimą asmenį, neatsižvelgiant į tai, ar įsipareigojimai vykdomi viešbučio patalpose, ar ne, jeigu tai yra kelionės paslaugų paketo sutartyje numatyti įsipareigojimai arba įsipareigojimai, kurie vertinami kaip pagal šią sutartį kelionių organizatoriaus parduodamas arba siūlomas parduoti paslaugas papildantys įsipareigojimai ( 38 ).

66.

Taigi, jeigu bagažo nešimas, įrenginių priežiūra arba klientų palydėjimas į registratūrą yra apgyvendinimo paslaugą papildančios paslaugos arba tiesiogiai sutartyje nurodytos paslaugos, kelionių organizatorius turi būti atsakingas, kai viešbučio durininkas apgadina arba praranda bagažą, užpuola svečią, vykdydamas pareigą palydėti jį į kambarį arba registratūrą, apdegina jį, išversdamas sriubą, arba užpuola klientą, aptarnaudamas jį prie stalo.

67.

Visais šiais atvejais reikia laikytis nuomonės, kad buvo netinkamai vykdyta sutartis ir kad dėl to viešbučio darbuotojo veiksmai turi būti priskirti paslaugų teikėjui pagal Direktyvos 90/314 5 straipsnyje nustatytą kelionių organizatoriaus atsakomybės sistemą.

68.

Kita vertus, kelionių organizatorius negali būti laikomas atsakingu vartotojui dėl žalos, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 90/315 5 straipsnio 2 dalį, jeigu viešbučio darbuotojas užpuola viešbučio svečią ne savo darbo laiku arba per šio darbuotojo atostogas. Tokiu atveju tai nėra žala, padaryta paslaugų teikėjui vykdant sutartinius įsipareigojimus.

69.

Taigi pagal Direktyvos 90/314 5 straipsnio 1 dalį kelionių organizatorius turi būti atsakingas, pirma, už paslaugų teikėjo darbuotojo veiksmus ir neveikimą vykdant sutartyje numatytus sutartinius įsipareigojimus, kaip apibrėžta šios direktyvos 2 straipsnio 5 punkte, ir, antra, už visus šio darbuotojo veiksmus ir neveikimą vykdant įsipareigojimus, kurie laikomi papildomais jos 2 straipsnio 1 punkto b papunktyje nurodytų paslaugų atžvilgiu.

70.

Išaiškinus aplinkybes, kuriomis paslaugų teikėjo darbuotojo veiksmai arba neveikimas gali būti priskiriami jo darbdaviui (paslaugų teikėjui), atsižvelgiant į Direktyvoje 90/314 nustatytą atsakomybės sistemą lieka išnagrinėti paskutinį klausimą: kuo skiriasi force majeure ir „įvykis, kurio nei <…> organizatorius, nei paslaugų teikėjas, net ir viską kruopščiai parengę, negalėjo numatyti ar sustabdyti“?

71.

Direktyvos 90/314 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kelionių organizatorius (ir (arba) kelionių pardavimo agentas) yra atsakingas už žalą, padarytą vartotojui dėl sutarties nevykdymo arba netinkamo jos vykdymo, išskyrus atvejus, kai sutartis nevykdoma ar netinkamai vykdoma ne dėl jų ar kitų paslaugų teikėjų kaltės, nes jam taikoma viena iš šioje nuostatoje nurodytų atleidimo nuo atsakomybės sąlygų. Šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje nurodyta sąlyga susijusi su atvejais, kai sutarties nevykdymą lemia force majeure arba įvykis, kurio nei kelionių organizatorius, nei paslaugų teikėjas, net ir viską kruopščiai parengę, negalėjo numatyti ar sustabdyti ( 39 ).

72.

Savo rašytinėse pastabose X teigia, kad abu Direktyvos 90/314 5 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje nurodyti atvejai turi būti aiškinami kartu.

73.

Nepritariu šiai nuomonei.

74.

Iš tikrųjų, pirma, remiantis Direktyvos 90/314 5 straipsnio 2 dalies tekstu ir tuo, kad panaudotas skiriamasis jungtukas „arba“, aišku, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo atskirti force majeure nuo įvykio, kurio nei kelionių organizatorius, nei paslaugų teikėjas, net ir viską kruopščiai parengę, negalėjo numatyti ar sustabdyti.

75.

Antra, reikia pažymėti, kad Direktyvos 90/314 4 straipsnio 6 dalies antros pastraipos ii punkte force majeure (5 straipsnio 2 dalies trečios įtraukos pirma dalis) yra apibrėžta kaip „neįprast[os] ir nenumatyt[os] aplinkyb[ės], nepriklausanči[os] nuo anuliavimą skelbiančios šalies valios, ir kai pasekmių negalima buvo išvengti, netgi ir viską tinkamai parengus“ ( 40 ). Šioje apibrėžtyje yra trys sąlygos, kurios turi būti įvykdytos kartu tam, kad kelionių organizatorius būtų atleistas nuo atsakomybės.

76.

Kita vertus, taip nėra šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies trečios įtraukos antroje dalyje numatyto įvykio atveju. Iš tiesų Sąjungos teisės aktų leidėjas šiuo atveju panaudojo skiriamąjį jungtuką „arba“, o tai reiškia, kad kelionių organizatorius gali būti atleistas nuo atsakomybės, jeigu gali įrodyti, kad nei jis, nei jo paslaugų teikėjas negalėjo numatyti arba (taikomos ne abi sąlygos, o tik viena iš jų) sustabdyti įvykio, net ir ėmęsi visų jam išvengti būtinų priemonių. Kitaip tariant, kelionių organizatorius gali būti atleistas nuo atsakomybės, tik jeigu paaiškėja, kad jis arba paslaugų teikėjas minėto įvykio negalėjo numatyti arba jo išvengti.

77.

Taigi akivaizdu, kad Direktyvos 90/314 5 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyti skirtingi atvejai ir kad šiuo atveju force majeure netaikytina.

78.

Direktyvos 90/314 5 straipsnio 2 dalies trečios įtraukos antroje dalyje nurodyta sąlyga susijusi su atvejais, kai sutarties nevykdymą lemia „įvykis, kurio nei <…> organizatorius, nei paslaugų teikėjas, net ir viską kruopščiai parengę, negalėjo numatyti ar sustabdyti“.

79.

Šiuo atveju manau, kad viešbučio darbuotojo N įvykdytas viešbučio klientės X išžaginimas ir užpuolimas šiam darbuotojui vykdant sutartinį įsipareigojimą klientę palydėti į registratūrą nėra „įvykis“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

80.

Iš tiesų šioje nuostatoje nurodytas žodis „įvykis“ negali apimti paslaugų teikėjo darbuotojo veiksmų ir neveikimo, įskaitant tyčinius neteisėtus veiksmus, vykdant kelionės paslaugų paketo sutartyje numatytus įsipareigojimus. Tam, kad tokie veiksmai arba neveikimas būtų laikomi „įvykiu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 90/314 5 straipsnio 2 dalies trečios įtraukos antrą dalį, tai turėtų būti su paslaugų teikėjo organizacine struktūra nesusijęs įvykis arba su objektyviu veiksniu susijęs įvykis. Ši „įvykio“ sąvoka tikrai negali apimti tyčinių neteisėtų veiksmų, kurie patys laikomi sutartinių įsipareigojimų nevykdymu arba netinkamu vykdymu. Būtų net nelogiška analizuoti paslaugų teikėjo tyčinių veiksmų, įskaitant atvejus, kai tai yra jų darbuotojų veiksmai, nenumatomumą ir neišvengiamumą.

81.

Taigi, net jeigu, kaip jau nurodžiau šios išvados 56 punkte, remiantis Direktyva 90/314 pats paslaugų teikėjo darbuotojas negali būti laikomas paslaugų teikėju, šio darbuotojo veiksmai turi būti priskiriami jo darbdaviui (paslaugų teikėjui) ir kelionių organizatoriui, jeigu jie atlikti vykdant kelionės paslaugų paketo sutartyje nurodytus įsipareigojimus. Šiomis aplinkybėmis šie veiksmai nepatenka į sąvoką „įvykis“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 90/314 5 straipsnio 2 dalies trečios įtraukos antrą dalį. Kitaip tariant, paslaugų teikėjo darbuotojo kaltė, kuri yra sutarties nevykdymo arba netinkamo vykdymo priežastis, turi būti prilyginama paslaugų teikėjo kaltei. Todėl nėra pagrindo taikyti šioje nuostatoje numatytą atleidimo nuo atsakomybės sąlygą.

82.

Šiomis sąlygomis N įvykdytą X išžaginimą ir užpuolimą reikia laikyti viešbučiui priskirtinais veiksmais, taigi Kuoni, kaip kelionės paslaugų paketo organizatorė, negali būti atleista nuo atsakomybės.

83.

Toks aiškinimas yra vienintelis, kurį taikant gali būti užtikrintas aukštas vartotojų apsaugos lygis ir neleista, kad toks apsaugos lygis būtų iš esmės sumažintas paslaugų teikėjų darbuotojų sunkių nusižengimų atveju. Iš tiesų, jeigu būtų pritarta kitokiam aiškinimui, tokie sunkūs nusižengimai galėtų būti laikomi įvykiais, kurie negalėjo būti „numatyti ar sustabdyti“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 90/314 5 straipsnio 2 dalies trečios įtraukos antrą dalį.

84.

Atsižvelgiant į mano siūlomą atsakymą į pirmojo klausimo a punktą, nereikia atsakyti į klausimą, susijusį su Direktyvos 90/314 5 straipsnio 2 dalies trečios įtraukos antroje dalyje nurodyto įvykio nenumatomumo ar nesustabdomumo vertinimo kriterijais.

85.

Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Supreme Court of the United Kingdom (Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas) klausimus: