1.

Šiais apeliaciniais skundais apeliantai prašo panaikinti 2019 m. balandžio 30 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo Sprendimą Alvarez y Bejarano ir kt. / Komisija (T‑516/16 ir T‑536/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:267) ir Sprendimą Ardalic ir kt. / Taryba (T‑523/16 ir T‑542/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:272) (toliau kartu – skundžiami sprendimai) atmesti jų ieškinius, grįstus Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 7 straipsnio ir VII priedo 8 straipsnio neteisėtumu; jais buvo prašoma panaikinti Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Tarybos sprendimus atsisakyti pagal šias nuostatas nuo 2014 m. sausio 1 d. skirti apeliantams fiksuoto dydžio kasmetinės kelionės išlaidų kompensaciją ir suteikti atostogas kelionei namo.

2.

Kelios Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų reformos ir juos lydinčių privilegijų panaikinimas ar sumažinimas sukelia pareigūnų ar tarnautojų ir juose įdarbinančių institucijų ginčus. Išsprendęs klausimą dėl trečiosiose šalyse dirbantiems darbuotojams skiriamų kasmetinių atostogų dienų sumažinimo ( 2 ) Teisingumo Teismas turės priimti sprendimą dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų taisyklių, įtvirtintų 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES, Euratomas) Nr. 1023/2013, kuriuo iš dalies keičiami Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatai ir kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygos ( 3 ), kuriomis apribojama kasmetinės kelionės išlaidų kompensacija ir, kaip nuo seno vadinta, atostogos dėl kelionės laiko, teisėtumo.

3.

Bylose, kurias turės išnagrinėti, Teisingumo Teismui suteikiama galimybė išaiškinti, be kita ko, lygybės prieš įstatymą teisminės kontrolės apimtį teisės aktų leidėjui naudojantis savo diskrecija.

4.

Reglamentas Nr. 31 (EEB) 11 (EAEB), nustatantis Europos ekonominės bendrijos ir Europos atominės energijos bendrijos pareigūnų tarnybos nuostatus ir kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygas ( 4 ), (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) buvo daug kartų keistas, be kita ko, Reglamentu Nr. 1023/2013, kuris įsigaliojo 2014 m. sausio 1 d.

5.

Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 7 straipsnyje nustatyta:

„Pareigūnai, turintys teisę į ekspatriacijos išmoką arba išmoką už darbą užsienyje, turi teisę į dvi su puse dienos papildomų atostogų per metus, kurios skiriamos kelionei namo.

Pirma pastraipa taikoma pareigūnams, kurių darbo vieta yra valstybių narių teritorijose. Jeigu darbo vieta yra už šių teritorijų ribų, atostogų, kurios skiriamos kelionei namo, trukmė nustatoma specialiu sprendimu, atsižvelgiant į konkrečius poreikius.“ ( 5 )

6.

Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnyje nustatyta:

„1.   Ekspatriacijos išmoka, sudaranti 16 % bazinės mėnesinės algos, namų ūkio išmokos ir išlaikomo vaiko išmokos bendros sumos, mokama:

<…>

2.   Pareigūnas, kuris nėra ir niekada nebuvo valstybės, kurioje jis dirba, piliečiu, tačiau neatitinka 1 dalyje nustatytų sąlygų, turi teisę į ketvirtadalio ekspatriacijos išmokos dydžio išmoką už darbą užsienyje.

3.   Taikant 1 ir 2 dalis, dėl vedybų valstybės, kurioje jis dirba, pilietybę automatiškai įgyjantis ir jos atsisakyti negalintis pareigūnas prilyginamas pareigūnui, kuriam taikoma 1 dalies a punkto pirmoji įtrauka.“ ( 6 )

7.

Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 7 straipsnyje nustatyta:

„1.   Pareigūnas turi teisę gauti fiksuoto dydžio išmoką, atitinkančią jo paties, jo sutuoktinio ir kartu su juo gyvenančių išlaikomų asmenų kelionės išlaidas:

Mirus pareigūnui, našliu likęs sutuoktinis ir išlaikomi asmenys turi teisę tomis pačiomis sąlygomis gauti fiksuoto dydžio išmoką.

<…>

4.   Pareigūno kilmės vieta jam pradėjus eiti pareigas nustatoma iš esmės pagal tai, kur pareigūnas priimtas į darbą arba kur, remiantis specialiu ir pagrįstu jo prašymu, yra jo interesų centras. Taip nustatyta kilmės vieta gali būti pakeista specialiu paskyrimų tarnybos sprendimu, kol pareigūnas eina pareigas arba kai jis baigia tarnybą. Tačiau kol pareigūnas eina pareigas, toks sprendimas gali būti priimtas tik išimtiniais atvejais ir pareigūnui pateikus tinkamus patvirtinamuosius dokumentus.

<…>“

8.

VII priedo 8 straipsnyje nustatyta:

1.   Kiekvienais kalendoriniais metais pareigūnai, turintys teisę į ekspatriacijos arba gyvenimo užsienyje išmoką, turi teisę, neviršijant 2 dalyje nustatytų ribų, gauti kelionės iš darbo vietos į kilmės vietą, kaip apibrėžta 7 straipsnyje, išlaidas atitinkančią fiksuoto dydžio išmoką sau ir – jeigu jis turi teisę gauti išmoką šeimai – savo sutuoktiniui bei išlaikomiems vaikams, kaip apibrėžta 2 straipsnyje.

<…>

2.   Fiksuoto dydžio išmoka apskaičiuojama pagal išmoką už kiekvieną geografinio atstumo tarp pareigūno darbo vietos ir jo kilmės vietos kilometrą.

Kai kilmės vieta, kaip apibrėžta 7 straipsnyje, yra už Sąjungos valstybių narių teritorijų ribų, už Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo II priede išvardytų šalių bei teritorijų ribų ir už Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybių narių teritorijų ribų, fiksuoto dydžio išmoka apskaičiuojama pagal išmoką už kiekvieną geografinio atstumo tarp pareigūno darbo vietos ir valstybės narės, kurios pilietybę jis turi, sostinės kilometrą. Pareigūnai, kurių kilmės vieta yra už Sąjungos valstybių narių teritorijų ribų, už Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo II priede išvardytų šalių bei teritorijų ribų ir už Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybių narių teritorijų ribų ir kurie nėra vienos iš valstybių narių piliečiai, neturi teisės į fiksuoto dydžio išmoką.

<…>

4.   Šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalys taikomos pareigūnams, kurių darbo vieta yra valstybių narių teritorijose <…>

Kelionės išlaidos kompensuojamos išmokant fiksuoto dydžio išmoką, apskaičiuojamą pagal kelionės lėktuvu ekonomine klase kainą.“ ( 7 )

9.

M. Alvarez y Bejarano ir kiti vienuolika asmenų yra Belgijoje dirbantys Komisijos pareigūnai arba sutartininkai. Visi jie turi dvigubą pilietybę, įskaitant jų darbo vietos valstybės pilietybę. Jie negauna nei ekspatriacijos išmokos, nei išmokos už darbą užsienyje, numatytų Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnyje, kuris nebuvo iš dalies pakeistas Reglamentu Nr. 1023/2013.

10.

Septynių iš šių dvylikos asmenų kilmės vieta yra Europos Sąjungoje arba SESV II priede numatytose užjūrio šalyse ir teritorijose, o kitų penkių asmenų kilmės vieta yra už Sąjungos valstybių narių teritorijų ribų, už Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) teritorijos ribų arba už minėtame II priede nurodytų teritorijų ribų. Vienuolika iš pareigūnų arba tarnautojų yra jų kilmės vietos valstybės piliečiai, o vienos iš jų, Belgijos ir Panamos pilietės, kilmės vieta yra Azorų salų autonominiame regione (Portugalija).

11.

Įsigaliojus Reglamentui Nr. 1023/2013 Komisija priėmė Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 8 straipsnio bendrąsias įgyvendinimo nuostatas ir sprendimą dėl atostogų.

12.

Atsižvelgiant į tai, kad priėmus šiuos aktus M. Alvarez y Bejarano ir kitų vienuolikos nagrinėjamų asmenų asmeninės bylos buvo atnaujintos, nuo 2014 m. sausio 1 d. šie asmenys neturi teisės gauti nei fiksuoto dydžio kasmetinės kelionės išlaidų kompensacijos, nei atostogų kelionei namo (toliau – nagrinėjamos privilegijos), anksčiau vadintų atostogų dėl kelionės laiko, t. y. privilegijų, kurios iki nurodytos datos būdavo suteikiamos pareigūnams ir tarnautojams, kurių kilmės vieta buvo, kaip ir suinteresuotųjų asmenų atveju, skirtinga nei jų darbo vieta.

13.

Komisijai atmetus skundus, pateiktus dėl šių asmeninių bylų pakeitimų, suinteresuotieji asmenys pareiškė ieškinius Bendrajame Teisme (sujungtos bylos T‑516/16 ir T‑536/16).

14.

Bylos C‑518/19 P ir bylos C‑517/19 P aplinkybės iš esmės yra analogiškos.

15.

J. Ardalic ir kiti vienuolika asmenų yra Tarybos pareigūnai arba sutartininkai ir visi jie turi dvigubą pilietybę, įskaitant jų darbo vietos valstybės pilietybę, ir negauna nei ekspatriacijos išmokos, nei išmokos už darbą užsienyje.

16.

Šešių iš jų kilmės vieta yra Sąjungoje arba SESV II priede numatytose užjūrio šalyse ir teritorijose, o kitų šešių asmenų kilmės vieta yra už Sąjungos valstybių narių teritorijų ribų, už ELPA teritorijos ribų arba už minėtame II priede nurodytų teritorijų ribų.

17.

Vienuolika apeliantų yra valstybės, kurioje yra jų kilmės vieta, piliečiai, o vienas tarnautojas yra Belgijos ir Kroatijos pilietis, nors jo kilmės vieta yra Serbijoje.

18.

Kaip ir pareigūnai bei tarnautojai byloje C‑517/19 P, J. Ardalic ir kiti vienuolika suinteresuotųjų asmenų nuo 2014 m. sausio 1 d. neturi teisės į nagrinėjamas privilegijas po to, kai įsigaliojo Reglamentas Nr. 1023/2013 ir du Tarybos Generalinio sekretoriaus sprendimai.

19.

Tarybai atmetus skundus, pateiktus dėl jų asmeninių bylų pakeitimų, J. Ardalic ir kiti vienuolika suinteresuotųjų asmenų pareiškė ieškinius Bendrajame Teisme (bylos T‑523/16 ir T‑542/16).

20.

Atitinkamuose pirmojoje instancijoje pareikštuose ieškiniuose, kuriais prašoma panaikinti jiems skirtus nepalankius sprendimus, M. Alvarez y Bejarano ir kiti 23 pareigūnai arba tarnautojai (toliau – apeliantai) pateikė Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 7 straipsnio ir VII priedo 8 straipsnio, iš dalies pakeistų Reglamentu Nr. 1023/2013, neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, motyvuotą trimis argumentais, grindžiamais, pirma, dėl „neatsižvelgimo į apeliantų kilmės vietą“ atsiradusiu neteisėtumu, antra, suteikimo sąlygos, susijusios su teise gauti ekspatriacijos išmoką arba išmoką už darbą užsienyje, neteisėtumu, ir, trečia, proporcingumo, teisinio saugumo, įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų bei teisės į šeimos gyvenimo gerbimą pažeidimu.

21.

Bendrasis Teismas atmetė visus ieškinius.

22.

Apeliantai byloje C‑517/19 P Teisingumo Teismo prašo:

23.

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

24.

Europos Parlamentas ir Taryba – į bylą pirmojoje instancijoje įstojusios šalys, kurios pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 172 straipsnį, taip pat prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas.

25.

Apeliantai byloje C‑518/19 P Teisingumo Teismo prašo:

26.

Taryba Teisingumo Teismo prašo:

27.

Europos Parlamentas – į bylą pirmojoje instancijoje įstojusi šalis, kuri pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą pagal Procedūros reglamento 172 straipsnį, taip pat prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas.

28.

2019 m. spalio 1 d. Teisingumo Teismo pirmininkas, remdamasis Procedūros reglamento 54 straipsnio 2 dalimi, nusprendė sujungti bylas C‑517/19 P ir C‑518/19 P, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas sprendimas.

29.

Šalys buvo išklausytos 2020 m. liepos 1 d. vykusiame Teisingumo Teismo posėdyje.

30.

Apeliantai pateikia du pagrindus savo apeliaciniams skundams pagrįsti: pirma, Bendrojo Teismo teisės klaida nustatant savo teisminės kontrolės apimtį ir, antra, vienodo požiūrio principo pažeidimas.

31.

Neginčijama, kad abiejuose skundžiamuose sprendimuose Bendrasis Teismas vykdė ribotą teisėtumo kontrolę, tokį pasirinkimą motyvuodamas tuo, kad kasmetinės kelionės išlaidų kompensavimo ir atostogų dėl kelionės laiko suteikimo sąlygų ir taikymo tvarkos nustatymas patenka į reguliavimo sritį, kurioje teisės aktų leidėjas turi didelę diskreciją. Bendrasis Teismas nusprendė, kad šioje srityje vertindamas, ar paisyta vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principų, jis tik turėjo patikrinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamais teisės aktais siekiamą tikslą, atitinkama institucija neskirsto asmenų neobjektyviai arba akivaizdžiai neadekvačiai, o vertinant proporcingumo principą, ar priimtos priemonės pobūdis nebuvo akivaizdžiai netinkamas.

32.

Savo apeliaciniuose skunduose apeliantai tvirtina, kad taip Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, o vertindamas, ar nepažeidžiamas vienodo požiūrio principas, turėjo vykdyti išsamią kontrolę. Jų nuomone, aplinkybė, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas turi didelę diskreciją, savaime neturi reikšmės atsakant į klausimą, ar ginčijami teisės aktai lemia nevienodą požiūrį į pareigūnus.

33.

Manau, kad dėl toliau nurodytų priežasčių šiems argumentams negalima pritarti. Pirmiausia trumpai priminsiu ribotos Sąjungos teisėjo vykdomos teisėtumo kontrolės sąlygas, tada išnagrinėsiu lygybės prieš įstatymus principo laikymosi teisminės kontrolės klausimą, o vėliau – teismo posėdyje aptartą klausimą dėl galimos diskriminacijos dėl pilietybės poveikio minėtos kontrolės apimčiai.

34.

Remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija jis pripažino didelę Sąjungos teisės aktų leidėjo diskreciją vykdant jam patikėtą kompetenciją tose srityse, kur reikia politinio, ekonominio ir socialinio pobūdžio pasirinkimų ir kur jis turi atlikti sudėtingus vertinimus ( 8 ).

35.

Ši teisės aktų leidėjo diskrecija paprastai pripažįstama žemės ūkio, socialinėje, prekybos ar aplinkosaugos srityje, tačiau tokia jo diskrecija taip pat pripažinta Pareigūnų tarnybos nuostatų reformų srityje. Iš jurisprudencijos matyti, kad teisės aktų leidėjas turi didelę diskreciją tikslinti Pareigūnų tarnybos nuostatus ir bet kada keisti pareigūnų teises ir pareigas, net jeigu sąlygos bloginamos; reikia priminti, kad teisiniai santykiai tarp pastarųjų ir administracijos yra statutiniai, o ne sutartiniai ( 9 ).

36.

Kaip pažymi Taryba, jurisprudencijoje nuspręsta, kad vykdant teisėkūrą viešosios tarnybos srityje reikia priimti politinio, ekonominio ir socialinio pobūdžio sprendimus ir kad Pareigūnų tarnybos nuostatų leidėjas turi atlikti sudėtingus vertinimus, o tam jis turi didelę diskreciją.

37.

Be to, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad teisėtumo kontrolės intensyvumas tais atvejais, kai Sąjungos teisės aktų leidėjas turi atlikti sudėtingą ekonominio pobūdžio vertinimą, turi būti juo labiau ribotas, nes „atitinkamas aktas [buvo] visuotinai taikomas ( 10 )“. Šiuo atveju neginčijama, kad Bendrajam Teismui pateikti ieškiniai buvo išimtinai grindžiami Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 7 straipsnio ir VII priedo 8 straipsnio neteisėtumu. Apeliantai netvirtina, kad atitinkamos institucijos padarė vertinimo klaidą, o tik teigia, kad neigiami kiekvienam iš jų skirti individualūs sprendimai dėl kasmetinės kelionės išlaidų kompensavimo ir atostogų kelionei namo yra neteisėti, nes grindžiami normomis, kurios taip pat neteisėtos.

38.

Šiomis aplinkybėmis manau, kad nekyla jokių abejonių dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų leidėjui pripažįstamos didelės diskrecijos, todėl teismas vykdo ribotą teisėtumo kontrolę. Jis turi tik iš esmės išnagrinėti, ar įgyvendinant šią diskreciją nepadaryta akivaizdžios klaidos, ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais ir ar atitinkamos institucijos akivaizdžiai neviršijo savo diskrecijos ribų ( 11 ).

39.

Reikia pažymėti, kad apeliantai neginčija Pareigūnų tarnybos nuostatų leidėjo diskrecijos, tačiau, suinteresuotųjų asmenų manymu, ši aplinkybė yra nereikšminga teisėtumo kriterijaus, į kurį jis turėjo atsižvelgti, požiūriu ir į kurį, t. y. vienodo požiūrio principą, jis tariamai neatsižvelgė.

40.

Vienodo požiūrio principas – tai vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, įtvirtintas kaip pagrindinis principas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija), kuri, remiantis ESS 6 straipsnio 1 dalimi, turi tokią pačią teisinę galią kaip ir Sutartys, 20 straipsnyje. Kaip matyti iš Chartijos 51 straipsnio 1 dalies, Chartijos nuostatos skirtos, be kita ko, Sąjungos institucijoms, todėl šios privalo gerbti joje įtvirtintas teises ( 12 ).

41.

Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad priimdamas Europos Sąjungos viešajai tarnybai taikomas taisykles teisės aktų leidėjas turi laikytis bendro vienodo požiūrio principo ( 13 ). Šis principas yra viena aukštesnės galios teisės normų, taikomų teisės aktų leidėjui, įskaitant tada, kai jis naudojasi savo diskrecija, ir Teisingumo Teismas tikrina, ar jos laikomasi, tačiau tokiu atveju vykdo ribotą teisėtumo kontrolę ( 14 ). Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad apeliantai nenurodė jokios jurisprudencijos, kuria galėtų būti pagrįstas jų teiginys dėl išsamios teisminės kontrolės vykdymo vertinant, ar paisoma vienodo požiūrio principo.

42.

Neginčytina, kad išnagrinėjus Teisingumo Teismo jurisprudenciją galima, iš pirmo žvilgsnio, pripažinti, kad dėl tam tikros vartojamų terminų įvairovės padėtis yra neapibrėžta, šiek tiek neaiški. Vis dėlto manau, kad platesnio masto vertinimo sumetimais galima teigti, kad Teisingumo Teismo sprendimų bendras aiškinimas leidžia atskleisti tvirtą jurisprudencijos kryptį. Galima pažymėti, jog tam, kad būtų pažeistas vienodo požiūrio principas, reikia, kad dvi asmenų, kurių teisinė ir faktinė padėtis iš esmės nesiskiria, kategorijos būtų vertinamos skirtingai, arba kad skirtingos situacijos būtų vertinamos vienodai, su sąlyga, kad toks vertinimas negali būti objektyviai pateisinamas ( 15 ). Kai Pareigūnų tarnybos nuostatų leidėjas naudojasi savo diskrecija, neigiamą sprendimą dėl jo teismas priima tik tada, kai skirsto asmenis neobjektyviai arba akivaizdžiai neadekvačiai, atsižvelgiant siekiamą tikslą ( 16 ). Reikia pripažinti, kad ši pakankamai netobula formuluotė nėra visada expressis verbis vartojama Teisingumo Teismo sprendimuose, tačiau manau, kad nekyla abejonių dėl to, jog vykdoma ribota teisėtumo kontrolė.

43.

Manau, kad dėl priežasčių, susijusių su bet kuria demokratinės valstybės institucine struktūra, kurias apima posakis „valdžių atskyrimas“, reikėtų pritarti Bendrojo Teismo pagrįstai pateiktai kontrolės intensyvumo apibrėžčiai. Šiuo klausimu reikia priminti, kad Sutartimis buvo sukurta įgaliojimų padalijimo tarp Sąjungos institucijų sistema, pagal kurią kiekvienai institucijai priskiriama konkreti funkcija Sąjungos institucinėje struktūroje ir įgyvendinant konkrečias Sąjungai numatytas užduotis. Institucinės pusiausvyros išsaugojimas reiškia, kad kiekviena institucija turi vykdyti savo įgaliojimus atsižvelgdama į kitų institucijų įgaliojimus ( 17 ).

44.

Europos Sąjungos viešosios tarnybos tarnautojų teisių ir pareigų nustatymas visų pirma yra Pareigūnų tarnybos nuostatų leidėjo atsakomybė. Teisingumo Teismo kontrolės intensyvumas turi būti ribojamas visų pirma tais atvejais, kai, kaip nagrinėjamu atveju, minėtas teisės aktų leidėjas turi veikti kaip arbitras, derindamas skirtingus interesus, ir taip pasirinkti jo paties kompetencijai priklausančius politinius sprendimus ( 18 ).

45.

Per teismo posėdį diskutuota apie galimos diskriminacijos dėl pilietybės poveikį teisminės kontrolės intensyvumui. Diskusijos kilo ne dėl apeliantų, o tik dėl Tarybos atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktų pastabų, kad jeigu teisės aktų leidėjas taiko abejonių keliantį skirstymą, t. y. susijusį, be kita ko, su rase, lytimi, etnine kilme, politinėmis arba religinėmis pažiūromis ar amžiumi, vertindamas, ar yra pagal Sąjungos teisę draudžiama diskriminacija, teismas vykdys griežtesnę, t. y. išsamią, kontrolę ( 19 ).

46.

Šiuo atveju reikia priminti, kad apeliaciniame procese Teisingumo Teismas kompetentingas vertinti tik pirmojoje instancijoje išnagrinėjus teisinius pagrindus padarytas teisines išvadas. Taigi Teisingumo Teismas tokiame procese gali tik išnagrinėti, ar apeliaciniame skunde esantys argumentai atskleidžia skundžiamame sprendime padarytą teisės klaidą ( 20 ).

47.

Reikia konstatuoti, kad nurodydami savo apeliacinių skundų pirmąjį pagrindą apeliantai Bendrąjį Teismą kaltina tik tuo, kad vertindamas, ar buvo paisyta „Chartijos 20 straipsnyje“ įtvirtinto „vienodo požiūrio principo“, jis neteisingai įvertino savo kontrolės intensyvumą, o nurodydami antrąjį pagrindą – kad jis pažeidė minėtą principą. Reikalavimas vykdyti išsamią kontrolę niekaip nėra susijęs su teiginiu, kad buvo diskriminuota dėl pilietybės, o iš Teisingumo Teismo posėdžio stenogramos matyti, kad apeliantų atstovai net neužsiminė apie tokią diskriminaciją. Jie pilietybės klausimą kėlė tik per diskusiją dėl atitinkamų pareigūnų kategorijų panašumo ir dėl neigiamos Bendrojo Teismo išvados ginčijimo.

48.

Šiomis aplinkybėmis manau, kad nagrinėjant apeliacinių skundų pirmąjį pagrindą tikrai nereikia diskutuoti dėl to, kaip Pareigūnų tarnybos nuostatų leidėjas dokumentuose, kuriuose nustatoma nagrinėjamų privilegijų suteikimo tvarka, taikė abejonių keliantį skirstymą, šiuo atveju – pagal pilietybę. Net jeigu būtų daroma prielaida, kad tą reikėtų aptarti, tokios diskusijos pasekmė negalėtų būti skundžiamų sprendimų panaikinimas remiantis minėtu pagrindu.

49.

Neginčijama, kad dvi nagrinėjamos privilegijos pareigūnams gali būti suteikiamos, jeigu pripažįstama teisė gauti ekspatriacijos išmoką arba išmoką už darbą užsienyje, numatytą Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad viena iš jo taikymo sąlygų yra pareigūnų pilietybė. Svarbu pažymėti, jog Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad ekspatriacijos išmoka siekiama kompensuoti konkrečias išlaidas ir nepatogumus, kurių dėl įsidarbinimo Sąjungos institucijoje atsiranda pareigūnams, dėl to turintiems perkelti savo gyvenamąją vietą, ir kad pagrindinis teisės gauti šią išmoką kriterijus yra nuolatinė pareigūno gyvenamoji vieta iki jo įsidarbinimo, o jo pilietybė tokiu atveju vertinama tik kaip antrinis kriterijus, nes ji svarbi tik vertinant klausimą dėl gyvenimo ne savo darbo vietos valstybės teritorijoje trukmės ( 21 ).

50.

Be to, Teisingumo Teismas nepatenkino prašymo pripažinti negaliojančiu 1978 m. gegužės 2 d. Tarybos reglamento (Euratomas, EAPB, EEB) Nr. 912/78, iš dalies keičiančio Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatus ir kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygas ( 22 ), 21 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kuriuo įterpta dabartinė Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 2 dalis, susijusi su išmokos už darbą užsienyje suteikimu; prašymas grįstas tuo, kad dėl minėtos išmokos skyrimo arba neskyrimo pirmoje nuostatoje buvo nustatytas vienas išimtinis pilietybės kriterijus, ir taip buvo pažeistas bendras diskriminacijos dėl pilietybės draudimas, nustatytas ankstesniame EEB sutarties 7 straipsnyje. Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad atsižvelgiant į tai, jog išmoka už darbą užsienyje siekiama kompensuoti nepatogumus, su kuriais pareigūnai susiduria dėl to, kad jie yra užsieniečiai, Pareigūnų tarnybos nuostatų leidėjas, savo nuožiūra vertindamas šią padėtį, pagrįstai taikė tik pilietybės kriterijų, kuris naudingas tuo, kad yra: pirma, vienodas, vienodai taikomas visiems pareigūnams, nepriklausomai nuo jų darbo vietos, antra, objektyvus dėl savo pobūdžio ir visuotinio taikymo, susijusio su nepatogumų, kurių suinteresuotiesiems asmenims dėl asmeninės padėties kyla dirbant užsienyje, vidutiniu poveikiu, ir, trečia, tiesiogiai susijęs su teisės akto tikslu – kompensuoti sunkumus ir nepatogumus, kurių atsiranda dėl užsieniečio statuso darbo vietos šalyje ( 23 ).

51.

Manau, kad šie jurisprudencijoje suformuoti sprendimai, susiję su nuostatomis, kurios iš esmės nepakito, vis dar yra svarbūs, siekiant atmesti mintį dėl diskriminacijos dėl pilietybės draudimo, įtvirtinto visų pirma SESV 18 straipsnyje, pažeidimo dėl kasmetinės kelionės išlaidų nekompensavimo ir atostogų kelionei namo nesuteikimo.

52.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pirmąjį apeliacinių skundų pagrindą reikia atmesti.

53.

Antrasis apeliacinių skundų pagrindas grindžiamas vienodo požiūrio principo pažeidimu, nes apeliantai kritikuoja Bendrąjį Teismą dėl to, kad jis, pirma, neteisingai nusprendė, jog jų padėtis nebuvo panaši į pareigūnų, gaunančių ekspatriacijos išmoką arba išmoką už darbą užsienyje, ir, antra, neteisingai įvertino nagrinėjamo teisės akto tikslą ir proporcingumą.

54.

Neginčijama, kad vykdant teisminę lygybės prieš įstatymą principo laikymosi kontrolę pirmiausia atliekama analizė, kuri apima vadinamąjį panašumo vertinimą. Jeigu teismas pripažįsta, kad prie atitinkamos kategorijos priskiriami asmenys yra „panašūs“, reikia atlikti antrąją analizę, per kurią vertinama, ar šių panašių kategorijų skirtingas vertinimas yra pagrįstas, ir, jeigu taip, nepažeistas lygybės prieš įstatymą principas. Būtent atlikdamas tokią antrąją analizę teismas vertina, ar „asmenys skirstomi neobjektyviai arba akivaizdžiai neadekvačiai“.

55.

Skundžiamuose sprendimuose Bendrasis Teismas faktiškai įvertino panašumą ir nusprendė, kad „ekspatriacijos išmoką gaunančių asmenų“ arba „išmoką už darbą užsienyje gaunančių asmenų“ padėtis nebuvo panaši į apeliantų padėti, o tai konstatavus teisinė diskusija buvo baigta. Kaip nurodyta ankstesniuose šios išvados punktuose, jeigu situacijos nėra panašios, jas vertinant skirtingai nepažeidžiamas lygybės prieš įstatymą principas, įtvirtintas Chartijos 20 straipsnyje ( 24 ). Šiomis aplinkybėmis Bendrojo Teismo išvada, kad sistema, pagal kurią nagrinėjamos privilegijos suteikiamos, jeigu suteikta teisė gauti ekspatriacijos išmoką arba išmoką už darbą užsienyje nėra „nei akivaizdžiai neadekvati, nei akivaizdžiai netinkama“, atsižvelgiant į jos tikslą, mažų mažiausiai kelia nuostabą.

56.

Nors tekstas, kuriuo nukrypstama nuo argumentacijos pradžioje priminto Bendrojo Teismo teksto, ir yra tautologinio pobūdžio, reikia konstatuoti, kad tokia išvada nesusieta su jai pagrįsti nurodytais motyvais, kuriuose nėra analizuotas atitinkamo teisės akto proporcingumas. Taigi manau, kad skundžiamo sprendimo motyvuose yra painiavos taikant vienodo požiūrio principo laikymosi analizės metodą. Manau, kad atsižvelgiant į panašumo vertinimo rezultatus jie taip pat yra neteisingi.

57.

Reikia priminti, jog tam, kad būtų pažeistas vienodo požiūrio principas, reikia, kad dvi asmenų, kurių teisinė ir faktinė padėtis iš esmės nesiskiria, kategorijos būtų vertinamos skirtingai arba kad skirtingos situacijos būtų vertinamos vienodai, su sąlyga, kad toks vertinimas negali būti objektyviai pateisinamas. Situacijų panašumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į Sąjungos akto, kuriuo įvestas nagrinėjamas diferencijavimas ir kuriuo, kaip teigiama, pažeidžiamas minėtas principas, dalyką ir tikslą. Be to, reikia atsižvelgti į srities, kuriai nagrinėjamas aktas priklauso, principus ir tikslus ( 25 ).

58.

Skundžiamuose sprendimuose priminęs tik Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 8 straipsnio tikslą, Bendrasis Teismas nurodė tai, ko teisės aktų leidėjas siekė Reglamentu Nr. 1023/2013, kaip tai nustatyta jo 24 konstatuojamojoje dalyje. Bendrasis Teismas nurodė, kad teisės aktų leidėjas siekė modernizuoti ir racionalizuoti atostogų dėl kelionės laiko ir kasmetinės kelionės išlaidų apmokėjimo taisykles ir jas susieti su ekspatrianto arba užsienyje dirbančio asmens statusu, kad jų taikymas būtų paprastesnis ir skaidresnis. Manau, kad toliau pateikti Bendrojo Teismo argumentai dėl nagrinėjamų situacijų panašumo aiškiai yra grindžiami atsižvelgimu šį teisės aktų leidėjo tikslą.

59.

Manau, kad šie Bendrojo Teismo motyvai rodo, kad painiojamas, viena vertus, fiksuoto dydžio kasmetinės kelionės išlaidų ir atostogų kelionei namo apmokėjimo nuostatų dalykas ir tikslas (tik į juos atsižvelgiant reikėtų tikrinti, ar atitinkamų pareigūnų faktinė ir teisinė padėtis yra panaši), ir, kita vertus, teisės aktų leidėjo siekiamas tikslas, galintis pateisinti situacijų, kurios prieš tai laikytos panašiomis, diferencijavimą ( 26 ). Ši metodinio pobūdžio klaida lėmė, kad Bendrasis Teismas priėmė neteisingą sprendimą, kiek jis susijęs su panašumo analize.

60.

Šiuo klausimu apeliantai tvirtina, kad pareigūnų, kuriems nagrinėjamos privilegijos yra suteiktos, situacija iš esmės nesiskiria nuo situacijos tų, kuriems jos nėra suteiktos, ir kurių, kaip ir pirmųjų, kilmės vieta ir darbo vieta skiriasi, tačiau kurie, be kita ko, yra valstybės, kurios teritorijoje yra ši darbo vieta, piliečiai.

61.

Reikia pažymėti, kad fiksuoto dydžio kasmetinės kelionės išlaidų apmokėjimo ir papildomų atostogų dienų, kurios skiriamos kelionei, dalykas ir tikslas iš esmės nesikeitė įsigaliojus Reglamentui Nr. 1023/2013, nes ir toliau siekiama leisti pareigūnams išsaugoti šeimos, socialinius ir kultūrinius ryšius su jų kilmės vieta. Atliktu daliniu pakeitimu tik papildomai nustatyta suteikimo sąlyga, nes nuo 2014 m. sausio 1 d. pareigūnai, kurių kilmės vieta skiriasi nuo darbo vietos, norėdami gauti fiksuoto dydžio kasmetinės kelionės išlaidų išmoką ir papildomų atostogų dienų kelionei, taip pat turės turėti teisę gauti ekspatriacijos išmoką arba išmoką už darbą užsienyje.

62.

Pareigūno kilmės vieta jam pradėjus eiti pareigas nustatoma iš esmės pagal tai, kur pareigūnas priimtas į darbą arba kur, remiantis specialiu ir pagrįstu jo prašymu, yra jo interesų centras ( 27 ). Ši „interesų centro“ sąvoka grindžiama bendruoju viešosios tarnybos teisės principu, pagal kurį pareigūnas turi turėti galimybę išsaugoti asmeninius santykius su pagrindinių savo interesų vieta, nepaisant to, kad jis pradėjo eiti atitinkamas pareigas, ir nepaisant atstumo tarp darbo vietos ir šios vietos. Interesų centras apibrėžiamas kaip vieta, kurioje pareigūnas kartu išsaugo savo pagrindinius šeimos, turtinius ryšius ir esminius aktyvius ir pasyvius pilietinius interesus ( 28 ).

63.

Reikia konstatuoti, kad kilmės vietos sąvoka ir toliau naudojama, siekiant įvertinti tam tikrų turtinių teisių suteikimo klausimą. Pareigūnas, kurio kilmės vieta ir darbo vieta skiriasi, neatsižvelgiant į tai, kad jis yra valstybės, kurios teritorijoje yra jo darbo vieta, pilietis, jam baigiant tarnybą turi teisę gauti savo sutuoktinio ir jo išlaikomų asmenų kelionės iš darbo vietos į kilmės vietą išlaidų kompensaciją (Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 7 straipsnio 1 dalis). Be to, pareigūno mirties atveju atitinkama institucija kompensuoja mirusiojo palaikų pervežimo į jo kilmės vietą išlaidas (Pareigūnų tarnybos nuostatų 75 straipsnis).

64.

Fiksuoto dydžio kasmetinės kelionės iš darbo vietos į kilmės vietą išlaidų apmokėjimas ir suteikiamos dvi su puse dienos papildomų atostogų per metus kelionei namo, taip pat ankstesniame šios išvados punkte nurodytos turtinės teisės atskleidžia pareigūnų, kurie dėl su jų profesine veikla susijusių priežasčių yra nutolę nuo savo interesų centrų ir kuriems Pareigūnų tarnybos nuostatų leidėjas nori suteikti galimybę išsaugoti ryšį su jais, kategorijos specifiką.

65.

Grįsdamas savo išvadą dėl panašumo nebuvimo Bendrasis Teismas apeliantų atžvilgiu kalba apie „tam tikrą atotrūkį“ nuo kilmės vietos ir apie tai, kad jie negali teigti turintys „glaudesnį“ ryšį su kilmės vieta nei turi asmenys, gaunantys ekspatriacijos išmoką arba išmoką už darbą užsienyje, ir tai lemia jų didesnė integracija į valstybės, kurioje yra darbo vieta, visuomenę, kurią rodo aplinkybė, kad jie yra minėtos valstybės piliečiai. Ar vien paprastas skirtingas ryšio stiprumas, grindžiamas ryšiu su kita valstybe, gali rodyti, kad situacija objektyviai skiriasi ir gali būti laikoma „nepanašia“? Mano manymu, į šį klausimą reikėtų atsakyti neigiamai.

66.

Reikia pažymėti, kad valstybės, kurios teritorijoje yra darbo vieta, pilietybės įgijimas nebūtinai reiškia, kad atitinkamo pareigūno asmens byloje pakeičiamas sprendimas dėl jo kilmės vietos nustatymo. Ši vieta išlieka nepakitusi per visą pareigūno karjerą, nebent išimtiniais atvejais priimamas specialus administracijos sprendimas, suinteresuotajam pareigūnui pateikus tinkamus patvirtinamuosius dokumentus ( 29 ). Negalima teigti, kad šeimos, socialiniai ir turtiniai šio pareigūno ryšiai su kilmės vietos valstybe būtinai susilpnėjo taip, kad laipsniškai nutrūks, ir dėl to juo labiau nekyla abejonių, jeigu suinteresuotasis asmuo taip pat yra šios valstybės pilietis, o taip yra 11 iš 24 apeliantų atvejų. Būtų mažų mažiausiai paradoksalu ir net nenuoseklu manyti, kad tai, jog pareigūnas yra valstybės, kurioje dirba, pilietis, yra aiškus ženklas, kad šis asmuo užmezgęs daug ir glaudžių ryšių su ta valstybe, to paties nepripažinus dėl aplinkybės, kad asmuo yra kilmės vietos valstybės pilietis. Reikia pridurti, kad užsienyje dirbančio asmens arba ekspatrianto kilmės vieta nebūtinai yra šalis, kurios pilietybę turi atitinkamas pareigūnas, ir Taryba tą pripažįsta.

67.

Šiomis aplinkybėmis manau, kad pareigūnų, kuriems suteikiamos nagrinėjamos privilegijos, ir pareigūnų, kuriems jos nesuteikiamos ir kurių, kaip ir pirmųjų, kilmės vieta ir darbo vieta skiriasi, tačiau jie, be kita ko, yra valstybės, kurioje dirba, piliečiai, situacijos gali būti laikomos panašiomis, atsižvelgiant į šias privilegijas nustatančių nuostatų dalyką ir tikslą, tačiau reikia priminti, jog nereikalaujama, kad atitinkamos situacijos būtų identiškos ( 30 ).

68.

Nors manau, kad šiuo klausimu Bendrojo Teismo sprendimo motyvai yra neteisingi, nereikia naikinti skundžiamo sprendimo, kuriuo atmesti ieškiniai dėl panaikinimo. Reikia priminti, kad jei Bendrojo Teismo sprendimo motyvais pažeidžiama Sąjungos teisė, tačiau jo rezoliucinė dalis yra pagrįsta dėl kitų teisinių motyvų, dėl tokio pažeidimo šis sprendimas neturi būti panaikintas, bet reikia pakeisti jo motyvus ( 31 ). Šiuo atveju dėl Bendrojo Teismo klaidos, susijusios su atitinkamų situacijų panašumu, skundžiamas sprendimas neturėtų būti panaikintas, atsižvelgiant į tai, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 7 straipsnyje ir VII priedo 8 straipsnyje įtvirtina diferenciacija yra objektyviai pateisinama ( 32 ).

69.

Reikia priminti, kad pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį leidžiami Chartijoje pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimai, jeigu jie numatyti įstatymo ir nekeičia šių teisių ir laisvių esmės ir jeigu, remiantis proporcingumo principu, jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

70.

Teisingumo Teismas nurodė, kad skirtingas vertinimas pateisinamas, jeigu pagrįstas objektyviu ir protingu kriterijumi, t. y. susijęs su nagrinėjamu teisės aktu siekiamu teisėtu tikslu ir jei šis skirtumas yra proporcingas tokiu vertinimu siekiamam tikslui ( 33 ).

71.

Taigi visų pirma apribojimas turi būti „numatytas įstatymo“. Kitaip tariant, turi būti teisinis nagrinėjamos priemonės pagrindas, ir šiuo atveju dėl to nekyla sunkumų, nes nagrinėjamos privilegijos ir jų suteikimo sąlygos yra numatytos Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 7 straipsnyje ir VII priedo 8 straipsnyje, siejamuose su to paties VII priedo 4 straipsniu.

72.

Antra, dėl skirtingo vertinimo ir bendrų interesų, kuriuos siekia patenkinti teisės aktų leidėjas, ryšio reikia pažymėti, kad, kai kalbama apie Sąjungos teisėkūros aktą, Sąjungos teisės aktų leidėjas turi įrodyti, kad skirtingas požiūris yra pateisinamas vadovaujantis objektyviais kriterijais, ir pateikti Teisingumo Teismui būtinų įrodymų, kad šis galėtų patikrinti, ar tokių kriterijų yra ( 34 ). Šiuo klausimu atitinkamos institucijos rėmėsi Reglamento Nr. 1023/2013 2, 12 ir 24 konstatuojamosiomis dalimis; pastarojoje nurodyta, kad „reikėtų modernizuoti, racionalizuoti ir su ekspatrianto statusu susieti kelionės laiko ir kelionės iš darbo vietos į kilmės vietą kasmetinio išlaidų apmokėjimo taisykles, kad jų taikymas būtų paprastesnis ir skaidresnis“.

73.

Išanalizavus minėto reglamento konstatuojamąsias dalis matyti, kad konkretus ankstesniame šios išvados punkte nurodytas tikslas atitinka teisės aktų leidėjo platesnio masto siekį sukurti veiksmingą Europos Sąjungos viešąją tarnybą ir užtikrinti, kad ji tokia būtų susiklosčiusios ekonominės krizės aplinkybėmis, kai būtina valdyti viešąsias lėšas, kartu ir toliau užtikrinant kvalifikuoto personalo įdarbinimą iš kuo platesnės geografinės teritorijos. Taryba pažymėjo, kad modernizuojant kasmetinės kelionės į kilmės vietą išlaidų apmokėjimo ir atostogų kelionei namo suteikimo taisykles atsižvelgta į oro transporto plėtrą, kai vykdomi reguliarūs skrydžiai įvairiomis kryptimis ir prieinamomis kainomis. Prie šių objektyvių aplinkybių galima pridurti aplinkybę, kad internetu bendrauti lengva ir nieko nekainuoja, o tai irgi padeda palaikyti ryšį su kilmės vieta.

74.

Manau, kad vargu ar neteisėtais galima laikyti tikslus, kurių tokiomis priemonėmis siekia teisės aktų leidėjas, priėmęs Reglamentą Nr. 1023/2013, siekdamas užtikrinti techniniu ir ekonominiu požiūriu veiksmingą viešosios tarnybos valdymą. Atsižvelgiant į jų kompleksiškumą ir įgyvendinimo sunkumus, šiais tikslais siekiama daugiau nei tik paprasčiausiai ir griežtai taupyti biudžeto lėšas.

75.

Taryba nurodo, kad siekdamas racionalizuoti kasmetinės kelionės išlaidų apmokėjimo ir atostogų dėl kelionės laiko suteikimo taisykles teisės aktų leidėjas, kartu užtikrindamas veiksmingiausią Europos Sąjungos viešąją tarnybą, 2013 m. nustatė diferencijavimo kriterijų, kuriuo tiksliau siekiama taikyti šią priemonę ir tik tiems, kuriems, jo manymu, ji labiausiai reikalinga, t. y. užsienyje dirbančio asmens arba ekspatrianto statusą, kurio įgijimas yra minėtų dviejų privilegijų suteikimo sąlyga. Be to, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad nors reikia pripažinti, kad pareigūnams, nelygu atvejis, gali kilti tam tikrų didesnių ar mažesnių nepatogumų dėl jų ekspatriacijos, Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio nuostatos grindžiamos objektyviais ir vienodais kriterijais ( 35 ), o tai paneigia visus apeliantų teiginius dėl iš esmės neobjektyvaus skirstymo.

76.

Trečia, dėl ginčijamų nuostatų proporcingumo manau, kad galima paneigti bet kokias išvadas dėl akivaizdžiai neadekvataus skirstymo. Manau, kad, priešingai, kasmetinės kelionės į kilmės vietą išlaidų apmokėjimas ir atostogų kelionei namo suteikimas tik tiems pareigūnams, kurių kilmės vieta skiriasi nuo darbo vietos ir kuriems skiriama ekspatriacijos išmoka arba išmoka už darbą užsienyje, gali padėti įgyvendinti teisės aktų leidėjo siekiamus modernizavimo ir racionalizavimo tikslus, kuriais siekiama užtikrinti, kad Europos Sąjungos viešoji tarnyba būtų veiksminga, kartu toliau užtikrinant įdarbinimą iš kuo platesnės geografinės teritorijos, taigi užtikrinant šios tarnybos patrauklumą ir reprezentatyvumą.

77.

Taigi nagrinėjamos privilegijos skirtos pareigūnams, kurie nėra arba beveik nėra integravęsi į valstybės, kurioje dirba, visuomenę dėl savo, kaip užsieniečio, statuso priimančioje valstybėje ir (arba) dėl jiems tekusios pareigos pakeisti gyvenamąją vietą pradėjus eiti pareigas, kad galėtų įsikurti šios valstybės teritorijoje. Kaip per teismo posėdį teisingai pažymėjo Taryba, kriterijus, grindžiamas ekspatriacijos išmoka arba išmoka už darbą užsienyje, taikomas siekiant nustatyti pareigūnus, kuriems labiausiai reikia finansinės paramos tam, kad būtų išsaugoti ryšiai su jų kilmės vieta, visiškai atitinka reformuotais Pareigūnų tarnybos nuostatais sukurtos sistemos logiką. Būtent naudodamasis didele diskrecija teisės aktų leidėjas, apsvarstęs galimybes, nusprendė sumažinti nagrinėjamas privilegijas gaunančių asmenų skaičių ir šių privilegijų nesuteikti tai pareigūnų kategorijai, prie kurios priskiriami apeliantai, kurių ryšys su kilmės vieta laikytas ne tokiu stipriu.

78.

Be to, nors Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 7 straipsnis ir VII priedo 8 straipsnis turi būti aiškinami juos siejant su Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsniu, susijusiu su ekspatriacijos išmokos arba išmokos už darbą užsienyje skyrimu, pastarasis suformuluotas pakankamai tiksliai ir aiškiai, o tai leidžia užtikrinti paprastą ir skaidrų šių Pareigūnų tarnybos nuostatų taisyklių taikymą, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1023/2013 24 konstatuojamojoje dalyje nurodytą teisės aktų leidėjo tikslą. Apeliantų teiginys, kad ankstesnė sistema buvo paprastesnė ir skaidresnė, nepaneigia minėtos išvados.

79.

Grįsdami savo kritiką dėl neobjektyvaus ir neadekvataus skirstymo apeliantai remiasi dar dviem situacijų pavyzdžiais, kurie, jų nuomone, yra reikšmingi. Pirmasis susijęs su galimu apelianto, kurio kilmės vieta yra trečiojoje valstybėje, darbo vietos pakeitimu, dėl ko turėtų būti skiriama ekspatriacijos išmoka ir visų pirma kompensuojamos didesnės nei anksčiau kelionės išlaidos, taikant naują už kiekvieną kilometrą mokamos išmokos apskaičiavimo metodą, nurodytą Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 8 straipsnio 2 dalyje. Antrasis susijęs su situacija tokio pareigūno, kurio kilmės vieta yra trečiojoje valstybėje ir kuris turi teisę gauti ekspatriacijos išmoką, tačiau negauna fiksuotos kasmetinės kelionės išlaidų kompensacijos, nes atstumas nuo valstybės narės, kurios pilietis jis yra, sostinės ir darbo vietos yra mažesnis nei 200 km.

80.

Reikia konstatuoti, kad du apeliantų nurodyti atvejai gali būti laikomi hipotetiniais arba teoriniais, nes visiškai neatitinka jų situacijos. Reikia pažymėti, kad pareigūnas neturi teisės reikšti ieškinio teisės arba institucijų interesais ir grįsdamas ieškinį dėl panaikinimo gali nurodyti tik konkrečiai su juo susijusius pagrindus ( 36 ). Grįsdami kritikuojamų Pareigūnų tarnybos nuostatų taisyklių neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą apeliantai remiasi vienodo požiūrio principo pažeidimu ir teigia, kad jų situacija yra panaši į situaciją tų, kuriems abi nagrinėjamos privilegijos yra suteiktos, ir kad skirtingas požiūris nepateisinamas. Todėl manau, kad neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo pagrįstumas turi būti vertinamas tik dėl apeliantų, Briuselyje dirbančių Belgijos piliečių, kurių kilmės vieta skiriasi nuo darbo vietos, situacijos, nes Teisingumo Teismo kontrolė turi būti vykdoma in concreto. Manau, kad reikia daryti išvadą, jog Teisingumo Teismas į apeliantų argumentus turi atsižvelgti tik tiek, kiek jais siekiama įrodyti, kad kritikuojamomis Pareigūnų tarnybos nuostatų taisyklėmis buvo pažeistas vienodo požiūrio principas, kiek tai susiję su jais asmeniškai.

81.

Bet kuriuo atveju, kiek tai susiję su pirmąja apeliantų nurodyta situacija, reikia pažymėti, kad teisės aktų leidėją galima apkaltinti pažeidus vienodo požiūrio principą, tik jeigu tai lėmė vienų asmenų padėties pabloginimą, palyginti su kitais asmenimis ( 37 ), o tai neatitinka apeliantų nurodyto didesnės kompensacijos skyrimo pavyzdžio. Kalbant apie antrąją situaciją, pažymėtina, kad ji susijusi ne su pareigūno teisės į kasmetinės kelionės išlaidų apmokėjimą principu, bet su už kiekvieną kilometrą mokamos išmokos apskaičiavimo metodu, pagal kurį neatsižvelgiama į 0–200 kilometrų atstumą. Remiantis šiais argumentais negalima daryti su teisės į atitinkamą privilegiją siejamos išvados, kad būta akivaizdžiai neadekvataus skirstymo tarp tų, kuriems ši privilegija suteikiama, ir apeliantų. Be to, kaip pažymi Komisija, minėtas apskaičiavimo metodas neprieštarauja teisės aktų leidėjo tikslui dėl racionalizavimo ir aplinkybei, kad kasmetinės kelionės išlaidos apmokamos tik tiems, kuriems to labiausiai reikia.

82.

Apeliantai nepateikė kitų argumentų dėl nagrinėjamo teisės akto proporcingumo, kuriais galėtų būti pagrįsta išvada, kad taikytas neobjektyvus ar akivaizdžiai neadekvatus diferencijavimas arba pažeista Chartijos 20 straipsnyje įtvirtinto lygybės prieš įstatymą principo esmė.

83.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Bendrasis Teismas klaidingai aiškino atitinkamų situacijų panašumą, bet dėl šios klaidos skundžiami sprendimai negali būti panaikinti, nes kritikuojamas skirtingas požiūris yra objektyviai pateisinamas.

84.

Taigi priekaištus dėl šios skundžiamų sprendimų dalies reikia atmesti.

85.

Atsižvelgdamas į pateiktus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui atmesti apeliacinius skundus ir priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas.