1

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, 2008, p. 98) 2 straipsnio ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (OL L 180, 2013, p. 60) 46 straipsnio 6 dalies a punkto ir 46 straipsnio 8 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant tris ginčus: pirma, Staatssecretaris van Veiligheid en Justitie (Saugumo ir teisingumo reikalų valstybės sekretorius, Nyderlandai) (toliau – valstybės sekretorius) ir C, antra, J ir valstybės sekretoriaus ir, trečia, S ir valstybės sekretoriaus, dėl C, J ir S nustatytų sulaikymo priemonių, po to, kai jų pateikti tarptautinės apsaugos prašymai buvo atmesti kaip akivaizdžiai nepagrįsti, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 32 straipsnio 2 dalį ir 46 straipsnio 6 dalies a punktą.

3

Direktyvos 2008/115 9 ir 12 konstatuojamosiose dalyse įtvirtinta:

<…>

4

Direktyvos 2008/115 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Ši direktyva taikoma trečiųjų šalių piliečiams, neteisėtai esantiems valstybės narės teritorijoje.“

5

Šios direktyvos 3 straipsnis suformuluotas taip:

„Šioje direktyvoje vartojamos šios sąvokų apibrėžtys:

<…>

<…>“

6

Tos pačios direktyvos 6 straipsnyje „Sprendimas grąžinti“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių.

<…>

4.   Valstybės narės, atsižvelgdamos į asmenines, humanitarines ar kitas priežastis, bet kuriuo metu gali suteikti atskirą leidimą gyventi [šalyje] ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui. Tokiu atveju sprendimas grąžinti nepriimamas. Jei sprendimas grąžinti jau buvo priimtas, jis panaikinamas arba sustabdomas leidimo gyventi [šalyje] arba kito leidimo, suteikiančio teisę pasilikti, galiojimo laikotarpiui.

<…>

6.   Šia direktyva valstybėms narėms neužkertamas kelias vienu administraciniu ar teismo sprendimu ar aktu priimti sprendimą užbaigti teisėtą buvimą [šalyje] kartu su sprendimu grąžinti ir (arba) sprendimu dėl išsiuntimo ir (arba) sprendimu uždrausti atvykti, kaip tai numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nepažeidžiant III skyriuje numatytų procesinės apsaugos priemonių arba kitų Bendrijos ir nacionalinėje teisėje numatytų atitinkamų nuostatų.“

7

Minėtos direktyvos 13 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Atitinkamam trečiosios šalies piliečiui suteikiama veiksminga teisių gynimo priemonė siekiant apskųsti ar peržiūrėti sprendimus, susijusius su grąžinimu, kaip nurodyta 12 straipsnio 1 dalyje, kompetentingame teisme arba kitoje administracinėje institucijoje ar kompetentingoje įstaigoje, sudarytoje iš narių, kurie yra nešališki ir naudojasi nepriklausomumo apsaugos priemonėmis.

2.   1 dalyje minėta institucija ar įstaiga turi įgaliojimus peržiūrėti sprendimus, susijusius su grąžinimu, kaip nurodyta 12 straipsnio 1 dalyje, įskaitant galimybę laikinai sustabdyti jų vykdymą, išskyrus atvejus, kai laikinas sustabdymas jau taikomas pagal nacionalinės teisės aktus.

<…>“

8

Direktyvos 2008/115 15 straipsnyje nurodyta:

„1.   Valstybės narės gali sulaikyti trečiosios šalies pilietį, kuriam taikoma grąžinimo tvarka tik tam, kad parengtų grąžinimą ir (arba) įvykdytų išsiuntimo procesą [įvykdytų išsiuntimą] (nebent konkrečiu atveju gali būti veiksmingai taikomos kitos pakankamos, tačiau švelnesnės priverstinės priemonės), visų pirma, kai:

Sulaikymas turi trukti kuo trumpiau ir būti taikomas tik tol, kol tinkamai vykdomas pasiruošimas išsiuntimui.

<…>

5.   Sulaikymas trunka tol, kol tenkinamos 1 dalyje nustatytos sąlygos ir jis yra būtinas siekiant užtikrinti sėkmingą išsiuntimą. Kiekviena valstybė narė nustato sulaikymo laikotarpio ribą, kuri negali viršyti šešių mėnesių.

6.   Valstybės narės negali pratęsti 5 dalyje nurodyto laikotarpio, tačiau laikydamosi nacionalinės teisės gali pratęsti ribotam laikotarpiui, neviršijančiam dar dvylikos mėnesių, tais atvejais, kai tikėtina, jog nepaisant visų jų pagrįstų pastangų, išsiuntimo procedūra užtruks ilgiau dėl to, kad:

9

Direktyvos 2013/32 1 straipsnyje numatyta:

„Šios direktyvos tikslas – nustatyti pagal [2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, 2011, p. 9)] bendrą tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo tvarką.“

10

Direktyvos 2013/32 31 straipsnio 8 dalis suformuluota taip:

„Valstybės narės gali nustatyti, kad nagrinėjimo procedūra pagal II skyriaus pagrindinius principus ir garantijas gali būti paspartinta ir (arba) pagal 43 straipsnį vykdoma pasienyje arba tranzito zonose, jeigu:

11

Direktyvos 2013/32 32 straipsnyje numatyta:

„1.   Nedarydamos poveikio 27 straipsniui, valstybės narės prašymą gali laikyti nepagrįstu tik tada, jeigu sprendžiančioji institucija nustato, kad prašytojas neatitinka tarptautinės apsaugos reikalavimų pagal Direktyvą [2011/95].

2.   Nepagrįstų prašymų atvejais, kai taikomos 31 straipsnio 8 dalyje išvardytos aplinkybės, valstybės narės gali taip pat laikyti prašymą akivaizdžiai nepagrįstu, jeigu taip apibrėžta nacionalinės teisės aktuose.“

12

Direktyvos 2013/32 46 straipsnyje nustatyta:

„<…>

5.   Nedarydamos poveikio 6 daliai, valstybės narės leidžia prašytojams likti jų teritorijoje, kol baigiasi laikotarpis, per kurį jie gali pasinaudoti teise į veiksmingą teisių gynimo priemonę, ir, kai tokia teise per tą laikotarpį buvo pasinaudota – kol laukiama priemonės rezultato.

6.   Kai sprendimas:

<…>

atitinkamo prašytojo prašymu arba ex officio teismas turi įgaliojimus priimti sprendimą, ar prašytojas gali likti valstybės narės teritorijoje, jeigu tokiu sprendimu panaikinama prašytojo teisė likti valstybėje narėje ir kai nacionalinėje teisėje nenumatyta teisė likti valstybėje narėje, kol laukiama teisių gynimo priemonės rezultato.

<…>

8.   Valstybės narės leidžia prašytojui likti [jų] teritorijoje, kol laukiama 6 ir 7 dalyse nurodytos procedūros siekiant priimti sprendimą, ar prašytojas gali likti [jų] teritorijoje, rezultato.

<…>“

13

2000 m. Vreemdelingenwet (2000 m. Užsieniečių įstatymas) 8 straipsnyje nustatyta:

„Prašytojas Nyderlanduose yra teisėtai, tik:

<…>

<…>“

14

Šio įstatymo 59 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„1.   Jei to reikia dėl viešosios tvarkos ar nacionalinio saugumo, valstybės sekretorius gali nurodyti sulaikyti siekiant išsiųsti pareiškėją, kuris:

<…>“

15

Pagal 2000 m. Užsieniečių įstatymo 59 straipsnio 5 dalį sulaikymas negali trukti daugiau kaip šešis mėnesius, nepažeidžiant 4 dalies nuostatų.

16

2000 m. Užsieniečių įstatymo 59 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad, nukrypstant nuo šio straipsnio 5 dalies ir nepažeidžiant šio straipsnio 4 dalies, sulaikymas pagal šio straipsnio 1 dalį gali būti pratęstas ne ilgiau kaip dar dvylikai mėnesių, jei, nepaisant visų pagrįstų pastangų, išsiuntimas iš šalies gali užtrukti ilgiau, nes užsienietis nepakankamai bendradarbiauja, kiek tai susiję su išsiuntimu iš šalies, arba nėra tam būtinų dokumentų, kuriuos turi pateikti trečiosios šalys.

17

Šio įstatymo 59b straipsnyje nustatyta:

„1.   Prašytojas, kuris šalyje yra teisėtai pagal 8 straipsnio f, g arba h punktą, kiek tai susiję su prašymu išduoti leidimą gyventi šalyje, kaip tai suprantama pagal 28 straipsnį, gali būti sulaikytas valstybės sekretoriaus nurodymu, jeigu:

<…>“

18

To paties įstatymo 82 straipsnyje numatyta:

„1.   Sprendimo dėl leidimo gyventi šalyje pasekmės sustabdomos, kol pasibaigs terminas skundui pateikti, arba, jei skundas pateiktas, kol jis bus išnagrinėtas.

2.   1 dalis netaikoma, jeigu:

<…>

<…>

6.   Išsamesnės taisyklės dėl teisės būti Nyderlandų teritorijoje tol, kol bus priimtas sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių prašymo, gali būti nustatytos bendrojo pobūdžio administracine priemone arba ja remiantis.“

19

Vreemdelingenbesluit 2000 (2000 m. Nutarimas dėl užsieniečių) 7.3 straipsnyje nurodyta:

„1.   Jeigu laikinųjų apsaugos priemonių prašymas pateiktas siekiant išvengti, kad nebūtų vykdomas išsiuntimas, kol neišnagrinėtas skundas dėl sprendimo dėl prašymo išduoti leidimą gyventi šalyje, kaip tai suprantama pagal [2000 m. Užsieniečių įstatymo] 28 straipsnį, prašytojui leidžiama būti šalyje, kol bus priimtas sprendimas dėl šio prašymo.

<…>“

20

Pagrindinė byla susijusi su trimis trečiųjų šalių piliečiais, t. y. C, J ir S, kurių tarptautinės apsaugos prašymus valstybės sekretorius atmetė kaip akivaizdžiai nepagrįstus, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 32 straipsnio 2 dalį, ir kurie vėliau buvo sulaikyti siekiant parengti jų grąžinimą pagal 2000 m. Užsieniečių įstatymo 59 straipsnio 1 dalies a punktą, kuriuo į nacionalinę teisę perkelta Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 1 dalis.

21

Kaip matyti iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, skundas dėl sprendimo atmesti kaip akivaizdžiai nepagrįstą tarptautinės apsaugos prašymą, kurį pateikė trečiosios šalies pilietis, neturi stabdomojo poveikio. Vis dėlto šis pilietis gali kreiptis į teismą, prašydamas suteikti leidimą likti Nyderlandų teritorijoje, kol skundas bus išnagrinėtas iš esmės, ir jis gali likti toje teritorijoje, kol bus priimtas sprendimas dėl šio laikinųjų apsaugos priemonių prašymo.

22

2011 m. lapkričio 23 d. C pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas buvo atmestas 2017 m. balandžio 11 d. C buvo sulaikytas tų pačių metų balandžio 13 d. Pirmajam teismui konstatavus, kad ši sulaikymo priemonė buvo pagrįsta neteisingu teisiniu pagrindu, valstybės sekretorius pateikė apeliacinį skundą Raad van State (Valstybės Taryba, Nyderlandai).

23

2017 m. liepos 31 d.rechtbank Den Haag, zittingsplaats Zwolle (Hagos teismas, posėdžiaujantis Zvolėje, Nyderlandai) atmetė C pateiktą laikinųjų apsaugos priemonių prašymą; jis buvo išsiųstas 2017 m. rugpjūčio 15 d.

24

2017 m. rugsėjo 13 d. J pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas buvo atmestas 2017 m. spalio 24 d. Tą pačią dieną J buvo sulaikytas. Pirmosios instancijos teismui patvirtinus, kad ši priemonė teisėta, J dėl to kreipėsi su apeliaciniu skundu į Raad van State (Valstybės Taryba).

25

2018 m. kovo 29 d. rechtbank Den Haag, zittingsplaats Rotterdam (Hagos teismas, posėdžiaujantis Roterdame, Nyderlandai) patenkino J skundą, kuriuo ginčytas sulaikymo priemonės pratęsimas. Šis teismas konstatavo, kad 2018 m. kovo 12 d. J buvo nepertraukiamai sulaikytas šešis mėnesius ir kad valstybės sekretorius neatsižvelgė į interesų pusiausvyrą pratęsdamas sulaikymą.

26

2017 m. birželio 17 d. S pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas buvo atmestas 2017 m. lapkričio 6 d.2017 m. gruodžio 6 d. S buvo sulaikytas. Pirmosios instancijos teismui patvirtinus, kad ši priemonė teisėta, S pateikė apeliacinį skundą Raad van State (Valstybės Taryba).

27

Atsakydamas į prašymą pateikti paaiškinimų pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 101 straipsnį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas informavo Teisingumo Teismą, kad 2017 m. gruodžio 14 d. Sprendimu rechtbank Den Haag (Hagos teismas, Nyderlandai) laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas atmetė S pateiktą laikinųjų apsaugos priemonių prašymą. Todėl „nereikėjo pratęsti [jo] sulaikymo“.

28

Raad van State (Valstybės Taryba) pažymi, kad C, J ir S buvo sulaikyti remiantis 2000 m. Užsieniečių įstatymo 59 straipsnio 1 dalies a punktu, kuriuo į nacionalinę teisę perkelta Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 1 dalis, ir tam, kad būtų galima taikyti šį teisinį pagrindą, buvo būtina, kad suinteresuotieji asmenys būtų šalyje neteisėtai, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/115 3 straipsnį.

29

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad pagal Nyderlandų teisę asmuo, kuris apskundžia sprendimą atmesti tarptautinės apsaugos prašymą kaip akivaizdžiai nepagrįstą, šalyje yra neteisėtai, nes pagal 2000 m. Užsieniečių įstatymo 82 straipsnio 2 dalies c punktą, kuriuo į nacionalinę teisę perkeltas Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 6 dalies a punktas, dėl tokio sprendimo pateiktas skundas neturi automatinio stabdomojo poveikio.

30

Iš tiesų pagal 2000 m. Nutarimo dėl užsieniečių 7.3 straipsnio 1 dalį, kuria į nacionalinę teisę perkelta Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 8 dalis, trečiosios šalies pilietis, kurio tarptautinės apsaugos prašymas buvo atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas, gali prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurių paskirtis – leisti jam pasilikti šalies teritorijoje. Tokiu atveju pagal Nyderlandų teisę leidžiama likti šalies teritorijoje, kol bus priimtas sprendimas dėl šio prašymo. Tačiau jo buvimas šalyje gali būti laikomas teisėtu, tik jeigu laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas patenkina laikinųjų apsaugos priemonių prašymą.

31

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, neatmetama galimybė, kad šitaip aiškinamos šios nacionalinės nuostatos gali prieštarauti Sąjungos teisei, ypač Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 6 ir 8 dalims, siejamoms su šios direktyvos 46 straipsnio 5 dalimi. Iš tiesų generalinis advokatas P. Mengozzi savo 2017 m. birželio 15 d. išvados, pateiktos byloje Gnandi (C‑181/16, EU:C:2017:467), 55 punkte padarė išvadą, kad iš 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimo Arslan (C‑534/11, EU:C:2013:343) 44–49 punktų matyti, kad „trečiosios šalies pilietis prieglobsčio prašytojas negali būti laikomas neteisėtai esančiu valstybės narės, kurioje jis pateikė tarptautinės apsaugos prašymą, teritorijoje tol, kol jo teisė likti šioje teritorijoje – laukiant, kol bus užbaigta su šiuo prašymu susijusi procedūra, – pripažįstama pagal Sąjungos teisę ar nacionalinę teisę“.

32

Taigi, siekiant nustatyti, ar nagrinėjamose bylose sulaikymo priemonės buvo priimtos teisėtai, Raad van State (Valstybės Taryba) manymu, reikia sužinoti, ar dėl valstybės narės pagal Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 8 dalį suteikto leidimo likti šalyje draudžiama atitinkamo asmens buvimą šalyje laikyti neteisėtu tol, kol nebuvo išnagrinėtas jo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

33

Šiomis aplinkybėmis Raad van State (Valstybės Taryba) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

34

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė šį prašymą nagrinėti pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje numatytą prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.

35

Grįsdamas savo prašymą šis teismas nurodo, kad S yra šiuo metu sulaikytas. Šiuo atžvilgiu jis pažymi, kad jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų toks, kad po to, kai S pateikė laikinųjų apsaugos priemonių prašymą, jis Nyderlandų teritorijoje buvo teisėtai, tai reikštų, kad buvo neteisingai imtasi 2000 m. Užsieniečių įstatymo 59 straipsnio 1 dalies a punkte numatytos sulaikymo priemonės.

36

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad, pirma, šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kuris pateiktas dėl direktyvų 2008/115 ir 2013/32 išaiškinimo, keliami klausimai, priskirtini prie SESV V skyriaus trečiosios dalies. Taigi jis gali būti nagrinėjamas pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23a straipsnyje ir Procedūros reglamento 107 straipsnyje numatytą prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.

37

Antra, reikėtų pažymėti, kad tuo metu, kai buvo nagrinėjamas prašymas nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą, vienas iš ieškovų pagrindinėje byloje, t. y. S, buvo sulaikytas, ir pagrindinės bylos baigtis gali lemti, kad nedelsiant bus nutrauktas jam taikomas laisvės atėmimas.

38

Priešingai, C buvo išsiųstas iš Nyderlandų teritorijos, o J sulaikymo priemonė pasibaigė, tad jų atžvilgiu nėra pagrįsta taikyti prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.

39

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat į S situaciją, 2018 m. gegužės 15 d. Teisingumo Teismo pirmoji kolegija teisėjo pranešėjo siūlymu ir susipažinusi su generalinio advokato nuomone nusprendė tenkinti nacionalinio teismo prašymą nagrinėti šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.

40

Pagal Procedūros reglamento 99 straipsnį, jeigu klausimas, dėl kurio pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, yra tapatus klausimui, dėl kurio Teisingumo Teismas jau yra priėmęs sprendimą, jeigu atsakymą į tokį klausimą galima aiškiai nustatyti iš jurisprudencijos arba jeigu atsakymas į klausimą, dėl kurio pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, nekelia jokių pagrįstų abejonių, Teisingumo Teismas, vadovaudamasis teisėjo pranešėjo siūlymu ir išklausęs generalinį advokatą, bet kada gali nuspręsti priimti sprendimą motyvuota nutartimi.

41

Ši nuostata taikytina nagrinėjant šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

42

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, darydamas prielaidą, kad gali būti sulaikytas tik neteisėtai šalies teritorijoje esantis asmuo, kelia klausimą, ar Direktyva 2008/115 turi būti aiškinama taip, kad trečiosios šalies pilietis, pateikęs skundą dėl sprendimo, kuriuo jo tarptautinės apsaugos prašymas buvo atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas, turi būti laikomas teisėtai gyvenančiu toje teritorijoje, nes pagal Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 8 dalį jam turi būti leidžiama likti toje teritorijoje, kol nebaigta procedūra, per kurią turi būti nuspręsta, ar jam leidžiama ten pasilikti, kol šis skundas bus išnagrinėtas iš esmės. Jeigu būtų atsakyta teigiamai, tai reikštų, kad pagal Direktyvą 2008/115 draudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos tokio asmens buvimas šalyje laikomas neteisėtu, todėl jį leidžiama sulaikyti.

43

Taigi savo klausimais šis teismas iš esmės siekia sužinoti, ar direktyvos 2008/115 ir 2013/32 turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiama, kad trečiosios šalies pilietis, kurio tarptautinės apsaugos prašymą kaip akivaizdžiai nepagrįstą pirmojoje instancijoje atmetė kompetentinga administracinė institucija, būtų sulaikytas siekiant išsiųsti jį iš šalies teritorijos, jeigu pagal Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 6 ir 8 dalis jam leidžiama teisėtai pasilikti šalies teritorijoje, kol bus priimtas sprendimas dėl jo skundo, susijusio su teise likti toje teritorijoje laukiant, kol bus išnagrinėtas skundas dėl sprendimo atmesti jo tarptautinės apsaugos prašymą.

44

Vadovaujantis Direktyvos 2008/115 2 straipsnio 1 dalimi, ši direktyva taikoma trečiųjų šalių piliečiams, neteisėtai esantiems valstybės narės teritorijoje. Pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį valstybės narės priima sprendimą grąžinti dėl kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Gnandi, C‑181/16, EU:C:2018:465, 37 punktą)

45

Iš šios direktyvos 3 straipsnio 2 punkte pateiktos sąvokos „neteisėtas buvimas [šalyje]“ apibrėžties matyti, kad bet kuris trečiosios šalies pilietis, kuris yra valstybės narės teritorijoje, bet neatitinka atvykimo į ją, buvimo ar gyvenimo joje sąlygų, vien dėl šios aplinkybės toje valstybėje narėje yra neteisėtai (2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Gnandi, C‑181/16, EU:C:2018:465, 39 punktas).

46

Iš tiesų Teisingumo Teismas 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimo Arslan (C‑534/11, EU:C:2013:343) 47 ir 49 punktuose nusprendė, kad leidimas likti šalyje tam, kad būtų veiksmingai pasinaudota tarptautinės apsaugos prašymo atmetimo apskundimo priemonėmis, yra kliūtis trečiosios šalies piliečiui, kuris pateikė šį tarptautinės apsaugos prašymą, taikyti Direktyvą 2008/115 prieš tai, kai išnaudojamos šio sprendimo atmesti prašymą apskundimo priemonės (2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Gnandi, C‑181/16, EU:C:2018:465, 43 punktas).

47

Vis dėlto iš šio sprendimo negalima daryti išvados, kad dėl tokio leidimo pasilikti šalyje iškart, kai atmetamas tarptautinės apsaugos prašymas, ir su sąlyga, kad egzistuoja teisė ar leidimas gyventi šalyje, negalėtų būti nuspręsta, kad suinteresuotojo asmens buvimas šalyje tapo neteisėtas, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2008/115. Priešingai, jeigu trečiosios šalies piliečiui nebuvo suteikta teisė ar leidimas gyventi šalyje, kaip numatyta Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 4 dalyje, šis pilietis šalyje yra neteisėtai, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2008/115, iškart, kai tik sprendžiančioji institucija kaip pirmoji instancija, atmeta jo tarptautinės apsaugos prašymą, ir taip yra, nepaisant to, ar jis turi leidimą likti šalyje tol, kol bus išnagrinėtas dėl šio atmetimo pateiktas skundas (2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Gnandi, C‑181/16, EU:C:2018:465, 44 ir 59 punktai).

48

Taigi, iš principo po šio atmetimo arba kartu su juo tame pačiame administraciniame akte gali būti priimtas ir sprendimas grąžinti atitinkamą asmenį (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Gnandi, C‑181/16, EU:C:2018:465, 59 punktą).

49

Tokiomis aplinkybėmis svarbu pažymėti, kad valstybės narės privalo užtikrinti, kad bet koks sprendimas grąžinti būtų priimtas laikantis Direktyvos 2008/115 III skyriuje numatytų procedūrinių garantijų ir kitų reikšmingų Sąjungos ir nacionalinės teisės nuostatų. Tokia pareiga yra aiškiai nurodyta šios direktyvos 6 straipsnio 6 dalyje tuo atveju, jeigu sprendimas grąžinti yra priimamas tuo pat metu, kai sprendžiančioji institucija, kaip pirmoji instancija, atmeta tarptautinės apsaugos prašymą. Ši pareiga taip pat taikytina esant tokiai situacijai, kai sprendimas grąžinti priimamas iškart, kai tik tarptautinės apsaugos prašymas buvo atmestas kitos administracinės institucijos atskiru administraciniu aktu (2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Gnandi, C‑181/16, EU:C:2018:465, 60 punktas).

50

Tokiomis aplinkybėmis valstybės narės privalo užtikrinti, kad egzistuotų visiškai veiksminga galimybė apskųsti sprendimą, kuriuo atmetamas tarptautinės apsaugos prašymas, o tam reikia, kad būtų sustabdytas bet koks sprendimo grąžinti poveikis laikotarpiu, kuris nustatytas tokiam skundui pateikti, ir jeigu toks skundas jau paduotas, tol, kol jis bus išnagrinėtas (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Gnandi, C‑181/16, EU:C:2018:465, 61 punktą).

51

Šiuo atžvilgiu teisė į veiksmingą apskundimą teisme reiškia, jog būtina, kad visos tokio sprendimo pasekmės būtų sustabdytos, ir, konkrečiai kalbant, kad suinteresuotasis asmuo nebūtų sulaikytas siekiant jį išsiųsti pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnį tol, kol jam leidžiama likti atitinkamos valstybės narės teritorijoje (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Gnandi, C‑181/16, EU:C:2018:465, 62 punktą).

52

Tai taip pat taikoma trečiosios šalies piliečiui, kurio tarptautinės apsaugos prašymas buvo atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas pagal Direktyvos 2013/32 32 straipsnio 2 dalį.

53

Iš tiesų iš Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 5 ir 6 dalių matyti, kad tokiu atveju atitinkamas asmuo negali pasinaudoti teise likti atitinkamos valstybės narės teritorijoje, kol bus išnagrinėtas jo skundas. Tačiau pagal šios direktyvos 46 straipsnio 6 dalies paskutinę pastraipą jis turėtų turėti galimybę kreiptis į teismą, kuris nuspręs, ar jis gali likti toje teritorijoje, kol bus iš esmės išnagrinėtas jo skundas. Tos pačios direktyvos 46 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad, kol nebaigta procedūra siekiant priimti sprendimą, ar prašytojas gali likti, atitinkama valstybė narė turėtų suteikti jam teisę gyventi jos teritorijoje.

54

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad trečiosios šalies pilietis, kurio tarptautinės apsaugos prašymas buvo atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas, negali būti sulaikytas pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnį per terminą, kuris nustatytas skundui dėl sprendimo dėl atmetimo pateikti. Jeigu pateikiamas toks skundas, atitinkamam asmeniui taip pat negali būti taikomos sulaikymo priemonės pagal šį straipsnį tol, kol jam leidžiama pasilikti atitinkamos valstybės narės teritorijoje pagal Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 8 dalį.

55

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad direktyvos 2008/115 ir 2013/32 turi būti aiškinamos taip: pagal jas draudžiama, kad trečiosios šalies pilietis, kurio tarptautinės apsaugos prašymą kaip akivaizdžiai nepagrįstą pirmojoje instancijoje atmetė kompetentinga administracinė institucija, būtų sulaikytas siekiant išsiųsti jį iš šalies, jeigu remiantis Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 6 ir 8 dalimis jam leista pasilikti šalies teritorijoje, kol bus priimtas sprendimas dėl jo skundo, susijusio su teise likti toje teritorijoje laukiant, kol bus išnagrinėtas skundas dėl sprendimo atmesti jo tarptautinės apsaugos prašymą.

56

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos turi būti aiškinamos taip: pagal jas draudžiama, kad trečiosios šalies pilietis, kurio tarptautinės apsaugos prašymą kaip akivaizdžiai nepagrįstą pirmojoje instancijoje atmetė kompetentinga administracinė institucija, būtų sulaikytas siekiant išsiųsti jį iš šalies, jeigu remiantis Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 6 ir 8 dalimis jam leista pasilikti šalies teritorijoje, kol bus priimtas sprendimas dėl jo skundo, susijusio su teise likti toje teritorijoje laukiant, kol bus išnagrinėtas skundas dėl sprendimo atmesti jo tarptautinės apsaugos prašymą.