TEISINGUMO TEISMO (devintoji kolegija) NUTARTIS

2019 m. gegužės 16 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teisingumo Teismo procedūros reglamento 53 straipsnio 2 dalis ir 99 straipsnis – Laisvė teikti paslaugas – Finansinių priemonių rinkos – Fizinis asmuo, iš banko įsigijęs išvestinę finansinę priemonę – Minėto fizinio asmens kvalifikavimas pagal Sąjungos teisę“

Byloje C‑8/18

dėl Vilniaus apygardos teismo (Lietuva) 2017 m. gruodžio 22 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2018 m. sausio 3 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

TE,

UD,

YB,

ZC

prieš

Luminor Bank AB

TEISINGUMO TEISMAS (devintoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkė K. Jürimäe, teisėjai S. Rodin (pranešėjas) ir N. Piçarra,

generalinė advokatė E. Sharpston,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        ZC, YB, UD ir TE, atstovaujamų advokato D. Vanhara,

–        Luminor Bank AB, atstovaujamo advokatų J. Baublytės‑Kulvietės, L. Radavičienės ir E. Baranausko, padedamų A. Mikočiūnienės,

–        Lietuvos vyriausybės, atstovaujamos R. Krasuckaitės, V. Kazlauskaitės-Švenčionienės ir D. Kriaučiūno,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos T. Scharf ir A. Steiblytės,

atsižvelgęs į išklausius generalinę advokatę priimtą sprendimą išnagrinėti bylą priimant motyvuotą nutartį pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnį,

priima šią

Nutartį

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 85/611/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinančios Tarybos direktyvą 93/22/EEB (OL L 145, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 263), iš dalies pakeistos 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/31/EB (OL L 114, 2006, p. 60), 70 straipsnio, 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB (OL L 304, 2011, p. 64), 3 straipsnio 3 dalies d punkto ir 2003 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/6/EB dėl prekybos vertybiniais popieriais, pasinaudojant viešai neatskleista informacija, ir manipuliavimo rinka (piktnaudžiavimo rinka) (OL L 96, 2003, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 4 t., p. 367) išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant TE, UD, YB ir ZC ginčą su Luminor Bank AB dėl obligacijų pasirašymo sutarčių ir pinigų šioms obligacijoms įsigyti skolinimo sutarčių.

 Teisinis pagrindas

 Direktyva 2004/39

3        Direktyvos 2004/39 70 straipsnyje „Perkėlimas į nacionalinę teisę“ nustatyta:

„Valstybės narės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję ne vėliau kaip 2007 m. sausio 31 d., įgyvendina šią direktyvą. Apie tai jos nedelsdamos praneša [Europos Komisijai].

Jos taiko šias priemones nuo 2007 m. lapkričio 1 d.

Valstybės narės, tvirtindamos šias priemones, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas skelbiant oficialiai. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.“

 Direktyva 2011/83

4        Direktyvos 2011/83 3 straipsnio „Taikymo sritis“ 3 dalyje nustatyta:

„Ši direktyva netaikoma sutartims:

<...>

d)      dėl finansinių paslaugų;

<...>“

5        Šios direktyvos 28 straipsnyje „Perkėlimas į nacionalinę teisę“ nustatyta:

„1.      Valstybės narės ne vėliau kaip 2013 m. gruodžio 13 d. priima ir paskelbia įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi šios direktyvos. Jos nedelsdamos dokumentų forma pateikia Komisijai tų priemonių tekstus. Komisija naudojasi tais dokumentais rengdama ataskaitą, nurodytą 30 straipsnyje.

Jos taiko tas priemones nuo 2014 m. birželio 13 d.

<...>

2.      Šios direktyvos nuostatos taikomos sutartims, sudarytoms po 2014 m. birželio 13 d.“

 Direktyva 2003/6

6        Direktyvos 2003/6 1 straipsnyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

1.      „Viešai neatskleista informacija“ – tai viešai nepaskelbta tiksli informacija, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusi su vienu ar daugiau finansinių priemonių emitentų arba su viena ar daugiau finansinių priemonių, kurios viešas paskelbimas gali turėti didelės įtakos tų finansinių priemonių kainai arba susijusių išvestinių finansinių priemonių kainai.

Biržos prekių išvestinių priemonių atžvilgiu „viešai neatskleista informacija“ – tai viešai nepaskelbta tiksli informacija, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusi su viena ar daugiau tokių išvestinių priemonių, už kurią rinkų, [kurią rinkose,] kuriose tokiomis išvestinėmis priemonėmis yra prekiaujama, [veikiantys] vartotojai tikisi gauti pagal priimtą tose rinkose praktiką.

<...>

2.      „Manipuliavimas rinka“ – tai:

a)      sandoriai ar pavedimai prekiauti:

–        kurie suteikia arba gali suteikti neteisingų ar klaidinančių faktų apie finansinių priemonių pasiūlą, paklausą ar kainą <...>

<...>“

7        Šios direktyvos 2 straipsnyje nurodyta:

„1.      Valstybės narės draudžia bet kuriam antroje pastraipoje nurodytam asmeniui, kuris žino viešai neatskleistą informaciją, panaudoti tą informaciją savo sąskaita ar trečiosios šalies sąskaita, tiesiogiai ar netiesiogiai įsigyjant ar parduodant finansines priemones, kurias ta informacija liečia.

Pirmoji pastraipa taikoma bet kuriam asmeniui, kuris žino tą informaciją:

a)      dėl savo narystės emitento administracijos, valdymo ar stebėtojų organuose arba

b)      dėl to, kad jis valdo dalį emitento kapitalo, arba

c)      dėl to, kad gali naudotis tokia informacija, atlikdamas savo tarnybines ar profesines arba kitas pareigas, arba

d)      dėl savo nusikalstamos veiklos.

<...>

3.      Šis straipsnis netaikomas sandoriams, atliekamiems vykdant įsipareigojimą įsigyti ar parduoti finansinių priemonių, kurių terminas suėjo [kuris tapo vykdytinas], jeigu tas įsipareigojimas numatytas sutartyje, sudarytoje prieš tai, kai nurodytas asmuo sužino viešai neatskleistą informaciją.“

 Direktyva 2001/34/EB

8        2001 m. gegužės 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/34/EB dėl vertybinių popierių įtraukimo į biržos oficialųjį prekybos sąrašą ir dėl informacijos, kuri turi būti skelbiama apie tuos vertybinius popierius (OL L 184, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 4 t., p. 24), 20 straipsnyje buvo nustatyta:

„Valstybės narės turi užtikrinti, kad vertybinių popierių įtraukimas į oficialųjį prekybos sąrašą biržoje, kuri yra arba veikia jų teritorijoje, priklausytų nuo informacinės medžiagos (toliau pagal V dalies I skyrių – informacinis biuletenis) paskelbimo.“

9        Šios direktyvos 21 straipsnio 1 dalis buvo suformuluota taip:

„Informaciniame biuletenyje turi būti informacija, kuri pagal emitento ir vertybinių popierių, kuriuos įtraukti į oficialųjį prekybos sąrašą yra paduota paraiška, pobūdį yra reikalinga, kad investuotojai ir jų investavimo konsultantai galėtų motyvuotai įvertinti emitento turtą, įsipareigojimus, finansinę būklę, pelną, nuostolius bei perspektyvas, taip pat tų vertybinių popierių suteikiamas teises.“

 Direktyva 2003/71/EB

10      2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/71/EB dėl prospekto, kuris turi būti skelbiamas, kai vertybiniai popieriai siūlomi visuomenei ar įtraukiami į prekybos sąrašą, ir iš dalies keičiančios Direktyvą 2001/34 (OL L 345, 2003, p. 64; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 6 t., p. 356) 1 straipsnyje „Tikslas ir taikymo sritis“ nustatyta:

„1.      Šios direktyvos tikslas yra suderinti prospekto, kurį privaloma paskelbti, kai vertybiniai popieriai yra siūlomi visuomenei arba įtraukiami į prekybos reguliuojamoje rinkoje, esančioje arba veikiančioje valstybėje narėje, sąrašą, sudarymo, tvirtinimo ir platinimo reikalavimus.

2.      Ši direktyva netaikoma:

a)      investiciniams vienetams, kuriuos išleido kolektyvinio investavimo subjektai, išskyrus uždaruosius;

<...>“

11      Šios direktyvos 3 straipsnyje „Prievolė skelbti prospektą“ nustatyta:

„1.      Valstybės narės neleidžia atlikti jokio vertybinių popierių pasiūlymo visuomenei jų teritorijose, jei prieš tai nepaskelbiamas prospektas.

2.      Prievolė paskelbti prospektą netaikoma tokiems pasiūlymų tipams:

a)      vertybinių popierių pasiūlym[ui], skirta[m] tik kvalifikuotiems investuotojams[,] ir (arba)

b)      vertybinių popierių pasiūlym[ui], skirta[m] mažiau nei 100 fizinių ar juridinių asmenų valstybėje narėje, kurie nėra kvalifikuoti investuotojai[,] ir (arba)

c)      vertybinių popierių pasiūlym[ui], skirta[m] investuotojams, kurie įsigyja vertybinius popierius už visą mažiausiai 50 000 eurų vienam investuotojui apmokėjimą už kiekvieną atskirą pasiūlymą[,] ir (arba)

d)      pasiūlym[ui] vertybinių popierių, kurių vieneto nominalas lygus mažiausiai 50 000 eurų[,] ir (arba)

e)      vertybinių popierių pasiūlym[ui], kurio visas apmokėjimas yra mažesnis nei 100 000 eurų, o ši riba apskaičiuojama 12 mėnesių laikotarpiui.

Tačiau bet koks paskesnis vertybinių popierių, kurie anksčiau priklausė vienam ar keliems šioje straipsnio dalyje minimiems pasiūlymų tipams, perpardavimas yra laikomas atskiru pasiūlymu ir siekiant nuspręsti, ar tas perpardavimas yra vertybinių popierių pasiūlymas visuomenei, taikomas 2 straipsnio 1 dalies d punkte pateiktas apibrėžimas. Pateikiant vertybinius popierius per finansinius tarpininkus prospektas turi būti skelbiamas, jei galutinis pateikimas netenkina nė vienos iš sąlygų nuo a iki e punktų [netenkina nė vienos iš a–e punktuose nurodytų sąlygų].

3.      Valstybės narės užtikrina, kad vertybinių popierių įtraukimas į prekybos reguliuojamoje rinkoje, kuri yra arba veikia jų teritorijoje, sąrašą priklausytų nuo prospekto paskelbimo.“

 Reglamentas (EB) Nr. 809/2004

12      2004 m. balandžio 29 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 809/2004, įgyvendinančio Direktyvos 2003/71 nuostatas dėl prospektuose pateikiamos informacijos bei šių prospektų formato įtraukimo nuorodos būdu ir paskelbimo bei reklamos skleidimo (OL L 149, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 307), 3 straipsnyje nustatyta:

„Prospektas sudaromas naudojant vieną iš 4–20 straipsniuose nustatytų aprašų ar informacinių priedų arba jų derinį, remiantis 21 straipsnyje nurodytais deriniais, kurie sudaromi pagal skirtingus vertybinių popierių tipus.

Atsižvelgiant į emitento ir vertybinių popierių tipą, prospekte pateikiami I–XVII prieduose nurodyti informacijos punktai, nustatyti 4–20 straipsniuose nurodytuose aprašuose ir informaciniuose prieduose. Kompetentinga institucija nereikalauja, kad prospekte būtų informacijos punktai, neįtraukti į I–XVII priedus.

<...>“

 Direktyva 2014/65/ES

13      2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/65/ES dėl finansinių priemonių rinkų, kuria iš dalies keičiamos Direktyva 2002/92/EB ir Direktyva 2011/61/ES (OL L 173, 2014, p. 349), kaip nurodyta jos 96 straipsniu, įsigaliojo 2014 m. liepos 2 d.

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

14      2006 m. kovo 9 d. nutarimu Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija patvirtino bazinį prospektą, kuris Luminor Bank leido viešai platinti vidutinės trukmės nesubordinuotas, negarantuotas ir nekonvertuojamas su vertybinių popierių indeksu susietas obligacijas.

15      Laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 29 d. iki 2009 m. kovo 20 d. ieškovai pagrindinėje byloje su Luminor Bank sudarė šių obligacijų pasirašymo sutartis ir pinigų, reikalingų joms įsigyti, skolinimo sutartis.

16      Konkrečiai kalbant, minėtos obligacijos buvo įgytos arba vien iš Luminor Bank paskolintų lėšų, arba panaudojant jų dalį ir dalį ieškovams pagrindinėje byloje priklausančių lėšų.

17      Ieškovai pagrindinėje byloje pareiškė ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, prašydami panaikinti pagrindinėje byloje nagrinėjamas obligacijų pasirašymo sutartis ir paskolų sutartis, grąžinti jų pagal šias sutartis pervestas sumas ir atlygtini patirtą žalą.

18      Ieškovai pagrindinėje byloje tvirtina, be kita ko, kad jie skolintomis lėšomis įsigijo pagrindinėje byloje nagrinėjamas obligacijas, nes Luminor Bank patikino, kad tai yra saugus ir patikimas būdas, panaudojant ieškovų turėtą nekilnojamąjį turtą, investuoti savo lėšas ir gauti garantuotą prieaugį. Tačiau iš tikrųjų šios obligacijos jiems sukėlė didelių nuostolių, kurie pasireiškė palūkanomis, mokėtinomis Luminor Bank už paskolas minėtoms obligacijoms įsigyti.

19      Ieškovai šį banką konkrečiai kaltina tuo, kad jis viešai platino pagrindinėje byloje nagrinėjamas obligacijas, neturėdamas Lietuvos įstatymų nustatyta tvarka parengto, patvirtinto ir paskelbto prospekto, ir sąmoningai pateikė klaidingą informaciją apie riziką, susijusią su šiomis obligacijomis.

20      Luminor Bank prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme tvirtina, kad visa pagrindinė informacija apie obligacijų emisiją investuotojui buvo pateikta baziniame prospekte ir galutinėse sąlygose ir kad jis galėjo ir privalėjo susipažinti su šia informacija prieš priimdamas sprendimą investuoti. Visų pirma iš jame pateiktos obligacijų išpirkimo kainos nustatymo formulės yra aišku, kad prieaugis priklauso nuo indekso, su kuriuo buvo susietos šios obligacijos, pokyčio.

21      Luminor Bank taip pat tvirtina, kad per susitikimus su ieškovais pagrindinėje byloje jiems ne tik buvo paaiškinta pagrindinėje byloje nagrinėjamų obligacijų esmė, bet ir paskaičiuoti didžiausi galimi nuostoliai, kurių jie gali patirti. Sutartinės prievolės taip pat buvo nustatytos pagrindinėje byloje nagrinėjamose paskolų sutartyse.

22      Be to, Luminor Bank atmeta argumentą, kad sudarant pagrindinėje byloje nagrinėjamas sutartis buvo interesų konfliktas.

23      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl pagrindinėje byloje taikytinų Sąjungos teisės normų turinio. Šio ginčo išsprendimas priklauso, be kita ko, nuo atsakymo į klausimą, ar fizinis asmuo, kuris iki Direktyvos 2004/39 70 straipsnyje nustatytos datos – 2007 m. lapkričio 1 d. įsigijo iš banko finansinę priemonę pagrindinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis, turi būti laikomas mažmeniniu klientu ir neprofesionaliu investuotoju į finansines priemones, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę, ir ar pagrindinėje byloje turi būti taikomos Sąjungos teisės normos, nustatančios klientų informavimo pareigą ir draudžiančios interesų konfliktus, bankui siūlant ir parduodant finansinę priemonę.

24      Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad reikia kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu išaiškinti Direktyvą 2003/6, siekiant nustatyti, ar tokiomis pagrindinės bylos aplinkybėmis, kaip esminės informacijos atitinkamame baziniame prospekte neatskleidimas ir galimas su finansinės priemonės teikėju susijęs interesų konfliktas sudarant atitinkamas sutartis, kita šių sutarčių šalis turi teisę reikalauti pripažinti jas negaliojančiomis ar jas pakeisti.

25      Šiomis aplinkybėmis Vilniaus apygardos teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar fizinis asmuo, kuris iki [Direktyvos 2004/39] 70 straipsnyje nustatytos 2007 m. lapkričio 1 d. įgijo iš banko išvestinę finansinę priemonę iš šio banko skolintomis lėšomis, įkeisdamas bankui turtą, laikomas vartotoju pagal Europos Sąjungos teisę dėl to, kad [Direktyvos 2011/83] dėl vartotojų teisių 3 straipsnio 3 dalies [d punktas] numatė, kad ši [d]irektyva netaikoma sutartims „dėl finansinių paslaugų“?

2.      Ar fizinis asmuo, kuris iki [Direktyvos 2004/39] 70 straipsnyje nustatytos 2007 m. lapkričio 1 d. įgijo iš banko išvestinę finansinę priemonę iš šio banko skolintomis lėšomis, įkeisdamas bankui turtą, laikomas mažmeniniu klientu ir neprofesionaliu investuotoju į finansines priemones pagal Europos Sąjungos teisę ir šiuo atveju turi būti taikomos Europos Sąjungos teisės normos, nustatančios klientų informavimo pareigas ir draudžiančios interesų konfliktus, bankui siūlant ir parduodant finansinę priemonę, tokios kaip Direktyvos 2003/6, [Direktyvos 2003/71], Direktyvos 2001/34], Reglamento (EB) Nr. 809/2004, [Direktyvos 2014/65] ir kitų ES teisės [aktų] normos[,] apsauganči[os] finansinių paslaugų vartotojų teises?

3.      Ar [Direktyvą 2003/6] reikia aiškinti taip, kad viešas nepranešimas apie tai, jog finansinės priemonės teikėjas neturi leidimo teikti šią finansinę paslaugą, esminės informacijos neatskleidimas [p]rospekte ir [p]rospekto priede, taip pat galimas finansinės priemonės teikėjo interesų konfliktas, sudarant sutartis dėl finansinės priemonės[,] gali daryti tiesioginį (konkrečios krypties) poveikį atitinkamų finansinių priemonių kainai ir todėl kita sutarties šalis turi teisę reikalauti: pripažinti šias sutartis negaliojančiomis arba modifikuoti šias sutartis, arba atlyginti nuostolius?“

 Dėl prejudicinių klausimų

26      Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnį, jeigu klausimas, dėl kurio pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, yra tapatus klausimui, dėl kurio Teisingumo Teismas jau yra priėmęs sprendimą, jeigu atsakymą į tokį klausimą galima aiškiai nustatyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos arba jeigu atsakymas į klausimą, dėl kurio pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, nekelia jokių pagrįstų abejonių, Teisingumo Teismas, vadovaudamasis teisėjo pranešėjo siūlymu ir išklausęs generalinį advokatą, bet kada gali nuspręsti priimti sprendimą motyvuota nutartimi.

27      Be to, pagal Procedūros reglamento 53 straipsnio 2 dalį, jeigu prašymas yra akivaizdžiai nepriimtinas, išklausęs generalinį advokatą Teisingumo Teismas gali bet kada nuspręsti priimti sprendimą motyvuota nutartimi ir netęsti proceso.

28      Šias nuostatas reikia taikyti šioje byloje.

29      Savo pirmuoju ir antruoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia iš esmės išsiaiškinti, ar direktyvos 2004/39, 2011/83, 2003/6, 2001/34, 2003/71 ir 2014/65 ir Reglamentas Nr. 809/2004 turi būti aiškinami taip, kad jie taikomi obligacijų skolintomis lėšomis įsigijimams, kaip antai nagrinėjamiems pagrindinėje byloje, jei jie atlikti iki 2007 m. lapkričio 1 d.

30      Atsakant į šiuos klausimus visų pirma reikia patikrinti, ar šie Sąjungos teisės aktai ratione temporis taikytini pagrindinėje byloje nagrinėjamiems obligacijų skolintomis lėšomis įsigijimams.

31      Šiuo klausimu reikia priminti, kad nauja teisės norma taikoma nuo akto, kuriame ji įtvirtinta, įsigaliojimo ir, nors ji netaikoma galiojant ankstesniam įstatymui atsiradusioms ir galutinai susidariusioms teisinėms situacijoms, ji taikoma būsimoms jų pasekmėms ir naujoms teisinėms situacijoms. Laikantis teisės aktų negaliojimo atgaline data principo, kitaip yra tik tuo atveju, jei nauja teisės norma priimama kartu su specialiomis nuostatomis, kuriomis nustatomos konkrečios jos taikymo laiko atžvilgiu sąlygos (2010 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Stichting Natuur en Milieu ir kt., C‑266/09, EU:C:2010:779, 32 punktas ir 2015 m. kovo 26 d. Sprendimo Komisija / Moravia Gas Storage, C‑596/13 P, EU:C:2015:203, 32 punktas).

32      Konkrečiai kalbant apie direktyvas, reikia pasakyti, kad galioja bendra taisyklė, kad tik teisinės situacijos, susiklosčiusios suėjus direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminui, gali būti priskirtos šios direktyvos taikymo sričiai ratione temporis (šiuo klausimu žr. 2011 m. gegužės 10 d. Sprendimo Römer, C‑147/08, EU:C:2011:286, 63 punktą ir 2019 m. sausio 15 d. Sprendimo E.B., C‑258/17, EU:C:2019:17, 53 punktą).

33      Šiuo atveju visų pirma reikia konstatuoti, kad, remiantis Direktyvos 2004/39 70 straipsniu, valstybės narės nuostatas, būtinas šiai direktyvai įgyvendinti, turėjo priimti ne vėliau kaip 2007 m. sausio 31 d. ir jos turėjo būti taikomos nuo 2007 m. lapkričio 1 d.

34      Taigi pagrindinėje byloje nagrinėjamoms obligacijų pasirašymo sutartims ir paskolos sutartims, sudarytoms iki pastarosios datos, negali būti taikoma Direktyva 2004/39.

35      Antra, kalbant apie Direktyvą 2011/83, dar reikia konstatuoti, kad pagal šios direktyvos 28 straipsnio 1 dalį valstybės narės nuostatas, būtinas jai perkelti į nacionalinę teisę, turėjo priimti ne vėliau kaip 2013 m. gruodžio 13 d. ir taikyti nuo 2014 m. birželio 13 d.

36      Be to, minėtos direktyvos 13 straipsnio 2 dalyje aiškiai numatyta, kad šios nuostatos taikomos sutartims, sudarytoms po 2014 m. birželio 13 d.

37      Trečia, Direktyva 2014/65, kuri įsigaliojo tik 2014 m. liepos 2 d., negali būti taikoma pagrindinėje byloje nagrinėjamoms faktinėms aplinkybėms.

38      Iš to darytina išvada, kad direktyvos 2004/39, 2011/83 ir 2014/65 netaikytinos ratione temporis obligacijų skolintomis lėšomis įsigijimams, kaip antai nagrinėjamiems pagrindinėje byloje, atliktiems iki 2007 m. lapkričio 1 d. ir nurodytiems pirmajame ir antrajame klausimuose.

39      Todėl, antra, reikia išnagrinėti, ar šie įsigijimai patenka į šiuose klausimuose minėtų Sąjungos aktų, t. y. į direktyvų 2001/34, 2003/6 ir 2003/71 ir Reglamento Nr. 809/2004, kurie minėtiems įsigijimams gali būti taikomi ratione temporis, taikymo sritį ratione materiae.

40      Vis dėlto reikia priminti, kad Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant pagal SESV 267 straipsnį poreikis pateikti Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris galėtų būti naudingas nacionaliniam teismui, reiškia, kad minėtas teismas turi apibrėžti pateikiamų klausimų faktines aplinkybes ir pagrindines teisės nuostatas arba bent paaiškinti šiuos klausimus pagrindžiančias faktines prielaidas (žr., be kita ko, 1993 m. sausio 26 d. Sprendimo Telemarsicabruzzo ir kt., C‑320/90–C‑322/90, EU:C:1993:26, 6 punktą ir 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Superfoz – Supermercados, C‑519/16, EU:C:2017:601, 44 punktą). Teisingumo Teismas turi teisę aiškinti Sąjungos teisės nuostatas ar spręsti dėl jų galiojimo tik remdamasis nacionalinio teismo jam nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis (žr., be kita ko, 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Eckelkamp ir kt., C‑11/07, EU:C:2008:489, 52 punktą ir 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Superfoz – Supermercados, C‑519/16, EU:C:2017:601, 44 punktą).

41      Būtina, be kita ko, kad nacionalinis teismas pateiktų minimalių paaiškinimų dėl ryšio, kuris, kaip jis mano, egzistuoja tarp jo prašomų išaiškinti Sąjungos teisės nuostatų ir jam pateiktoje nagrinėti byloje taikytinų nacionalinės teisės aktų (šiuo klausimu žr. 2017 m. kovo 9 d. Sprendimo Milkova, C‑406/15, EU:C:2017:198, 73 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

42      Šie prašymo priimti prejudicinį sprendimą turiniui keliami reikalavimai aiškiai išdėstyti Procedūros reglamento 94 straipsnyje, kuris prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui turi būti žinomas vykdant bendradarbiavimą pagal SESV 267 straipsnį ir kurio jis privalo tiksliai laikytis (žr., be kita ko, 2016 m. liepos 5 d. Sprendimo Ognyanov, C‑614/14, EU:C:2016:514, 19 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Balgarska energiyna borsa, C‑347/16, EU:C:2017:816, 59 punktą).

43      Šie reikalavimai taip pat pateikiami Europos Sąjungos Teisingumo Teismo rekomendacijose nacionaliniams teismams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo (OL C 439, 2016, p. 1).

44      Iš tiesų informacija, pateikta sprendimuose dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, turi sudaryti Teisingumo Teismui galimybę pateikti naudingus atsakymus, o valstybių narių vyriausybėms ir kitiems suinteresuotiesiems asmenims suteikti galimybę pateikti savo pastabas pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį. Teisingumo Teismas privalo užtikrinti, kad ši galimybė būtų suteikiama, atsižvelgdamas į tai, kad pagal šį straipsnį suinteresuotiesiems asmenims yra pranešama tik apie sprendimus dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą (žr., be kita ko, 1982 m. balandžio 1 d. Sprendimo Holdijk ir kt., 141/81–143/81, EU:C:1982:122, 6 punktą ir 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Asociación Profesional Elite Taxi, C‑434/15, EU:C:2017:981, 25 punktą).

45      Šiuo atveju savo pirmu ir antru klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės tik siekia išsiaiškinti, ar fiziniai asmenys, kaip antai ieškovai pagrindinėje byloje, kurie atlieka obligacijų skolintomis lėšomis įsigijimus, kaip antai nagrinėjamus pagrindinėje byloje, siekiant taikyti šios nutarties 38 punkte nurodytus Sąjungos teisės aktus, turi būti laikomi „vartotoj[ais]“ ar „mažmenini[ais] klient[ais] ir neprofesionali[ais] investuotoj[ais]“, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę.

46      Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad, viena vertus, nė vienas iš šios nutarties 39 punkte nurodytų Sąjungos teisės aktų reikšmingose nuostatose, kaip antai įtvirtintose atitinkamai Direktyvos 2001/34 1–4 straipsniuose, Direktyvos 2003/6 1–4 straipsniuose, Direktyvos 2003/71 1 ir 2 straipsniuose ir Reglamento Nr. 809/2004 1 ir 2 straipsniuose, nenustato savo taikymo srities vartotojų ar neprofesionalių investuotojų atžvilgiu ir neapibrėžia šių sąvokų.

47      Kita vertus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nesuformulavo konkretaus klausimo dėl minėtų nuostatų, susijusių, be kita ko, su minėtų Sąjungos teisės aktų taikymo sritimi, išaiškinimo ir nepaaiškino, kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamos faktinės aplinkybės susijusios su šiais aktais.

48      Dėl tokių trūkumų sprendimas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą neleidžia valstybių narių vyriausybėms, išskyrus Lietuvos Respublikos vyriausybę, ir kitiems suinteresuotiesiems asmenims, kaip jie suprantami pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį, pateikti naudingų pastabų dėl klausimo, susijusio su šios nutarties 39 punkte nurodytų teisės aktų taikymu, o Teisingumo Teismui – naudingai atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kad šis galėtų išnagrinėti pagrindinę bylą (pagal analogiją žr. 2017 m. kovo 9 d. Sprendimo Milkova, C‑406/15, EU:C:2017:198, 76 punktą).

49      Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad pirmasis ir antrasis klausimai yra akivaizdžiai nepriimtini, kiek jie susiję su direktyvų 2001/34, 2003/6 ir 2003/71 ir Reglamento Nr. 809/2004 taikymu.

50      Atsižvelgiant į šią išvadą nereikia atsakyti į trečiąjį klausimą, pateiktą dėl Direktyvos 2003/6 išaiškinimo, nes šis klausimas grindžiamas prielaida, kad ši direktyva taikytina pagrindinėje byloje.

51      Vis dėlto reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tebeturi galimybę pateikti naują prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kai galės pateikti Teisingumo Teismui visą informaciją, leidžiančią jam priimti sprendimą (šiuo klausimu žr. 2016 m. gegužės 12 d. Nutarties Sahyouni, C‑281/15, EU:C:2016:343, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

52      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip:

–        Direktyvos 2004/39, 2011/83 ir 2014/65 turi būti aiškinamos taip, kad jos netaikomos obligacijų skolintomis lėšomis įsigijimams, kaip antai nagrinėjamiems pagrindinėje byloje, jei šie įsigijimai buvo atlikti iki 2007 m. lapkričio 1 d.

–        Pirmasis ir antrasis klausimai yra akivaizdžiai nepriimtini tiek, kiek jie susiję su direktyvomis 2001/34, 2003/6 ir 2003/71 ir Reglamentu Nr. 809/2004.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

53      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (devintoji kolegija) nutaria:

2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 85/611/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinanti Tarybos direktyvą 93/22/EEB, 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB, ir 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/65/ES dėl finansinių priemonių rinkų, kuria iš dalies keičiamos Direktyva 2002/92/EB ir Direktyva 2011/61/ES, turi būti aiškinamos taip, kad jos netaikomos obligacijų skolintomis lėšomis įsigijimams, kaip antai nagrinėjamiems pagrindinėje byloje, jei šie įsigijimai buvo atlikti iki 2007 m. lapkričio 1 d.

Pirmasis ir antrasis klausimai yra akivaizdžiai nepriimtini, kiek jie susiję su 2001 m. gegužės 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/34/EB dėl vertybinių popierių įtraukimo į biržos oficialųjį prekybos sąrašą ir dėl informacijos, kuri turi būti skelbiama apie tuos vertybinius popierius, 2003 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/6/EB dėl prekybos vertybiniais popieriais, pasinaudojant viešai neatskleista informacija, ir manipuliavimo rinka (piktnaudžiavimo rinka) ir 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/71/EB dėl prospekto, kuris turi būti skelbiamas, kai vertybiniai popieriai siūlomi visuomenei ar įtraukiami į prekybos sąrašą, ir iš dalies keičiančia Direktyvą 2001/34, taip pat su 2004 m. balandžio 29 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 809/2004, įgyvendinančiu Direktyvos 2003/71 nuostatas dėl prospektuose pateikiamos informacijos bei šių prospektų formato įtraukimo nuorodos būdu ir paskelbimo bei reklamos skleidimo.

Priimta 2019 m. gegužės 16 d. Liuksemburge.

*      Proceso kalba: lietuvių.