—

Ar pagal Direktyvos 2014/17/ES (1) dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto 12 straipsnio 2 dalies a punkto nuostatas, be kita ko, atsižvelgiant į tikslą, kuris tomis nuostatomis priskiriamas prie mokėjimo sąskaitos arba taupomosios sąskaitos, kurią pagal jas leidžiama atidaryti arba išlaikyti, arba to paties straipsnio 3 dalies nuostatas skolintojui leidžiama reikalauti, kad, pirma, skolininkas mainais už asmeninę lengvatą nurodytų kredito sutartyje nustatytą laikotarpį visas jo pajamas iš darbo užmokesčio arba jam prilyginamas pajamas pervesti į tam tikrą mokėjimo sąskaitą, neatsižvelgiant į kredito sumą, terminus ir sutarties galiojimo trukmę, ir, antra, kad nustatytas laikotarpis galėtų trukti dešimt metų arba, jeigu būtų trumpesnis, būtų lygus sutarties galiojimo trukmei?

—

Ar pagal nagrinėjamam laikotarpiui taikytiną 2007 m. lapkričio 13 d. Direktyvos 2007/64/EB (2) 45 straipsnį, kurio nuostatos šiuo metu perkeltos į 2015 m. lapkričio 25 d. Direktyvos (ES) 2015/2366 (3) 55 straipsnį, ir pagal 2014 m. liepos 23 d. Direktyvos 2014/92/ES (4) 9–14 straipsnių nuostatas dėl palankesnių sąlygų judumui bankininkystės sektoriuje ir mokėjimo sąskaitos uždarymo išlaidų yra draudžiama nuostata, pagal kurią tuo atveju, jeigu skolininkas, nepasibaigus kredito sutartyje nustatytam terminui, uždaro sąskaitą skolintojo įstaigoje, kuri, mainais už asmeninę lengvatą, buvo atidaryta skolininko pajamoms pervesti, jis praranda tą lengvatą, net jeigu praėjo daugiau kaip vieni metai nuo sąskaitos atidarymo, ir, antra, ar pagal tas nuostatas draudžiama, kad tas laikotarpis galėtų siekti dešimt metų arba būtų lygus visai kredito sutarties trukmei?