Choose the experimental features you want to try

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62018CJ0769

    2020 m. kovo 12 d. Teisingumo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimas.
    Caisse d’assurance retraite et de la santé au travail d’Alsace-Moselle prieš SJ ir Ministre chargé de la Sécurité sociale.
    Cour de cassation (Prancūzija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą.
    Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 – 5 straipsnio b punktas – Senatvės pensijos dydžio padidinimas – Atsižvelgimas į neįgalaus vaiko ugdymo išmoką, mokamą kitoje valstybėje narėje – Faktų sulyginimo principas.
    Byla C-769/18.

    ECLI identifier: ECLI:EU:C:2020:203

     TEISINGUMO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS

    2020 m. kovo 12 d. ( *1 )

    „Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 – 5 straipsnio b punktas – Senatvės pensijos dydžio padidinimas – Atsižvelgimas į neįgalaus vaiko ugdymo išmoką, mokamą kitoje valstybėje narėje – Faktų sulyginimo principas“

    Byloje C‑769/18

    dėl Cour de cassation (Prancūzija) 2018 m. lapkričio 29 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2018 m. gruodžio 7 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

    Caisse d’assurance retraite et de la santé au travail d’Alsace-Moselle

    prieš

    SJ,

    socialinės apsaugos ministrą

    TEISINGUMO TEISMAS (aštuntoji kolegija),

    kurį sudaro kolegijos pirmininkė L. S. Rossi (pranešėja), teisėjai J. Malenovský ir F. Biltgen,

    generalinis advokatas M. Campos Sánchez-Bordonac,

    posėdžio sekretorė C. Strömholm, administratorė,

    atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2019 m. spalio 24 d. posėdžiui,

    išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

    Caisse d’assurance retraite ir de la santé au travail d’Alsace-Moselle, atstovaujamos advokato J.-J. Gatineau,

    Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos A.-L. Desjonquères, A. Daly, D. Colas, A. Ferrand ir R. Coesme,

    Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, J. Pavliš ir J. Vláčil,

    Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos D. Klebs,

    Europos Komisijos, atstovaujamos C. Valero ir B.-R. Killmann,

    atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

    priima šį

    Sprendimą

    1

    Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 72), iš dalies pakeisto 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 988/2009 (OL L 284, 2009, p. 43) (toliau – Reglamentas Nr. 883/2004), išaiškinimo.

    2

    Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Caisse d’assurance retraite et de la santé au travail d’Alsace-Moselle (Prancūzija, toliau – Carsat) ginčą su SJ ir socialinės apsaugos ministru dėl atsižvelgimo, apskaičiuojant SJ senatvės pensiją, į jos tarnybos stažo padidinimą, kurio ji galėjo reikalauti, nes ugdė neįgalų vaiką.

    Teisinis pagrindas

    Sąjungos teisė

    3

    Reglamento Nr. 883/2004 9 ir 12 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

    „(9)

    Teisingumo Teismas keletą kartų pateikė nuomonę dėl galimybės taikyti vienodo požiūrio principą išmokoms, pajamoms ir faktams: šis principas turėtų būti aiškiai pasirinktas ir plėtojamas atsižvelgiant į Teismo sprendimų formą [esmę] ir turinį.

    <…>

    (12)

    Proporcingumo atžvilgiu būtina imtis reikiamų priemonių garantuoti, kad taikant faktų arba įvykių sulyginimo principą, nebūtų gaunami objektyviai nepagrįsti rezultatai arba kad nesutaptų už tą patį laikotarpį mokamos tos pačios rūšies išmokos.“

    4

    Šio reglamento 1 straipsnio z punkte numatyta, kad šiame reglamente „„išmoka šeimai“ – visos išmokos natūra arba pinigais, skirtos padengti šeimos išlaidoms, neįskaitant I priede nurodytų išankstinių išlaikymo ir specialių vaiko gimimo bei įvaikinimo išmokų“.

    5

    Minėto reglamento 3 straipsnyje „Taikymo sritys [Materialinė taikymo sritis]“ nustatyta:

    „1.   Šis reglamentas taikomas visiems teisės aktams, kurie apima šias socialinės apsaugos sritis:

    a)

    ligos išmokas;

    <…>

    c)

    invalidumo išmokas;

    d)

    senatvės išmokas;

    <…>

    j)

    išmokas šeimai.

    <…>

    3.   Šis reglamentas taip pat taikomas specialioms neįmokinėms išmokoms pinigais, numatytoms 70 straipsnyje.

    <…>

    5.   Šis reglamentas netaikomas:

    a)

    socialinei paramai ir medicininei pagalbai <…>;

    <…>“

    6

    Šio reglamento 5 straipsnyje „Vienodas požiūris į išmokas, pajamas, faktus ir įvykius“ nustatyta:

    „Jeigu šiame reglamente nenumatyta kitaip ir atsižvelgiant į nustatytas specialias įgyvendinimo nuostatas, taikomos šios nuostatos:

    a)

    jeigu pagal kompetentingos valstybės narės teisės aktus socialinės apsaugos išmokų ir kitų pajamų gavimas turi tam tikras teisines pasekmes, atitinkamos tų teisės aktų nuostatos taip pat taikomos gaunant lygiavertes išmokas, teisė į kurias buvo įgyta pagal kitos valstybės narės teisės aktus, arba kitoje valstybėje narėje įgytoms pajamoms;

    b)

    jeigu pagal kompetentingos valstybės narės teisės aktus laikoma, kad teisinės pasekmės atsirado dėl tam tikrų faktų arba įvykių, ta valstybė narė atsižvelgia į panašius tokius faktus arba įvykius, atsiradusius bet kurioje valstybėje narėje, tartum jie būtų atsiradę jos teritorijoje.“

    7

    Reglamento Nr. 883/2004 9 straipsnio „Valstybių narių pranešimai apie šio reglamento taikymo sritį“ 1 dalyje nustatyta:

    „Valstybės narės raštu praneša Europos Bendrijų Komisijai apie <…> 3 straipsnyje nurodytus teisės aktus ir sistemas <…>“

    8

    Šio reglamento 70 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

    „Šiame skyriuje „specialios neįmokinės išmokos pinigais“ – išmokos, kurios:

    a)

    yra skirtos teikti:

    i)

    papildomą, pakaitinį arba pagalbinį draudimą nuo rizikos, kurią apima 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos socialinės apsaugos sritys, ir garantuoja atitinkamiems asmenims minimalias pragyvenimo pajamas atsižvelgiant į atitinkamos valstybės narės ekonominę ir socialinę padėtį;

    arba

    ii)

    tik specialią apsaugą neįgaliesiems, glaudžiai susijusią su minėto asmens socialine aplinka atitinkamoje valstybėje narėje,

    ir

    b)

    finansuojamos tik iš privalomųjų mokesčių, skirtų padengti bendr[osioms] vieš[osioms] išlaid[oms], o išmokų skyrimo ir skaičiavimo sąlygos nepriklauso nuo išmokos gavėjo įmokų. Tačiau išmokos, skiriamos kaip įmokinės išmokos priedas, vien dėl šios priežasties nelaikomos įmokinėmis,

    ir

    c)

    yra išvardytos X priede.“

    9

    Minėto reglamento X priedas suformuluotas taip:

    „<…>

    VOKIETIJA:

    a)

    Pagyvenusiems asmenims ir sumažėjusio darbingumo asmenims minimalų pragyvenimo lygį garantuojančios pajamos pagal Socialinio kodekso XII knygos 4 skyrių;

    b)

    Išmokos, skirtos garantuoti lėšas pragyvenimui pagal pagrindinę nuostatą dėl darbo ieškančių asmenų, išskyrus atvejus, kai šių išmokų atžvilgiu įvykdomi tinkamumo reikalavimai gauti laikiną priedą po to, kai gauta bedarbio pašalpa (Socialinės apsaugos kodekso II knygos 24 straipsnio 1 dalis).

    <…>“

    Vokietijos teisė

    10

    Pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos redakcijos Sozialgesetzbuch (Socialinis kodeksas) aštuntosios knygos 35a straipsnyje „Protiškai atsilikusių vaikų ir paauglių integracijos parama“ nustatyta:

    (1)

    Vaikai ir paaugliai, kurie yra protiškai atsilikę arba kuriems kyla tokio atsilikimo grėsmė, turi teisę gauti integracijos paramą. Ši parama skiriama atsižvelgiant į individualius poreikius:

    1.

    teikiama ambulatorinė pagalba,

    2.

    vaikams darželyje arba kitoje įstaigoje, kai skiriamas dalinis maitinimas, suteikiama pagalba,

    3.

    specialiai apmokytų slaugos darbuotojų teikiama pagalba ir

    4.

    specialioje įstaigoje arba kito pobūdžio apgyvendinimo įstaigoje teikiama pagalba.

    Apibrėžiant paramos paskirtį ir tikslą, tikslinė asmenų grupė ir priemonių pobūdis nustatomi pagal Federalinio socialinės paramos įstatymo 39 punkto trečią pastraipą ir 40 punktą ir Dekretą dėl 47 punkto įgyvendinimo šių dokumentų, susijusių su asmenimis, kurie yra protiškai atsilikę arba kuriems gresia tokia negalia, taikymo laikotarpiu.

    (2)

    Kai kartu turi būti skiriama ugdymo parama, reikia įtraukti specialias institucijas, tarnybas ir asmenis ne tik siekiant įvykdyti įsipareigojimus integracijos paramos srityje, bet taip pat patenkinti ugdymo poreikius. Turi būti siūlomos pedagoginės terapinės priemonės ikimokyklinio amžiaus vaikams ir reikia pasitelkti įstaigas, kuriose rūpinamasi neįgaliais vaikais ir sveikais vaikais, jeigu, atsižvelgiant į poreikį, tam yra sąlygos.“

    Prancūzijos teisė

    11

    Socialinės apsaugos kodekso L. 351-4-1 straipsnyje įtvirtinta:

    „Socialiniu draudimu apdraustų asmenų, auginančių vaiką, dėl kurio pagal L. 541-1 straipsnio pirmą ir antrą pastraipas suteikiama teisė į neįgalaus vaiko ugdymo išmoką ir priemoką arba vietoje jos mokamą kompensacinę išmoką, numatytą Socialinės paramos ir šeimos kodekso L. 245-1 straipsnyje, nepažeidžiant L. 351-4 straipsnio, draudimo stažas padidinamas trimis mėnesiais už kiekvieną trisdešimties mėnesių ugdymo laikotarpį, tačiau ne daugiau kaip aštuoniais metų ketvirčiais.“

    12

    Šio kodekso L. 541-1 straipsnyje numatyta:

    „Asmuo, kuris rūpinasi neįgaliu vaiku, turi teisę į neįgalaus vaiko ugdymo išmoką, jeigu vaiko nuolatinis neįgalumas yra ne mažesnis nei nustatyto lygmens.

    Priemoka skiriama už vaiką, dėl kurio neįgalumo pobūdžio arba sunkumo jo išlaikymas yra itin brangus arba dažnai reikalinga trečiojo asmens pagalba. Jos dydis priklauso nuo papildomų išlaidų dydžio arba būtinos nuolatinės pagalbos.

    <…>“

    13

    Šio kodekso L. 541-1 straipsnis išdėstytas taip:

    „Taikant L. 541–1 straipsnio pirmą pastraipą, neįgalaus vaiko nuolatinio neįgalumo lygis turi būti ne mažesnis kaip 80 %, kad atsirastų teisė į vaiko ugdymo išmoką.

    Neįgalumo lygis vertinamas pagal lentelę, pridėtą prie 1993 m. lapkričio 4 d. Dekreto Nr. 93–1216 dėl lentelės, kuria vadovaujamasi skiriant įvairias išmokas neįgaliesiems, iš dalies keičiančio Šeimos ir socialinės paramos kodeksą ir Socialinės apsaugos kodeksą (antra dalis: Valstybės Tarybos nutarimai) ir 1977 m. gruodžio 31 d. Dekretą Nr. 77–1549.

    <…>“

    Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

    14

    SJ yra Prancūzijos pilietė, gyvenanti Štutgarte (Vokietija), 1981 m. gimusio neįgalaus vaiko motina. Per savo profesinę karjerą ji pakaitomis dirbo Prancūzijoje ir Vokietijoje kaip Prancūzijos nacionalinės švietimo sistemos etatinė mokytoja.

    15

    Nuo 1995 m. lapkričio 10 d. Štutgarto miestas pagal Vokietijos socialinio kodekso aštuntosios knygos 35a straipsnį mokėjo SJ protiškai atsilikusių vaikų ir paauglių integracijos paramą (toliau – Vokietijos parama).

    16

    2010 m. liepos 7 d. SJ buvo išleista į Prancūzijos nacionalinio švietimo pensiją nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d.2011 m. liepos 27 d. ji kreipėsi į Deutsche Rentenversicherung Bund (Federalinė pensijų draudimo institucija, Vokietija), kad ji apskaičiuotų jos teisę į pensiją, o ši institucija jos prašymą perdavė Carsat. Pastaroji jai skyrė senatvės pensiją nuo 2011 m. lapkričio 1 d.

    17

    2012 m. kovo 18 d. SJ kreipėsi į Carsat taikinimo komitetą su skundu dėl, pirma, jos teisės į senatvės pensiją įgijimo dienos nustatymo, antra, dėl to, kad šios pensijos apskaičiavimo tikslais nustatant draudimo ir jiems prilyginamų laikotarpių sumą nebuvo atsižvelgta į draudimo trukmės padidinimą trimis mėnesiais už kiekvieną trisdešimties mėnesių ugdymo laikotarpį, tačiau ne daugiau kaip aštuoniais metų ketvirčiais, numatytą pagal Prancūzijos socialinės apsaugos kodekso L. 351-4-1 straipsnį, į kurį turi teisę socialiniu draudimu apdrausti asmenys, ugdantys vaiką, dėl kurio pagal šio kodekso L. 541-1 straipsnį suteikiama teisė į neįgalaus vaiko ugdymo išmoką ir priemoką (toliau – pensijos dydžio padidinimas). Kadangi šis prašymas buvo atmestas, SJ kreipėsi į Prancūzijos teismus, nagrinėjančius bylas socialinės apsaugos srityje.

    18

    2015 m. balandžio 8 d. sprendimu Tribunal des affaires de sécurité sociale de Strasbourg (Strasbūro socialinės apsaugos bylų teismas) atmetė jos reikalavimus. Cour d’appel de Colmar (Kolmaro apeliacinis teismas) (Prancūzija), išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu patvirtino šį sprendimą tiek, kiek jis susijęs su Carsat skirtos senatvės pensijos skyrimo data. Tačiau jo dalį, kuri susijusi su šios senatvės pensijos dydžiu, šis apeliacinis teismas panaikino, teigdamas, kad reikėjo atsižvelgti į Prancūzijos teisės aktuose numatytą senatvės pensijos dydžio padidinimą.

    19

    Remdamasis Reglamento Nr. 883/2004 5 straipsniu, Cour d’appel de Colmar nusprendė, kad Vokietijos parama buvo lygiavertė Prancūzijos socialinės apsaugos kodekso L. 541‑1 straipsnyje numatytai neįgalaus vaiko ugdymo išmokai (toliau – Prancūzijos išmoka), todėl SJ turi teisę į senatvės pensijos dydžio padidinimą. Tuo remdamasis apeliacinis teismas padarė išvadą, kad SJ senatvės pensijos dydis turi būti padidintas suma, atitinkančia aštuonis metų ketvirčius, atsižvelgiant į jos neįgalaus vaiko ugdymą.

    20

    Carsat dėl šio sprendimo pateikė Cour de cassation (Kasacinis teismas) (Prancūzija) kasacinį skundą, kuriame teigė, kad Cour d’appel de Colmar pažeidė Reglamento Nr. 883/2004 5 straipsnį, Prancūzijos socialinės apsaugos kodekso L. 351‑4‑1 ir L. 541‑1 straipsnius, nes nusprendė, kad Vokietijos parama ir Prancūzijos išmoka yra lygiavertės, prieš tai nepatikrinęs, ar SJ neįgalaus vaiko nuolatinis neįgalumas yra nemažesnis kaip 80 proc., kad atsirastų teisė į senatvės pensijos dydžio padidinimą. Ji teigia, kad, taip nusprendus, apeliacinis sprendimas iš esmės gali nulemti socialiniu draudimu apdraustų asmenų, kuriems taikoma tik Prancūzijos sistema, atvirkštinę diskriminaciją, palyginti su asmenimis, kuriems išmokos mokamos pagal kitų valstybių narių sistemas.

    21

    Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad Prancūzijos išmoka, kaip šeimos išmoka, susijusi su viena iš Prancūzijos socialinės apsaugos sistemos sričių, patenka į Reglamento Nr. 883/2004 materialinę taikymo sritį, o Vokietijos parama, susijusi su socialinės paramos ir pagalbos sritimi, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 3 straipsnio 5 dalies a punktą, todėl nepatenka į šio reglamento taikymo sritį. Be to, minėta parama nenurodyta Vokietijos vyriausybės pagal šio reglamento 9 straipsnį pateiktame pranešime dėl Vokietijos teisės aktų, kurie patenka į minėto reglamento taikymo sritį.

    22

    Šiomis aplinkybėmis Cour de cassation, abejodamas dėl galimybės taikyti Reglamentą Nr. 883/2004 pagrindinės bylos aplinkybėmis ir dėl Prancūzijos išmokos ir Vokietijos paramos lygiavertiškumo, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

    „1)

    Ar [Vokietijos parama] patenka į Reglamento Nr. 883/2004 materialinę taikymo sritį?

    2)

    Ar, teigiamai atsakius į pirmąjį klausimą, [Prancūzijos išmoka] ir [Vokietijos parama] laikytinos lygiavertėmis, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 5 straipsnio a punktą, atsižvelgiant į Prancūzijos socialinės apsaugos kodekso L. 351-4-1 straipsnio, kuriuo vadovaujantis apskaičiuojant draudimo laikotarpį, suteikiantį teisę į senatvės pensiją, privaloma atsižvelgti į išlaidas, susijusias su neįgalaus vaiko ugdymu, tikslą?“

    Dėl prejudicinių klausimų

    Dėl pirmojo klausimo

    23

    Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad Vokietijos parama yra išmoka, kaip ji suprantama pagal šį 3 straipsnį, todėl patenka į šio reglamento materialinę taikymo sritį.

    24

    Siekiant atsakyti į pateiktą klausimą, pirmiausia reikia patikrinti, ar ši parama yra socialinio draudimo išmoka, kaip ji suprantama pagal šio reglamento 3 straipsnio 1 dalį.

    25

    Šiuo klausimu pirmiausia reikia konstatuoti, kad iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, jog Vokietijos Federacinė Respublika nepranešė, kad Vokietijos federalinis paramos įstatymas patenka į šio reglamento taikymo sritį. Vis dėlto Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog tai, kad valstybė narė, priešingai, nei reikalaujama pagal Reglamento Nr. 883/2004 9 straipsnį, nepranešė apie konkretų įstatymą kaip patenkantį į šio reglamento taikymo sritį, savaime nereiškia, jog šis įstatymas nepatenka į minėto reglamento materialinę taikymo sritį (šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo A (Pagalba neįgaliajam), C‑679/16, EU:C:2018:601, 30 punktą).

    26

    Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją išmokų, kurios patenka į Reglamento Nr. 883/2004 taikymo sritį, ir išmokų, kurios į ją nepatenka, atskyrimas iš esmės grindžiamas kiekvienos išmokos požymiais, pirmiausia jos tikslais ir skyrimo sąlygomis, o ne tuo, ar pagal nacionalinės teisės aktus ši išmoka laikoma socialinio draudimo išmoka (2019 m. kovo 14 d. Sprendimo Dreyer, C‑372/18, EU:C:2019:206, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

    27

    Išmoka gali būti laikoma „socialinio draudimo išmoka“, jeigu įvykdomos dvi sąlygos: pirma, ji skiriama gavėjams neatlikus jokio individualaus ir diskrecinio jų asmeninių poreikių vertinimo, remiantis teisės aktuose apibrėžta situacija, ir, antra, ji yra susijusi su viena iš Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalyje aiškiai išvardytų rizikos rūšių (2019 m. kovo 14 d. Sprendimo Dreyer, C‑372/18, EU:C:2019:206, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Atsižvelgiant į tai, kad abi ankstesniame punkte nurodytos sąlygos yra kumuliacinės, jeigu neįvykdoma viena iš jų, atitinkama išmoka į Reglamento Nr. 883/2004 taikymo sritį nepatenka (2018 m. liepos 25 d. Sprendimas A (Pagalba neįgaliajam), C‑679/16, EU:C:2018:601, 33 punktas).

    28

    Dėl pirmosios iš šių sąlygų reikia priminti, kad ji yra įvykdyta, kai išmoka skiriama remiantis objektyviais kriterijais, kuriuos įvykdžius įgyjama teisė į išmoką, o kompetentinga institucija negali atsižvelgti į kitas asmenines aplinkybes. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas dėl išmokos, kuri skiriama, ar atsisakoma ją skirti arba jos dydis apskaičiuojamas atsižvelgiant į gavėjo pajamas, yra nusprendęs, kad tokios išmokos skyrimas nepriklauso nuo individualaus pareiškėjo asmeninių poreikių vertinimo, nes tai yra objektyvus ir teisiškai apibrėžtas kriterijus, kuriuo remiantis suteikiama teisė į šią išmoką, ir kompetentinga institucija negali atsižvelgti į kitas asmenines aplinkybes (2019 m. kovo 14 d. Sprendimo Dreyer, C‑372/18, EU:C:2019:206, 33 ir 34 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

    29

    Be to, Teisingumo Teismas patikslino, kad galima daryti išvadą, jog nurodyta sąlyga nėra įvykdyta, tik jei kompetentingos institucijos diskrecinis išmokos gavėjo asmeninių poreikių vertinimo pobūdis visų pirma yra susijęs su teise į šią išmoką. Šie argumentai mutatis mutandis taikomi kompetentingos institucijos vykdomam individualiam išmokos gavėjo asmeninių poreikių vertinimui (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 14 d. Sprendimo Dreyer, C‑372/18, EU:C:2019:206, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

    30

    Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad skiriant Vokietijos paramą netaikomos objektyvios sąlygos, kaip antai invalidumo ar neįgalumo procentinė dalis ar lygis.

    31

    Be to, neginčijama, kad, remiantis pačia Vokietijos socialinio kodekso 35a straipsnio formuluote, ši parama teikiama atsižvelgiant į individualius vaiko (naudos gavėjo) poreikius, remiantis kompetentingos institucijos individualiu ir diskreciniu šių poreikių vertinimu.

    32

    Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Vokietijos parama neatitinka šio sprendimo 27 punkte nurodytos pirmosios sąlygos.

    33

    Todėl, atsižvelgiant į minėtame 27 punkte primintą jurisprudenciją, ši parama nėra socialinio draudimo išmoka, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalį.

    34

    Vis dėlto primintina, kad minėto reglamento 3 straipsnio 3 dalimi šio reglamento taikymas išplečiamas specialioms neįmokinėms išmokoms pinigais, numatytoms 70 straipsnyje. Šiomis sąlygomis reikia, antra, patikrinti, ar Vokietijos parama yra tokia išmoka.

    35

    Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad iš to paties reglamento 70 straipsnio 2 dalies c punkto formuluotės matyti, jog specialios neįmokinės išmokos pinigais suprantamos tik kaip nurodytosios šio reglamento X priede. Kadangi šiame priede Vokietijos parama nėra nurodyta, ji nėra tokia išmoka.

    36

    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, jog Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad Vokietijos parama nėra išmoka, kaip tai suprantama pagal šį 3 straipsnį, todėl nepatenka į šio reglamento materialinę taikymo sritį.

    Dėl antrojo klausimo

    37

    Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar Reglamento Nr. 883/2004 5 straipsnio a punktas turi būti aiškinamas taip, jog Prancūzijos išmoka ir Vokietijos parama gali būti laikomos lygiavertėmis išmokomis, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

    38

    Pirmiausia pažymėtina, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją šio reglamento 5 straipsnio a punktas taikytinas tik išmokoms, patenkančioms į šio reglamento taikymo sritį (2016 m. sausio 21 d. Sprendimo Vorarlberger Gebietskrankenkasse ir Knauer, C‑453/14, EU:C:2016:37, 32 punktas). Šio sprendimo 36 punkte padaryta išvada, kad Vokietijos parama nėra išmoka, kaip ji suprantama pagal minėto reglamento 3 straipsnį, todėl nepatenka į jo materialinę taikymo sritį. Dėl to Reglamento Nr. 883/2004 5 straipsnio a punktas netaikytinas pagrindinės bylos aplinkybėms.

    39

    Vis dėlto nacionaliniams teismams ir Teisingumo Teismui bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, pastarasis teismas turi pateikti nacionaliniam teismui naudingą atsakymą, kuris leistų priimti sprendimą jo nagrinėjamoje byloje. Tokiu atveju Teisingumo Teismui gali tekti performuluoti jam pateiktus klausimus. Teisingumo Teismas turi išaiškinti visas Sąjungos teisės nuostatas, kurių reikia nacionaliniams teismams, kad jie išspręstų nagrinėjamas bylas, net jei šios nuostatos nėra aiškiai nurodytos šių teismų jam pateiktuose klausimuose (2019 m. birželio 13 d. Sprendimo Moro, C‑646/17, EU:C:2019:489, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

    40

    Taigi, net jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausimuose dėl išaiškinimo formaliai nurodė tik tam tikras Sąjungos teisės nuostatas, ši aplinkybė netrukdo Teisingumo Teismui pateikti jam visų Sąjungos teisės aiškinimo aspektų, kurie gali būti naudingi sprendimui šio teismo nagrinėjamoje byloje priimti, neatsižvelgiant į tai, ar jis juos nurodė savo pateiktuose klausimuose. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas turi iš visos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos ir, be kita ko, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies atrinkti Sąjungos teisės klausimus, aiškintinus atsižvelgiant į pagrindinės bylos dalyką (šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 13 d. Sprendimo Moro, C‑646/17, EU:C:2019:489, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

    41

    Šiuo atveju pagrindinė byla susijusi su klausimu, ar nustatant, ar asmuo gali pretenduoti į Prancūzijos teisės aktuose numatyto senatvės pensijos dydžio padidinimą, reikia atsižvelgti į aplinkybes, dėl kurių buvo skirta Vokietijos parama, t. y. į pagalbą, kurią šis asmuo kaip darbuotojas migrantas gavo pagal priimančiosios valstybės narės teisės aktus.

    42

    Reglamento Nr. 883/2004 5 straipsnis, siejamas su jo 9 konstatuojamąja pastraipa, įtvirtina jurisprudencijoje suformuluotą išmokų, pajamų ir faktų sulyginimo principą, kurį Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo įtraukti į minėto reglamento tekstą, kad šis principas būtų išplėtotas laikantis Teisingumo Teismo sprendimų esmės ir tikrosios prasmės (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Bocero Torrico ir Bode, C‑398/18 ir C‑428/18, EU:C:2019:1050, 29 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

    43

    Būtent dėl to Reglamento Nr. 883/2004 5 straipsnio b punkte įtvirtinta, kad jeigu pagal kompetentingos valstybės narės teisės aktus laikoma, kad teisinių pasekmių atsirado dėl tam tikrų faktų arba įvykių, ta valstybė narė atsižvelgia į panašius faktus arba įvykius, atsiradusius bet kurioje valstybėje narėje, tartum jie būtų atsiradę jos teritorijoje.

    44

    Vadinasi, siekiant pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui naudingą atsakymą, kuris jam leistų priimti sprendimą jo nagrinėjamoje byloje, antrasis klausimas turi būti suprantamas taip, kad juo siekiama išsiaiškinti, ar šio reglamento 5 straipsnio b punkte įtvirtintas faktų sulyginimo principas, kaip konkreti bendrojo nediskriminavimo principo išraiška, taikytinas tokioms aplinkybėms, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje.

    45

    Šiuo klausimu siekiant nustatyti, ar šis principas taikytinas nagrinėjamu atveju, reikia patikrinti, ar įvykdytos dvi sąlygos, t. y. pirma, ar Prancūzijos socialinės apsaugos kodekso L. 351‑4‑1 straipsnyje numatytas senatvės pensijos dydžio padidinimas patenka į Reglamento Nr. 883/2004 taikymo sritį ir, antra, ar pagal šią nacionalinę nuostatą laikoma, kad tam tikri faktai arba įvykiai sukėlė teisinių pasekmių, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 5 straipsnio b punktą.

    46

    Dėl pirmosios iš šių sąlygų reikia konstatuoti, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 27 punkte primintą jurisprudenciją, senatvės pensijos dydžio padidinimas gali patekti į šio reglamento materialinę taikymo sritį kaip senatvės išmoka, kaip tai suprantama pagal to paties reglamento 3 straipsnio 1 dalies d punktą.

    47

    Iš tiesų, pirma, šis padidinimas suteikiamas gavėjams neatsižvelgiant į individualų ir diskrecinį jų asmeninių poreikių vertinimą, remiantis teisės aktais apibrėžta situacija, t. y. į tai, kad jie augino vaiką, dėl ko atsiranda teisė į Prancūzijos išmoką.

    48

    Antra, kaip savo rašytinėse pastabose iš esmės pažymėjo Komisija, pagrindinėje byloje nagrinėjama išmoka siekiama kompensuoti nepalankias karjeros sąlygas, kurias galėjo patirti sunkią negalią turintį vaiką auginę asmenys, padidinant įmokų mokėjimo laikotarpius proporcingai neįgalaus vaiko ugdymo laikotarpiui, dėl ko padidėja šiems asmenims mokama senatvės pensija. Taigi ši išmoka, kadangi ja siekiama užtikrinti, jog asmenys, sulaukę atitinkamo amžiaus ir nustoję dirbti, turėtų pragyvenimo lėšų ir nebeprivalėtų registruotis įdarbinimo įstaigoje, yra susijusi su rizika, dėl kurios mokamos senatvės išmokos, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalies d punktą (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Komisija / Slovakija, C‑361/13, EU:C:2015:601, 55 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

    49

    Kiek tai susiję su antrąja iš šio sprendimo 45 punkte nurodytų sąlygų, reikia pažymėti, kad, siekiant skirti senatvės pensijos dydžio padidinimą, Prancūzijos socialinės apsaugos kodekso L. 351‑4‑1 straipsnyje nereikalaujama gauti Prancūzijos išmoką, o tik reikia, kad būtų įvykdytos šio kodekso L. 541‑1 straipsnyje nustatytos teisės į tokią išmoką atsiradimo sąlygos. Konkrečiai kalbant, pagal pastarąją nuostatą tam, kad socialiniu draudimu apdrausti asmenys, auginantys neįgalų vaiką, galėtų pasinaudoti tokiu padidinimu, vaiko nuolatinis neįgalumas turi būti ne mažesnis nei nustatytas minėto kodekso R. 541‑1 straipsnyje, t. y. 80 %.

    50

    Taigi senatvės pensija didinama remiantis Reglamento Nr. 883/2004 5 straipsnio b punkte numatyto fakto atsiradimu, t. y. tuo, kad vaiko nuolatinis neįgalumas yra ne mažesnis nei nustatyto lygio. Todėl antroji sąlyga taip pat yra įvykdyta šioje byloje.

    51

    Darytina išvada, kad minėtame 5 straipsnio b punkte įtvirtintas faktų sulyginimo principas taikomas pagrindinės bylos aplinkybėms.

    52

    Kiek tai susiję su šio principo taikymo tvarka, kompetentingos Prancūzijos institucijos turi patikrinti, ar nagrinėjamu atveju nustatytas faktas, kurio reikalaujama pagal Reglamento Nr. 883/2004 5 straipsnio b punktą.

    53

    Tam kompetentingos Prancūzijos institucijos turi atsižvelgti į panašius Vokietijoje atsiradusius faktus ir, vertindamos atitinkamo neįgalaus vaiko nuolatinį neįgalumą, negali apsiriboti vien šiuo tikslu lentelėje, kuri Prancūzijoje taikoma remiantis Prancūzijos socialinės apsaugos kodekso R. 541‑1 straipsniu, nustatytais kriterijais.

    54

    Siekdamos nustatyti, ar vaiko nuolatinis neįgalumo lygis yra toks, kaip reikalaujama pagal šį kodeksą, kad atsirastų teisė į padidintą senatvės pensijos dydį, šios institucijos negali atsisakyti atsižvelgti į panašius Vokietijoje atsiradusius faktus, kuriuos galima įrodyti bet kokiais įrodymais, visų pirma medicininių tyrimų ataskaitomis, pažymomis arba siuntimais gydytis ar vaistų receptais.

    55

    Reikia pridurti, kad atlikdamos tokį patikrinimą šios institucijos taip pat turi laikytis proporcingumo principo, be kita ko, užtikrindamos, kad, taikant faktų sulyginimo principą, nebūtų gaunami objektyviai nepagrįsti rezultatai, kaip numatyta Reglamento Nr. 883/2004 12 konstatuojamojoje dalyje.

    56

    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį pateiktą klausimą reikia atsakyti taip, kad Reglamento Nr. 883/2004 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip:

    Prancūzijos išmoka ir Vokietijos parama negali būti laikomos lygiavertėmis išmokomis, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 5 straipsnio a punktą,

    5 straipsnio b punkte įtvirtintas faktų sulyginimo principas taikomas tokioms aplinkybėms, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje. Kompetentingos Prancūzijos institucijos turi nustatyti, ar nagrinėjamu atveju nustatytas faktas, kurio reikalaujama pagal šią nuostatą. Tam šios institucijos turi atsižvelgti į panašius faktus, atsiradusius Vokietijoje, tarsi jie būtų atsiradę jų teritorijoje.

    Dėl bylinėjimosi išlaidų

    57

    Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

     

    Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia:

     

    1.

    2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, iš dalies pakeisto 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 988/2009, 3 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad Sozialgesetzbuch (Vokietijos socialinis kodeksas) aštuntosios knygos 35a straipsnyje nustatyta protiškai atsilikusių vaikų ir paauglių integracijos parama nėra išmoka, kaip tai suprantama pagal šį 3 straipsnį, todėl nepatenka į šio reglamento materialinę taikymo sritį.

     

    2.

    Reglamento Nr. 883/2004, iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 988/2009, 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip:

    Prancūzijos socialinės apsaugos kodekso L. 541‑1 straipsnyje numatyta neįgalaus vaiko ugdymo išmoka ir Vokietijos socialinio kodekso aštuntosios knygos 35a straipsnyje numatyta protiškai atsilikusių vaikų ir paauglių integracijos parama negali būti laikomos lygiavertėmis išmokomis, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 5 straipsnio a punktą,

    5 straipsnio b punkte įtvirtintas faktų sulyginimo principas taikomas tokioms aplinkybėms, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje. Kompetentingos Prancūzijos institucijos turi nustatyti, ar nagrinėjamu atveju nustatytas faktas, reikalaujamas pagal šią nuostatą. Tam šios institucijos turi atsižvelgti į panašius faktus, atsiradusius Vokietijoje, tarsi jie būtų atsiradę jų teritorijoje.

     

    Parašai.


    ( *1 ) Proceso kalba: prancūzų.

    Top