Choose the experimental features you want to try

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62018CJ0724

2020 m. rugsėjo 22 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas.
Cali Apartments SCI ir HX prieš Procureur général près la cour d'appel de Paris ir Ville de Paris.
Cour de cassation (Prancūzija) prašymai priimti prejudicinį sprendimą.
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2006/123/EB – Taikymo sritis – Pakartotinai ir trumpais laikotarpiais teikiama patalpų su baldais nuoma nenuolatiniams klientams, kurie šiose patalpose nuolat negyvena – Nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatyta išankstinių leidimų išdavimo tvarka tam tikroms nustatytoms savivaldybėms ir jos įpareigojamos nustatyti šioje tvarkoje numatytų leidimų išdavimo sąlygas – 4 straipsnio 6 punktas – Sąvoka „leidimų išdavimo tvarka“ – 9 straipsnis – Pateisinimas – Nepakankama ilgalaikei nuomai skirto būsto už prieinamą kainą pasiūla – Proporcingumas – 10 straipsnis – Reikalavimai, susiję su leidimų išdavimo sąlygomis.
Sujungtos bylos C-724/18 ir C-727/18.

Court reports – general – 'Information on unpublished decisions' section

ECLI identifier: ECLI:EU:C:2020:743

 TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS

2020 m. rugsėjo 22 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2006/123/EB – Taikymo sritis – Pakartotinai ir trumpais laikotarpiais teikiama patalpų su baldais nuoma nenuolatiniams klientams, kurie šiose patalpose nuolat negyvena – Nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatyta išankstinių leidimų išdavimo tvarka tam tikroms nustatytoms savivaldybėms ir jos įpareigojamos nustatyti šioje tvarkoje numatytų leidimų išdavimo sąlygas – 4 straipsnio 6 punktas – Sąvoka „leidimų išdavimo tvarka“ – 9 straipsnis – Pateisinimas – Nepakankama ilgalaikei nuomai skirto būsto už prieinamą kainą pasiūla – Proporcingumas – 10 straipsnis – Reikalavimai, susiję su leidimų išdavimo sąlygomis“

Sujungtose bylose C‑724/18 ir C‑727/18

dėl Cour de cassation (Kasacinis teismas, Prancūzija) 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimais, kuriuos Teisingumo Teismas gavo atitinkamai 2018 m. lapkričio 21 ir 22 d., pagal SESV 267 straipsnį pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose

Cali Apartments SCI (C‑724/18),

HX (C‑727/18)

prieš

Procureur général près la cour d’appel de Paris,

Ville de Paris

TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas K. Lenaerts, pirmininko pavaduotoja R. Silva de Lapuerta, kolegijų pirmininkai J.-C. Bonichot, A. Arabadjiev, A. Prechal, L. S. Rossi ir I. Jarukaitis, teisėjai E. Juhász, M. Ilešič, J. Malenovský, L. Bay Larsen, D. Šváby (pranešėjas) ir N. Piçarra,

generalinis advokatas M. Bobek,

posėdžio sekretorė V. Giacobbo, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2019 m. lapkričio 19 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

Cali Apartments SCI ir HX, atstovaujamų avocats P. Spinosi ir V. Steinberg,

Ville de Paris, atstovaujamo avocats G. Parleani, D. Rooz ir D. Foussard,

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos E. de Moustier ir R. Coesme,

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, J. Vláčil, T. Müller ir T. Machovičová,

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller ir S. Eisenberg,

Airijos, atstovaujamos M. Browne, G. Hodge ir A. Joyce, padedamų BL D. Fennelly ir SC N. Butler,

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos S. Charitaki, S. Papaioannou ir M. Michelogiannaki,

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos S. Jiménez García ir M. J. García-Valdecasas Dorrego,

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K Bulterman ir J. M. Hoogveld,

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

Europos Komisijos, atstovaujamos É. Gippini Fournier, L. Malferrari ir L. Armati,

susipažinęs su 2020 m. balandžio 2 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (OL L 376, 2006, p. 36) 1, 2 ir 9–15 straipsnių išaiškinimo.

2

Šie prašymai pateikti nagrinėjant Cali Apartments SCI ir HX ginčus su Procureur général près la cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinio teismo generalinis prokuroras) ir Ville de Paris (Paryžiaus miestas) dėl to, kad šie asmenys pažeidė nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias reikalaujama išankstinio leidimo užsiimti gyvenamųjų patalpų su baldais nuoma už užmokestį, pakartotinai ir trumpais laikotarpiais teikiama nenuolatiniams klientams, kurie šiose patalpose nuolat negyvena.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

3

Direktyvos 2006/123 1, 7, 9, 27, 33, 59 ir 60 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

„(1)

Europos bendrija siekia sukurti kuo artimesnius ryšius tarp Europos valstybių ir tautų bei užtikrinti ekonominę ir socialinę pažangą. Pagal Sutarties 14 straipsnio 2 dalį vidaus rinką sudaro vidaus sienų neturinti erdvė, kurioje užtikrinamas laisvas paslaugų judėjimas. Įsisteigimo laisvė užtikrinama pagal Sutarties 43 straipsnį. Sutarties 49 straipsnis įtvirtina teisę teikti paslaugas Bendrijoje. Siekiant sustiprinti Europos tautų integraciją ir skatinti subalansuotą, darnią ekonominę ir socialinę pažangą, būtina pašalinti kliūtis su paslaugomis susijusiai veiklai plėtoti tarp valstybių narių. Šalinant tokias kliūtis, būtina užtikrinti, kad su paslaugomis susijusi veikla būtų plėtojama taip, kad padėtų siekti Sutarties 2 straipsnyje nurodyto uždavinio visoje Bendrijoje skatinti darnią, tvarią ir tolygią ekonominės veiklos plėtrą, aukšto lygio užimtumą ir socialinę apsaugą, moterų ir vyrų lygybę, tvarų ir neinfliacinį augimą, didelį konkurencingumą ir ekonominės veiklos rezultatų konvergenciją, aukšto lygio aplinkos apsaugą ir jos kokybės gerinimą, gyvenimo lygio ir gyvenimo kokybės gerėjimą bei valstybių narių ekonominę ir socialinę sanglaudą bei solidarumą.

<…>

(7)

Šia direktyva sukuriamas bendras teisinis pagrindas, kuris naudingas daugeliui paslaugų, kartu atsižvelgiant į kiekvieno veiklos tipo ar profesijos ypatumus ir jų reglamentavimo sistemą. Šis teisinis pagrindas grindžiamas dinamišku ir atrankiniu požiūriu, kad pirmiausia reikia šalinti lengviausiai pašalinamas kliūtis, o kitų kliūčių atveju pradėti vertinimo, konsultacijų ir konkrečių klausimų papildomo derinimo procesą, kuris suteiktų galimybę laipsniškai ir koordinuotai modernizuoti nacionalinius paslaugas reglamentuojančius teisės aktus, nes tai yra būtina siekiant iki 2010 m. sukurti tikrą paslaugų vidaus rinką. Būtina numatyti darnų priemonių rinkinį, apimantį konkrečių sričių derinimą, administracinį bendradarbiavimą, nuostatą dėl laisvės teikti paslaugas ir skatinimą kurti tam tikrų sričių elgesio kodeksus. Taip derinant atskirų valstybių teisės aktus turėtų būti užtikrintas aukštas Bendrijos teisinės integracijos laipsnis ir aukšta bendrų interesų tikslų apsauga, ypač vartotojų apsauga, kas yra būtina siekiant sukurti valstybių narių abipusį pasitikėjimą. Šioje direktyvoje atsižvelgiama į kitus bendruosius tikslus, įskaitant aplinkosaugą, visuomenės saugumą ir visuomenės sveikatą, ir būtinybę laikytis darbo teisės.

<…>

(9)

Ši direktyva taikoma tik reikalavimams, kurie turi įtakos teisei teikti paslaugas ar paslaugų teikimo veiklos vykdymui. Todėl ji netaikoma tokiems reikalavimams, pavyzdžiui, kelių eismo taisyklėms, žemės naudojimo [teritorijų planavimo ir vystymo] taisyklėms, miesto ir kaimo planavimui, statybos standartams ir už tokių taisyklių nesilaikymą taikomoms administracinėms nuobaudoms, kurie konkrečiai nereglamentuoja arba neturi konkretaus poveikio teikimo veiklai, tačiau kurių privalo laikytis teikėjai, vykdydami savo ekonominę veiklą, taip, kaip asmenys veikdami savo vardu.

<…>

(27)

Ši direktyva neturėtų būti taikoma socialinėms šių sričių paslaugoms: būsto, vaikų priežiūros paslaugoms, taip pat paramos remtinoms šeimoms bei asmenims paslaugoms, kurias teikia valstybė nacionaliniu, regioniniu arba vietos lygiu, valstybės įgalioti subjektai arba valstybės pripažintos labdaros organizacijos ir kurių tikslas – užtikrinti paramą tiems, kuriems nuolat arba laikinai ypač jos reikia dėl nepakankamų šeimos pajamų, visiškos ar dalinės priklausomybės bei dėl rizikos būti atskirtiems. Tokios paslaugos yra būtinos siekiant užtikrinti pagrindines teises į žmogiškąjį orumą ir neliečiamumą ir yra socialinės sanglaudos ir solidarumo principų išraiška, todėl šios direktyvos joms nereikėtų taikyti.

<…>

(33)

Šioje direktyvoje vartojama paslaugų sąvoka apima didelę nuolat besikeičiančios veiklos įvairovę, įskaitant verslo paslaugas, pavyzdžiui, verslo konsultacijas, sertifikavimą ir bandymų vykdymą; pastatų vadybą, įskaitant biurų priežiūrą; reklamą; įdarbinimo paslaugas; ir prekybos agentų paslaugas. Šios paslaugos taip pat apima įmonėms ir vartotojams teikiamas paslaugas, pavyzdžiui, konsultacijas teisės ar mokesčių klausimais; nekilnojamo turto paslaugas, pavyzdžiui, nekilnojamo turto agentūras; statybą, įskaitant architektų paslaugas; prekybos tinklus; prekybos mugių organizavimą; automobilių nuomą; ir kelionių agentūras. Ji taip pat apima vartotojams teikiamas paslaugas, pavyzdžiui, turizmo srityje <…>.

<…>

(59)

Leidimas paprastai turėtų suteikti teikėjui teisę teikti paslaugas ar teisę vykdyti paslaugos teikimo veiklą visoje valstybės teritorijoje, išskyrus atvejus, kai teritorinius apribojimus galima pateisinti svarbiais visuomenės interesais [privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais]. Pavyzdžiui, aplinkos apsauga gali būti pateisintas reikalavimas gauti individualų leidimą kiekvienam įrenginiui valstybės teritorijoje. Ši nuostata neturėtų daryti poveikio regionų ar vietos valdžios institucijų kompetencijai išduoti leidimus valstybių narių teritorijose.

(60)

Ši direktyva, ypač jos nuostatos dėl leidimų išdavimo tvarkos ir teritorinio leidimų galiojimo, neturėtų pažeisti valstybių narių regionų arba vietos valdžios institucijų, įskaitant regionų ir vietos savivaldą, kompetencijos padalijimo ir oficialių kalbų vartojimo.“

4

Šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Šioje direktyvoje pateikiamos bendrosios nuostatos, skirtos padėti paslaugų teikėjams naudotis įsisteigimo laisve ir laisvam paslaugų judėjimui palengvinti, kartu užtikrinant aukštą paslaugų kokybę.“

5

Minėtos direktyvos 2 straipsnyje numatyta:

„1.   Ši direktyva taikoma valstybėje narėje įsisteigusių teikėjų teikiamoms paslaugoms.

2.   Ši direktyva netaikoma šioms veiklos rūšims:

a)

neekonominio pobūdžio bendrų interesų paslaugoms;

b)

finansinėms paslaugoms <…>;

c)

elektroninių ryšių paslaugoms ir tinklams bei su jais susijusioms priemonėms ir paslaugoms, kai tai susiję su klausimais, kuriems taikomos [2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/19/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimo ir prieigos prie jų (Prieigos direktyva) (OL L 108, 2002, p. 7; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių kalba, 13 sk., 29 t., p. 323), 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (Leidimų direktyva) (OL L 108, 2002, p. 21; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių kalba, 13 sk., 29 t., p. 337), 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) (OL L 108, 2002, p. 33, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių kalba, 13 sk., 29 t., p. 349), 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva) (OL L 108, 2002, p. 51; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių kalba, 13 sk., 29 t., p. 367) ir 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) (OL L 201, 2002, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių kalba, 13 sk., 29 t., p. 514)];

d)

paslaugoms transporto srityje <…>;

e)

laikinojo įdarbinimo agentūrų paslaugoms;

f)

sveikatos priežiūros paslaugoms <…>;

g)

garso ir vaizdo paslaugoms <…>;

h)

azartinių lošimų veiklai, susijusiai su piniginę vertę turinčiais statymais tikimybių principu pagrįstų žaidimų metu <…>;

i)

veiklai, susijusiai su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, kaip apibrėžta Sutarties 45 straipsnyje;

j)

socialinėms paslaugoms, susijusioms su socialinio būsto suteikimu, vaikų priežiūra ir parama remtinoms šeimoms ir asmenims, kuriems šios paramos nuolat ar laikinai reikia ir kurias teikia valstybė, valstybės įgalioti subjektai arba valstybės pripažintos labdaros organizacijos;

k)

privačioms saugos paslaugoms;

l)

oficialiu vyriausybės aktu paskirtų notarų ir antstolių teikiamoms paslaugoms.

3.   Ši direktyva netaikoma mokesčių sričiai.“

6

Direktyvos 2006/123 4 straipsnyje „Apibrėžimai“ numatyta:

„Šioje direktyvoje vartojami tokie apibrėžimai:

1)

paslauga – tai bet kokia savarankiška, paprastai už užmokestį atliekama ekonominė veikla, kaip nurodyta Sutarties 50 straipsnyje;

2)

teikėjas – tai bet koks fizinis asmuo, kuris yra valstybės narės pilietis, arba bet koks valstybėje narėje įsisteigęs juridinis asmuo, kaip nurodyta Sutarties 48 straipsnyje, ir siūlantis arba teikiantis paslaugą;

<…>

6)

leidimų išdavimo tvarka – tai bet kokia procedūra, pagal kurią faktiškai reikalaujama, kad teikėjas arba gavėjas imtųsi priemonių gauti formaliam arba numanomam kompetentingos institucijos sprendimui dėl teisės teikti paslaugas ar vykdyti paslaugų teikimo veiklą;

7)

reikalavimas – tai bet koks įpareigojimas, draudimas, sąlyga ar apribojimas, numatytas valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose arba pagal teismų praktiką, administracinę praktiką ar profesinių įstaigų taisykles, arba profesinių asociacijų ar kitų profesinių organizacijų kolektyvines taisykles, priimtas šioms naudojantis teisiniu savarankiškumu; socialinių partnerių suderėtuose kolektyviniuose susitarimuose nustatytos taisyklės nelaikomos reikalavimais, kaip apibrėžta šioje direktyvoje;

8)

svarbūs visuomenės interesai [privalomieji bendrojo intereso pagrindai] – tai priežastys, pripažintos tokiomis [pagrindai, pripažinti tokiais] Teisingumo Teismo praktikoje, įskaitant: viešąją tvarką; visuomenės saugumą; visuomenės saugą; visuomenės sveikatą; socialinės apsaugos sistemos finansinės pusiausvyros išsaugojimą; vartotojų, paslaugų gavėjų ir darbuotojų apsaugą; prekybos sandorių sąžiningumą; kovą su sukčiavimu; aplinkos ir miesto aplinkos apsaugą; gyvūnų sveikatą; intelektinę nuosavybę; nacionalinio istorinio ir meninio paveldo išsaugojimą; socialinės politikos ir kultūros politikos tikslus;

<…>“

7

Direktyvos 2006/123 9–13 straipsniai yra susiję su „leidimais“.

8

Šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės taiko leidimų išdavimo tvarką teisei teikti paslaugas ar paslaugų teikimo veiklai tik tuo atveju, jei yra įvykdytos šios sąlygos:

a)

leidimų išdavimo tvarka nediskriminuoja paslaugų teikėjo;

b)

būtinybė turėti leidimų išdavimo tvarką objektyviai pateisinta svarbiais visuomenės interesais [privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais];

c)

tikslo negalima pasiekti taikant mažiau ribojančią priemonę, visų pirma todėl, kad a posteriori tikrinimas būtų atliekamas per vėlai, kad būtų tikrai veiksmingas.“

9

Minėtos direktyvos 10 straipsnio 1, 2 ir 7 dalių tekstas yra toks:

„1.   Leidimų išdavimo tvarka grindžiama kriterijais, kurie neleidžia kompetentingoms institucijoms naudotis vertinimo įgaliojimais savavališkai.

2.   1 dalyje nurodyti kriterijai turi būti:

a)

nediskriminaciniai;

b)

pateisinami svarbiais visuomenės interesais [privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais];

c)

proporcingi tokiam visuomenės interesų [bendrojo intereso] tikslui;

d)

aiškūs ir nedviprasmiški;

e)

objektyvūs;

f)

iš anksto viešai skelbiami;

g)

skaidrūs ir prieinami susipažinti.

<…>

7.   Šiuo straipsniu neginčijamas valstybių narių institucijų, išduodančių tokius leidimus, kompetencijos pasidalijimas vietos ar regioniniu lygiu.“

10

Direktyvos 2006/123 13 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Leidimų išdavimo procedūros ir formalumai yra aiškūs, paskelbti iš anksto ir suteikti [suteikia] pareiškėjams garantiją, kad jų prašymas bus išnagrinėtas objektyviai ir nešališkai.“

11

Direktyvos 2006/123 14 ir 15 straipsniai susiję su „draudžiamais arba vertintinais reikalavimais“. Šios direktyvos 14 straipsnyje išvardyti reikalavimai, kurių valstybės narės negali nustatyti teisei teikti paslaugas ar paslaugų teikimo veiklos vykdymui savo teritorijoje. Minėtos direktyvos 15 straipsnyje, be kita ko, valstybės narės įpareigotos išnagrinėti, ar pagal jų teisės sistemą teisei teikti paslaugas ar paslaugų teikimo veiklai taikomas vienas ar daugiau šio straipsnio 2 dalyje išvardytų reikalavimų, ir tokiu atveju užtikrinti, kad tokie reikalavimai atitiktų to paties straipsnio 3 dalyje išvardytas sąlygas.

Prancūzijos teisė

Turizmo kodeksas

12

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Code du tourisme (toliau – Turizmo kodeksas) L. 324-1-1 straipsnyje nustatyta:

„Bet kuris asmuo, kuris siūlo išnuomoti atostogų būstą su baldais, neatsižvelgiant į tai, ar jis priskiriamas prie šiame kodekse nustatytų kategorijų, turi iš anksto pateikti deklaraciją savivaldybės, kurioje yra būstas, merui.

Ši išankstinė deklaracija neprivaloma, kai gyvenamosios paskirties patalpa yra pagrindinė nuomotojo gyvenamoji vieta, kaip tai suprantama pagal loi no 89-462 du 6 juillet 1989 tendant à améliorer les rapports locatifs et portant modification de la loi no 86-1290 du 23 décembre 1986 (1989 m. liepos 6 d. Įstatymas Nr. 89-462, skirtas pagerinti nuomos santykiams ir iš dalies keičiantis 1986 m. gruodžio 23 d. Įstatymą Nr. 86-1290) 2 straipsnį.“

Statybos ir būsto kodeksas

13

Code de la construction et de l’habitation (Statybos ir būsto kodeksas) L. 631‑7 straipsnyje, be kita ko, numatyta, kad daugiau nei 200000 gyventojų turinčiose savivaldybėse ir Hauts-de-Seine, Seine-Saint-Denis ir Val-de-Marne savivaldybėse keičiant gyvenamųjų patalpų paskirtį turi būti gautas išankstinis leidimas šio kodekso L. 631-7-1 straipsnyje nustatytomis sąlygomis, o pakartotinė gyvenamosios paskirties patalpų su baldais nuoma trumpais laikotarpiais nenuolatiniams klientams, kurie šiose patalpose nuolat negyvena, reiškia paskirties keitimą, kaip tai suprantama pagal šį L. 631-7 straipsnį.

14

Statybos ir būsto kodekso L. 631-7-1 straipsnyje nustatyta:

„Išankstinį leidimą pakeisti paskirtį išduoda savivaldybės, kurioje yra pastatas, meras, Paryžiuje, Marselyje ir Lione – gavęs atitinkamo rajono mero nuomonę. Jo išdavimui gali būti taikoma kompensacijos sąlyga, kad tuo pat metu į gyvenamąsias patalpas būtų pertvarkytos kitos paskirties patalpos.

Leidimas pakeisti paskirtį išduodamas asmeniškai. Jis nustoja galioti, kai, nesvarbu dėl kokios priežasties, galutinai nutraukiama gavėjo komercinė veikla. Tačiau tais atvejais, kai leidimo išdavimui taikomas kompensacijos reikalavimas, teisė susiejama su patalpa, o ne su asmeniu. Kaip kompensacija suteiktos patalpos yra nurodomos leidime, kuris skelbiamas nekilnojamojo turto registre arba įregistruojamas žemės registre.

Code civil [Civilinis kodeksas] 2227 straipsnyje numatytas trisdešimties metų senaties terminas jokiomis aplinkybėmis neturi įtakos L. 631‑7 straipsnyje apibrėžtų patalpų naudojimui.

Pagal L. 631-7 straipsnį savivaldybės taryba nustato sąlygas, kuriomis išduodami leidimai ir nustatomos kompensacijos, kvartalui ar prireikus rajonui, atsižvelgiant į socialinės įvairovės tikslus, visų pirma į gyvenamųjų patalpų rinkos ypatybes ir būtinybę nepadidinti būstų stygiaus. <…>“

15

Vis dėlto pagal Statybos ir būsto kodekso L. 631-7-1 A straipsnį leidimas keisti paskirtį nereikalingas, jeigu patalpa yra nuomotojo pagrindinė gyvenamoji vieta, kaip tai suprantama pagal 1989 m. liepos 6 d. Įstatymo Nr. 89-462, skirto pagerinti nuomos santykiams ir iš dalies keičiančio 1986 m. gruodžio 23 d. Įstatymą Nr. 86-1290 (JORF, 1989 m. liepos 8 d., p. 8541), 2 straipsnį, t. y. kai būste ne trumpiau kaip aštuonis mėnesius per metus, išskyrus, kai yra profesinių įsipareigojimų, su sveikata susijusių priežasčių arba force majeure aplinkybių, gyvena nuomotojas ar jo sutuoktinis arba išlaikomas asmuo.

16

Pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos redakcijos Statybos ir būsto kodekso L. 651-2 straipsnyje numatyta:

„Bet kuriam asmeniui, kuris pažeidžia L. 631-7 straipsnio nuostatas arba nesilaiko pagal šį straipsnį nustatytų sąlygų ar įpareigojimų, skiriama 25000 EUR bauda.

Šią baudą prokuratūros prašymu skiria nekilnojamojo turto vietos Tribunal de grande instance (apygardos teismas) pirmininkas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones; visos pajamos pervedamos savivaldybei, kurioje yra nekilnojamasis turtas.

Teismo pirmininkas nurodo per jo nustatytą terminą atkurti be leidimo pertvarkytų patalpų paskirtį į buvusią. Pasibaigus tam terminui, jis skiria periodinę baudą, kurios maksimalus dydis yra 1000 EUR per dieną už vieną kvadratinį metrą patalpų, kurios buvo neteisėtai pertvarkytos, naudingojo ploto. Visos pajamos pervedamos savivaldybei, kurioje yra nekilnojamasis turtas.

Pasibaigus šiam terminui, administravimo institucija gali savo iniciatyva ir pažeidėjo sąskaita iškeldinti patalpose esančius asmenis ir atlikti būtinus darbus.“

Bendrasis savivaldos institucijų kodeksas

17

Code général des collectivités territoriales (Bendrasis savivaldos institucijų kodeksas) L. 2121-25 straipsnyje numatyta, kad savivaldybės tarybos posėdžių protokolai skelbiami merijoje ir savivaldybės interneto svetainėje.

Paryžiaus miesto tarybos priimtas savivaldybės reglamentas

18

Paryžiaus miesto tarybos 2008 m. gruodžio 15, 16 ir 17 d. posėdžiuose priimto Règlement municipal fixant les conditions de délivrance des autorisations de changement d’usage de locaux d’habitation et déterminant les compensations en application de la section 2 du chapitre 1er du titre III du livre VI du code de la construction et de l’habitation (Savivaldybės reglamentas, nustatantis leidimų pakeisti gyvenamųjų patalpų paskirtį išdavimo sąlygas ir numatantis kompensacijas pagal Statybos ir būsto kodekso VI knygos III antraštinės dalies 1 skyriaus 2 skirsnį) 2 straipsnis suformuluotas taip:

„I – Kompensaciją sudaro patalpų, kurių paskirtis 1970 m. sausio 1 d. buvo kita nei gyvenamoji arba kurioms po 1970 m. sausio 1 d. yra išduotas planavimo leidimas pakeisti numatytąją jų paskirtį ir kurios anksčiau nebuvo naudojamos pritaikius kompensacijos sąlygą, pertvarkymas į gyvenamąsias patalpas.

Kaip kompensacija siūlomos patalpos turi atitikti šiuos kumuliacinius reikalavimus:

a)

patalpas turi sudaryti gyvenamieji būstai, o jų statusas ir paviršiaus plotas turi būti lygiaverčiai patalpų, kurioms taikomas paskirties keitimas, statusui ir paviršiaus plotui; vertinant atvejus atsižvelgiama į patalpų tinkamumą gyventi. Kaip kompensacija siūlomos patalpos turi atitikti décret du 30 janvier 2002 relatif aux caractéristiques du logement décent (2002 m. sausio 30 d. Nutarimas dėl deramo būsto savybių) nustatytus standartus;

b)

patalpos turi būti tame pačiame rajone kaip ir gyvenamosios patalpos, kurių paskirtis keičiama.

Paviršiaus plotas apskaičiuojamas pagal Statybos ir būsto kodekso R 111‑2 straipsnį.

II – Vietovėse, kurioms taikoma Priede Nr. 1 nurodyta padidinta kompensacija, nukrypstant nuo I dalies a punkto, kaip kompensacija siūlomų patalpų paviršiaus plotas turi būti du kartus didesnis už patalpų, kurioms numatytas paskirties keitimas, paviršiaus plotą, nebent šios patalpos pertvarkomos į nuomai skirtą socialinį būstą, dėl kurio pagal Statybos ir būsto kodekso L. 351‑2 straipsnį bent 20 metų sudaromas susitarimas.

Nukrypstant nuo I dalies b punkto, nuomai skirtas socialinis būstas, kuriuo kompensuojama už pertvarkytas patalpas toje vietovėje, kurioje taikoma padidinta kompensacija, gali būti bet kurioje šios vietovės dalyje. Vis dėlto, jeigu pertvarkomos patalpos yra 1-ajame, 2-ajame, 4-ajame, 5-ajame, 6-ajame, 7-ajame, 8-ajame arba 9-ajame rajone, kur būsto trūkumas, palyginti su veiklos lygiu, yra labai didelis, už rajono, kuriame numatomas pertvarkymas, ribų gali būti kompensuojama ne daugiau kaip 50 % pertvarkomo ploto.

Šiems rajonams būdingas tam tikras apmokamų darbo vietų ir dirbančių gyventojų santykis, kurį apskaičiuoja INSEE (Prancūzijos nacionalinis statistikos ir ekonomikos tyrimų institutas) ir kuris viršija Paryžiaus vidurkį.

Jeigu visi kaip kompensacija siūlomi būstai gali būti už rajono, kuriame numatomas pertvarkymas, ribų, kaip kompensacija siūlomų būstų skaičius turi būti bent tapatus būstų, kurių atsisakoma, skaičiui.

Jeigu patalpas pertvarko ir kompensaciją joms taiko tas pats savininkas ir jos yra tame pačiame pastate, siekiant racionalizuoti gyvenamąjį plotą šiame pastate, minimalus reikalaujamas plotas siekiant taikyti kompensaciją yra pertvarkomų patalpų paviršiaus plotas.“

Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai

19

Tribunal de grande instance de Paris (Paryžiaus apygardos teismas) laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas šio teismo Respublikos prokuroro prašymu, remdamasis Statybos ir būsto kodekso L. 631-7 straipsniu, priteisė iš Cali Apartments ir HX (abu yra vieno kambario butų (studijų) Paryžiuje savininkai) atitinkamai 5000 EUR ir 15000 EUR baudas ir įpareigojo atkurti aptariamo turto paskirtį į buvusią.

20

Paryžiaus miestas įstojo į bylą savo iniciatyva.

21

Dviem 2017 m. gegužės 19 d. ir birželio 15 d. sprendimais Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas), į kurį kreipėsi Cali Apartments ir HX, nurodė, kad nustatyta, jog aptariamos studijos, kurias išsinuomoti siūlyta interneto svetainėje, be išankstinio leidimo buvo pakartotinai nuomojamos trumpais laikotarpiais nenuolatiniams klientams, pažeidžiant Statybos ir būsto kodekso L. 631‑7 straipsnio nuostatas. Remdamasis pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos šio kodekso redakcijos L. 651‑2 straipsniu jis priteisė iš Cali Apartments ir HX po 15000 EUR baudą, šių baudų pajamas pervedant Paryžiaus miestui, ir nurodė atkurti gyvenamąją patalpų paskirtį.

22

Cali Apartments ir HX dėl šių sprendimų pateikė kasacinį skundą, motyvuodamos tuo, kad jais buvo pažeistas Sąjungos teisės viršenybės principas, nes juose neįrodyta, kad iš nagrinėjamų nacionalinės teisės nuostatų išplaukiantis laisvės teikti paslaugas apribojimas pateisinamas privalomuoju bendrojo intereso pagrindu, kad šiomis teisės nuostatomis siekiamas tikslas negali būti pasiektas mažiau ribojančia priemone, kaip to reikalaujama pagal Direktyvos 2006/123 9 straipsnio 1 dalies b ir c punktus, ir kad šis apribojimas nustatytas netaikant šios direktyvos 10 straipsnyje numatytus reikalavimus atitinkančių kriterijų.

23

Šiomis aplinkybėmis Cour de cassation (Kasacinis teismas) abejoja, ar paslaugų teikimo veikla, numatyta pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos redakcijos Statybos ir būsto kodekso L. 631-7 straipsnyje, kuriame išdėstyti reikalavimai papildo Turizmo kodekso L. 324-1-1 straipsnyje numatytą atostogų būsto nuomai taikomą deklaravimo tvarką, patenka į Direktyvos 2006/123 taikymo sritį.

24

Jei atsakymas būtų teigiamas, jam taip pat kyla klausimas, ar šios teisės nuostatos patenka į sąvoką „leidimų išdavimo tvarka“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 4 straipsnio 6 punktą, kuriai taikomas šios direktyvos III skyriaus 1 skirsnis, ar į sąvoką „reikalavimas“, kaip ji suprantama pagal minėtos direktyvos 4 straipsnio 7 punktą, kuriai taikomas jos III skyriaus 2 skirsnis.

25

Galiausiai, jeigu minėtos teisės nuostatos patektų į sąvoką „leidimų išdavimo tvarka“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2006/123 4 straipsnio 6 punktą, šiam teismui kyla klausimas, ar tokios teisės nuostatos atitinka šią direktyvą, atsižvelgiant į jų tikslą imtis priemonių dėl pablogėjusių prieigos prie būsto sąlygų ir padidėjusios įtampos nekilnojamojo turto rinkoje, visų pirma reguliuojant rinkos veikimo sutrikimus, apsaugoti savininkus bei nuomininkus ir padidinti būstų pasiūlą teritorijų pusiausvyrą išsaugančiomis sąlygomis, nes būstas yra viena iš būtiniausių prekė, o teisė į tinkamą būstą yra tikslas, ginamas pagal Prancūzijos Konstituciją.

26

Šiomis aplinkybėmis Cour de cassation (Kasacinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus, kurie bylose C‑724/18 ir C‑727/18 suformuluoti vienodai:

„1.

Ar <..> Direktyva 2006/123, atsižvelgiant į 1 ir 2 straipsniuose apibrėžtą šios direktyvos tikslą ir taikymo sritį, yra taikoma gyvenamųjų patalpų su baldais, kurios nėra nuomotojo pagrindinė gyvenamoji vieta, atlygintinei nuomai, taip pat su komercine veikla nesusijusiais tikslais, teikiamai pakartotinai ir trumpais laikotarpiais nenuolatiniams klientams, kurie šiose patalpose nuolat negyvena, visų pirma atsižvelgiant į paslaugų teikėjų ir paslaugų sąvokas?

2.

Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai numatytos Statybos ir būsto kodekso L. 631-7 straipsnyje, yra leidimo vykdyti veiklą išdavimo tvarka, kaip ji suprantama pagal <…> Direktyvos 2006/123 9–13 straipsnius, ar tik reikalavimas, kuriam taikomos [šios direktyvos] 14 ir 15 straipsnių nuostatos?

Tuo atveju, jei <…> Direktyvos 2006/123 9–13 straipsniai yra taikytini:

3.

Ar šios direktyvos 9 straipsnio b punktą reikia aiškinti taip, kad tikslas kovoti su nuomai skirtų būstų stygiumi yra privalomasis bendrojo intereso pagrindas, galintis pateisinti nacionalinę priemonę, pagal kurią tam tikrose geografinėse vietovėse reikia gauti leidimą, norint pakartotinai trumpais laikotarpiais nuomoti gyvenamąsias patalpas su baldais nenuolatiniams klientams, kurie šiose patalpose nuolat negyvena?

4.

Jeigu taip, ar tokia priemonė proporcinga siekiamam tikslui?

5.

Ar pagal Direktyvos [2006/123] 10 straipsnio 2 dalies d ir e punktus draudžiama nacionalinė priemonė, pagal kurią reikia gauti leidimą, norint „pakartotinai“„trumpais laikotarpiais“ nuomoti gyvenamąsias patalpas su baldais „nenuolatiniams klientams, kurie šiose patalpose nuolat negyvena“?

6.

Ar pagal Direktyvos [2006/123] 10 straipsnio 2 dalies d–g punktus draudžiama leidimo išdavimo tvarka, pagal kurią leidimo išdavimo sąlygas nustato savivaldybės taryba, siekiant socialinės įvairovės tikslo, atsižvelgiant į gyvenamųjų patalpų rinkos ypatybes ir būtinybę nepadidinti būstų stygiaus?“

27

2018 m. gruodžio 18 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑724/18 ir C‑727/18 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas.

Dėl prejudicinių klausimų

Dėl pirmojo klausimo

28

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2006/123 1 ir 2 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad ši direktyva taikoma valstybės narės teisės nuostatoms, susijusioms su gyvenamųjų patalpų su baldais nuomos už užmokestį, teikiamos pakartotinai ir trumpais laikotarpiais, komerciniais ar nekomerciniais tikslais nenuolatiniams klientams, kurie šiose patalpose nuolat negyvena, veikla.

29

Direktyvos 2006/123 1 straipsnio 1 dalyje iš esmės nustatyta, kad šia direktyva siekiama padėti paslaugų teikėjams naudotis įsisteigimo laisve ir palengvinti laisvą paslaugų judėjimą, kartu užtikrinant aukštą paslaugų kokybę.

30

Pagal Direktyvos 2006/123 2 straipsnio 1 dalį ši direktyva taikoma valstybėje narėje įsisteigusių teikėjų teikiamoms paslaugoms. Tačiau šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ji netaikoma tam tikroms veiklos rūšims. Šios direktyvos 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad direktyva netaikoma mokesčių sričiai.

31

Direktyvos 2006/123 4 straipsnio 1 punkte apibrėžta šioje direktyvoje vartojama sąvoka „paslauga“.

32

Taigi reikia nustatyti, ar gyvenamųjų patalpų su baldais nuomos už užmokestį, teikiamos pakartotinai ir trumpais laikotarpiais, komerciniais ar nekomerciniais tikslais nenuolatiniams klientams, kurie šiose patalpose nuolat negyvena, veikla patenka į „paslaugos“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2006/123 4 straipsnio 1 punktą, ir, jei taip, ar ši paslauga vis dėlto priskiriama šios direktyvos taikymo sričiai pagal jos 2 straipsnį, ar ne ir ar tokios nacionalinės teisės nuostatos, kokios aprašytos šio sprendimo 28 punkte, pačios yra priskiriamos šios direktyvos taikymo sričiai, ar ne.

33

Visų pirma kalbant apie atitinkamos veiklos kvalifikavimą, iš Direktyvos 2006/123 4 straipsnio 1 punkto matyti, kad šioje direktyvoje „paslauga“ yra bet kokia savarankiška, paprastai už užmokestį atliekama ekonominė veikla, kaip nurodyta SESV 57 straipsnyje.

34

Nagrinėjamu atveju nekilnojamojo turto nuomos veikla, apibūdinta šio sprendimo 28 punkte, kurią vykdo juridinis asmuo arba fizinis asmuo individualiai, patenka į sąvoką „paslauga“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2006/123 4 straipsnio 1 punktą.

35

Be to, šiuo klausimu šios direktyvos 33 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad ji taikoma labai įvairiai, nuolat besikeičiančiai veiklai, įskaitant paslaugas, susijusias su nekilnojamuoju turtu, ir paslaugas turizmo srityje. Tačiau, kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pagrindinėje byloje nagrinėjamos normos papildo ankstesnes normas, esančias pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos redakcijos Turizmo kodekso L. 324-1-1 straipsnyje.

36

Toliau kalbant apie tai, ar tokia paslauga vis dėlto patenka į Direktyvos 2006/123 taikymo sritį pagal jos 2 straipsnio 2 dalį, ar ne, reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismo turimoje bylos medžiagoje nėra nieko, kas leistų manyti, jog ši paslauga gali būti priskiriama prie vienos ar kitos veiklos, kuri nepatenka į direktyvos taikymo sritį pagal šią nuostatą; to, beje, nenurodo ir pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Be to, šiose bylose nagrinėjama situacija nepatenka į mokesčių sritį, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 3 dalį.

37

Vis dėlto Vokietijos vyriausybė tvirtina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamomis teisės nuostatomis reglamentuojama ne paslauga, bet gyvenamųjų patalpų naudojimo paskirties pakeitimas, todėl šios teisės nuostatos gali būti taikomos, be kita ko, tokiam pakeitimui benamių ar pabėgėlių apgyvendinimo tikslais, nors tokia neekonominio pobūdžio veikla aiškiai nepatenka į Direktyvos 2006/123 taikymo sritį pagal jos 2 straipsnio 2 dalies j punktą, siejamą su jos 27 konstatuojamąja dalimi.

38

Vis dėlto tokia galimybė, kurios nenurodė ir nepatvirtino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ar Prancūzijos vyriausybė, yra ne tik hipotetinė, kaip savo išvados 42 punkte pažymėjo generalinis advokatas, bet ir pati savaime negali iš Direktyvos 2006/123 taikymo srities pašalinti teisės nuostatų, kaip antai nagrinėjamų pagrindinėje byloje, taikomų veiklai, kurios kvalifikavimas kaip „paslaugos“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 4 straipsnio 1 punktą, yra patvirtintas, kaip pažymėta šio sprendimo 34 punkte.

39

Iš tiesų vien tai, kad nacionalinės teisės nuostatos taikomos teisei vykdyti veiklą ar jos vykdymui, kai ši veikla nepatenka į Direktyvos 2006/123 taikymo sritį, kaip antai veikla, nurodyta šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies j punkte, negali reikšti, kad šios teisės nuostatos nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį, nors jomis reglamentuojamos kitos veiklos rūšys, kurių neapima viena iš minėtos direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje numatytų išimčių, antraip būtų pakenkta šios direktyvos veiksmingumui ir paneigtas jos 1 ir 7 konstatuojamosiose dalyse nurodytas tikslas sukurti vidaus sienų neturinčią erdvę, kurioje užtikrinamas laisvas labai įvairių paslaugų judėjimas.

40

Galiausiai dėl to, ar tokios teisės nuostatos vis dėlto patenka į Direktyvos 2006/123, aiškinamos atsižvelgiant į jos 9 konstatuojamąją dalį, taikymo sritį, ar ne, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, jog atsižvelgiant į tą konstatuojamąją dalį, pagal kurią į šią taikymo sritį nepatenka, be kita ko, „reikalavima[i], <…> pavyzdžiui, <…> žemės naudojimo [teritorijų planavimo ir vystymo] taisyklė[s], miesto ir kaimo planavim[as]“, minėta direktyva netaikoma reikalavimams, kurių negalima laikyti teikėjų įsisteigimo laisvės valstybėse narėse ir laisvo paslaugų judėjimo tarp valstybių narių apribojimais, nes jie konkrečiai nereglamentuoja teisės teikti paslaugas ar paslaugų teikimo veiklos ir neturi tam poveikio, bet vykdydami ekonominę veiklą teikėjai turi jų laikytis kaip ir asmenys, veikiantys savo vardu (šiuo klausimu žr. 2018 m. sausio 30 d. Sprendimo X ir Visser, C‑360/15 ir C‑31/16, EU:C:2018:44, 123 punktą).

41

Darytina išvada, kad į Direktyvos 2006/123 taikymo sritį patenka tik administraciniai formalumai, reikalavimai, taigi, ir valstybių narių teisės nuostatos, kuriose konkrečiai reglamentuojama teisė teikti paslaugą ar užsiimti tam tikros kategorijos paslaugomis ir šių paslaugų teikimo veikla, kaip šios paslaugos suprantamos pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalį, siejamą su minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 punktu.

42

Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad nors pagrindinėje byloje nagrinėjamomis teisės nuostatomis siekiama užtikrinti pakankamą būstų, skirtų ilgalaikei nuomai už prieinamą kainą, pasiūlą, todėl jie gali būti laikomi patenkančiais į teritorijų planavimo ar vystymo sritį, ypač miesto teritorijų planavimo sritį, vis dėlto jos taikomos ne visiems asmenims vienodai, bet konkrečiai tiems, kurie ketina teikti tam tikrų rūšių paslaugas, kaip antai susijusias su gyvenamųjų patalpų su baldais nuoma, teikiama pakartotinai ir trumpais laikotarpiais nenuolatiniams klientams, kurie šiose patalpose nuolat negyvena (pagal analogiją žr. 2018 m. sausio 30 d. Sprendimo X ir Visser, C‑360/15 ir C‑31/16, EU:C:2018:44, 124 punktą).

43

Kaip matyti iš sprendimų dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą ir Statybos ir būsto kodekso L. 631-7 ir L. 631-7-1 A straipsnių, minėtos teisės nuostatos netaikomos, be kita ko, nekilnojamojo turto be baldų nuomai už užmokestį, taip pat – laikotarpiu, kurio bendra trukmė per metus trumpesnė nei 4 mėnesiai – nekilnojamojo turto su baldais, kuris yra pagrindinė nuomotojo gyvenamoji vieta, nuomai už užmokestį.

44

Tad kadangi minėtose teisės nuostatose reglamentuojama teisė užsiimti tam tikromis konkrečiomis nekilnojamojo turto nuomos veiklos formomis ir šios veiklos vykdymas, jos nėra teisės nuostatos, vienodai taikomos teritorijų planavimo ar vystymo arba miesto ir kaimo planavimo srityje, taigi negali nepatekti į Direktyvos 2006/123 taikymo sritį.

45

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2006/123 1 ir 2 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad ši direktyva taikoma valstybės narės teisės nuostatoms, susijusioms su gyvenamųjų patalpų su baldais nuomos už užmokestį, teikiamos pakartotinai ir trumpais laikotarpiais, komerciniais ar nekomerciniais tikslais nenuolatiniams klientams, kurie šiose patalpose nuolat negyvena, veikla.

Dėl antrojo klausimo

46

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2006/123 4 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nacionalinės teisės nuostatos, kuriose reikalaujama išankstinio leidimo vykdyti tam tikrą gyvenamųjų patalpų nuomos veiklą, yra „leidimų išdavimo tvarka“, kaip ši sąvoka suprantama pagal šio straipsnio 6 punktą, ar „reikalavimas“, kaip ši sąvoka suprantama pagal minėto straipsnio 7 punktą.

47

Direktyvos 2006/123 4 straipsnio 6 punkte „leidimų išdavimo tvarka“ apibrėžiama kaip bet kokia procedūra, pagal kurią faktiškai reikalaujama, kad teikėjas arba gavėjas imtųsi priemonių gauti formaliam arba numanomam kompetentingos institucijos sprendimui dėl teisės teikti paslaugas ar vykdyti paslaugų teikimo veiklą.

48

Šios direktyvos 4 straipsnio 7 punkte sąvoka „reikalavimas“ apibrėžiama kaip bet koks įpareigojimas, draudimas, sąlyga ar apribojimas, numatytas valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose arba pagal teismų praktiką, administracinę praktiką ar profesinių įstaigų taisykles, arba profesinių asociacijų ar kitų profesinių organizacijų kolektyvines taisykles, priimtas šioms naudojantis teisiniu savarankiškumu.

49

Taigi „leidimų išdavimo tvarka“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2006/123 4 straipsnio 6 punktą, skiriasi nuo „reikalavimo“, kaip jis suprantamas pagal šios direktyvos 4 straipsnio 7 punktą, nes reiškia paslaugos teikėjo veiksmus ir oficialų aktą, kuriuo kompetentingos institucijos leidžia šio paslaugų teikėjo veiklą (šiuo klausimu žr. 2018 m. sausio 30 d. Sprendimo X ir Visser, C‑360/15 ir C‑31/16, EU:C:2018:44, 115 punktą).

50

Nagrinėjamu atveju iš kartu aiškinamų Statybos ir būsto kodekso L. 631‑7 ir L. 631‑7‑1 straipsnių matyti, kad asmenys, kuriems priklauso daugiau nei 200000 gyventojų turinčioje savivaldybėje esančios patalpos, pageidaujantys jas nuomoti su baldais, pakartotinai ir trumpais laikotarpiais nenuolatiniams klientams, kurie šiose patalpose nuolat negyvena, iš principo turi gauti išankstinį leidimą pakeisti paskirtį, išduodamą šių patalpų buvimo vietos savivaldybės mero, o to nepadarius, grėstų šio kodekso L. 651-2 straipsnyje numatytos sankcijos; tokio leidimo išdavimui gali būti taikoma kompensacijos sąlyga, kad papildomai ir tuo pat metu į gyvenamąsias patalpas būtų pertvarkytos kitos paskirties patalpos.

51

Taigi tokiomis teisės nuostatomis reikalaujama, kad asmenys, norintys teikti tokią nekilnojamojo turto nuomos paslaugą, laikytųsi procedūros, pagal kurią jie įpareigojami imtis veiksmų kompetentingoje institucijoje, kad ši išduotų oficialų aktą, leidžiantį jiems pradėti ir vykdyti šią paslaugų teikimo veiklą.

52

Vadinasi, juos reikia laikyti nustatančiais „leidimų išdavimo tvarką“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2006/123 4 straipsnio 6 punktą, kuri turi atitikti šios direktyvos III skyriaus 1 skirsnyje nustatytus reikalavimus (pagal analogiją žr. 2019 m. liepos 4 d. Sprendimo Kirschstein, C‑393/17, EU:C:2019:563, 64 punktą), o ne „reikalavimu“, kaip jis suprantamas pagal minėtos direktyvos 4 straipsnio 7 punktą.

53

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2006/123 4 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias reikalaujama išankstinio leidimo vykdyti tam tikrą gyvenamųjų patalpų nuomos veiklą, yra „leidimų išdavimo tvarka“, kaip ši sąvoka suprantama pagal šio straipsnio 6 punktą.

Dėl trečiojo–šeštojo klausimų

Pirminės pastabos

54

Trečiuoju–šeštuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2006/123 III skyriaus 1 skirsnis, būtent šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalies b punktas ir 10 straipsnio 2 dalies d–g punktai, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, kuriose, motyvuojant siekiu užtikrinti pakankamą ilgalaikei nuomai už prieinamą kainą skirto būsto pasiūlą, tam tikrai gyvenamųjų patalpų su baldais nuomos už užmokestį, teikiamos pakartotinai ir trumpais laikotarpiais nenuolatiniams klientams, kurie šiose patalpose nuolat negyvena, veiklai yra nustatyta išankstinių leidimų išdavimo tvarka, taikoma tam tikrose savivaldybėse, kurių vietos valdžios institucijos, remdamosi šiomis teisės nuostatomis, nustato šioje tvarkoje numatytų leidimų išdavimo sąlygas, prireikus šių leidimų išdavimui nustatydamos kompensacinę prievolę, kad papildomai ir tuo pat metu į gyvenamąsias patalpas būtų pertvarkytos kitos paskirties patalpos.

55

Šiuo klausimu, pirma, reikia pažymėti, kaip tai padarė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir generalinis advokatas savo išvados 70 punkte, kad pagrindinės bylos aplinkybėms yra taikomas Direktyvos 2006/123 III skyrius, visų pirma jo 1 skirsnis.

56

Iš tiesų pagal suformuotą jurisprudenciją šis skyrius taikomas net visiškai vidaus situacijoms, t. y. toms, kurių visos reikšmingos aplinkybės susijusios tik su viena valstybe nare (2018 m. sausio 30 d. Sprendimo X ir Visser, C‑360/15 ir C‑31/16, EU:C:2018:44, 110 punktas; 2019 m. liepos 4 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑377/17, EU:C:2019:562, 58 punktas ir 2019 m. liepos 4 d. Sprendimo Kirschstein, C‑393/17, EU:C:2019:563, 24 punktas).

57

Antra, iš Direktyvos 2006/123 III skyriaus 1 skirsnio matyti, jog tam, kad nacionalinė leidimų išdavimo tvarka atitiktų jame numatytus reikalavimus, be kita ko, reikia, kad tokia tvarka, ribojanti laisvę teikti atitinkamą paslaugą, atitiktų šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, t. y. būtų nediskriminacinė, pateisinama privalomuoju bendrojo intereso pagrindu ir proporcinga, taip pat, kad šioje tvarkoje numatyti leidimų išdavimo kriterijai atitiktų minėtos direktyvos 10 straipsnio 2 dalį, t. y. kad jie būtų nediskriminaciniai, pateisinami privalomuoju bendrojo intereso pagrindu, proporcingi šiam bendrojo intereso tikslui, aiškūs ir nedviprasmiški, objektyvūs, iš anksto viešai skelbiami, skaidrūs ir prieinami susipažinti.

58

Iš to matyti, kad vertinant valstybės narės teisės nuostatų, kuriomis nustatoma tokia leidimų išdavimo tvarka, atitiktį pirmesniame punkte nurodytiems dviem straipsniams, kuriuose nustatyti aiškūs, tikslūs ir besąlygiški įpareigojimai, suteikiantys šiems straipsniams tiesioginį poveikį (pagal analogiją dėl Direktyvos 2006/123 15 straipsnio žr. 2018 m. sausio 30 d. Sprendimo X ir Visser, C‑360/15 ir C‑31/16, EU:C:2018:44, 130 punktą), pirmiausia reikia atskirai ir paeiliui įvertinti paties šios tvarkos nustatymo principo, paskui joje numatytų leidimų išdavimo kriterijų pagrįstumą.

59

Kalbant apie valstybės narės teisės nuostatas, kuriomis nacionalinės teisės aktų leidėjas paveda tam tikroms vietos valdžios institucijoms įgyvendinti „leidimų išdavimo tvarką“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2006/123 4 straipsnio 6 punktą, ir nustatyti šioje tvarkoje numatytų leidimų išdavimo sąlygas, pažymėtina, kad nacionaliniai teismai turi, pirma, įvertinti, ar nacionalinės teisės aktų leidėjo naudojimasis tokia priemone atitinka šios direktyvos 9 straipsnį, ir, antra, patikrinti, ar šio teisės aktų leidėjo numatyti kriterijai, pagal kuriuos vietos valdžios institucijos suteikia šiuos leidimus, ir vietos valdžios institucijų, kurių priemonės yra ginčijamos, atliekamas šių kriterijų faktinis taikymas atitinka minėtos direktyvos 10 straipsnį.

60

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, kaip reikia aiškinti Direktyvos 2006/123 9 straipsnį ir 10 straipsnio 2 dalį atsižvelgiant ne į Paryžiaus miesto priimtus teisės aktus, o tik į nacionalinės teisės normas, įtvirtintas Statybos ir būsto kodekso L. 631-7 ir L. 631-7-1 straipsniuose, pagal kuriuos tam tikros vietos valdžios institucijos įpareigojamos patvirtinti leidimų vykdyti atitinkamų paslaugų teikimo veiklą išdavimo tvarką ir kuriuose apibrėžtos šioje tvarkoje numatytų leidimų, kuriuos išduoda šios institucijos, išdavimo sąlygos.

61

Taigi, atsižvelgiant į šias aplinkybes, reikia atsakyti, pirma, į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus, susijusius su nacionalinės teisės nuostatų, pagal kurias tam tikros vietos valdžios institucijos įpareigojamos įgyvendinti atitinkamų paslaugų teikimo veiklos išankstinių leidimų išdavimo tvarką, atitiktimi Direktyvos 2006/123 9 straipsniui, ir, antra, į penktąjį ir šeštąjį klausimus, susijusius su tokiose teisės nuostatose numatytų kriterijų, pagal kuriuos nustatomos šioje tvarkoje numatytų leidimų, išduodamų šios vietos valdžios institucijų, išdavimo sąlygos, atitiktimi šios direktyvos 10 straipsniui.

Dėl trečiojo ir ketvirtojo klausimų

62

Trečiuoju ir ketvirtuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2006/123 9 straipsnio 1 dalies b ir c punktai turi būti aiškinami taip, kad nacionalinės teisės nuostatos, kuriose, motyvuojant siekiu užtikrinti pakankamą ilgalaikei nuomai už prieinamą kainą skirto būsto pasiūlą, tam tikrai gyvenamųjų patalpų su baldais nuomos už užmokestį, teikiamos pakartotinai ir trumpais laikotarpiais nenuolatiniams klientams, kurie šiose patalpose nuolat negyvena, veiklai yra nustatoma išankstinių leidimų išdavimo tvarka, taikoma tam tikrose savivaldybėse, kuriose ypač išaugusi įtampa nuomos kainų srityje, yra pateisinami privalomuoju bendrojo intereso pagrindu, susijusiu su kova prieš nuomai skirtų būstų trūkumą, ir proporcingi siekiamam tikslui.

63

Pagal Direktyvos 2006/123 9 straipsnio 1 dalį valstybės narės gali nustatyti leidimų išdavimo tvarką teisei teikti paslaugas ar paslaugų teikimo veiklai tik su sąlyga, kad ta tvarka nediskriminuoja atitinkamo paslaugų teikėjo, be to, ji pateisinama privalomuoju bendrojo intereso pagrindu ir galiausiai šia tvarka siekiamo tikslo negalima pasiekti mažiau ribojančia priemone, visų pirma todėl, kad a posteriori tikrinimas būtų atliekamas per vėlai, kad būtų tikrai veiksmingas.

64

Pirmiausia reikia pažymėti, kad trečiasis ir ketvirtasis klausimai susiję tik su antrąja ir trečiąja sąlygomis, numatytomis Direktyvos 2006/123 9 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose.

65

Pirma, kalbant apie minėto 9 straipsnio 1 dalies b punkte numatytą sąlygą, iš prašymų priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Statybos ir būsto kodekso L. 631-7 straipsniu siekiama nustatyti kovos su nuomai skirto būsto trūkumu priemonę, kuria būtų galima imtis priemonių dėl pablogėjusių prieigos prie būsto sąlygų ir padidėjusios įtampos nekilnojamojo turto rinkoje, visų pirma reguliuojant rinkos veikimo sutrikimus, apsaugoti savininkus ir nuomininkus ir padidinti būstų pasiūlą teritorijų pusiausvyrą išsaugančiomis sąlygomis, nes būstas yra viena iš būtiniausių prekių, o teisė į tinkamą būstą yra tikslas, ginamas pagal Prancūzijos Konstituciją.

66

Tikslas, kurio siekiama šiomis nacionalinės teisės nuostatomis, yra privalomasis bendrojo intereso pagrindas, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę, būtent Direktyvą 2006/123.

67

Iš tiesų Direktyvos 2006/123 4 straipsnio 8 punkte numatyta, kad privalomieji bendrojo intereso pagrindai, kuriais valstybės narės turi teisę remtis, yra pagrindai, pripažinti tokiais Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, įskaitant, be kita ko, pateisinimus, susijusius su miesto aplinkos apsauga (2018 m. sausio 30 d. Sprendimo X ir Visser, C‑360/15 ir C‑31/16, EU:C:2018:44, 135 punktas), ir socialinės politikos tikslus.

68

Be to, Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, kad su socialinio būsto politika susiję reikalavimai, kuriais siekiama kovoti su įtampa nekilnojamojo turto rinkoje, ypač kai konkrečioje rinkoje yra struktūrinis būsto trūkumas ir labai didelis gyventojų tankis, gali būti privalomieji bendrojo intereso pagrindai (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2009 m. spalio 1 d. Sprendimo Woningstichting Sint Servatius, C‑567/07, EU:C:2009:593, 30 punktą ir 2013 m. gegužės 8 d. Sprendimo Libert ir kt., C‑197/11 ir C‑203/11, EU:C:2013:288, 5052 punktus).

69

Taigi, atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktą informaciją, taip pat į Prancūzijos vyriausybės Teisingumo Teismui perduotą ir Paryžiaus miesto patvirtintą tyrimą, iš kurio matyti, kad patalpų su baldais trumpalaikės nuomos veikla turi reikšmingą infliacinį poveikį nuomos lygiui, visų pirma Paryžiuje, taip pat kituose Prancūzijos miestuose, ypač kai ją vykdo nuomotojai, siūlantys nuomoti du ar daugiau nedalijamų būstų arba vieną nedalijamą būstą daugiau nei 120 dienų per metus, reikia konstatuoti, kad tokios teisės nuostatos, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, yra pateisinamos privalomuoju bendrojo intereso pagrindu.

70

Antra, kalbant apie Direktyvos 2006/123 9 straipsnio 1 dalies c punkte numatytą sąlygą, pažymėtina, kad kartu aiškinami Statybos ir būsto kodekso L. 631‑7 ir L. 631-7-1 straipsniai iš esmės rodo, kad Prancūzijos savivaldybėse, turinčiose daugiau nei 200000 gyventojų, taip pat trijuose greta Paryžiaus esančiuose departamentuose norint užsiimti gyvenamųjų patalpų su baldais nuoma, teikiama pakartotinai ir trumpais laikotarpiais nenuolatiniams klientams, kurie šiose patalpose nuolat negyvena, reikia savivaldybės, kurioje yra atitinkamas pastatas, mero išduoto leidimo pakeisti paskirtį, jeigu nenumatyta išimčių.

71

Visų pirma tokios nacionalinės teisės nuostatos iš esmės apsiriboja konkrečia gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto nuomos veikla.

72

Be to, atsižvelgiant į Statybos ir būsto kodekso L. 631-7-1 A straipsnį, minėtų teisės nuostatų taikymo sritis neapima būsto, kuris yra nuomotojo pagrindinė gyvenamoji vieta, nes šio būsto nuoma neturi pasekmių ilgalaikės nuomos rinkai – šiam nuomotojui nereikia savo pagrindinės gyvenamosios vietos perkelti į kitą būstą.

73

Taip pat šiose teisės nuostatose įtvirtinama leidimų išdavimo tvarka, kuri yra ne visuotinio taikymo, bet ribotos geografinės apimties, skirta nedideliam skaičiui tankiai apgyvendintų savivaldybių, kuriose, kaip matyti iš daugelio Prancūzijos vyriausybės Teisingumo Teismui pateiktų dokumentų, įskaitant šio sprendimo 69 punkte nurodytą tyrimą, yra išaugusi įtampa gyvenamosios paskirties patalpų nuomos rinkoje, plintant gyvenamųjų patalpų su baldais nuomai, teikiamai pakartotinai ir trumpais laikotarpiais nenuolatiniams klientams, kurie šiose patalpose nuolat negyvena.

74

Galiausiai, kaip savo rašytinėse pastabose teigia Paryžiaus miestas, taikant deklaravimo sistemą, kartu numačius sankcijas, negalima veiksmingai siekti tikslo kovoti su ilgalaikei nuomai skirtų būstų trūkumu. Iš tiesų, kadangi tokia sistema suteikia vietos valdžios institucijoms teisę imtis veiksmų tik a posteriori, ji neleidžia nedelsiant ir veiksmingai sustabdyti greitų pokyčių, dėl kurių atsiranda trūkumas.

75

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2006/123 9 straipsnio 1 dalies b ir c punktai turi būti aiškinami taip, kad nacionalinės teisės nuostatos, kuriose, motyvuojant siekiu užtikrinti pakankamą ilgalaikei nuomai už prieinamą kainą skirto būsto pasiūlą, tam tikrai gyvenamųjų patalpų su baldais nuomos už užmokestį, teikiamos pakartotinai ir trumpais laikotarpiais nenuolatiniams klientams, kurie šiose patalpose nuolat negyvena, veiklai yra nustatoma išankstinių leidimų išdavimo tvarka, taikoma tam tikrose savivaldybėse, kuriose ypač išaugusi įtampa nuomos kainų srityje, yra pateisinamos privalomuoju bendrojo intereso pagrindu, susijusiu su kova prieš nuomai skirtų būstų trūkumą, ir proporcingos siekiamam tikslui, nes jo negalima pasiekti taikant mažiau ribojančią priemonę, visų pirma todėl, kad a posteriori tikrinimas būtų atliekamas per vėlai, kad būtų tikrai veiksmingas.

Dėl penktojo ir šeštojo klausimų

76

Penktuoju ir šeštuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2006/123 10 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose įtvirtinta tvarka, kad reikia gauti išankstinį leidimą norint vykdyti tam tikrą gyvenamųjų patalpų su baldais nuomos už užmokestį veiklą, kai ši tvarka grindžiama kriterijais, susijusiais su tuo, kad aptariamos patalpos nuomojamos „pakartotinai ir trumpais laikotarpiais nenuolatiniams klientams, kurie šiose patalpose nuolat negyvena“, ir pagal šią tvarką suteikiami įgaliojimai vietos valdžios institucijoms remiantis šiomis teisės nuostatomis nustatyti šioje tvarkoje numatytų leidimų išdavimo sąlygas atsižvelgiant į socialinės įvairovės tikslus ir gyvenamųjų patalpų rinkos ypatybes, taip pat būtinybę nepadidinti būstų stygiaus, prireikus šių leidimų išdavimui nustatant kompensacinę prievolę, kad papildomai ir tuo pat metu į gyvenamąsias patalpas būtų pertvarkytos kitos paskirties patalpos.

77

Pagal Direktyvos 2006/123 10 straipsnio 1 dalį šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje numatyta leidimų išdavimo tvarka grindžiama kriterijais, kurie neleidžia kompetentingoms institucijoms savavališkai naudotis vertinimo įgaliojimais. Pagal minėtos direktyvos 10 straipsnio 2 dalį šie kriterijai, be kita ko, turi būti pateisinami privalomuoju bendrojo intereso pagrindu, proporcingi šiam bendrojo intereso tikslui, aiškūs ir nedviprasmiški, objektyvūs, iš anksto viešai skelbiami, skaidrūs ir prieinami susipažinti.

78

Šiuo klausimu reikia priminti, kad nors galiausiai būtent nacionalinis teismas, vienintelis atsakingas už faktinių aplinkybių vertinimą ir nacionalinės teisės aktų išaiškinimą, turi nustatyti, ar nagrinėjamu atveju šie reikalavimai yra įvykdyti, Teisingumo Teismas, turintis naudingai atsakyti nacionaliniam teismui, kad šis galėtų priimti sprendimą, yra kompetentingas pateikti gaires, grindžiamas pagrindinės bylos medžiaga ir rašytinėmis bei žodinėmis pastabomis, kurios jam buvo pateiktos (šiuo klausimu žr. 2018 m. kovo 6 d. Sprendimo SEGRO ir Horváth, C‑52/16 ir C‑113/16, EU:C:2018:157, 79 punktą).

79

Atsižvelgiant į tai ir, pirma, kalbant apie Direktyvos 2006/123 10 straipsnio 2 dalies b punkte numatytą reikalavimą, susijusį su leidimų išdavimo kriterijų pateisinimu privalomuoju bendrojo intereso pagrindu, reikia pažymėti, kad jeigu šiais kriterijais yra formuluojamos leidimų, numatytų nacionaliniu lygmeniu priimtoje tvarkoje, pateisinamoje šiuo pagrindu, išdavimo sąlygų nustatymo vietos lygmeniu taisyklės, tuomet, kaip matyti iš šio sprendimo 65–69 punktų, teisės nuostatose, nurodytose šio sprendimo 76 straipsnyje, nustatyti kriterijai iš principo turi būti laikomi pateisinamais tuo pačiu pagrindu.

80

Taip visų pirma turi būti tuo atveju, kai, kaip Statybos ir būsto kodekso L. 631‑7‑1 straipsnyje, nacionalinės teisės aktų leidėjas, pabrėždamas socialinės įvairovės tikslą ir būtinybę jo įgyvendinimo tikslais atsižvelgti į gyvenamųjų patalpų rinkos ypatybes bei tikslą nepadidinti būstų trūkumo, pasirūpino, kad vietos valdžios institucijos būtų įpareigotos paisyti tokio pagrindo, konkrečiai įgyvendindamos nacionalinės teisės aktus.

81

Antra, kalbant apie Direktyvos 2006/123 10 straipsnio 2 dalies c punkte numatytą proporcingumo reikalavimą, pažymėtina, kad iš sprendimų dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, paaiškintų sutampančiomis šalių ir kitų šiame procese dalyvaujančių suinteresuotųjų asmenų rašytinėmis pastabomis, matyti, kad ginčas iš esmės susijęs su Statybos ir būsto kodekso L. 631-7-1 straipsnyje atitinkamoms Prancūzijos savivaldybėms pripažinta teise kartu su šio kodekso L. 631-7 straipsnyje numatytu išankstinio leidimo reikalavimu taikyti kompensacinę prievolę, kad papildomai ir tuo pat metu į gyvenamąsias patalpas būtų pertvarkytos kitos paskirties patalpos, kurių dydį nustato savivaldybės taryba.

82

Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad tokios teisės nuostatos yra tinkamos užtikrinti, kad jose nustatyta leidimų išdavimo tvarka atitiktų konkrečias kiekvienos atitinkamos savivaldybės aplinkybes, kurias vietos valdžios institucijos žino geriausiai.

83

Iš tiesų tokiomis nuostatomis šioms vietos valdžios institucijoms suteikiama kompetencija nustatyti šioje tvarkoje numatytų leidimų išdavimo sąlygas. Konkrečiai kalbant, pagal Statybos ir būsto kodekso L. 631-7-1 straipsnį joms leidžiama, bet jos neįpareigojamos, išankstinio leidimo išdavimą susieti su kompensacine prievole, numatant, viena vertus, kad vietos valdžios institucijos, nusprendusios nustatyti tokią prievolę, užtikrina griežtą jos atitiktį ne visos atitinkamos savivaldybės, bet kiekvieno kvartalo ar prireikus rajono situacijai, ir, kita vertus, kad šios kompensacijos apimtis nustatoma atsižvelgiant į socialinės įvairovės tikslą, visų pirma į gyvenamųjų patalpų rinkos ypatybes ir būtinybę nepadidinti būstų stygiaus.

84

Kaip savo išvados 133 punkte pažymėjo generalinis advokatas, tokia kompensacinė prievolė, kurią pagal minėtas nacionalinės teisės nuostatas gali taikyti savivaldybės, patiriančios didelę įtampą nekilnojamojo turto rinkoje, labai padidėjus nekilnojamojo turto, skirto gyvenamųjų patalpų su baldais nuomai nenuolatiniams klientams, plotui ir dėl to susidarius nepalankioms sąlygoms ilgalaikei gyvenamųjų patalpų nuomai klientams, kurie tokiose patalpose nustato savo gyvenamąją vietą, iš principo yra tinkama priemonė siekti apgyvendinimo socialinės įvairovės savivaldybės teritorijoje, pakankamos būstų pasiūlos ir prieinamų nuomos kainų palaikymo tikslų.

85

Taip yra, be kita ko, tuo atveju, kai atitinkama kompensacinė prievolė padeda išlaikyti bent jau pastovų gyvenamosios paskirties patalpų plotą ilgalaikės nuomos rinkoje ir dėl to padeda siekti tikslo palaikyti prieinamas kainas joje, kovojant su nuomos kainų infliacija, kaip per Teisingumo Teismo posėdį nurodė Prancūzijos vyriausybė.

86

Vis dėlto nacionalinės teisės nuostatomis atitinkamoms vietos valdžios institucijoms suteikta teisė, be šiose teisės nuostatose numatytos išankstinio leidimo tvarkos, taikyti tokią kompensacinę prievolę, kaip nurodyta šio sprendimo 81 punkte, neturi viršyti to, kas būtina minėtam tikslui pasiekti.

87

Atlikdamas šį vertinimą nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visą turimą informaciją, pirmiausia turi patikrinti, ar ši teisė iš tiesų tinkama kovoti su šiose teritorijose nustatytu ilgalaikei nuomai skirto būsto trūkumu.

88

Šiuo klausimu ypač svarbūs tyrimai ar kita objektyvi analizė, iš kurių matyti, kad kompensacinė prievolė leidžia vietos valdžios institucijoms reaguoti į situaciją, kai gyvenamojo būsto paklausa priimtinomis ekonominėmis sąlygomis negali būti patenkinta, be kita ko, dėl plintančios gyvenamųjų patalpų su baldais nuomos, teikiamos pakartotinai ir trumpais laikotarpiais nenuolatiniams klientams, kurie šiose patalpose nuolat negyvena.

89

Be to, nacionalinis teismas turi įsitikinti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamose nacionalinės teisės nuostatose pripažinta atitinkamų vietos valdžios institucijų teisė nustatyti kompensacinės prievolės, kurią jos renkasi taikyti, apimtį ne tik atitinka susijusių savivaldybių nuomos rinkos situaciją, bet ir yra suderinama su gyvenamųjų patalpų su baldais nuomos, teikiamos pakartotinai ir trumpais laikotarpiais nenuolatiniams klientams, kurie šiose patalpose nuolat negyvena, veikla.

90

Pirma, kalbant apie šios apimties adekvatumą atitinkamų savivaldybių nuomos rinkos situacijai, pažymėtina, kad ši teisė yra rimtas pagrindinėje byloje nagrinėjamomis nacionalinės teisės nuostatomis leidžiamos kompensacinės prievolės tinkamumo požymis, su sąlyga, kad naudojantis šia teise atsižvelgiama į objektyvius situacijos atitinkamose teritorijose skirtumus, taigi galima atsižvelgti į kiekvienos savivaldybės ar net kiekvieno jos kvartalo ar rajono ypatumus.

91

Antra, kalbant apie tokios leidžiamos kompensacinės prievolės apimties suderinamumą su gyvenamųjų patalpų su baldais nuomos, teikiamos pakartotinai ir trumpais laikotarpiais nenuolatiniams klientams, kurie šiose patalpose nuolat negyvena, veikla, svarbu, kad vertinimas būtų atliekamas, be kita ko, atsižvelgiant į bendrai nustatytą pernelyg didelį šios veiklos pelningumą, palyginti su gyvenamajam būstui skirtų patalpų nuoma.

92

Be to, reikia pažymėti, kad kompensacinė prievolė, kurią atitinkama vietos valdžios institucija nusprendžia nustatyti, paprastai iš nuomai skirto turto savininko neatima galimybės iš šio turto gauti pajamų, nes iš principo jis turi teisę šį turtą nuomoti ne kaip gyvenamąsias patalpas su baldais nenuolatiniams klientams, bet kaip patalpas klientams, kurie jose nustato savo gyvenamąją vietą; ši veikla išties ne tokia pelninga, tačiau jai netaikoma ši prievolė.

93

Galiausiai nacionalinis teismas turi atsižvelgti į praktines sąlygas, leidžiančias įvykdyti kompensacinę prievolę atitinkamoje vietovėje.

94

Konkrečiai kalbant, jis turi atsižvelgti į tai, kad ši prievolė gali būti įvykdyta ne tik pertvarkant kitas atitinkamo asmens turimas kitokios paskirties patalpas į gyvenamąsias, bet ir taikant kitus kompensavimo mechanizmus, pavyzdžiui, kai tas asmuo įsigyja teisių iš kitų savininkų, prisidėdamas prie ilgalaikio būsto fondo išlaikymo. Vis dėlto šie mechanizmai turi atitikti pagrįstas, skaidrias ir viešai prieinamas rinkos sąlygas.

95

Trečia, kalbant apie aiškumo, nedviprasmiškumo ir objektyvumo reikalavimus, numatytus Direktyvos 2006/123 10 straipsnio 2 dalies d ir e punktuose ir nurodytus penktajame ir šeštajame prejudiciniuose klausimuose, iš sprendimų dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą ir ginčų Teisingumo Teisme matyti, kad Cali Apartments ir HX iš esmės priekaištauja dėl to, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos grindžiamos dviprasmiška ir sunkiai suprantama Statybos ir būsto kodekso L. 631-7 straipsnyje vartojama sąvoka „gyvenamųjų patalpų su baldais nuoma, teikiama pakartotinai ir trumpais laikotarpiais nenuolatiniams klientams, kurie šiose patalpose nuolat negyvena“.

96

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau turėjo progą patikslinti, kad Direktyvos 2006/123 10 straipsnio 2 dalies d punkte įtvirtinti aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimai reiškia, kad leidimų išdavimo sąlygos turi būti visiems lengvai suprantamos ir jose neturi būti jokių dviprasmiškų formuluočių (2018 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Van Gennip ir kt., C‑137/17, EU:C:2018:771, 85 punktas). Dėl šios direktyvos 10 straipsnio 2 dalies e punkte įtvirtinto objektyvumo reikalavimo pažymėtina, kad juo siekiama, kad prašymai išduoti leidimą būtų vertinami atsižvelgiant į tai, kas juose pačiuose išdėstyta, siekiant atitinkamoms šalims užtikrinti, kad jų prašymai bus nagrinėjami objektyviai ir nešališkai, kaip, be kita ko, reikalaujama pagal minėtos direktyvos 13 straipsnio 1 dalį (pagal analogiją žr. 1999 m. birželio 1 d. Sprendimo Konle, C‑302/97, EU:C:1999:271, 44 punktą).

97

Be to, svarbu pažymėti, kad Direktyvos 2006/123 10 straipsnio 7 dalyje, taip pat 59 ir 60 konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad šia direktyva, visų pirma jos 10 straipsniu, neginčijamas valstybės narės institucijų, kompetentingų išduoti leidimus, kompetencijos padalijimas vietos ar regioniniu lygiu.

98

Taigi, kalbant apie nacionalinės teisės nuostatas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriose nustatyta išankstinių leidimų išdavimo tvarka, taikoma kai kuriose savivaldybėse „gyvenamųjų patalpų su baldais nuomai, teikiamai pakartotinai ir trumpais laikotarpiais nenuolatiniams klientams, kurie šiose patalpose nuolat negyvena“, suteikiant atitinkamoms vietos valdžios institucijoms įgaliojimus nustatyti reikalaujamo leidimo išdavimo sąlygas, numatyti kompensacinę prievolę ir nustatyti šios galimos prievolės apimtį, be kita ko, atsižvelgiant į gyvenamųjų patalpų rinkos ypatybes ir būtinybę nepadidinti būstų stygiaus, pažymėtina, jog tai, kad ši sąvoka nėra apibrėžta šiose nacionalinės teisės nuostatose, be kita ko, nustatant ribines vertes, savaime nėra aplinkybė, galinti įrodyti, kad nesilaikyta aiškumo, nedviprasmiškumo ir objektyvumo reikalavimų, įtvirtintų Direktyvos 2006/123 10 straipsnio 2 dalies d ir e punktuose.

99

Vis dėlto taikant šią nuostatą svarbu patikrinti, ar, nesant pakankamai nuorodų nacionalinės teisės nuostatose, atitinkamos vietos valdžios institucijos aiškiai, nedviprasmiškai ir objektyviai paaiškino aptariamos sąvokos elementus, todėl šios sąvokos samprata nepalieka vietos abejonėms dėl šių vietos valdžios institucijų taip nustatytų sąlygų ir prievolių taikymo srities ir šios institucijos negali savavališkai taikyti šios sąvokos.

100

Toks patikrinimas yra esminis, ypač atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamos sąvokos aiškumo klausimas kyla vykstant procesui, kuriam reikia taikyti bendrąjį Sąjungos teisės principą nullum crimen, nulla poena sine lege (2007 m. gegužės 3 d. Sprendimo Advocaten voor de Wereld, C‑303/05, EU:C:2007:261, 49 punktas).

101

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui taip pat kyla klausimas dėl pakankamo Statybos ir būsto kodekso L. 631-7-1 straipsnio aiškumo ir objektyvumo, kiek jame numatyta, kad sąlygos, kuriomis išduodami leidimai ir nustatomos kompensacijos pagal kvartalą ir prireikus pagal rajoną, parengiamos atsižvelgiant į socialinės įvairovės tikslus, visų pirma į gyvenamųjų patalpų rinkos ypatybes ir būtinybę nepadidinti būstų stygiaus.

102

Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad tai, jog nacionalinės teisės aktų leidėjas tik suformulavo pagal tvarką numatytų leidimų išdavimo sąlygų nustatymo vietos valdžios institucijoje taisykles, nurodydamas tikslus, į kuriuos ši institucija turi atsižvelgti, iš principo negali lemti išvados, kad šios sąlygos yra nepakankamai aiškios ir objektyvios, ypač jei nagrinėjamose nacionalinės teisės nuostatose nustatyti ne tik tikslai, kurių atitinkamos vietos valdžios institucijos turi siekti, bet ir objektyvūs elementai, į kuriuos atsižvelgdamos šios valdžios institucijos turi nustatyti šias išdavimo sąlygas.

103

Iš tiesų, su sąlyga, kad jas įvertins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tokio pobūdžio sąlygos yra pakankamai tikslios ir aiškios, taip pat leidžia išvengti bet kokios savivalės rizikos jas įgyvendinant.

104

Galiausiai, ketvirta, dėl Direktyvos 2006/123 10 straipsnio 2 dalies f ir g punktuose numatytų leidimų išdavimo sąlygų išankstinio viešo paskelbimo, skaidrumo ir prieinamumo susipažinti reikalavimų, nurodytų šeštajame prejudiciniame klausime, pažymėtina, kad iš sprendimų dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Cali Apartments ir HX priekaištauja, jog pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos neatitinka šių reikalavimų, nes šių leidimų išdavimo sąlygos ir kompensacijų apimtis nustatomos ne įstatymu, bet kiekvienos atitinkamos savivaldybės taryboje.

105

Vis dėlto atsižvelgiant į tai, kas nurodyta šio sprendimo 97 punkte, reikia šio sprendimo 98 punkte aprašytų teisės nuostatų atveju ir taikant Direktyvos 2006/123 10 straipsnio 2 dalies f ir g punktus patikrinti, ar bet kuris savininkas, pageidaujantis nuomoti gyvenamosios paskirties patalpas su baldais nenuolatiniams klientams, kuriose jie nuolat negyvena, gali prieš prisiimdamas įsipareigojimus, susijusius su aptariama nuomos veikla, išsamiai susipažinti su leidimo išdavimo sąlygomis ir galima kompensacine prievole, kurias numatė atitinkamos vietos valdžios institucijos.

106

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal Bendrojo savivaldos institucijų kodekso L. 2121-25 straipsnį savivaldybės tarybos posėdžių protokolai skelbiami merijoje ir atitinkamos savivaldybės interneto svetainėje.

107

Tokios paskelbimo priemonės pakanka, kad būtų įvykdyti Direktyvos 2006/123 10 straipsnio 2 dalies f ir g punktuose nustatyti išankstinio paskelbimo, skaidrumo ir prieinamumo susipažinti reikalavimai, jeigu ji veiksmingai leidžia bet kuriam suinteresuotajam asmeniui nedelsiant būti informuotam apie teisės nuostatų, galinčių turėti įtakos teisei teikti atitinkamą paslaugą ar jos teikimo veiklai, egzistavimą.

108

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į penktąjį ir šeštąjį klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2006/123 10 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose įtvirtinama tvarka, kad reikia gauti išankstinį leidimą, norint vykdyti tam tikrą gyvenamųjų patalpų su baldais nuomos už užmokestį veiklą, kai ši tvarka grindžiama kriterijais, susijusiais su tuo, kad aptariamos patalpos nuomojamos „pakartotinai ir trumpais laikotarpiais nenuolatiniams klientams, kurie šiose patalpose nuolat negyvena“, ir pagal šią tvarką suteikiami įgaliojimai vietos valdžios institucijoms remiantis šiomis teisės nuostatomis nustatyti šioje tvarkoje numatytų leidimų išdavimo sąlygas, atsižvelgiant į socialinės įvairovės tikslus ir gyvenamųjų patalpų rinkos ypatybes, taip pat būtinybę nepadidinti būstų stygiaus, prireikus šių leidimų išdavimui nustatant kompensacinę prievolę, kad papildomai ir tuo pat metu į gyvenamąsias patalpas būtų pertvarkytos kitos paskirties patalpos, jeigu šios išdavimo sąlygos atitinka šioje nuostatoje nustatytus reikalavimus ir ta prievolė gali būti įvykdyta skaidriomis ir prieinamomis susipažinti sąlygomis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

109

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

 

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

 

1.

2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje 1 ir 2 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad ši direktyva taikoma valstybės narės teisės nuostatoms, susijusioms su gyvenamųjų patalpų su baldais nuomos už užmokestį, teikiamos pakartotinai ir trumpais laikotarpiais, komerciniais ar nekomerciniais tikslais nenuolatiniams klientams, kurie šiose patalpose nuolat negyvena, veikla.

 

2.

Direktyvos 2006/123 4 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias reikalaujama išankstinio leidimo vykdyti tam tikrą gyvenamųjų patalpų nuomos veiklą, yra „leidimų išdavimo tvarka“, kaip ši sąvoka suprantama pagal šio straipsnio 6 punktą.

 

3.

Direktyvos 2006/123 9 straipsnio 1 dalies b ir c punktai turi būti aiškinami taip, kad nacionalinės teisės nuostatos, kuriose, motyvuojant siekiu užtikrinti pakankamą ilgalaikei nuomai už prieinamą kainą skirto būsto pasiūlą, tam tikrai gyvenamųjų patalpų su baldais nuomos už užmokestį, teikiamos pakartotinai ir trumpais laikotarpiais nenuolatiniams klientams, kurie šiose patalpose nuolat negyvena, veiklai yra nustatoma išankstinių leidimų išdavimo tvarka, taikoma tam tikrose savivaldybėse, kuriose ypač išaugusi įtampa nuomos kainų srityje, yra pateisinamos privalomuoju bendrojo intereso pagrindu, susijusiu su kova prieš nuomai skirtų būstų trūkumą, ir proporcingos siekiamam tikslui, nes jo negalima pasiekti taikant mažiau ribojančią priemonę, visų pirma todėl, kad a posteriori tikrinimas būtų atliekamas per vėlai, kad būtų tikrai veiksmingas.

 

4.

Direktyvos 2006/123 10 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose įtvirtinama tvarka, kad reikia gauti išankstinį leidimą, norint vykdyti tam tikrą gyvenamųjų patalpų su baldais nuomos už užmokestį veiklą, kai ši tvarka grindžiama kriterijais, susijusiais su tuo, kad aptariamos patalpos nuomojamos „pakartotinai ir trumpais laikotarpiais nenuolatiniams klientams, kurie šiose patalpose nuolat negyvena“, ir pagal šią tvarką suteikiami įgaliojimai vietos valdžios institucijoms remiantis šiomis teisės nuostatomis nustatyti šioje tvarkoje numatytų leidimų išdavimo sąlygas, atsižvelgiant į socialinės įvairovės tikslus ir gyvenamųjų patalpų rinkos ypatybes, taip pat būtinybę nepadidinti būstų stygiaus, prireikus šių leidimų išdavimui nustatant kompensacinę prievolę, kad papildomai ir tuo pat metu į gyvenamąsias patalpas būtų pertvarkytos kitos paskirties patalpos, jeigu šios išdavimo sąlygos atitinka šioje nuostatoje nustatytus reikalavimus ir ši prievolė gali būti įvykdyta skaidriomis ir prieinamomis susipažinti sąlygomis.

 

Parašai.


( *1 ) Proceso kalba: prancūzų.

Top