1

Apeliaciniais skundais PJ ir PC prašo panaikinti 2018 m. gegužės 30 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo nutartį PJ / EUIPO – Erdmann & Rossi (Erdmann & Rossi) (T‑664/16, EU:T:2018:517, toliau – skundžiama nutartis), kuria tas teismas, pirma, kaip nepriimtiną atmetė ieškinį dėl 2016 m. liepos 18 d. Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 1670/2015-4), susijusio su registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra tarp Erdmann & Rossi GmbH ir PJ, ir, antra, nusprendė, kad nebereikia priimti sprendimo dėl prašymo pakeisti šalį, kurį pateikė PC.

2

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto, kuris Bendrajam Teismui taikomas remiantis šio statuto 53 straipsnio pirma pastraipa, 19 straipsnyje nurodyta:

„Valstybėms narėms ir Sąjungos institucijoms Teisingumo Teisme atstovauja kiekvienai bylai skiriamas atstovas; atstovui gali padėti patarėjas arba advokatas.

Lygiai taip pat yra atstovaujama valstybėms, kurios nėra narės, tačiau yra Europos ekonominės erdvės susitarimo šalys, ir tame susitarime nurodytai ELPA priežiūros institucijai.

Kitoms bylų šalims turi atstovauti advokatas.

Bylos šaliai Teisme gali atstovauti tik advokatas, turintis leidimą verstis advokato praktika valstybės narės ar kitos valstybės, kuri yra Europos ekonominės erdvės susitarimo šalis, teisme.“

3

Bendrojo Teismo procedūros reglamento 51 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Šaliai turi atstovauti jos atstovas ar advokatas laikantis Statuto 19 straipsnyje numatytų sąlygų.“

4

Ginčo aplinkybės gali būti apibendrintos taip, kaip nurodyta toliau.

5

2011 m. rugsėjo 19 d. PJ pateikė EUIPO Europos Sąjungos prekių ženklo registracijos paraišką dėl žodinio žymens „Erdmann & Rossi“.

6

Prekės ir paslaugos, kurioms buvo paprašyta registracijos, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 12, 37 ir 42 klasėms.

7

Prekių ženklas buvo įregistruotas 2012 m. vasario 3 d. numeriu 010310481.

8

2014 m. kovo 26 d.Erdmann & Rossi, remdamasi 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1) 52 straipsnio 1 dalies b punktu (dabar – 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 154, 2017, p. 1) 59 straipsnio 1 dalies b punktas), pateikė prašymą pripažinti ginčijamo prekių ženklo registraciją negaliojančia.

9

2015 m. birželio 29 d. Anuliavimo skyrius atmetė visą prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia.

10

2015 m. rugpjūčio 18 d.Erdmann & Rossi pateikė apeliaciją EUIPO.

11

2016 m. liepos 18 d. sprendimu EUIPO ketvirtoji apeliacinė taryba patenkino apeliaciją ir panaikino Anuliavimo skyriaus sprendimą.

12

2016 m. rugsėjo 14 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo PJ ieškinį dėl 2016 m. liepos 18 d. sprendimo panaikinimo. Ieškinį pasirašė S. kaip advokatas.

13

2017 m. kovo 31 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu EUIPO pateikė nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 130 straipsnio 1 dalį.

14

2017 m. balandžio 3 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo raštą, juo EUIPO informavo Bendrąjį Teismą apie tai, kad 2017 m. vasario 28 d. ginčijamas prekių ženklas buvo įregistruotas registre naujojo savininko, t. y. „[X] [GmbH & Co. KG], vardu, o 2017 m. kovo 1 d. – EUIPO atlikus taisymą – PC vardu.

15

2017 m. gegužės 8 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktame rašte PJ paprašė, pirma, taikyti proceso organizavimo priemonę dėl įtarimų manipuliavimu administracine byla ir, antra, sustabdyti procedūrą, kol bus baigti baudžiamieji tyrimai prieš EUIPO darbuotojus.

16

2017 m. gegužės 23 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, juo advokatas S., remdamasis Bendrojo Teismo procedūros reglamento 174 straipsniu, pateikė prašymą pakeisti šalį į PC.

17

Dokumentu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2017 m. gegužės 24 d.) PJ pateikė savo pastabas dėl EUIPO pateikto nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo.

18

Skundžiama nutartimi Bendrasis Teismas atmetė ieškinį kaip nepriimtiną, motyvuodamas tuo, kad ieškinio nepasirašė nepriklausomas advokatas.

19

Skundžiamos nutarties 51 punkte Bendrasis Teismas priminė, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio trečią ir ketvirtą pastraipas bei 21 straipsnio pirmą pastraipą, kurios pagal šio statuto 53 straipsnio pirmą pastraipą taikomos procesui Bendrajame Teisme, ir pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 73 straipsnio 1 dalį šalims, kurios nėra valstybės narės ir Sąjungos institucijos, ELPA priežiūros institucija ar valstybės – Europos ekonominės erdvės susitarimo šalys, privalo atstovauti advokatas, turintis leidimą verstis advokato praktika valstybės narės teisme.

20

Skundžiamos nutarties 53 punkte Bendrasis Teismas pabrėžė, kad advokato vaidmens samprata Sąjungos teisės sistemoje, kuri kyla iš valstybių narių bendrų teisės tradicijų ir kuria grindžiamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnis, yra ta, kad advokatas prisideda prie teisingumo vykdymo ir visiškai nepriklausomai ir vadovaudamasis viršesniais teisingumo interesais turi teikti klientui reikalingą teisinę pagalbą.

21

Skundžiamos nutarties 54 punkte Bendrasis Teismas, remdamasis 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimu Prezes Urzędu Komunikacji Elektronicznej / Komisija (C‑422/11 P ir C‑423/11 P, EU:C:2012:553, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), priminė, kad advokato „nepriklausomumo“ sąvoka apibrėžiama ne tik pozityviai (t. y. nurodant, kad jam taikomos profesinės drausmės taisyklės), bet ir negatyviai (t. y. nurodant, kad advokatas negali būti saistomas darbo santykių su klientu). Šios nutarties 55 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad šie argumentai taip pat taikomi situacijai, kai advokatą įdarbina subjektas, susijęs su bylos šalimi, kuriai jis atstovauja, arba kai advokatą su ieškovu sieja civilinės teisės reglamentuojama sutartis.

22

Skundžiamos nutarties 56 punkte priminęs, kad neprivilegijuotos šalies advokatas taip pat neturi turėti asmeninio ryšio su nagrinėjama byla ar taip priklausyti nuo savo kliento, kad negalėtų atlikti savo esminio vaidmens – padėti vykdyti teisingumą tinkamiausiu būdu, Bendrasis Teismas šios nutarties 57 punkte padarė išvadą, kad nepriklausomumo reikalavimu ne tik siekiama to, kad atstovaujamajai šaliai neatstovautų jos darbuotojai ar nuo jos ekonomiškai priklausantys asmenys, tačiau toks reikalavimas yra bendresnio pobūdžio reikalavimas, kurio laikymąsi reikia nagrinėti atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes.

23

Nagrinėjamu atveju skundžiamos nutarties 62 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad PJ buvo vienas iš advokatų kontoros Z, kuriai (konkrečiai – advokatui S., kuris veikė šios kontoros vardu) PJ pavedė jam atstovauti pareiškiant ieškinį Bendrajame Teisme ir jį nagrinėjant, steigėjų ir vienas iš dviejų jos partnerių ir kad advokatų kontora (įregistruota profesinė civilinės teisės reglamentuojama bendrovė) yra atskiras teisės subjektas, nesutampantis su PJ.

24

Skundžiamos nutarties 63 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, jog dėl to, kad advokatų kontoroje Z sprendimai buvo priimami vienbalsiai, PJ, kaip partneris, faktiškai kontroliavo visus šios kontoros sprendimus, įskaitant susijusius su kontoros darbuotojais, tarp kurių buvo advokatas S. Bendrasis Teismas visų pirma pažymėjo, kad advokatas S. nėra toks nepriklausomas nuo PJ, koks yra advokatas, vykdantis veiklą kitoje kontoroje nei ta, kurioje jo klientas yra vienas iš partnerių, ir kad advokatui S. yra sunkiau veiksmingai spręsti galimus konfliktus tarp savo profesinių pareigų, kurias privalo vykdyti, ir kliento siekiamų tikslų.

25

Tuo remdamasis Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 64 punkte padarė išvadą, kad advokato S. santykiai su advokatų kontora Z gali turėti įtakos šio advokato nepriklausomumui, nes advokatų kontoros interesai iš esmės sutampa su PJ interesais ir egzistuoja rizika, kad advokato S. profesinę nuomonę bent iš dalies gali paveikti jo profesinė aplinka.

26

Skundžiamos nutarties 65 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad ieškinio pareiškimo metu egzistavęs advokato S. profesinis ryšys su PJ buvo toks, kad kilo grėsmė, jog jis negalės atlikti savo esminio vaidmens – padėti vykdyti teisingumą tinkamiausiu būdu.

27

Dėl prašymo pakeisti šalį Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 78 punkte konstatavo, kad tuo atveju, jeigu prašymą pakeisti šalį padavęs asmuo yra glaudžiai susijęs su ieškovu, atmetus ieškinį kaip nepriimtiną motyvuojant tuo, kad pažeistos ieškovo atstovavimą reglamentuojančios teisės normos, prašymas pakeisti šalį netenka prasmės.

28

Skundžiamos nutarties 80 punkte Bendrasis Teismas pridūrė, kad bet kuriuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad atstovavimui keliami reikalavimai pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnį taikomi ir prašymo pakeisti šalį atveju, advokatas S., kuris pasirašė prašymą pakeisti šalį, nėra nuo PC nepriklausomas advokatas, nes PC vadovas yra PJ.

29

Skundžiamos nutarties 81 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad nebereikia priimti sprendimo dėl prašymo pakeisti šalį.

30

2018 m. rugpjūčio 9 ir 10 d. PJ ir PC pateikė apeliacinius skundus dėl skundžiamos nutarties.

31

2018 m. lapkričio 29 d. sprendimu Teisingumo Teismo pirmininkas nurodė sustabdyti abiejų bylų nagrinėjimą, kol bus priimtas sprendimas sujungtose bylose Uniwersytet Wrocławski ir Lenkija / REA (C‑515/17 P ir C‑561/17 P).

32

2020 m. vasario 4 d. Teisingumo Teismas paskelbė Sprendimą Uniwersytet Wrocławski ir Lenkija / REA (C‑515/17 P ir C‑561/17 P, EU:C:2020:73).

33

2020 m. vasario 6 d. sprendimu bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas.

34

2021 m. gegužės 18 d. sprendimu buvo nuspręsta sujungti abu apeliacinius skundus, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas.

35

Apeliaciniame skunde byloje C‑529/18 P PJ Teisingumo Teismo prašo:

36

Apeliaciniame skunde byloje C‑531/18 P PC Teisingumo Teismo prašo:

37

Abiejose bylose EUIPO ir Erdmann & Rossi Teisingumo Teismo prašo:

38

Grįsdamas apeliacinį skundą byloje C‑529/18 P PJ nurodo tris pagrindus, grindžiamus atitinkamai Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio trečios pastraipos pažeidimu, faktinių aplinkybių iškraipymu ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio pirmos ir antros pastraipų pažeidimu.

39

Grįsdama apeliacinį skundą byloje C‑531/18 P PC irgi nurodo tris pagrindus, grindžiamus atitinkamai klaidingu konstatavimu, kad nereikia priimti sprendimo dėl prašymo pakeisti šalį, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio trečios pastraipos pažeidimu ir Chartijos 47 straipsnio pirmos ir antros pastraipų pažeidimu.

40

Atsižvelgiant į konstatuotą sąsają tarp, viena vertus, apeliacinio skundo byloje C‑529/18 P pirmojo ir antrojo pagrindų ir, kita vertus, apeliacinio skundo byloje C‑531/18 P antrojo pagrindo, šiuos pagrindus reikia nagrinėti kartu.

41

Apeliacinio skundo byloje C‑529/18 P pirmajame pagrinde, grindžiamame Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio trečios pastraipos pažeidimu, PJ kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad šis klaidingai taikė neprivilegijuotoms šalims nustatytą pareigą būti atstovaujamoms advokato.

42

Jo teigimu, Bendrasis Teismas pernelyg plačiai aiškino su advokato nepriklausomumu susijusius reikalavimus, tokio aiškinimo nepateisina nei minėto 19 straipsnio tekstas, nei prasmė ir tas aiškinimas niekaip nepagrįstas Teisingumo Teismo jurisprudencija. Toks aiškinimas yra visiškai nenumatomas ir prieštarauja teisinio saugumo principui.

43

Taigi, pirma, PJ teigia, kad tuo atveju, kai ieškovas yra fizinis asmuo, vien aplinkybės, kad jo įgaliotas advokatas yra kitas fizinis asmuo, pakanka Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio trečios pastraipos reikalavimui įvykdyti.

44

PJ primena, kad reikalavimu, jog Sąjungos teismuose atstovautų nepriklausomas trečiasis asmuo, siekiama, viena vertus, užkirsti kelią tam, kad privačios šalys teismuose dalyvautų pačios, nesikreipdamos į tarpininką, ir, kita vertus, užtikrinti, kad juridinius asmenis gintų atstovas, pakankamai atskirtas nuo atstovaujamo juridinio asmens.

45

Antra, PJ mano, kad net šioje byloje taikant advokato nepriklausomumo nuo juridinių asmenų vertinimo kriterijų nėra jokio pagrindo aiškinti taip plačiai, kaip tai padarė Bendrasis Teismas. Bendrasis Teismas klaidingai taikė jurisprudenciją, susijusią su įmonių teisininkais, ir peržengė situacijų, kurios daro neigiamą įtaką advokato nepriklausomumui, ribas, nes vien ekonominio ryšio tarp advokato ir jo kliento buvimo nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą apie nepriklausomumo trūkumą.

46

Situacija nagrinėjamoje byloje nėra panaši į nagrinėtąją byloje, kurioje priimtas 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimas Prezes Urzędu Komunikacji Elektronicznej / Komisija (C‑422/11 P ir C‑423/11 P, EU:C:2012:553), kuriuo Bendrasis Teismas rėmėsi skundžiamoje nutartyje. PJ, kaip verslininko ir aptariamo prekių ženklo savininko, interesai visiškai nėra tapatūs advokatų kontoros Z, kurioje S. dirba, interesams ir su jais nesutampa. Be to, nėra jokios rizikos, kad advokatas S. negalės išspręsti galimų konfliktų tarp savo, kaip pagalbininko vykdant teisingumą, funkcijos ir PJ interesų, nes profesinės veiklos vykdymo taisyklių tikslas yra būtent užkirsti kelią tokiems konfliktams. Be to, PJ neturi jokių priemonių duoti nurodymų advokatui S., nes kasdienei advokatų kontoros Z. veiklai vadovauja kitas partneris, o visi svarbūs sprendimai priimami vienbalsiai.

47

Apeliacinio skundo antrajame pagrinde PJ kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad šis, taikydamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio trečią pastraipą, iškraipė faktines aplinkybes, nes išvados dėl advokato S. nepriklausomumo nebuvimo, PJ teigimu, yra grindžiamos prielaidomis, kurių faktinės aplinkybės nepatvirtina. Skundžiamos nutarties 63 punkte Bendrojo Teismo padaryta išvada dėl sunkumų, su kuriais susiduria advokatas S., siekdamas spręsti galimus konfliktus tarp savo profesinių pareigų ir kliento siekiamų tikslų, yra visiškai nepagrįsta.

48

Erdmann & Rossi nesutinka su PJ nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su PJ įgaliojimais advokatų kontoroje Z ir advokato S. nepriklausomumu. Ji mano, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio trečioje pastraipoje numatytas nepriklausomumo reikalavimas negali būti įvykdomas vien laikantis Vokietijos teisėje įtvirtintų profesinės veiklos vykdymo taisyklių, nes sąvoka „advokatas“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, turi būti aiškinama atsižvelgiant į Sąjungos teisę. Jos nuomone, nagrinėjamu atveju nesilaikyta nepriklausomumo kriterijaus, nes PJ suteikė įgaliojimą ne advokatui S., o advokatų kontorai Z, kaip profesinei civilinės teisės reglamentuojamai bendrovei. Tačiau vykstant procesui profesinė asociacija veikia per savo narius ir atstovus, todėl įgaliotojas ir įgaliotinis sutampa.

49

EUIPO visų pirma nurodo, kad nagrinėdama Erdmann & Rossi pateiktą prašymą pripažinti registraciją negaliojančia EUIPO apeliacinė taryba nusprendė, kad PJ buvo akivaizdžiai nesąžiningas, nes, veikdamas savo buvusios klientės nenaudai, žymenį, kurį ši jam patikėjo, paprašė įregistruoti savo vardu. Apeliacinės tarybos nuomone, toks elgesys nesuderinamas su sutartiniais ir posutartiniais įsipareigojimais, kylančiais iš PJ santykių su savo kliente.

50

EUIPO teigia, kad Bendrasis Teismas teisingai išaiškino abu Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio trečioje pastraipoje apibrėžtus kriterijus, t. y. kad atstovas turi būti trečiasis asmuo ir kad šis trečiasis asmuo turi būti advokatas.

51

Nors EUIPO pripažįsta, kad advokato, kaip pagal darbo sutartį dirbančio darbuotojo, profesinės veiklos vykdymas gali būti suderinamas su profesinės etikos taisyklėmis, vis dėlto mano, kad tuo atveju, jeigu klientas yra pagal darbo sutartį dirbančio advokato darbdavys, reikalaujamo šio advokato nepriklausomumo nėra, nes jam sudėtingiau išspręsti galimus konfliktus tarp savo profesinių pareigų ir savo darbdavio tikslų. Taip yra ir tuomet, kai darbdavys yra juridinis asmuo, atskiras nuo kliento – fizinio asmens, tačiau pastarasis yra šio juridinio asmens narys, nes sprendimus faktiškai priima fiziniai asmenys, visų pirma tuomet, kai jie veikia pažeisdami profesinės etikos taisykles.

52

Be to, EUIPO mano, kad partnerio ir advokatų kontoroje dirbančio advokato santykiai yra panašūs į santykius su įmonės teisininku. Nors advokatas, advokatų kontoroje dirbantis kaip bendradarbis, gali būti nepriklausomas laikydamasis profesinės etikos taisyklių, kai atstovauja klientams, kurie santykiuose su minėta kontora yra tretieji asmenys, toks nepriklausomumas nebeegzistuoja, kai reikia atstovauti advokatų kontoros, kurioje taip pat dirba šis advokatas, partneriui, ypač kai šis partneris hierarchiškai yra aukščiau nei advokatas.

53

EUIPO daro išvadą, kad bylose, kuriose yra darbo santykiai arba kokia nors kita priklausomumo forma, galinti užkirsti kelią atstovavimui, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio pirmą pastraipą, kiekvieną atvejį reikia nagrinėti atskirai. Tačiau toks nagrinėjimas yra fakto klausimas, kurio Teisingumo Teismas negali tikrinti nagrinėdamas apeliacinį skundą.

54

Dėl antrojo pagrindo, susijusio su tariamu faktinių aplinkybių iškraipymu, EUIPO mano, kad iš tikrųjų PJ prašo Teisingumo Teismo jas įvertinti iš naujo.

55

Pirmiausia dėl EUIPO argumentų, grindžiamų apeliacinio skundo byloje C‑529/18 P pirmojo ir antrojo pagrindų nepriimtinumu dėl to, kad jie susiję su fakto klausimais, reikia priminti, kad iš SESV 256 straipsnio ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmos pastraipos matyti, jog tik Bendrasis Teismas yra kompetentingas, viena vertus, nustatyti faktines aplinkybes (išskyrus atvejus, kai jo išvados iš esmės neatitinka jam pateiktų bylos dokumentų) ir, kita vertus, vertinti šias faktines aplinkybes. Pats vertinimas nėra Teisingumo Teismo kontrolei pateiktinas teisės klausimas, išskyrus atvejus, kai Bendrasis Teismas iškreipė jam pateiktus įrodymus. Bendrajam Teismui konstatavus ar įvertinus faktines aplinkybes, pagal SESV 256 straipsnį Teisingumo Teismas turi kompetenciją patikrinti šių faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimą ir teisines išvadas, kurias Bendrasis Teismas padarė jomis remdamasis (2020 m. vasario 4 d. Sprendimo Uniwersytet Wrocławski ir Lenkija / REA, C‑515/17 P ir C‑561/17 P, EU:C:2020:73, 47 punktas).

56

Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas, siekdamas įvertinti PJ ir jo atstovo santykių pobūdį, rėmėsi faktinėmis aplinkybėmis, kurių kvalifikavimą Teisingumo Teismas gali, be kita ko, tikrinti atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnį.

57

Vadinasi, EUIPO pateiktas nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas turi būti atmestas.

58

Dėl bylos esmės reikia priminti, kad, kiek tai susiję su Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio pirmose dviejose pastraipose nenurodytos šalies atstovavimu Sąjungos teismuose, šio statuto 19 straipsnio, taikomo procesui Bendrajame Teisme pagal to paties statuto 56 straipsnį, trečioje ir ketvirtoje pastraipose numatytos dvi atskiros kumuliacinės sąlygos, t. y. pirma, pirmose dviejose šio 19 straipsnio pastraipose nenurodytoms bylų šalims turi atstovauti advokatas ir, antra, bylos šaliai Sąjungos teismuose gali atstovauti arba teikti teisinę pagalbą tik advokatas, turintis leidimą verstis advokato praktika valstybės narės ar kitos valstybės, kuri yra Europos ekonominės erdvės susitarimo šalis, teisme (2020 m. vasario 4 d. Sprendimo Uniwersytet Wrocławski ir Lenkija / REA, C‑515/17 P ir C‑561/17 P, EU:C:2020:73, 55 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

59

Kalbant apie antrąją sąlygą, pažymėtina, jog iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio ketvirtos pastraipos teksto matyti, kad šios sąlygos prasmė ir apimtis turi būti aiškinamos atsižvelgiant į atitinkamą nacionalinę teisę. Nagrinėjamu atveju nebuvo ginčijama, kad nagrinėjant ieškinį pirmojoje instancijoje PJ atstovaujantis advokatas laikėsi minėtos sąlygos.

60

Dėl pirmosios sąlygos, susijusios su sąvoka „advokatas“, Teisingumo Teismas yra nusprendęs: Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio trečioje pastraipoje nesant nuorodos į valstybių narių nacionalinę teisę, šią sąvoką reikia aiškinti autonomiškai ir vienodai visoje Sąjungoje, atsižvelgiant ne tik į šios nuostatos tekstą, bet ir į jos kontekstą bei tikslą (2020 m. vasario 4 d. Sprendimo Uniwersytet Wrocławski ir Lenkija / REA, C‑515/17 P ir C‑561/17 P, EU:C:2020:73, 57 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

61

Kaip Bendrasis Teismas pažymėjo skundžiamos nutarties 52 punkte, iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio trečios pastraipos teksto, ypač iš žodžio „atstovauti“ vartojimo, matyti, kad „bylos šalis“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, nesvarbu, koks jos statusas, negali pati imtis veiksmų Sąjungos teisme, tačiau turi naudotis trečiojo asmens paslaugomis. Taigi paties ieškovo pasirašyto ieškinio pateikimo nepakanka ieškiniui pareikšti, net jeigu ieškovas yra advokatas, turintis teisę atstovauti nacionaliniame teisme (2020 m. vasario 4 d. Sprendimo Uniwersytet Wrocławski ir Lenkija / REA, C‑515/17 P ir C‑561/17 P, EU:C:2020:73, 58 ir 59 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

62

Šią išvadą patvirtina Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio trečios pastraipos kontekstas, iš kurio aiškiai matyti, kad šio straipsnio pirmose dviejose pastraipose nenurodytos šalies atstovavimą teisme gali užtikrinti tik advokatas, o dviejose pirmose pastraipose nurodytoms šalims gali atstovauti atstovas, kuriam tam tikrais atvejais gali padėti patarėjas arba advokatas (2020 m. vasario 4 d. Sprendimo Uniwersytet Wrocławski ir Lenkija / REA, C‑515/17 P ir C‑561/17 P, EU:C:2020:73, 60 punktas).

63

Šią išvadą patvirtina tikslas, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio pirmose dviejose pastraipose nenurodytoms šalims atstovautų advokatas, t. y. tikslas, pirma, neleisti privatiems asmenims patiems reikšti ieškinių teisme nesikreipiant į tarpininką ir, antra, užtikrinti, kad juridinius asmenis gintų pakankamai nuo jų nepriklausomas atstovas (2020 m. vasario 4 d. Sprendimo Uniwersytet Wrocławski ir Lenkija / REA, C‑515/17 P ir C‑561/17 P, EU:C:2020:73, 61 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

64

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pabrėžė, kad advokato atliekamo atstovavimo, nurodyto Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio trečioje ir ketvirtoje pastraipose ir vykdomo siekiant gero teisingumo vykdymo, tikslas – visų pirma saugoti ir kuo geriau ginti kliento interesus, veikiant visiškai nepriklausomai ir laikantis įstatymų ir profesinių bei profesinės etikos taisyklių (šiuo klausimu žr. 2020 m. vasario 4 d. Sprendimo Uniwersytet Wrocławski ir Lenkija / REA, C‑515/17 P ir C‑561/17 P, EU:C:2020:73, 62 punktą).

65

Advokato „nepriklausomumo“ sąvoka iš pradžių buvo plėtojama atsižvelgiant į dokumentų konkurencijos srityje konfidencialumą, nes skundžiamos nutarties 53 ir 63 punktuose nurodytoje jurisprudencijoje šiuo klausimu nurodyta, kad advokatas yra teisingumo pagalbininkas, turintis viršesniais teisingumo interesais teikti klientui teisinę pagalbą (šiuo klausimu žr. 1982 m. gegužės 18 d. Sprendimo AM & S Europe / Komisija, 155/79, EU:C:1982:157, 24 punktą, taip pat 2010 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals / Komisija ir kt., C‑550/07 P, EU:C:2010:512, 42 punktą). Vis dėlto reikia konstatuoti, kad šios sąvokos reikšmė, kiek tai susiję su atstovavimu Sąjungos teismuose, keitėsi ir dabar vyraujantis kriterijus šiuo atžvilgiu yra kliento interesų apsauga ir gynyba, laikantis taikytinų įstatymų ir profesinių bei profesinės etikos taisyklių (šiuo klausimu žr. 2020 m. vasario 4 d. Sprendimo Uniwersytet Wrocławski ir Lenkija / REA, C‑515/17 P ir C‑561/17 P, EU:C:2020:73, 62 punktą).

66

Remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, nepriklausomumo reikalavimas apibrėžiamas ne tik negatyviai, t. y. per darbo santykių nebuvimą, bet ir pozityviai, nurodant profesinės drausmės taisykles (šiuo klausimu žr. 2020 m. vasario 4 d. Sprendimo Uniwersytet Wrocławski ir Lenkija / REA, C‑515/17 P ir C‑561/17 P, EU:C:2020:73, 63 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

67

Kaip Bendrasis Teismas pažymėjo skundžiamos nutarties 54 punkte, reikalavimas, kad advokatas būtų nepriklausomas, konkrečiame Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio kontekste neišvengiamai reiškia, kad advokatas neturi būti susijęs su savo klientu darbo santykiais.

68

Be to, kaip Bendrasis Teismas pažymėjo skundžiamos nutarties 55 punkte, šie argumentai taip pat taikomi situacijai, kai advokatą įdarbina subjektas, susijęs su bylos šalimi, kuriai jis atstovauja (2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Prezes Urzędu Komunikacji Elektronicznej / Komisija, C‑422/11 P ir C‑423/11 P, EU:C:2012:553, 25 punktas).

69

Dėl advokato „nepriklausomumo“ sąvokos pozityvios apibrėžties Teisingumo Teismas yra aiškiai pažymėjęs, kad šis nepriklausomumas turi būti suprantamas ne kaip apskritai jokių advokato ryšių su klientu nebuvimas, o kaip nebuvimas tik tokių ryšių, kurie akivaizdžiai kenkia jo gebėjimui užtikrinti jam tenkančią gynybos funkciją geriausiai atstovauti savo kliento interesams, laikantis įstatymų ir profesinių bei profesinės etikos taisyklių (šiuo klausimu žr. 2020 m. vasario 4 d. Sprendimo Uniwersytet Wrocławski ir Lenkija / REA, C‑515/17 P ir C‑561/17 P, EU:C:2020:73, 62–64 punktus).

70

Atsižvelgiant būtent į tai, kas išdėstyta, reikia įvertinti apeliacinio skundo byloje C‑529/18 P pirmojo ir antrojo pagrindų ir apeliacinio skundo byloje C‑531/18 P antrojo pagrindo pagrįstumą.

71

Skundžiamos nutarties 54 ir 55 punktuose Bendrasis Teismas iš esmės nusprendė, kad, kiek tai susiję su advokato nepriklausomumo vertinimu, advokato, kurį su ieškovu sieja civilinės teisės reglamentuojama sutartis, situacija turi būti prilyginama darbo santykių situacijai, o tai reiškia, kad advokatas nėra nepriklausomas.

72

Vis dėlto, kaip jau yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, vien to, kad tarp advokato ir jo kliento egzistuoja kokie nors civilinės teisės reglamentuojami sutartiniai santykiai, nepakanka, kad būtų galima pripažinti, jog šio advokato situacija akivaizdžiai daro neigiamą įtaką jo gebėjimui ginti savo kliento interesus, laikantis nepriklausomumo kriterijaus (šiuo klausimu žr. 2020 m. vasario 4 d. Sprendimo Uniwersytet Wrocławski ir Lenkija / REA, C‑515/17 P ir C‑561/17 P, EU:C:2020:73, 66 ir 67 punktus).

73

Be to, Bendrasis Teismas klaidingai išaiškino nepriklausomumo kriterijų, kaip jis suprantamas pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnį, kai skundžiamos nutarties 57 punkte nusprendė, kad reikalavimas būti atstovaujamam nepriklausomo trečiojo asmens negali būti suprantamas kaip reikalavimas, kuriuo siekiama tik to, kad atstovaujamajai šaliai neatstovautų jos darbuotojas ar nuo jos ekonomiškai priklausantys asmenys, bet yra bendresnio pobūdžio reikalavimas, kurio laikymąsi reikia nagrinėti kiekvienu konkrečiu atveju.

74

Siekiant atsižvelgti į advokato atstovavimo tikslą, Sąjungos teisėje neprivilegijuotųjų šalių atstovams nustatytas nepriklausomumo reikalavimas turi būti aiškinamas taip, kad nepriimtinumo dėl atstovavimo trūkumų atvejai turi apsiriboti tik tais atvejais, kai akivaizdu, kad advokatas negali užtikrinti jam tenkančios gynybos funkcijos geriausiai atstovauti savo kliento interesams, todėl jam turi būti neleidžiama to daryti dėl šio kliento interesų.

75

Vis dėlto reikia priminti, kad jeigu Bendrojo Teismo sprendimo motyvai rodo, kad pažeista Sąjungos teisė, tačiau jo rezoliucinė dalis yra pagrįsta dėl kitų teisinių motyvų, apeliacinis skundas turi būti atmestas (2020 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Austrija / Komisija, C‑594/18 P, EU:C:2020:742, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

76

Nagrinėjamu atveju aišku, kad PJ, kuris yra advokatas ir tuo pat metu vykdo veiklą prekių ženklų licencijų suteikimo srityje, įgaliojo advokatų kontorą Z (profesinę civilinės teisės reglamentuojamą bendrovę, kurios vienas iš dviejų ją įsteigusių narių jis yra) užtikrinti savo atstovavimą teismo procese, susijusiame su jam priklausančiu prekių ženklu, ir kad advokatui S., kuris advokato praktika toje kontoroje užsiima kaip darbuotojas, buvo pavestas toks atstovavimas.

77

Skundžiamos nutarties 62 ir 63 punktuose išnagrinėjęs advokatų kontoros Z struktūrą ir sprendimų priėmimo šioje kontoroje procesą, Bendrasis Teismas šios nutarties 63 punkte padarė išvadą, kad PJ faktiškai kontroliuoja kontoros sprendimus dėl advokato S. ir dėl šios aplinkybės advokatas S., nepaisant to, kad privalo laikytis advokatų profesijai taikomų profesinių taisyklių, nėra toks nepriklausomas nuo PJ, koks yra advokatas, vykdantis veiklą kitoje kontoroje nei ta, kurios partneris yra jo klientas.

78

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad advokato S. santykiai su advokatų kontora Z ar net PJ, kaip šios kontoros partneriu, ex officio negali būti laikomi darbo santykiais, dėl kurių, kaip matyti iš šio sprendimo 66–68 punktų, nėra jokio nepriklausomumo.

79

Visuotinai žinoma, kad advokato profesija galima užsiimti įvairiomis formomis – nuo individualiai dirbančio advokato iki didžiųjų tarptautinių kontorų. Susijungę advokatai turi susitarti dėl tarpusavio bendradarbiavimo sąlygų ir jų sutartiniai santykiai gali įgauti netgi darbo santykių formą, jeigu tai leidžiama pagal taikytinus įstatymus, nacionalines profesines taisykles ir profesinės etikos taisykles. Reikia daryti prielaidą, kad advokatas, kuris yra kontoros bendradarbis, net jei savo profesinę veiklą vykdo pagal darbo sutartį, atitinka tuos pačius nepriklausomumo reikalavimus kaip ir advokatas, dirbantis individualiai arba kaip partneris kontoroje.

80

Vis dėlto, nors preziumuojama, kad advokatas, kuris yra kontoros bendradarbis, iš principo atitinka nepriklausomumo reikalavimus, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnį, įskaitant atvejį, kai jis advokato profesija užsiima dirbdamas pagal darbo sutartį arba esant kitiems pavaldumo santykiams, reikia daryti skirtumą atsižvelgiant į atstovaujamo kliento situaciją.

81

Nors situacija, kai klientas – fizinis ar juridinis asmuo – yra trečiasis asmuo santykiuose su advokatų kontora, kurioje atitinkamas bendradarbis dirba advokatu, nekelia ypatingų jo nepriklausomumo problemų, kitaip yra tuo atveju, kai klientas – fizinis asmuo – pats yra vienas iš advokatų kontoros partnerių ir steigėjas, todėl gali faktiškai kontroliuoti tokį bendradarbį. Pastaruoju atveju reikia pripažinti, kad advokato, kuris yra bendradarbis, ir kliento, kuris yra partneris, ryšiai yra tokie, kad akivaizdžiai daro neigiamą įtaką advokato nepriklausomumui.

82

Taigi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir pakeičiant motyvus reikia kaip nepagrįstus atmesti apeliacinio skundo byloje C‑529/18 P pirmąjį ir antrąjį pagrindus ir apeliacinio skundo byloje C‑531/18 P antrąjį pagrindą.

83

Apeliacinio skundo byloje C‑529/18 P trečiajame pagrinde, grindžiamame Chartijos 47 straipsnio pirmos ir antros pastraipų pažeidimu, PJ teigia, kad platus aiškinimas, kuriuo rėmėsi Bendrasis Teismas, turi reikšmingų pasekmių ne tik galimybei laisvai verstis advokato profesija Europoje, bet ir asmenų, kuriems nesuteikiama veiksminga teisminė gynyba, pagrindinėms teisėms. Argumentai, kuriais remiasi PC apeliacinio skundo byloje C‑531/18 P trečiajame pagrinde, yra iš esmės identiški.

84

PJ teigia, kad skundžiama nutartis pažeidžia teisę į veiksmingą teisminę gynybą, nes ši teisė reiškia veiksmingą galimybę kreiptis į teismą. PJ paaiškina, kad jeigu Bendrasis Teismas būtų jį laiku informavęs apie galimą su atstovavimą reglamentuojančiomis teisės normomis susijusį pažeidimą, jis būtų galės tinkamu laiku įgalioti kitą advokatą.

85

Erdmann & Rossi ir EUIPO mano, kad nagrinėjamu atveju teisė į veiksmingą teisminę gynybą niekaip nepažeidžiama.

86

Svarbu priminti, kad teisės subjektams pagal Sąjungos teisę suteikiamų teisių veiksmingos teisminės gynybos principas, į kurį taip pat daroma nuoroda ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kylantis iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų ir dabar įtvirtintas Chartijos 47 straipsnyje (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 5 d. Sprendimo ECB ir kt. / Trasta Komercbanka ir kt., C‑663/17 P, C‑665/17 P ir C‑669/17 P, EU:C:2019:923, 55 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

87

Tokio fizinio asmens, kaip PJ, kuris yra prekių ženklo, dėl kurio pateiktas prašymas pripažinti registraciją negaliojančia, savininkas, veiksmingą teisminę gynybą užtikrina šio asmens turima teisė Sąjungos teisme pareikšti ieškinį dėl EUIPO apeliacinės tarybos sprendimo dėl panaikinimo.

88

Dėl galimybių ištaisyti trūkumus iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad nors Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statute ir Bendrojo Teismo procedūros reglamente numatyta galimybė ištaisyti ieškinio, kuris neatitinka tam tikrų formos reikalavimų, trūkumus, pareigos, kad bylos šaliai atstovautų advokatas, turintis leidimą verstis advokato praktika valstybės narės ar kitos valstybės, kuri yra Europos ekonominės erdvės susitarimo šalis, teisme, nesilaikymo nėra tarp reikalavimų, kurių neįvykdymas pagal šio statuto 21 straipsnio antrą pastraipą ir šio Procedūros reglamento 44 straipsnio 6 dalį (dabar – minėto reglamento 78 straipsnio 6 dalis) gali būti ištaisytas pasibaigus ieškinio pareiškimo terminui (2007 m. lapkričio 27 d. Nutarties Diy-Mar Insaat Sanayi ve Ticaret ir Akar / Komisija, C‑163/07 P, EU:C:2007:717, 26 punktas ir 2008 m. vasario 20 d. Nutarties Comunidad Autónoma de Valencia / Komisija, C‑363/06 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2008:99, 34 punktas).

89

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 55 straipsnio 3 dalį galima paskirti naują šalies atstovą, kai Bendrasis Teismas nusprendžia pašalinti iš pradžių paskirtą atstovą, nes mano, kad jo elgesys, kaip numatyta minėto Procedūros reglamento 55 straipsnio 1 dalyje, yra nesuderinamas su pagarba Bendrajam Teismui arba su gero teisingumo vykdymo reikalavimais.

90

Vis dėlto tokiu atveju, kaip nurodytas šio sprendimo 81 punkte, jokia Bendrojo Teismo procedūros reglamento ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto nuostata šiuo metu neįpareigoja Bendrojo Teismo ar Teisingumo Teismo įspėti ieškinį pareiškusį asmenį arba suteikti jam galimybę vykstant procesui paskirti naują atstovą.

91

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad apeliacinio skundo byloje C‑529/18 P trečiąjį pagrindą ir apeliacinio skundo byloje C‑531/18 P trečiąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstus.

92

Apeliacinio skundo byloje C‑531/18 P pirmajame pagrinde PC kaltina Bendrąjį Teismą konstatavus, kad nebereikia priimti sprendimo dėl prašymo pakeisti šalį į PC.

93

Erdmann & Rossi ir EUIPO prašo atmesti šį pagrindą.

94

Atsižvelgiant į tai, kad šiuo sprendimu buvo patvirtintas Bendrojo Teismo sprendimas atmesti PJ ieškinį kaip nepriimtiną, motyvuojant jo atstovavimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimu, reikia konstatuoti, kad prašymas pakeisti šalį neteko reikšmės ir nėra reikalo priimti sprendimo dėl šio prašymo.

95

Taigi reikia atmesti ir apeliacinio skundo byloje C‑531/18 P pirmąjį pagrindą.

96

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad turi būti atmestas visas apeliacinis skundas.

97

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

98

Kadangi nagrinėjamoje byloje Erdmann & Rossi ir EUIPO prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš PJ ir PC, o šie pralaimėjo bylą, jie turi padengti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su šiuo apeliaciniu skundu ir procesu Bendrajame Teisme.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: