–

Línea Directa Aseguradora SA, atstovaujamos abogado M. Relaño,

–

Segurcaixa, Sociedad Anónima de Seguros y Reaseguros, atstovaujamos procurador C. Blanco Sánchez de Cueto ir advokatės A. Ruiz Hourcadette,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos L. Aguilera Ruiz ir V. Ester Casas,

–

Lietuvos vyriausybės, atstovaujamos R. Krasuckaitės ir G. Taluntytės,

–

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos G. Hesse,

–

Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos S. Brandon, padedamo barrister A. Bates,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos H. Tserepa-Lacombe ir J. Rius,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (OL L 263, 2009, p. 11) 3 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Línea Directa Aseguradora SA (toliau – Línea Directa) ir Segurcaixa, Sociedad Anónima de Seguros y Reaseguros (toliau – Segurcaixa) ginčą dėl Segurcaixa išmokėtų išmokų dėl gaisro, kilusio dėl Línea Directa apdrausto automobilio elektros sistemos, nuketėjusiam asmeniui grąžinimo.

3

Direktyvos 2009/103 1 straipsnyje nurodyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>“

4

Šios direktyvos 3 straipsnyje numatyta:

„Kiekviena valstybė narė, laikydamasi 5 straipsnio, imasi visų tinkamų priemonių užtikrinti, kad būtų apdrausta transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė.

Apdraustosios atsakomybės apimtis ir draudimo sąlygos nustatomos remiantis pirmoje pastraipoje nurodytomis priemonėmis.

Kiekviena valstybė narė imasi visų tinkamų priemonių užtikrinti, kad draudimo sutartis taip pat užtikrintų apsaugą:

Pirmoje pastraipoje nurodytas draudimas privalo suteikti draudimo apsaugą ir dėl žalos turtui, ir dėl žalos asmeniui.“

5

Šios direktyvos 5 straipsnyje numatyta:

„1.   Valstybės narės gali nukrypti nuo 3 straipsnio nuostatų dėl tam tikrų fizinių arba viešųjų ar privačių juridinių asmenų; atitinkama valstybė sudaro tokių asmenų sąrašą ir pateikia jį kitoms valstybėms narėms ir Komisijai.

<…>

2.   Valstybės narės gali nukrypti nuo 3 straipsnio nuostatų dėl tam tikrų transporto priemonių rūšių arba tam tikrų transporto priemonių, turinčių specialų registracijos numerį; atitinkama valstybė narė sudaro tokių transporto priemonių rūšių bei tokių transporto priemonių sąrašą ir perduoda jį kitoms valstybėms narėms ir Komisijai.

<…>“

6

Direktyvos 13 straipsnio 1 dalies c punkte numatyta:

„1.   Kiekviena valstybė narė imasi visų tinkamų priemonių užtikrinti, kad taikant 3 straipsnį įvykio metu nukentėjusių trečiųjų asmenų reikalavimų atlyginti žalą atžvilgiu yra laikomos niekinėmis visos teisės aktų nuostatos ar bet kokios sutarties sąlygos, įtrauktos į draudimo liudijimą, išduotą pagal 3 straipsnio reikalavimus, ir pagal kurias draudimo apsauga nesuteikiama transporto priemonėms, kuriomis naudojasi arba jas vairuoja:

<…>

7

Pagrindinei bylai taikytinos redakcijos Ley sobre responsabilidad civil y seguro en la circulación de vehículos a motor (Įstatymo dėl civilinės atsakomybės ir motorinių transporto priemonių draudimo), kodifikuoto 2004 m. spalio 29 d.Real Decreto Legislativo 8/2004 por el que se aprueba el texto refundido de la Ley sobre responsabilidad civil y seguro en la circulación de vehículos a motor (Karaliaus įstatyminis dekretas Nr. 8/2004, kuriuo tvirtinama įstatymo dėl civilinės atsakomybės ir motorinių transporto priemonių draudimo nauja redakcija; BOE, Nr. 267, 2004 m. lapkričio 5 d., p. 3662), 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Motorinių transporto priemonių vairuotojas atsako už žalą, padarytą asmenims ar turtui dėl tokių transporto priemonių vairavimo sukelto pavojaus.

Žalos asmenims atveju jis atleidžiamas nuo atsakomybės tik tuo atveju, jei įrodo, kad žala atsirado išimtinai dėl nukentėjusiojo kaltės ar dėl su vairavimu ir transporto priemonės veikimu nesusijusios force majeure; force majeure atvejais nelaikomi nei transporto priemonės trūkumai, nei tos transporto priemonės mechanizmų ar detalių gedimai ar nusidėvėjimas.

Kiek tai susiję su žala turtui, vairuotojas atsako tretiesiems asmenims, jei jo civilinė atsakomybė nustatoma pagal [Código Civil (Civilinis kodeksas)] 1902 ir paskesnių straipsnių, [Código Penal (Baudžiamasis kodeksas)] 109 ir paskesnių straipsnių ir šio įstatymo nuostatas.

Jeigu ir vairuotojas, ir nukentėjęs asmuo elgėsi neatsargiai, kiekvienam iš jų tenkanti atsakomybė paskirstoma proporcingai ir nuo to priklauso kompensacijos už žalą dydis.

Transporto priemonės savininkas, kuris nėra vairuotojas, atsako už žalą asmenims ir turtui, kuri kilo dėl vairuotojo kaltės, jeigu jį ir vairuotoją sieja Civilinio kodekso 1903 straipsnyje ir Baudžiamojo kodekso 120 straipsnio 5 dalyje nurodyti ryšiai. Šios atsakomybės nelieka, jeigu savininkas įrodo, kad ėmėsi visų būtinų veiksmų, kad būtų užkirsta galimybė žalai atsirasti.

Privalomuoju draudimu neapdraustos transporto priemonės savininkui, kuris nėra vairuotojas, ir vairuotojui taikoma solidarioji civilinė atsakomybė dėl žalos asmenims ir turtui, kuri kilo dėl šios transporto priemonės, nebent savininkas įrodo, kad transporto priemonė buvo iš jo pavogta.“

8

Reglamento del seguro obligatorio de responsabilidad civil en la circulación de vehículos de motor (Reglamentas dėl civilinės atsakomybės privalomojo draudimo, kiek tai susiję su motorinių transporto priemonių eismu), kodifikuoto 2008 m. rugsėjo 12 d.Real Decreto 1507/2008 por el que se aprueba el Reglamento del seguro obligatorio de responsabilidad civil en la circulación de vehiculos a motor (Karaliaus dekretas Nr. 1507/2008, kuriuo tvirtinamas reglamentas dėl civilinės atsakomybės privalomojo draudimo, kiek tai susiję su motorinių transporto priemonių eismu; BOE, Nr. 222, 2008 m. rugsėjo 13 d., p. 37487), 2 straipsnio 1 dalis išdėstyta taip:

„Civilinės atsakomybės dėl motorinių transporto priemonių judėjimo ir šiuo reglamentu reguliuojamo privalomojo draudimo tikslais eismo įvykiais laikomi įvykiai dėl ankstesniame straipsnyje minėto motorinių transporto priemonių vairavimo sukelto pavojaus garažuose ir stovėjimo aikštelėse, keliuose ir eismui pritaikytose viešose ir privačiose miesto ir užmiesčio teritorijose, taip pat keliuose ir teritorijose, kurie įprastai tam naudojami, nors nepritaikyti.“

9

2013 m. rugpjūčio 19 d. L. Salazar Rodes pastato, priklausančio Industrial Software Indusoft (toliau – Indusoft), privačiame garaže pasistatė automobilį.

10

2013 m. rugpjūčio 20 d., norėdamas parodyti transporto priemonę kaimynui, L. Salazar Rodes užvedė automobilį nepajudindamas jo iš vietos. Naktį iš 2013 m. rugpjūčio 20 į 21 d. L. Salazar Rodes automobilis, kurios stovėjo nejudinamas daugiau kaip 24 valandas, užsidegė ir sukėlė gaisrą Indusoft pastate ir padarė jam žalos. Šio gaisro priežastis buvo šio automobilio elektros sistema.

11

L. Salazar Rodes buvo sudaręs motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį su draudimo bendrove Línea Directa.

12

Industrial buvo pasirašiusi būsto draudimo sutartį su Segurcaixa, kuri jai sumokėjo 44704,34 EUR už šio gaisro padarytą žalą.

13

2014 m. kovo mėn. Segurcaixa pareiškė Juzgado de Primera Instancia de Vitoria-Gazteiz (Vitorijos Gasteiso pirmosios instancijos teismas, Ispanija) ieškinį Línea Directa, prašydama nurodyti šiai draudimo bendrovei sumokėti 44704,34 EUR sumą kartu su teisės aktuose nustatytomis palūkanomis, nes draudžiamojo įvykio priežastis yra „eismo įvykis“, kurį dengia L. Salazar Rodes priklausančio automobilio civilinės atsakomybės draudimas. Šis teismas atmetė šį ieškinį, nes aptariamas gaisras negalėjo būti laikomas „eismo įvykiu“, kaip apibrėžta Ispanijos teisėje.

14

Segurcaixa pateikė apeliacinį skundą dėl Juzgado de Primera Instancia de Vitoria-Gazteiz (Vitorijos Gasteiso pirmosios instancijos teismas) sprendimo Audiencia Provincial de Álava (Alavos provincijos teismas, Ispanija), o šis teismas patenkino ieškinį ir nurodė Línea Directa sumokėti Segurcaixa prašomą išmoką.

15

Línea Directa pateikė kasacinį skundą dėl Audiencia Provincial de Álava (Alavos provincijos teismas) sprendimo Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija).

16

Pastarasis teismas pažymi, kad Audiencia Provincial de Álava (Alavos provincijos teismas) plačiai aiškino sąvoką „eismo įvykis“, t. y. kad, kaip tai suprantama pagal Ispanijos teisę, į šią sąvoką patenka situacija, kai transporto priemonė, ne visam laikui pastatyta privačiame garaže, užsidegė, o šis gaisras kilo dėl priežasčių, susijusių su pačia transporto priemone, ir be trečiųjų asmenų įsikišimo.

17

Atsižvelgdamas į tai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagrindinis klausimas – ar motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas apima įvykį, į kurį pateko transporto priemonė, kurios variklis neveikė, o transporto priemonė, kuri buvo pastatyta privačiame garaže, nekėlė jokio pavojaus kelių naudotojams.

18

Šiuo klausimu šis teismas pažymi, kad pagal jurisprudenciją, viena vertus, į sąvoką „eismo įvykis“, kaip ji suprantama pagal Ispanijos teisę, patenka ne tik situacijos, kai transporto priemonės juda, bet ir kai transporto priemonės variklis neveikia, taip pat kai važiuodama transporto priemonė sustoja ir užsidega.

19

Kita vertus, Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) jau nusprendė, kad gaisras transporto priemonėje, kuri buvo pastatyta ant viešojo kelio ir kuri buvo padengta apsauga nuo užšalimo, nebuvo tokia situacija, kad patektų į sąvoką „eismo įvykis“, kaip ji suprantama pagal Ispanijos teisę.

20

Šis teismas nurodo, kad pagal jurisprudenciją, kai transporto priemonė yra sustojusi ir žala nėra susijusi su šios transporto priemonės transporto funkcija, nekalbama apie „eismo įvykį“, kuriam galėtų būti taikomas privalomasis draudimas.

21

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal Ispanijos teisę vairuotojas nėra atsakingas už žalą, atsiradusią dėl transporto priemonės judėjimo, kai žala atsiranda dėl force majeure aplinkybių, kurios yra nepriskirtinos prie transporto priemonės vairavimo. Vis dėlto nei transporto priemonės trūkumai, nei vieno iš jos mechanizmo gedimas arba nusidėvėjimas negali būti laikomi force majeure aplinkybe. Vadinasi, susiklosčius situacijai, kai įvykis kyla dėl transporto priemonės trūkumo, dėl šio trūkumo vairuotojas negali būti atleistas nuo atsakomybės ir todėl negali būti netaikomas motorinės transporto priemonės civilinės atsakomybės draudimas.

22

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, viena vertus, mano, kad jeigu gaisras kyla, kai transporto priemonė stovi, tačiau gaisras yra kilęs dėl funkcijos, kuri yra būtina ar naudinga tai transporto priemonei judėti, tokia situacija turėtų būti laikoma susijusia su įprasta transporto priemonės funkcija.

23

Kita vertus, situacija, kai transporto priemonė stovi privačiame garaže, galėtų būti neįtraukta į sąvoką „transporto priemonių [eismas]“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/103 3 straipsnį, kai dėl didelio laiko tarpo tarp ankstesnio transporto priemonės naudojimo ir gaisro arba dėl to, kaip atsirado žala, nėra jokio ryšio tarp šios žalos ir transporto priemonės eismo.

24

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad jeigu nebūtų atsižvelgta į laiko ryšį tarp ankstesnio transporto priemonės naudojimo ir draudžiamojo įvykio, tai galėtų lemti tai, kad motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas būtų prilygintas savininko draudimui, kuris dengia atsakomybę, kurią paprastai lemia transporto priemonės turėjimas ar valdymas.

25

Šiomis aplinkybėmis Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

26

Línea Directa mano, kad pirmasis klausimas yra nepriimtinas, nes juo keliama visiškai hipotetinė problema. Ši įmonė nurodo, kad tai, jog aptariamas gaisras kilo dėl atitinkamos transporto priemonės elektros sistemos, yra vienintelis neginčijamas faktas, kurį nustatė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Nebuvo nustatyta, kad šis gaisras kilo dėl mechanizmų, būtinų šios transporto priemonės transporto funkcijai užtikrinti.

27

Šiuo klausimu primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytą teisinį pagrindą ir faktines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prašymo tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2018 m. spalio 24 d. Sprendimo XC ir kt., C‑234/17, EU:C:2018:853, 16 punktą).

28

Nagrinėjamu atveju nėra akivaizdu, kad pirmuoju klausimu prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas neturi ryšio su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku ar kad problema hipotetinė. Šiuo klausimu iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šiuo aiškinimu siekiama išsiaiškinti sąvoką „transporto priemonių [eismas]“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2009/103 3 straipsnį, ir nuo to priklauso pagrindinės bylos, kuri yra susijusi su transporto priemonės gaisro sukeltų nuostolių atlyginimu, sprendimas. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė pakankamai faktinės ir teisinės informacijos, kad Teisingumo Teismas galėtų tinkamai atsakyti į jam pateiktus klausimus.

29

Savo prejudiciniais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimt prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje numatyta sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima situaciją, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, kai pastato privačiame garaže pastatyta transporto priemonė užsidegė, taip sukeldama gaisrą, kurio priežastis – šios transporto priemonės elektros sistema, o dėl gaisro buvo padaryta žala šiam pastatui, nors minėta transporto priemonė nebuvo pajudinta iš vietos daugiau nei 24 valandas iki gaisro.

30

Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta, kad kiekviena valstybė narė, laikydamasi šios direktyvos 5 straipsnio, imasi visų tinkamų priemonių užtikrinti, kad būtų apdrausta transporto priemonių, kurių įprasta buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė.

31

Visų pirma reikia pažymėti, kad pagrindinėje byloje aptariama transporto priemonė patenka į Direktyvos 2009/103 1 straipsnio 1 punkte nurodytą sąvoką „transporto priemonė“, nes tai yra „mechanine energija varoma motorinė transporto priemonė, skirta važiuoti žeme, bet ne bėgiais“. Be to, neginčytina, kad šios transporto priemonės įprasta buvimo vieta buvo valstybės narės teritorijoje ir kad jai netaikoma išimtis, priimta įgyvendinant šios direktyvos 5 straipsnį.

32

Dėl klausimo, ar tokia situacija, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, patenka į sąvoką „transporto priemonių [eismas]“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio pirmą pastraipą, reikia priminti, kad negalima palikti šios sąvokos reikšmę savo nuožiūra nustatyti kiekvienai valstybei narei ir kad tai yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kuri turi būti aiškinama pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, atsižvelgiant, be kita ko, į šios nuostatos kontekstą ir teisės aktu, kurio dalis ji yra, siekiamus tikslus (2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Núñez Torreiro, C‑334/16, EU:C:2017:1007, 24 punktas).

33

Iš Sąjungos teisės aktų, kurie reglamentuoja transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą ir kurie apima Direktyvą 2009/103, matyti, kad jais siekiama, pirma, užtikrinti laisvą ir transporto priemonių, kurių įprasta buvimo vieta yra Europos Sąjungos teritorijoje, ir jose esančių asmenų judėjimą ir, antra, garantuoti, kad nukentėjusieji per šių transporto priemonių sukeltus eismo įvykius būtų vertinami vienodai, neatsižvelgiant į konkrečią Sąjungos teritorijos vietą, kur įvyko eismo įvykis (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Núñez Torreiro, C‑334/16, EU:C:2017:1007, 25 ir 26 punktus).

34

Be to, iš šių teisės aktų raidos matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas tikslo apsaugoti per transporto priemonių sukeltus įvykius nukentėjusius asmenis siekė nuolat ir vis intensyviau (2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Núñez Torreiro, C‑334/16, EU:C:2017:1007, 27 punktas).

35

Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad joje esanti sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima ne tik kelių eismo situacijas, t. y. eismą viešuosiuose keliuose, bet ir bet kokį transporto priemonės naudojimą, kuris atitinka įprastą šios transporto priemonės funkciją (2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Núñez Torreiro, C‑334/16, EU:C:2017:1007, 28 punktas).

36

Teisingumo Teismas patikslino, kad, kadangi Direktyvos 2009/103 1 straipsnio 1 punkte nurodytos motorinės transporto priemonės, neatsižvelgiant į jų charakteristikas, paprastai skirtos naudoti kaip transporto priemonės, minėta sąvoka apima bet kokį transporto priemonės naudojimą kaip vežimo priemonės (2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Núñez Torreiro, C‑334/16, EU:C:2017:1007, 29 punktas).

37

Šiuo klausimu reikia pažymėti, pirma, kad dėl to, jog su eismo įvykiu susijusi transporto priemonė nevažiavo, kai vyko įvykis, negalima atmesti galimybės, kad tuo momentu šios transporto priemonės naudojimas gali atitikti įprastą šios transporto priemonės funkciją ir dėl to jis gali patekti į sąvoką „transporto priemonių [eismas]“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmą pastraipą (2018 m. lapkričio 15 d. Sprendimo BTA Baltic Insurance Company, C‑648/17, EU:C:2018:917, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

38

Klausimas, ar transporto priemonės variklis veikė eismo įvykio metu, nėra lemiamas (2018 m. lapkričio 15 d. Sprendimo BTA Baltic Insurance Company, C‑648/17, EU:C:2018:917, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

39

Kita vertus, reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją jokioje Direktyvos 2009/103 nuostatoje nenustatyta, kad draudimo pareigos ir apsaugos, kurią šia pareiga siekiama suteikti per motorinių transporto priemonių sukeltus įvykius nukentėjusiems asmenims, apimtis ribojama tik tais atvejais, kai tokios transporto priemonės naudojamos tam tikrose teritorijose ar keliuose (2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Núñez Torreiro, C‑334/16, EU:C:2017:1007, 31 punktas).

40

Darytina išvada, kad sąvoka „transporto priemonių [eismas]“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmą pastraipą, nepriklauso nuo teritorijos, kur ši transporto priemonė naudojama, ir, be kita ko, nuo aplinkybės, kad atitinkama transporto priemonė yra įvykio momentu sustojusi ir yra stovėjimo aikštelėje (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 15 d. Sprendimo BTA Baltic Insurance Company, C‑648/17, EU:C:2018:917, 37 ir 40 punktai).

41

Tokiomis aplinkybėmis manytina, kad transporto priemonės stovėjimas ir nejudėjimo laikotarpis yra natūralūs ir būtini etapai, kurie sudaro jos, kaip transporto priemonės, naudojimo dalį.

42

Taigi transporto priemonė yra naudojama pagal jos, kaip transporto priemonės, funkciją, kai ji juda, bet taip pat, iš esmės, kai ji stovi tarp dviejų judėjimo momentų.

43

Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad transporto priemonės pastatymas privačiame garaže yra jos naudojimas, kuris atitinka jos, kaip transporto priemonės, funkciją.

44

Šia išvada negalima abejoti remiantis tuo, kad ji stovėjau daugiau kaip 24 valandas šiame garaže. Iš tikrųjų transporto priemonės pastatymas kartais ilgam laikui reiškia, kad ji nejudinama iki kitos jos kelionės.

45

Kalbant apie tai, kad pagrindinėje byloje aptariamas įvykis kilo dėl transporto priemonės elektros sistemos, reikia manyti, jog kadangi šio įvykio kilmė atitinka „transporto priemonės“ apibrėžtį, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/103 1 straipsnio 1 punktą, nereikia nei iš minėtos transporto priemonės detalių išskirti tos, dėl kurios kilo žalą sukėlusi aplinkybė, nei nustatyti funkcijų, kurias ši detalė užtikrina.

46

Toks išaiškinimas atitinka dėl motorinių transporto priemonių sukeltų įvykių nuketėjusiųjų asmenų apsaugos tikslą, kurio nuolat siekia ir jį griežtina Sąjungos teisės aktų leidėjas, kaip priminta šio sprendimo 34 punkte.

47

Be to, reikėtų pažymėti, kad remiantis Direktyvos 2009/103 13 straipsniu visos teisės arba sutarties nuostatos, pagal kurias netaikomas draudimas nuo nuostolių, kuriuos sukėlė asmens, kuris nesilaiko teisinių techninių įsipareigojimų, susijusių su atitinkamos transporto priemonės būkle ir saugumu, transporto priemonės naudojimas arba vairavimas, neturi poveikio, kiek tai susiję su dėl žalą sukėlusio įvykio nuketėjusiaisiais trečiaisiais asmenimis; tai patvirtina šį aiškinimą.

48

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į patektus klausimus reikia atsakyti taip, jog Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje numatyta sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima situaciją, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, kai pastato privačiame garaže pastatyta transporto priemonė, kuri naudojama pagal savo, kaip transporto priemonės, funkciją, užsidegė, taip sukeldama gaisrą, kurio priežastis – šios transporto priemonės elektros sistema, o dėl jo buvo padaryta žala šiam pastatui, nors minėta transporto priemonė nebuvo pajudinta iš vietos daugiau nei 24 valandas iki gaisro.

49

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo 3 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje numatyta sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima situaciją, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, kai pastato privačiame garaže pastatyta transporto priemonė, kuri naudojama pagal savo, kaip transporto priemonės, funkciją, užsidegė, taip sukeldama gaisrą, kurio priežastis – šios transporto priemonės elektros sistema, o dėl jo buvo padaryta žala šiam pastatui, nors minėta transporto priemonė nebuvo pajudinta iš vietos daugiau nei 24 valandas iki gaisro.