–

„Elektrorazpredelenie Yug“ EAD, atstovaujamos advokatų H. Nihrizov, P. Stanchev, A. Todorov, B. Petrov, M. Baykushev ir G. Dimitrov, padedamų patarėjo teisės klausimais S. Radev,

–

Komisia za energiyno i vodno regulirane (KEVR), atstovaujamos I. Ivanov,

–

„BMF Port Burgas“ EAD, atstovaujamos advokatų T. Dimitrova, M. Derelieva, M. Peneva ir I. Todorov,

–

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos C. Mosser,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos O. Beynet ir Y. G. Marinova,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 2003/54/EB (OL L 211, 2009, p. 55), 2 straipsnio 3 ir 5 punktų išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant „Elektrorazpredelenie Yug“ EAD (toliau – ER Yug), elektros energijos skirstymo sistemos operatorės, veikiančios dalyje Bulgarijos teritorijos, ir Komisia za energiyno i vodno regulirane (Energetikos ir vandens reguliavimo komisija, Bulgarija, toliau – KEVR) ginčą dėl bendrovei „BMF Port Burgas“ EAD (toliau – BMF) skaičiuojamų mokesčių už prieigą prie šios sistemos ir elektros energijos perdavimą ja.

3

Direktyvos 2009/72 1–3, 9, 11, 16, 17, 19 ir 44 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

4

Direktyvos 2009/72 1 straipsnyje „Dalykas ir taikymo sritis“ numatyta:

„Šia direktyva nustatomos elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tiekimo bendrosios taisyklės ir vartotojų apsaugos nuostatos siekiant patobulinti ir integruoti konkurencingas [Sąjungos] elektros energijos rinkas. Joje nustatomos taisyklės, reglamentuojančios elektros energijos sektoriaus organizavimą ir veikimą, atvirą patekimą į rinką, kvietimams teikti paraiškas dalyvauti konkurse taikomus kriterijus ir tvarką, leidimų išdavimą ir sistemų eksploatavimą. Be to, direktyvoje nustatomi visuotinių paslaugų teikimo įpareigojimai ir elektros energijos vartotojų teisės bei išaiškinami konkurencijos reikalavimai.“

5

Šios direktyvos 2 straipsnyje „Sąvokų apibrėžtys“ nurodyta:

„Šioje direktyvoje taikomos šios sąvokų apibrėžtys:

<…>

3.   perdavimas – elektros energijos transportavimas ypač aukštos ir aukštosios įtampos jungtine sistema siekiant ją pristatyti galutiniams vartotojams ar skirstytojams, išskyrus tiekimą;

4.   perdavimo sistemos operatorius – fizinis ar juridinis asmuo, atsakingas už perdavimo sistemos eksploatavimą ir techninės priežiūros užtikrinimą, ir, jei būtina, už jos plėtrą konkrečioje teritorijoje ir tam tikrais atvejais – už jos sujungimą su kitomis sistemomis bei už tai, kad būtų užtikrintas ilgalaikis sistemos pajėgumas pagrįstiems elektros energijos perdavimo poreikiams tenkinti;

5.   skirstymas – elektros energijos transportavimas aukštosios, vidutinės ir žemosios įtampos skirstymo sistemomis siekiant ją pristatyti vartotojams, išskyrus tiekimą;

6.   skirstymo sistemos operatorius – fizinis ar juridinis asmuo, atsakingas už skirstymo sistemos eksploatavimą ir techninės priežiūros užtikrinimą, ir, jei būtina, už jos plėtrą konkrečioje teritorijoje ir tam tikrais atvejais – už jos sujungimą su kitomis sistemomis bei už tai, kad būtų užtikrintas sistemos ilgalaikis pajėgumas pagrįstiems elektros energijos skirstymo poreikiams tenkinti;

7.   vartotojas – elektros energijos didmeninis ar galutinis vartotojas;

8.   didmeninis vartotojas – fizinis ar juridinis asmuo, perkantis elektros energiją siekdamas ją perparduoti sistemoje, kurioje jis įsisteigęs, ar už jos ribų;

9.   galutinis vartotojas – elektros energiją savo asmeniniam vartojimui perkantis vartotojas;

<…>

19.   tiekimas – elektros energijos pardavimas, įskaitant jos perpardavimą, vartotojams;

<…>“

6

Direktyvos 2009/72 IV ir V skyriuose, kuriuose yra jos 9–23 straipsniai, numatytos nuostatos, taikomos atitinkamai perdavimo sistemų eksploatavimui ir nepriklausomiems perdavimo sistemos operatoriams, o minėtos direktyvos VI skyrius, kuriame yra jos 24–29 straipsniai, skirtas skirstymo sistemų eksploatavimui.

7

Direktyvos 2009/72 9 straipsnyje „Perdavimo sistemų ir perdavimo sistemos operatorių veiklos rūšių atskyrimas“, esančiame šios direktyvos IV skyriuje, susijusiame su perdavimo sistemų eksploatavimu, numatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad nuo 2012 m. kovo 3 d.:

<…>

8.   Jeigu 2009 m. rugsėjo 3 d. perdavimo sistema priklauso vertikalios integracijos įmonei, valstybė narė gali nuspręsti netaikyti 1 dalies.

Tokiu atveju atitinkama valstybė narė:

<…>“

8

Direktyvos 2009/72 17 straipsnyje „Turtas, įranga, personalas ir tapatybė“, esančiame šios direktyvos V skyriuje, susijusiame su nepriklausomais perdavimo sistemos operatoriais, nustatyta:

„1.   Perdavimo sistemos operatoriai turi turėti visus žmogiškuosius, techninius, materialinius ir finansinius išteklius, kurių reikia jų įsipareigojimams pagal šią direktyvą įgyvendinti ir užsiimti elektros energijos perdavimo veikla, visų pirma:

<…>“

9

Direktyvos 2009/72 24 straipsnyje „Skirstymo sistemos operatorių paskyrimas“, esančiame šios direktyvos VI skyriuje, susijusiame su skirstymo sistemų eksploatavimu, nurodyta:

„Laikotarpiui, kurį valstybės narės nustato atsižvelgdamos į efektyvumo ir ekonominės pusiausvyros aspektus, valstybės narės paskiria vieną ar kelis skirstymo sistemos operatorius, arba reikalauja, kad tai padarytų įmonės, kurioms nuosavybės teise priklauso skirstymo sistemos arba kurios yra atsakingos už šias sistemas. Valstybės narės užtikrina, kad skirstymo sistemos operatoriai laikytųsi 25, 26 ir 27 straipsnių.“

10

Tame pačiame minėtos direktyvos skyriuje esančiame 26 straipsnyje „Skirstymo sistemos operatorių veiklos rūšių atskyrimas“ numatyta:

„1.   Kai skirstymo sistemos operatorius yra vertikalios integracijos įmonės padalinys, bent teisinės formos, organizacinės struktūros ir sprendimų priėmimo tvarkos požiūriu jis turi būti nepriklausomas nuo kitų veiklos rūšių, nesusijusių su skirstymu. Tos taisyklės nenustato įpareigojimo skirstymo sistemos operatoriaus turto nuosavybę atskirti nuo vertikalios integracijos įmonės.

2.   Kai skirstymo sistemos operatorius yra vertikalios integracijos įmonės padalinys, be 1 dalyje nustatytų reikalavimų, savo organizacinės struktūros ir sprendimų priėmimo tvarkos požiūriu jis turi būti nepriklausomas nuo kitų veiklos rūšių, nesusijusių su skirstymu. Siekiant tai užtikrinti, taikomi šie būtiniausi kriterijai:

<…>

11

Direktyvos 2009/72 32 straipsnio „Trečiosios šalies prieiga prie sistemos“, esančio šios direktyvos VIII skyriuje „Prieigos prie sistemos organizavimas“, 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad būtų įgyvendinta paskelbtais tarifais grindžiama sistema, suteikianti trečiosioms šalims prieigą prie perdavimo ir skirstymo sistemų ir taikoma visiems reikalavimus atitinkantiems vartotojams[.] <…>“

12

Zakon za energetikata (Energetikos įstatymas) (DV, Nr. 107, 2003, toliau – ZE) 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Elektros energijos perdavimo veiklą vykdo elektros energijos perdavimo sistemos operatorius, kuris yra gavęs licenciją perduoti elektros energiją <…>“

13

ZE 88 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Elektros energijos skirstymo ir elektros energijos skirstymo sistemų eksploatavimo veiklą vykdo elektros energijos skirstymo sistemų operatoriai, kurie yra šių sistemų konkrečioje teritorijoje savininkai ir turi elektros energijos skirstymo veiklos atitinkamoje teritorijoje licenciją. <…>“

14

ZE papildomų nuostatų (DV, Nr. 54, 2012) 1 straipsnyje pateiktos šios apibrėžtys:

„20.   elektros energijos perdavimo sistema – elektros linijų ir elektros įrenginių, skirtų elektros energijai perduoti, transformuoti nuo aukštos iki vidutinės įtampos ir elektros energijos srautui perskirstyti, visuma;

<…>

22.   elektros energijos skirstymo sistema – elektros energijai skirstyti skirtų aukštosios, vidutinės ir žemosios įtampos elektros linijų ir elektros įrenginių visuma;

<…>

44.   elektros energijos perdavimas <…> – elektros energijos perdavimas <…> perdavimo sistema <…>;

<…>

49.   skirstymas – elektros energijos perdavimas <…> skirstymo sistemomis.“

15

2014 m. vasario 24 d.Naredba no 6 za prisaedynyavane na proizvoditeli i klienti na elektricheska energyia kam prenosnata ili kam razpredelitelnite elektricheski mrezhi (Reglamentas Nr. 6 dėl elektros energijos gamintojų ir klientų prijungimo prie elektros energijos perdavimo arba skirstymo sistemų) 124 ir 125 straipsniuose nustatyta perdavimo sistemos operatoriaus ir skirstymo sistemos operatoriaus įrenginių nuosavybės riba.

16

ER Yug turi išimtinę elektros energijos skirstymo licenciją (kurią 2014 m. rugpjūčio 13 d. išdavė KEVR); pagal ją skirstymo tinklu, kurio operatorė ji yra, ji užtikrina elektros energijos skirstymą šioje licencijoje apibrėžtoje teritorijoje, t. y. Bulgarijos pietryčiuose.

17

Ši teritorija apima zoną su uosto terminalais „Burgasas vakarai“ ir „Burgasas rytai 2“, kurių valdymą užtikrina ir susijusias paslaugas teikia BMF kaip koncesininkė.

18

Su uosto terminalu „Burgasas rytai 2“ susiję BMF padaliniai su elektros tinklu sujungti vidutinės įtampos (20 kV) linija, pavadinta „Novo pristanishte“ („Naujasis uostas“), kuri pati prijungta prie elektros transformavimo pastotės „Ribari“ („Žvejai“) vidutinės įtampos (taip pat 20 kV) įrenginio. Elektros linija „Novo Pristanishte“, kuri yra valstybės nuosavybė, bendrovei BMF buvo patikėta kaip turto dalis, būtina tam, kad galėtų veikti pagal koncesijos sutartį perduoti uosto terminalai. Elektros pastotė „Ribari“ yra Bulgarijos perdavimo sistemos operatorės „Elektroenergien sistemen operator“ EAD (toliau – ESO) nuosavybė.

19

Elektros energija, kuri perduodama ESO valdoma aukštos įtampos sistema, perdavimo sistemos ir skirstymo sistemos sujungimo taškuose, t. y. transformatorinėse Nr. 1 ir Nr. 2, transformuojama taip, kad 110 kV įtampą (aukšta įtampa) būtų galima komutuoti į 20 kV įtampą (vidutinė įtampa), kad ją būtų galima naudoti „Ribari“ pastotės vidutinės įtampos (20 kV) įrenginyje. Iš ESO perdavimo sistemos į ER Yug skirstymo sistemą atitekančios elektros energijos komercinio matavimo įtaisai, kurie yra ER Yug nuosavybė, yra įrengti iš karto už transformatorinių Nr. 1 ir Nr. 2, prie jungčių, susijusių su pastotės „Ribari“ vidutinės įtampos (20 kV) įrenginio sekcijomis Nr. 26 ir Nr. 39. Elektros linija „Novo Pristanishte“ prie šio įrenginio prijungta sekcijoje Nr. 44. Ši linija yra naudojama elektros energijai perduoti ir tiekti tiktai bendrovei BMF.

20

2013 m. rugsėjo 30 d.ER Yug ir BMF sudarė tinklo paslaugų sutartį, pagal kurią pirmoji teikia antrajai prieigą prie elektros energijos skirstymo sistemos ir užtikrina elektros energijos perdavimą šia sistema, siekiant tiekti elektros energiją Burgaso uosto teritorijoje esantiems BMF padaliniams.

21

Manydama, kad yra tiesiogiai prijungta prie perdavimo sistemos, 2016 m. spalio 6 d. BMF vienašališkai nutraukė sutartį su ER Yug ir sudarė su ESO sutartis dėl prieigos prie perdavimo sistemos, tinklo paslaugų teikimo ir elektros energijos perdavimo siekiant tiekti elektros energiją minėtiems BMF padaliniams. Remdamasi šiomis sutartimis ESO įsirengė elektros energijos, perduodamos elektros linija „Novo pristanishte“, komercinio matavimo įtaisus.

22

Vis dėlto manydama, kad šie padaliniai vis dar prijungti prie skirstymo sistemos, ER Yug bendrovei BMF ir toliau reikalavo mokėti už prieigą prie skirstymo sistemos ir elektros energijos perdavimą šia sistema.

23

KEVR po to, kai į ją kreipėsi BMF, 2017 m. vasario 28 d. Sprendime Nr. Zh-37 padarė išvadą, kad, pasibaigus įspėjimo terminui, numatytam norint nutraukti sutartį su BMF, ER Yug nebeturi teisės reikalauti mokėti už prieigą prie elektros energijos skirstymo sistemos ir perdavimą šia sistema. KEVR nusprendė, kad aptariami BMF padaliniai tiesiogiai sujungti su ESO elektros energijos perdavimo sistema ir kad dėl šios aplinkybės BMF gali tiesiogiai prieiti prie šios sistemos. Todėl KEVR nurodė ER Yug, pirma, nebereikalauti iš bendrovės BMF mokėti už prieigą prie skirstymo sistemos ir elektros energijos perdavimą šia sistema ir, antra, peržiūrėti mokesčio tarifą, taikomą pasibaigus įspėjimo terminui, numatytam norint nutraukti su BMF sudarytą sutartį.

24

Tą sprendimą ER Yug apskundė Administrativen sad Sofia-grad (Sofijos miesto administracinis teismas, Bulgarija).

25

Nagrinėjant bylą tame teisme ER Yug tvirtina: kadangi BMF yra prijungta prie elektros energijos skirstymo sistemos, ji negali nutraukti prieigos ir elektros energijos perdavimo šia sistema sutarties. Pagal Direktyvos 2009/72 sistemą lemiamas veiksnys, leidžiantis elektros energijos perdavimo sistemą atskirti nuo elektros energijos skirstymo sistemos, yra ja tekančios elektros energijos įtampos lygmuo, t. y. viena vertus, labai aukšta ir aukšta įtampa perdavimo sistemoje ir, kita vertus, aukšta, vidutinė ir žema įtampa skirstymo sistemoje. ZE papildomų nuostatų 1 straipsnio 20 ir 44 punktuose pateikta elektros energijos perdavimo apibrėžtis yra nesuderinama su Direktyvos 2009/72 2 straipsnio 3 punkte pateikta apibrėžtimi, kuri, atsižvelgiant į jos tiesioginį veikimą ir Sąjungos teisės viršenybės principą, turi būti taikoma tiesiogiai. Tai reiškia, kad vidutinės įtampos tinklo paslaugų teikimas yra elektros energijos skirstymo veikla. Elektros energijos perdavimo sistemos operatorė ESO neturi teisės prijungti savo klientų prie vidutinės įtampos įrenginio ir teikti vidutinės įtampos tinklo paslaugų, nes ši veikla susijusi su elektros energijos skirstymo paslaugomis, kurioms ER Yug turi išimtinę licenciją teritorijoje, kur yra aptariami BMF padaliniai.

26

BMF savo ruožtu teigia, kad jos padaliniai yra tiesiogiai prijungti prie elektros energijos perdavimo sistemos per „Ribari“ pastotę, kurios savininkė yra ESO. Taigi, kadangi nei ši pastotė, nei prie jos prijungta elektros linija „Novo pristanishte“ nėra ER Yug nuosavybė, jos nėra elektros energijos skirstymo sistemos sudėtinės dalys. Todėl BMF mano, kad ER Yug licencija neatitinka sąlygų, kurios turi būti tenkinamos norint teikti prieigos suteikimo ir elektros energijos perdavimo per elektros energijos skirstymo sistemą paslaugas, taigi ir imti tų paslaugų mokestį. Be to, ZE nėra jokios nuostatos, draudžiančios klientui tiesiogiai prisijungti prie elektros energijos perdavimo sistemos.

27

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad šioje byloje reikia nustatyti, prie kurios elektros energijos sistemos – skirstymo ar perdavimo – yra prijungti nagrinėjami BMF padaliniai, taigi, kuriam operatoriui ši bendrovė turi mokėti už tinklo paslaugas. Reikia nustatyti, pirma, reikšmingą elektros energijos „perdavimo“ ir „skirstymo“ veiklos ir, antra, „perdavimo sistemos“ ir „skirstymo sistemos“ sąvokų atskyrimo kriterijų. Iš tiesų, jeigu įtampos lygmuo turėtų būti laikomas vieninteliu skiriamuoju kriterijumi, nes „Ribari“ pastotėje elektros linija „Novo pristanishte“ prijungta prie vidutinės įtampos įrenginio, už tinklo paslaugas BMF turėtų mokėti bendrovei ER Yug, kuri turi išimtinę teisę teikti tinklo paslaugas visiems klientams, prijungtiems vidutinės įtampos lygmeniu teritorijoje, kurią apima jos licencija, nesvarbu, ar ji yra susijusių įrenginių savininkė, ar ne.

28

Tas teismas, kaip ir dauguma Bulgarijos teismų, mano, kad iš ZE 88 straipsnio 1 dalies, Reglamento Nr. 6 dėl elektros energijos gamintojų ir klientų prijungimo prie elektros energijos perdavimo arba skirstymo sistemų 124 ir 125 straipsnių ir pačios bendrovei ER Yug išduotos licencijos matyti, kad nacionalinis įstatymų leidėjas perdavimo sistemos ir skirstymo sistemos atskyrimo kriterijumi pasirinko perdavimo sistemos operatoriaus arba skirstymo sistemos operatoriaus elektros įrenginių nuosavybės kriterijų. Nacionalinio įstatymų leidėjo pozicija dėl įtampos lygmens yra ne tokia aiški. Vis dėlto iš Direktyvos 2009/72 2 straipsnio 3 ir 5 punktuose pateiktų sąvokų apibrėžčių matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas vieninteliu svarbiu kriterijumi laiko perduodamos elektros energijos įtampos lygmenį, ir tai Teisingumo Teismas patvirtino savo 2008 m. gegužės 22 d. Sprendimo citiworks (C‑439/06, EU:C:2008:298) 48 punkte.

29

Tokiomis aplinkybėmis Administrativen sad Sofia-grad (Sofijos miesto administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

30

BMF teigia, kad pateikti klausimai yra nesvarbūs siekiant išspręsti ginčą pagrindinėje byloje, todėl nepriimtini. Jos teigimu, šis ginčas susijęs tik su vartotojo teise nutraukti prijungimo prie elektros tinklo sutartį, nepagrįstai sudarytą su bendrove (ER Yug), kuri nėra tinklo, kuriuo tiekiama elektros energija, savininkė ir nėra atsakinga už jo įrenginių valdymą ir veikimą. Šiomis aplinkybėmis pagrindinis klausimas yra tai, ar vartotojas turi teisę būti prijungtas prie įrenginio, kurio savininkas yra nepriklausomas elektros energijos perdavimo sistemos operatorius. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia nesvarbius klausimus, susijusius su elektros energijos „perdavimo“ ir „skirstymo“ sąvokomis. Taip pat dėl šioje byloje taikomų Sąjungos teisės nuostatų aiškinimo nekyla jokių abejonių, be to, šios nuostatos buvo perkeltos į Bulgarijos teisę.

31

Šiuo klausimu primintina, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant pagal SESV 267 straipsnį, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes turi įvertinti tai, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl, kadangi pateikti klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu, Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą (žr., be kita ko, 2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Balgarska energiyna borsa, C‑347/16, EU:C:2017:816, 30 punktą).

32

Nacionalinių teismų pateiktiems prejudiciniams klausimams taikoma svarbos prezumpcija gali būti atmesta tik išimtiniu atveju, jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus. Iš tiesų prašymas priimti prejudicinį sprendimą skirtas ne konsultacinėms nuomonėms bendrais ar hipotetiniais klausimais gauti, bet poreikiui veiksmingai išspręsti su Sąjungos teise susijusį ginčą patenkinti (žr., be kita ko, 2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Balgarska energiyna borsa, C‑347/16, EU:C:2017:816, 31 punktą).

33

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai, iškelti nagrinėjant elektros energijos skirstymo sistemos operatoriaus ir vartotojo, kuris nori būti tiesiogiai prijungtas prie perdavimo sistemos, kad galėtų naudotis vidutinės įtampos elektros energija, ginčą, yra susiję, be kita ko, su Direktyvos 2009/72 2 straipsnio 3 ir 5 punktuose esančių sąvokų „skirstymas“ ir „perdavimas“ išaiškinimu, siekiant nustatyti, pirma, ar nacionalinės teisės norma, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kurioje apibrėžtos elektros energijos perdavimo ir skirstymo sistemų sąvokos, atitinka šias nuostatas, ir, antra, prie kurio iš šių sistemų šis vartotojas turi būti laikomas prijungtas pagrindinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis, taigi, kuriam iš šių operatorių jis turi mokėti mokesčius už prieigą prie sistemos ir tiekiamos elektros energijos perdavimą.

34

Šiomis aplinkybėmis neatrodo, kad prejudiciniai klausimai, kurie susiję su Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimu nagrinėjant bylą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, yra akivaizdžiai nesvarbūs.

35

Šiuo atžvilgiu neturi reikšmės tai, kad šių nuostatų aiškinimas nekelia jokių abejonių ar kad jos buvo perkeltos į nacionalinę teisę, nes šie argumentai susiję su atsakymų, kurie turi būti pateikti į iškeltus klausimus, esme, o ne su klausimų priimtinumu.

36

Taigi reikia pripažinti, kad šie klausimai yra priimtini.

37

Pirmuoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2009/72 2 straipsnio 3 ir 5 punktai turi būti aiškinami taip, kad jiems neprieštarauja nacionalinis teisinis reglamentavimas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pagal kurį, pirma, elektros energijos perdavimo ir elektros energijos skirstymo sistemos sąvokos apibrėžiamos remiantis ne tik elektros įtampos lygmens kriterijumi, bet ir turto, naudojamo atitinkamai perdavimo ir skirstymo veiklai vykdyti, nuosavybės kriterijumi, ir, antra, numatoma, kad elektros energijos transformavimas, siekiant sudaryti galimybę pereiti nuo aukštos įtampos prie vidutinės, yra elektros energijos perdavimo sistemos veiklos dalis.

38

Primintina, kad Direktyvos 2009/72 tikslas, kaip matyti iš jos 1 straipsnio, yra nustatyti bendras taisykles, susijusias, be kita ko, su elektros energijos perdavimu ir skirstymu, siekiant patobulinti ir integruoti konkurencingas Sąjungos elektros energijos rinkas.

39

Kaip matyti iš Direktyvos 2009/72 3 konstatuojamosios dalies, šia direktyva visų pirma siekiama sukurti visiškai atvirą rinką, kuri leistų visiems vartotojams laisvai rinktis savo tiekėjus, o visiems tiekėjams – laisvai tiekti savo produktus savo vartotojams, kad būtų užbaigtas elektros energijos vidaus rinkos kūrimas (2018 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Solvay Chimica Italia ir kt., C‑262/17, C‑263/17 ir C‑273/17, EU:C:2018:961, 36 ir 55 punktai).

40

Šiomis aplinkybėmis nediskriminacinė ir skaidri prieiga prie elektros energijos skirstymo ir perdavimo sistemų už teisingą kainą yra būtina tinkamam konkurencijos veikimui ir yra ypač svarbi (pagal analogiją žr. 2008 m. gegužės 22 d. Sprendimo citiworks, C‑439/06, EU:C:2008:298, 40 punktą ir 2008 m. spalio 9 d. Sprendimo Sabatauskas ir kt., C‑239/07, EU:C:2008:551, 31 punktą).

41

Konkrečiai kalbant, laisva trečiųjų asmenų prieiga prie skirstymo ir perdavimo sistemų, įtvirtinta Direktyvos 2009/72 32 straipsnio 1 dalies pirmame ir antrame sakiniuose, kaip jau ne kartą yra pripažinęs Teisingumo Teismas, yra viena iš esminių priemonių, kurias valstybės narės privalo įgyvendinti, kad būtų užbaigtas elektros energijos vidaus rinkos kūrimas (2018 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Solvay Chimica Italia ir kt., C‑262/17, C‑263/17 ir C‑273/17, EU:C:2018:961, 54 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

42

Kad šie tikslai būtų pasiekti, Direktyvoje 2009/72, kaip matyti iš jos 9 konstatuojamosios dalies, nustatytas veiksmingas teisinis ir funkcinis tinklų atskyrimas nuo gamybos ir tiekimo veiklos, siekiant išvengti diskriminacijos ne tik eksploatuojant tinklą, bet ir skatinant vertikaliai integruotas įmones pakankamai investuoti į savo tinklus.

43

Skirstymo sistemos ir perdavimo sistemos sąvokos Direktyvoje 2009/72 neapibrėžtos. Tačiau šios direktyvos 2 straipsnio 3 punkte sąvoka „perdavimas“ apibrėžta kaip reiškianti elektros energijos transportavimą ypač aukštos ir aukštosios įtampos jungtine sistema, siekiant ją pristatyti galutiniams vartotojams ar skirstytojams, išskyrus patį „tiekimą“. O minėtos direktyvos 2 straipsnio 5 punkte „skirstymo“ sąvoka apibrėžiama kaip reiškianti elektros energijos transportavimą aukštosios, vidutinės ir žemosios įtampos skirstymo sistemomis, siekiant ją pristatyti vartotojams, išskyrus patį „tiekimą“. Pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio 19 punktą ši sąvoka „tiekimas“ turi būti suprantama kaip reiškianti elektros energijos pardavimą vartotojams (pagal analogiją žr. 2008 m. gegužės 22 d. Sprendimo citiworks, C‑439/06, EU:C:2008:298, 45 punktą ir šiuo klausimu 2018 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Solvay Chimica Italia ir kt., C‑262/17, C‑263/17 ir C‑273/17, EU:C:2018:961, 28 punktą).

44

Kadangi šiose apibrėžtyse nėra aiškių nuorodų į valstybių narių teisę, tiek iš vienodo Sąjungos teisės taikymo, tiek iš lygybės principo reikalavimų išplaukia, kad šių apibrėžčių sąvokos visoje Sąjungoje turi būti aiškinamos autonomiškai ir vienodai (žr., be kita ko, 2019 m. balandžio 11 d. Sprendimo Tarola, C‑483/17, EU:C:2019:309, 36 punktą).

45

Iš šių apibrėžčių aiškiai matyti, pirma, kad perdavimo sistema yra jungtinė sistema, naudojama perduoti ypač aukštos ir aukštosios įtampos elektros energijai, skirtai parduoti galutiniams vartotojams ar skirstytojams, ir, antra, kad skirstymo sistema yra sistema, naudojama perduoti aukštosios, vidutinės ir žemosios įtampos elektros energijai, skirtai parduoti didmeniniams vartotojams arba galutiniams vartotojams (pagal analogiją žr. 2008 m. gegužės 22 d. Sprendimo citiworks, C‑439/06, EU:C:2008:298, 46 punktą ir 2018 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Solvay Chimica Italia ir kt., C‑262/17, C‑263/17 ir C‑273/17, EU:C:2018:961, 29 punktą).

46

Iš to matyti, pirma, kad, kiek tai susiję su perdavimo ir skirstymo sistemų, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 2009/72, pobūdžiu ir šiomis sistemomis perduodamos elektros energijos kiekiu, tik tiekiamos elektros energijos įtampa yra svarbus atskyrimo kriterijus, leidžiantis nustatyti, ar sistema yra skirstymo sistema, ar perdavimo sistema, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą (pagal analogiją žr. 2008 m. gegužės 22 d. Sprendimo citiworks, C‑439/06, EU:C:2008:298, 48 punktą ir 2018 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Solvay Chimica Italia ir kt., C‑262/17, C‑263/17 ir C‑273/17, EU:C:2018:961, 30 punktą).

47

Taigi Teisingumo Teismas jau yra nurodęs, kad nei tokios sistemos naudojimo pradžios data, nei tai, kad ji skirta saviems poreikiams tenkinti, yra valdoma privačios įmonės ir prie jos prijungtas nedidelis gamybos ir vartojimo įrenginių skaičius, nei jos dydis ar elektros energijos suvartojimo lygis nėra šiuo klausimu reikšmingi kriterijai, nes Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino dėl šių kriterijų pašalinti tam tikras skirstymo ar perdavimo sistemas iš šios direktyvos taikymo srities (pagal analogiją žr. 2008 m. gegužės 22 d. Sprendimo citiworks, C‑439/06, EU:C:2008:298, 49 punktą ir 2018 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Solvay Chimica Italia ir kt., C‑262/17, C‑263/17 ir C‑273/17, EU:C:2018:961, 31 ir 35 punktus).

48

Antra, iš Direktyvos 2009/72 2 straipsnio 3 ir 5 punktuose pateiktų sąvokų apibrėžčių matyti, kad, kiek tai susiję su elektros energijos perdavimo ir skirstymo sistemų, kaip jos suprantamos pagal šią direktyvą, paskirtimi, reikšmingas atskyrimo kriterijus yra, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 51 ir 53 punktuose, vartotojų, kuriems skirta tiekiama elektros energija, kategorija, nes perdavimo sistema naudojama parduoti elektros energijai galutiniams vartotojams ar skirstytojams, o skirstymo sistema skirta parduoti elektros energijai didmeniniams vartotojams ar galutiniams vartotojams.

49

Tuo remiantis darytina išvada, kad sistemos, kurių funkcija – perduoti, viena vertus, ypač aukštos ir aukštosios įtampos elektros energiją, siekiant parduoti ją galutiniams vartotojams ar skirstytojams, ir, kita vertus, aukštosios, vidutinės ar žemosios įtampos elektros energiją, siekiant parduoti ją didmeniniams vartotojams ar galutiniams vartotojams, turi būti laikomos atitinkamai perdavimo sistemomis ir skirstymo sistemomis, patenkančiomis į Direktyvos 2009/72 taikymo sritį (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Solvay Chimica Italia ir kt., C‑262/17, C‑263/17 ir C‑273/17, EU:C:2018:961, 37 punktą).

50

Tiesa, Direktyva 2009/72, kadangi ja siekiama laipsniškai sukurti visiškai veikiančią elektros energijos vidaus rinką, nėra išsamiai suderintos taisyklės, susijusios, be kita ko, su elektros energijos perdavimu ir skirstymu (šiuo klausimu žr. 2014 m. liepos 1 d. Sprendimo Ålands Vindkraft, C‑573/12, EU:C:2014:2037, 86 punktą ir 2018 m. gruodžio 6 d. Sprendimo FENS, C‑305/17, EU:C:2018:986, 23–25 punktus).

51

Be to, nors Direktyvos 2009/72 2 straipsnio 3 ir 5 punktuose nustatyti kriterijai, leidžiantys atskirti elektros energijos perdavimo ir skirstymo sistemų sąvokas, vis dėlto, kaip matyti, be kita ko, iš juose pateiktų apibrėžčių dėl aukštosios įtampos ir atitinkamų klientų dalinės sutapties, valstybėms narėms paliekama tam tikra diskrecija taikyti šiuos kriterijus.

52

Taigi, kadangi šioje direktyvoje nėra nuostatos šiuo klausimu, valstybės narės, jeigu paiso minėto 2 straipsnio 3 ir 5 punktuose nurodyto labai aukštos, aukštosios, vidutinės ir žemosios įtampos atskyrimo, išlaiko kompetenciją, kaip savo išvados 64 punkte pažymėjo generalinis advokatas, nustatyti konkrečias ribas, leidžiančias atskirti šiuos įvairius įtampos lygmenis.

53

Be to, kadangi, kaip matyti iš Direktyvos 2009/72 2 straipsnio 4 ir 6 punktų, už atitinkamą sistemų sujungimą gali būti atsakingas ir perdavimo sistemos operatorius, ir skirstymo sistemos operatorius, valstybės narės, laikydamosi šio straipsnio 3 ir 5 punktuose pateiktų apibrėžčių, gali laisvai nustatyti, ar sujungimo taškai priklauso perdavimo sistemai, ar skirstymo sistemai.

54

Vadinasi, nacionalinis teisinis reglamentavimas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pagal kurį numatyta, kad elektros įtampos transformavimas elektros pastotėje, siekiant sudaryti galimybę pereiti nuo aukštos įtampos prie vidutinės, yra perdavimo sistemos veiklos dalis, neviršija valstybių narių turimos diskrecijos įgyvendinti Direktyvos 2009/72 2 straipsnio 3 ir 5 punktus, nes toks pasirinkimas, kurį Sąjungos teisės aktų leidėjas leidžia, vykdomas atsižvelgiant į įtampos lygmenį.

55

Vis dėlto rizikuodamos, kad bus pakenkta autonomiškam ir vienodam Direktyvos 2009/72 2 straipsnio 3 ir 5 punktų aiškinimui, valstybės narės, siekdamos apibrėžti skirstymo ir perdavimo sistemų sąvokas, negali nustatyti kitų papildomų atskyrimo kriterijų nei tie, kurie susiję su įtampos lygmeniu ir su klientų, kuriems tiekiama elektros energija, kategorija.

56

Kaip savo išvados 60 ir 61 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, net jeigu Direktyva 2009/72 neatliekamas išsamus jos reglamentuojamų sričių suderinimas, perdavimo ir skirstymo sistemų sąvokos, kaip jos suprantamos pagal šią direktyvą, yra labai svarbios jos bendroje sistemoje, nes, siekiant užbaigti elektros energijos vidaus rinkos kūrimą, pagal minėtą direktyvą, kaip matyti iš jos IV–VI skyrių nuostatų ir kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 42 punkte, viena vertus, nustatomas veiksmingas teisinis ir funkcinis šių sistemų atskyrimas ir, kita vertus, šioms sistemoms ir jų operatoriams taikomos skirtingos taisyklės.

57

Šiomis aplinkybėmis tam, kad būtų užtikrintas vienodas Direktyvos 2009/72 taikymas, leidžiantis įgyvendinti joje nurodytą konkurencinės rinkos sukūrimą, valstybės narės privalo apibrėžti skirstymo sistemos ir perdavimo sistemos sąvokas, kaip jos suprantamos pagal šią direktyvą, remdamosi tik dviem jos 2 straipsnio 3 ir 5 punktuose numatytais kriterijais, susijusiais atitinkamai su įtampos lygmeniu ir su klientų, kuriems tiekiama elektros energija, kategorija.

58

Tuo remiantis darytina išvada, kad valstybės narės negali atskirti elektros energijos skirstymo ir perdavimo sistemų sąvokų, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą, remdamosi papildomu kriterijumi, palyginti su numatytais jos 2 straipsnio 3 ir 5 punktuose.

59

Taigi reikia pažymėti, kad šioms nuostatoms prieštarauja nacionalinis teisinis reglamentavimas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pagal kurį skirstymo ir perdavimo sistemos atskyrimo kriterijumi, be elektros įtampos lygmens kriterijaus, laikomas ir atitinkamų elektros įrenginių nuosavybės kriterijus.

60

Be to, kalbant apie prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytą hipotezę, kad toks atskyrimo kriterijus išplaukia visų pirma iš to, kaip dauguma nacionalinių teismų aiškina šias teisės normas, svarbu priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją valstybėms narėms iš direktyvos kylanti pareiga pasiekti joje numatytą rezultatą ir ESS 4 straipsnio 3 dalyje numatyta jų pareiga imtis visų bendrųjų ar specialiųjų priemonių, galinčių užtikrinti šios pareigos įvykdymą, taikomos visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant teismines institucijas pagal jų kompetenciją (2019 m. gegužės 14 d. Sprendimo CCOO, C‑55/18, EU:C:2019:402, 68 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

61

Tuo remiantis darytina išvada, kad taikydami nacionalinę teisę ją aiškinti turintys nacionaliniai teismai privalo atsižvelgti į šios teisės normų visumą ir taikyti joje pripažintus aiškinimo metodus tam, kad ši teisė būtų išaiškinta kuo labiau atsižvelgiant į atitinkamos direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi SESV 288 straipsnio trečios pastraipos (2019 m. gegužės 14 d. Sprendimo CCOO, C‑55/18, EU:C:2019:402, 69 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

62

Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo reikalavimas apima nacionalinių teismų pareigą prireikus pakeisti suformuotą jurisprudenciją, jeigu ji pagrįsta su direktyvos tikslais nesuderinamu nacionalinės teisės išaiškinimu (2019 m. gegužės 14 d. Sprendimo CCOO, C–55/18, EU:C:2019:402, 70 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

63

Taip pat reikia pažymėti, kad tuo atveju, kai valstybė narė, kaip ir Bulgarijos Respublika, siekdama atskirti elektros energijos perdavimo sistemos valdymą ir elektros energijos gamybos ir tiekimo veiklą, nusprendė pasinaudoti Direktyvos 2009/72 9 straipsnio 8 dalies b punkte numatyta galimybe, leidžiančia jai netaikyti šio straipsnio 1 dalies nuostatų, susijusių su nuosavybės atskyrimu, siekiant paskirti nepriklausomą perdavimo sistemos operatorių, toks pasirinkimas reiškia, kad ta valstybė narė privalo laikytis šios direktyvos V skyriuje, kuriame yra jos 17 straipsnio 1 dalies a punktas, numatytų reikalavimų (šiuo klausimu žr. 2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Balgarska energiyna borsa, C‑347/16, EU:C:2017:816, 32, 33 ir 41 punktus).

64

Šioje nuostatoje aiškiai reikalaujama, kad nepriklausomi perdavimo sistemos operatoriai turi būti turto, reikalingo elektros energijos perdavimo veiklai vykdyti (visų pirma perdavimo sistemos), savininkai, be kita ko, siekiant užtikrinti (kaip matyti iš Direktyvos 2009/72 16, 17 ir 19 konstatuojamųjų dalių) visišką ir veiksmingą šių operatorių nepriklausomumą nuo tiekimo ir gamybos veiklos (šiuo klausimu žr. 2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Balgarska energiyna borsa, C‑347/16, EU:C:2017:816, 34 punktą).

65

Vis dėlto skirstymo sistemos operatoriams taikytinos Direktyvos 2009/72 nuostatos, esančios šios direktyvos VI skyriuje, kuriame yra 24–29 straipsniai, tokio reikalavimo skirstymo sistemos operatoriams nenustato.

66

Direktyvos 2009/72 26 straipsnio, susijusio su skirstymo sistemos operatorių veiklos rūšių atskyrimu, 1 dalyje tik numatyta, kad kai skirstymo sistemos operatorius yra vertikalios integracijos įmonės padalinys, bent teisinės formos, organizacinės struktūros ir sprendimų priėmimo tvarkos požiūriu jis turi būti nepriklausomas nuo kitų, su skirstymu nesusijusių veiklos rūšių, tačiau neprivalo atskirti savo turto nuosavybės nuo šios įmonės.

67

Kita vertus, pagal šio straipsnio 2 dalies c punktą skirstymo sistemos operatoriui daugiausia turi būti „suteiktos faktinės teisės priimti sprendimus“ nepriklausomai nuo integruotos elektros energijos įmonės, susijusius su turtu, kuris reikalingas tinklo eksploatavimui, techninei priežiūrai ar plėtrai.

68

Vis dėlto, kaip savo išvados 74 punkte nurodė generalinis advokatas, nacionalinėje teisėje nustatyta sąlyga, kad skirstymo sistemos operatorius turi būti jos savininkas, nors tokia sąlyga Direktyvoje 2009/72 ir nėra nustatyta, gali (kaip minėtos direktyvos 9 straipsnio 1 dalies a punkte ir 17 straipsnio 1 dalies a punkte numatytoji perdavimo sistemos operatoriams) sustiprinti veiksmingą įvairių veiklos rūšių elektros energijos rinkoje atskyrimą.

69

Tokia sąlyga netgi gali paskatinti skirstymo sistemos operatorių investuoti į savo sistemą ir taip prisidėti įgyvendinant vieną iš Direktyva 2009/72 siekiamų tikslų (matomą, be kita ko, iš jos 9, 11, 19 ir 44 konstatuojamųjų dalių) skatinti investicijas į infrastruktūrą, siekiant užtikrinti stabilų elektros energijos tiekimą.

70

Vis dėlto ši sąlyga negali pakenkti šia direktyva siekiamo tikslo (pagal šio sprendimo 38–40 punktus – sukurti atvirą elektros energijos vidaus rinką, kurioje užtikrinamas tinkamas konkurencijos veikimas) įgyvendinimui.

71

Konkrečiai kalbant, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 78–81 punktuose, kai, atsižvelgiant į įtampos lygmenį ir į klientų, kuriems tiekiama elektros energija, kategoriją, sistema pagal Direktyvos 2009/72 2 straipsnio 3 ir 5 punktus turi būti laikoma skirstymo sistema, dėl sąlygos, kad tokia skirstymo sistema nuosavybės teise turi priklausyti jos operatoriui, ji negali būti atleista nuo pareigos atitikti jai taikomas šios direktyvos nuostatas.

72

Šiuo klausimu primintina, kad Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, jog valstybės narės sistemų, kurios priklauso šios direktyvos taikymo sričiai, negali priskirti prie sistemų kategorijos, kuri skirtųsi nuo šioje direktyvoje aiškiai nustatytų sistemų kategorijų, visų pirma siekiant suteikti joms direktyvoje nenumatytų išimčių (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Solvay Chimica Italia ir kt., C‑262/17, C‑263/17 ir C‑273/17, EU:C:2018:961, 48 punktą).

73

Taigi valstybė narė negali į skirstymo sistemos sąvoką neįtraukti sistemos, kuri naudojama aukštosios, vidutinės ir žemosios įtampos elektros energijai perduoti, siekiant parduoti didmeniniams vartotojams ar galutiniams vartotojams, vien dėl to, kad šios sistemos operatorius nėra jos savininkas.

74

Be to, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 82 ir 83 punktuose, sąlyga, kad skirstymo sistema nuosavybės teise turi priklausyti jos operatoriui, negali lemti to, kad šiam operatoriui dėl patekimo į rinką kliūties, kurią ši sąlyga gali sudaryti tretiesiems asmenims, neribotam laikui suteikiamas elektros energijos skirstymo tam tikroje teritorijoje monopolis. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar ši sąlyga gali sukelti tokių pasekmių.

75

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2009/72 2 straipsnio 3 ir 5 punktai turi būti aiškinami taip:

76

Vis dėlto toks aiškinimas nedaro įtakos, pirma, minėtos direktyvos 17 straipsnio 1 dalies a punkto, pagal kurį nepriklausomas perdavimo sistemos operatorius turi būti šios sistemos savininkas, ir, antra, valstybių narių teisės nustatyti skirstymo sistemos operatoriui pareigą būti šios sistemos savininku, taikymui, jeigu (tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) ši sąlyga netrukdo įgyvendinti šia direktyva siekiamų tikslų, visų pirma sudarant tokiai sistemai galimybę išvengti pareigos atitikti pagal šią direktyvą jai taikomas taisykles.

77

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyva 2009/72 turi būti aiškinama taip, kad naudotojas, prijungtas prie elektros tinklo per vidutinės įtampos įrenginį, būtinai turi būti laikomas elektros energijos skirstymo sistemos operatoriaus, turinčio išimtinę licenciją skirstyti elektros energiją atitinkamoje teritorijoje, klientu, net jeigu operatorius nėra šio įrenginio savininkas ir nesvarbu, kokie yra šio naudotojo ir elektros energijos perdavimo sistemos operatoriaus sutartiniai santykiai.

78

Šiuo klausimu primintina, kad, kaip jau nurodyta šio sprendimo 41 punkte, laisva trečiųjų asmenų prieiga prie elektros energijos skirstymo ir perdavimo sistemų, nustatyta Direktyvos 2009/72 32 straipsnio 1 dalies pirmame ir antrame sakiniuose, yra viena iš esminių priemonių, kurias valstybės narės turi įgyvendinti, kad būtų užbaigtas elektros energijos vidaus rinkos kūrimas.

79

Ši prieigos teisė yra glaudžiai susijusi su vartotojų teise laisvai rinktis savo tiekėjus ir tiekėjų teise laisvai tiekti savo produktus savo klientams, nes tam, kad vartotojai galėtų laisvai pasirinkti savo tiekėjus, pastarieji turi turėti prieigą prie įvairių perdavimo ir skirstymo sistemų, kuriomis elektros energija atiteka iki vartotojų (pagal analogiją žr. 2008 m. gegužės 22 d. Sprendimo citiworks, C‑439/06, EU:C:2008:298, 43 punktą ir 2008 m. spalio 9 d. Sprendimo Sabatauskas ir kt., C‑239/07, EU:C:2008:551, 33 ir 43 punktus).

80

Pagal Direktyvos 2009/72 32 straipsnio 1 dalį prieiga prie sistemų turi būti pagrįsta objektyviais, nediskriminaciniais ir skaidriais kriterijais, tarifais, kurie paskelbti iki jų įsigaliojimo, ir nepriklausyti nuo diskrecijos (pagal analogiją žr. 2008 m. spalio 9 d. Sprendimo Sabatauskas ir kt., C‑239/07, EU:C:2008:551, 46 punktą).

81

Tuo remiantis darytina išvada, kad ši nuostata suteikia valstybėms narėms diskreciją imtis šiuo klausimu reikiamų priemonių; pagal SESV 288 straipsnį valstybės narės turi teisę pasirinkti sistemos, pagal kurią tretieji asmenys gautų prieigą prie perdavimo ar skirstymo sistemų, įgyvendinimo formą ir priemones, su sąlyga, kad laikysis laisvos prieigos prie šių sistemų principo, išskyrus šioje direktyvoje numatytas išimtis ar nukrypti leidžiančias nuostatas (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Solvay Chimica Italia ir kt., C‑262/17, C‑263/17 ir C‑273/17, EU:C:2018:961, 56 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

82

Be to, primintina, kad Direktyvos 2009/72 32 straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybių narių pareigos susijusios tik su prieiga prie sistemų, o ne su prisijungimu prie jų, suprantant tai kaip fizinį prisijungimą prie sistemų (šiuo klausimu žr. 2008 m. spalio 9 d. Sprendimo Sabatauskas ir kt., C‑239/07, EU:C:2008:551, 42 punktą).

83

Šioje nuostatoje įtvirtinta vartotojų teisė laisvai rinktis savo tiekėjus yra užtikrinama ir tuomet, kai tiekėjas prijungia vartotojus prie perdavimo sistemos, ir tuomet, kai dėl šio prijungimo jie sujungiami su skirstymo sistema (2008 m. spalio 9 d. Sprendimo Sabatauskas ir kt., C‑239/07, EU:C:2008:551, 43 punktas).

84

Tai reiškia, kad valstybės narės turi diskreciją nukreipti sistemų naudotojus į vieną arba kitą sistemos tipą, taigi nustatyti sistemos, prie kurios bus atliktas prijungimas, rūšį, tačiau su sąlyga, kad tai turi būti daroma nediskriminacinėmis ir objektyviomis sąlygomis. Taigi naudotojai neturi teisės savo nuožiūra pasirinkti sistemos, prie kurios norėtų būti prijungti, rūšies (šiuo klausimu žr. 2008 m. spalio 9 d. Sprendimo Sabatauskas ir kt., C‑239/07, EU:C:2008:551, 46-49 punktus).

85

Nagrinėjamu atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje aptariamas naudotojas prašo prijungti prie elektros energijos perdavimo sistemos, motyvuodamas tuo, kad jis prijungtas prie vidutinės įtampos įrenginio, kuris transformuoja elektros įtampą siekiant sudaryti galimybę pereiti nuo aukštosios įtampos prie vidutinės, nes pagal nacionalinę teisę toks transformavimas yra šios perdavimo sistemos veikla.

86

Šio sprendimo 53 ir 54 punktuose jau buvo konstatuota, kad iš Direktyvos 2009/72 2 straipsnio 4 ir 6 punktų matyti, jog valstybės narės, pasinaudodamos šioje direktyvoje joms suteikta diskrecija, turi teisę nustatyti, ar elektros energijos perdavimo sistemos ir elektros energijos skirstymo sistemos sujungimo taškai yra pirmosios arba antrosios rūšies sistemos dalis, todėl valstybės narės gali numatyti, kad elektros įtampos transformavimas siekiant sudaryti galimybę pereiti nuo aukštosios įtampos prie vidutinės yra elektros energijos perdavimo sistemos veikla.

87

Šiomis aplinkybėmis aišku, kad naudotojo, kaip antai aptariamo pagrindinėje byloje, prijungimas prie elektros energijos perdavimo sistemos gali būti laikomas grindžiamu objektyviais ir nediskriminaciniais motyvais, jeigu šis naudotojas prijungtas prie vidutinės įtampos įrenginio, pagal Direktyvą 2009/72 ir nacionalinę teisę susijusio su šios perdavimo sistemos veikla.

88

Tuo remiantis, darytina išvada, kad tokiu atveju, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, šiai direktyvai neprieštarauja tai, kad toks naudotojas būtų laikomas prijungtu prie elektros energijos perdavimo sistemos.

89

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar atitinkamas įrenginys, kaip, atrodo, matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos medžiagos ir diskusijų per teismo posėdį, iš tikrųjų yra elektros pastotės, priklausančios elektros energijos perdavimo sistemai, dalis, todėl nėra išorinis jos elementas, esantis elektros energijos skirstymo sistemos dalimi.

90

Kaip matyti iš atsakymo į pirmąjį ir trečiąjį klausimus, visų pirma iš šio sprendimo 71 punkto, bet kuriuo atveju yra nesvarbu, ar atitinkami skirstymo sistemos ir perdavimo sistemos operatoriai yra ar nėra atitinkamos sistemos savininkai, nes dėl tokios aplinkybės ši sistema negali netekti skirstymo ar perdavimo sistemos, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2009/72, pobūdžio.

91

Taigi į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyva 2009/72, visų pirma jos 2 straipsnio 3–6 punktai ir 32 straipsnio 1 dalis, turi būti aiškinama taip, kad naudotojas, prijungtas prie elektros tinklo per vidutinės įtampos įrenginį, neturi būti būtinai laikomas elektros energijos skirstymo sistemos operatoriaus, turinčio išimtinę licenciją skirstyti elektros energiją atitinkamoje teritorijoje, klientu, nesvarbu, kokie yra šio naudotojo ir elektros energijos perdavimo sistemos operatoriaus sutartiniai santykiai, nes toks naudotojas gali būti laikomas elektros energijos perdavimo sistemos vartotoju, jeigu jis prijungtas prie vidutinės įtampos įrenginio, priklausančio elektros pastotei (tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), kurios atliekamas elektros įtampos transformavimas siekiant sudaryti galimybę pereiti nuo aukštosios įtampos prie vidutinės yra šios sistemos veikla.

92

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia: