1. 

Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą dar kartą keliami klausimai, susiję su Europos arešto orderiu (EAO), atsižvelgiant į Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR ( 2 ) išaiškinimą, pateiktą 2016 m. balandžio 5 d. Teisingumo Teismo sprendime Aranyosi ir Căldăraru ( 3 ).

2. 

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo papildomai paaiškinti šiame sprendime suformuluotą jurisprudenciją, konkrečiai tais atvejais, kai teisės nepatirti nežmoniško ar žeminančio elgesio EAO išduodančiosios valstybės penitencinėse įstaigose (galimi) pažeidimai gali būti ištaisyti jos pačios teisminių institucijų.

3.

4 straipsnyje nustatyta:

„Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.“

4.

Vadovaujantis penkta, šešta, aštunta, dešimta ir dvylikta konstatuojamosiomis dalimis:

<…>

<…>

<…>

5.

1 straipsnyje įtvirtinta:

„1.   Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę, arba sprendimą dėl įkalinimo.

2.   Valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.

3.   Šis pamatinis sprendimas nekeičia įsipareigojimo gerbti Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnyje įtvirtintas pagrindines teises ir pagrindinius teisės principus.“

6.

5 straipsnyje numatyta:

„Vykdančiajai teisminei institucijai vykdant Europos arešto orderį, pagal vykdančiosios valstybės narės teisę gali būti taikomi šie reikalavimai:

<…>

7.

6 straipsnyje apibrėžta:

„1.   Išduodančioji teisminė institucija – tai išduodančiosios valstybės narės teisminė institucija, kuri pagal tos valstybės teisę yra kompetentinga išduoti Europos arešto orderį.

2.   Vykdančioji teisminė institucija – tai vykdančiosios valstybės narės teisminė institucija, kuri pagal tos valstybės teisę yra kompetentinga vykdyti Europos arešto orderį.

3.   Kiekviena valstybė narė Tarybos Generaliniam sekretoriatui praneša kompetentingą pagal jos teisę teisminę instituciją.“

8.

7 straipsnyje nustatyta:

„1.   Kiekviena valstybė narė gali paskirti centrinę instituciją arba, jei taip numato jos teisinė sistema, kelias centrines institucijas, kurios padėtų kompetentingoms teisminėms institucijoms.

2.   Valstybė narė, prireikus ir atsižvelgdama į savo vidaus teisminės sistemos sąrangos ypatybes, centrinę instituciją (institucijas) gali paskirti atsakingą už administracinį Europos arešto orderių perdavimą ir priėmimą bei už visą kitą su jais susijusį oficialų susirašinėjimą.

Norėdamos pasinaudoti šiame straipsnyje nurodytomis galimybėmis, valstybės narės Tarybos Generaliniam sekretoriatui praneša informaciją, susijusią su paskirta centrine institucija ar centrinėmis institucijomis. Tokie nurodymai yra privalomi visoms išduodančiosios valstybės narės institucijoms.“

9.

15 straipsnyje numatyta:

„1.   Vykdančioji teisminė institucija, laikydamasi šiame pamatiniame sprendime nustatytų terminų ir sąlygų, nusprendžia, ar asmuo turi būti perduotas.

2.   Jei vykdančioji teisminė institucija mano, kad išduodančiosios valstybės narės praneštos informacijos nepakanka sprendimui dėl perdavimo priimti, ji paprašo skubiai pateikti būtiną papildomą informaciją, ypač susijusią su 3–5 ir 8 straipsniais, ir, atsižvelgdama į tai, kad reikia laikytis 17 straipsnyje nustatytų terminų, gali nustatyti terminą, iki kurio ji turi gauti tokią informaciją.

3.   Išduodančioji teisminė institucija gali bet kuriuo metu vykdančiajai teisminei institucijai nusiųsti bet kokią papildomą naudingą informaciją.“

10.

Pagrindų sprendimas buvo perkeltas į Vokietijos teisės sistemą IRG 78‑83 straipsnio k punkto nuostatomis, su pakeitimais ( 5 ).

11.

Pagal IRG 29 straipsnio 1 dalį Hanseatisches Oberlandesgericht in Bremen (Hanzos miesto Brėmeno aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) sprendžia dėl perdavimo leistinumo, kai kaltinamasis nesutinka būti perduotas.

12.

IRG 73 straipsnyje nustatyta:

„Jeigu šiuo klausimu nepateikta prašymo, teisinė pagalba ir duomenų perdavimas yra neteisėtas, jeigu pažeidžiami esminiai Vokietijos teisinės sistemos principai. Jeigu prašymas pateikiamas pagal aštuntą, devintą ir dešimtą dalis, teisinė pagalba yra neteisėta, jeigu ja pažeidžiami [ESS] 6 straipsnyje įtvirtinti principai.“

13.

2017 m. spalio 31 d.Nyiregyházai járásbíróság (Nyredhazos apylinkės teismas, Vengrija) išdavė EAO, kad būtų įvykdyta vienų metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, 2017 m. rugsėjo 14 d. (in absentia) priimtu nuosprendžiu skirta ML, Vengrijos piliečiui, už sveikatos sutrikdymą, vandalizmą ir plėšimą.

14.

Tas pats Vengrijos teismas anksčiau, 2017 m. rugpjūčio 2 d., buvo išdavęs kitą EAO dėl ML perdavimo, siekiant nuteisti jį už veikas dėl kurių jam vėliau buvo paskirta bausmė.

15.

2017 m. gruodžio 12 d.Amtsgericht Bremen (Brėmeno apylinkės teismas, Vokietija) nurodė sulaikyti ML. Tačiau ML jau buvo suimtas tų pačių metų lapkričio 23 d., vykdant pirmąjį EAO.

16.

2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi Hanseatisches Oberlandesgericht in Bremen (Hanzos miesto Brėmeno aukštesnysis apygardos teismas) panaikino vykdant pirmąjį EAO priimtą nutartį suimti ir nutarė ML suimti siekiant įvykdyti 2017 m. spalio 31 d. EAO.

17.

ML nesutiko būti perduotas Vengrijos valdžios institucijoms ir prašė pateikti prejudicinį klausimą Teisingumo Teismui. Prieš priimdamas nutartį dėl perdavimo teismas paprašė papildomų paaiškinimų.

18.

Vengrijos teisingumo ministerija, remdamasi pirmuoju EAO, jau buvo informavusi Hanseatisches Oberlandesgericht in Bremen (Hanzos miesto Brėmeno aukštesnysis apygardos teismas) apie įstaigas, kuriose ML būtų laikomas įkalintas, užtikrindama, kad jis jokiu atveju nepatirs nežmoniško ar žeminančio elgesio, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 4 straipsnį.

19.

Remdamasis šia informacija vykdantysis teismas 2018 m. sausio 9 d. nutartyje aiškiai nurodė, kad ML laikymas įkalinto vienoje iš Vengrijos teisingumo ministerijos nurodytų įstaigų nesukelia sunkumų. Tačiau jis abejojo dėl kitų įstaigų, kurias minėta ministerija taip pat nurodė kaip galimas jo įkalinimo vietas, sąlygų, todėl, atsižvelgęs į 2006 m. Europos Tarybos patvirtintus bausmių vykdymo principus ( 6 ) ir Jungtinių Tautų standartines minimalias elgesio su kaliniais taisykles ( 7 ), Vengrijos valdžios institucijoms pateikė kelis klausimus ( 8 ).

20.

Vengrijos teisingumo ministerijos 2018 m. sausio 12 d. atsakyme buvo nurodyta, kad 2016 m. spalio 25 d. įsigaliojo įstatymai, užtikrinantys kaliniams teisę pareikšti skundus dėl įkalinimo sąlygų.

21.

2018 m. vasario 1 d. Vengrijos teisingumo ministerija papildė šią informaciją, nurodydama, kad baudžiamojon atsakomybėn patrauktas asmuo Budapešto kalėjime būtų laikomas nuo vienos iki trijų savaičių, nebent atsirastų nenumatytų aplinkybių, dėl kurių ši trukmė turėtų būti pratęsta. Tuo laikotarpiu būtų nustatytos su perdavimo vykdymu susijusios priemonės, kurios nebuvo konkrečiai nurodytos.

22.

2018 m. vasario 12 d. vykdantysis teismas paprašė tam tikrų detalių apie Budapešto kalėjimo sąlygas. Be to, klausė, kuriose kitose įkalinimo įstaigose ML galėtų būti laikomas ir kuo remiantis galima patikrinti laikymo laisvės atėmimo įstaigoje esančias sąlygas. Vengrijos valdžios institucijos į šį prašymą per vykdančiojo teismo nurodytą terminą (2018 m. vasario 28 d.) neatsakė ( 9 ).

23.

Vokietijos prokuratūra pritarė EAO vykdymui, kuriam prieštaravo ML. Esant šioms aplinkybėms, Hanseatisches Oberlandesgericht in Bremen (Hanzos miesto Brėmeno aukštesnysis apygardos teismas) pateikė šiuos prejudicinius klausimus, prašydamas taikyti sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą:

24.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teisme gautas 2018 m. kovo 27 d., ir buvo nuspręsta jį nagrinėti taikant prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.

25.

Rašytines pastabas pateikė ML, Vokietijos ir Vengrijos vyriausybės, taip pat Komisija; visi kartu su Vokietijos prokuratūra, Belgijos, Danijos, Airijos, Ispanijos, Nyderlandų ir Rumunijos vyriausybėmis dalyvavo 2018 m. birželio 14 d. viešame teismo posėdyje.

26.

Sprendime Aranyosi, kuriame atsakyta į to paties teismo, kuris teikia šiuos klausimus, pateiktus prejudicinius klausimus, Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalis, 5 straipsnis ir 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad, „esant objektyvių, patikimų, tikslių ir tinkamai atnaujinamų duomenų apie sisteminius ar apibendrintus trūkumus dėl tam tikrų asmenų grupių arba tam tikrų sulaikymo centrų, kiek tai susiję su laikymo laisvės atėmimo įstaigose sąlygomis išduodančioje valstybėje narėje, vykdančioji teisminė institucija turi konkrečiai ir tiksliai patikrinti, ar yra svarių ir neginčijamų motyvų manyti, kad asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis siekiant patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn arba įvykdyti laisvės atėmimo bausmę, dėl laikymo šios valstybės narės laisvės atėmimo įstaigoje sąlygų patirs realų nežmoniško ar žeminančio elgesio, kaip jis suprantamas pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 4 straipsnį, pavojų, jeigu bus perduotas šiai valstybe narei“ ( 10 ).

27.

„Šiuo tikslu – toliau teigiama sprendime – minėta institucija turi paprašyti išduodančiosios teisminės institucijos pateikti papildomos informacijos ir ši po to, kai prireikus gavo valstybės narės centrinės institucijos arba vienos iš centrinių institucijų pagalbą, <…> turi pateikti šią informaciją, laikydamasi tokiame prašyme numatytų terminų. Vykdančioji teisminė institucija turi atidėti savo sprendimo dėl atitinkamo asmens perdavimo priėmimą, kol gaus papildomos informacijos, leidžiančios jai atmesti tokį pavojų. Jeigu šis pavojus negali būti atmestas per protingą terminą, ši institucija turi nuspręsti, ar reikia nutraukti perdavimo procedūrą“ ( 11 ).

28.

Hanseatisches Oberlandesgericht in Bremen (Hanzos miesto Brėmeno aukštesnysis apygardos teismas) 2016 m. siekė, kad Teisingumo Teismas tiksliau paaiškintų savo jurisprudenciją, ir pateikė jam papildomų klausimų. Tačiau atsakyti nebuvo įmanoma, nes EAO buvo atšauktas iki Teisingumo Teismo sprendimo, dėl ko prašymo priimti prejudicinį sprendimą nagrinėjimas buvo nutrauktas ( 12 ).

29.

Šį (trečiąjį) kartą šis teismas konkrečiai prašo, kad Teisingumo Teismas išaiškintų pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalį, 5 straipsnį ir 6 straipsnio 1 dalį, siejamus su Chartijos 4 straipsniu, atsižvelgiant į „Teisingumo Teismo <…> sprendime Aranyosi ir Căldăraru nustatytą <…> vykdančiųjų teisminių institucijų atliekamą laikymo išduodančiosios valstybės narės laisvės atėmimo įstaig[ose] sąlygų patikrinimo procedūrą“ ( 13 ).

30.

Prieš analizuojant pateiktus klausimus reikia priminti, kad pagrindų sprendimo tikslas yra tradicinę ekstradicijos sistemą, pasižyminčią reikšmingu politinės valios elementu, pakeisti perdavimo tarp teisminių institucijų sistema, pagrįsta abipusio pripažinimo principu ir aukštu pasitikėjimo tarp valstybių narių laipsniu ( 14 ).

31.

Tarpusavio pripažinimo principas, „kuris yra teismų bendradarbiavimo „kertinis akmuo“, pagal pagrindų sprendimo 1 straipsnio 2 dalį reiškia, kad valstybės narės iš principo privalo vykdyti Europos arešto orderį“ ( 15 ). Savo ruožtu minėtas principas <…> „grindžiamas valstybių narių abipusio pasitikėjimo principu, kad jų atitinkamos nacionalinės teisės sistemos gali užtikrinti lygiavertę ir veiksmingą pagrindinių teisių, pripažįstamų Sąjungos lygiu, visų pirma Chartijoje, apsaugą“ ( 16 ).

32.

Tarpusavio pripažinimo ir tarpusavio pasitikėjimo principai yra itin svarbūs Sąjungos teisei, nes, kaip Teisingumo Teismas, darydamas nuorodą į Nuomonę Nr. 2/13 ( 17 ), nurodė Sprendime Aranyosi, „jie leidžia sukurti ir išlaikyti erdvę be vidaus sienų“, ir, „kalbant konkrečiau, tarpusavio pasitikėjimo principas, be kita ko, reikalauja, kad, kiek tai susiję su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, kiekviena valstybė manytų, jog, išskyrus atvejus, kai yra išimtinių aplinkybių, visos kitos valstybės narės paiso Sąjungos teisės ir ypač šioje teisėje įtvirtintų pagrindinių teisių“ ( 18 ).

33.

Taigi, išskyrus privalomojo nevykdymo atvejus, išsamiai išvardytus pagrindų sprendimo 3 straipsnyje, ir neprivalomojo nevykdymo atvejus, įtvirtintus jo 4 ir 4 a straipsniuose, vykdančioji teisminė institucija iš principo privalo vykdyti EAO ir negali jam taikyti kitų, negu minėto pagrindų sprendimo 5 straipsnyje nustatytos, sąlygų.

34.

Vadinasi, „Europos arešto orderio vykdymas yra principas, o atsisakymas vykdyti tokį orderį yra principo išimtis, kurią reikia aiškinti siaurai“ ( 19 ).

35.

Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė, kad EAO mechanizmo įgyvendinimą „galima sustabdyti tik tuo atveju, jei viena iš valstybių narių sunkiai ir nuolat pažeidinėja Europos Sąjungos sutarties 2 straipsnyje išdėstytus principus, Tarybos nustatytus pagal Europos Sąjungos sutarties 7 straipsnio 1 dalį, ir dėl to atsiranda to paties straipsnio 2 dalyje nurodytos pasekmės“ ( 20 ).

36.

Vis dėlto iš Sprendimo Aranyosi darytina išvada, kad, be atvejo, kurį ką tik paminėjau (tai yra, neatsižvelgiant į tai, ar Taryba oficialiai konstatavo sunkų ir nuolatinį ESS 2 straipsnyje (buvęs 7 straipsnis) įtvirtintų vertybių ir teisių pažeidinėjimą), Sąjungos teisė leidžia nevykdyti EAO kitais pavieniais išimtinio pobūdžio atvejais. Antrojo, trečiojo ir ketvirtojo prejudicinių klausimų analizė leis apibrėžti šios išimties taikymo sritį.

37.

Hanseatisches Oberlandesgericht in Bremen (Hanzos miesto Brėmeno aukštesnysis apygardos teismas) formuluoja savo pirmąjį klausimą, apibūdindamas labai konkrečias aplinkybes: kada vykdančiosios teisminės institucijos turi „duomenų apie sisteminius ar apibendrintus trūkumus dėl tam tikrų asmenų grupių arba tam tikrų įkalinimo įstaigų, kiek tai susiję su įkalinimo sąlygomis išduodančiojoje valstybėje narėje“.

38.

Remdamasis šia prielaida šis teismas nori žinoti, „kokį poveikį turi teisinės gynybos galimybės, kurias išduodanti valstybė narė numatė įkalintam asmeniui, kiek tai susiję su įkalinimo sąlygomis“.

39.

Manau, kad, atsižvelgdamas į klausimo formuluotę, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pats galėtų rasti atsakymą, kurio prašo iš Teisingumo Teismo. Jei „išduodančios valstybės narės [siūlomos] teisinės gynybos galimybės“ būtų pakankamos tam, kad būtų galima atmesti gresiančio nežmoniško ar žeminančio elgesio pavojaus tikimybę, nereiktų kalbėti apie „sisteminius ar apibendrintus trūkumus“.

40.

Mano nuomone, situacija, kurią apibūdina prejudicinį sprendimą prašantis priimti teismas, nėra panaši į tą, dėl kurios buvo priimtas Sprendimas Aranyosi:

41.

Vengrijos valdžios institucijų šiam teismui suteiktoje (naujoje) informacijoje pabrėžta, kad 2016 m. spalio 25 d. buvo priimtos tam tikros teisės aktų nuostatos, suteikiančios suinteresuotiesiems asmenims galimybę teikti skundus dėl sulaikymo sąlygų. Kaip nurodyta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) pareiškė, kad nėra jokių požymių, jog minėtos priemonės nesuteiktų realios galimybės pagerinti laisvės atėmimo sąlygas, todėl dabar jos atitinka nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą ( 24 ).

42.

Taigi, vadovaujantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo minėtu 2017 m. lapkričio 14 d. EŽTT sprendimu ( 25 ), tiesiogiai numačius įkalinimo įstaigos veiklos teisminę kontrolę ( 26 ), „nėra jokių įrodymų, kad [naujos Vengrijos įstatymų leidėjo priimtos priemonės] neleidžia tikėtis netinkamų sulaikymo sąlygų pagerinimo ir negali kaliniams suteikti veiksmingos galimybės pakeisti šias sąlygas taip, kad jos atitiktų Konvencijos 3 straipsnio reikalavimus“ ( 27 ).

43.

Vengrijos teisės aktuose nuo 2016 m. numatyto teisių gynimo mechanizmo, kuris leidžia kaliniams kreiptis į teisminę instituciją ginant savo teises dėl netinkamų laikymo laisvės atėmimo įstaigose sąlygų, jei toks mechanizmas veikia tinkamai, turėtų pakakti, siekiant pašalinti sisteminius ar apibendrintus trūkumus nacionalinėje bausmių vykdymo sistemoje, kiek tai susiję su teisės nepatirti nežmoniško ar žeminančio elgesio užtikrinimu. Tai skatintina ir atsižvelgiant į tarpusavio pasitikėjimą, kuris, kaip jau minėjau, yra Europos arešto orderio sistemos pagrindas, o kartu ir teismų sprendimų tarpusavio pripažinimo priežastis.

44.

Vis dėlto galėtų atsitikti taip, kad nauji teisės aktai būtų daugiau simboliniai nei veiksmingi, todėl tai nereikštų pakankamos apsaugos. Jei taip būtų, atsižvelgiant į „Chartijos 4 straipsnyje užtikrinamos teisės absoliutų pobūdį“ ( 28 ), jos kontrolę atliktų vykdančioji teisminė institucija, jei „tur[ėtų] duomenų apie realų nežmoniško arba žeminančio elgesio pavojų išduodančiosios valstybės laisvės atėmimo įstaigose laikomiems asmenims“ ( 29 ).

45.

Siekdamas įvertinti realų šio apsaugos mechanizmo įgyvendinimą, priminsiu, kad pagal Sprendimą Aranyosi„objektyvūs, patikimi ir tinkamai atnaujinti duomenys apie išduodančioje valstybėje narėje vyraujančias laikymo laisvės atėmimo įstaigose sąlygas <…> gali būti gaunami visų pirma iš tarptautinių teismų, pavyzdžiui, EŽTT, sprendimų, išduodančiosios valstybės narės teismų sprendimų ir sprendimų, ataskaitų ar kitų dokumentų, parengtų Europos Tarybos arba Jungtinių Tautų sistemai priklausančių organų“ ( 30 ).

46.

Taigi, šiuose dokumentuose pateikti duomenys leidžia daryti išvadą, kad Vengrijos įstatymų leidėjo nustatytos teisių gynimo priemonės nėra teorinės ar neįmanomos, bet praktiškai gali sukurti veiksmingas pasekmes.

47.

Visų pirma tai nurodo EŽTT, pareikšdamas, kad naujos taisyklės nėra beprasmės, jos veiksmingai užtikrina teisę nepatirti nežmoniško ar žeminančio elgesio.

48.

Antra, Europos Tarybos Ministrų Komitetas savo 2017 m. birželio mėnesį priimtame sprendime ( 31 ) sveikino Vengrijos valdžios institucijų įsipareigojimą spręsti kalėjimų perpildymo problemą, pažymėdamas, kad priemonės, kurių jau imtasi, atrodo, davė savo pirmuosius rezultatus, ir tikimasi, jog šios ir kitos priemonės, kurios ateityje galėtų būti priimtos, padės nacionalinėms valdžios institucijoms kiekvienu konkrečiu atveju atlikti konkrečius ir veiksmingus veiksmus, siekiant toliau spręsti tą problemą ( 32 ).

49.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pripažįsta, kad, atsižvelgiant į poziciją, kurios laikėsi EŽTT, „vykdančioji teisminė institucija galėtų būti priversta pripažinti, jog naujosios teisinės gynybos galimybės <…> pašalina realų pavojų, kad persekiojamas asmuo dėl sulaikymo sąlygų patirs nežmonišką ar žeminantį elgesį“ ( 33 ). Tačiau tiek, kiek EŽTT pasiliko teisę priimti sprendimą dėl galimų EŽTK 3 straipsnio pažeidimų, jei vidaus teisinės gynimo priemonės nebūtų veiksmingos, galima daryti prielaidą, kad minėtas teismas taip lengvai neatmeta pavojaus, jog su persekiojamu asmeniu bus nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi, tikimybės ( 34 ).

50.

Iš tiesų EŽTT galimybė nagrinėti skundus, kuriuos galėtų norėti pateikti įkalinti asmenys, kurių apeliaciniai skundai nacionaliniuose teismuose nepatenkinti, nereiškia bendro nepasitikėjimo nacionaline kontrolės priemonių sistema iš principo. Tai greičiau priminimas apie galimybę kreiptis į patį EŽTT susidūrus su vidaus teismų sprendimais, kuriais neištaisomi konkretūs EŽTK garantuojamų teisių pažeidimai ( 35 ).

51.

Konkrečiai nagrinėjamoje byloje EŽTT nurodė, kad Vengrijoje 2016 m. reformos metu nustatytomis teisių gynimo priemonėmis C. Domján „ir bet kuris kitas, jo padėtyje esantis“ turėjo pasinaudoti prieš kreipdamasis į šį teismą ( 36 ). Taip EŽTT netiesiogiai pripažįsta minėtų priemonių taikymo galimybę, siekiant užtikrinti EŽTK teikiamą apsaugą, nesant būtinybės pradėti išimtinio teismo proceso, koks iš esmės yra procesas EŽTT ( 37 ).

52.

Žinoma, toliau EŽTT atkreipia dėmesį, kad jis gali pakeisti savo poziciją, „kiek tai susiję su galimu nagrinėjamų teisių gynimo priemonių veiksmingumu, jei nacionalinių valdžios institucijų praktika ilgainiui parodys, jog asmenis, kurių laisvė atimta, perkelti ir / ar atlyginti žalą atsisakoma dėl formalių priežasčių, kad vidaus procedūros pernelyg ilgos arba kad nacionalinė jurisprudencija neatitinka Konvencijos reikalavimų“ ( 38 ). Bet kol ši pozicija nepakeista, reikia daryti prielaidą, kad 2016 m. įtvirtintos teisių gynimo priemonės yra veiksmingos.

53.

Taigi, jei įkalinimo įstaigų sąlygos pasikeitė į gerąją pusę minėta prasme, jei dabar yra vidaus teisės aktai, kurie užtikrina veiksmingą įkalintų asmenų teisminę gynybą, susidūrus su galimais Chartijos 4 straipsnio pažeidimais dėl laisvės atėmimo sąlygų, ir jei šie teisės aktai yra veiksmingi, o ne vien formalūs ar nominalūs, nebegalima preziumuoti, kad egzistuoja „objektyvūs, patikimi ir tikslūs duomenys <…>, įrodantys realius sisteminius ar apibendrintus trūkumus, susijusius su tam tikromis asmenų grupėmis arba su tam tikrais sulaikymo centrais“.

54.

Manau, kad toks aiškinimas labiausiai atitinka Sprendimą Aranyosi, principus, kuriais grindžiamas pagrindų sprendimas, ir pagarbą kiekvienos valstybės (šiuo atveju – Vengrijos) teismams, kurių negalima nepagrįstai įtarti visuotinai toleruojant Chartijos 4 straipsnio pažeidimus, kai jie išduoda EAO. Bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose sistema, pagrįsta abipusiu teisminiu pasitikėjimu, negali išlikti, jei EAO gaunantys valstybės teismai išduodančios valstybės teismų pateiktus prašymus vertintų taip, tarsi pastarieji būtų ne tokie pajėgūs užtikrinti pagrindinių teisių gynybą, palyginti su pirmaisiais.

55.

Bet kuriuo atveju EAO gavimas negali paskatinti vykdančiojo teismo nei vertinti visos išduodančiosios valstybės bausmių vykdymo sistemos kokybės, nei jos tirti pagal savo nacionalinę teisę. Kontrolės kriterijus negali būti kitas nei Chartijos 4 straipsnis, t. y. minimali, bet absoliuti garantija, kurios veikimui turi būti taikoma veiksminga teisminė gynyba, galinti užtikrinti realią ir efektyvią apsaugą nuo kankinimo ir nežmoniško ar žeminančio elgesio.

56.

Tai, kad EŽTT nustatė, jog naujoji teisių gynimo priemonių sistema sudaro sąlygas įgyvendinti tokią gynybą, mano nuomone, yra reikšmingas aspektas, vertinant bendrą EAO išduodančiosios valstybės laikymo įkalinimo įstaigose situaciją (pirmasis iš dviejų Aranyosi testo kriterijų). Beveik sakyčiau, kad tai yra lemiamas tokio vertinimo veiksnys.

57.

Galiausiai, kiek tai yra absoliučios teisės garantija, kuriai dėl to turėtų būti taikoma prevencinė, o ne taisomojo pobūdžio gynyba, suprantu, kad, atsižvelgiant į jos svarbą, veiksmingos teisių gynimo priemonių sistemos egzistavimas galėtų būti nepakankamas, jei vykdančiajam teismui kiltų pagrįstų abejonių dėl tikimybės, jog konkretus baudžiamojon atsakomybėn patrauktas asmuo gali iš karto patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį, nepaisant to, kad tokia žala vėliau būtų atitaisyta išduodančiojoje valstybėje taikant veiksmingas teismines teisių gynimo priemones.

58.

Taigi, esant tokiai situacijai, kaip pagrindinėje byloje, kai neseniai sukurta speciali teisminė sistema, užtikrinanti teisę nepatirti nežmoniško ar žeminančio elgesio išduodančiosios valstybės įkalinimo įstaigoje, gali būti nevisiškai pasiekusi savo veiksmingumą, dėl ko gali atsirasti išimtinis šios teisės pažeidimo pavojus, būtų pagrįsta, kad vykdantysis teismas domėtųsi sąlygomis, kuriomis būtų kalinamas baudžiamojon atsakomybėn patrauktas asmuo (antrasis Aranyosi testo kriterijus).

59.

Šie klausimai grindžiami tokia prielaida, kad, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas sutinka vykdyti EAO, išlieka didelė Chartijos 4 straipsnio pažeidimo pavojaus tikimybė.

60.

Teisingumo Teismas byloje Aranyosi pareiškė, kad nepakanka vien nustatyti tokį pavojų ( 39 ); iš tiesų, „konstatavus tokį pavojų, paskui dar reikia, kad vykdančioji teisminė institucija konkrečiai ir tiksliai įvertintų, ar yra svarių ir neginčijamų motyvų manyti, kad suinteresuotasis asmuo patirs šį pavojų dėl jo laisvės atėmimo sąlygų, numatytų išduodančiojoje valstybėje narėje“ ( 40 ).

61.

Taigi labai svarbu, kad, be įrodymų, jog išduodančiosios valstybės įkalinimo įstaigos turi sisteminių (bendrų) trūkumų, vykdantysis teismas patikrintų, „ar bylos aplinkybėmis yra svarių ir neginčijamų motyvų manyti, kad perduotas išduodančiajai valstybei narei šis asmuo patirs realų nežmoniško ar žeminančio elgesio <…> pavojų“ ( 41 ).

62.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgęs į šį kriterijų, paprašė tam tikros papildomos informacijos, siekdamas patikrinti, kokios būtų ML įkalinimo sąlygos ( 42 ). Pabrėžiu, kad jo patikrinimas turėtų apsiriboti objektyviais ir pagrįstais duomenimis, kurie jam gali būti suteikti apie konkrečias, su šiuo asmeniu susijusias atitinkamas sąlygas. Šiame etape netirtina, kokios bendrosios sąlygos taikomos išduodančiosios valstybės bausmių vykdymo sistemoje.

63.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar įrodymų apie sisteminius ar apibendrintus trūkumus visose arba tam tikrose įkalinimo įstaigose turėjimas gali pašalinti pavojaus, kurį jis kelia baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens fizinei neliečiamybei, tikimybę, kai išduodančioji valstybė pasiūlo „bendrą garantiją“, kad minėtas asmuo tokio elgesio nepatirs ( 43 ).

64.

Kaip pripažįsta pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pagrindų sprendime šios rūšies garantijos nenumatytos. Taip pat nesuteikta teisė jų reikalauti ( 44 ). Tačiau tiek, kiek pagrindinėje byloje nagrinėjama ne visos išduodančiosios valstybės bausmių vykdymo sistemos kokybė, o sprendžiama dėl konkretaus EAO vykdymo, konstatuoju, kad, jei pirmosios valdžios institucijos įsipareigoja ( 45 ), jog konkrečios sąlygos, kuriomis baudžiamojon atsakomybėn patrauktas asmuo bus laikomas įkalinimo įstaigose, nekels realaus nežmoniško ar žeminančio elgesio pavojaus, vykdančioji teisminė institucija negali neteikti tam įsipareigojimui tinkamos reikšmės. Prisiėmus oficialiai išreikštą įsipareigojimą, jeigu jo nebūtų laikomasi, baudžiamojon atsakomybėn patrauktas asmuo galėtų juo remtis išduodančiosios valstybės teisminėje institucijoje.

65.

Pirmiausiai kyla klausimas, kokią informaciją šiuo tikslu gali panaudoti vykdantysis teismas, ypač į kurią instituciją jis gali dėl jos kreiptis arba kas gali ją pateikti.

66.

Pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vykdančioji teisminė institucija iš esmės turi kreiptis į EAO išdavusį teismą. Tarpusavio pripažinimas sukuriamas būtent per dialogą inter pares, kuris įtvirtintas šiame straipsnyje; tai yra dialogas tarp EAO išduodančiosios teisminės institucijos ir EAO vykdančiosios arba gaunančiosios teisminės institucijos ( 46 ).

67.

Pagal pagrindų sprendimo 7 straipsnio 1 dalį valstybės narės gali paskirti vieną ar kelias centrines institucijas, „kurios padėtų kompetentingoms teisminėms institucijoms“ ir kurias, vadovaujantis šios nuostatos antra dalimi, taip pat galima paskirti atsakingomis „už administracinį Europos arešto orderių perdavimą ir priėmimą bei už visą kitą su jais susijusį oficialų susirašinėjimą“ ( 47 ).

68.

Šis aspektas yra svarbus, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar tam, kad galėtų priimti sprendimą dėl ML įkalinimo sąlygų Vengrijoje, jis gali atsižvelgti į informaciją, kai negalima patikrinti, „ar ji gauta iš pačios išduodančiosios teisminės institucijos, ar tik pastarajai jos paprašius“ ( 48 ).

69.

Remiantis nutartimi dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, šią informaciją suteikė Vengrijos teisingumo ministerija, nenurodant, ar tai buvo padaryta tiesiogiai, ar tarpininkaujant išduodančiajai teisminei institucijai. Šiuo antruoju atveju, be jokios abejonės, tai būtų svarbūs EAO vykdyti duomenys: jie būtų reikšmingi teisiškai, nes juos priėmė ir patvirtino išduodantysis teismas.

70.

Išduodančiosios ir vykdančiosios teisminės institucijos yra vieninteliai aktyvūs veikėjai per EAO vykdymo procedūrą. Todėl vykdančioji teisminė institucija savo prašymus suteikti informacijos turi pateikti išduodančiajai teisminei institucijai, kuri privalo į juos atsakyti ( 49 ). Šis teismų vaidmuo nepažeidžia išimtinai pagalbinio pobūdžio funkcijos, kurią pagal pagrindų sprendimo 7 straipsnį gali turėti valstybių narių paskirtos centrinės institucijos ( 50 ).

71.

Taigi vykdančioji teisminė institucija turi atsižvelgti į informaciją, suteiktą išduodančiosios teisminės institucijos, arba informaciją, kuri buvo gauta iš išduodančiosios valstybės centrinės institucijos (ar vienos iš centrinių institucijų), tačiau priimta ir perduota išduodančiosios teisminės institucijos.

72.

Tai, kas išdėstyta pirma, turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kad vykdančioji teisminė institucija taip pat gali naudotis visa informacija, kurią gali surinkti, siekdama nustatyti, ar yra „objektyvių, patikimų, tikslių ir tinkamai atnaujintų duomenų“ ( 51 ), kurie gali įrodyti realų nežmoniško ar žeminančio elgesio pavojų.

73.

Ši kita informacija ją gali pasiekti vykstant nacionaliniam procesui dėl EAO arba baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens ar prokuratūros, kuri Vokietijoje veikia kaip vykdančioji teisminė institucija ( 52 ), iniciatyva. Tačiau, kaip ir šiomis priemonėmis gauta informacija negali nebūti visa apdairiai vertinama jos paprašiusio asmens ( 53 ), taip ir išduodančiosios valstybės teisminės institucijos tiesiogiai ar tik suteikiant patvirtinimą pateiktos informacijos kontrolė negali apimti daugiau nei jos kilmės nustatymą, nes, kalbant apie jos turinį, iš principo turi būti remiamasi pasitikėjimu, kuris yra tarpusavio pripažinimo pagrindas.

74.

Remiantis nutartimi dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pasibaigus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nustatytam terminui, jis negavo visos informacijos, kurios buvo prašęs ( 54 ). Todėl būtina išanalizuoti, kokių pasekmių toks išduodančiojo teismo elgesys (neveikimas) galėtų turėti.

75.

Prieš kalbant apie tokias pasekmes verta paminėti, kad turi būti prašoma suteikti tik kiekvienu atskiru atveju būtiną informaciją. Prašoma informacija siekiama patikrinti, ar kyla realus pavojus, kad baudžiamojon atsakomybėn patrauktas asmuo patirs nežmonišką ar žeminantį elgesį. Prašymas neturėtų apimti kitų klausimų, įskaitant dėl bausmių vykdymo tvarkos, kurie nėra glaudžiai susiję su šiuo konkrečiu pavojumi ir kurie daugiau ar mažiau yra susiję su gyvenimo kalėjimuose sąlygomis.

76.

Vis dėlto iš daugybės vykdančiojo teismo klausimų, pateiktų išduodančiajam teismui, kai kurie akivaizdžiai nėra reikšmingi, siekiant įvertinti nežmoniško ar žeminančio elgesio pavojaus tikimybę. Klausimai, susiję su galimybe rūkyti, kalinių drabužių skalbimu arba grotų ar grotelių ant kamerų langų įrengimu, be kita ko ( 55 ), manau, viršija tai, kas būtina, siekiant nustatyti, ar yra toks pavojus.

77.

Taip pat, mano nuomone, prašoma informacija turi būti susijusi ne su visomis išduodančiosios valstybės narės įkalinimo įstaigomis, o tik su tomis, kurios turi priimti baudžiamojon atsakomybėn patrauktą asmenį.

78.

Šiuo atžvilgiu sutinku su Komisija ( 56 ) ir, kaip ir Vokietijos vyriausybė ( 57 ), kurios požiūriui viešame posėdyje pritarė dauguma dalyvavusių vyriausybių, manau, kad dėmesį reikėtų skirti numatomoms perdavimo pasekmėms, apie kurias vykdančioji valstybė narė galėjo ar turėjo žinoti vykdant perdavimą. Manau, kad tai yra pagrįstas kriterijus ir, be to, atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, susijusią su vykdančiosios valstybės atsakomybe ( 58 ).

79.

Žvelgiant iš šios perspektyvos, tai, ką galima numatyti, apima tiek įkalinimo įstaigą, kurioje iš karto po perdavimo bus laikomas baudžiamojon atsakomybėn patrauktas asmuo, tiek įstaigą, į kurį jis bus nuvežtas tolesniam kalinimui ( 59 ). Kitos [įstaigos], į kurias jis ateityje galėtų būti perkeltas vykdant laisvės atėmimo bausmę ( 60 ), nepatenka į numatomų pasekmių, apie kurių žinojimą gali būti reikalaujama iš vykdančiosios valstybės, sritį.

80.

Jei surinkta ir negauta informacija būtų svarbi, kad būtų atmesta nežmoniško ar žeminančio elgesio galimybė, lojalaus bendradarbiavimo ir rūpestingo savo interesų valdymo pareiga turi leisti EAO išduodančiajam teismui suteikti vykdančiajai teisminei institucijai visą šios prašytą informaciją.

81.

Vykdančioji teisminė institucija gali atidėti savo galutinį sprendimą, jei išlieka abejonių dėl to, kad trūksta papildomos informacijos, kai, kartoju, ši informacija yra būtina jos požiūriui suformuoti. Sakau atidėti, o ne atsisakyti, nes byloje Aranyosi įtvirtinta praktika nebūtinai reiškia, kad, esant duomenims apie Chartijos 4 straipsnio pavojų, ne bendro ir abstraktaus, bet konkretaus ir individualaus, vykdančioji teisminė institucija turi atsisakyti perduoti baudžiamojon atsakomybėn patrauktą asmenį.

82.

Iš tiesų Teisingumo Teismas nurodė, kad jei, remiantis pateikta informacija, būtų nustatyta, „kad asmeniui, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, kyla realus nežmoniško ar žeminančio elgesio pavojus <…>, šio orderio vykdymas turi būti atidedamas, bet jo negali būti atsisakoma“ ( 61 ).

83.

Susiklosčius tokiai padėčiai, svarbiausia yra užtikrinti baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens teisę į laisvę (Chartijos 6 straipsnis), jeigu jis sulaikytas dėl EAO ( 62 ). Tačiau priemonės, priimtos pasinaudojant teise į laisvę, negali pažeisti EAO vykdymo, kol dėl jo nepriimta galutinio sprendimo ( 63 ).

84.

Papildomai Teisingumo Teismas pažymi, kad „jei šis pavojus [nežmoniško ar žeminančio elgesio] negali būti atmestas per protingą terminą, ši institucija turi nuspręsti, ar reikia nutraukti perdavimo procedūrą“ ( 64 ). Todėl suprantu, kad procedūra, nustačius tokį pavojų, savaime nesibaigia, bet vykdančiajai teisminei institucijai gali prireikti šiek tiek laiko, kad nuspręstų, ar reikia ją nutraukti. Mano nuomone, vartodamas sąvoką „nutraukti perdavimo procedūrą“, o ne „atsisakyti ar nevykdyti EAO“, Teisingumo Teismas tam tikra prasme perkelia procedūros tęstinumo atsakomybę išduodančiajai teisminei institucijai, neatsakančiai į prašymus suteikti papildomos informacijos.

85.

Kai pavojaus tikimybės negalima atmesti dėl to, kad išduodantysis teismas neatsakė į vykdančiojo teismo pateiktą prašymą suteikti informacijos, pastarasis gali kreiptis į tą teisminę instituciją, informuodamas ją, kad, esant šioms aplinkybėms, perdavimo procedūra nebus tęsiama.

86.

Apibendrinant daroma išvada, kad vykdantysis teismas, prieš nuspręsdamas, kad netęs perdavimo procedūros, turi įvertinti, ar, atsižvelgiant į pateiktą informaciją, galima atmesti nežmoniško ar žeminančio elgesio pavojų: a) įkalinimo įstaigoje, į kurią, Vengrijos valdžios institucijų teigimu, baudžiamojon atsakomybėn patrauktas asmuo patektų iš karto po jo perdavimo; ir b) įkalinimo įstaigoje, į kurią jis, kaip numatoma, būtų perkeltas atlikti paskirtą bausmę.

87.

Vis dėlto minėtas vertinimas negali apimti daugiau aplinkybių, nei yra griežtai būtina, siekiant atmesti nežmoniško ar žeminančio elgesio pavojų, kurio negalima nustatyti tiesiog pagal geresnes ar blogesnes gyvenimo sąlygas įkalinimo įstaigoje.

88.

Remdamasis išdėstytais svarstymais, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Hanseatisches Oberlandesgericht in Bremen (Brėmeno apeliacinis apygardos teismas, Vokietija) pateiktus klausimus:

2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, 1 straipsnio 3 dalis, 5 straipsnis ir 6 straipsnio 1 dalis kartu su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 4 straipsniu turi būti aiškinami taip, kad: