1. 

Apeliantė šioje byloje – Tulliallan Burlington Ltd (toliau – Tulliallan) – yra aukštos klasės prekybos galerijos centriniame Londone savininkė. Įvairios galerijos parduotuvės specializuojasi prabangos prekių, pavyzdžiui, juvelyrinių dirbinių, odos dirbinių, drabužių ir kvepalų pardavimo srityje. Ji yra žodinių prekių ženklų BURLINGTON ( 2 ) ir BURLINGTON ARCADE“ ( 3 ) ir vaizdinio prekių ženklo, kuriame yra žodžiai „Burlington Arcade“ ( 4 ), registruota savininkė Jungtinėje Karalystėje. Tulliallan taip pat yra registruota Europos Sąjungos vaizdinio prekių ženklo, kuriame įrašyti žodžiai „Burlington Arcade“ ( 5 ), savininkė.

2. 

Tulliallan pareiškė protestą dėl Vokietijos bendrovės Burlington Fashion GmbH (toliau – BF) pateiktos paraiškos įregistruoti tris atskirus vaizdinius Europos Sąjungos prekių ženklus, kuriuose vartojamas žodis „Burlington“, ir žodinį Europos Sąjungos prekių ženklą BURLINGTON ( 6 ). Jeigu šie prekių ženklai būtų įregistruoti, BF siūlo naudoti juos parduodant, be kita ko, muilą, juvelyrinius dirbinius ir odines rankines. Ji teigia, kad keturių Europos Sąjungos prekių ženklų, kuriuose visuose įrašytas žodis „Burlington“, naudojimas gali, be kita ko, suklaidinti atitinkamą visuomenę ir „atskiesti“ jos ankstesnio prekių ženklo reputaciją, kaip tai suprantama pagal 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo ( 7 ) 8 straipsnio 1 ir 5 dalis. Tai yra pagrindiniai klausimai, dabar kylantys iš šių apeliacinių skundų dėl Bendrojo Teismo sprendimų ( 8 ). Vis dėlto prieš pradedant nagrinėti šiuos klausimus pirmiausia reikia apibūdinti teisines aplinkybes, gana sudėtingą šios bylos istoriją ir išsamiau aprašyti faktines bylos aplinkybes.

3.

Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 ir 5 dalys suformuluotos taip:

„1.   Ankstesnio prekių ženklo savininkui užprotestavus, prekių ženklas, kurį įregistruoti buvo paduota paraiška, neregistruojamas:

<…>

<…>

5.   Įregistruoto ankstesnio prekių ženklo, kaip apibrėžta 2 dalyje, savininkui užprotestavus, prekių ženklas, dėl kurio paduota paraiška, neregistruojamas, jeigu jis yra tapatus ankstesniam prekių ženklui arba panašus į jį, nepriklausomai nuo to, ar prekės arba paslaugos, kurių atžvilgiu paduota prekių ženklo paraiška, yra tapačios prekėms ar paslaugoms, kurioms buvo įregistruotas ankstesnis prekių ženklas, yra į jas panašios ar nepanašios, jeigu ankstesnis ES prekių ženklas turi reputaciją Sąjungoje arba ankstesnis nacionalinis prekių ženklas turi reputaciją atitinkamoje valstybėje narėje ir jeigu be tinkamos priežasties naudojant prekių ženklą, dėl kurio paduota paraiška, būtų nesąžiningai pasinaudojama ankstesnio prekių ženklo skiriamuoju požymiu ar reputacija arba kenkiama jo skiriamajam požymiui ar reputacijai.“

4.

2009 m. lapkričio 12 d. BF padavė Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybai (EUIPO) prašymą dėl tarptautinės registracijos Nr. 1017273 apsaugos Europos Sąjungoje. Registracija, kuriai buvo prašoma apsaugos, susijusi su šiuo vaizdiniu prekių ženklu:

5.

2009 m. rugpjūčio 13 d. BF padavė EUIPO prašymą dėl tarptautinės registracijos Nr. 1007952 apsaugos Europos Sąjungoje. Registracija, kuriai buvo prašoma apsaugos, susijusi su šiuo vaizdiniu prekių ženklu:

6.

2008 m. lapkričio 20 d. BF padavė EUIPO prašymą dėl tarptautinės registracijos Nr. 982021 apsaugos Europos Sąjungoje. Registracija, kuriai buvo prašoma apsaugos, susijusi su šiuo vaizdiniu prekių ženklu:

7.

2008 m. lapkričio 20 d. BF padavė EUIPO prašymą dėl tarptautinės registracijos Nr. 982020 apsaugos Europos Sąjungoje. Registracija, kuriai buvo prašoma apsaugos, susijusi su žodiniu prekių ženklu BURLINGTON. Keturi nagrinėjami prekių ženklai toliau vadinami ginčijamais prekių ženklais.

8.

Prekių ženklai, kuriems buvo prašoma apsaugos, skirti prekėms, priklausančioms 3, 14, 18 ir 25 klasėms ir pagal kiekvieną iš jų atitinka šį aprašymą:

3 klasė: „Kosmetinis muilas, tekstilės gaminių muilas, parfumerijos gaminiai, eteriniai aliejai, odos, galvos odos ir plaukų valymo, priežiūros ir grąžinimo preparatai; prie šios klasės priskirti tualeto reikmenys, dezodorantai asmens higienos reikmėms, priemonės, naudojamos prieš skutimąsi ir po skutimosi“;

14 klasė: „Juvelyriniai dirbiniai, laikrodžiai“;

18 klasė: „Oda ir dirbtinė oda, lagaminai, krepšiai (priskirti prie šios klasės), smulkūs odos gaminiai (priskirti prie šios klasės), kaip antai monetų piniginės, piniginės, raktų dėklai; skėčiai ir skėčio formos saulės uždangos“;

25 klasė: „Avalynė, drabužiai, galvos apdangalai, diržai“.

9.

2009 m. rugpjūčio 12 d., 2010 m. gegužės 17 d. ir 2010 m. rugpjūčio 16 d.Tulliallan pagal Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsnį pareiškė protestą dėl ginčijamų prekių ženklų registracijos 3, 14 ir 18 klasėms priklausančioms prekėms žymėti.

10.

Protestas buvo grindžiamas visų pirma šiais ankstesniais prekių ženklais ir teisėmis:

–	toliau nurodytu 2003 m. lapkričio 7 d. Jungtinėje Karalystėje įregistruotu vaizdiniu prekių ženklu Nr. 2330341, kurio registracija tinkamai atnaujinta 2013 m. balandžio 25 d. ir kuris skirtas 35, 36 ir 41 klasių paslaugoms:

–

toliau nurodytu 2006 m. spalio 16 d. įregistruotu vaizdiniu Europos Sąjungos prekių ženklu Nr. 3618857, kuris po registracijos pripažinimo negaliojančia procedūros Nr. 8715 C skirtas 35, 36 ir 41 klasių paslaugoms, pagal kiekvieną klasę atitinkančioms šį aprašymą: „Reklamos ir prekių pristatymo paslaugos ir su jomis susijusios informacijos paslaugos; įvairių prekių grupavimas kitiems asmenims tam, kad klientai galėtų jas pamatyti ir patogiai įsigyti įvairiose bendrosios paskirties mažmeninės prekybos parduotuvėse“ (35 klasė); „Parduotuvių nuoma; nekilnojamo turto išperkamoji nuoma arba valdymas; pastatų arba ploto juose išperkamoji nuoma; nekilnojamojo turto vadyba; su parduotuvių nuoma susijusios informacinės paslaugos“ (36 klasė); ir „Pramogų paslaugos; pramogų gyvai paslaugų teikimas“ (41 klasė)“:

11.

Protestas buvo grindžiamas Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punkte ir 4 bei 5 dalyse numatytais pagrindais.

12.

2013 m. liepos 10 d., 2013 m. spalio 8 d., 2013 m. lapkričio 8 d. ir 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimais Protestų skyrius, išnagrinėjęs Tulliallan protestą, grįstą Europos Sąjungos vaizdiniu prekių ženklu Nr. 3618857, protestą tenkino dėl 3, 14 ir 18 klasių prekių ir nurodė BF atlyginti procedūros išlaidas.

13.

2013 m. rugpjūčio 20 d., 2013 m. gruodžio 3 d., 2013 m. gruodžio 11 d. ir 2014 m. sausio 2 d. BF, remdamasi Reglamento Nr. 207/2009 58–64 straipsniais, pateikė EUIPO apeliaciją dėl Protestų skyriaus sprendimų.

14.

Ginčijamais sprendimais EUIPO ketvirtoji apeliacinė taryba panaikino Protestų skyriaus sprendimus ir nurodė Tulliallan padengti protesto ir apeliacinės procedūros išlaidas.

15.

Ginčijamuose sprendimuose Apeliacinė taryba konstatavo:

16.

2016 m. kovo 22 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo keturis Tulliallan ieškinius dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo; jie buvo įregistruoti numeriais T‑120/16, T‑121/16, T‑122/16 ir T‑123/16.

17.

Grįsdama ieškinius dėl panaikinimo, Tulliallan nurodė tris pagrindus. Pirmasis pagrindas buvo iš esmės grindžiamas Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalies pažeidimu, procedūros trūkumu ir procedūros taisyklių pažeidimu, antrasis – pareigos motyvuoti, teisės būti išklausytam ir minėto reglamento 8 straipsnio 4 dalies pažeidimu, o trečiasis – to paties reglamento 8 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu.

18.

Skundžiamuose sprendimuose, kurių rezultatas ir motyvai nesiskiria, Bendrasis Teismas atmetė tris Tulliallan pateiktus ieškinio pagrindus.

19.

Dėl pirmojo ieškinio pagrindo skundžiamų sprendimų 28 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad Apeliacinė taryba nusprendė, kad ankstesnių Tulliallan prekių ženklų reputacija nebuvo įrodyta, kiek tai susiję su prie 35 klasės priskirtomis mažmeninės prekybos paslaugomis. Vis dėlto Bendrasis Teismas nusprendė, kad Apeliacinės tarybos išvadai negalima pritarti.

20.

Kaip nurodė Bendrasis Teismas, 2005 m. liepos 7 d. Sprendimas Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte (C‑418/02, EU:C:2005:425) neleidžia teigti, kad prekybos galerijos ar prekybos centrai automatiškai nepatenka į 35 klasėje nurodytos sąvokos „mažmeninės prekybos paslauga“ taikymo sritį. Bendrasis Teismas konstatavo, kad 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Praktiker (C‑418/02, EU:C:2005:425) 34 punkte Teisingumo Teismo pateiktam išaiškinimui taip pat prieštarauja EUIPO teiginys, kad prekybos galerijos teikiamos paslaugos iš esmės apima tik nekilnojamojo turto nuomos ir valdymo paslaugas, todėl klientai, kuriems šios paslaugos skirtos, daugiausia yra asmenys, siekiantys išsinuomoti toje galerijoje esančias parduotuvių ar biurų patalpas. Bendrasis Teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į 35 klasės aprašymą, sąvoka „mažmeninės prekybos paslauga“, kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Praktiker (C‑418/02, EU:C:2005:425) 34 punkte, taip pat apima prekybos galerijos teikiamas prekybos paslaugas ( 9 ). Taigi jis konstatavo, kad Apeliacinės tarybos taikytas griežtas sąvokos „mažmeninės prekybos paslauga“ aiškinimas yra klaidingas, todėl Tulliallan galėjo reikalauti apsaugoti savo ankstesnių prekių ženklų reputaciją, kiek tai susiję su 35 klasės paslaugomis.

21.

Bendrasis Teismas skundžiamų sprendimų 43 punkte konstatavo, kad, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalies, Tulliallan nepateikė Apeliacinei tarybai ar Bendrajam Teismui nuoseklių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad naudojant prašomus įregistruoti prekių ženklus buvo nesąžiningai naudojamasi ankstesnių prekių ženklų skiriamuoju požymiu ar reputacija. Bendrasis Teismas taip pat konstatavo, kad nors Tulliallan pabrėžė, kad jos ankstesni prekių ženklai „beveik unikalūs“, o jų reputacija „didelė ir išskirtinė“, ji nepateikė konkrečių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad dėl prašomo įregistruoti prekių ženklo naudojimo sumažėtų jos ankstesnių prekių ženklų patrauklumas ( 10 ).

22.

Skundžiamų sprendimų 45 punkte Bendrasis Teismas pripažino, jog „vien aplinkybė, kad kitam ūkio subjektui galėtų būti leista naudoti žodį „burlington“, apimantį prekių ženklą prekėms, panašioms į tas, kuriomis prekiaujama Londone esančioje ieškovės galerijoje, paprasto vartotojo požiūriu neturės neigiamos įtakos šios vietos komerciniam patrauklumui. Iš tiesų, kaip Teisingumo Teismas pažymėjo 2005 m. liepos 7 d. Sprendime Praktiker (C‑418/02, EU:C:2005:425), toks požymis glaudžiai susijęs su „įvairiomis prekybos paslaugomis“, kurias teikia šioje galerijoje esančių parduotuvių nuomininkai, o ne išimtinai su šios galerijos pavadinimu, kuris beje, kaip ginčijamame sprendime teisingai pažymėjo Apeliacinė taryba, atitinka kitų šalia tos galerijos esančių ir taip pat labai gerai žinomų vietų pavadinimus, kaip antai „Burlington Gardens“ ar „Burlington House“.

23.

Dėl tariamo ginčijamų sprendimų priėmimo procedūros trūkumo Bendrasis Teismas konstatavo, kad atitinkamos EUIPO sprendimus priimantys padaliniai atsižvelgė į Tulliallan pastabas, todėl ši pagrindo dalis būti atmesta kaip nepagrįsta.

24.

Kalbėdamas apie antrąjį ieškinio pagrindą, Bendrasis Teismas atmetė Tulliallan teiginį, kad Apeliacinė taryba nemotyvavo, kodėl atmetė ieškovės argumentą dėl Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies pažeidimo. Be to, Bendrasis Teismas nusprendė, kad per procedūrą Protestų skyriuje Tulliallan, kaip protestą pareiškęs asmuo, kaltindama Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies pažeidimu, nenurodė faktinių ir teisinių aplinkybių, būtinų norint įrodyti, kad buvo įvykdytos šios nuostatos taikymo sąlygos. Bendrasis Teismas taip pat konstatavo, kad Tulliallan Apeliacinėje taryboje tik nurodė, kad „palaiko Protestų skyriui pateiktus argumentus“, nors nepagrindė šių argumentų nei faktinėmis, nei teisinėmis aplinkybėmis. Bendrasis Teismas skundžiamų sprendimų 62 punkte konstatavo, kad Apeliacinė taryba padarė teisingą išvadą, jog Tulliallan neįrodė, kad buvo tinkamai įvykdytos sąlygos ieškiniui dėl prisidengimo svetimu vardu pagrįsti, ir atmetė antrąjį ieškinio pagrindą.

25.

Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su suklaidinimo galimybe pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą, Bendrasis Teismas konstatavo, kad Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, kad Tulliallan paslaugos ir prašomais įregistruoti prekių ženklais žymimos prekės nėra panašios. Visų pirma dėl prie 35 klasės priskiriamų mažmeninės prekybos paslaugų Bendrasis Teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į, be kita ko, 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte (C‑418/02, EU:C:2005:425) 50 punktą, siūlomas pirkti prekes būtina tiksliai apibrėžti. Kaip nurodė Bendrasis Teismas, nesant jokios tikslios nuorodos į prekes, kuriomis gali būti prekiaujama prekybos galerijoje „Burlington Arcade“ esančiose įvairiose parduotuvėse, niekaip neįmanoma susieti šių prekių su prašomais įregistruoti prekių ženklais žymimomis prekėmis, o nagrinėjamu atveju Tulliallan nurodyto pavadinimo „prabangos prekės“ nepakanka norint tiksliai apibrėžti atitinkamas prekes. Bendrasis Teismas konstatavo, kad, nesant tokio tikslaus apibrėžimo, neįmanoma nustatyti, ar ankstesniais prekių ženklais žymimos paslaugos ir prašomais įregistruoti prekių ženklais žymimos prekės yra panašios ar vienos kitas papildo. Bendrasis Teismas atmetė Tulliallan argumentą, kad prekybos galerijų paslaugų atveju nebūtina tiksliai apibrėžti atitinkamų prekių, nes, atsižvelgiant į 35 klasės aprašymą, sąvoka „mažmeninės prekybos paslauga“, kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Praktiker (C‑418/02, EU:C:2005:425) 34 punkte, taip pat apima prekybos galerijos teikiamas prekybos paslaugas. Taigi Bendrasis Teismas nusprendė, jog dėl to, kad viena iš Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytų būtinų sąlygų nėra tenkinama, trečiąjį ieškinio pagrindą, o kartu ir visą ieškinį, reikia atmesti.

26.

Apeliaciniuose skunduose Tulliallan Teisingumo Teismo prašo:

27.

BF Teisingumo Teismo prašo:

28.

EUIPO Teisingumo Teismo prašo:

29.

2018 m. birželio 12 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑155/18 P, C‑156/18 P, C‑157/18 P ir C‑158/18 P buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas.

30.

Rašytines pastabas pateikė Tulliallan, BF ir EUIPO. Tulliallan, BF ir EUIPO dalyvavo 2019 m. balandžio 10 d. surengtame Teisingumo Teismo posėdyje.

31.

Grįsdama savo apeliacinius skundus Tulliallan iš esmės nurodo tris pagrindus, susijusius su, pirma, Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalies pažeidimu, antra, šio reglamento 8 straipsnio 4 dalies pažeidimu ir, trečia, to paties reglamento 8 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu.

32.

Teisingumo Teismo prašymu šioje išvadoje daugiausia dėmesio bus skiriama pirmajam ir trečiajam apeliacinių skundų pagrindams.

33.

Pirmasis Tulliallan pateiktas apeliacinio skundo pagrindas iš esmės padalytas į dvi dalis. Pirma, Tulliallan teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalį ir, antra, kad skundžiami sprendimai turi procedūrinį trūkumą.

34.

Tulliallan pažymi, kad Bendrasis Teismas skundžiamų sprendimų 27–35 punktuose konstatavo, kad Apeliacinė taryba klaidingai nusprendė, jog prie 35 klasės priskiriamos mažmeninės prekybos paslaugos neapima prekybos galerijos paslaugų ( 11 ). Jos nuomone, Bendrasis Teismas teisingai nustatė, kad jos ankstesnių prekių ženklų reputacija teikiant prekybos galerijų paslaugas apėmė ne vien siaurą mažmenininkų grupę, kuriai yra reikalingos galerijų patalpos, bet ir šių mažmenininkų parduodamų prekių pirkėjus. Vis dėlto Tulliallan pažymi, kad Bendrasis Teismas padarė vieną klaidą, apibūdindamas ankstesnių prekių ženklų reputaciją, skundžiamų sprendimų 34 punktuose konstatavęs, kad ši reputacija, susijusi su prekybos galerijų teikiamomis paslaugomis, priskiriama prie „mažmeninės prekybos paslaug[ų]“ pagal 2005 m. liepos 7 d. Sprendimą Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte (C‑418/02, EU:C:2005:425).

35.

Tulliallan nuomone, šioje byloje labai svarbu, kad Teisingumo Teismas įvertintų, kad reputacijos įrodymai, kuriuos ji pateikė Apeliacinei tarybai ir Bendrajam Teismui, aiškiai rodė, kad ji turi labai tvirtą reputaciją kaip aukštos klasės prekybos galerija, specializuota galerija, kuri daugiausiai parduoda prabangos prekes, kaip antai juvelyrinius dirbinius, odos dirbinius ir kvepalus. Be to, kaip teigia Tulliallan, iš Apeliacinei tarybai ir Bendrajam Teismui pateiktų įrodymų aišku, kad ankstesni prekių ženklai yra „beveik unikalūs“.

36.

Tulliallan nuomone, prieš tai pripažinęs, kad ankstesni prekių ženklai turi reputaciją ( 12 ), ir atsižvelgdamas į įrodymus dėl šios reputacijos masto Bendrasis Teismas, atlikęs bendrą vertinimą, paremtą 2008 m. lapkričio 27 d. Sprendime Intel Corporation (C‑252/07, EU:C:2008:655, 42 punktas) nurodytais veiksniais, turėjo konstatuoti, kad atitinkama visuomenė susietų ankstesnius ir ginčijamus prekių ženklus.

37.

Tulliallan teigimu, priešingai, nei teikiant nekilnojamojo turto valdymo paslaugas, teikiant prekybos galerijų paslaugas būtina sąveika su galutiniais parduotuvėse parduodamų prekių vartotojais ir tikslingai į juos nukreipta veikla: galerijos paslaugų teikėjo verslas ir šioje galerijoje esančios parduotuvės yra neatsiejamos. Ieškovė tvirtina, kad tokia prestižinė galerija, kaip Tulliallan„Burlington Arcade“ gali pritraukti prestižinius nuomininkus, suburiant mažmenininkus, kurie parduoda tinkamos rūšies prabangos prekes, ir teikiant šiems mažmenininkams paramą, o tai pritraukia klientus į galeriją. Taigi akivaizdu, kad mažmenininkas ir jo prekės įgyja prestižą dėl sąsajos su „Burlington Arcade“, ir atvirkščiai, kad paprastas vartotojas natūraliai susietų ankstesnius „Burlington“ prekių ženklus su šių mažmeninių prabangos prekių tiekimu, visų pirma tokių prekių, kaip juvelyriniai dirbiniai, odos dirbiniai ir kvepalai, dėl kurių, remiantis įrodymais, „Burlington Arcade“ turi ypatingą reputaciją.

38.

Tulliallan nuomone, vienintelė išvada, kurią galėjo padaryti Bendrasis Teismas, atsižvelgdamas į jo paties išvadas dėl reputacijos (ir iš tikrųjų Apeliacinei tarybai ir Bendrajam Teismui pateiktus reputacijos įrodymus), buvo ta, kad paprastas vartotojas susietų ankstesnius prekių ženklus ir ginčijamus prekių ženklus. Vis dėlto Bendrasis Teismas nieko nekonstatavo dėl sąsajos ir vietoj to nagrinėjo žalą skiriamajam požymiui ir nesąžiningą naudojimąsi.

39.

Dėl „atskiedimo“ ir nesąžiningo naudojimosi Tulliallan laikosi nuomonės, kad Bendrasis Teismas skundžiamų sprendimų 36–44 punktuose klaidingai konstatavo, kad ji nepateikė būtinų įrodymų, kurie įrodytų „atskiedimą“ ar nepagrįstą naudojimąsi.

40.

Tulliallan teigia, kad ankstesnio prekių ženklo savininkas neprivalo įrodyti, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalį egzistuoja konkreti ir reali žala jo prekių ženklui. Ankstesnio prekių ženklo savininkas privalo įrodyti, jog egzistuoja rimta galimybė, kad tokia žala atsiras ateityje ( 13 ). Jos nuomone, Bendrasis Teismas užkėlė įrodinėjimo kartelę aukščiau nei reikalaujama jurisprudencijoje.

41.

Pirma, Bendrasis Teismas skundžiamų sprendimų 45 punkte konstatavo, kad jeigu trečiasis asmuo vartotų žodį „Burlington“ prekėms, panašioms į tas, kuriomis prekiaujama Tulliallan„Burlington Arcade“, tai niekada negalėtų padaryti žalos ankstesnių prekių ženklų skiriamajam požymiui, nes galerijos „komercinis patrauklumas“ taip pat siejamas su galerijos parduotuvių nuomininkais. Tulliallan nuomone, tai neatitinka 2008 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Intel Corporation (C‑252/07, EU:C:2008:655) dėl žalos ankstesnių prekių ženklų skiriamajam požymiui. Šiuo klausimu Tulliallan teigia, kad galerijos parduotuvių prekių ženklų reputacija neturėjo reikšmės nagrinėjamam klausimui ir kad Bendrasis Teismas neturėjo į jį atsižvelgti.

42.

Antra, Bendrasis Teismas neatsižvelgė į jam ir Apeliacinei tarybai pateiktus reikšmingus įrodymus, kurių būtų pakakę Teisingumo Teismo reikalavimams, jo nustatytiems 2008 m. lapkričio 27 d. Sprendime Intel Corporation (C‑252/07, EU:C:2008:655, 76 ir 77 punktai) ir 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendime Environmental Manufacturing / VRDT (C‑383/12 P, EU:C:2013:741, 44 punktas), įvykdyti.

43.

Tulliallan nuomone, ankstesniais prekių ženklais žymimos prekybos galerijų paslaugos, grindžiamos „įvairių prekių grupavimu“, iš tiesų yra panašios į šiose galerijose grupuojamų mažmenininkų parduodamas prekes dėl glaudaus ekonominio ryšio tarp prekybos galerijos paslaugų teikėjo paslaugų ir galerijoje parduodamų prekių. Be to, dėl tvirtos ankstesnių prekių ženklų reputacijos, siejamos su prabangos prekių, ypač juvelyrinių dirbinių, odos dirbinių ir kvepalų tiekimu, paprastas vartotojas šiuo atveju manytų, kad šios prekės, kurias tiekia trečiasis asmuo, yra tiekiamos Tulliallan ar jai vadovaujant. Taip ankstesni prekių ženklai neišvengiamai būtų „atskiesti“, nes paprastam vartotojui ir netgi siauresnei esamų ir galimų „mažmeninių“Tulliallan klientų grupei sumažėtų „Burlington Arcade“ išskirtinumas. Tulliallan nuomone, ankstesni ir ginčijami prekių ženklai yra klaidinamai panašūs ir tokiais atvejais, pagal analogiją pozicijai dėl 2008 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Intel Corporation (C‑252/07, EU:C:2008:655) 57 punkte nurodyto ryšio, išvada dėl „nesąžiningo naudojimosi“ būtinai turi kilti iš klaidinančio panašumo konstatavimo.

44.

BF ir EUIPO mano, kad šį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti.

45.

Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, „<…> ankstesnio prekių ženklo <…> savininkui užprotestavus, prekių ženklas, dėl kurio paduota paraiška, neregistruojamas, jeigu jis yra tapatus ankstesniam prekių ženklui arba panašus į jį, nepriklausomai nuo to, ar prekės arba paslaugos, kurių atžvilgiu paduota prekių ženklo paraiška, yra tapačios prekėms ar paslaugoms, kurioms buvo įregistruotas ankstesnis prekių ženklas, yra į jas panašios ar nepanašios, jeigu ankstesnis ES prekių ženklas turi reputaciją Sąjungoje arba ankstesnis nacionalinis prekių ženklas turi reputaciją atitinkamoje valstybėje narėje ir jeigu be tinkamos priežasties naudojant prekių ženklą, dėl kurio paduota paraiška, būtų nesąžiningai pasinaudojama ankstesnio prekių ženklo skiriamuoju požymiu ar reputacija arba kenkiama jo skiriamajam požymiui ar reputacijai“.

46.

Tam, kad būtų taikoma Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalis, turi būti įvykdytos trys kumuliacinės sąlygos ( 14 ). Pirma, nagrinėjami žymenys turi būti tapatūs arba panašūs. Antra, ankstesnis prekių ženklas, kuriuo grindžiamas protestas, turi turėti reputaciją. Galiausiai turi egzistuoti galimybė, kad dėl prašomo įregistruoti prekių ženklo nepagrįsto naudojimo būtų nesąžiningai pasinaudota ankstesnio prekių ženklo skiriamuoju požymiu ar reputacija arba jiems būtų pakenkta ( 15 ).

47.

Kalbant apie pirmąją sąlygą, pažymėtina, kad nors Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktas taikomas, jeigu konstatuojama, kad nagrinėjami žymenys tokie panašūs, jog suinteresuotoji visuomenė gali juos supainioti, tokios galimybės egzistavimas nėra to paties straipsnio 5 dalies taikymo sąlyga. Šiuo klausimu 2015 m. gruodžio 10 d. Sprendime El Corte Inglés / VRDT (C‑603/14 P, EU:C:2015:807, 42 punktas) Teisingumo Teismas konstatavo, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalį tik reikalaujama, kad dėl egzistuojančio panašumo atitinkama visuomenė galėtų ne supainioti žymenis, dėl kurių kilo ginčas, bet juos susieti, t. y. nustatyti jų tarpusavio ryšį.

48.

Tulliallan nuomone, Bendrasis Teismas klaidingai nepripažino, kad atitinkama visuomenė susietų ankstesnius ir ginčijamus prekių ženklus.

49.

Mano nuomone, Tulliallan teiginys, kad Bendrasis Teismas neišnagrinėjo, ar atitinkama visuomenė susietų nagrinėjamus žymenis, yra teisingas. Iš tiesų konstatavęs, kad ankstesnių prekių ženklų reputacija yra neginčijama ( 16 ) ir kad Tulliallan galėjo remtis ankstesnių prekių ženklų reputacijos apsauga 35 klasės paslaugoms ( 17 ), įskaitant prekybos galerijos paslaugas, susijusias su pardavimu ( 18 ), Bendrasis Teismas tik priminė jurisprudenciją dėl tokio ryšio reikalavimo, nurodė, kad Apeliacinė taryba ginčijamuose sprendimuose konstatavo, kad tarp nagrinėjamų prekių ženklų nebuvo jokio ryšio ( 19 ), ir toliau nagrinėjo, ar naudojant prašomus įregistruoti prekių ženklus būtų nesąžiningai pasinaudota ankstesnių prekių ženklų skiriamuoju požymiu ar reputacija arba jiems būtų pakenkta.

50.

Nors pritariu Tulliallan teiginiui, kad Bendrasis Teismas visai nieko nenusprendė ( 20 ) dėl ryšio klausimo, turint omenyje tai, kad nagrinėjamų žymenų tarpusavio ryšio nustatymas yra tik pirma iš trijų kumuliacinių sąlygų, kurios turi būti įvykdytos pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalį, aplinkybės, kad jis to neišnagrinėjo, savaime nepakanka konstatuoti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, jeigu nėra įvykdyta viena iš kitų dviejų sąlygų ( 21 ). Kadangi antroji iš trijų kumuliacinių sąlygų, susijusių su ankstesnių prekių ženklų reputacija, buvo laikoma įvykdyta ( 22 ), reikia išnagrinėti Tulliallan teiginį, kad skundžiamų sprendimų 36–45 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai konstatavo, kad ji nepateikė įrodymų, būtinų siekiant įrodyti, kad naudojant prašomą įregistruoti prekių ženklą būtų nesąžiningai pasinaudota ankstesnių prekių ženklų skiriamuoju požymiu ar reputacija arba jiems pakenkta ( 23 ).

51.

Kalbant apie įrodymus, susijusius su Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalimi, pagal suformuotą jurisprudenciją tam, kad galėtų naudotis minėtoje nuostatoje numatyta apsauga, ankstesnio prekių ženklo savininkas neturi įrodyti, kad egzistuoja konkreti ir reali žala jo prekių ženklui. Tačiau ankstesnio prekių ženklo savininkas privalo įrodyti, jog egzistuoja rimta galimybė, kad tokia žala atsiras ateityje ( 24 ).

52.

Mano nuomone, Tulliallan neįrodė, kad skundžiamų sprendimų 44 punkte Bendrasis Teismas reikalavo konkrečios ir realios žalos ankstesniems prekių ženklams įrodymų. Iš skundžiamų sprendimų 44 punkte pateiktos konkrečios nuorodos į 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimo Environmental Manufacturing / VRDT (C‑383/12 P, EU:C:2013:741) 43 punkte nustatytus kriterijus aišku, kad Bendrasis Teismas reikalavo įrodyti tik rimtą žalos pavojų ( 25 ).

53.

Dėl to, ar Bendrasis Teismas neatsižvelgė ir teisingai neišanalizavo jam pateiktų įrodymų dėl Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalies pažeidimo, reikia priminti, jog skundžiamų sprendimų 27 punkte jis konstatavo, kad Tulliallan ankstesni prekių ženklai, skirti 35 ir 36 klasės paslaugoms žymėti, yra žinomi didelei visuomenės daliai atitinkamoje rinkoje kaip Jungtinėje Karalystėje labai gerai žinomos Londono centre esančios prekybos galerijos, jungiančios prabangos prekių parduotuves, pavadinimas. Vis dėlto kilo klausimas, ar ši reputacija susijusi su 35 klasės paslaugomis, kurioms buvo įregistruoti ankstesni prekių ženklai, kad Tulliallan galėtų pasinaudoti šios reputacijos apsauga.

54.

Bendrasis Teismas skundžiamų sprendimų 34 punkte konstatavo, kad mažmeninės prekybos paslaugos sąvoka, kaip Teisingumo Teismas ją išaiškino 2005 m. liepos 7 d. Sprendime Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte (C‑418/02, EU:C:2005:425), taip pat apima prekybos galerijos teikiamas prekybos paslaugas, kaip antai Tulliallan paslaugas, susijusias su pačios galerijos nuomininkų vykdoma prekyba ( 26 ). Šiuo požiūriu Tulliallan gali teigti, kad naudojant prašomus įregistruoti prekių ženklus galėjo būti nesąžiningai pasinaudota jos ankstesnių prekių ženklų skiriamuoju požymiu ar reputacija arba jiems pakenkta, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalį.

55.

Kaip Bendrasis Teismas teisingai pažymėjo skundžiamų sprendimų 39 punkte, ankstesnio (-ių) prekių ženklo (-ų) savininkas vis dėlto turi įrodyti, kad žalą šiam (-iems) prekių ženklui (-ams) galima numatyti. Kaip ir kalbant apie „ryšio“ tarp nagrinėjamų prekių ženklų buvimą, žalos rizika taip pat turi būti vertinama holistiškai ( 27 ), įtraukiant 2008 m. lapkričio 27 d. Sprendime Intel Corporation (C‑252/07, EU:C:2008:655, 42 punktas) nurodytus veiksnius ( 28 ).

56.

Tai gali būti tokie veiksniai: pirma, žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumo laipsnis, prekių ar paslaugų, kurioms žymenys, dėl kurių kilo ginčas, yra atitinkamai registruoti, rūšis, įskaitant šių prekių ar paslaugų artimumo ar nepanašumo laipsnį bei suinteresuotąją visuomenę, ankstesnio prekių ženklo reputacijos stiprumas, ankstesniam prekių ženklui būdingas ar dėl naudojimo įgytas skiriamojo požymio laipsnis ir galimybės suklaidinti visuomenę buvimas ( 29 ).

57.

Vis dėlto galima pažymėti, kad 2008 m. lapkričio 27 d. Sprendime Intel Corporation (C‑252/07, EU:C:2008:655) nagrinėtas žodis buvo išgalvotas žodis, kurį visuomenė glaudžiai siejo su ieškove toje byloje – Intel Corporation Inc. – ir su kompiuteriais bei su jais susijusiomis prekėmis ir paslaugomis, kurias teikė ši bendrovė. Vis dėlto žodis „Burlington“ anglų kalboje nėra retai vartojamas – įvairiose anglakalbėse šalyse jis įtrauktas į įvairius geografinius ir netgi prekybinius pavadinimus ( 30 ). Žodį„Burlington“ galima rasti įvairių JAV ir Kanados miestų ir miestelių pavadinimuose. Burlington Road yra labai gerai žinoma gatvė netoli Dublino miesto centro, be to, žodis „Burlington“ yra ir kitų gerai žinomų vietų šalia Tulliallan galerijos Londone pavadinimuose, pavyzdžiui, Burlington Gardens ir Burlington House ( 31 ).

58.

Vis dėlto galima sutikti su tuo, kad žodis „Burlington“ yra gana neįprastas ir gali paskatinti atitinkamą visuomenės dalį susieti ankstesnį prekių ženklą (-us) ir prašomą įregistruoti prekių ženklą (-us), nors ši asmenų grupė nėra arba bent negali būti klaidinama ( 32 ).

59.

Bet, kaip Teisingumo Teismas pažymėjo 2008 m. lapkričio 27 d. Sprendime Intel Corporation (C‑252/07, EU:C:2008:655, 69–71 punktai) ir kaip jau nurodžiau šios išvados 50 punkte, tokio ryšio buvimo savaime nepakanka įrodyti, kad dabar arba ateityje naudojant vėlesnį prekių ženklą gali būti nesąžiningai pasinaudota ankstesnio prekių ženklo skiriamuoju požymiu ar reputacija arba jiems pakenkta. Kaip buvo pažymėta 2008 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Intel Corporation (C‑252/07, EU:C:2008:655) 71 punkte, tokio ryšio tarp prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, buvimas neatleidžia ankstesnio prekių ženklo savininko nuo pareigos įrodyti konkrečią ir realią žalą jo prekių ženklui arba rimtą galimybę, kad tokia žala atsiras ateityje.

60.

Šiuo svarbiu klausimu sutikčiau su Bendrojo Teismo išvada skundžiamų sprendimų 44 ir 45 punktuose, kad Tulliallan iš tikrųjų neįrodė žalos pavojaus. Šią išvadą darau dėl toliau nurodytų priežasčių.

61.

Pirma, kaip Bendrasis Teismas pažymėjo skundžiamų sprendimų 45 punkte, galerijos komercinis patrauklumas glaudžiai susijęs su jos nuomininkų teikiamomis paslaugomis, o ne vien su galerijos pavadinimu ( 33 ). Jis taip pat pažymėjo, kad šis pavadinimas susijęs su kitomis labai gerai žinomomis vietomis šalia galerijos, pavyzdžiui, Burlington Gardens. Taigi, kitaip nei 2008 m. lapkričio 27 d. Sprendime Intel Corporation (C‑252/07, EU:C:2008:655) nagrinėtu atveju, kai, pakartosiu, žodis buvo išgalvotas ir visuomenė jį glaudžiai siejo su bendrovės ieškovės prekėmis ir paslaugomis, žodis „Burlington“ nebuvo išgalvotas. Be to, kaip jau pažymėjau, tai yra vietovardis Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, JAV ir Kanadoje, taip pat jį jau vartoja daug įvairių gamintojų ir paslaugų teikėjų.

62.

Priešingai Tulliallan pastaboms, nemanau, jog neturi reikšmės tai, kad „Burlington“ taip pat buvo vadinamos kitos gerai žinomos vietos šalia „Burlington“ galerijos. Šis veiksnys yra reikšmingas bendram vertinimui ir gali rodyti, kad vėlesni prekių ženklai ne taip greitai ir labai primena ankstesnius prekių ženklus, todėl galimybė, kad dėl vėlesnių prekių ženklų naudojimo dabar arba ateityje bus nesąžiningai naudojamasi ankstesnio prekių ženklo skiriamuoju požymiu ar jo reputacija arba jiems kenkiama, sumažėja ( 34 ).

63.

Antra, kaip Bendrasis Teismas pažymėjo skundžiamų sprendimų 45 punkte, vien aplinkybė, kad kitam ūkio subjektui galėtų būti leista vartoti žodį „Burlington“ apimantį prekių ženklą prekėms, panašioms į tas, kuriomis prekiaujama Tulliallan galerijoje, savaime nerodo realaus žalos jos prekių ženklų reputacijai pavojaus, jeigu galerijos komercinis patrauklumas yra glaudžiai susijęs su galerijos nuomininkų bei jų teikiamų paslaugų reputacija ir padėtimi visuomenėje ( 35 ). Nors, kaip jau pripažinau, gali būti, kad paprastas vartotojas, pamatęs žodį „Burlington“, vartojamą siejant su BF pagamintomis mados prekėmis, susietų jį su Tulliallan galerija Londone. Vis dėlto atrodo mažai tikėtina, kad vien ši aplinkybė pakeistų prekių ar paslaugų, kurioms buvo įregistruoti ankstesni prekių ženklai, paprasto vartotojo ekonominį elgesį dėl vėlesnių prekių ženklų naudojimo ( 36 ). Net vertinant Tulliallan poziciją pačiu kraštutiniu požiūriu vargu ar yra pagrindas manyti, kad, pavyzdžiui, prekių ženklus išmanantis, Londone gyvenantis aukštos kokybės prekių vartotojas būtų atgrasytas nuo dažno apsilankymo Tulliallan galerijoje vien todėl, kad kitose mažmeninės prekybos vietose aptinkamos mados ar kitos prekės „Burlington“ pavadinimu.

64.

Taigi manau, kad šis argumentas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

65.

Tulliallan mano, kad Bendrasis Teismas skundžiamų sprendimų 46 punkte padarė teisės klaidą, atmesdamas kaip nepagrįstą jos teiginį, kad ginčijamuose sprendimuose Apeliacinė taryba neatsižvelgė į jos argumentus.

66.

Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad Tulliallan iš esmės pakartoja argumentą, kurį ji jau pateikė Bendrajame Teisme, nenurodydama teisės klaidos, kurią šis teismas padarė, atsakydamas į šį argumentą skundžiamų sprendimų 46 punkte.

67.

Pagal SESV 256 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmą pastraipą apeliaciją galima paduoti tik teisės klausimais. Teisingumo Teismo procedūros reglamento 169 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pagrinduose ir teisiniuose argumentuose, kuriais remiamasi, tiksliai nurodomi ginčijami Bendrojo Teismo sprendimo motyvuojamosios dalies punktai. Šio reikalavimo netenkina apeliacinis skundas, kuriame ne tik nepateikiami argumentai, konkrečiai skirti ginčijamame sprendime padarytai teisės klaidai identifikuoti, bet ir pakartojami arba pažodžiui perkeliami ieškinio pagrindai ir argumentai, kurie jau buvo pateikti Bendrajam Teismui ( 37 ).

68.

Darytina išvada, kad šis argumentas turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

69.

Taigi manau, kad Teisingumo Teismas turėtų atmesti pirmąjį pagrindą kaip iš dalies nepagrįstą ir iš dalies nepriimtiną.

70.

Trečiajame apeliacinio skundo pagrinde Tulliallan teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą, susijusį su suklaidinimo galimybe.

71.

Tulliallan pažymi, kad 2017 m. spalio 11 d. Sprendimo EUIPO / Cactus (C‑501/15 P, EU:C:2017:750) 48 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte (C‑418/02, EU:C:2005:425) reikalavimas, kad asmuo, prašantis įregistruoti prekių ženklą „mažmeninės prekybos paslaugoms“, turi konkrečiai nurodyti prekes ar prekių rūšis, su kuriomis šios paslaugos yra susijusios, netaikomas prekių ženklams, įregistruotiems prieš priimant sprendimą pastarojoje byloje. Tulliallan nuomone, 2017 m. spalio 11 d. Sprendimas EUIPO / Cactus (C‑501/15 P, EU:C:2017:750), kuris yra grindžiamas teisinio saugumo principu, turėtų būti vienodai taikomas aprašymams, kurie buvo paskelbti 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte (C‑418/02, EU:C:2005:425) dieną arba kurie dar tik pateikti, bet per nagrinėjimo laikotarpį po pastarojo sprendimo priėmimo EUIPO ( 38 ) dar nėra pateikusi prašymų juos pataisyti. Tulliallan teigimu, jeigu tuo metu registracijos paraišką pateikusiems asmenims, įvykdžiusiems EUIPO reikalavimus dėl jų prekių ženklų registracijos, Teisingumo Teismo sprendimas, turėjęs įtakos šioms teisėms, turėtų atgalinį poveikį per laikotarpį nuo paraiškos padavimo iki jos patenkinimo, tai būtų nesuderinama su teisinio saugumo principu ( 39 ).

72.

Tulliallan taip pat teigia, kad bet kuriuo atveju Bendrasis Teismas suklydo, analizuodamas 2005 m. liepos 7 d. Sprendimą Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte (C‑418/02, EU:C:2005:425, 48–51 punktai). Jos nuomone, šios bylos taikymo sritis labai ribota, nes ji buvo susijusi su mažmeninės prekybos paslaugomis ir šių paslaugų tikslaus apibrėžimo reikalavimais. Nagrinėjamas reikalavimas netaikomas registruojant prekių ženklus prekybos galerijų paslaugoms. Taigi Tulliallan neprivalo tiksliai nurodyti prekių, su kuriomis yra susijusios prekybos galerijų paslaugos.

73.

Tulliallan taip pat subsidiariai teigia, kad jeigu 2005 m. liepos 7 d. Sprendimas Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte (C‑418/02, EU:C:2005:425) taikytinas jos ankstesniems prekių ženklams, Bendrasis Teismas padarė klaidingą išvadą, kad šis sprendimas neabejotinai neleido konstatuoti klaidinančio panašumo. Kaip teigia Tulliallan, 2005 m. liepos 7 d. Sprendimu Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte (C‑418/02, EU:C:2005:425) nėra užtikrinamas tokio apribojimo taikymas: jame pateikiamos gairės dėl registracijos formos, kad būtų galima lengviau atlikti klaidinančio panašumo analizę; jis nedraudžia ankstesnio prekių ženklo savininkui pasinaudoti Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta apsauga, kai vėliau registruojamas klaidinančiai panašus prekių ženklas.

74.

Taigi Tulliallan mano, kad Bendrasis Teismas turėjo pripažinti, kad 2005 m. liepos 7 d. Sprendimas Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte (C‑418/02, EU:C:2005:425) nedraudė konstatuoti klaidinančio panašumo šiose bylose ir kad Apeliacinė taryba suklydo padariusi tokią išvadą. Bendrasis Teismas „turėjo atlikti atitinkamų prekių ženklų panašumo analizę, nebūdamas klaidingai paveiktas 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte (C‑418/02, EU:C:2005:425), arba grąžinti bylą Apeliacinei tarybai, kad ji atliktų šią analizę.

75.

EUIPO nuomone, pagrindas, grindžiamas Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktu, yra pagrįstas, kiek jis susijęs su trim ankstesniais Jungtinės Karalystės prekių ženklais, atsižvelgiant į 2017 m. spalio 11 d. Sprendimą EUIPO / Cactus (C‑501/15 P, EU:C:2017:750). Vis dėlto ji mano, kad šis pagrindas yra nepagrįstas, kiek jis susijęs su ankstesniu Europos Sąjungos prekių ženklu.

76.

BF ir EUIPO prašo šį pagrindą atmesti.

77.

Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta, kad prekių ženklas neregistruojamas, jeigu ankstesnio prekių ženklo savininkui užprotestavus yra suklaidinimo galimybė.

78.

Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo tikslais suklaidinimo galimybė reiškia, kad prašomas įregistruoti prekių ženklas yra tapatus arba panašus į ankstesnį prekių ženklą ir kad registracijos paraiškoje nurodytos prekės ar paslaugos yra tapačios arba panašios į tas, kurioms buvo įregistruotas ankstesnis prekių ženklas; šios sąlygos yra kumuliacinės ( 40 ).

79.

Bendrasis Teismas skundžiamų sprendimų 70 punkte priminė, kad, kalbant apie prie 35 klasės priskiriamas mažmeninės prekybos paslaugas, siūlomos pirkti prekės turi būti tiksliai apibrėžtos. Kadangi Tulliallan tiksliai neapibrėžė prekių, kurias apima jos „prekybos galerijos paslaugos“, pagal 2005 m. liepos 7 d. Sprendimą Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte (C‑418/02, EU:C:2005:425), Bendrasis Teismas konstatavo, kad neįmanoma nustatyti paslaugų, žymimų ankstesniais prekių ženklais, ir prašomais įregistruoti prekių ženklais žymimų prekių panašumo, ir atmetė jos argumentą, grindžiamą Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktu ir suklaidinimo galimybe.

80.

2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte (C‑418/02, EU:C:2005:425) 49 ir 50 punktuose Teisingumo Teismas konstatavo, kad, siekiant įregistruoti prekių ženklą mažmeninėje prekyboje teikiamoms paslaugoms, nebūtina tiksliai apibūdinti paslaugos ar paslaugų. Šioms paslaugoms identifikuoti pakanka naudoti tokias bendras formuluotes, kaip „įvairių prekių surinkimas, leidžiantis pirkėjui jas patogiai apžiūrėti ir įsigyti“. Tačiau Teisingumo Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas vis dėlto privalo tiksliai apibrėžti prekes ar prekių rūšis, su kuriomis yra susijęs šių paslaugų teikimas. Iš šio sprendimo aišku, kad tiksliai apibrėžti prekes ar jų rūšis privaloma, ir priešingai, nei teigia Tulliallan, tai nėra vien patogumo klausimas ( 41 ).

81.

2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte (C‑418/02, EU:C:2005:425) taikymo sritis ratione temporis buvo apribota 2017 m. spalio 11 d. Sprendimo EUIPO / Cactus (C‑501/15 P, EU:C:2017:750) 45 ir 46 punktuose, kuriuose Teisingumo Teismas konstatavo, jog tam, kad 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte (C‑418/02, EU:C:2005:425) 49 ir 50 punktuose suformuota jurisprudencija atitiktų teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus, ji susijusi tik su paraiškomis įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklus ir nesusijusi su prekių ženklų, įregistruotų iki šio sprendimo paskelbimo, apsaugos apimtimi. Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad minėtame sprendime suformuota jurisprudencija negali turėti poveikio prekių ženklo, įregistruoto prieš priimant 2005 m. liepos 7 d. Sprendimą Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte (C‑418/02, EU:C:2005:425), apsaugos apimčiai, nes jis susijęs tik su naujomis paraiškomis įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklus ( 42 ).

82.

Mano nuomone, kadangi visi trys ankstesni šioje byloje nagrinėjami prekių ženklai, t. y. Jungtinės Karalystės prekių ženklas Nr. 2314342, Jungtinės Karalystės prekių ženklas Nr. 2314343 ir Jungtinės Karalystės prekių ženklas Nr. 2330341 ( 43 ), buvo įregistruoti 2003 m., t. y. prieš priimant 2005 m. liepos 7 d. Sprendimą Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte (C‑418/02, EU:C:2005:425), iš 2017 m. spalio 11 d. Sprendimo EUIPO / Cactus (C‑501/15 P, EU:C:2017:750) ( 44 ) aišku, kad Bendrasis Teismas skundžiamų sprendimų 70 punkte padarė teisės klaidą, konstatuodamas, kad BF privalėjo tiksliai apibrėžti prekes ar prekių rūšis, su kuriomis yra susijusios 35 klasės mažmeninės prekybos paslaugos. Be to, Bendrasis Teismas padarė klaidingą išvadą skundžiamų sprendimų 71 punkte, kad, tiksliai neapibrėžus nagrinėjamų prekių ar jų rūšių, neįmanoma nustatyti ankstesniais prekių ženklais žymimų paslaugų ir prekių, kurioms prašoma įregistruoti prekių ženklą, panašumo ar papildomumo.

83.

Todėl manau, kad šis pagrindas turi būti pripažintas pagrįstu, kiek jis susijęs su Jungtinės Karalystės prekių ženklu Nr. 2314342, Jungtinės Karalystės prekių ženklu Nr. 2314343 ir Jungtinės Karalystės prekių ženklu Nr. 2330341.

84.

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnį, „jei apeliacinis skundas pagrįstas, Teisingumo Teismas panaikina Bendrojo Teismo sprendimą. Jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui“.

85.

Mano nuomone, šioje bylos stadijoje Teisingumo Teismas negali priimti galutinio sprendimo dėl apeliacinio skundo trečiojo pagrindo. Taigi darytina išvada, kad trečiasis apeliacinio skundo pagrindas, susijęs su Jungtinės Karalystės prekių ženklu Nr. 2314342, Jungtinės Karalystės prekių ženklu Nr. 2314343 ir Jungtinės Karalystės prekių ženklu Nr. 2330341, turėtų būti grąžintas nagrinėti Bendrajam Teismui, kad šis priimtų dėl jo sprendimą. Taigi Bendrasis Teismas iš esmės turi iš naujo įvertinti, ar trys ankstesni nagrinėjami Jungtinės Karalystės prekių ženklai ir BF prašomi įregistruoti prekių ženklai gali būti supainioti. Vis dėlto iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos atrodo, kad Protestų skyriaus sprendimai ir ginčijami sprendimai dėl procedūrinių priežasčių buvo grindžiami tik ankstesnio Europos Sąjungos prekių ženklo Nr. 3618857 nagrinėjimu ir jam nebuvo taikomas reikalavimas įrodyti naudojimą. Taigi atrodo, kad Bendrajam Teismui gali tekti pačiam grąžinti bylą EUIPO. Tačiau tai turėtų nuspręsti Bendrasis Teismas.

86.

Vis dėlto manau, jog dėl to, kad Europos Sąjungos vaizdinis prekių ženklas Nr. 3618857 buvo įregistruotas 2006 m. spalio 16 d., taigi po 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte (C‑418/02, EU:C:2005:425), 2017 m. spalio 11 d. Sprendimas EUIPO / Cactus (C‑501/15 P, EU:C:2017:750), kuriuo išimties tvarka ( 45 ) dėl, be kita ko, teisinio saugumo priežasčių buvo apribota minėto sprendimo taikymo sritis ratione temporis, netaikomas.

87.

Nors Reglamento Nr. 207/2009 48 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad per įregistravimo laiką arba pratęsus registracijos galiojimą nedaroma jokių Europos Sąjungos prekių ženklo pakeitimų ( 46 ), šio reglamento 43 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta, kad vis dėlto prekių ženklą prašantis įregistruoti asmuo gali bet kada apriboti savo paraiškoje nurodytų prekių ar paslaugų sąrašą ( 47 ). Tiksliai apibrėždamas prekes ar prekių rūšis, su kuriomis yra susijusios mažmeninės prekybos paslaugos, asmuo, prašantis įregistruoti prekių ženklą, pagal Reglamento Nr. 207/2009 43 straipsnį faktiškai apriboja ( 48 ) savo paraiškos įregistruoti prekių ženklą apimtį ( 49 ). Taigi BF galėjo pataisyti savo paraišką dėl Europos Sąjungos vaizdinio prekių ženklo Nr. 3618857 po 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte (C‑418/02, EU:C:2005:425) net po to, kai buvo užbaigta protesto procedūra dėl šios paraiškos, tiksliai apibrėždama prekes ar prekių rūšis, su kuriomis yra susijusios 35 klasės mažmeninės prekybos paslaugos.

88.

Tulliallan nuomone, Bendrasis Teismas klaidingai taikė 2005 m. liepos 7 d. Sprendimą Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte (C‑418/02, EU:C:2005:425), nes toji byla buvo konkrečiai susijusi su mažmeninės prekybos paslaugų tiksliu apibrėžimu, o šiuose apeliaciniuose skunduose nagrinėjami ankstesni prekių ženklai susiję su prekybos galerijų paslaugomis.

89.

Šiuo klausimu Tulliallan nurodo, kad pakartoja savo argumentus, kuriuos pateikė Bendrajam Teismui 2016 m. kovo 22 d.

90.

Mano nuomone, šis argumentas turėtų būti atmestas kaip nepriimtinas, nes Tulliallan nesilaikė Teisingumo Teismo procedūros reglamento 169 straipsnio 2 dalies. Tulliallan tiksliai nenurodė ginčijamų skundžiamų sprendimų punktų. Be to, reikia priminti, kad šio reikalavimo netenkina apeliacinis skundas, kuriame ne tik nepateikiami argumentai, konkrečiai skirti skundžiamame sprendime padarytai teisės klaidai identifikuoti, bet ir pakartojami ieškinio pagrindai ir argumentai, kurie jau buvo pateikti Bendrajam Teismui ( 50 ).

91.

Tulliallan taip pat arba papildomai mano, kad 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte (C‑418/02, EU:C:2005:425) taikymo sritis yra ribota ir jame nereikalaujama tiksliai apibrėžti prekių ar prekių rūšių prekybos galerijų paslaugų atžvilgiu.

92.

Manau, kad šis reikalavimas, kuris iš esmės susijęs tik su Europos Sąjungos vaizdiniu prekių ženklu Nr. 3618857 ( 51 ), yra neveiksmingas ir negali būti pripažintas pagrįstu.

93.

Skundžiamų sprendimų 34 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į 35 klasės aprašymą, sąvoka „mažmeninės prekybos paslauga“, kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Praktiker (C‑418/02, EU:C:2005:425) 34 punkte, taip pat apima prekybos galerijos teikiamas prekybos paslaugas.

94.

Vis dėlto rimtai abejoju, ar ši Bendrojo Teismo išvada yra teisinga.

95.

Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte (C‑418/02, EU:C:2005:425), 34 punkte Teisingumo Teismas pripažino, kad „mažmeninės prekybos tikslas yra parduoti prekes vartotojams. Be teisinio pardavimo sutarties sudarymo ši prekyba apima visą veiklą, kurią ūkio subjektas vykdo, skatindamas tokios sutarties sudarymą. Šią veiklą sudaro būtent prekyboje siūlomų prekių asortimento parinkimas ir įvairios siūlomos paslaugos, kuriomis siekiama, kad vartotojas sudarytų šią sutartį su šiuo prekybininku, o ne su jo konkurentu“ ( 52 ).

96.

Teisingumo Teismo pateikiamas vienodas prie 35 klasės priskiriamų „mažmeninės prekybos paslaugų“ aiškinimas ( 53 ) aiškiai rodo, kad vis dėlto šios paslaugos negali būti taikomos prekybos galerijų paslaugoms, nes šias paslaugas teikiantis subjektas iš tiesų neprekiauja nagrinėjamomis prekėmis. Šis subjektas veikiau teikia paslaugas prekiautojui prekėmis, ir jos, mano nuomone, pakankamai skiriasi nuo mažmeninės prekybos paslaugų, priskiriamų prie 35 klasės, ir yra faktiškai priskiriamos prie kitos klasės. Taigi prekybos galerijų paslaugos galėtų apimti prie 36 klasės priskiriamą parduotuvių nuomą ir prie 35 klasės priskiriamą reklamos ir prekių pristatymo paslaugų teikimą.

97.

Nepaisant mano abejonių dėl to, ar prekybos galerijų paslaugos patenka į prie 35 klasės priskiriamų mažmeninės prekybos paslaugų sąvoką, pažymėčiau, kad pati Tulliallan savo apeliaciniuose skunduose tinkamai neginčijo Bendrojo Teismo išvados skundžiamų sprendimų 34 punkte, o EUIPO ir BF nepateikė priešpriešinių apeliacinių skundų šiai išvadai užginčyti.

98.

Kadangi Tulliallan tinkamai neapskundė Bendrojo Teismo išvados, kad prekybos galerijų paslaugos patenka į prie 35 klasės priskiriamų mažmeninės prekybos paslaugų sąvoką ( 54 ), manau, kad Teisingumo Teismas šioje byloje negali panaikinti Bendrojo Teismo išvados skundžiamų sprendimų 72 punkte, kad 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte (C‑418/02, EU:C:2005:425) 50 punkte nustatytas reikalavimas tiksliai apibrėžti prekes ar prekių rūšis, kurioms taikomos mažmeninės prekybos paslaugos, taip pat taikomas prekybos galerijų paslaugoms. Būtų nelogiška teigti, kad prie 35 klasės priskiriamų mažmeninės prekybos paslaugų sąvoka apima prekybos galerijų paslaugas, nereikalaujant tiksliai apibrėžti prekių ar prekių rūšių, su kuriomis yra susijusios prie 35 klasės priskiriamos mažmeninės prekybos paslaugos, vadovaujantis aiškia 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte (C‑418/02, EU:C:2005:425) 50 punkto formuluote. Todėl manau, kad Teisingumo Teismas negali konstatuoti, kad Bendrasis Teismas skundžiamų sprendimų 71 punkte klaidingai nusprendė, kad, nesant tikslaus apibrėžimo, negalima konstatuoti ankstesniu prekių ženklu, nagrinėjamu atveju – Europos Sąjungos vaizdiniu prekių ženklu Nr. 3618857 žymimų paslaugų ir prašomais įregistruoti prekių ženklais žymimų prekių panašumo, taigi ir supainiojimo galimybės.

99.

Taigi manau, kad trečiasis apeliacinio skundo pagrindas turėtų būti pripažintas pagrįstu, kiek jis susijęs su Jungtinės Karalystės prekių ženklu Nr. 2314342, Jungtinės Karalystės prekių ženklu Nr. 2314343 ir Jungtinės Karalystės prekių ženklu Nr. 2330341, ir atmestas, kiek jis susijęs su Europos Sąjungos vaizdiniu prekių ženklu Nr. 3618857.

100.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui: