1

Ieškovas RS dirbo Europos Komisijoje nuo 2010 m. birželio 16 d. iki 2013 m. birželio 15 d. kaip III pareigų grupės sutartininkas. Nuo 2013 m. birželio 16 d. iki 2016 m. birželio 15 d. jis ėjo laikinojo tarnautojo pareigas pagal sutartį, sudarytą remiantis Kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygų (toliau – KTĮS) 2 straipsnio b punktu.

2

Sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba leido ieškovui nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d. pasinaudoti nemokamomis atostogomis pagal KTĮS 17 straipsnį.

3

2016 m. vasario 9 d. Komisija paskelbė pranešimą apie vidaus konkursą rengiant egzaminus, siekdama sudaryti 2 lygio sekretorių / raštinės darbuotojų (AST / SC2), 2 lygio asistentų (AST2) ir 6 lygio administratorių (AD6) įdarbinimo rezervo sąrašą (toliau – pranešimas apie konkursą). Šiems trims konkursams atitinkamai buvo suteikti šie pavadinimai: COM/01/AST-SC/16 (AST / SC2) – Sekretoriai / raštinės darbuotojai, COM/02/AST/16 (AST2) – Asistentai ir COM/03/AD/16 (AD6) – Administratoriai.

4

Pranešimo apie konkursą III skirsnio „Tinkamumo reikalavimai“ 2.1 straipsnyje, kiek tai susiję kandidatų administraciniu statusu, be kita ko, buvo numatyta:

„Privalote:

5

Nenustatytą dieną ieškovas pateikė paraišką dalyvauti vidaus konkurse COM/02/AST/16 (AST2).

6

2016 m. balandžio 11 d. vidaus konkurso COM/02/AST/16 (AST2) atrankos komisija ieškovą informavo apie savo sprendimą atmesti jo paraišką (toliau – ginčijamas sprendimas), nes jis neatitiko šio pranešime apie konkursą nustatyto reikalavimo – „ne mažiau kaip pastaruosius dvylika mėnesių iki paraiškų pateikimo elektroniniu būdu termino pabaigos turite būti faktiškai „dirbęs“, išėjęs „atostogų karo tarnybai atlikti“, „vaiko ar šeimos nario priežiūros atostogų“, „deleguotas tarnybos interesais“ ar „deleguotas paties prašymu“ (pirmuosius šešis delegavimo paties prašymu mėnesius), kaip tai suprantama pagal [Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų] 37 ir paskesnius straipsnius“ (toliau – ginčijamas reikalavimas).

7

2016 m. liepos 11 d. ieškovas pateikė skundą dėl ginčijamo sprendimo.

8

2016 m. spalio 21 d. sprendimu, apie kurį ieškovui buvo pranešta tų pačių metų spalio 24 d., paskyrimų tarnyba atmetė jo skundą ir perdavė savo sprendimą jo atstovams.

9

2017 m. vasario 3 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovo ieškinį.

10

2017 m. vasario 3 d. laišku ieškovas paprašė, pirma, užtikrinti jo anonimiškumą pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 66 straipsnį ir, antra, remiantis šio reglamento 68 straipsniu, jo bylą sujungti su byla Healy / Komisija (T‑55/17) dėl jų tarpusavio sąsajos.

11

2017 m. vasario 15 d. raštu ieškovo ir Komisijos buvo paprašyta pateikti savo pastabas dėl galimo šios bylos sujungimo su bylomis Healy / Komisija (T‑55/17) ir Schoonjans / Komisija (T‑79/17).

12

2017 m. vasario 23 d. laišku ieškovas pareiškė pritariantis šios bylos sujungimui su bylomis Healy / Komisija (T‑55/17) ir Schoonjans / Komisija (T‑79/17) ir neprašė užtikrinti procesiniuose dokumentuose esančių duomenų ir bylos medžiagos konfidencialumo.

13

2017 m. balandžio 4 d. Komisija pateikė atsiliepimą į ieškinį.

14

2017 m. balandžio 6 d. sprendimu Bendrasis Teismas patenkino ieškovo pateiktą prašymą dėl anonimiškumo.

15

2017 m. gegužės 18 d. laiške ieškovas nurodė, kad atsisako pateikti dubliką.

16

2017 m. gegužės 30 d. laišku ieškovas paprašė surengti teismo posėdį.

17

2017 m. lapkričio 14 d. sprendimu Bendrojo Teismo devintosios kolegijos pirmininkas nusprendė nesujungti šios bylos su bylomis Healy / Komisija (T‑55/17) ir Schoonjans / Komisija (T‑79/17).

18

Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus per 2018 m. sausio 18 d. posėdį.

19

Ieškovas Bendrojo Teismo prašo:

20

Komisija Bendrojo Teismo prašo:

21

Grįsdamas ieškinį, ieškovas nurodo vienintelį pagrindą, iš esmės susijusį su pranešimo apie konkursą neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu, t. y. kad ginčijamu reikalavimu, kuriuo grindžiamas ginčijamas sprendimas, buvo pažeistas, pirma, Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) 24a straipsnis ir 27 straipsnio pirma pastraipa ir, antra, vienodo požiūrio principas.

22

Ieškovo teigimu, iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsnio matyti, kad institucijos vidaus konkursuose gali dalyvauti visi joje dirbantys asmenys, tarp jų ir laikinieji tarnautojai, ir bet kokia šio principo išimtis turi būti tinkamai pagrįsta, atsižvelgiant į tarnybos interesus.

23

Anot ieškovo, neginčytina, kad tuo metu, kai buvo pateikta jo paraiška dalyvauti vidaus konkurse COM/02/AST/16 (AST2) ir kai ji buvo nagrinėjama, jis dirbo Komisijoje. Jis taip pat mano, jog tai buvo pirmas kartas, kai Komisija reikalavimą, kad kandidatas „būtų dirbęs institucijoje“, išaiškino kaip reiškiantį, kad kandidatas dvylikos mėnesių laikotarpį iki paraiškų dalyvauti konkurse pateikimo termino pabaigos turi būti faktiškai išdirbęs (arba išėjęs kokių nors pranešime apie konkursą nurodytų atostogų).

24

Pasak ieškovo, priešingai, nei tvirtino paskyrimų tarnyba savo 2016 m. spalio 21 d. sprendime, ginčijamu reikalavimu negalima įgyvendinti siekiamo dvigubo tikslo, t. y. pirma, įdarbinti aukštos kvalifikacijos darbuotojus, gebančius dirbti iš karto, ir, antra, atsižvelgiant į tarnybos interesus, sureguliuoti ištisai ir ilgą laiką Komisijoje dirbančių sutartininkų ir laikinųjų tarnautojų padėtį.

25

Pirmiausia, ieškovo manymu, nėra jokio pagrindo preziumuoti, kad jis turi „mažiau gebėjimų dirbti iš karto“ nei kitas tarnautojas, pasinaudojęs ilgesnės trukmės atostogomis (pavyzdžiui, vaiko priežiūros ar karo tarnybai atlikti), tačiau turintis mažesnį tarnybos stažą.

26

Ginčijamu reikalavimu taip pat pažeidžiamas vienodo požiūrio principas, nes kandidatai be jokios objektyvios priežasties buvo vertinami skirtingai, atsižvelgiant į atostogų, kuriomis jie pasinaudojo per dvylikos mėnesių laikotarpį iki paraiškų dalyvauti vidaus konkurse COM/02/AST/16 (AST2) pateikimo termino pabaigos, rūšį. Anot ieškovo, paskyrimų tarnyba klysta teigdama, kad šio principo laikytasi, nes visi kandidatai, kurie išėjo atostogų dėl asmeninių priežasčių arba nemokamų atostogų, buvo vertinami vienodai. Be to, šio skirtingo vertinimo negalima paaiškinti tuo, kad, priešingai nei atostogų dėl asmeninių priežasčių išėję tarnautojai, vaiko ar šeimos nario priežiūros atostogų išėję tarnautojai lieka apdrausti pagal Europos Sąjungos bendrąją sveikatos draudimo sistemą ir toliau įgyja teisę į pensiją.

27

Galiausiai ieškovas ginčija, kad atostogų išėjo savo noru, o ne dėl tarnybos interesų. Viena vertus, pagal KTĮS 17 straipsnį tokios atostogos suteikiamos tik jei prašymas atitinka tarnybos interesus. Kita vertus, šios atostogos jam būtų sudariusios palankesnes sąlygas kvalifikacijai kelti ir mokymui, o į tai turėtų būti atsižvelgta pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24a straipsnį.

28

Toliau ieškovas teigia, kad tikslo sureguliuoti Komisijoje dirbančių tarnautojų padėtį niekaip negalima pagrįsti pranešimu apie konkursą. Šiame pranešime, be kita ko, numatyta, kad kandidatai turi turėti ne mažesnį kaip 42 mėnesių tarnybos stažą, kuris nebūtinai yra nepertraukiamas.

29

Dėl šių priežasčių ginčijamu reikalavimu buvo pažeisti Pareigūnų tarnybos nuostatų 24a ir 27 straipsniai, nes jis nesusijęs su siekiančių dalyvauti vidaus konkurse COM/02/AST/16 (AST2) tarnautojų nuopelnais.

30

Bet kuriuo atveju, atsižvelgdamas į trumpą savo atostogų trukmę, ieškovas iš esmės teigia, kad ginčijamas reikalavimas yra neproporcingas pranešimu apie konkursą siekiamam tikslui.

31

Komisija ginčija ieškovo argumentus.

32

Pareigūnų tarnybos nuostatų 24a straipsnyje numatyta:

„Tai [Sąjunga] palengvina pareigūnų tolesnį kvalifikacijos kėlimą ir mokymą, kiek tai suderinama su tinkamu tarnybos darbu ir atitinka jos interesus.

Į tokį mokymąsi ir mokymą atsižvelgiama juos paaukštinant tarnyboje.“

33

Pareigūnų tarnybos nuostatų 27 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Įdarbinant siekiama užtikrinti, kad institucijoje dirbtų gabiausi, našiausi ir principingiausi pareigūnai, atrinkti iš kuo didesnės geografinės teritorijos Sąjungos valstybių narių piliečių. Pareigybės nerezervuojamos nė vienos valstybės narės piliečiams.“

34

Iš pradžių reikia priminti principus, įtvirtintus jurisprudencijoje dėl konkursų organizavimo sąlygų ir tvarkos.

35

Pirma, pagrindinė pranešimo apie konkursą paskirtis – kuo tiksliau informuoti suinteresuotuosius asmenis apie nagrinėjamoms pareigoms užimti nustatytus reikalavimus, kad jie galėtų įvertinti, ar teikti paraiškas (žr. 2006 m. sausio 31 d. Sprendimo Giulietti / Komisija, T‑293/03, EU:T:2006:37, 63 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

36

Antra, institucija turi plačią diskreciją nustatyti laisvoms pareigoms užimti keliamus tinkamumo kriterijus ir, atsižvelgdama į šiuos kriterijus bei vadovaudamasi tarnybos interesais, konkurso organizavimo sąlygas ir tvarką (šiuo klausimu žr. 2008 m. spalio 9 d. Sprendimo Chetcuti / Komisija, C‑16/07 P, EU:C:2008:549, 76 ir 77 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją; 2006 m. sausio 31 d. Sprendimo Giulietti / Komisija, T‑293/03, EU:T:2006:37, 63 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2006 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Heus / Komisija, T‑173/05, EU:T:2006:392, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

37

Vis dėlto institucijų naudojimasis suteikta diskrecija konkurso organizavimo srityje, ypač kiek tai susiję su dalyvavimo konkurse reikalavimų nustatymu, turi atitikti imperatyvias Pareigūnų tarnybos nuostatų 27 straipsnio pirmos pastraipos ir 29 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareigūnų tarnybos nuostatų 27 straipsnio pirmoje pastraipoje imperatyviai nustatytas bet kurio įdarbinimo tikslas, o šių nuostatų 29 straipsnio 1 dalyje – procedūros, kurių turi būti laikomasi užimant laisvas pareigas. Todėl ši diskrecija visada turi būti įgyvendinama atsižvelgiant į laisvoms pareigoms keliamus reikalavimus ir apskritai į tarnybos interesus (žr. 2006 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Heus / Komisija, T‑173/05, EU:T:2006:392, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; šiuo klausimu taip pat žr. 2009 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Di Prospero / Komisija, F‑99/08, EU:F:2009:153, 28 ir 29 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

38

Konkrečiai kalbant apie reikalavimus, kuriais ribojamas kandidatų paraiškų dalyvauti konkurse pateikimas, pažymėtina, kad nors jais iš tikrųjų gali būti ribojamos institucijos galimybės įdarbinti geriausius kandidatus, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 27 straipsnio pirmą pastraipą, tai nereiškia, kad kiekvienas reikalavimas, kuriuo nustatomas toks ribojimas, prieštarauja šiam straipsniui. Iš tiesų administracijos diskrecija organizuojant konkursus ir apskritai tarnybos interesai leidžia institucijai nustatyti, jos manymu, tinkamus reikalavimus, kuriais, nors ir apribojamas kandidatų dalyvavimas konkurse, taigi neišvengiamai ir paraiškas pateikusių kandidatų skaičius, nekeliama grėsmė tikslui užtikrinti gabiausių, našiausių ir principingiausių, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 27 straipsnio pirmą pastraipą, kandidatų paraiškų pateikimą (šiuo klausimu žr. 2009 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Di Prospero / Komisija, F‑99/08, EU:F:2009:153, 30 punktą).

39

Šiuo klausimu, kaip teigia Komisija, jurisprudencijoje jau pripažinta, kad nėra jokios pareigos leisti dalyvauti institucijos vidaus konkurse visiems joje dirbantiems asmenims. Iš tiesų tokia pareiga pažeistų šiai institucijai suteiktą plačią diskreciją (šiuo klausimu žr. 2008 m. spalio 9 d. Sprendimo Chetcuti / Komisija, C‑16/07 P, EU:C:2008:549, 70–76 punktus ir 2009 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Brown / Komisija, F‑37/05, EU:F:2009:121, 68 punktą). Taigi institucijos tarnautojams ir pareigūnams negali būti suteikta jokia absoliuti teisė dalyvauti jos vidaus konkurse (šiuo klausimu žr. 1997 m. kovo 6 d. Sprendimo de Kerros ir Kohn-Berge / Komisija, T‑40/96 ir T‑55/96, EU:T:1997:28, 39 punktą ir 2006 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Chetcuti / Komisija, T‑357/04, EU:T:2006:339, 42 punktą).

40

Prieštaraujančiais Pareigūnų tarnybos nuostatų 27 straipsnio pirmai pastraipai pripažįstami tik tokie kandidatų galimybę dalyvauti konkurse ribojantys reikalavimai, kurie kelia grėsmę tikslui užtikrinti geriausias savybes turinčių kandidatų paraiškų pateikimą (šiuo klausimu žr. 1997 m. kovo 6 d. Sprendimo de Kerros ir Kohn-Berge / Komisija, T‑40/96 ir T‑55/96, EU:T:1997:28, 40 punktą ir 2009 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Di Prospero / Komisija, F‑99/08, EU:F:2009:153, 32 punktą).

41

Trečia, reikia priminti, kad, atsižvelgiant į institucijoms suteiktą plačią diskreciją šioje srityje, Bendrasis Teismas, tikrindamas, ar buvo laikomasi reikalavimo vadovautis tarnybos interesais, turi tik išsiaiškinti, ar institucija veikė protingai ir deramai, ar nesinaudojo turima diskrecija akivaizdžiai klaidingai (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 19 d. Sprendimo Z / Teisingumo Teismas, T‑88/13 P, EU:T:2015:393, 106 punktą).

42

Toliau taip pat reikia priminti, kokiomis sąlygomis institucijos gali reikalauti, kad vidaus konkurso kandidatai įrodytų tarnybos stažo trukmę.

43

Šiuo klausimu jau buvo nuspręsta, kad tam tikros trukmės tarnybos stažo reikalavimas yra tinkama priemonė užtikrinti, kad pareigūnai turėtų Pareigūnų tarnybos nuostatų 27 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatytas savybes, taigi užtikrinti ir tarnybos interesus. Iš tiesų tam tikro stažo, taigi ir reikšmingos darbo Europos Sąjungos institucijose patirties, turėjimas yra „neabejotinas“ minėtų savybių buvimo „įrodymas“ (šiuo klausimu žr. 2006 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Heus / Komisija, T‑173/05, EU:T:2006:392, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

44

Toks stažo reikalavimas leidžia užtikrinti, kad vidaus konkurse dalyvaujantiems asmenims tam tikrą laikotarpį buvo taikoma institucijų administracijos personalui galiojanti tvarka, visų pirma su vertinimu ir drausme susijusios taisyklės, ir kad jos laikydamiesi jie įrodė savo gebėjimus. Taigi įdarbinimo procedūra užtikrinama, kad institucijoje dirbtų gabiausi, našiausi ir principingiausi pareigūnai, kaip tai įvertino pačios institucijos (šiuo klausimu žr. 2006 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Heus / Komisija, T‑173/05, EU:T:2006:392, 41 punktą).

45

Jurisprudencijoje jau buvo pripažinti trejų metų (1997 m. kovo 6 d. Sprendimo de Kerros ir Kohn-Berge / Komisija, T‑40/96 ir T‑55/96, EU:T:1997:28, 47 punktas ir 2009 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Di Prospero / Komisija, F‑99/08, EU:F:2009:153, 31 punktas), penkerių metų (2006 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Heus / Komisija, T‑173/05, EU:T:2006:392, 38, 40 ir 42 punktai) ir dešimties metų (2000 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Carrasco Benítez / Komisija, T‑214/99, EU:T:2000:272, 56 ir 61 punktai) tarnybos stažo reikalavimai, nes šiose bylose atitinkama institucija, laikydamasi su tarnybos interesais susijusio reikalavimo, įgyvendino savo plačią diskreciją.

46

Vis dėlto, be reikalavimo turėti tam tikrą tarnybos stažą, papildomas reikalavimas, kad pareigūno ar tarnautojo statusą turintys kandidatai būtų nepertraukiamai išdirbę institucijoje šiuo tarnybos stažo reikalavimu nustatytą laikotarpį, gali lemti pareigūnų ar tarnautojų, kurie įrodo turintys šiuo reikalavimu nustatytos trukmės ar didesnį tarnybos stažą, paraiškų dalyvauti vidaus konkurse atmetimą. Vadinasi, jei institucija nepagrindžia tokio reikalavimo, jį reikia laikyti neteisėtu (žr. 1997 m. kovo 6 d. Sprendimo de Kerros ir Kohn-Berge / Komisija, T‑40/96 ir T‑55/96, EU:T:1997:28, 48–54 punktus).

47

Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad pagal pranešimo apie konkursą III skirsnio „Tinkamumo reikalavimai“ 2.1 straipsnio a ir b punktus reikalaujama, kad kandidatai ne tik turėtų ne mažesnį kaip 42 mėnesių tarnybos stažą, kuris nebūtinai yra nepertraukiamas, bet ir būtų išdirbę Komisijoje dvylika mėnesių iki paraiškų pateikimo elektroniniu būdu termino pabaigos – kandidatai per šį dvylikos mėnesių laikotarpį turėjo faktiškai dirbti, būti išėję atostogų karo tarnybai atlikti arba vaiko ar šeimos nario priežiūros atostogų, būti deleguoti tarnybos interesais arba deleguoti pačių prašymu ne ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui.

48

Taigi, atrodo, jog pranešime apie konkursą reikalaujama, kad dvylikos mėnesių laikotarpį iki paraiškų pateikimo elektroniniu būdu termino pabaigos kandidatai būtų nepertraukiamai išdirbę Komisijoje, turėdami vieną iš šio sprendimo 47 punkte nurodytų administracinių statusų, tarp kurių nėra visų pirma su atostogomis dėl asmeninių priežasčių susijusio statuso.

49

Konstatuotina, kad ginčijamas reikalavimas lemia tam tikrų pareigūnų ar tarnautojų, kurie įrodo didesnį nei pranešime apie konkursą reikalaujamą 42 mėnesių tarnybos stažą, paraiškų dalyvauti pranešime apie konkursą nurodytuose vidaus konkursuose atmetimą vien dėl to, kad jie nepertraukiamai neišdirbo Komisijoje dvylikos mėnesių laikotarpio iki paraiškų pateikimo elektroniniu būdu termino pabaigos, pavyzdžiui, todėl, kad buvo išėję atostogų dėl asmeninių priežasčių (net ir trumpalaikių). Beje, tokioje padėtyje yra ieškovas – jis įrodė 69 mėnesių tarnybos stažą, tačiau per dvylikos mėnesių laikotarpį iki paraiškų pateikimo elektroniniu būdu termino pabaigos buvo išėjęs dviejų mėnesių trukmės atostogų dėl asmeninių priežasčių.

50

Siekdama pagrįsti ginčijamą reikalavimą, Komisija tik nurodo, kad šiuo reikalavimu buvo siekiama įdarbinti ne tik nuopelnų turinčius ir aukštos kvalifikacijos, bet ir dėl turimos įrodomos patirties gebančius dirbti iš karto pareigūnus. Šiuo klausimu pažymėtina, kad šis tikslas buvo aiškiai nurodytas pranešimo apie konkursą skirsnyje „Bendroji informacija“. Tačiau Komisija nenurodė nė vienos konkrečios aplinkybės, susijusios su laisvų pareigų apibūdinimu, kuri reikštų, kad tik tarnautojai, nepertraukiamai išdirbę Komisijoje dvylikos mėnesių laikotarpį iki paraiškų pateikimo elektroniniu būdu termino pabaigos, geba dirbti iš karto, taigi ir pagrįstų, kad tie tarnautojai, kurie nepertraukiamai neišdirbo Komisijoje šio laikotarpio, be kita ko, dėl to, kad buvo išėję atostogų dėl asmeninių priežasčių, negali dalyvauti ginčijamame vidaus konkurse, net jei įrodo didesnį nei reikalaujamą 42 mėnesių tarnybos stažą.

51

Tokiomis aplinkybėmis laikytina, kad Komisija akivaizdžiai klaidingai pasinaudojo diskrecija, kai pranešime apie konkursą, be tarnybos stažo reikalavimo, nustatė papildomą reikalavimą, kad kandidatai būtų nepertraukiamai išdirbę Komisijoje dvylikos mėnesių laikotarpį iki paraiškų pateikimo elektroniniu būdu termino pabaigos.

52

Bet kuriuo atveju negalima daryti išvados, kad vienas tarnautojas būtų aukštesnės kvalifikacijos ar labiau gebantis dirbti iš karto nei kitas tarnautojas vien dėl to, kad jų atitinkamų atostogų rūšys yra skirtingos. Tokia išvada darytina ir dėl to, kad pagal ginčijamą reikalavimą tam tikriems tarnautojams, kaip antai ieškovui, neleidžiama dalyvauti konkurse, nors jie, o tai yra paradoksalu, Komisijos tarnybose per pastaruosius dvylika mėnesių dėl trumpesnių savo atostogų dirbo ilgiau nei kiti tarnautojai, kuriems vis dėlto leista dalyvauti nagrinėjamame vidaus konkurse. Be to, šiai išvadai prieštarauja Komisijos teiginys: atsakydama į Bendrojo Teismo raštu pateiktą klausimą, ji nurodė, kad šis reikalavimas suteikia galimybę į nuolatinę tarnybą paskirti tarnautojus, kurie įrodė jos nusipelnę savo darbu ir realiais jo rezultatais, o tai galėjo būti patikrinta atlikus naujausią, taigi ir patikimiausią, kiek tai įmanoma, vertinimą.

53

Taigi tai, kad neleidžiama dalyvauti konkurse tarnautojams, kurie buvo išėję atostogų dėl asmeninių priežasčių, nepateisinama nei siekiamais tikslais, nei pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 27 straipsnio pirmą pastraipą.

54

Šios išvados nepaneigia per teismo posėdį Komisijos nurodyta tariama rizika, kad būtų pažeistas nediskriminavimo principas, jei skirtingi tinkamumo reikalavimai būtų numatyti atsižvelgiant į tai, ar atitinkami tarnautojai yra sutartininkai, ar laikinieji tarnautojai.

55

Šiuo klausimu, priešingai, nei teigia Komisija, atsakydama į Bendrojo Teismo raštu pateiktą klausimą, nesvarbu, kad nuo 2013 m. Pareigūnų tarnybos nuostatų reformos tai buvo pirmieji vidaus konkursai, kuriuose galėjo dalyvauti sutartininkai, todėl nebuvo ankstesnės priešingos praktikos. Ši aplinkybė yra nereikšminga dar ir dėl to, kad nagrinėjamu atveju ieškovas buvo ne sutartininkas, o laikinasis tarnautojas. Be to, bet kuriuo atveju Komisija, laikydamasi jurisprudencijoje įtvirtintų principų, galėjo suvienodinti sutartininkų ir laikinųjų tarnautojų tinkamumo reikalavimus.

56

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, ir, nesant reikalo nuspręsti, ar galėjo būti pažeistas Pareigūnų tarnybos nuostatų 24a straipsnis arba vienodo požiūrio principas, reikia patenkinti neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą tiek, kiek ginčijamu reikalavimu buvo pažeista Pareigūnų tarnybos nuostatų 27 straipsnio pirma pastraipa, taigi, panaikinti ginčijamą sprendimą.

57

Kadangi, ieškovo manymu, ginčijamo sprendimo panaikinimo nepakanka atlyginti ieškovo tariamai patirtą neturtinę žalą, jis Bendrojo Teismo prašo priteisti iš Komisijos sumokėti 5000 EUR. Komisija atsako: kadangi ginčijamas sprendimas nėra neteisėtas, šį reikalavimą, pirmą kartą pareikštą ieškinyje Bendrajam Teismui, reikia atmesti. Bet kuriuo atveju, net darant prielaidą, kad šis sprendimas neteisėtas, jo panaikinimo pakaktų tariamai neturtinei žalai atlyginti.

58

Primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją pats neteisėto akto panaikinimas gali reikšti tinkamą ir iš esmės pakankamą bet kokios neturtinės žalos, galėjusios atsirasti dėl šio akto, atlyginimą (2004 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Montalto / Taryba, T‑116/03, EU:T:2004:325, 127 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 1987 m. liepos 9 d. Sprendimo Hochbaum ir Rawes / Komisija, 44/85, 77/85, 294/85 ir 295/85, EU:C:1987:348, 22 punktą).

59

Vis dėlto pats neteisėto akto panaikinimas negali reikšti tinkamo žalos atlyginimo, jei, viena vertus, skundžiamame akte aiškiai neigiamai vertinami ieškovo gebėjimai ir tai gali jį įžeisti (šiuo klausimu žr. 1990 m. vasario 7 d. Sprendimo Culin / Komisija, C‑343/87, EU:C:1990:49, 27–29 punktus; 2000 m. kovo 23 d. Sprendimo Rudolph / Komisija, T‑197/98, EU:T:2000:86, 98 punktą ir 2005 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Cwik / Komisija, T‑155/03, T‑157/03 ir T‑331/03, EU:T:2005:447, 205 ir 206 punktus) ir, kita vertus, ieškovas įrodo, kad patyrė neturtinę žalą, kuri gali būti atskirta nuo neteisėtumo, dėl kurio panaikinamas aktas, ir kuri negali būti visiškai atlyginta panaikinant tą aktą (2006 m. birželio 6 d. Sprendimo Girardot / Komisija, T‑10/02, EU:T:2006:148, 131 punktas ir 2009 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Michail / Komisija, T‑49/08 P, EU:T:2009:456, 88 punktas).

60

Nagrinėjamu atveju ieškovas teigia, kad jis neturtinę žala patyrė dėl to, kad Komisija nesugebėjo jo grąžinti į tokias sąlygas, kokiomis turėjo būti organizuojamas konkursas, taip, kad būtų užtikrintas vienodas požiūris į visus kandidatus ir vertinimo objektyvumas.

61

Konstatuotina, kad, pirma, ieškovas nekaltina Komisijos jokiu neigiamu jo gebėjimų vertinimu, galinčiu jį įžeisti, ir, antra, jis neįrodė, kad patyrė neturtinę žalą, kuri gali būti atskirta nuo neteisėtumo, dėl kurio panaikinamas aktas.

62

Šiomis aplinkybėmis ir remdamasis šio sprendimo 58 ir 59 punktuose priminta jurisprudencija Bendrasis Teismas mano, kad bet kokia neturtinė žala, kurią ieškovas galėjo patirti dėl ginčijamo sprendimo neteisėtumo, yra tinkamai ir pakankamai atlyginama panaikinus šį sprendimą. Taigi reikalavimą atlyginti žalą reikia atmesti.

63

Iš viso to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškinį reikia pripažinti pagrįstu tiek, kiek juo siekiama, kad būtų panaikintas ginčijamas sprendimas, o likusią ieškinio dalį atmesti.

64

Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi nagrinėjamu atveju Komisija iš esmės pralaimėjo bylą, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal ieškovo pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (devintoji kolegija)

nusprendžia: