–

Fremoluc NV, atstovaujamos advokatų P. Peeters, R. van Cleemput, P. de Bandt ir J. Dewispelaere,

–

Agentschap voor Grond‑ en Woonbeleid voor Vlaams‑Brabant (Vlabinvest APB) ir Vlaamse Maatschappij voor Sociaal Wonen NV (VMSW), atstovaujamų advokatų P. Hofströssler ir V. Sagaert,

–

Vlaams Gewest, atstovaujamo advokatų E. Cloots, S. Sottiaux ir J. Roets,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, J. Vláčil ir J. Pavliš,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos H. Tserepa‑Lacombe, M. Kellerbauer, L Malferrari ir F. Wilman,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 21, 45, 49 ir 63 straipsnių, taip pat 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, 2004, p. 77; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46), 22 ir 24 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Fremoluc NV ginčą su Agentschap voor Grond‑ en Woonbeleid voor Vlaams‑Brabant (Flamandų Brabante esančio nekilnojamojo turto ir gyvenamojo būsto politikos agentūra, Belgija, toliau – Vlabinvest APB), Vlaams Financieringsfonds voor Grond‑ en Woonbeleid voor Vlaams‑Brabant (Flandrijos fondas, skirtas Flamandų Brabante esančio nekilnojamojo turto ir gyvenamojo būsto politikai finansuoti, Belgija), Vlaamse Maatschappij voor Sociaal Wonen NV (Flandrijos socialinio būsto bendrovė, Belgija, toliau – VMSW), Vlaams Gewest (Flandrijos regionas, Belgija) ir Christof De Knop ir kt. (toliau – bendraatsakoviai De Knop) ginčą dėl sutarties, pagal kurią bendraatsakoviai De Knop pardavė nekilnojamąjį turtą Vlabinvest APB, pastarajai pasinaudojus teisės aktuose numatyta pirmumo teise į šį turtą, galiojimo.

3

Direktyvos 2004/38 22 straipsnyje „Teritorinė aprėptis“ numatyta:

„Teisė gyventi šalyje ir nuolatinio gyvenimo šalyje teisė aprėpia visą priimančiosios valstybės narės teritoriją. Valstybės narės gali taikyti teritorinius teisės gyventi šalyje ir nuolatinio gyvenimo šalyje teisės apribojimus tik tuomet, jei tokie patys apribojimai taikomi jų pačių piliečiams.“

4

Šios direktyvos 24 straipsnio 1 dalyje „Vienodas traktavimas [požiūris]“ nustatyta:

„Taikant tokias specialiąsias nuostatas, kurios aiškiai numatytos Sutartyje ir antriniuose teisės aktuose, visiems Sąjungos piliečiams, pagal šią direktyvą gyvenantiems priimančiosios valstybės narės teritorijoje, Sutarties taikymo srityje taikomas vienodas traktavimas [požiūris] kaip ir tos valstybės narės piliečiams. Ši teisė suteikiama ir šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai ir turi teisę gyventi šalyje arba nuolatinio gyvenimo šalyje teisę.“

5

Pagal 2014 m. sausio 31 d.decreet betreffende opdracht van de bevoegdheid inzake het voeren van een specifiek grond‑ en woonbeleid voor Vlaams‑Brabant aan de Provincie Vlaams Brabant (Dekretas dėl kompetencijos, susijusios su Flamandų Brabantui būdinga nekilnojamojo turto ir gyvenamojo būsto politika, perdavimo Flamandų Brabanto provincijai) (2014 m. vasario 28 d.Moniteur belge, p. 17461) Vlabinvest APB yra atsakinga už provincie Vlaams Brabant (Flamandų Brabanto provincija, Belgija) specialiosios nekilnojamojo turto ir gyvenamojo būsto politikos vykdymą, įskaitant socialinio būsto projektų įgyvendinimą šios provincijos savivaldybėse, ir ją įgyvendindama turi pirmumo teisę į statyboms skirtus žemės sklypus, esančius 26 jos veiklos teritorijos savivaldybėse išsidėsčiusiose būstų atnaujinimo ir statybos zonose, kurias yra nustačiusi Vlaams regering (Flandrijos vyriausybė, Belgija).

6

2014 m. vasario 25 d.Besluit houdende het provinciaal reglement betreffende de werking en het beheer van [Vlabinvest APB] (Nutarimas dėl provincijos reglamento, susijusio su [Vlabinvest APB] veikla ir valdymu) (toliau – 2014 m. vasario 25 d. provincijos reglamentas) nustatyta Vlabinvest APB veiklos teritorija – Flamandų Brabanto provincijos 39 savivaldybės, socialinio pobūdžio projektas apibrėžtas kaip „projektas, kurį visą ar jo dalį finansavo ar finansuoja <…> Vlabinvest APB tam, kad palankiomis sąlygomis būtų suteikiamas gyvenamasis būstas ar žemės sklypai“, ir nustatytos sąlygos dėl pajamų, kiek tai susiję su galimybe gauti išnuomojamą arba parduodamą gyvenamąjį būstą.

7

Šio reglamento 2 straipsnyje nustatyta:

„1.   Vlabinvest APB valdyba siūlo nuomai, ilgalaikei nuomai (emphyteusis) arba pardavimui gyvenamąjį būstą ir sklypus, įtrauktus į <…> Vlabinvest APB finansuojamą socialinio gyvenamojo būsto projektą, po to, kai vertinimo komitetas įvertina potencialius nuomininkus, ilgalaikius nuomininkus ar pirkėjus <…>

2.   Kiek tai susiję su gyvenamojo būsto ar žemės sklypų, įtrauktų į <…> 1 dalyje nurodytą socialinio gyvenamojo būsto projektą, suteikimu, absoliutus prioritetas bet kuriame projekto etape teikiamas potencialiems nuomininkams, ilgalaikiams nuomininkams ar pirkėjams, kurie turi glaudžių socialinių, ekonominių arba socialinių kultūrinių ryšių su atitinkama veiklos teritorija.“

8

2006 m. rugsėjo 29 d.Besluit van de Vlaamse regering betreffende de voorwaarden voor de overdracht van onroerende goederen door de Vlaamse Maatschappij voor Sociaal Wonen en de sociale huisvestingsmaatschappijen ter uitvoering van de Vlaamse Wooncode (Flandrijos vyriausybės nutarimas dėl Flandrijos gyvenamojo būsto bendrovės ir socialinių gyvenamojo būsto bendrovių nekilnojamojo turto perleidimo pagal Flandrijos gyvenamojo būsto kodeksą sąlygų) (2006 m. lapkričio 13 d.Moniteur belge, p. 60628), iš dalies pakeisto 2014 m. balandžio 4 d.Besluit van de Vlaamse regering (Flandrijos vyriausybės nutarimas) (2014 m. liepos 11 d.Moniteur belge, p. 53261, toliau – 2006 m. rugsėjo 29 d. nutarimas), 2/2 straipsnyje nurodyta:

„<…> [B]ūsto ir žemės sklypų, kurie yra <…> Vlabinvest APB lėšomis iš dalies finansuojamo gyvenamojo būsto projekto dalis, perleidimo pirmumas taikomas tik po to, kai [2014 m. vasario 25 d. provincijos reglamento 2 straipsnio 2 dalyje <…> nurodytas pirmumas buvo pritaikytas privatiems asmenims, kuriems reikalingas gyvenamasis būstas ir kurie turi glaudžių socialinių, ekonominių arba socialinių kultūrinių ryšių su Vlabinvest APB veiklos teritorija.

Šia pirmumo taisykle siekiama patenkinti labiausiai nepasiturinčių vietos gyventojų būsto poreikius regione, kurio gyvenamojo būsto rinkoje yra specifinių problemų. <…>“

9

Ta pati pirmumo taisyklė taip pat buvo numatyta 2007 m. spalio 12 d.Besluit van de Vlaamse regering tot reglementering van het sociale huurstelsel ter uitvoering van titel VII van de Vlaamse Wooncode (Flandrijos vyriausybės nutarimas, kuriuo reglamentuojama socialinio būsto nuomos tvarka ir įgyvendinamas Flandrijos gyvenamojo būsto kodekso VII skyrius) (2007 m. gruodžio 7 d.Moniteur belge, p. 60428, toliau – 2007 m. spalio 12 d. nutarimas) 17 straipsnio antroje–šeštoje pastraipose.

10

2015 m. vasario 9 d. Belgijoje įsteigta Fremoluc (pirkėja) su bendraatsakoviais De Knop (pardavėjais), gyvenančiais toje pačioje valstybėje narėje, sudarė keleto žemės sklypų, esančių Flamandų Brabanto provincijoje, pirkimo–pardavimo sutartį su sąlyga, kad sutartis bus įvykdyta, jeigu nebus pasinaudota teisės aktuose numatytomis pirmumo teisėmis. Vlabinvest APB, kuri šioje provincijoje yra atsakinga už žemės sklypų ir gyvenamojo būsto politiką, pasinaudojo šia teise ir 2015 m. liepos 14 d. įsigijo šiuos sklypus, o 2015 m. liepos 31 d. perpardavė juos VMSW, o ši tą pačią dieną perleido jai šių žemės sklypų užstatymo teisę.

11

Fremoluc kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą – Nederlandstalige rechtbank van eerste aanleg Brussel (nyderlandų kalba bylas nagrinėjantis Briuselio pirmosios instancijos teismas, Belgija), prašydama panaikinti sutartis, kurias 2015 m. liepos 14 ir 31 d. sudarė Vlabinvest APB, ir pripažinti, kad galioja 2015 m. vasario 9 d. sutartis. Ji visų pirma teigia, kad 2015 m. liepos 14 d. sutartis sudaryta remiantis neteisėtu pagrindu, lemiančiu absoliutų jos negaliojimą, t. y. tuo, kad Vlabinvest APB įgyvendina jai pavestą žemės sklypų politiką, kurioje numatyta SESV 21, 45, 49 ir 63 straipsniams ir Direktyvos 2004/38 22 ir 24 straipsniams prieštaraujanti pirmumo taisyklė.

12

Vlabinvest APB, VMSW ir Flandrijos regionas mano priešingai – šios nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos, nes visi bylos elementai susiję tik su viena valstybe nare, būtent Belgija. Jie priduria, kad ši pirmumo taisyklė gali būti taikoma tik žemės sklypų ir gyvenamųjų būstų, kuriuos Vlabinvest APB statys įgyvendindama socialinių būstų projektą, skyrimo etape. Taigi galimas nurodytas apribojimas yra nesvarbus pagrindinėje byloje nagrinėjant ginčą, kuris susijęs su statyboms skirtų žemės sklypų įsigijimu, turint tikslą įgyvendinti tokį projektą.

13

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad nors visi pagrindinės bylos elementai susiję tik su Belgija, byla nėra visiškai nesusijusi su situacija, kuriai būtų taikytina Sąjungos teisė. Visų pirma tvarka, kuri apima Fremoluc ginčijamą taisyklę, su tvarka, nagrinėta byloje, kurioje priimtas 2013 m. gegužės 8 d. Sprendimas Libert ir kt. (C‑197/11 ir C‑203/11, EU:C:2013:288), turi daug panašumų ir didelių skirtumų. Remdamasis to sprendimo 33–35 punktais, šis teismas nurodo, kad ši taisyklė, atrodo, taikoma kitų valstybių narių piliečiams ir įmonėms ir kad 2015 m. liepos 14 ir 31 d. sutarčių panaikinimo atveju būtų išvengta šios taisyklės taikymo vėliau parduodant ar išnuomojant žemės sklypus ar pastatytus gyvenamuosius būstus. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neatmeta galimybės, kad Teisingumo Teismas nagrinėjamu atveju gali nuspręsti, jog Sąjungos teisė pagrindinėje byloje netaikytina.

14

Šiomis aplinkybėmis Nederlandstalige rechtbank van eerste aanleg Brussel (nyderlandų kalba bylas nagrinėjantis Briuselio pirmosios instancijos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [SESV] 21, 45, 49 ir 63 straipsniai ir [Direktyvos 2004/38] 22 ir 24 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jie draudžia tvarką, pagal kurią viešoji institucija vysto nekilnojamojo turto projektus siekdama palankiomis sąlygomis parduoti arba išnuomoti žemės sklypus ir gyvenamąjį būstą, suteikiant pirmenybę asmenims, kurie turi glaudžių socialinių, ekonominių arba socialinių kultūrinių ryšių su šios institucijos veiklos teritorija, ir numatant su pajamomis susijusias sąlygas, kurias dauguma šių asmenų gali tenkinti, kaip antai tvarką, bendrai išplaukiančią iš:

15

2018 m. kovo 9 d.Vlabinvest APB ir VMSW apeliacine tvarka apskundė sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą. 2018 m. balandžio 24 d. sprendimu hof van beroep te Brussel (Briuselio apeliacinis teismas, Belgija), tapęs kompetentingas dėl nacionalinėje teisėje numatytų pasikeitimų nagrinėjant apeliacinius skundus, nusprendė palikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

16

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 21, 45, 49 ir 63 straipsniai ir Direktyvos 2004/38 22 ir 24 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jais draudžiama nacionalinės teisės norma, suteikianti pirmumo teisę viešajai agentūrai, atsakingai už žemės sklypų ir gyvenamojo būsto politiką, įsigyti statyboms skirtus žemės sklypus, kuriuose bus statomi socialiniai būstai, ir numatanti, kad jie bus skiriami pagal pirmumo taisyklę, grindžiamą tuo, kad esama glaudaus ryšio, kurį potencialūs gavėjai palaiko su teritorijos, atitinkančios šios agentūros veiklos teritoriją, dalimi.

17

Vlabinvest APB, VMSW ir Flandrijos regionas tvirtina, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas, nes pagrindinė byla neturi jokio ryšio su Sąjungos teise, tačiau su tuo nesutinka Fremoluc, Čekijos vyriausybė ir Europos Komisija.

18

Pirmiausia konstatuotina, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV nuostatų, susijusių su asmenų judėjimo laisve, įsisteigimo laisve ir laisvu kapitalo judėjimu, taip pat dėl aktų, priimtų įgyvendinant šias nuostatas, išaiškinimo situacijoje, kurioje, kaip pažymi pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, visi pagrindinės bylos elementai susiję tik su viena valstybe nare. Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją šios SESV nuostatos ir jas įgyvendinant priimti aktai netaikomi situacijai, jeigu visi jos elementai susiję tik su viena valstybe nare (šiuo klausimu žr. 2013 m. gegužės 8 d. Sprendimo Libert ir kt., C‑197/11 ir C‑203/11, EU:C:2013:288, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2016 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Ullens de Schooten, C‑268/15, EU:C:2016:874, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

19

Kaip yra priminęs Teisingumo Teismas, nors dėl įsipareigojimų neįvykdymo pareikštas ieškinys reiškia, kad Teisingumo Teismas turi patikrinti, ar nagrinėjama nacionalinė priemonė apskritai gali atgrasyti kitų valstybių narių ūkio subjektus nuo naudojimosi nagrinėjamomis laisvėmis, vis dėlto Teisingumo Teismo užduotis vykstant prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrai yra padėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui spręsti konkrečią jo nagrinėjamą bylą, o tai reiškia, kad šiomis laisvėmis turi būti galima remtis šioje byloje, taigi, kad šios laisvės taikytinos šiam ginčui (šiuo klausimu žr. 2016 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Ullens de Schooten, C‑268/15, EU:C:2016:874, 49 punktą ir 2018 m. gegužės 31 d. Nutarties Bán, C‑24/18, nepaskelbta Rink., EU:C:2018:376, 22 punktą).

20

2016 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Ullens de Schooten (C‑268/15, EU:C:2016:874) 50–53 punktuose Teisingumo Teismas priminė keturis atvejus, kuriais vis dėlto gali paaiškėti, kad, siekiant išspręsti pagrindines bylas, reikia išaiškinti su pagrindinėmis laisvėmis susijusias Sutarčių nuostatas, nors visi šių bylų elementai susiję tik su viena valstybe nare, ir dėl to jis priverstas šiuos prašymus priimti prejudicinį sprendimą pripažinti priimtinais.

21

Be to, Teisingumo Teismas nurodė, kad šiais keturiais atvejais jis negali, nacionaliniam teismui nurodžius tik tai, kad atitinkami teisės aktai vienodai taikomi tiek atitinkamos valstybės narės, tiek kitų valstybių narių piliečiams, manyti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl SESV nuostatų, susijusių su pagrindinėmis laisvėmis, jam yra reikalingas siekiant išspręsti jo nagrinėjamą bylą. Konkretūs elementai, leidžiantys nustatyti ryšį tarp bylos, kurios visi elementai susiję tik su nagrinėjama valstybe nare, dalyko ar aplinkybių ir šių nuostatų, turi išplaukti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą (šiuo klausimu žr. 2016 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Ullens de Schooten, C‑268/15, EU:C:2016:874, 54 punktą; 2017 m. balandžio 27 d. Nutarties Emmea ir Commercial Hub, C‑595/16, nepaskelbta Rink., EU:C:2017:320, 18 punktą ir 2018 m. gegužės 31 d. Nutarties Bán, C‑24/18, nepaskelbta Rink., EU:C:2018:376, 17 punktą).

22

Teisingumo Teismas pridūrė, kad, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kurios visi elementai susiję tik su viena valstybe nare, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi jam nurodyti, kaip to reikalaujama pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnį, kodėl, nepaisant visiškai vidinio pobūdžio, jo nagrinėjamas ginčas su Sąjungos teisės nuostatomis, susijusiomis su pagrindinėmis laisvėmis, turi sąsają, dėl kurios prašomas prejudicinis išaiškinimas tampa būtinas šiai bylai išspręsti (2016 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Ullens de Schooten, C‑268/15, EU:C:2016:874, 55 punktas; 2016 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Eurosaneamientos ir kt., C‑532/15 ir C‑538/15, EU:C:2016:932, 47 punktas ir 2018 m. gegužės 31 d. Nutarties Bán, C‑24/18, nepaskelbta Rink., EU:C:2018:376, 18 punktas).

23

Pažymėtina, kad šie reikalavimai, be to, atsispindi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo rekomendacijose nacionaliniams teismams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo (OL C 439, 2016, p. 1).

24

Nagrinėjamu atveju pirmiausia pažymėtina, kad šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą nėra jokios nuorodos apie tai, jog pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija galėtų būti susijusi su atvejais, nurodytais jurisprudencijoje, suformuotoje 2000 m. gruodžio 5 d. Sprendime Guimont (C‑448/98, EU:C:2000:663) ir 1990 m. spalio 18 d. Sprendime Dzodzi (C‑297/88 ir C‑197/89, EU:C:1990:360) ir primintoje 2016 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Ullens de Schooten (C‑268/15, EU:C:2016:874) 52 ir 53 punktuose. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma nenurodo, kad pagal Belgijos teisę jis privalėtų leisti Fremoluc naudotis tomis pačiomis teisėmis kaip tos, kurias kitos valstybės narės pilietis kildina iš Sąjungos teisės tokioje pačioje situacijoje, arba kad šios teisės nuostatos pagal Belgijos teisę būtų tapusios taikytinos.

25

Be to, pažymėtina, kad pagrindinėje byloje siekiama, jog būtų panaikinta Belgijoje esančių žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta tarp Belgijoje gyvenančių savininkų ir šios valstybės narės viešosios agentūros, ir vėlesnės sutartys, sudarytos tarp tos pačios valstybės narės viešųjų agentūrų, ir kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas ginčas yra konkretus civilinės teisės reglamentuojamas ginčas, dėl kurio gali būti priimtas tik šalims taikytinas sprendimas. Šiomis aplinkybėmis ši byla nesusijusi su 2013 m. gegužės 8 d. Sprendime Libert ir kt. (C‑197/11 ir C‑203/11, EU:C:2013:288), kuriuo remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nurodytu atveju.

26

Byloje, kurioje buvo priimtas tas sprendimas, į Teisingumo Teismą kreipėsi Belgijos Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas bylą dėl nuostatų, taikytinų ne tik savo šalies piliečiams, bet ir kitų valstybių narių piliečiams, panaikinimo, o tai reiškia, kad šio teismo sprendimas, priimtas po Teisingumo Teismo sprendimo, turi įtakos ir pastariesiems piliečiams. Remiantis tuo, darytina išvada, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą nesusijęs ir su 2016 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Ullens de Schooten (C‑268/15, EU:C:2016:874) 51 punkte minėtu atveju.

27

Galiausiai lieka nustatyti, ar prašymas priimti prejudicinį sprendimą galėtų būti susijęs su atveju, nurodytu jurisprudencijoje, suformuotoje 2010 m. birželio 1 d. Sprendime Blanco Pérez ir Chao Gómez (C‑570/07 ir C‑571/07, EU:C:2010:300) ir primintoje 2016 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Ullens de Schooten (C‑268/15, EU:C:2016:874) 50 punkte. Šiuo klausimu pažymėtina, kad tokio prašymo priimtinumui taikomi iš to sprendimo 54 ir 55 punktų kylantys reikalavimai.

28

Iš šių reikalavimų matyti, jog tam, kad būtų galima manyti, kad egzistuoja toks ryšys, vien prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teiginio, kad negalima atmesti galimybės, jog kitose valstybėse narėse nuolat gyvenantys piliečiai buvo ar yra suinteresuoti pasinaudoti Sąjungos nuostatomis, susijusiomis su pagrindinėmis laisvėmis, tam, kad vykdytų veiklą atitinkamą teisės normą priėmusios valstybės narės teritorijoje, ir dėl to ši teisės norma, vienodai taikoma tiek savo, tiek kitų valstybių narių piliečiams, sukelia ne vien su šia valstybe nare susijusių padarinių, negali pakakti.

29

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą turi būti matomi konkretūs elementai, t. y. ne hipotetinės, o tikros aplinkybės, pavyzdžiui, skundai ar ieškiniai, kuriuos pateikė kitose valstybėse narėse įsisteigę ūkio subjektai arba kurie susiję su šių valstybių piliečiais, leidžiantys užtikrintai nustatyti reikalaujamo ryšio buvimą. Konkrečiai kalbant, nepakanka, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodytų Teisingumo Teismui aplinkybes, į kurias atsižvelgdamas jis galėtų neatmesti tokio ryšio buvimo arba kurios, abstrakčiai vertinant, galėtų būti to įrodymai; priešingai, jis turi pateikti objektyvių ir tarpusavyje derančių įrodymų, leidžiančių Teisingumo Teismui patikrinti minėto ryšio buvimą (pagal analogiją žr. 2016 m. spalio 6 d. Sprendimo Tecnoedi Costruzioni, C‑318/15, EU:C:2016:747, 20 ir 22 punktus ir 2018 m. balandžio 19 d. Sprendimo Oftalma Hospital, C‑65/17, EU:C:2018:263, 39 ir 40 punktus).

30

Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą tik paminėta, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama pirmumo taisyklė, atrodo, turi įtakos kitų valstybių narių piliečiams ir įmonėms, tačiau nepateikta konkrečių to įrodymų. Visų pirma jame nepateikta jokio įrodymo, kuris leistų patvirtinti kitų valstybių narių piliečių, pavyzdžiui, Fremoluc konkurentų, interesą tokioje situacijoje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, pasinaudoti aptariamomis pagrindinėmis laisvėmis.

31

Tuo remiantis darytina išvada, kad nagrinėjant šią bylą negali būti taikomas nė vienas iš šio sprendimo 20 punkte nurodytų keturių atvejų, kuriais, siekiant išspręsti ginčą pagrindinėje byloje, gali būti reikėti išaiškinti su pagrindinėmis laisvėmis susijusias Sutarčių nuostatas. Dėl Direktyvos 2004/38 22 ir 24 straipsnių primintina, kad ja reglamentuojamos tik Sąjungos piliečio atvykimo į kitą nei jo pilietybės valstybę narę ir apsigyvenimo joje sąlygos (2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Coman ir kt., C‑673/16, EU:C:2018:385, 20 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą nematyti, kad į ginčą pagrindinėje byloje būtų įtraukti kitų valstybių narių nei Belgijos Karalystė piliečiai.

32

Šiomis aplinkybėmis minėtame prašyme nematyti ryšio tarp pagrindinės bylos, kurios visi elementai susiję tik su viena valstybe nare, dalyko ar aplinkybių ir SESV 21, 45, 49 ir 63 straipsnių ir Direktyvos 2004/38 22 ir 24 straipsnių, kuriuos prašoma išaiškinti.

33

Atsižvelgiant į visus šiuos svarstymus, konstatuotina, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas.

34

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

2017 m. gegužės 19 d.Nederlandstalige rechtbank van eerste aanleg Brussel (nyderlandų kalba bylas nagrinėjantis Briuselio pirmosios instancijos teismas, Belgija) sprendimu pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas.