–

Alexander Mölk, atstovaujamo advokato L. Lorenz,

–

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes, M. Figueiredo ir M. Cancela Carvalho,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Wilderspin ir M. Heller,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Europos bendrijos 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos sprendimu 2009/941/EB patvirtinto 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos protokolo dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės (OL L 331, 2009, p. 17, toliau – Hagos protokolas) 4 straipsnio 3 dalies aiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Alexander Mölk ir jo dukters Valentina Mölk ginčą dėl išlaikymo reikalavimų.

3

Hagos protokolo 3 straipsnyje „Bendra taisyklė dėl taikytinos teisės“ numatyta:

„1.   Išlaikymo prievoles reglamentuoja kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė, išskyrus atvejus, kai šiame Protokole nustatyta kitaip.

2.   Jei kreditorius keičia nuolatinę gyvenamąją vietą, naujos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė taikoma nuo pakeitimo momento.“

4

Šio protokolo 4 straipsnyje „Tam tikriems kreditoriams palankios specialios taisyklės“ nustatyta:

„1.   Šios nuostatos taikomos šių išlaikymo prievolių atveju:

<…>

2.   Jei kreditorius neturi galimybės gauti iš skolininko išlaikymo išmok[ų] taikant 3 straipsnyje nurodytą teisę, taikoma teismo vietos teisė.

3.   Neatsižvelgiant į 3 straipsnį, jei kreditorius kreipėsi į valstybės narės, kurioje yra skolininko nuolatinė gyvenamoji vieta, kompetentingą instituciją, taikoma teismo vietos teisė. Tačiau jei kreditorius neturi galimybės gauti iš skolininko išlaikymo išmok[ų] taikant minėtą teisę, taikoma kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė.

<…>“

5

Hagos protokolo 7 straipsnio „Teisės, taikytinos konkrečios bylos atveju, nurodymas“ 1 dalyje numatyta:

„1.   Neatsižvelgiant į 3–6 straipsnių nuostatas, išlaikymo kreditorius ir skolininkas gali aiškiai nurodyti, kad tam tikroje valstybėje nagrinėjamai konkrečiai bylai dėl išlaikymo būtų taikytina tos valstybės teisė.

2.   Toks nurodymas šią bylą nagrinėjančioje institucijoje įforminamas rašytiniu susitarimu, kurį pasirašo abi šalys, arba užregistruojamu bet kurioje laikmenoje, kurioje pateikta informacija būtų galima vėliau remtis.“

6

Šio protokolo 8 straipsnis „Taikytinos teisės nurodymas“ suformuluotas taip:

„1.   Neatsižvelgiant į 3–6 straipsnių nuostatas, išlaikymo kreditorius ir skolininkas gali bet kuriuo metu nurodyti, kad išlaikymo prievolėms būtų taikoma viena iš toliau nurodytų teisių:

<…>

<…>

3.   Šio straipsnio 1 dalis netaikoma jaunesnių nei 18 metų arba suaugusių asmenų, kurie dėl pablogėjusių arba nepakankamų protinių ir fizinių sugebėjimų nepajėgia apginti savo interesų, išlaikymo prievolėms.

4.   Neatsižvelgiant į teisę, kurią šalys nurodė pagal šio straipsnio 1 dalį, klausimas, ar kreditorius gali atsisakyti teisės į išlaikymą, sprendžiamas pagal valstybės, kuri teisės nurodymo metu yra kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė, teisę.

5.   Šalių nurodyta teisė netaikoma, jei ją taikant kuri nors šalis susidurtų su akivaizdžiai neteisingomis ar nepagrįstomis pasekmėmis, nebent šalys teisės nurodymo metu buvo apie jas informuotos ir apie jas žinojo.“

7

2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (OL L 7, 2009, p. 1) 1 straipsnyje „Taikymo sritis“ numatyta:

„Šis reglamentas taikomas išlaikymo prievolėms, atsirandančioms iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės.

<…>“

8

Šio reglamento 3 straipsnyje „Bendrosios nuostatos“ nurodyta:

„Jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi:

<…>“

9

Minėto reglamento 5 straipsnyje „Jurisdikcija pagal atsakovo dalyvavimo teismo procese vietą“ numatyta:

„Be jurisdikcijos, kylančios iš kitų šio reglamento nuostatų, jurisdikciją turi valstybės narės teismas, kurio procese dalyvauja atsakovas. Ši taisyklė netaikoma, jei procese dalyvaujama siekiant užginčyti jurisdikciją.“

10

To paties reglamento 15 straipsnis „Taikytinos teisės nustatymas“ suformuluotas taip:

„Išlaikymo prievolėms taikytina teisė nustatoma pagal [Hagos protokolą] valstybėse narėse, kurioms šis teisės aktas privalomas.“

11

Alexander Mölk nuolat gyvena Austrijoje, o jo dukros Valentina Mölk nuolatinė gyvenamoji vieta yra Italijoje.

12

Pagal 2014 m. spalio 10 d.Bezirksgericht Innsbruck (Insbruko apylinkės teismas, Austrija) nutartį A. Mölk privalo V. Mölk kas mėnesį mokėti išlaikymo išmoką.

13

Tam teismui gavus kreditorės V. Mölk išlaikymo išmokos prašymą pagal Hagos protokolo 4 straipsnio 3 dalį, ši nutartis dėl buvo priimta remiantis Austrijos teise.

14

2015 m. A. Mölk kreipėsi į Bezirksgericht Innsbruck (Insbruko apylinkės teismas) ir prašė nuo 2015 m. vasario 1 d. sumažinti išlaikymo išmoką, nes jo gaunamos pajamos sumažėjo. V. Mölk reikalavo šį prašymą dėl sumažinimo atmesti.

15

2015 m. gruodžio 11 d. nutartimi Bezirksgericht Innsbruck (Insbruko apylinkės teismas), taikydamas Italijos teisę, atmetė A. Mölk prašymą. Šio teismo teigimu, A. Mölk prašymui taikytina Italijos teisė pagal Hagos protokolo 3 straipsnio 1 dalį, nes prašymo pateikimo momentu V. Mölk nuolatinė gyvenamoji buvo Italijoje.

16

2016 m. kovo 9 d. nutartimi Landesgericht Innsbruck (Insbruko apygardos teismas, Austrija), nagrinėdamas bylą kaip apeliacinė instancija, patvirtino ir paliko galioti Bezirksgericht Innsbruck (Insbruko apylinkės teismas) nutartį, tačiau savo vertinimą grindė Austrijos teise.

17

Šis apeliacinis teismas nutarė, kad, nepasikeitus nė vienos iš šalių nuolatinei gyvenamajai vietai, negalima keisti 2014 m. spalio 10 d. nutarčiai taikytinos teisės vien dėl to, kad išlaikymo skolininkas pateikė prašymą sumažinti išmoką praėjus tik keliems mėnesiams po minėtos nutarties priėmimo, kuri jau buvo įgijusi res judicata galią.

18

A. Mölk apskundė šią nutartį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ir reikalavo, kad dėl išlaikymo reikalavimo būtų nuspręsta remiantis Italijos teise. Jis tvirtina, kad jeigu šios teisės nuostatos būtų taikytos teisingai, jo prašymas būtų patenkintas.

19

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, kurios šalies teisė taikytina tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje; jis pažymi, kad iš doktrinos išplaukia du skirtingi atsakymai.

20

Vienu atveju – pagal Hagos protokolo 3 straipsnį nustatyta taikytina teisė būtų kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė, net jeigu tai nėra valstybės, kurioje yra pirmąjį sprendimą dėl išlaikymo priėmusios institucijos buvimo vieta, teisė.

21

Vis dėlto, remiantis kitu iš doktrinos išplaukiančiu atsakymu, prašymui pakeisti nacionalinį arba pripažintą užsienio valstybės sprendimą taikytina išlaikymo prievolei jau taikyta teisė.

22

Šiomis aplinkybėmis Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

23

Pirmiausia reikia nurodyti, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti Hagos protokolą (2018 m. birželio 7 d. Sprendimo KP, C‑83/17, EU:C:2018:408, 25 punktas).

24

Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Hagos protokolo 4 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad tokia situacija, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai mokėtina išlaikymo išmoka buvo nustatyta res judicata galią įgijusiu sprendimu – pagal kreditoriaus prašymą ir šio 4 straipsnio 3 dalį – remiantis šioje nuostatoje nurodyta teismo vietos teise, lemia, kad ši teisė reglamentuoja vėliau skolininko jo nuolatinės gyvenamosios vietos teismui prieš kreditorių nukreiptą prašymą sumažinti tą išlaikymo išmoką.

25

Hagos protokolo 4 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismo vietos teisė taikytina neatsižvelgiant į šio protokolo 3 straipsnį, jeigu kreditorius, kaip antai V. Mölk pagrindinėje byloje, pateikia prašymą kompetentingai skolininko nuolatinės gyvenamosios vietos institucijai.

26

Taigi kyla klausimas, ar net jeigu šio 4 straipsnio 3 dalyje nėra aiškiai numatyta, šios nuostatos pasekmės ir toliau galioja, kai skolininkas, kaip antai A. Mölk pagrindinėje byloje, tai pačiai institucijai vėliau pateikia prašymą, tad prieš tai nustatyta teisė taikytina ir naujai procedūrai.

27

Siekiant atsakyti į šį klausimą, reikia išnagrinėti Hagos protokolo 4 straipsnio 3 dalį atsižvelgiant ne tik į jos formuluotę, bet ir jos kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus.

28

Dėl Hagos protokolo 4 straipsnio 3 dalies konteksto primintina, kad ši nuostata yra sudėtinė šiame protokole numatytos sąsajos taisyklių sistemos dalis; ji numato, kad pagal šio protokolo 3 straipsnį pirmiausia taikoma kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė. Hagos protokolo rengėjai manė, kad ši teisė labiausiai susijusi su kreditoriaus situacija, todėl ji atrodo tinkamiausia spręsti konkrečias problemas, su kuriomis gali susidurti išlaikymo kreditorius (žr. 2018 m. birželio 7 d. Sprendimo KP, C‑83/17, EU:C:2018:408, 42 punktą).

29

Hagos protokolo 4 straipsnyje įtvirtintos specialios tam tikriems kreditoriams skirtos specialios taisyklės, be kita ko, tėvų prievolės išlaikyti vaikus, kurios taikomos subsidiariai. Pagal šio 4 straipsnio 2 dalį teismo vietos teisė taikoma, jei kreditorius neturi galimybės gauti išlaikymo išmokų taikant pagal šio protokolo 3 straipsnyje nustatytą pagrindinę taisyklę nurodytą teisę.

30

Savo ruožtu Hagos protokolo 4 straipsnio 3 dalis nukrypsta nuo šiame protokole įtvirtintos taisyklės, apie kurią priminta šio sprendimo 28 punkte, pagal kurią kompetentinga institucija pirmiausia taiko kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę. Šio 4 straipsnio 3 dalyje sukeisti vietomis sąsajos kriterijai, numatyti šio protokolo 3 straipsnyje ir 4 straipsnio 2 dalyje: nurodant, kad, jeigu kreditorius kreipėsi į valstybės, kurioje yra skolininko nuolatinė gyvenamoji vieta, kompetentingą instituciją, visų pirma taikoma teismo vietos teisė (2018 m. birželio 7 d. Sprendimo KP, C‑83/17, EU:C:2018:408, 44 punktas), ir subsidiariai, jeigu kreditorius neturi galimybės gauti iš skolininko išlaikymo išmokų taikant teismo vietos teisę, taikoma kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė.

31

Hagos protokole numačius, kad pirmiausia gali būti taikoma ne kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė, bet teismo vietos teisė, juo kreditoriui suteikiama galimybė netiesiogiai pasirinkti vieną iš šių teisių; šis pasirinkimas išplaukia iš kreditoriaus prašymo pateikimo valstybės, kurioje yra skolininko nuolatinė gyvenamoji vieta, kompetentingai institucijai.

32

Šia galimybe siekiama apsaugoti kreditorių, kuris laikytinas silpnesniąja santykių su skolininku šalimi, jam de facto leidžiant pasirinkti jo prašymui taikytiną teisę. Tokiomis aplinkybėmis, kai su šiuo prašymu susijusi procedūra baigėsi priėmus res judicata galią įgijusį sprendimą, remiantis Hagos protokolo 4 straipsnio 3 dalimi nematyti, kad šio pasirinkimo pasekmės turėtų būti taikytinos ir naujai procedūrai, kurią inicijavo ne kreditorius, bet skolininkas.

33

Be to, taisyklę, kuria nukrypstama nuo Hagos protokolo 3 straipsnyje nurodytos taisyklės, reikia aiškinti siaurai, neišplečiant jos kitiems, nei aiškiai numatytieji, atvejams.

34

Šiuos argumentus patvirtina ir Andrea Bonomi parengtas aiškinamasis pranešimas dėl Hagos protokolo (jo tekstas priimtas Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos dvidešimt pirmojoje sesijoje).

35

Iš tiesų, kaip šio protokolo 67 punkte nurodė A. Bonomi, nukrypimas nuo sąsajos taisyklės dėl kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos teisės taikymo gali būti pateisintas, jeigu pats kreditorius nusprendžia inicijuoti procedūrą skolininko gyvenamosios vietos valstybėje, tačiau tai atrodo nepagrįsta tuo atveju, kai procedūrą šioje valstybėje inicijuoja skolininkas, ypač pateikdamas prašymą peržiūrėti sprendimą dėl išlaikymo prievolių.

36

Ši analizė patvirtinama ir šio 4 straipsnio 3 dalį palyginus su Hagos protokolo nuostatomis, leidžiančiomis šalims bendru sutarimu pasirinkti išlaikymo prievolei taikytina teisę, t. y. su šio protokolo 7 ir 8 straipsniais.

37

Pagal Hagos protokolo 8 straipsnį kreditoriui ir skolininkui leidžiama bet kuriuo metu pasirinkti išlaikymo prievolėms taikyti vienos iš jo 1 dalyje nurodytų valstybių teisę. Taip pasirinkta teisė taikoma ne konkrečiai procedūrai, bet visoms su išlaikymo prievole susijusioms procedūroms.

38

Kadangi taikytinos teisės pasirinkimui taikytinas trukmės apribojimas, Hagos protokolo rengėjai jo 8 straipsniui taikyti nustatė tam tikras sąlygas, siekdami kuo labiau sumažinti neigiamų pasekmių riziką, ypač kylančią kreditoriui. Vienas iš tokių rizikos atvejų numatytas protokolo 8 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią tik šalys, sulaukusios 18 metų amžius, turi tokį pasirinkimą pagal šį straipsnį. Be to, to paties 8 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad šalių nurodyta teisė netaikoma, jeigu ją taikant kuri nors šalis patirtų akivaizdžiai neteisingų ar nepagrįstų pasekmių, nebent šalys teisės nurodymo metu buvo apie jas informuotos ir apie tai žinojo.

39

Šių apsauginių nuostatų nėra taikant Hagos protokolo 7 straipsnį, kuris šalims taip pat leidžia pasirinkti taikytiną teisę, bet tik konkrečios bylos atveju. Toks teisės pasirinkimas galioja tik toje byloje, ir nėra taikytinas kitoms su tapačia išlaikymo prievole susijusioms procedūroms, taigi apribojama rizika, kad dėl šio pasirinkimo kils neigiamų pasekmių.

40

Tai, kad Hagos protokolo 4 straipsnio 3 dalies formuluotėje nėra tokių apsauginių nuostatų, taip pat patvirtina argumentą, kad ši nuostata taikytina tik vienos procedūros metu, t. y. tos, kurią inicijavo kreditorius joje aiškiai numatytomis sąlygomis.

41

Šiuo atžvilgiu, kaip savo išvados 48 punkte nurodė generalinis advokatas, jeigu pagal Hagos protokolo 4 straipsnio 3 dalį kreditoriaus iš pradžių nurodyta teismo vietos valstybės teisė reikštų, kad ši teisė būtų taikoma ir paskesnėje skolininko iniciatyva iškeltoje byloje, tai leistų apeiti Hagos protokolo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytą minimalaus amžiaus ribą ir kitas šiame 8 straipsnyje įtvirtintas apsaugines nuostatas.

42

Taigi darytina išvada, kad Hagos protokolo 4 straipsnio 3 dalis apima tik situaciją, kai kreditorius netiesiogiai nurodo teismo vietos teisę vykstant procedūrai, kurią jis inicijavo valstybės, kur yra skolininko nuolatinė gyvenamoji vieta, kompetentingoje institucijoje, ir ji neapima paskesnės bylos, inicijuotos po to, kai sprendimas pirmojoje byloje įgijo res judicata galią.

43

Tokios išvados nepaneigia Portugalijos vyriausybės nurodyta aplinkybė, kad ši paskesnė byla gali būti inicijuota praėjus labai nedaug laiko nuo pirmosios, ir būtų paradoksalu, kad konkuruojantys prašymai, susiję su trumpu laikotarpiu, per kurį nebuvo jokių šalių nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimų, būtų nagrinėjami pagal skirtingą teisinę tvarką.

44

Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad taikytinos teisės nustatymas negali priklausyti nuo datos, kurią inicijuojama galima antroji byla. Iš tiesų toks aiškinimas pažeistų Hagos protokolo siekiamą numatomumo tikslą (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 7 d. Sprendimo KP, C‑83/17, EU:C:2018:408, 41 punktą).

45

Kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 42 ir 64 punktuose, nepatogumas taikyti skirtingą teisę per tarp tų pačių šalių viena po kitos vykstančias bylas, atrodo, yra įtrauktas į Hagos protokolo kolizinių normų sistemą.

46

Remiantis tuo, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Hagos protokolo 4 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad tokia situacija, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai mokėtina išlaikymo išmoka buvo nustatyta, kreditoriaus prašymu, res judicata galią įgijusiu sprendimu remiantis teismo vietos teise, nustatyta pagal to 4 straipsnio 3 dalį, nelemia, kad ši teisė reglamentuoja vėliau skolininko jo nuolatinės gyvenamosios vietos teismui prieš kreditorių nukreiptą prašymą sumažinti šią išlaikymo išmoką.

47

Savo antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Hagos protokolo 4 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad kreditorius „kreipiasi“, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, į kompetentingą instituciją toje valstybėje, kurioje skolininkas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, kai dalyvauja skolininko toje institucijoje inicijuotame procese, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 4/2009 5 straipsnį, siekdamas užginčyti reikalavimą iš esmės.

48

Kaip matyti iš analizės atliktos atsakant į pirmąjį klausimą, Hagos protokolo 4 straipsnio 3 dalis yra nuo pagrindinės sąsajos taisyklės (ji priminta šio sprendimo 28 punkte) nukrypstanti nuostata, tad ji taikytina tik joje aiškiai nustatytoms situacijoms.

49

Ši nuostata taikytina tik esant dviem sąlygoms, t. y. turi būti kreiptasi į valstybės, kurioje yra skolininko nuolatinė gyvenamoji vieta, instituciją, ir būtent kreditorius turi kreiptis į šią instituciją, kitaip tariant, byla inicijuojama kreditoriaus iniciatyva.

50

Tuo atveju, kai bylą skolininkas inicijuoja valstybės, kur yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, institucijoje, kreditoriaus dalyvavimas, žinoma, gali lemti, kad ši institucija bus kompetentinga, kaip tai numatyta Reglamento Nr. 4/2009 5 straipsnyje.

51

Vis dėlto iš sutikimo su jurisdikcija negalima daryti išvados, kad kreditorius taip pat „kreipėsi“ į valstybės, kur yra skolininko nuolatinė gyvenamoji vieta, instituciją, kaip tai suprantama pagal Hagos protokolo 4 straipsnio 3 dalį.

52

Kaip savo išvados 72 punkte pažymėjo generalinis advokatas, toks aiškinimas lemtų, kad teismo vietos teisė, kuri numatoma pagal šią nuostatą, būtų taikoma visoms toje institucijoje inicijuotoms byloms, nors iš atsakymo į pirmąjį klausimą matyti, kad pagal Hagos protokolo 4 straipsnio 3 dalį kreditoriui numatyta galimybė netiesiogiai pasirinkti šią teisę suteikiama tik jo iniciatyva iškeltoms byloms.

53

Remiantis tuo, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Hagos protokolo 4 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad nelaikytina, jog kreditorius „kreipiasi“, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, į kompetentingą instituciją toje valstybėje, kur skolininkas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, kai kreditorius dalyvauja skolininko toje institucijoje inicijuotame procese, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 4/2009 5 straipsnį, siekdamas užginčyti reikalavimą iš esmės.

54

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia: