–

Petronas Lubricants Italy SpA, atstovaujamos advokatų L. Failla, G. Crespi ir A. Valentini,

–

L. Guida, atstovaujamo advokatų U. Oliva ir C. Germano,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato P. Pucciariello,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Heller ir F. Moro,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42) 20 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Lenkijoje gyvenančio Livio Guida ir buvusios jo darbdavės pagal Italijos teisę Italijoje įsteigtos bendrovės Petronas Lubricants Italy SpA (toliau – PL Italy) ginčą dėl L. Guida atleidimo iš darbo.

3

Reglamento Nr. 44/2001 11, 12, 13 ir 15 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

4

Pagal šio reglamento II skyriaus 2 skirsnio „Speciali jurisdikcija“ 6 straipsnio 3 punktą valstybėje narėje gyvenančiam asmeniui byla gali būti iškelta „pagal priešieškinį, susijusį su ta pačia sutartimi arba faktais, kuriais buvo pagrįstas pagrindinis ieškinys, teisme, kuris nagrinėja pagrindinį ieškinį“.

5

Reglamento II skyriaus 5 skirsnyje, apimančiame 18–21 straipsnius, įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės, taikytinos bylose, susijusiose su individualiomis darbo sutartimis.

6

Jo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Bylose, susijusiose su individualiomis darbo sutartimis, jurisdikcija nustatoma vadovaujantis šiuo skirsniu, nepažeidžiant 4 straipsnio ir 5 straipsnio 5 punkto.“

7

Reglamento Nr. 44/2001 19 straipsnyje numatyta:

„Valstybėje narėje nuolat gyvenančiam [nuolatinę buveinę turinčiam] darbdaviui bylą galima iškelti:

8

Šio reglamento 20 straipsnyje įtvirtinta:

„1.   Darbdavys bylą gali iškelti tik valstybės narės, kurioje yra darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismuose.

2.   Šio skirsnio nuostatos nedaro poveikio teisei kelti priešieškinį teisme, kuriame, kaip nurodoma šioje dalyje, dar nebaigtas nagrinėti pagrindinis ieškinys [teisme, kuris nagrinėja pagrindinį ieškinį, kaip numatyta šiame skirsnyje].“

9

Reglamento 21 straipsnis suformuluotas taip:

„Šio skirsnio nuostatų galima nesilaikyti tik pagal susitarimą [Nuo šio skirsnio nuostatų galima nukrypti tik laikantis jurisdikciją nustatančio susitarimo], kuris:

10

L. Guida 1982 m. buvo priimtas į darbą PL Italy ir 1996 m. buvo perkeltas į asocijuotąją Lenkijos bendrovę Petronas Lubricants Poland sp.zo.o. (toliau – PL Poland), kuri 100 % priklauso PL Italy; joje jis ėjo generalinio direktoriaus pareigas, o nuo 1998 m. buvo vadovas. 2001 m. jis su PL Poland pagal Lenkijos teisę „paraleliai“ sudarė terminuotą darbo sutartį, kuri buvo paeiliui kelis kartus pratęsta, o paskutinį kartą pratęsta iki 2016 m. balandžio 30 d. Dviem 2014 m. balandžio 17 ir 29 d. raštais L. Guida buvo informuotas apie darbo drausmės pažeidimus. Jis buvo, be kita ko, kaltinamas tuo, kad kelis kartus prašė PL Poland išlaidų, patirtų dėl tariamų komandiruočių, kompensacijos ir ją gavo, nors iš tikrųjų šios išvykos sutapo su jo atostogų laikotarpiais, tuo, kad suklaidino PL Italy dėl sumų, mokėtinų siekiant užtikrinti lygiavertį Lenkijos zlotais 2012 ir 2013 m. gauto neto darbo užmokesčio dydį, nes nurodė šiai bendrovei palankesnį, nei oficialiai nustatytas, Lenkijos zloto ir euro valiutos keitimo kursą, ir tuo, kad nepagrįstai prašė PL Poland metinių išmokų už laikotarpiu nuo 2008 iki 2014 m. nepanaudotas atostogas ir jas gavo.

11

2014 m. gegužės 28 d. raštu PL Italy atleido L. Guida iš darbo dėl, kaip teigiama, pagrįstos priežasties. Kitu tos pačios dienos raštu jam buvo pranešta, kad nutraukiami jo darbo santykiai su PL Poland.

12

2014 m. liepos 31 d. L. Guida padavė PL Italy į Tribunale di Torino (Turino teismas, Italija), reikalaudamas pripažinti jo atleidimą iš darbo nepagrįstu ir bet kuriuo atveju neteisėtu ir priteisti iš PL Italy kompensaciją dėl neteisėto atleidimo iš darbo, nustatytą Italijos teisėje, taip pat atlyginti neturtinę žalą dėl jo garbę įžeidžiančio atleidimo iš darbo. Šiuos reikalavimus L. Guida grindė tuo, kad kaltinimai dėl darbo drausmės pažeidimų jam pateikti per vėlai ir yra bendro pobūdžio ir kad jis nepadarė pažeidimų, kuriais kaltinamas.

13

2014 m. gruodžio 5 d.PL Italy įstojo į procesą šiame teisme ir paprašė atmesti L. Guida reikalavimus. Ši bendrovė pareiškė priešieškinį, kuriame reikalavo įpareigoti L. Guida grąžinti 143816,29 EUR sumą, kurią šis nepagrįstai gavo kaip komandiruočių išlaidų atlyginimą, išmokas už nepanaudotas atostogas ir per dideles sumas, išmokėtas pritaikius klaidingą zloto ir euro valiutos keitimo kursą, ji taip pat nurodė, kad 2014 m. gruodžio 3 d. aktu PL Poland jai perleido savo skolinius reikalavimus.

14

L. Guida teigė, kad pagal Reglamento Nr. 44/2001 20 straipsnio 1 ir 2 dalis ir 6 straipsnio 3 punktą Italijos teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti PL Italy priešieškinį.

15

2015 m. rugsėjo 14 d. paskelbtu sprendimu Tribunale di Torino (Turino teismas) priteisė iš PL Italy L. Guida 100000 EUR sumą kaip neturtinės žalos, patirtos dėl jo garbę įžeidžiančio atleidimo iš darbo, atlyginimą, atmetė likusią ieškinio dalį ir nurodė neturintis jurisdikcijos nagrinėti PL Italy priešieškinį, nes jurisdikciją jį nagrinėti turi Lenkijos teismai.

16

Šis teismas nusprendė, jog pateikdamas patvirtinamuosius dokumentus L. Guida įrodė, kad jo gyvenamoji vieta yra Lenkijoje.

17

Tribunale di Torino (Turino teismas) vis dėlto nurodė, jog nors pagal Reglamento Nr. 44/2001 20 straipsnio 2 dalį darbdaviams leidžiama nukrypti nuo pareigos savo darbuotojams pareikšti ieškinius valstybėje narėje, kurioje yra jų nuolatinė gyvenamoji vieta, ši nukrypti leidžianti nuostata taikoma tik tais atvejais, kai darbdavys ketina pateikti skolinius reikalavimus, kilusius iš jo teisinės srities, tačiau ji netaikoma, kai darbdavys remiasi skoliniais reikalavimais, kurių iš pradžių neturėjo ir kurie jam buvo perleisti pagal sutartį.

18

PL Italy šį sprendimą apskundė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui – Corte d‘Appello di Torino (Turino apeliacinis teismas, Italija), prašydama panaikinti sprendimą priteisti iš jos neturtinės žalos atlyginimą ir pakartodama priešieškinyje nurodytus reikalavimus.

19

Nacionaliniam teismui kyla klausimas, ar pagal Reglamento Nr. 44/2001 20 straipsnio 2 dalį darbdaviui, kuris turi buveinę vienos iš Europos Sąjungos valstybių narių teritorijoje ir kuriam buvęs darbuotojas pagal šio reglamento 19 straipsnį pateikė ieškinį nurodytos valstybės narės teisme, suteikiama galimybė pareikšti šiam darbuotojui priešieškinį tame pačiame teisme, kuriame yra nagrinėjamas pagrindinis ieškinys.

20

Jeigu tokią galimybę būtų galima pagrįsti Reglamento Nr. 44/2001 20 straipsnio 2 dalimi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar šia nuostata teismui, kuriame nagrinėjamas pagrindinis ieškinys, jurisdikcija suteikiama ir tais atvejais, kai, pirma, darbdavio pareikšto priešieškinio dalykas yra skolinis reikalavimas, perleistas kito subjekto, kuris yra to paties darbuotojo darbdavys pagal „paraleliai“ sudarytą darbo sutartį, ir, antra, priešieškinis pagrįstas sutartimi dėl skolinio reikalavimo perleidimo, sudaryta tarp darbdavio, kuriam pareikštas ieškinys, ir subjekto, kuris iš pradžių turėjo skolinį reikalavimą, po to, kai darbuotojas pateikė pagrindinį ieškinį.

21

Šiomis aplinkybėmis Corte d‘Appello di Torino (Turino apeliacinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

22

Pateikdamas prejudicinius klausimus, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 44/2001 20 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją darbdaviui suteikiama teisė pateikti priešieškinį – pagrįstą sutartimi dėl skolinio reikalavimo perleidimo, jo sudaryta su subjektu, kuris iš pradžių turėjo šį skolinį reikalavimą, po to, kai buvo pareikštas pagrindinis ieškinys, – teisme, kuriam darbuotojas, laikydamasis nustatytos tvarkos, pateikė pagrindinį ieškinį.

23

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, pirma, dėl ginčų, susijusių su darbo sutartimis, Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 5 skirsnyje nurodytos taisyklės, kuriomis, kaip matyti iš šio reglamento 13 konstatuojamosios dalies, siekiama apsaugoti silpnesniąją sutarties šalį šios šalies interesams palankesnėmis jurisdikcijos taisyklėmis (2017 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Nogueira ir kt., C‑168/16 ir C‑169/16, EU:C:2017:688, 49 punktas).

24

Iš esmės šiomis taisyklėmis darbuotojui leidžiama paduoti darbdavį į teismą, kuris, kaip pats darbuotojas mano, yra arčiausiai jo interesų centro, jam pripažįstant galimybę pareikšti ieškinį valstybės narės, kurioje jis nuolat gyvena, teisme arba valstybės, kurioje įprastai dirba, teisme, o jeigu dirba ne vienoje valstybėje, valstybės, kurioje yra darbuotoją įdarbinusi įmonė, teisme. Šio skirsnio nuostatomis taip pat apribojama darbdavio, kuris pareiškia ieškinį darbuotojui, galimybė pasirinkti teismą ir galimybė nukrypti nuo minėtame reglamente nustatytų jurisdikcijos taisyklių (2017 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Nogueira ir kt., C‑168/16 ir C‑169/16, EU:C:2017:688, 50 punktas).

25

Antra, Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 5 skirsnio nuostatos yra ne tik specialios, bet ir išsamios (2017 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Nogueira ir kt., C‑168/16 ir C‑169/16, EU:C:2017:688, 51 punktas).

26

Kiek tai susiję su priešieškiniais, Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 3 punkte nustatyta taisyklė buvo įtraukta į šio reglamento 20 straipsnio 2 dalį (2008 m. gegužės 22 d. Sprendimo Glaxosmithkline ir Laboratoires Glaxosmithkline, C‑462/06, EU:C:2008:299, 22 punktas).

27

Esant tokiai situacijai, iš pačios Reglamento Nr. 44/2001 20 straipsnio 2 dalies formuluotės matyti, kad darbuotojo teisė naudotis jo interesams palankesnėmis jurisdikcijos taisyklėmis neturi pažeisti teisės priešieškinį pareikšti teisme, kuriame nagrinėjamas pagrindinis ieškinys.

28

Taigi, kai paisoma darbuotojo teisės pasirinkti teismą, turintį jurisdikciją nagrinėti jo ieškinį, laikytina, kad pasiektas tikslas jį vertinti palankiau, ir nėra pagrindo riboti galimybę nagrinėti šį ieškinį kartu su priešieškiniu pagal Reglamento Nr. 44/2001 20 straipsnio 2 dalį.

29

Dėl sąvokos „priešieškinis“, kuri Reglamento Nr. 44/2001 20 straipsnio 2 dalyje nėra apibrėžta, remiantis tuo, kas priminta šio sprendimo 26 punkte, reikia atsižvelgti į Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 3 punkte esančią sąvoką „priešieškinis“, kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas. Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl gero teisingumo vykdymo speciali jurisdikcija nagrinėti priešieškinį suteikia šalims galimybę išnagrinėti visus tarpusavio reikalavimus, kurių pagrindas tas pats, vykstant tam pačiam procesui tame pačiame teisme. Taip išvengiama daug perteklinių procesų (2016 m. spalio 12 d. Sprendimo Kostanjevec, C‑185/15, EU:C:2016:763, 37 punktas).

30

Tas pats pagrindinio ieškinio ir priešieškinio pagrindas gali būti sutartis arba, kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 42 punkte, tokia faktinė situacija, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje.

31

Šiuo aspektu reikia priminti, kad L. Guida darbo sutartį su PL Italy, kuriai PL Poland priklauso 100 %, sudarė prieš „paraleliai“ sudarydamas su pastarąja specifinę darbo sutartį, kuria PL Italy grindžia savo priešieškinį. Nors L. Guida inicijuota byla susijusi su pradine darbo sutartimi, PL Italy jį atleido iš darbo (šį atleidimą L. Guida ginčija nurodytoje byloje) dėl tų pačių pažeidimų, kuriais grindžiamas jos pareikštas priešieškinis.

32

Esant šiai situacijai reikia pripažinti, kad L. Guida ir PL Italy tarpusavio reikalavimų pagrindas tas pats, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 29 punkte nurodytą jurisprudenciją, todėl pagrindinį ieškinį nagrinėjantis teismas turi jurisdikciją nagrinėti priešieškinį.

33

Galiausiai, kadangi teismas, kuriam darbuotojas pateikė pradinį ieškinį, iš anksto darbdaviui nebuvo žinomas, tai, kad pastarasis skolinius reikalavimus, kuriais grindžia priešieškinį, įgijo tik po to, kai šiam teismui buvo pareikštas ieškinys, neturi reikšmės.

34

Iš viso to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Reglamento Nr. 44/2001 20 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją tokioje situacijoje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, darbdaviui suteikiama teisė pateikti priešieškinį – pagrįstą sutartimi dėl skolinio reikalavimo perleidimo, jo sudaryta su subjektu, kuris iš pradžių turėjo šį skolinį reikalavimą, po to, kai buvo pareikštas pagrindinis ieškinys, – teisme, kuriam darbuotojas, laikydamasis nustatytos tvarkos, pateikė pagrindinį ieškinį.

35

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 20 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją tokioje situacijoje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, darbdaviui suteikiama teisė pateikti priešieškinį – pagrįstą sutartimi dėl skolinio reikalavimo perleidimo, jo sudaryta su subjektu, kuris iš pradžių turėjo šį skolinį reikalavimą, po to, kai buvo pareikštas pagrindinis ieškinys, – teisme, kuriam darbuotojas, laikydamasis nustatytos tvarkos, pateikė pagrindinį ieškinį.