1. 

Sprendime E.ON Biofor Sverige ( 2 ) Teisingumo Teismas nurodė, kokį poveikį daro kai kurios priemonės, Švedijos taikomos siekiant patikrinti iš biomasės gaunamų biodujų tvarumą, kai tomis dujomis prekiaujama Europos Sąjungoje (jos cirkuliavo įvairų valstybių narių dujotiekiais).

2. 

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs ne su biodujomis, o su tvariais skystaisiais bioproduktais, tiksliau, su alyvpalmių aliejumi, kurio kilmės šalis yra Indonezija ir kuris išleidžiamas į laisvą apyvartą Europos Sąjungoje. Biodujos gaunamos iš biomasės siekiant jas naudoti transporto sektoriuje; bioproduktai taip pat gaunami iš biomasės, tačiau jie skirti naudoti ne transportui, o kitais energijos tikslais, įskaitant elektros energijos gamybą, šildymą ir vėsinimą.

3. 

Byloje siekiama išnagrinėti, koks ryšys tarp šių dviejų skystųjų bioproduktų tvarumo sertifikavimo sistemų tipų: pirma, nacionalinių ir, antra, savanoriškų, kurias patvirtina Komisija. Konkrečiai kalbant, Teisingumo Teismas turės išaiškinti Direktyvos 2009/28/EB ( 3 ), siejamos su Komisijos įgyvendinimo sprendimu (ES) 2011/438, 18 straipsnio 7 dalies taikymo sritį ( 4 ).

4. 

Tuo remiantis sprendime turės būti paaiškinta, ar, siekiant sertifikuoti skystųjų bioproduktų tvarumą, vienų ir kitų sistemų (nacionalinių ir savanoriškų) taikymas yra alternatyvus ir išskirtinis, ar tik papildomas.

5. 

Atsakymas padės išsklaidyti teismo a quo abejones dėl galimybės valstybei narei reikalauti, kad ūkio subjektai, kuriems taikoma savanoriška schema, įvykdytų papildomus reikalavimus.

6.

76 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Tvarumo kriterijai bus veiksmingi tik tuo atveju, jei jie nulems rinkos dalyvių elgesio pokyčius. Tie pokyčiai įvyks tik tuo atveju, jei, palyginti su tų kriterijų neatitinkančiais produktais, biodegalams ir skystiesiems bioproduktams, kurie atitinka nustatytus kriterijus, būtų taikomos patrauklesnės kainos. Pagal masės balanso metodą, naudojamą tikrinant atitiktį, tarp tvarumo kriterijus atitinkančių biodegalų bei skystųjų bioproduktų gamybos ir biodegalų bei skystųjų bioproduktų suvartojimo Bendrijoje egzistuoja ryšys, užtikrinantis atitinkamą pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą ir patrauklesnę kainą, palyginti su sistemomis, kur tokio ryšio nėra. Siekiant užtikrinti, kad tvarumo kriterijus atitinkantys biodegalai ir skystieji bioproduktai galėtų būti parduodami brangiau, atitiktis tokiems kriterijams turėtų būti tikrinama taikant masės balanso metodą. Tokiu būdu būtų išsaugotas sistemos vientisumas ir tuo pačiu pramonei nebūtų užkrauta nepagrįsta našta. Tačiau reikėtų apsvarstyti ir kitus patikros metodus.“

7.

2 straipsnio h ir i punktuose pateiktos tokios apibrėžtys:

8.

65 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Biodegalai turėtų būti gaminami tausiu būdu. Todėl biodegalai, naudojami siekiant laikytis šioje direktyvoje nustatytų planinių rodiklių, ir tie biodegalai, kuriems taikomos nacionalinės paramos schemos, turėtų atitikti tvarumo kriterijus.“

9.

17 straipsnyje išsamiai išdėstomi tvarumo kriterijai:

„1.   Nepaisant to, ar žaliavos buvo išaugintos Bendrijos teritorijoje, ar už jos ribų, į energiją iš biodegalų ir skystųjų bioproduktų a, b ir c punktuose nurodytais tikslais atsižvelgiama tik tuo atveju, jei jie atitinka šio straipsnio 2–6 dalyse nustatytus tvarumo kriterijus:

<…>

2.   Išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažinimas dėl biodegalų ir skystųjų bioproduktų naudojimo, į kurį atsižvelgiama 1 dalies a, b ir c punktuose nurodytais tikslais, turi sudaryti mažiausiai 35 %.

<…>

3.   Biodegalai ir skystieji bioproduktai, į kuriuos atsižvelgiama 1 dalies a, b ir c punktuose nurodytais tikslais, neturi būti pagaminti iš žaliavų, gautų iš labai didelės biologinės įvairovės žemės <…>

<…>

4.   Biodegalai ir skystieji bioproduktai, į kuriuos atsižvelgiama 1 dalies a, b ir c punktuose nurodytais tikslais, neturi būti pagaminti iš žaliavų, gautų iš žemės, kurioje yra didelių anglies atsargų <…>

<…>

5.   Biodegalai ir skystieji bioproduktai, į kuriuos atsižvelgiama 1 dalies a, b ir c punktuose nurodytais tikslais, neturi būti pagaminti iš žaliavų, gautų iš žemės, kuri 2008 m. sausio mėn. buvo durpynas <…>.

6.   Biodegalų ir skystųjų bioproduktų, į kuriuos atsižvelgiama 1 dalies a, b ir c punktuose nurodytais tikslais, gamybai naudojamos Bendrijoje išaugintos žemės ūkio žaliavos, gaunamos laikantis reikalavimų bei standartų, nurodytų 2009 m. sausio 19 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 73/2009 <…> II priedo A dalies skirsnio „Aplinka“ bei 9 punkto nuostatose <…>

<…>

8.   Remdamosi kitais tvarumo sumetimais, valstybės narės 1 dalies a, b ir c punktuose nurodytais tikslais neatsisako atsižvelgti į biodegalus ir skystuosius bioproduktus, gautus laikantis šio straipsnio.

<…>“

10.

18 straipsnio „Atitikties biodegalų ir skystųjų bioproduktų tvarumo kriterijams patikrinimas“ 1–7 dalyse nustatyta:

„1.   Jeigu į biodegalus ir skystuosius bioproduktus reikia atsižvelgti 17 straipsnio 1 dalies a, b ir c punktuose nurodytais tikslais, valstybės narės reikalauja, kad ūkio subjektai įrodytų, jog yra įvykdyti 17 straipsnio 2–5 dalyse nustatyti tvarumo kriterijai. Tuo tikslu jos reikalauja, kad ūkio subjektai naudotų masės balanso sistemą, kuri:

2.   2010 ir 2012 m. Komisija pateikia ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl 1 dalyje aprašyto masės balanso patikros metodo taikymo ir dėl galimybės leisti taikyti kitus patikros metodus kai kurių arba visų rūšių žaliavoms, biodegalams ar skystiesiems bioproduktams. <…>

3.   Valstybės narės imasi priemonių užtikrinti, kad ūkio subjektai pateiktų patikimą informaciją ir valstybės narės prašymu pateiktų duomenis, kurie buvo panaudoti rengiant informaciją. Valstybės narės reikalauja, kad ūkio subjektai parengtų tinkamą nepriklausomo pateikiamos informacijos audito standartą ir pateiktų įrodymų, kad tai buvo padaryta. Atliekant auditą patikrinama, ar ūk[io] subjektų naudojamos sistemos yra tikslios, patikimos ir apsaugotos nuo sukčiavimo. Audito metu įvertinamas mėginių ėmimo dažnumas ir metodika, taip pat įvertinamas duomenų patikimumas.

Pirmoje pastraipoje nurodyta informacija apima visų pirma informaciją apie 17 straipsnio 2–5 dalyse nustatytų tvarumo kriterijų laikymąsi, tinkamą bei svarbią informaciją apie priemones, kurių imtasi siekiant apsaugoti dirvožemį, vandenį bei orą, atkurti nualintą žemę, užkirsti kelią tam, kad vietovėse, kuriose vandens yra mažai, vanduo būtų vartojamas netaupiai, ir tinkamą bei svarbią informaciją apie priemones, kurių imtasi siekiant atsižvelgti į 17 straipsnio 7 dalies antroje pastraipoje nurodytus aspektus.

<…>

Šioje dalyje nustatyti įpareigojimai taikomi neatsižvelgiant į tai, ar biodegalai ar skystieji bioproduktai gaminami Bendrijoje ar importuojami.

<…>

4.   Bendrija siekia sudaryti dvišalius ar daugiašalius susitarimus su trečiosiomis šalimis, kuriuose būtų nuostatų dėl tvarumo kriterijų, atitinkančių šios direktyvos nuostatas. Kai Bendrija sudaro susitarimus, kuri[u]ose yra nuostatų dėl aspektų, kuriems taikomi 17 straipsnio 2–5 dalyse nustatyti tvarumo kriterijai, Komisija gali nuspręsti, kad tais susitarimais įrodoma, jog iš tose šalyse išaugintų žaliavų pagaminti biodegalai ir skystieji bioproduktai atitinka atitinkamus tvarumo kriterijus. <…>

Komisija gali nuspręsti, kad 17 straipsnio 2 dalies tikslais nacionalinių ar tarptautinių biomasės produktų gamybos standartus nustatančių savanoriškų schemų duomenys yra tikslūs arba kad jais remiantis biodegalų siuntos atitinka 17 straipsnio 3–5 dalyse nustatytus tvarumo kriterijus. <…>

<…>

5.   Komisija priima sprendimus pagal 4 dalį tik tuo atveju, jei atitinkamas susitarimas ar schema atitinka tinkamus patikimumo, skaidrumo ir nepriklausomo audito standartus. <…>

6.   Sprendimai pagal 4 dalį priimami laikantis 25 straipsnio 3 dalyje nurodytos patariamosios procedūros. Tokie sprendimai galioja ne ilgiau kaip penkerius metus.

7.   Jei ūkio subjektas pateikia įrodymų ar duomenų, gautų pagal susitarimą ar schemą, dėl kurios pagal 4 dalį buvo priimtas sprendimas, tiek, kiek tas sprendimas taikomas, valstybė narė nereikalauja, kad tiekėjas pateiktų papildomų įrodymų, jog 17 straipsnio 2–5 dalyse nustatyti tvarumo kriterijai yra įvykdyti, arba pateiktų informaciją apie priemones, nurodytas šio straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje.

<…>“

11.

1 straipsnis išdėstytas taip:

„Savanoriška schema „International Sustainability and Carbon Certification scheme“, kurią pripažinti prašymas Komisijai pateiktas 2011 m. kovo 18 d., galima įrodyti, kad biodegalų siuntos atitinka Direktyvos 2009/28/EB 17 straipsnio 3 dalies a, b ir c punktuose ir 17 straipsnio 4 ir 5 dalyse ir Direktyvos 98/70/EB 7b straipsnio 3 dalies a, b ir c punktuose ir 7b straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatytus tvarumo kriterijus. Schemoje taip pat gaunami tikslūs duomenys Direktyvos 2009/28/EB 17 straipsnio 2 dalies ir Direktyvos 98/70/EB 7b straipsnio 2 dalies taikymo tikslais.

Be to, ją galima naudoti siekiant įrodyti, kad laikomasi Direktyvos 2009/28/EB 18 straipsnio 1 dalies ir Direktyvos 98/70/EB 7c straipsnio 1 dalies nuostatų.“

12.

2 straipsnio 1 dalyje nurodoma:

„Įsigaliojęs šis sprendimas galioja 5 metus.“

Šis laikotarpis baigėsi 2016 m. rugpjūčio 9 d.

13.

Įgyvendinimo sprendimu 2016/1361 Komisija vėl pripažino, kad „International Sustainability and Carbon Certification“ yra schema, tinkama tvarumo kriterijų atitikčiai įrodyti pagal Direktyvą 2009/28 5 metų laikotarpiui.

14.

Šio sprendimo 1 straipsnyje numatyta:

„Schema „International Sustainability & Carbon Certification system“ (toliau – schema), kurios pripažinimo prašymas Komisijai pateiktas 2016 m. birželio 23 d., galima įrodyti, kad biodegalų ir skystųjų bioproduktų, pagamintų laikantis schemoje nustatytų biodegalų ir skystųjų bioproduktų gamybai taikomų reikalavimų, siuntos atitinka Direktyvos 98/70/EB 7b straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse ir Direktyvos 2009/28/EB 17 straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse nustatytus tvarumo kriterijus.

<…>“

15.

Įgyvendinimo sprendimas 2016/1361 įsigaliojo 2016 m. rugpjūčio 11 d.

16.

38 straipsnyje numatyta:

Nuo 2012 m. sausio 1 d. į biodegalus <…> ir skystuosius bioproduktus <…> bus atsižvelgiama tik siekiant įgyvendinti nacionalinius planinius rodiklius ir jiems pagalba galės būti skirta <…> tik tuomet, jeigu jie atitiks sprendime, kuriuo įgyvendinama Direktyva 2009/30/EB, nustatytus tvarumo kriterijus“.

17.

Pagal 2 straipsnio 1 dalies i septies punktą, iš dalies pakeistą Įstatymo galios dekretu Nr. 55/2011 ( 8 ), „ūkio subjektas“ yra:

„Kiekvienas Bendrijoje ar trečiojoje šalyje įsisteigęs fizinis ar įsteigtas juridinis asmuo, kuris atlygintinai ar neatlygintinai siūlo ar tretiesiems asmenims tiekia Bendrijos rinkai skirtus biodegalus ar kuris atlygintinai ar neatlygintinai siūlo ar tretiesiems asmenims tiekia žaliavas, tarpinius junginių produktus ar liekanas Bendrijos rinkai skirtų biodegalų gamybai“.

18.

Šio įstatymo galios dekreto 7ter straipsnyje yra išdėstyti tvarumo kriterijai, nustatyti Sąjungos teisės aktuose, o 7quater straipsnyje nustatyta nacionalinė biodegalų tvarumo sertifikavimo sistema (italų k. Sistema Nazionale di certificazione della sostenibilità dei biocarburanti), kurios reikalavimų privalo laikytis visi gamybos grandinės dalyviai, išskyrus jeigu jie taiko susitarimą ar savanorišką biodegalų, nustatytų Direktyvos 2009/28/EB 7c straipsnio 4 dalyje, įtrauktoje Direktyvos 2009/30/EB 1 straipsniu, sertifikavimo sistemą.

19.

2 straipsnyje pateiktos šios apibrėžtys:

„<…>

2.   <…>

<…>

<…>

3.   Ūkio subjektas <…>:

20.

8 straipsnyje numatyta:

„1.   Apsiribodami aspektais, kuriems taikoma savanoriška schema, dėl kurios priimtas sprendimas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 98/70/EB 7c straipsnio ketvirtą pastraipą, įtrauktą Direktyvos 2009/30/EB 1 straipsniu, tokiose savanoriškose schemose dalyvaujantys ūkio subjektai įrodo informacijos arba teiginių, kuriuos teikia paskesniems tiekimo grandinės ūkio subjektams, t. y. tiekėjams arba vartotojams, patikimumą, pateikdami su siuntomis įrodymus arba duomenis, numatytus minėtose schemose. Šie įrodymai arba duomenys turi būti automatiškai sertifikuojami <…>;

<…>

4.   Jeigu savanoriškos schemos pagal 1 dalį ir susitarimai pagal 2 dalį neapima visų tvarumo kriterijų ir masės balanso taikymo patikrinimo, juose dalyvaujantys tiekimo grandinės ūkio subjektai bet kuriuo atveju privalo atlikti minėtą patikrinimą pagal nacionalinę sertifikavimo schemą, jei to nereikalaujama pagal minėtą savanorišką schemą arba susitarimus.“

21.

12 straipsnyje numatyta:

„1.   Pagal šį dekretą ūkio subjektai, kurie dalyvauja skystųjų bioproduktų tiekimo grandinėje, nukrypdami nuo 8 straipsnio 1 dalies, gali dalyvauti savanoriškose schemose, dėl kurių priimamas biodegalams taikytinas sprendimas pagal Direktyvos 98/70/EB 7c straipsnio 4 dalies antrą pastraipą, jeigu jie atitinka 2 dalyje nustatytas sąlygas.

2.   1 dalyje nurodyti ūkio subjektai, kurie dalyvauja skystųjų bioproduktų tiekimo grandinėje, privalo deklaracijoje arba sertifikate, pateikiamuose visoje tiekimo grandinėje su siuntomis, nurodyti duomenis pagal 7 straipsnio 5, 6, 7 ir 8 dalis ir šias išimtis <…>.“

22.

Bendrovė Legatoria Editoriale Giovanni Olivotto SpA (toliau – LEGO) valdo spaustuvę Lavise (Trento provincija, Trentino Alto Adidžės regionas, Italija). Įmonės patalpose buvo pastatytas šilumos ir elektros energijos gamybos įrenginys, kurio galia –0,840 megavatų ir kuriame kaip kuras naudojamas skystasis bioproduktas, t. y. neapdorotas augalinis alyvpalmių aliejus.

23.

Šį įrenginį sumontavo įmonė Movendi S.r.l., kuri taip pat veikė kaip tarpininkė (angl. trader) įsigyjant šilumos ir elektros energijos gamybos įrenginiui kūrenti reikalingo skystojo bioprodukto.

24.

2010 m. lapkričio 24 d. LEGO pateikė prašymą viešajai įmonei Gestore dei servizi energetici SpA (toliau – GSE), kad minėtų įrenginį kvalifikuotų kaip „įrenginį, kuriame naudojami atsinaujinantieji energijos ištekliai“ ( 10 ). Suteikus tokią kvalifikaciją, trejus metus (2012–2014 m.) jam buvo taikoma žaliųjų sertifikatų skatinimo schema ir išduoti 14698 žalieji sertifikatai už 1610421,58 EUR.

25.

Movendi faktiškai neturėjo šio skystojo bioprodukto, kurį LEGO tiesiogiai tiekė bendrovės ED&F Man Liquid Products Italia S.r.l. ir Unigrà S.r.l. (toliau abi kartu – bendrovės tiekėjos). Per teismo posėdį šios įmonės teigė, kad skystasis bioproduktas, tiektas LEGO, buvo importuotas iš Indonezijos ir įvežtas iš Prancūzijos kaip neapdorotas alyvpalmių aliejus, tad jis jau buvo prekė, išleista į laisvą apyvartą Sąjungos muitų teritorijoje.

26.

2014 m. birželio 19 d. GSE paprašė LEGO pateikti jai sertifikatus, kurių reikalaujama pagal Italijos teisės aktus. Movendi2014 m. birželio 26 d. jai atsiuntė kelis dokumentus.

27.

GSE 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu neįtraukė LEGO į skatinimo priemonių schemą, nes ji neatitiko tinkamumo paramos schemai kriterijų, ir įsakė grąžinti visus suteiktus žaliuosius sertifikatus.

28.

Šis sprendimas konkrečiai paremtas šiais argumentais:

29.

LEGO GSE sprendimą apskundė Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija), šis 2016 m. sausio 29 d. sprendimu atmetė jos reikalavimus. Dėl šio sprendimo ji galiausiai kreipėsi į Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija).

30.

Grįsdama savo skundą LEGO nurodė:

31.

GSE nesutiko su LEGO skundu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, remdamasi šiais argumentais:

32.

Šiomis aplinkybėmis Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) pateikė Teisingumo Teismui šiuos du prejudicinius klausimus:

33.

Vykstant rašytinei proceso daliai savo pastabas pateikė LEGO, GSE, ED & F Man Liquid Products Italia, Italijos vyriausybė ir Komisija. Visos šios šalys taip pat dalyvavo 2018 m. vasario 28 d. vykusiame teismo posėdyje.

34.

Šioje byloje kyla problema dėl ryšio tarp nacionalinių skystųjų bioproduktų tvarumo sertifikavimo sistemų (Direktyvos 2009/28 18 straipsnio 3 dalis) ir savanoriškų nacionalinių ar tarptautinių schemų, kurias Komisija pripažįsta pagal Direktyvos 2009/28 18 straipsnio 4 ir 5 dalis.

35.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog tam, kad jis kaip galutinės instancijos teismas galėtų priimti sprendimą dėl pateikto skundo, būtina išsiaiškinti, ar tarp Sąjungos teisės aktų ir juos įgyvendinančių nacionalinės teisės aktų yra prieštaravimų.

36.

Minėtam teismui daugiausia abejonių kyla dėl 2012 m. sausio 23 d. dekreto 8 ir 12 straipsnių. Nors pagal šiuos straipsnius, siekiant patvirtinti tvarumą, svarbu taikyti savanorišką schemą (jeigu, savaime suprantama, ji buvo priimta Komisijos sprendimu), kartu reikalaujama, kad subjektai prisiimtų dvigubą – ir prieštaringą – įsipareigojimą:

37.

Prieš pradėdamas konkrečią dviejų prejudicinių klausimų analizę pateiksiu kelias pastabas dėl skystųjų bioproduktų tvarumo kontrolės, kuriomis dar kartą pakartojamos arba papildomos mano pastabos, išreikštos dėl biodujų išvadoje, kurią pateikiau byloje E.ON Biofor Sverige ( 11 ).

38.

Direktyvos 2009/28 17 straipsnio 2–5 dalyse nustatyti kriterijai, kuriuos turi atitikti skystieji bioproduktai, kaip antai alyvpalmių aliejus, kad būtų laikomi tvariais. Šis kvalifikavimas arba „ekologiškas ženklas“ yra conditio sine qua non, kad į skystųjų bioproduktų sunaudojimą būtų atsižvelgta siekiant: a) įvertinti, ar valstybės vykdo įsipareigojimą sumažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį; b) įvertinti, ar vykdomi įsipareigojimai naudoti atsinaujinančiąją energiją; ir c) pasinaudoti įvairaus pobūdžio parama, valstybių numatyta siekiant skatinti atsinaujinančiosios energijos vartojimą.

39.

Direktyvos 2009/28 17 straipsnio 2–5 dalyse numatytų tvarumo kriterijų tikslas yra apsaugoti, kad didelės ekologinės vertės zonos ( 12 ) nebūtų skirtos biomasei, iš kurios gaminami skystieji bioproduktai, gaminti. Direktyva 2009/28 išsamiai suderinti skystųjų bioproduktų tvarumo kriterijai, todėl, kaip matyti iš 17 straipsnio 8 dalies, valstybės narės negali nustatyti papildomų kriterijų ar nenaudoti kurio nors iš įtvirtintųjų Direktyvos 2009/28 17 straipsnyje ( 13 ).

40.

Siekiant patikrinti, ar į rinką išleidžiamas skystasis bioproduktas atitinka šiuos tvarumo kriterijus, Direktyvoje 2009/28 pasirinktas masės balanso metodas (toliau – MB), atmetus kitus galimus metodus ( 14 ). Pagal MB metodą galima maišyti skirtingus skystuosius bioproduktus siekiant išleisti juos į rinką, tačiau taip pat turi būti užtikrintas atsekamumas nuo jų kilmės šaltinio iki sunaudojimo. Pardavėjas privalo turėti dokumentus, parodančius, kad toks pats skystųjų bioproduktų kiekis, koks išleistas iš skirstymo tinklo, buvo gautas minėtame tinkle ir kad jis gautas, paisant Direktyvos 2009/28 17 straipsnio 2–5 dalyse numatytų tvarumo kriterijų.

41.

Skirtingai nuo skystųjų bioproduktų tvarumo kriterijų, kurie buvo išsamiai suderinti Direktyvoje 2009/28, MB metodo taikymas buvo tik iš dalies suderintas ( 15 ) Direktyvos 2009/28 18 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatytos šios trys MB metodo naudojimo visais atvejais sąlygos:

42.

Dėl šio dalinio suderinimo Direktyva 2009/28 leidžiama įgyvendinti MB metodą, alternatyviai taikant:

43.

Šiuo metu Sąjunga nėra pasirašiusi jokio susitarimo su trečiosiomis šalimis ir MB metodas taikomas per nacionalines schemas (kaip šioje byloje – Italijos) arba pagal iki šiol Komisijos patvirtintas savanoriškas schemas, kokia yra schema ISCC ( 16 ).

44.

Svarbu pabrėžti, kad Direktyvos 2009/28 18 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje buvo įtvirtinta tik galimybė naudoti savanoriškas biodegalų sertifikavimo schemas, tačiau nenaudoti siekiant parodyti, kad skystųjų bioproduktų tvarumo reikalavimai yra įvykdyti. Reikėjo palaukti, kol bus priimta Direktyva (ES) 2015/1513 ( 17 ), galiojanti nuo 2015 m. spalio 15 d., kad būtų pakeista Direktyvos 2009/28 18 straipsnio 4 dalies antra pastraipa ir taip pat įtraukta galimybė sertifikuoti skystųjų bioproduktų tvarumą pagal Komisijos patvirtintas savanoriškas schemas ( 18 ).

45.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar pagal Direktyvos 2009/28 18 straipsnio 7 dalį kartu su Įgyvendinimo sprendimu 2011/438 draudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip antai 2012 m. sausio 23 d. dekretas, kuriuo ūkio subjektams nustatomos įvairios specialios pareigos, viršijančios vykdomas dalyvaujant savanoriškoje skystųjų bioproduktų tvarumo sertifikavimo schemoje, kurią Komisija patvirtino remdamasi Direktyvos 2009/28 18 straipsnio 4 dalimi.

46.

Atsakant į šį klausimą reikia iš eilės nustatyti:

47.

Teismas a quo mano, kad Įgyvendinimo sprendimas 2011/438 yra taikytinas pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms. Vis dėlto šį teiginį reikėtų paaiškinti.

48.

Įgyvendinimo sprendimas 2011/438 buvo priimtas remiantis Direktyvos 2009/28/ES 18 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią Komisija gali nuspręsti, kad nacionalinė ar tarptautinė savanoriška schema įrodo, kad biodegalų siuntos atitinka Direktyvos 2009/28 17 straipsnio 3–5 dalyse nustatytus tvarumo kriterijus, arba kad pagal šios direktyvos 17 straipsnio 2 dalį duomenys joje yra tikslūs (siekiant apskaičiuoti, kiek yra sumažintas išmetamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis).

49.

Pagal Direktyvos 2009/28 18 straipsnio 6 dalį Komisijos priimti sprendimai dėl savanoriškų schemų pripažinimo galios ne ilgiau kaip penkerius metus.

50.

ISCC schema Komisijai buvo pristatyta 2011 m. kovo 18 d. siekiant, kad būtų pripažinta įvairių biodegalų sertifikavimo pasaulinio masto savanoriška schema ( 19 ). Komisija ją įvertino palankiai ir galiausiai įtraukė ją į Įgyvendinimo sprendimą 2011/438 ( 20 ).

51.

Pagal Įgyvendinimo sprendimo 2011/438 1 straipsnį savanoriška schema ISCC galima įrodyti, kad biodegalų siuntos atitinka 17 straipsnio 2–5 dalyse nustatytus tvarumo kriterijus. Be to, ją bus galima naudoti įrodant, ar laikomasi Direktyvos 2009/28 18 straipsnio 1 dalies.

52.

Įgyvendinimo sprendime 2011/438/ES schema ISCC pripažįstama tikrinant tik biodegalų, bet ne skystųjų bioproduktų tvarumą. 2011 m. Direktyvos 2009/28 18 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje buvo svarstyta tik ši galimybė. Atsižvelgiant į biodegalų ir skystųjų bioproduktų skirtumus ( 21 ), negalima aiškinti minėto sprendimo (kuris šiuo klausimu yra aiškus) taip, kad jis apima abi kategorijas.

53.

Galimybė sertifikuoti skystųjų biodegalų tvarumą naudojant savanoriškas schemas buvo įmanoma tik pakeitus Direktyvos 2009/28 18 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą, kai buvo priimta Direktyva (ES) 2015/1513, įsigaliojusi 2015 m. spalio 15 d.

54.

LEGO gavo naudos iš žaliųjų sertifikatų skatinimo schemos trejų metų laikotarpiu, nuo 2012 m. iki 2014 m. ( 22 ) kaip kurą savo šilumos ir elektros energijos gamybos įrenginyje naudojusi ne biodegalus, bet skystąjį bioproduktą (alyvpalmių aliejų). Dėl to ji negalėjo remtis Įgyvendinimo sprendimu 2011/438, kuriuo, kartoju, buvo palaikoma tik schema ISCC kaip savanoriška ne skystųjų bioproduktų, bet biodegalų tvarumo sertifikavimo sistema.

55.

Vis dėlto nors Direktyvos 2009/28 18 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje svarstomas tik biodegalų (bet ne skystųjų bioproduktų) sertifikavimas naudojant savanoriškas sistemas, 2010 m. Komisijos komunikate dėl savanoriškų schemų ir ES biodegalų ir skystųjų bioproduktų tvarumo schemos numatytųjų verčių valstybės narės buvo skatinamos naudoti tas biodegalų sertifikavimo sistemas ir skystiesiems bioproduktams ( 23 ).

56.

2012 m. sausio 23 d. dekreto ( 24 ) 12 straipsnis gali būti atsakas į šį Komisijos raginimą. Per teismo posėdį Italijos vyriausybė patvirtino, kad pagal šį straipsnį ūkio subjektams leidžiama sertifikuoti skystųjų bioproduktų tvarumą naudojant Komisijos patvirtintas savanoriškas schemas, susijusias tik su biodegalais.

57.

Nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas turi kompetenciją aiškinti tik Sąjungos teisės normas, o ne valstybės narės nacionalinę teisę. Dėl to prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės nustatyti, ar pagal 2012 m. sausio 23 d. dekretą savanoriškos sertifikavimo schemos (kokia yra ISCC), kurias Komisija yra patvirtinusi biodegalams, iš tikrųjų nebuvo taikomos skystiesiems bioproduktams, kai klostėsi faktinės bylos aplinkybės.

58.

Tuo remdamasis analizuosiu Sąjungos teisės taikymą nurodydamas dvi alternatyvus, dėl kurių pasirinkimo gali spręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

59.

Nuo 2016 m. rugpjūčio 11 d., kai įsigaliojo Įgyvendinimo sprendimas 2016/1361, Komisija toliau pripažino savanorišką schemą ISCC biodegalų tvarumo sertifikavimo sistema, taip pat į ją pirmą kartą įtraukė skystuosius bioproduktus. Kadangi ši byla susijusi ratione temporis tik su paskatų trejų metų laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2014 m. panaikinimu, Įgyvendinimo sprendimas 2016/1361 neturi jokio poveikio jos sprendimui.

60.

Vis dėlto, kaip minėjau, pagal 2012 m. sausio 23 d. dekreto 12 straipsnį savanorišką schemą ISCC buvo galima naudoti skystiesiems bioproduktams. Tokiu atveju alyvpalmių aliejų tiekiančios įmonės ir LEGO galėjo teisėtai taikyti šią savanorišką sistemą.

61.

Šiuo atveju reikėtų nustatyti, ar pagal Direktyvos 2009/28 18 straipsnio 7 dalį leidžiama subjektams, kurie taiko savanorišką sertifikavimo schemą, kokia yra ISCC, naudoti vienu metu su papildoma Italijos nacionaline sertifikavimo schema, ar ne. Italijos vyriausybė teigia, kad pagal tą direktyvos nuostatą leidžiama taikyti papildomus tvarumo kontrolės reikalavimus, pavyzdžiui, nustatytuosius Italijos sertifikavimo schemoje.

62.

Sutikti su Italijos vyriausybės teiginiu neatsižvelgiant į niuansus reikštų, kad nacionalinė sistema taikoma visuotinai (t. y. visiems atvejams), jeigu ji yra „griežtesnė“ nei savanoriška schema. Bet tai mažiau skatintų ūkio subjektus taikyti savanoriškas schemas, kurių tikslas – užtikrinti, kad pramonė nepatirtų nepagrįstos naštos, priimant veiksmingus sprendimus, kad būtų įrodyta, jog įvykdyti skystųjų bioproduktų tvarumo kriterijai ( 25 ).

63.

Pagal 2012 m. sausio 23 d. dekreto 8 straipsnio 4 dalį leidžiama nustatyti papildomus reikalavimus ūkio subjektui, kuriam taikoma savanoriška schema, nors joje „ne[numatyta] patikrinti visų tvarumo kriterijų ir naudoti masės balanso metodą“. Šioje nuostatoje minimas atvejis iš esmės turėtų būti retas, nes pagal Direktyvos 2009/28 18 straipsnio 4 dalį Komisija apskritai turėtų patvirtinti savanoriškas schemas, kuriose naudojamas MB metodas ir pagal kurias patvirtinama atitiktis visiems tvarumo kriterijams ( 26 ).

64.

Vis dėlto situacija yra tokia, kad, Komisijos teigimu ( 27 ), įmanoma patvirtinti savanoriškas schemas, pagal kurias, be to, kad naudojamas MB metodas, leidžiama patvirtinti tik kai kuriuos skystųjų bioproduktų tvarumo reikalavimus. Tokiomis aplinkybėmis niekas netrukdytų papildomai taikyti nacionalinės sertifikavimo sistemos, kad būtų įrodyta atitiktis tvarumo reikalavimams, kuriems netaikoma savanoriška schema. Taip aiškinant 2012 m. sausio 23 d. dekreto 8 straipsnio 4 dalis negalėtų būti ginčijama

65.

Dabar turiu priminti, kad skystųjų bioproduktų tvarumo reikalavimų kontrolės procedūros nebuvo išsamiai suderintos. Direktyvos 2009/28 18 straipsnyje nustatytas reikalavimas taikyti MB metodą ir jį taikant laikytis tam tikrų būtinų sąlygų, tačiau pagal jį neįdiegta suderinta Sąjungos procedūra ( 28 ).

66.

Taigi ūkio subjektai turi pasirinkti vieną ar kitą 18 straipsnyje minimą sertifikavimo schemą (Komisijos patvirtintą nacionalinę ar savanorišką). Po šio pasirinkimo:

67.

Pagrindinėje byloje alyvpalmių aliejų tiekiančios įmonės ir LEGO 2012–2014 m. buvo pasirinkusios savanorišką schemą ISCC. Jeigu taikant 2012 m. sausio 23 d. dekreto 18 straipsnio 4 dalį būtų remiamas šis su skystaisiais bioproduktais susijęs pasirinkimas, susidurtume su pirmąja mano minėta situacija, arba, tiksliau tariant, su šios situacijos variantu. Tai reikštų, kad savanoriška sertifikavimo schema taikoma skystiesiems bioproduktams, remiantis nacionalinės teisės norma, kurioje daroma nuoroda į Komisijos sprendimą, pagal kurį šią schemą leidžiama naudoti tik biodegalams.

68.

Savanoriška schema ISCC – išsami schema, kurią naudojant galima patvirtinti atitiktį visiems tvarumo kriterijams ir MB metodo naudojimą. Tai patvirtina Įgyvendinimo sprendimo 2011/438 1 straipsnis, pagal kurį šia schema galima įrodyti, kad biodegalų siuntos atitinka 17 straipsnio 2–5 dalyse nustatytus tvarumo kriterijus. Be to, ją bus galima naudoti siekiant patvirtinti, kad laikomasi Direktyvos 2009/28 18 straipsnio 1 dalies. Aiškinamieji schemos ISCC veikimo dokumentai ( 29 ) taip pat įrodo, kad tai išsami savanoriška schema.

69.

Direktyvos 2009/28 18 straipsnio 7 dalyje numatoma skystųjų bioproduktų, kurių tvarumas yra patvirtintas pagal išsamią savanorišką schemą, laisvo judėjimo prielaida, todėl jeigu ūkio subjektas pateikia įrodymų ar duomenų, gautų pagal šią schemą, valstybė narė nereikalauja, kad tiekėjas pateiktų papildomų 17 straipsnio 2–5 dalyse nustatytų atitikties tvarumo kriterijams įrodymų ar informacijos apie priemones, minimas šio straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje.

70.

Dėl to pagal Direktyvos 2009/28 18 straipsnio 7 dalį draudžiama taikyti tokį nacionalinės teisės aktą, koks yra 2012 m. sausio 23 d. dekretas, kuriuo reikalaujama, kad subjektai, naudojantys Komisijos patvirtintą išsamią savanorišką biodegalams taikomą sistemą, nacionalinės teisės aktais išplėstą įtraukus skystuosius bioproduktus, atitiktų griežtesnius reikalavimus, numatytus nacionalinėje tvarumo sertifikavimo schemoje.

71.

Jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas manytų, kad pagal 2012 m. sausio 23 d. dekreto 12 straipsnį savanoriška schema ISCC nebuvo taikoma skystiesiems bioproduktams tuo metu, kai klostėsi faktinės aplinkybės, susidarytų trečioji iš anksčiau aprašytų situacijų, t. y. situacija, kai ūkio subjektai naudoja Komisijos nepatvirtintą savanorišką schemą, siekdami sertifikuoti skystojo bioprodukto, koks yra alyvpalmių aliejus, tvarumą.

72.

Tokiomis aplinkybėmis valstybė narė gali reikalauti, kad ūkio subjektai, dalyvaujantys skystųjų bioproduktų gamybos ir išleidimo į rinką grandinėje, visiškai ar iš dalies atitiktų nacionalinės sertifikavimo sistemos reikalavimus.

73.

Papildomi reikalavimai dėl ISCC sertifikavimo schemos, kuriuos vykdyti reikalauja Italijos valdžios institucijos, šiuo atveju buvo du:

74.

Kalbant apie pirmąjį atvejį, pažymėtina, kad reikalavimas yra griežtesnis nei schemos ISCC (pagal kurią sertifikatą galima pateikti vėliau). Vis dėlto nemanau, kad tai pažeistų kurią nors Direktyvos 2009/28 nuostatą. Be to, manau, kad reikalavimas taikyti MB metodą skystųjų bioproduktų tvarumo kontrolei yra tinkamas.

75.

Iš tikrųjų šis reikalavimas leidžia geriau kontroliuoti skystojo bioprodukto gamybos ir tiekimo rinkai liniją ir padeda atsekti siuntas, kurioms taikomas BM metodas, kad būtų patikrinta atitiktis tvarumo kriterijams, numatytiems Direktyvos 2009/28 17 straipsnio 2–5 dalyse.

76.

Manau, kad yra pagrįsta, jog nacionalinėje sistemoje būtų reikalaujama vienu metu pateikti abu skystųjų bioproduktų tvarumo sertifikatus, kai siuntos pereina iš vienų subjektų kitiems. Šiuos sertifikatus išduoti ir pateikti vėliau gali būti priimtina pagal savanorišką sistemą, tokią kaip ISCC, bet nematau priežasties, dėl kurios šio reikalavimo būtinai turėtų laikytis sertifikavimo sistemos.

77.

Be to, tai yra reikalavimas, kuris, atrodo, nesukelia juntamo apribojimo nei Sąjungos vidaus prekybai skystaisiais bioproduktais, nei Sąjungos ir trečiųjų valstybių prekybai.

78.

Didelių sunkumų kelia papildomo antrojo reikalavimo, pagal kurį visiems ūkio subjektams, įskaitant paprastus tarpininkus, kurie faktiškai nedisponavo skystojo biokuro siuntomis, nustatytas įpareigojimas pateikti tvarumo sertifikatus, suderinamumas su Direktyva 2009/28/EB.

79.

Šalių argumentai dėl šio reikalavimo suderinamumo su Direktyva 2009/28 skiriasi. Italijos vyriausybė ir GSE jį pateisina, o Komisija, LEGO ir įmonės tiekėjos mano, kad jis nesuderinamas su šios direktyvos tekstu ir esme.

80.

Mano vertinimu, Italijos valstybės kompetencija sukurti ir taikyti nacionalinę patikrinimo sistemą yra palankesnė GSE ir Italijos vyriausybės teiginiams.

81.

Direktyvos 2009/28 18 straipsnio 1 dalyje vartojama ūkio subjekto sąvoka, tačiau ji neapibrėžta. Todėl valstybės narės turi patikslinti, kurie ūkio subjektai ar ekonominės veiklos vykdytojai privalo įrodyti skystųjų bioproduktų tvarumą ( 30 ). Jos taip pat (18 straipsnio 3 dalis) privalo patvirtinti tinkamas priemones, kad ūkio subjektai pateiktų patikimą informaciją ir užtikrintų, kad valstybė narė turėtų duomenis, kurie naudojami tai informacijai parengti. Be to, subjektai turi parengti tinkamą nepriklausomo pateikiamos informacijos audito standartą ( 31 ) ir pateikti įrodymų, kad tai buvo padaryta.

82.

Manau, kad remdamosi taip suformuluota nuostata valstybės narės gali į savo skystųjų bioproduktų tvarumo patikrinimo nacionalines sistemas įtraukti šiuo metu nagrinėjamą reikalavimą. Mano nuomone, niekas netrukdo, kad paprasti tarpininkai pateiktų reikiamus dokumentus, nes jie yra skystųjų bioproduktų skirstymo proceso grandis.

83.

Šiame procese taikant MB metodą turi būti užtikrintas informuotumas ir nepažeidžiama nuosavybė visoje kilmės patvirtinimo grandinėje ( 32 ). Tuo atveju, jei gamybos ir skirstymo linijos yra tokios sudėtingos kaip alyvpalmių aliejaus, kuris išgautas Indonezijoje ir atvežtas iš Prancūzijos į Italiją, kad būtų pristatytas LEGO, nemanau, kad įpareigojimas pateikti dokumentus būtų pernelyg didelis.

84.

Manau, kad ši priemonė taip pat yra tinkama siekiant sumažinti sukčiavimo riziką ir užtikrinti, kad tik tų skystųjų bioproduktų, kurie atitinka tvarumo kriterijus ir MB metodą, atveju būtų skirta parama jiems naudoti ir tik į juos būtų atsižvelgiama apskaičiuojant šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimą.

85.

Taigi pagal Direktyvos 2009/28 18 straipsnio 7 dalį nedraudžiama paprastiems tarpininkams taikyti nacionalinės skystųjų bioproduktų tvarumo patikrinimo sistemos reikalavimų, jeigu jiems netaikoma pagal direktyvos 18 straipsnio 4 dalį Komisijos patvirtinta savanoriška sertifikavimo schema arba ta, kuri taikoma pagal nacionalinės teisės aktus.

86.

Tai, kad, žvelgiant formaliai, nacionalinis teismas pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą remdamasis tam tikromis Sąjungos teisės nuostatomis, netrukdo Teisingumo Teismui pateikti šiam teismui išsamaus aiškinimo, kuris būtų naudingas sprendimui šio teismo nagrinėjamoje byloje priimti, nors šių nuostatų jis nenurodė savo pateiktuose prejudiciniuose klausimuose. Teisingumo Teismas iš visos nacionalinio teismo pateiktos informacijos, ypač iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies, turi nustatyti aiškintinus Sąjungos teisės klausimus, atsižvelgdamas į bylos dalyką ( 33 ).

87.

Nustačius, kad nacionalinės skystųjų bioproduktų tvarumo patikrinimo sistemos taikymas paprastiems tarpininkams yra suderinamas su Direktyva 2009/28, būtina išanalizuoti, ar šiuo reikalavimu pažeidžiamas SESV 34 straipsnyje nustatytas draudimas, net jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šio klausimo nepateikė.

88.

Teisingumo Teismas nurodė, kad visos nuostatos, į nacionalinę teisę perkeliančios direktyvą, kurioje nenustatytas išsamus suderinimas, turi atitikti pirminę teisę ( 34 ). Tačiau išsamaus suderinimo atveju nacionalinių priemonių suderinamumas turi būti vertinamas atsižvelgiant ne į pirminės teisės nuostatas, o į derinimo priemonės nuostatas ( 35 ).

89.

Vadovaujantis šia jurisprudencija reikia išnagrinėti ginčijamą įpareigojimą, nes pagal Direktyvos 2009/28 18 straipsnį nacionalinės teisės aktai dėl atitikties skystųjų bioproduktų tvarumo kriterijams patikrinimo sistemų nėra išsamiai suderinti ( 36 ).

90.

Taigi reikia išsiaiškinti, ar pagal nacionalinės teisės normą, kuria skystųjų bioproduktų tiekimo grandinės paprastiems tarpininkams, faktiškai nedisponuojantiems produktu, nustatyti įpareigojimai pateikti sertifikatus, sudaroma Sąjungos vidaus prekybos šios rūšies prekėmis kliūtis, kuri yra nesuderinama su SESV 34 straipsnyje nustatytu draudimu ( 37 ).

91.

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją SESV 34 straipsnis, kuriuo tarp valstybių narių draudžiamos kiekybiniams importo apribojimams lygiavertės poveikio priemonės, apima bet kokią valstybių narių priemonę, galinčią tiesiogiai ar netiesiogiai, realiai ar potencialiai sudaryti prekybos kliūčių Bendrijos viduje ( 38 ). Šiuo atveju poveikis daromas prekybai Sąjungoje, nes prekė (alyvpalmių aliejus) pagaminta Indonezijoje, importuota išleidžiant į laisvą apyvartą Sąjungoje ir laikoma Prancūzijoje, iš kur buvo atvežta į Italiją ir parduota LEGO.

92.

Dėl Italijoje paprastiems tarpininkams, kurie faktiškai nedisponuoja skystuoju bioproduktu, nustatyto įpareigojimo pateikti sertifikatus, įrodančius jo tvarumą, tampa sunkiau jį importuoti tiek iš kitų valstybių narių, tiek iš trečiųjų šalių. Be šio įpareigojimo būtų lengviau juo prekiauti ir susidarytų palankesnės sąlygos prekybos mainams Bendrijoje ir su trečiosiomis valstybėmis.

93.

Tokiu pat būdu ( 39 ) pagal nacionalinės teisės normą sudaroma prekybos skystaisiais bioproduktais kliūtis laikoma priemone, kurios poveikis yra lygiavertis kiekybiniam apribojimui, prieštaraujančiam SESV 34 straipsniui. Prekybos kliūtis nesusidarytų, jeigu Italijos teisės aktuose tas įpareigojimas būtų nustatytas tiekimo grandinės subjektams, faktiškai nedisponuojantiems skystaisiais bioproduktais.

94.

Vis dėlto kyla klausimas, ar toks ribojimas gali būti pateisinamas SESV 36 straipsnyje išvardytais bendrojo intereso pagrindais arba privalomaisiais reikalavimais? Abiem atvejais, kaip to reikalaujama pagal proporcingumo principą, nacionalinė nuostata turi būti tinkama ja siekiamo tikslo įgyvendinimui užtikrinti ir neviršyti to, kas būtina jam pasiekti ( 40 ).

95.

Įpareigojimą galima pateisinti aplinkos apsauga, tiksliau tariant, siekiu skatinti naudoti skystuosius bioproduktus kaip atsinaujinančiąją energiją ( 41 ), o tai padeda sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, vieną iš pagrindinių klimato kaitos priežasčių, su kuriomis Sąjunga ir valstybės narės įsipareigojo kovoti ( 42 ).

96.

Šis įpareigojimas, kurį taikant skatinama aplinkos apsauga ir apskritai atsinaujinančioji energija, tiksliau – skystųjų bioproduktų naudojimas, taip pat netiesiogiai prisideda prie žmonių ir gyvūnų sveikatos ir gyvybės, taip pat – prie augalų apsaugos, o tai yra bendrojo intereso pagrindai, nurodyti SESV 36 straipsnyje ( 43 ).

97.

Šis įpareigojimas ne tik užtikrina, kad visi be išimties ūkio subjektai, dalyvaujantys gaminant ir skirstant tvarius skystuosius bioproduktus, laikytųsi kilmės grandinės reikalavimų, kurie užtikrinami naudojant MB metodą, bet ir padeda užkirsti kelią sukčiavimui. Jis taip pat neleidžia tų skystųjų bioproduktų išleisti į rinką naudojantis susijusiu teisiniu pranašumu, kad iš jų naudos negautų tie, kurie neatitinka tvarumo kriterijų. Todėl aplinkos apsauga ir atsinaujinančiųjų išteklių energijos naudojimas pateisina tokio pobūdžio nacionalinės teisės nuostatas.

98.

Vis dėlto būtina patikrinti, ar Italijos teisės aktai yra proporcingi, t. y. ar jais galima pasiekti norimą tikslą ir neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti.

99.

Nemanau, kad kiltų pernelyg daug abejonių dėl priemonės tinkamumo tikslui pasiekti. Kaip minėjau, ją naudojant užtikrinama maksimali tų skystųjų bioproduktų kilmės patvirtinimo apsauga – nuo jų gamybos iki panaudojimo energijos tikslais, ypač kai jų pateikimo rinkai procesas yra sudėtingas (kaip minėta, alyvpalmių aliejus iš Indonezijos, laikytas Prancūzijoje, tiekiamas Italijoje). Kad būtų išvengta sukčiavimo atvejų, kartoju, ir užtikrintas skystųjų bioproduktų tvarumo reikalavimų vykdymas, man atrodo, kad tai tinkama priemonė valstybei narei, kuri gali ją įtraukti į savo nacionalinę minėto tvarumo patikrinimo sistemą.

100.

Siekiant patikrinti proporcingumą, taip pat reikėtų išanalizuoti, ar priemone, net jeigu ji būtų tinkama, neaprėpiama daugiau, nei yra būtina tikslui įgyvendinti. Šiuo atžvilgiu Komisija mano, kad nėra būtina įpareigoti paprastus tarpininkus vykdyti nacionalinės skystųjų bioproduktų tvarumo patikrinimo sistemos reikalavimų, nes jie yra paprasti prekybininkai (angl. traders), neturintys produkto ir faktiškai jo netvarkantys. Kadangi MB metodu užtikrinamas fizinis produkto atsekamumas, tik ūkio subjektai, kurie gamina, parduoda, laiko ir perka šį produktą turėdami jį materialiai, turėtų būti įpareigoti laikytis nacionalinės patikrinimo sistemos reikalavimų, nes tik jie turi galimybę pakeisti produktą.

101.

Šis argumentas, kurį palaiko LEGO ir įmonės tiekėjos, manęs neįtikina. Kaip teigia Italijos vyriausybė ir GSE, tarpininkas taip pat dalyvauja skystuosius bioproduktus tiekiant rinkai ir gali sukčiauti dėl jo tvarumo net faktiškai juo nedisponuodamas.

102.

Teismo posėdyje buvo nustatyta, kad Movendi priklauso teisinė nuosavybė į skystuosius bioproduktus ir ji nevaržomai naudojasi šiais produktais kaip savininkė. Iš esmės niekas jai netrukdė jų parduoti, maišyti su netvariais produktais ar keisti jų sudėties, nes, kartoju, ji turėjo visas galimybes visiškai kontroliuoti prekę. Man atrodo, kad šios rizikos tikimybė yra pakankama manyti, kad sistemos įpareigojimų taikymas proporcingai išplėstas įtraukiant šį juridinį asmenį (arba kitus išleidimo į rinką tarpininkus), nors dėl to jie ir gali patirti papildomos administracinės naštos.

103.

Taigi manau, kad nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis reikalaujama, kad paprasti tarpininkai, neturintys fizinio sąlyčio su produktu, vykdytų nacionalinės skystųjų bioproduktų tvarumo patikrinimo sistemos nustatytus reikalavimus, atitinka SESV 34 straipsnyje nustatytą kiekybiniams importo apribojimams lygiaverčio poveikio priemonių draudimą.

104.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui pateikti tokį atsakymą Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija):