1. 

Šiuo ieškiniu Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo konstatuoti, kad, nustatydama ir palikdama galioti nacionalinę mokėjimo mobiliuoju telefonu sistemą, reglamentuojamą Nemzeti mobil fizetési rendszerről szóló 2011. évi CC. törvény (2011 m. Įstatymas Nr. CC dėl nacionalinės mokėjimo mobiliuoju telefonu sistemos) ( 2 ) ir 356/2012. (XII. 13.) Korm. rendelet a nemzeti mobil fizetési rendszerről szóló törvény végrehajtásáról (2012 m. gruodžio 13 d. Vyriausybės dekretas Nr. 356/2012 dėl 2011 m. Įstatymo Nr. CC įgyvendinimo) ( 3 ), Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pirmiausia pagal 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje ( 4 ) 15 straipsnio 2 dalies d punktą ir 16 straipsnio 1 dalį ir papildomai – pagal SESV 49 ir 56 straipsnius.

2. 

Šioje išvadoje nurodysiu motyvus, dėl kurių laikausi nuomonės, kad šis ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo turi būti patenkintas.

3.

SESV 49 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta:

„Vadovaujantis toliau išdėstytomis nuostatomis vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės kitos valstybės narės teritorijoje apribojimai uždraudžiami. Draudžiami ir apribojimai vienos valstybės narės nacionaliniams subjektams, įsisteigusiems kitos valstybės narės teritorijoje, steigti atstovybes, padalinius ar dukterines bendroves“.

4.

SESV 56 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta:

„Pagal toliau išdėstytas nuostatas [Europos] Sąjungoje uždraudžiami laisvės teikti paslaugas apribojimai, taikomi valstybių narių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje valstybėje narėje negu valstybė, kurios subjektu yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos.“

5.

Paslaugų direktyvos 8, 17 ir 70 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

6.

Šios direktyvos 1 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyta:

„2.   Šia direktyva nereglamentuojamas nei [VESP], kurias leidžiama teikti valstybiniams arba privatiems subjektams, liberalizavimas, nei paslaugas teikiančių valstybinių subjektų privatizavimas.

3.   Šia direktyva nereglamentuojamas nei paslaugas teikiančių monopolijų panaikinimas, nei valstybių narių teikiama pagalba, kuriai taikomos Bendrijos konkurencijos taisyklės.

Ši direktyva neturi įtakos valstybių narių teisei vadovaujantis Bendrijos teisės nuostatomis apibrėžti, ką jos laiko [VESP], kaip šias paslaugas reikėtų organizuoti ir finansuoti, laikantis valstybės pagalbos teikimo taisyklių, ir kokie tikslūs įsipareigojimai joms taikomi.“

7.

Paslaugų direktyvos III skyriaus, susijusio su „teikėjų įsisteigimo laisve“, 2 skirsnį „Draudžiami arba vertintini reikalavimai“ sudaro 14 ir 15 straipsniai. Šios direktyvos 14 straipsnyje reglamentuojami „draudžiami reikalavimai“, o jos 15 straipsnyje, kuriame įtvirtinti „vertintini reikalavimai“, nurodyta:

„1.   Valstybės narės patikrina, ar pagal jų teisės sistemą taikomi kurie nors 2 dalyje išvardyti reikalavimai, ir užtikrina, kad visi tokie reikalavimai atitiktų 3 dalyje nustatytas sąlygas. Valstybės narės pakeičia savo įstatymus ir kitus teisės aktus taip, kad jie atitiktų minėtas sąlygas.

2.   Valstybės narės patikrina, ar pagal jų teisės sistemą teisei teikti paslaugas ar paslaugų teikimo veiklos vykdymui taikomas kuris nors iš šių nediskriminacinių reikalavimų:

<…>

<…>

3.   Valstybės narės patikrina, kad 2 dalyje nurodyti reikalavimai atitiktų šias sąlygas:

<…>“

8.

Paslaugų direktyvos IV skyriuje „Laisvas paslaugų judėjimas“ esančiame 16 straipsnyje reglamentuojama „laisvė teikti paslaugas“. Jo 1 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės gerbia teikėjų teisę teikti paslaugas ne toje valstybėje narėje, kurioje jie yra įsisteigę.

Valstybė narė, kurioje teikiama paslauga, savo teritorijoje užtikrina nevaržomą teisę teikti paslaugas ar vykdyti paslaugų teikimo veiklą.

Valstybės narės savo teritorijoje neapriboja teisės teikti paslaugas ar paslaugų teikimo veiklos vykdymo jokiais reikalavimais, kuriais būtų pažeidžiami šie principai:

<…>“

9.

2011 m. Įstatymu Nr. CC nuo 2013 m. balandžio 1 d. buvo pakeistas mokėjimo mobiliuoju telefonu paslaugų teisinis pagrindas, tačiau šis pakeitimas tapo privalomas tik nuo 2014 m. liepos 2 d.

10.

Šio įstatymo 1 straipsnio d punkte nurodyta:

„Šiame įstatyme:

<…>

11.

Minėto įstatymo 2 straipsnyje nurodyta:

„Centralizuotai ir mobiliuoju telefonu parduodama paslauga laikoma:

12.

To paties įstatymo 3 straipsnyje numatyta:

„1.   Paslaugų teikėjas privalo užtikrinti centralizuotai, naudojant mobiliuosius telefonus parduodamos paslaugos pardavimą per mokėjimo mobiliuoju telefonu sistemą, išskyrus 2 straipsnio d punkte nurodytą paslaugą.

2.   Paslaugų teikėjas įvykdo jam pagal šio straipsnio 1 dalį nustatytą įpareigojimą:

3.   Jeigu paslaugų teikėjas parduoda 2 straipsnio d punkte nurodytą paslaugą naudodamas mokėjimo mobiliuoju telefonu sistemą, jis gali pardavinėti šią paslaugą tik naudodamas nacionalinę mokėjimo mobiliuoju telefonu sistemą.

4.   Nacionalinės mokėjimo mobiliuoju telefonu sistemos eksploatavimas – tai viešoji paslauga, kurią teikiant už informacines technologijas atsakinga ministerija ir nacionalinis mokėjimo mobiliuoju telefonu subjektas tarpusavyje sudaro viešųjų paslaugų sutartį.

5.   Nacionalinės mokėjimo mobiliuoju telefonu sistemos eksploatavimas – tai išimtinė valstybės ekonominė veikla, kurią nacionalinis mokėjimo mobiliuoju telefonu subjektas vykdo nesudaręs koncesijos sutarties.

<…>“

13.

Vyriausybės dekreto Nr. 356/2012, įsigaliojusio 2013 m. balandžio 1 d., 8 straipsnyje nurodyta:

„1.   Išskyrus nuostatas, kuriose nurodyta priešingai, mokestis, kurį klientas turi mokėti už mokėjimo mobiliuoju telefonu paslaugą, atitinka mokestį, kurį klientas turėtų mokėti, jeigu pirktų paslaugą nesinaudodamas nacionaline mokėjimo mobiliuoju telefonu sistema. Paslaugų teikėjas gali skatinti pirkti paslaugą kaip mokėjimo mobiliuoju telefonu paslaugą taikydamas nuolaidas.

2.   Be mokesčio už mokėjimo mobiliuoju telefonu paslaugą, taikomo pagal šio straipsnio 1 dalį, klientas nacionaliniam mokėjimo mobiliuoju telefonu subjektui už konkrečias paslaugas moka toliau nurodyto dydžio patogumo mokestį:

<…>

3.   Nacionalinis mokėjimo mobiliuoju telefonu subjektas po centralizuotai ir mobiliuoju telefonu parduodamos paslaugos pirkimo išrašo patogumo mokesčio sąskaitą faktūrą klientui tuo pačiu metu, kaip ir už mokestį už centralizuotai mobiliuoju telefonu parduodamą paslaugą.

<…>“

14.

Minėto dekreto 24/A straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Be mokesčio už mokėjimo mobiliuoju telefonu paslaugą, mokamo pagal 8 straipsnio 1 dalį, perpardavėjas nacionaliniam mokėjimo mobiliuoju telefonu subjektui už konkrečias paslaugas moka toliau nurodyto dydžio patogumo mokestį:

15.

To paties dekreto 31 straipsnis susijęs su perpardavimo mokesčiu. Jo 1 dalis suformuluota taip:

„Perpardavimo mokestis apskaičiuojamas remiantis mokesčio, kurį klientas turi mokėti pagal 8 straipsnio 1 dalį, suma be PVM, kuri yra:

16.

Gavusi skundą, Komisija 2012 m. gruodžio 14 d. pradėjo procedūrą ES Pilot ( 6 ) dėl nacionalinės mokėjimo mobiliuoju telefonu sistemos sukūrimo Vengrijoje. Šiuo tikslu ji pateikė šiai valstybei narei prašymą pateikti informaciją.

17.

2013 m. vasario 22 d. Vengrijos valdžios institucijos atsakė į šį prašymą.

18.

Nusprendusi, kad jų atsakymas yra nepakankamas ir kad, priimdama 2011 m. Įstatymo Nr. CC 3 straipsnio 2–5 dalis, Vengrija neįvykdė savo įsipareigojimų pagal Paslaugų direktyvos 15 ir 16 straipsnius ir SESV 49 ir 56 straipsnius, Komisija 2013 m. lapkričio 21 d. pateikė šiai valstybei narei oficialų pranešimą.

19.

Vengrija atsakė į jį 2014 m. sausio 22 d. raštu. Iš esmės jame Vengrija dėl kvalifikavimo kaip VESP nurodė, kad valstybės narės turi didelę diskreciją apibrėžti VESP ir Komisija gali tai kvestionuoti tik jeigu yra padaroma akivaizdi klaida. Nacionalinė mokėjimo mobiliuoju telefonu sistema yra VESP, nes, palyginti su įprasta ekonomine veikla, ji turi specifinių savybių ir yra prieinama visiems, o jeigu ši paslauga būtų teikiama tik rinkos sąlygomis, ji nebūtų teikiama tinkamai. Be to, Vengrija nurodė, kad dėl standartizavimo, kuris leidžia užtikrinti vienodinimą, individualizavimą ir sąveiką, ši sistema atitinka mokėjimo mobiliuoju telefonu sistemų srityje taikomus reikalavimus, kuriuos, be kita ko, Komisija yra apibrėžusi savo baltojoje knygoje „Integruotos Europos mokėjimų kortele, internetu ir mobiliuoju telefonu rinkos kūrimas“ ( 7 ). Be to, Vengrija teigė, kad nusprendė neatverti šios platformos siūlomų paslaugų konkurencijai siekdama bendrojo intereso, o ne dėl ekonominių priežasčių. Mokėjimas mobiliuoju telefonu už parkavimo vietą yra vienintelis mokėjimo būdas, leidžiantis apskaičiuoti mokestį, atitinkantį faktinį stovėjimo laiką. Vengrija pridūrė, kad anksčiau šią paslaugą siūlę privatieji paslaugų teikėjai nepatyrė jokių nuostolių, kuriuos ši valstybė narė turėtų kompensuoti, nes jie galėjo naudotis sukurta platforma ir infrastruktūra kaip perpardavėjai. Be to, viena, klientams garantuota paslauga gali būti siūloma tik naudojant centrinę, nacionalinę platformą, grindžiamą išimtine teise. Galiausiai, Vengrijos teigimu, nacionalinė mokėjimo mobiliuoju telefonu sistema veikia kaip monopolinė sistema, teikianti paslaugas, kurios pagal Paslaugų direktyvos 1 straipsnio 3 dalį nepatenka į jos taikymo sritį.

20.

2014 m. liepos 11 d. Komisija pateikė pagrįstą nuomonę, kurioje laikėsi tos pačios pozicijos kaip ir oficialiame pranešime. Vengrija atsakė į pagrįstą nuomonę 2014 m. rugsėjo 19 d. raštu, jame iš esmės pakartojo 2014 m. sausio 22 d. rašte pateiktas pastabas.

21.

Nusprendusi, kad šie atsakymai jos netenkina, Komisija 2017 m. balandžio 5 d. pareiškė šį ieškinį.

22.

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

23.

Vengrija Teisingumo Teismo prašo:

24.

Pirmiausia Komisija nurodo mokėjimo mobiliuoju telefonu paslaugos pokyčius priėmus 2011 m. Įstatymą Nr. CC.

25.

Taigi pirmiausia ji patikslina, kad nuo 2014 m. liepos 1 d.Nemzeti Mobilfizetési, kurios visos akcijos priklauso Magyar Fejlesztési Bank ir per šį banką – Vengrijos valstybei, užtikrina nacionalinės mokėjimo mobiliuoju telefonu sistemos, kurios naudojimas viešojo stovėjimo, kelių tinklo suteikimo naudotis eismo tikslais, valstybės įmonės vykdomo keleivių vežimo ir kitų valstybinio subjekto siūlomų paslaugų atveju yra privalomas, eksploatavimą. Šiuo klausimu Komisija patikslina, kad nors mokėti mobiliuoju telefonu įmanoma tik pirmais dviem atvejais, procedūra yra susijusi su visomis keturiomis nurodytomis sritimis.

26.

Antra, Komisija nurodo, kad, kalbant apie viešąjį stovėjimą, iki 2014 m. liepos 1 d. automobilių aikštelės naudotojai galėjo tiesiogiai pirkti paslaugą iš mokėjimo mobiliuoju telefonu paslaugų teikėjo arba jų perpardavėjo, kuris apmokestindavo šiuo mokesčiu automobilių aikštelės naudotoją, su kuriuo jis buvo sudaręs sutartį. Įsigaliojus 2011 m. Įstatymui Nr. CC ir Vyriausybės dekretui Nr. 356/2012 automobilių aikštelės naudotojai turėjo sudaryti sutartį su Nemzeti Mobilfizetési, kuri parduodavo automobilių statymo paslaugas mobiliuoju telefonu tiesiogiai galutiniams naudotojams arba per perpardavėjus, taikydama minėtame dekrete nustatytus mokesčius. Šiuo klausimu Komisija pažymi, kad rinkoje veikiantys mokėjimo mobiliuoju telefonu paslaugų teikėjai, norėdami tapti Nemzeti Mobilfizetési perpardavėjais, turėjo pakeisti savo sistemas. Dėl kelių tinklo suteikimo naudoti eismo tikslais Komisija pažymi, kad Vengrijoje kai kurie keliai gali būti naudojami tik tuo atveju, jeigu naudotojas sumoka kelių naudojimo mokestį per sistemą HU‑GO ir įsigyja e. vinjetę, vadinamąją e. matricą, ir kad nuo 2014 m. liepos 1 d. kelių naudojimo teisė gali būti įsigyjama tik tiesiogiai iš Nemzeti Mobilfizetési arba iš perpardavėjų, kurie yra jos partneriai.

27.

Taigi, Komisijos teigimu, 2011 m. Įstatymu Nr. CC sukurtas nacionalinis mokėjimo mobiliuoju telefonu paslaugų monopolis, nes Nemzeti Mobilfizetési suteikta išimtinė teisė sudaryti sutartis su automobilių aikštelių naudotojais ir pardavinėti teisę naudotis keliais.

28.

Dėl ieškiniui pagrįsti pateiktų kaltinimų Komisija pirmiausia nurodo, kad yra taikytina Paslaugų direktyva ir kad Vengrijos teisės aktai prieštarauja jos 15 straipsnio 2 dalies d punktui ir 16 straipsnio 1 daliai. Papildomai, jeigu nagrinėjamos paslaugos nepatektų į šios direktyvos taikymo sritį, Komisija teigia, kad Vengrijos teisės aktais pažeidžiami SESV 49 ir 56 straipsniuose nustatyti reikalavimai.

29.

Visų pirma dėl Vengrijos argumentų, kad nacionalinė mokėjimo mobiliuoju telefonu sistema yra VESP, nepatenkanti į Paslaugų direktyvos taikymo sritį, reikia pasakyti, jog Komisija iš pradžių nurodo, kad pagal šios direktyvos 1 straipsnio 2 ir 3 dalis, aiškinamas kartu su jos 8 konstatuojamąja dalimi, šios direktyvos taikymas VESP ir jau esamoms monopolijoms yra ribojamas, o pagal 2011 m. Įstatymą Nr. CC išimtinė teisė buvo suteikta Nemzeti Mobilfizetési įsigaliojus Paslaugų direktyvai.

30.

Komisija taip pat pažymi, kad nagrinėjamos paslaugos negali būti laikomos VESP. Nurodydama savo komunikatą dėl Europos Sąjungos valstybės pagalbos taisyklių taikymo kompensacijai už [VESP] teikimą ( 8 ), Komisija primena, kad jau vykdomai veiklai ar veiklai, kurią gali toliau tinkamai vykdyti įmonės, vykdančios savo veiklą įprastomis rinkos sąlygomis, negali būti tikslingai taikomi konkretūs viešųjų paslaugų įpareigojimai. Tačiau nagrinėjamas mokėjimo mobiliuoju telefonu paslaugas tinkamai teikė įmonės, vykdančios savo veiklą įprastomis rinkos sąlygomis. Be to, kaip teigia Komisija, nagrinėjamos paslaugos nėra būtinos piliečiams. Šiuo klausimu ji vis dėlto priduria, kad, nors šios paslaugos ir būtų laikomos VESP, Paslaugų direktyva būtų taikoma, kaip tai patvirtina šioje direktyvoje VESP naudai numatyta daugybė garantijų ir išimčių.

31.

Galiausiai, dėl SESV normų taikytinumo Komisija pažymi, kad nagrinėjamos paslaugos teikiamos už atlygį ir kad veiklą, su kuria jos yra susijusios, anksčiau Vengrijoje vykdė komercinės bendrovės. Todėl ši veikla yra ekonominė veikla, kuriai taikomos šios Sutarties normos.

32.

Dėl ribojamojo Vengrijos teisės aktų, susijusių su nacionaline mokėjimo mobiliuoju telefonu sistema, pobūdžio reikia pasakyti, jog Komisija laikosi nuomonės, kad 2011 m. Įstatymas Nr. CC ir Vyriausybės dekretas Nr. 356/2012 turi ribojamąjį poveikį, nes nacionalinės mokėjimo mobiliuoju telefonu sistemos eksploatavimas tapo valstybės monopoliu, o mokėjimo mobiliuoju telefonu ir judriojo ryšio paslaugų teikėjai galėjo toliau vykdyti savo veiklą tik kaip perpardavėjai. Kaip teigia Komisija, šios nuostatos neleidžia patekti į didmeninę mokėjimo mobiliaisiais telefonais paslaugų rinką, neatsižvelgiant į šių paslaugų teikimo taisykles.

33.

Todėl, pirma, Komisija teigia, kiek tai susiję su įsisteigimo laisve, kad nacionalinė mokėjimo mobiliuoju telefonu sistema yra reikalavimas, kaip tai suprantama pagal Paslaugų direktyvos 15 straipsnio 2 dalies d punktą, ir SESV 49 straipsnio apribojimas, nes Nemzeti Mobilfizetési suteiktos išimtinės teisės neleidžia Vengrijos ir užsienio įmonėms patekti į didmeninę mokėjimo mobiliuoju telefonu paslaugų rinką, kuri priešingu atveju būtų atverta konkurencijai.

34.

Antra, jos nuomone, kiek tai susiję su paslaugų teikimo laisve, nacionalinė mokėjimo mobiliuoju telefonu sistema prieštarauja Paslaugų direktyvos 16 straipsniui ir SESV 56 straipsniui, nes Nemzeti Mobilfizetési suteiktos išimtinės teisės riboja tarpvalstybinį paslaugų teikimą.

35.

Dėl Vengrijos teikiamų pateisinimų, visų pirma vartotojų ir paslaugų gavėjų apsaugos, komercinių sandorių sąžiningumo ir kovos su sukčiavimu, Komisija neginčija, kad juos galima laikyti privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją ir Paslaugų direktyvos 4 straipsnio 8 punktą. Vis dėlto šie privalomieji bendrojo intereso pagrindai negali pateisinti 2011 m. Įstatyme Nr. CC ir Vyriausybės dekrete Nr. 356/2012 nustatytų apribojimų, nes jie nėra nei būtini, nei proporcingi.

36.

Taigi, pirma, Komisija teigia, kad netinkamas ankstesnis rinkos veikimas viešojo stovėjimo ir kelių tinklo suteikimo naudotis eismo tikslais srityse nėra įrodytas, todėl Vengrijos valstybės įsikišimas negali būti laikomas būtinu. Šiuo klausimu, pripažindama, kad standartizacija gali turėti tam tikrų pranašumų plečiant mokėjimo mobiliuoju telefonu paslaugas, Komisija teigia, kad valstybės monopolio sukūrimas nėra nei vienintelis, nei geriausias būdas pasiekti šį tikslą.

37.

Antra, Komisija pabrėžia, kad Vengrijos nurodytus sunkumus, susijusius su rinkos veikimu, galima įveikti taikant kitas, mažiau ribojančias priemones, todėl įsikišimas į rinką yra neproporcingas. Visų pirma Komisija teigia, kad standartizaciją ir sąveiką buvo galima pasiekti laikantis teisėkūros ir kartu išlaikant esamą rinkos struktūrą ir kad nebuvo būtina suteikti išimtinių teisių valstybei priklausančiam naujam subjektui. Ji priduria, kad būtų buvę įmanoma sukurti laikiną monopolį arba įdiegti koncesijų sistemą, skirtą nacionalinės mokėjimo mobiliuoju telefonu sistemos platformos naudojimui.

38.

Be to, Komisija mano, kad Vengrija daro akivaizdžią vertinimo klaidą, manydama, kad nagrinėjama paslauga yra VESP. Iš tiesų VESP ir su ja susijusių konkrečių teisių apibrėžimas negalėtų apimti daugiau nei visuomenės poreikių patenkinimo siekiant ištaisyti konkrečius trūkumus, atsiradusius dėl įprasto rinkos veikimo. Tačiau Nemzeti Mobilfizetési pavestas uždavinys negali būti laikomas „ypatinga užduotimi“, kurios negalėtų įvykdyti rinkoje esančios įmonės, nes prieš nustatant nacionalinę mokėjimo mobiliuoju telefonu sistemą jau veikė didelę šalies dalį apimanti sistema ir, labai tikėtina, toliau ji bus plėtojama.

39.

Galiausiai Komisija nurodo, kad ribojamąjį ir neproporcingą naujosios mokėjimo mobiliuoju telefonu sistemos nustatymo pobūdį rodo tai, kad nenumatyta jokios kompensacijos buvusiems ūkio subjektams, visų pirma atsižvelgiant į nesusigrąžinamo į platformą atliktų investicijų pobūdžio svarbą ir ankstesnių sutartinių santykių, be kita ko, su automobilių aikštelių naudotojais, išnykimą.

40.

Pirmiausia Vengrija pabrėžia, kad konkurencijos politika siekiama kuo didesnės vartotojų gerovės, todėl nacionalinės mokėjimo mobiliuoju telefonu sistemos nustatymas ir išlaikymas padidino vartotojų gerovę, nes viešoji stovėjimo paslauga yra pigesnė ir prieinama visoje šalies teritorijoje. Ji taip pat pažymi, kad konkurencija iš didmeninės rinkos persikėlė į mažmeninę rinką, kurioje ji gerokai suintensyvėjo. Galiausiai Vengrija nurodo, kad iki 2014 m. liepos 1 d. buvusi rinkos struktūra neleido išsivystyti konkurencijai, nes didžiausias tuometinis ūkio subjektas EME Zrt. užėmė monopolinę padėtį. Tačiau šis ūkio subjektas buvo suinteresuotas pradinės grandies rinkoje sudaryti sutartį tik su vietos valdžios institucijomis, iš kurių jis gali pasipelnyti. Dėl galutinės grandies rinkos Vengrija teigia, kad dėl EME vertikaliai integruotos struktūros šis ūkio subjektas nebuvo suinteresuotas plėsti perpardavėjų tinklo, nes jie galėjo su juo konkuruoti.

41.

Vengrija teigia, kad šioje byloje netaikoma nei Paslaugų direktyva, nei SESV 49 ir 56 straipsniai.

42.

Pirma, Vengrija, priminusi, kad pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį, prie Sutarčių pridėto Protokolo (Nr. 26) dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų ( 9 ) 1 straipsnį ir Paslaugų direktyvos 1 straipsnio 3 dalį veiklą, kuri gali būti laikoma VESP, apibrėžia valstybės narės, nurodo, kad nacionalinės mokėjimo mobiliuoju telefonu sistemos eksploatavimas yra VESP. Šiuo klausimu Vengrija nurodo, kad, remiantis Komisijos komunikatu „Europos Sąjungos bendrosios nuostatos dėl valstybės pagalbos kompensacijos už viešąją paslaugą forma (2011 m.)“ ( 10 ), norint paslaugą kvalifikuoti kaip VESP, turi būti įvykdytos tam tikros sąlygos, t. y. paslauga turi turėti specifinių savybių, palyginti su kita ekonomine veikla, ir būti prieinama visiems, ir kad šios paslaugos negali būti tinkamai teikiamos vien rinkos sąlygomis.

43.

Komisija neginčijo, kad antroji sąlyga yra įvykdyta. Kalbant apie pirmąją sąlygą, mokėjimo mobiliuoju telefonu paslaugos yra susietos su viešųjų paslaugų, kurias teikiant valstybė turi užtikrinti, kad naudotojai galėtų jas gauti vienodai, patogiai, nedelsiant ir nebrangiai, naudojimu, neatsižvelgiant į jų naudojimo vietą. Taigi nacionalinė mokėjimo mobiliuoju telefonu sistema buvo sukurta dėl bendrojo intereso priežasčių, o ne atsižvelgiant į ekonominius motyvus, ir tai nėra „patogumo“ paslauga, – priešingai, vienintelė galimybė, kuria atsižvelgiama į naudotojų interesus, nes šis mokėjimo būdas leidžia apskaičiuoti mokesčio sumą, atitinkančią faktinę stovėjimo trukmę.

44.

Galiausiai Vengrija teigia, kad ankstesnė sistema neleido tinkamai veikti rinkai, todėl trečioji sąlyga yra įvykdyta. Kadangi rinkoje veikiantys ūkio subjektai negali sukurti mokėjimo mobiliuoju telefonu platformos ir nėra suinteresuoti to daryti, nacionaline mokėjimo mobiliuoju telefonu sistema siekiama užpildyti ankstesnio rinkos veikimo spragas, apimant visą šalies teritoriją, kad Vengrijos valstybė galėtų optimaliausiai ekonomiškai efektyviai valdyti techninę platformą ir kad tai būtų daroma kuo vienodžiau.

45.

Antra, Vengrija tvirtina, kad Paslaugų direktyva šioje byloje netaikytina, nes joje numatyta tik tai, kad pagal ją valstybės narės neįpareigojamos liberalizuoti VESP. Be to, pagal šią direktyvą valstybės narės neįpareigojamos liberalizuoti „esamų“ VESP, o jos 1 straipsnio 3 dalyje nereglamentuojamas paslaugų monopolijų panaikinimas.

46.

Todėl Vengrija laikosi savo pozicijos, pagal kurią, remiantis Paslaugų direktyvos 1 straipsnio 2 dalimi, nagrinėjamos paslaugos nepatenka į jos taikymo sritį.

47.

Tačiau, darant prielaidą, kad Paslaugų direktyva taikytina, Vengrija teigia, kad nacionalinė mokėjimo mobiliuoju telefonu sistema yra VESP, tad pagal šios direktyvos 15 straipsnio 4 dalį į minėtos direktyvos 15 straipsnio 2 dalies d punktą nereikėtų atsižvelgti, nes jo taikymas trukdytų įgyvendinti šios nacionalinės sistemos uždavinį.

48.

Trečia, dėl SESV 49 ir 56 straipsnių pažeidimo Vengrija nurodo, kad šios nuostatos netaikytinos nagrinėjamoms paslaugoms, nes, pirma, SESV 106 straipsnio 2 dalyje draudžiama Sutarties taisykles, nesvarbu, ar tai yra konkurencijos normos, ar normos, susijusios su vidaus rinka, taikyti VESP, jei jų taikymas teisiškai ar faktiškai trukdo atlikti nagrinėjamoms įmonėms patikėtus specialius uždavinius ir, antra, dėl to, kad mokėjimo mobiliuoju telefonu sistema yra valstybės monopolis, ji turi būti suprantama atsižvelgiant į SESV 37 straipsnį, o ne į kitas šios Sutarties nuostatas.

49.

Tačiau, darant prielaidą, kad SESV 49 ir 56 straipsniai taikytini nagrinėjamoms paslaugoms, Vengrija teigia, kad šios nuostatos nebuvo pažeistos.

50.

Pirmiausia Vengrija nurodo, kad taisyklės, susijusios su nacionaline mokėjimo mobiliuoju telefonu sistema, nėra diskriminacinės, nes 2011 m. Įstatymas Nr. CC ir Vyriausybės dekretas Nr. 356/2012 taikomi visiems paslaugų teikėjams, kurių padėtis panaši.

51.

Be to, Vengrija teigia, kad motyvus, kuriuos ji pateikė siekdama pateisinti nacionalinę mokėjimo mobiliuoju telefonu sistemą, be kita ko, vartotojų apsaugą ir komercinių sandorių sąžiningumą arba kovą su sukčiavimu, Teisingumo Teismas laiko privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais.

52.

Galiausiai nacionalinės mokėjimo mobiliuoju telefonu sistemos nustatymas ir išlaikymas yra būtinas ir proporcingas. Taigi Vengrija teigia, kad iki šių reformų rinka neveikė tinkamai, nes nebuvo apimama visa šalies teritorija, nebuvo sąveikos ir eksploatavimo naudojant platformą. Kaip teigia Vengrija, pagal ankstesnę sistemą EME nebuvo suinteresuota plėtoti perpardavimo rinkos, atsižvelgiant į jos vertikaliai integruotą struktūrą, arba didinti sutarčių su vietos valdžios institucijomis skaičiaus. Priešingai, nacionalinė mokėjimo mobiliuoju telefonu sistema užtikrina visišką aprėptį ir sąveiką, skatina konkurenciją ir leidžia tinkamai teikti paslaugas, nes ji veikia kaip atvira platforma, prieinama mokėjimo mobiliuoju telefonu paslaugų teikėjams per vieną, standartizuotą sąsają. Visų pirma Vengrija nurodo, kad nuo šiol naudotojas gali laisvai pasirinkti iš visų mokėjimo už stovėjimą mobiliuoju telefonu paslaugų teikėjų tą, kuris pateikia jam naudingiausią pasiūlymą teikti mokėjimo už stovėjimą mobiliuoju telefonu paslaugas visoje šalies teritorijoje, teikdamas ją per jam įprastą paslaugų teikėją. Be to, nacionalinė mokėjimo mobiliuoju telefonu sistema, kaip teigia Vengrija, užtikrina visišką paslaugų aprėptį mokėjimo mobiliuoju telefonu paslaugų teikėjams ir vietos valdžios institucijoms. Galiausiai ši sistema leidžia sumažinti patekimo į rinką kliūtis visiems ūkio subjektams, sumažinti jų paslaugų administravimo (back office) ir plėtros sąnaudas.

53.

Dėl Komisijos argumento, kad suskaidytos sistemos, buvusios iki nustatant nacionalinę mokėjimo mobiliuoju telefonu sistemą, galėjo būti integruotos tarpusavyje, teisės aktuose nustatant įpareigojimus, susijusius su bendradarbiavimu ar konkurencija rinkoje, Vengrija nurodo, kad jis nėra patvirtintas jokiu konkrečiu pavyzdžiu. Be to, kadangi nagrinėjama paslauga priskiriama vietos valdžios institucijoms, buvo būtina taikyti viešojo pirkimo procedūras. Todėl mokėjimo už stovėjimą mobiliuoju telefonu sistema buvo diegiama tik tose vietose, kur paslaugų teikėjas galėto tikėtis didelių pajamų, todėl paslaugos nebuvo teikiamos visoje šalies teritorijoje ir rinka atitekdavo skirtingiems paslaugų teikėjams pagal skirtingas vietos valdžios institucijas, todėl nebuvo visiškai jokios sąveikos.

54.

Dėl Komisijos argumento, susijusio su galimybe užtikrinti integravimą, operatoriams bendradarbiaujant tarpusavyje ir nustatant privalomą prieigą prie esamos EME sistemos, Vengrija laikosi nuomonės, kad jis nėra realistiškas, nes privaloma prieiga būtų įmanoma, jeigu ši bendrovė veiktų kaip platforma.

55.

Kad būtų paprasčiau analizuoti Komisijos pateiktus kaltinimus, man atrodo, pirmiausia reikia nustatyti, ar nagrinėjamos mokėjimo mobiliuoju telefonu paslaugos yra VESP, ar ne.

56.

Iš tiesų, nors tai, kad paslauga pripažįstama VESP, netrukdo taikyti Paslaugų direktyvos, nes Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad paslaugų, net jei jos kvalifikuojamos kaip VESP, teikimo veikla patenka į šios direktyvos taikymo sritį ( 11 ), VESP kvalifikavimas yra labai svarbus, nes tuo atveju, jeigu nagrinėjamos paslaugos būtų kvalifikuojamos kaip VESP, reikėtų taikyti kai kurias Paslaugų direktyvoje numatytas išimtis. Taigi, kalbant apie įsisteigimo laisvę, šios direktyvos 15 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad šios nuostatos 1, 2 ir 3 dalys taikomos tik tais atvejais, jei šių dalių taikymas teisiškai ir faktiškai netrukdo atlikti su VESP susijusių užduočių. Kalbant apie paslaugų teikimo laisvę, minėtos direktyvos 17 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jos 16 straipsnis netaikomas VESP, kurios yra teikiamos kitoje valstybėje narėje.

57.

Šiuo tikslu dėl kriterijų, kuriais remiantis reikia nustatyti, ar nagrinėjamos mokėjimo mobiliuoju telefonu paslaugos yra VESP, ar ne, manau, kad šioje byloje turi būti taikomi jurisprudencijoje, susijusioje su valstybės pagalba, nustatyti kriterijai, nors VESP reikia kvalifikuoti atsižvelgiant į judėjimo laisves, visų pirma Paslaugų direktyvą ( 12 ).

58.

Nors su šia direktyva susijusios jurisprudencijos dar nėra labai daug, taikytini kriterijai nesiskiria nuo tų, kuriais Teisingumo Teismas remiasi valstybės pagalbos srityje ( 13 ).

59.

Be to, remtis skirtingais kriterijais nėra pagrindo.

60.

Iš tiesų kvalifikavimas kaip VESP negali būti vertinamas skirtingai, atsižvelgiant į tai, ar taikomos valstybės pagalbos, laisvo judėjimo, ar Paslaugų direktyvos taisyklės, nes galiausiai VESP sąvoka yra viena.

61.

Šią analizę taip pat patvirtina tai, kad Paslaugų direktyvos 15 straipsnio 4 dalies formuluotė, pagal kurią šios nuostatos 1, 2 ir 3 dalys taikomos VESP srities teisės aktams tik tais atvejais, jei šių dalių taikymas teisiškai ir faktiškai netrukdo atlikti su tomis paslaugomis susijusių užduočių, t. y. būtent nurodytų SESV 106 straipsnio 2 dalyje.

62.

Siekiant nustatyti, ar, kaip teigia Vengrija, nagrinėjamos paslaugos gali būti kvalifikuojamos kaip VESP, reikia priminti, kad valstybės narės turi didelę diskreciją apibrėžti tai, ką jos laiko VESP, ir šioje srityje tikrinama tik tai, ar jos, kvalifikuodamos paslaugą kaip VESP, nepadarė akivaizdžios klaidos ( 14 ). Vis dėlto valstybės narės turi užtikrinti, kad kiekvienas VESP uždavinys atitiktų tam tikrus bendrus minimalius kriterijus, būdingus visiems tokiems uždaviniams, ir įrodyti, kad šie kriterijai iš tiesų yra tenkinami konkrečiu atveju ( 15 ).

63.

Tarp šių kriterijų yra viešosios valdžios institucijos akto, kuriuo nagrinėjamiems ūkio subjektams pavedamas VESP uždavinys ir aiškiai ir skaidriai apibrėžiamas priskirtos pareigos teikti viešąsias paslaugas tikslus pobūdis, universalus ir privalomas šio uždavinio pobūdis ( 16 ), visų pirma reikalavimas, kad VESP turi būti teikiamos visos visuomenės interesais ir visų naudotojų naudai ( 17 ).

64.

Be to, valstybės narės turi tiksliai nurodyti priežastis, dėl kurių jos mano, kad nagrinėjama paslauga dėl specifinio jos pobūdžio turi būti laikoma VESP ir atskiriama nuo kitos ekonominės veiklos ( 18 ).

65.

Galiausiai iš jurisprudencijos matyti, kad valstybės narės gali pavesti ūkio subjektui VESP uždavinį esant rinkos trūkumams. Tačiau tokie veiksmai yra suvaržyti, nes, kaip yra ne kartą nurodžiusi Komisija, „su tam tikrais viešosios paslaugos įpareigojimais nederėtų susieti veiklos, kurią patenkinamai ir su valstybės apibrėžtu viešuoju interesu suderinamomis sąlygomis, pavyzdžiui, susijusiomis su kaina, objektyviais kokybės reikalavimais, tęstinumu ir galimybe naudotis paslauga, jau vykdė arba gali vykdyti įprastomis rinkos sąlygomis veikiančios įmonės“ ( 19 ).

66.

Šioje byloje Vengrija teigia, kad nagrinėjamoms paslaugoms būdingos specifinės savybės, palyginti su kitomis ekonominės veiklos rūšimis. Visų pirma Vengrija nurodo, kad mokėjimo mobiliuoju telefonu paslaugos, kurios yra šios bylos dalykas, yra susietos su viešųjų paslaugų, prie kurių valstybė turi užtikrinti vienodą, patogią, greitą ir nebrangią prieigą, naudojimu, neatsižvelgiant į jų naudojimo vietą. Ji priduria, kad vien rinkos jėgos nesuteikia galimybės tinkamai teikti šių paslaugų ir kad nacionaline mokėjimo mobiliuoju telefonu sistema siekiama sušvelninti ankstesnio rinkos veikimo trūkumus.

67.

Tokie argumentai manęs neįtikina.

68.

Dėl nagrinėjamų paslaugų visuotinės svarbos pasakytina, kad VESP sąvoka negali būti nepajudinama, ji iš esmės apima daug parametrų, kaip antai piliečių poreikius, kurie kiekvienoje valstybėje narėje yra saviti, ar techninius ir prekybos pokyčius. Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad VESP paslaugomis gali būti laikomos tokios įvairios paslaugos kaip vandens ( 20 ), dujų ( 21 ), elektros ( 22 ) paskirstymas, vežimo greitosios pagalbos automobiliais paslaugos ( 23 ), laiškų surinkimas ir paskirstymas visoje šalies teritorijoje ( 24 ) arba nepelningų oro linijų valdymas ( 25 ).

69.

Todėl, atsižvelgiant į valstybių narių turimą didelę diskreciją apibrėžti tai, ką jos laiko VESP, mano nuomone, vien tai, kad narinėjamos paslaugos yra susijusios su naujomis technologijomis, negali uždrausti kvalifikuoti jų kaip VESP. Žinoma, negalima paneigti, kad kai kuriuose sektoriuose, pavyzdžiui, išankstinių paslaugų, kurias teikia išimtinę teisę turinti įmonė, sektoriuje, paslaugos lengviau kvalifikuojamos kaip VESP, tačiau tai nereiškia, kad kai kurios paslaugos dėl jų pačių pobūdžio negalėtų būti kvalifikuojamos kaip VESP. Be to, nors mokėjimo mobiliuoju telefonu paslaugų rinka yra glaudžiai susijusi su naujomis technologijomis, nėra jokio pagrindo teigti, kad jas teikiant nesiekiama patenkinti visuomenės poreikio ir kad visuomenė nėra suinteresuota tuo, kad valstybė turėtų užtikrinti šiuos poreikius, kurie yra ne tik įvairūs, bet ir visų pirma kintantys.

70.

Vis dėlto nesvarbu, koks mokėjimo mobiliuoju telefonu paslaugų pobūdis, manau, kad šioje byloje šios paslaugos negali būti kvalifikuojamos kaip VESP.

71.

Taigi, mano nuomone, Vengrijos argumentas, kad nagrinėjamos mokėjimo mobiliuoju telefonu paslaugos yra neatsiejamos nuo viešosios automobilių statymo paslaugos, patvirtina tai, kad, kalbant apie mokėjimo mobiliuoju telefonu paslaugas, neįmanoma aiškiai nustatyti, ar joms savaime būdingas bendrojo intereso aspektas, ar jos patenka į VESP sąvoką tik atsitiktinai – dėl viešosios stovėjimo paslaugos. Kitaip tariant, mano nuomone, nepakanka, kad paslaugų veikla būtų susijusi su viešąja paslauga, kad ją būtų galima kvalifikuoti kaip VESP.

72.

Šios analizės nepaneigia Vengrijos argumentai, kuriais ji siekia įrodyti, kad, priešingai, nei teigia Komisija, mokėjimo mobiliuoju telefonu paslaugos nėra patogumo paslaugos. Nors pritariu Vengrijai, kad tai, kad pagal pačius Vengrijos teisės aktus nagrinėjama paslauga laikoma „patogumo paslauga“, neleidžia daryti išvadų dėl to, ar atitinkama paslauga yra VESP, ar ne, kaip ir Komisija, manau, kad ši paslauga nėra būtina piliečiams ir yra tik mokėjimo grynaisiais alternatyva. Šiuo klausimu, priešingai, nei teigia Vengrija, stovėjimo mokesčio mokėjimas mobiliuoju telefonu nebūtinai yra vienintelis mokėjimo būdas, leidžiantis apskaičiuoti mokesčio sumą, atitinkančią faktinę stovėjimo trukmę. Nors iš tiesų tai, kad ex ante mokėjimo sistema, naudojant laiko registracijos prietaisą, neleidžia apskaičiuoti mokesčio sumos pagal faktinę stovėjimo trukmę, mokėjimo ex post sistema, grindžiama bilietų sistema, leidžia apskaičiuoti šią sumą.

73.

Be to, Vengrija teigia, kad neįtraukė šių paslaugų į iki tol jas reglamentavusių teisės aktų nuostatų taikymo sritį dėl bendrojo intereso priežasčių, o ne dėl ekonominių motyvų. Šiuo klausimu manau, kad dėl nagrinėjamų paslaugų reikia pasakyti, jog naujoji mokėjimo mobiliuoju telefonu sistema ir Nemzeti Mobilfizetési prerogatyvos gali kelti abejonių dėl Vengrijos valdžios institucijų motyvų.

74.

Iš tiesų, pirma, reikėtų pažymėti, kad sąvokos „išimtinės teisės“ ir „VESP“ nesutampa, be kita ko, todėl, kad specialiosios ar išimtinės teisės suteikimas ūkio subjektui yra tik priemonė, leidžianti jam įvykdyti VESP uždavinį, nes šis uždavinys gali būti paskiriamas ir nustatant įpareigojimą daugeliui toje pačioje rinkoje veikiančių ūkio subjektų ar net jiems visiems ( 26 ). Taigi išimtinės teisės suteikimas ūkio subjektui nebūtinai reiškia, kad jam yra pavedamas VESP uždavinys. Antra, dėl naujosios mokėjimo mobiliuoju telefonu sistemos valstybės kontroliuojamo subjekto naudai monopolizuojama didmeninė rinka, t. y. kitiems mokėjimo mobiliuoju telefonu paslaugų perpardavėjams pagal sutartis, sudarytas su automobilių statymo ar kitų viešųjų paslaugų teikėjais, teikiamų paslaugų rinka, kartu leidžiant šiam subjektui pardavinėti mobiliuoju telefonu statymo paslaugas tiesiogiai galutiniams naudotojams arba per perpardavėjus už Vyriausybės dekrete Nr. 356/2012 nustatytą mokestį.

75.

Šią abejonę sustiprina tai, kad mokėjimo mobiliuoju telefonu paslauga, kaip pripažįsta Vengrija, anksčiau buvo teikiama rinkos sąlygomis.

76.

Primenu, kad valstybės įsikišimas VESP srityje paprastai motyvuojamas rinkos trūkumais, todėl paslauga gali būti kvalifikuojama kaip VESP tik jeigu veiklą tinkamai vykdo ar gali vykdyti įmonės, vykdančios veiklą įprastomis komercinėmis sąlygomis.

77.

Šioje byloje neginčijama, kad rinkoje nebuvo trūkumų, t. y. mokėjimo mobiliuoju telefonu paslauga buvo siūloma. Vis dėlto, kaip teigia Vengrija, rinka neveikė tinkamai ir nacionalinės mokėjimo mobiliuoju telefonu sistemos tikslas buvo apimti visą šalies teritoriją ir padaryti taip, kad viena ir sąveiki sistema gerai veiktų.

78.

Komisija teigia priešingai, kad anksčiau rinka veikė tinkamai, ir kartu pripažįsta, kad ji turėjo trūkumų, nes nebuvo vienos standartizuotos platformos ir sąveikos.

79.

Šiuo klausimu ir tokiomis aplinkybėmis manau, kad, siekiant įrodyti realų viešosios paslaugos poreikį ir pareigos teikti viešąsias paslaugas būtinybę, valstybei narei nepakanka remtis netinkamu rinkos veikimu – ji turi įrodyti, kad paslauga negali būti tinkamai teikiama rinkos sąlygomis.

80.

Tačiau, nesant būtinybės nustatyti, ar, atsižvelgdami į savo komercinį interesą, iki tol rinkoje veikę dalyviai, visų pirma buvusi pagrindinė įmonė EME, nebūtų užtikrinę nagrinėjamų paslaugų tomis pačiomis sąlygomis, kaip tos, kurias nustatė Vengrija, manau, jog ši valstybė narė neįrodė, kad ši paslauga negalėjo būti tinkamai teikiama rinkos sąlygomis.

81.

Taigi, pirma, manau, kad, kaip pabrėžė Komisija, negalima atmesti to, kad, panašiai kaip ir kitose rinkose vykstantys pokyčiai, vystantis platformų konkurencijai atsiranda suvienodintų standartizuotų paslaugų. Antra, manau, kad standartizavimas ir sąveika gali būti skatinami ir diegiami Vengrijos valdžios institucijoms priimant teisės aktus ir kartu išlaikant konkurencingą rinkos struktūrą ir nesuteikiant išimtinių teisių valstybės kontroliuojamam ūkio subjektui. Todėl, nors pripažįstu, kad išimtinės teisės suteikimas Nemzeti Mobilfizetési leido užtikrinti sąveiką ir standartizuoti rinką, nes anksčiau kiekvienas mokėjimo mobiliuoju telefonu paslaugų teikėjas naudojo savo sistemą, kuri nebuvo sujungta su kitomis sistemomis, manau, kad Vengrija galėjo pasiekti tą patį rezultatą, pavyzdžiui, skatindama konkurentų prieigą prie atitinkamų jų sistemų.

82.

Atsižvelgdamas į visus šiuos samprotavimus, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad nagrinėjamos paslaugos nėra VESP.

83.

Siekiant priimti sprendimą dėl kaltinimų, kuriuos Komisija pateikė kaip pagrindinius, pirmiausia reikia nustatyti, ar nacionalinė mokėjimo mobiliuoju telefonu sistema yra „reikalavimas“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 15 straipsnio 2 dalies d punktą ir 16 straipsnio 1 dalį.

84.

Primintina, kad 2011 m. Įstatymu Nr. CC ir Vyriausybės dekretu Nr. 356/2012 buvo sukurtas nacionalinis mokėjimo mobiliuoju telefonu paslaugų monopolis, nes Nemzeti Mobilfizetési buvo suteikta išimtinė teisė, susijusi su mokėjimo mobiliuoju telefonu paslaugų pardavimu.

85.

Mano nuomone, iš to darytina išvada, kad, pirma, nacionalinė mokėjimo mobiliuoju telefonu sistema yra „reikalavimas“, kaip tai suprantama pagal Paslaugų direktyvos 15 straipsnio 2 dalies d punktą, nes Nemzeti Mobilfizetési suteiktos išimtinės teisės lėmė tai, kad galimybė vykdyti nagrinėjamos paslaugos teikimo veiklą buvo suteikta tik konkretiems paslaugų teikėjams.

86.

Antra, nacionalinė mokėjimo mobiliuoju telefonu sistema yra reikalavimas, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 16 straipsnio 1 dalį, nes išimtinės teisės ir nacionalinės mokėjimo mobiliuoju telefonu sistemos eksploatavimas nustatant valstybės monopolį neabejotinai turi poveikį patekimui į didmeninę mokėjimo mobiliuoju telefonu paslaugų rinką ir tarpvalstybinių paslaugų teikimui.

87.

Vis dėlto šie reikalavimai nebūtinai prieštarauja Paslaugų direktyvos 15 ir 16 straipsniams.

88.

Kalbant apie šios direktyvos 15 straipsnio 2 dalies d punktą ir 3 dalį, iš jų darytina išvada, kad, nors pagal nacionalines teisės normas galimybę vykdyti nagrinėjamą paslaugų teikimo veiklą dėl specifinio šios veiklos pobūdžio turi tik konkretūs paslaugų teikėjai, šis apribojimas turi būti nediskriminacinis, būtinas ir proporcingas. Todėl reikia patikrinti, ar Vengrijos teisės aktai yra pateisinami privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, tinkamais užtikrinti jais siekiamą bendrojo intereso tikslą, ir neviršija to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti.

89.

Kalbant apie minėtos direktyvos 16 straipsnio 1 dalį, pagal ją valstybėms narėms draudžiama galimybei vykdyti veiklą ar jos vykdymui savo teritorijoje nustatyti diskriminacinius, nebūtinus reikalavimus, t. y. reikalavimus, kurie nėra pateisinami dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo, visuomenės sveikatos ar aplinkos apsaugos priežasčių ir kurie yra neproporcingi.

90.

Siekdama pateisinti iš 2011 m. Įstatymo Nr. CC ir Vyriausybės dekreto Nr. 356/2012 kylančius reikalavimus, Vengrija remiasi vartotojų apsauga, komercinių sandorių sąžiningumu, kova su sukčiavimu ir šešėline ekonomika.

91.

Vis dėlto, nors šie motyvai gali būti laikomi privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, kaip tai suprantama pagal Paslaugų direktyvos 15 straipsnio 3 dalį, reikia konstatuoti, kad šie pagrindai nėra nurodyti jos 16 straipsnio 1 dalyje.

92.

Šiuo klausimu, kaip jau minėjau ( 27 ), manau, kad Paslaugų direktyvos 16 straipsniu, susijusiu su paslaugų teikimo laisve, buvo išsamiai suderintos į jos taikymo sritį patenkančios paslaugos. Iš to darytina išvada, kad Vengrijos teisės aktų atitiktis Paslaugų direktyvos 16 straipsnio 1 daliai turi būti vertinama atsižvelgiant į šią direktyvą, o ne į pirminę teisę ir kad remtis šios direktyvos 16 straipsnyje nenumatytais pagrindais, kaip antai jurisprudencijoje nustatytais tam tikrais privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, neleidžiama.

93.

Šioje byloje nebūtina nustatyti, ar Vengrija gali remtis pagrindais, kurie nėra nurodyti Paslaugų direktyvos 16 straipsnio 1 dalyje.

94.

Iš tiesų, mano nuomone, pakanka konstatuoti, kad, net ir atsižvelgiant į minėtus tikslus, nagrinėjami reikalavimai bet kuriuo atveju neatitinka šios direktyvos 15 straipsnio 3 dalyje ir 16 straipsnio 1 dalies c punkte nurodyto proporcingumo reikalavimo.

95.

Taigi mažiau įsisteigimo laisvę ir paslaugų teikimo laisvę varžančios ir ribojančios priemonės nei tos, kurias lemia minėti reikalavimai, darant prielaidą, kad jie yra suderinami su Sąjungos teise, leistų pasiekti Vengrijos nurodomus tikslus.

96.

Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, visų pirma iš Vengrijos pastabų, matyti, kad ikiteisminiame etape ji Komisijai nurodė, kad, net jei pastaroji laikytųsi nuomonės, jog nacionalinė mokėjimo mobiliuoju telefonu paslaugų sistema nepažeidžia nei Paslaugų direktyvos, nei SESV, ji yra pasirengusi pakeisti šią sistemą koncesijų sistema. Tačiau akivaizdu, kad tokia nacionalinės mokėjimo mobiliuoju telefonu sistemos platformos eksploatavimo koncesijų sistema leistų šiai sistemai tinkamai veikti, kartu išlaikant konkurenciją ir darant mažesnį poveikį paslaugų teikimo laisvei ir įsisteigimo laisvei. Todėl manau, kad yra kitų, mažiau ribojančių priemonių, leidžiančių pasiekti tą patį rezultatą, ir kad Vengrijos teisės aktuose nustatytais reikalavimais viršijama tai, kas yra būtina šios valstybės narės nurodomiems tikslams pasiekti.

97.

Todėl, mano nuomone, reikia konstatuoti, kad, nustatydama ir palikdama galioti nacionalinę mokėjimo mobiliuoju telefonu sistemą, reglamentuojamą 2011 m. Įstatymu Nr. CC ir Vyriausybės dekretu Nr. 356/2012, sukurdama monopolį dėl išimtinių teisių suteikimo Nemzeti Mobilfizetési ir kliudydama patekti į didmeninę mokėjimų mobiliuoju telefonu rinką, Vengrija neįvykdė jai pagal Paslaugų direktyvos 15 ir 16 straipsnius tenkančių įpareigojimų.

98.

Kadangi siūlau Komisijos pateiktus pagrindinius kaltinimus, susijusius su Paslaugų direktyvos 15 ir 16 straipsnių pažeidimu, pripažinti pagrįstais, manau, kad nebūtina nagrinėti kaltinimų, susijusių su SESV 49 ir 56 straipsnių pažeidimu, kuriuos ši institucija pateikė papildomai.

99.

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Vengrija pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.

100.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą: