1. 

Ar labiau ribojantys imigracijos reikalavimai Turkijos piliečiams, kuriuos Vokietija nustatė 1980 m. spalio mėn. ir kuriais neleidžiama susijungti šioje valstybėje narėje ilgai gyvenančio darbuotojo Turkijos piliečio ir jo sutuoktinės turkės šeimai, yra draudžiami pagal Europos Sąjungos ir Turkijos dvišalius susitarimus? Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) klausia, kokia yra Sprendimo Nr. 2/76 ( 2 ), kuriuo įgyvendinamas EEB ir Turkijos asociacijos susitarimo (toliau – Asociacijos susitarimas) ( 3 ), susijusio su darbuotojų judėjimo laisve, 12 straipsnis, 7 straipsnyje numatytos status quo išlygos taikymo ratione temporis ir ratione materiae sritis. Juo Teisingumo Teismui suteikiama galimybė paaiškinti dviejų iš eilės priimtų EEB ir Turkijos asociacijos tarybos sprendimų ( 4 ) – Sprendimo Nr. 2/76 ir Sprendimo Nr. 1/80 ( 5 ) – taikymo sritį laiko atžvilgiu ir papildomai paaiškinti, kaip šie sprendimai turėtų būti aiškinami.

2.

Asociacijos susitarimas buvo sudarytas 1963 m. Pagal jo 2 straipsnio 1 dalį šio susitarimo tikslas yra skatinti nuolatinį ir harmoningą susitariančiųjų šalių prekybos ir ekonominių santykių stiprinimą. Asociaciją turėjo sudaryti parengiamasis, pereinamasis ir baigiamasis etapai ( 6 ). Parengiamuoju etapu Turkija turėjo stiprinti savo ekonomiką, kad galėtų įvykdyti įsipareigojimus, kurie jai tektų per kitus du etapus ( 7 ). Pereinamojo laikotarpio etapo tikslas buvo laipsniškai kurti šalių muitų sąjungą ir suderinti jų ekonominę politiką ( 8 ). Baigiamuoju etapu, grindžiamu muitų sąjunga, turėjo būti glaudžiau koordinuojama Turkijos ir Europos Sąjungos ekonominė politika ( 9 ).

3.

9 straipsnyje numatyta, kad susitarimo taikymo srityje, nepažeidžiant konkrečių nuostatų, kurios gali būti nustatytos taikant 8 straipsnį, laikantis dabar SESV 18 straipsnyje išdėstyto principo draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės.

4.

3 skyrius pavadintas „Kitos ekonominės nuostatos“. Šiame skyriuje esančiame 12 straipsnyje numatyta, kad „susitariančiosios šalys susitaria laikytis [SESV 45, SESV 46 ir SESV 47 straipsnių] siekdamos laipsniškai įgyvendinti laisvą darbuotojų judėjimą tarp jų“.

5.

1970 m. EEB ir Turkija pasirašė Asociacijos susitarimo Papildomą protokolą, kuriuo buvo pažymėtas perėjimas nuo parengiamojo prie pereinamojo etapo ( 10 ).

6.

36 straipsnyje numatyta, kad darbuotojų judėjimo laisvė tarp valstybių narių ir Turkijos užtikrinama laipsniškai, laikantis Asociacijos susitarimo 12 straipsnyje nustatytų principų. Pagal jį šiuo susitarimu įsteigta Asociacijos taryba įgaliojama priimti sprendimus dėl šiuo tikslu būtinų išsamių taisyklių.

7.

41 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta vadinamoji status quo išlyga, kad susitariančiosios šalys „susilaiko nuo bet kokių naujų įsisteigimo laisvės ar laisvės teikti paslaugas apribojimų viena kitos atžvilgiu įvedimo“.

8.

59 straipsnyje numatyta, kad „srityse, kuriose taikomas šis Protokolas, Turkijai nesudaromos palankesnės sąlygos nei tos, kurias valstybės narės pagal Bendrijos steigimo sutartį sudaro viena kitai“.

9.

Pagal Papildomo protokolo 62 straipsnį šis protokolas ir jo priedai sudaro neatskiriamą Asociacijos susitarimo dalį.

10.

Asociacijos tarybos sprendime Nr. 2/76 buvo nustatytos įvairios priemonės, skirtos darbuotojų judėjimo laisvei skatinti. Konkrečiai kalbant, jame buvo nustatytos „išsamios Papildomo protokolo 36 straipsnio įgyvendinimo taisyklės“ pirmuoju etapu, kuris „truks ketverius metus, skaičiuojant nuo 1976 m. gruodžio mėn.“ ( 11 ). Vis dėlto jo nuostatos ir toliau turėjo būti taikomos iki kito etapo pradžios ( 12 ).

11.

7 straipsnyje numatyta:

„Bendrijos valstybės narės ir Turkija negali nustatyti naujų apribojimų, susijusių su darbuotojų ir jų šeimos narių, kurie teisėtai gyvena ir dirba atitinkamoje teritorijoje, įsidarbinimo sąlygomis.“

12.

Pagal 9 straipsnį nuo sprendimo nuostatų leidžiama nukrypti dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos priežasčių.

13.

Sprendimas Nr. 2/76 įsigaliojo 1976 m. gruodžio 20 d. ( 13 )

14.

Sprendimą Nr. 1/80 taip pat priėmė Asociacijos taryba, siekdama skatinti darbuotojų judėjimo laisvę. Šio sprendimo trečioje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad socialinėje srityje „būtina pagerinti darbuotojams ir jų šeimos nariams taikomą režimą, susijusį su Sprendime Nr. 2/76 nustatytomis priemonėmis“.

15.

13 straipsnyje numatyta, kad:

„Bendrijos valstybės narės ir Turkija negali nustatyti naujų apribojimų, susijusių su darbuotojų ir jų šeimos narių, kurie teisėtai gyvena ir dirba atitinkamoje teritorijoje, galimybės įsidarbinti sąlygomis.“

16.

Pagal 14 straipsnio 1 dalį nuo sprendimo nuostatų leidžiama nukrypti dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos priežasčių.

17.

16 straipsnyje buvo numatyta, kad Asociacijos taryba nagrinės šių nuostatų taikymo rezultatus „siekdama parengti sprendimus, kurie galėtų būti taikomi nuo 1983 m. gruodžio 1 d.“. Tačiau šių papildomų priemonių nebuvo imtasi ( 14 ).

18.

Atitinkamos Sprendimo Nr. 1/80 nuostatos buvo taikomos nuo 1980 m. gruodžio 1 d. ( 15 )

19.

1980 m. liepos 1 d.Elfte Verordnung zur Änderung der Verordnung zur Durchführung des Ausländergesetzes (Vienuoliktasis reglamentas, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas, įgyvendinantis Įstatymą dėl užsienio šalių piliečių) 1 straipsnyje Turkijos piliečiams buvo nustatytas bendras vizos reikalavimas; šis reikalavimas įsigaliojo 1980 m. spalio 5 d. Prieš šį pakeitimą Turkijos piliečiai privalėjo turėti leidimą gyventi šalyje, išduodamą kaip viza tik profesinės veiklos vykdymo Vokietijoje tikslais ( 16 ).

20.

Pagal Aufenthaltsgesetz (Įstatymas dėl gyvenimo šalyje) 4 straipsnį, jeigu ES teisėje arba įstatyme nėra priešingų nuostatų, išskyrus atvejus, kai teisė gyventi šalyje suteikiama pagal Asociacijos susitarimą, trečiųjų šalių piliečiai, siekdami atvykti į Vokietiją ir gyventi joje, privalo turėti leidimą gyventi šalyje.

21.

Įstatymo dėl gyvenimo šalyje 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad leidimas laikinai gyventi šalyje gali būti suteikiamas tik jeigu trečiosios šalies pilietis atvyko į Vokietiją turėdamas reikalingą vizą ir prašyme išduoti šią vizą jau buvo pateikęs informaciją, kuri būtina šiam leidimui gyventi šalyje išduoti. Šių reikalavimų galima netaikyti, jeigu yra įvykdyti esminiai reikalavimai, susiję su leidimu gyventi šalyje, arba jeigu, atsižvelgiant į konkrečias atvejo aplinkybes, būtų nepagrįsta iš naujo pradėti vizos išdavimo procedūrą. 6 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad ilgesniam laikotarpiui nacionalinė viza trečiosios šalies piliečiui turi būti išduota dar prieš jam atvykstant į Vokietiją.

22.

Įstatymo dėl gyvenimo šalyje 30 straipsnyje reglamentuojamas sutuoktinių susijungimas. Trečiosios šalies piliečio sutuoktiniui suteikiamas leidimas laikinai gyventi šalyje, jeigu atitinkamas asmuo gali kalbėti vokiškai bent baziniu lygiu ( 17 ). Leidimas laikinai gyventi šalyje išduodamas neatsižvelgiant į šį reikalavimą, jeigu sutuoktinis negali pateikti bazinių vokiečių kalbos žinių įrodymų dėl fizinės, protinės ar psichologinės ligos arba jeigu dėl konkretaus atvejo aplinkybių negalima arba nepagrįsta tikėtis, kad jis prieš atvykdamas į Vokietiją įgis bazines vokiečių kalbos žinias ( 18 ).

23.

Nefiye Yön yra Turkijos pilietė. Jos vyras, taip pat Turkijos pilietis, nuo 1995 m. gyvena Vokietijoje. Iš pradžių jis pateikė prieglobsčio prašymą, kuris buvo atmestas. Tada jis susituokė su Vokietijos piliete, o vėliau išsiskyrė. 2004 m. jis susituokė su N. Yön. Bent nuo 2005 m. jis turi leidimą nuolat gyventi šalyje ir nuo 2009 m. dirba kepykloje. Pora turi tris suaugusius vaikus, kurie gyvena Austrijoje, Vokietijoje ir Turkijoje.

24.

2007 m. N. Yön pateikė pirmąjį prašymą Vokietijos ambasadai Ankaroje išduoti vizą, siekdama prisijungti prie savo vyro šeimos susijungimo tikslais. 2011 m. ji pateikė dar du prašymus. Visi trys prašymai buvo atmesti motyvuojant tuo, kad ji neturėjo pakankamų vokiečių kalbos žinių. 2013 m. kovo mėn. ji atvyko į Nyderlandus su Nyderlandų išduota Šengeno viza, siekdama aplankyti ten gyvenančią savo seserį. 2013 m. balandžio mėn. ji nuvyko į Vokietiją, siekdama prisijungti prie savo vyro. 2013 m. gegužės mėn. Vokietijoje ji kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslais. Ji teigė, kad turi sveikatos problemų ir yra neraštinga, todėl yra priklausoma nuo savo vyro paramos.

25.

Landeshauptstadt Stuttgart (Štutgarto miestas) 2014 m. kovo mėn. atmetė N. Yön prašymą motyvuodamas tuo, jog ji neįrodė, kad gali bendrauti vokiečių kalba baziniu lygiu ir kad atvyko į Vokietiją neturėdama reikalingos nacionalinės vizos.

26.

Verwaltungsgericht (Administracinis teismas) pripažino N. Yön skundą dėl tokio sprendimo pagrįstu. Jis nusprendė, kad motyvai, kuriais remiantis buvo atmestas jos prašymas, prieštarauja sprendimuose Nr. 2/76 ir Nr. 1/80 nustatytoms status quo išlygoms.

27.

Landeshauptstadt Stuttgart apskundė tokį sprendimą Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija; toliau – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas).

28.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, jeigu Įstatymo dėl gyvenimo šalyje 30 straipsnio 1 dalyje numatyto leidimo nuolat gyventi šalyje išdavimui nustatytas kalbos reikalavimas būtų „naujas apribojimas“, kaip tai suprantama pagal status quo išlygas, vis dėlto jį galima pateisinti remiantis privalomuoju bendrojo intereso pagrindu. Įstatymas dėl gyvenimo šalyje buvo iš dalies pakeistas siekiant laikytis proporcingumo principo, nustatant galimybę prašymo pateikėjui netaikyti kalbos reikalavimo. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad šis prašymas susijęs ne su kalbos reikalavimu, nes šio klausimo nacionaliniai teismai dar nenagrinėjo, o su reikalavimu (pagal Įstatymo dėl gyvenimo šalyje 5 straipsnio 2 dalį) atvykti į šalies teritoriją su būtina viza, o tai yra būtina leidimo gyventi šalyje išdavimo sąlyga.

29.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, kad vizos reikalavimas galėtų būti laikomas darbuotojų Turkijos piliečių judėjimo laisvės „nauju apribojimu“. Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

30.

Labai glaustas rašytines pastabas pateikė N. Yön. Išsamesnes rašytines pastabas taip pat pateikė apeliantas pagrindinėje byloje, Vokietijos vyriausybė ir Europos Komisija. 2018 m. sausio 18 d. posėdyje žodines pastabas pateikė apeliantas pagrindinėje byloje, Vokietijos vyriausybė ir Komisija.

31.

Asociacijos susitarimo tikslas – nustatyti kuo glaudesnius ryšius su Turkija ir skatinti nuolatinį ir harmoningą Turkijos ir Europos Sąjungos prekybos ir ekonominių santykių stiprinimą ( 19 ). Nors Turkijos įstojimas į Europos Sąjungą yra ilgalaikis tikslas ( 20 ), Asociacijos susitarimo tikslas yra iš esmės ekonominis ( 21 ). Šie du Asociacijos susitarimo aspektai nėra nesuderinami tarpusavyje. Aiškiai nurodyta, kad Asociacijos „galutinis etapas“ yra muitų sąjunga, o susitarimo tekstas ir struktūra atspindi jo ekonominį pobūdį ( 22 ). Tačiau susitarime taip pat aiškiai nurodyta Turkijos įstojimo į Europos Sąjungą galimybė ( 23 ). Šį būsimą tikslą numatoma grįsti ekonominiais Asociacijos susitarimo laimėjimais, kartu reikalaujant papildomų šalių veiksmų.

32.

Asociacijos susitarimo 3 skyrius „Kitos ekonominės nuostatos“ pradedamas 12 straipsniu, kuriame nustatomas darbuotojų judėjimo laisvės principas. Papildomo protokolo 36 straipsnyje nustatytas dešimties metų grafikas darbuotojų judėjimo laisvei „laipsniškai“ užtikrinti ir numatyta, kad Asociacijos taryba nusprendžia, „kokias tuo tikslu reikia nustatyti taisykles“. Asociacijos taryba tinkamai priėmė Sprendimą Nr. 2/76, kuriame buvo išdėstytas pirmojo iš šių „laipsniškų etapų“ turinys ( 24 ). Be to, 1980 m., priėmus Sprendimą Nr. 1/80, „asociacija buvo skatinama ir vystoma“ ( 25 ). O tada teisėkūros procesas sustojo. Nors Sprendimo Nr. 1/80 16 straipsnyje Asociacijos tarybai buvo nurodyta „išnagrinėti nuostatų [dėl laisvo darbuotojų judėjimo] taikymo rezultatus siekiant parengti sprendimus, kurie galėtų būti taikomi nuo 1983 m. gruodžio 1 d.“, teisėkūros procedūra daugiau nebuvo priimtas nė vienas aktas, kuriuo būtų vystomas laisvas darbuotojų judėjimas. Todėl, kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, kai kurie esminiai šio užmojo aspektai dar neįgyvendinti ir laipsniškas darbuotojų judėjimo laisvės nustatymas dar neužbaigtas ( 26 ).

33.

Kitaip nei tam tikruose kituose susitarimuose, pavyzdžiui, EEE susitarime ir susitarime su Šveicarija dėl laisvo asmenų judėjimo ( 27 ), Asociacijos susitarime nenumatyta bendrai išplėsti vidaus rinkos nuostatų taikymo Turkijai. Juo nesukuriama darbuotojų judėjimo laisvė tarp Europos Sąjungos ir Turkijos. Jame numatyta tik laipsniškai nustatyti šią judėjimo laisvę ( 28 ). Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad, kitaip nei darbuotojai iš Europos Sąjungos, Turkijos piliečiai šiuo metu neturi teisės į laisvą judėjimą Europos Sąjungoje; Asociacijos susitarimas užtikrina naudojimąsi tam tikromis teisėmis tik priimančiosios valstybės narės teritorijoje ( 29 ).

34.

Europos Sąjungos sudarytą tarptautinį susitarimą reikia aiškinti atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į juo siekiamus tikslus ( 30 ). Teisingumo Teismas yra priminęs, jog Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės ( 31 ) 31 straipsnyje numatyta, kad tarptautinė sutartis turi būti aiškinama laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastinę reikšmę sutarties kontekste ir į sutarties objektą bei jos tikslą ( 32 ). Jeigu ES sutarčių ir tarptautinių susitarimų nuostatos yra tapačios, tai savaime nereiškia, kad jos turi būti aiškinamos vienodai (Sprendimo Polydor principas) ( 33 ).

35.

Sprendimo Polydor principas taip pat taikomas Asociacijos susitarimo ir jo įgyvendinimo priemonių kontekste. Tai, ar ES nuostatos aiškinimą galima taikyti susitarimo, kurį ES sudarė su valstybe, kuri nėra jos narė, panašiai ar net tapačiai suformuluotai nuostatai, priklauso, be kita ko, nuo kiekviena nuostata pagal konkretų jos kontekstą siekiamo tikslo. Sprendžiant, ar ES teisės nuostatą galima taikyti pagal analogiją EEB ir Turkijos asociacijai, Asociacijos susitarimu siekiamą tikslą ir šio susitarimo kontekstą reikia palyginti su atitinkamo Sąjungos teisės akto tikslu ir kontekstu ( 34 ). Be to, stojimo tikslo buvimas nereiškia, kad jurisprudencija, kuria aiškinamos ES sutarčių nuostatos, turi būti savaime taikoma susitarimui su valstybe, kuri nėra ES narė ( 35 ).

36.

Asociacijos susitarimo 12 straipsnyje šalys susitarė „semtis įkvėpimo“ iš ES pirminės teisės nuostatų dėl darbuotojų judėjimo laisvės. Kaip pažymėjo generalinis advokatas P. Cruz Villalón, formuluotė „semtis įkvėpimo“ įrodo, kad ES pirminėje teisėje nustatyta ekonominė laisvė yra sektinas pavyzdys. Tačiau pasirinkta formuluotė taip pat aiškiai parodo, kad pirminėje ES teisėje nustatyta ekonominė laisvė neturi būti visiškai perkelta ir taikoma asociacijos santykiams. Formuluotė „semtis įkvėpimo“ nereiškia vienodumo ir iš esmės gali būti aiškinama skirtingai ( 36 ).

37.

Priėmus Sprendimą Bozkurt buvo suformuota jurisprudencija, pagal kurią ES pirminės teisės nuostatose nustatyti principai kiek įmanoma turi būti taikomi Turkijos piliečiams, kurie naudojasi šiame Asociacijos susitarime nustatytomis teisėmis ( 37 ). Tačiau susitariančiosios šalys neįpareigojamos taikyti pačių šių nuostatų ( 38 ). Šie principai turėtų būti taikomi atsižvelgiant į konkrečios aiškinamos nuostatos tekstą, ja siekiamą tikslą ir ja įtvirtintą sistemą ( 39 ).

38.

Teisingumo Teismas pats išreiškė ketinimą formuluotę „kiek įmanoma“ aiškinti laisvai ir nedvejodamas rėmėsi ES antrinės teisės nuostatomis aiškindamas Asociacijos susitarimo ir susijusių teisės aktų nuostatas ( 40 ). Taigi, siekdamas aiškinti Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio sąvoką „šeimos narys“, Teisingumo Teismas rėmėsi Reglamentu (EEB) Nr. 1612/68 ( 41 ). Nustatydamas Sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnyje numatytos viešosios tvarkos išimties taikymo sritį, Teisingumo Teismas konstatavo, kad „reikia remtis tos pačios išimties išaiškinimu, padarytu laisvo darbuotojų, kurie yra Bendrijos valstybių narių piliečiai, judėjimo srityje“, o konkrečiau – Tarybos direktyva 64/221/EEB ( 42 ).

39.

Sprendime Toprak buvo netgi nustatyta analogija tarp Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnyje nustatytos status quo išlygos ir Šeštosios PVM direktyvos status quo išlygos ( 43 ) (ši byla buvo išnagrinėta be generalinio advokato išvados, ir aš pati turiu tam tikrų abejonių, ar mokesčių teisės aktų aiškinimą tikrai tinka pagal analogiją taikyti darbo rinkos nuostatoms, kurios yra ES ir trečiosios šalies asociacijos priemonių dalis).

40.

Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje dėl darbuotojų judėjimo laisvės Europos Sąjungoje nustatytus principus taip pat pagal analogiją taikė laisvam darbuotojų judėjimui tarp valstybių narių ir Turkijos. Teisingumo Teismas Sprendime Antonissen įtvirtintus principus jau nurodė Sprendime Kus ( 44 ), konstatuodamas, kad darbuotojas Turkijos pilietis gali tiesiogiai remtis Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalimi siekdamas, kad būtų pratęstas ne tik jo leidimas dirbti, bet ir leidimas gyventi šalyje ( 45 ).

41.

Teisingumo Teismas taip pat pateikė kryžminę nuorodą į savo jurisprudenciją, kurioje buvo nagrinėjami kiti tarptautiniai susitarimai, sudaryti su trečiosiomis šalimis, neatsižvelgiant į jų pobūdį (nesvarbu, ar tai būtų asociacijos susitarimai) ir tikslą (nesvarbu, ar jie buvo susiję su stojimu į Europos Sąjungą) ( 46 ).

42.

Tačiau jurisprudencijoje taip pat buvo pripažintos tam tikros svarbios formuluotės „kiek įmanoma“ taikymo ribos.

43.

Pirma, Sprendime Demirkan Teisingumo Teismas konstatavo, kad „Sąjungos teisės nuostatų, įskaitant Sutarties nuostatų, susijusių su vidaus rinka, aiškinimas negali būti automatiškai taikomas aiškinant Sąjungos ir trečiosios valstybės sudarytą susitarimą, nebent pačiame susitarime šiuo klausimu numatytos aiškios nuostatos“ ( 47 ).

44.

Taigi, jeigu EEB ir Turkijos asociacijos teisės aktuose nėra konkrečios nuostatos, kuria būtų reglamentuojamas konkretus klausimas, Teisingumo Teismas aiškiai atsisakė išplėsti ES teisės nuostatų taikymą šiam klausimui pagal analogiją. Sprendime Bozkurt jis konstatavo, kad, nesant konkrečios nuostatos, kuria darbuotojams Turkijos piliečiams būtų suteikiama teisė pasilikti valstybės narės teritorijoje baigus ten darbą, Turkijos piliečio teisė gyventi šalyje išnyksta, jeigu atitinkamas asmuo tampa visiškai ir nuolat nedarbingas. Kadangi sąlygoms, kuriomis ES darbuotojai galėjo pasinaudoti teise pasilikti šalyje, pagal dabartinio SESV 45 straipsnio 3 dalies d punktą buvo taikomi reglamentai, kuriuos turėjo parengti Komisija, pagal šiuos reglamentus taikytinos taisyklės negalėjo būti tiesiog pritaikytos darbuotojams iš Turkijos ( 48 ).

45.

Antra, tais atvejais, kai ES antrinės teisės nuostatų tikslai ir turinys apima daugiau nei lygiaverčių EEB ir Turkijos asociacijos teisės aktų nuostatų tikslai ir turinys, Teisingumo Teismas atmetė galimybę pastarąsias nuostatas aiškinti pagal analogiją su pirmosiomis. Pavyzdžiui, ES piliečiams suteikiamos apsaugos nuo išsiuntimo režimas pagal Direktyvos 2004/38/EB ( 49 ) 28 straipsnio 3 dalies a punktą negalėjo būti mutatis mutandis pritaikytas Turkijos piliečiams pagal Sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnio 1 dalį suteikiamoms garantijoms nuo išsiuntimo iš šalies. Tai konstatuodamas, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Direktyvos 2004/38 tikslas yra ne tik ekonominis, bet ir stiprinti ES piliečių teises, kad jos teisinis pagrindas yra platesnis nei nuostatų dėl darbuotojų judėjimo laisvės ir kad abiejų nagrinėjamų teisinių režimų negalima laikyti lygiaverčiais ( 50 ).

46.

Trečia, Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje pateikiamą ES laisvės aiškinimą atsisakė pritaikyti EEB ir Turkijos asociacijai, jeigu šis aiškinimas buvo pateiktas sprendime, priimtame po asociacijos taisyklių priėmimo, ir niekas nerodo, kad susitariančiosios šalys, pasirašydamos Asociacijos susitarimą ir Papildomą protokolą, norėjo, kad šie dokumentai būtų taip aiškinami. Taigi toks ES teisėje pateikiamas laisvės teikti paslaugas aiškinimas, kad ši laisvė apima „pasyvią“ paslaugų gavėjų laisvę vykti į kitą valstybę narę siekiant gauti ten paslaugą, pripažintas 1984 m. jurisprudencijoje ( 51 ), negalėjo būti pritaikytas 1970 m. pasirašyto Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalyje numatytai status quo išlygai, susijusiai su laisve teikti paslaugas ( 52 ).

47.

Dėl Asociacijos tarybos sprendimuose numatytų status quo išlygų jau buvo pateikta nemažai prašymų priimti prejudicinį sprendimą, pradedant Sprendimu Sevince. Jame Teisingumo Teismas pripažino, kad šios išlygos veikia tiesiogiai ( 53 ).

48.

Pati status quo išlyga nesukuria teisių ( 54 ). Joje nustatyta pareiga teisiškai prilygsta pareigai nesiimti veiksmų. Ji veikia ne kaip materialioji norma, dėl kurios atitinkama materialioji teisė, kurią ji pakeistų, taptų netaikytina, bet kaip kvaziprocedūrinė taisyklė, kuria ratione temporis nustatoma, pagal kurias valstybės narės nuostatas vertinti Turkijos piliečio, pageidaujančio valstybėje narėje naudotis ekonominėmis laisvėmis, padėtį ( 55 ). Šios nuostatos gali reglamentuoti, be kita ko, materialiąsias arba procedūrines Turkijos piliečių pirmojo leidimo atvykti į valstybės narės teritoriją, kur jie ketina naudotis šiomis ekonominėmis laisvėmis, sąlygas ( 56 ).

49.

Asociacijos tarybos sprendimuose numatytos status quo išlygos nepaneigia principinės valstybių narių kompetencijos spręsti dėl nacionalinės imigracijos politikos ( 57 ). Jos tik neleidžia nacionalinės teisės aktuose nustatyti naujų apribojimų, kurie galėtų papildomai kliudyti laipsniškai nustatyti darbuotojų judėjimo laisvę tarp valstybių narių ir Turkijos. Aiškinant vaizdžiai, nuo status quo išlygos įsigaliojimo momento ji įšaldo kiekvienoje valstybėje narėje taikytiną teisę, susijusią su Turkijos piliečių galimybės įsidarbinti sąlygų apribojimais.

50.

Pirmasis klausimas susijęs su Sprendime Nr. 2/76 numatytos status quo išlygos taikymo ratione temporis sritimi. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar šis sprendimas vis dar taikytinas nagrinėjamam nacionalinės teisės aktui, kuris buvo priimtas 1980 m. spalio 5 d. (t. y. prieš 1980 m. gruodžio 1 d., kai įsigaliojo Sprendimas Nr. 1/80).

51.

Landeshauptstadt Stuttgart ir Vokietijos vyriausybė teigia, kad Sprendimas Nr. 2/76 ir jo status quo išlyga nebegali būti taikoma. Jų teigimu, VKTST 59 straipsnio 1 dalies a punktas ir Teisingumo Teismo jurisprudencija, suformuota Sprendime Bozkurt, patvirtina šį požiūrį ( 58 ). Vokietijos vyriausybė per posėdį teigė, kad, įsigaliojus Sprendimui Nr. 1/80, juo Sprendimas Nr. 2/76 visais atžvilgiais pakeistas atgaline data ir taip tapo vieninteliu atspirties tašku vertinant naujųjų apribojimų galiojimą. Tačiau kadangi nagrinėjamas Vokietijos teisės aktas jau egzistavo tuo metu, kai įsigaliojo Sprendimas Nr. 1/80, jis nepatenka į šio sprendimo 13 straipsnyje numatytos status quo išlygos taikymo sritį.

52.

Komisija teigia, kad Sprendimo Nr. 2/76 7 straipsnyje numatyta status quo išlyga toliau taikoma nacionalinėms priemonėms, nustatytoms nuo 1976 m. gruodžio 1 d. iki 1980 m. lapkričio 30 d. įskaitytinai.

53.

Sutinku su Komisija.

54.

Sprendimo Nr. 2/76 taikymo ratione temporis sritis aiškiai apibrėžta šiame sprendime, siejamame su Sprendimu Nr. 1/80. Sprendimas Nr. 2/76 įsigaliojo 1976 m. gruodžio 20 d. ( 59 ) ir buvo taikomas „pirmuoju etapu“ ketverius metus nuo 1976 m. gruodžio 1 d. Sprendimas Nr. 2/76 turėjo būti „toliau taikomas iki tol, kol prasidės kitas etapas“ ( 60 ). Sprendimas Nr. 1/80 reiškė kito etapo pradžią. Šis sprendimas įsigaliojo 1980 m. liepos 1 d. ( 61 ), tačiau II skyriaus „Socialinės nuostatos“ 1 skirsnis „Klausimai, susiję su darbuotojų įsidarbinimu ir laisvu judėjimu“ buvo taikomas nuo 1980 m. gruodžio 1 d. ( 62 )

55.

Iš abiejų sprendimų teksto ir laisvo darbuotojų judėjimo laipsniško įgyvendinimo sistemos, numatytos EEB ir Turkijos asociacijos teisės aktuose, aišku, kad Sprendimu Nr. 1/80 siekta visiškai pakeisti Sprendimą Nr. 2/76. Taigi Sprendimas Nr. 2/76 buvo taikomas nuo 1976 m. gruodžio 20 d. iki 1980 m. lapkričio 30 d. ( 63 ) Atitinkamas Sprendimo Nr. 1/80 skirsnis buvo taikomas nuo 1980 m. gruodžio 1 d. ( 64 )

56.

Nei Sprendime Nr. 1/80, nei visoje EEB ir Turkijos asociacijos teisės aktų sistemoje nėra nieko, kas rodytų, kad juo siekiama atgaline data sukelti poveikį Sprendimo Nr. 2/76 taikymo ratione temporis sričiai arba panaikinti jį ex tunc. Kai vienas teisės aktas pakeičiamas kitu, jį pakeičiantis aktas sukelia pasekmių ex nunc, nebent yra numatytas šio vėlesnio teisės akto galiojimas atgaline data arba juo ankstesnis aktas panaikinamas ex tunc ( 65 ).

57.

Be to, dėl Vokietijos vyriausybės siūlomo aiškinimo ex post atsirastų teisinis vakuumas. Sprendimas Nr. 1/80 negali būti atgaline data taikomas situacijoms, susiklosčiusioms iki 1980 m. gruodžio 1 d. Vadovaujantis Vokietijos vyriausybės logika, tokios situacijos, kurioms anksčiau buvo taikomas Sprendimas Nr. 2/76, įsigaliojus Sprendimui Nr. 1/80 taptų nereglamentuojamos ir išliktų nereglamentuojamos ir toliau. Tai būtų neteisinga.

58.

Sprendime Bozkurt Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Sprendimas Nr. 1/80 yra dar vienas darbuotojų judėjimo laisvės užtikrinimo etapas ir juo nuo jo įsigaliojimo pakeičiamos atitinkamos mažiau palankios Sprendimo Nr. 2/76 nuostatos ( 66 ). Vis dėlto, kaip aš suprantu minėtą Teisingumo Teismo sprendimą, Teisingumo Teismas niekur nenurodė, kad nuo Sprendimo Nr. 1/80 įsigaliojimo panaikinamos Sprendimo Nr. 2/76 teisinės pasekmės įvykiams (šiuo atveju – ginčijamų Vokietijos taisyklių įsigaliojimas 1980 m. spalio 5 d.), susiklosčiusiems galiojant Sprendimui Nr. 2/76.

59.

Todėl darau išvadą, kad darbuotojų judėjimo laisvės naujų apribojimų, kuriuos valstybė narė nustatė laikotarpiu nuo Sprendimo Nr. 2/76 įsigaliojimo iki Sprendimo Nr. 1/80 įsigaliojimo, teisėtumas turi būti vertinamas pagal Sprendimo Nr. 2/76 7 straipsnį.

60.

2 klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnyje numatytos status quo išlygos, Sprendimo Nr. 2/76 7 straipsnyje numatyta status quo išlyga turėtų būti aiškinama kaip draudžianti nustatyti naujus šeimos susijungimo apribojimus darbuotojų Turkijos piliečių šeimos nariams.

61.

Landeshauptstadt Stuttgart ir Vokietijos vyriausybė teigia, kad šeimos susijungimas nepatenka į Sprendimo Nr. 2/76 7 straipsnyje numatytos status quo išlygos taikymo sritį, nes ši nuostata nesusijusi su Turkijos piliečių šeimos nariais. Landeshauptstadt Stuttgart priduria, kad Turkijos piliečiams pagal ES teisę taip pat taikomas vizos reikalavimas ( 67 ).

62.

Komisija nurodo, kad, kaip ir Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnyje bei Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalyje numatytos status quo išlygos, Sprendimo Nr. 2/76 7 straipsnis taip pat apima šeimos susijungimą. Dabar Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl tų kitų nuostatų ( 68 ) reikėtų pritaikyti Sprendimo Nr. 2/76 status quo išlygai.

63.

Kaip Komisija teisingai pažymi savo rašytinėse pastabose, tai, ar sąvoka „nauji galimybės įsidarbinti sąlygų apribojimai“ turėtų apimti šeimos susijungimo apribojimus, nėra reglamentuota jokiame teisėkūros procedūra priimtame EEB ir Turkijos asociacijos teisės akte. Todėl pirmiausia analizuosiu šios frazės taikymo sritį ir aiškinimą, o tada sugrįšiu prie to, ar Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl šios frazės reikšmės, atsižvelgiant į Sprendimą Nr. 1/80, turėtų būti pritaikyta ankstesniam Sprendimui Nr. 2/76.

64.

Šeimos susijungimo klausimas pagal EEB ir Turkijos asociacijos teisės aktus dėl darbuotojų judėjimo laisvės pirmą kartą buvo nagrinėjamas Sprendime Demirel ( 69 ), kai Vokietijoje gyvenančio ir dirbančio Turkijos piliečio žmona pasibaigus jos vizos galiojimui buvo įpareigota išvykti iš šalies. Nagrinėjama viza galiojo tik apsilankymo, bet ne šeimos susijungimo tikslais.

65.

Savo išvadoje generalinis advokatas M. Darmon nagrinėjo Sprendimo Nr. 1/80 status quo išlygos taikymo sritį šeimos susijungimo aspektu. Jis pažymėjo, kad darbuotojų, kurie buvo valstybės narės piliečiai, teisė į šeimos susijungimą turėjo būti nustatyta aiškioje Reglamento Nr. 1612/68 nuostatoje. Nesant analogiškos nuostatos EEB ir Turkijos asociacijos teisės aktuose, negalima teigti, kad tokia teisė yra numanoma. Nors, žinoma, šeimos susijungimas yra būtinas elementas, kad darbuotojų judėjimo laisvė veiktų, jis tampa teise tik tada, kai įsigalioja jį išreiškianti laisvė ir kai šiuo klausimu priimama speciali nuostata. Generalinis advokatas M. Darmon padarė išvadą, kad Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnio status quo išlyga „susijusi su įsidarbinimo galimybe, o ne šeimos susijungimu. Joje šeimos narių gyvenimui šalyje nustatyta sąlyga gauti susitariančiųjų šalių kompetentingų institucijų leidimą. Todėl jos negalima aiškinti kaip apimančios teisę į šeimos susijungimą <…>“ ( 70 ).

66.

Teisingumo Teismas pritarė šiai išvadai. Jis pažymėjo, kad Sprendimas Nr. 1/80 yra vienintelis Asociacijos tarybos sprendimas, priimtas siekiant laipsniškai pasiekti darbuotojų judėjimo laisvę ( 71 ), ir kad šiuo sprendimu buvo uždrausti paskesni darbuotojų Turkijos piliečių, kurie jau yra tinkamai integruoti į valstybės narės darbo rinką, įsidarbinimo galimybes reglamentuojančių sąlygų apribojimai. Šeimos susijungimo srityje joks sprendimas nebuvo priimtas ( 72 ). Todėl Teisingumo Teismas nagrinėjo jame iškeltą bylą remdamasis tik Asociacijos susitarimo 7 ir 12 straipsniais ir Papildomo protokolo 36 straipsniu. Jis konstatavo, kad Asociacijos susitarimo 12 straipsniu ir Papildomo protokolo 36 straipsniu „iš esmės siekiama nustatyti programą ir jie nėra pakankamai tikslūs ir besąlygiški, kad galėtų tiesiogiai reglamentuoti darbuotojų judėjimą“, ir kad „iš Asociacijos susitarimo 7 straipsnio neįmanoma kildinti draudimo nustatyti paskesnius šeimos susijungimo apribojimus“ ( 73 ). Todėl visiškai aišku, jog Teisingumo Teismas Sprendime Demirel konstatavo, kad Sprendimas Nr. 1/80 (įskaitant jo 13 straipsnyje numatytą status quo išlygą) neapėmė darbuotojų Turkijos piliečių šeimos susijungimo apribojimų.

67.

Po dvidešimt devynerių metų šis klausimas ir vėl buvo nagrinėjamas Teisingumo Teisme byloje Genc ( 74 ). Teisingumo Teismas keturis labai išsamius ir sumaniai pateiktus prašymą priimti prejudicinį sprendimą toje byloje pateikusio teismo klausimus sudėjo į vieną dviejų dalių klausimą: i) ar nacionalinei priemonei, dėl kurios šeimos susijungimas pasunkinamas, taikoma Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnio status quo išlyga ir ii) jeigu atsakymas į šį klausimą yra teigiamas, ar ginčijamoje nacionalinėje priemonėje nustatytas apribojimas vis dėlto galėtų būti pateisinamas? Nukrypdamas nuo aiškios savo pozicijos, pareikštos Sprendime Demirel (tačiau jo nenurodydamas), Teisingumo Teismas į šias dvi klausimo dalis atsakė atitinkamai teigiamai ir neigiamai. Vertėtų atidžiai išnagrinėti, kaip Teisingumo Teismas priėjo prie pirmosios šios išvados dalies, o tada kelti klausimą, ar ją, remiantis Sprendimu Nr. 1/80, reikėtų pritaikyti jo pirmtakui Sprendimui Nr. 2/76.

68.

Pirmiausia Teisingumo Teismas kaip suformuotą jurisprudenciją paminėjo bylą dėl EEB ir Turkijos įsisteigimo laisvės (Sprendimas Savas) ( 75 )ir bylą dėl Sprendimo Nr. 1/80, susijusią su leidimo gyventi šalyje išdavimo mokesčiais (Sprendimas Sahin) ( 76 ), siekdamas pagrįsti teiginį, kad„Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnyje ir Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalyje nustatytos status quo išlygos bendrai uždraudžia bet kokios naujos priemonės, kurios tikslas ar pasekmė būtų tai, jog Turkijos piliečio naudojimuisi ekonomine laisve atitinkamos valstybės narės teritorijoje būtų taikomos labiau ribojančios sąlygos nei tos, kurios jam taikytos šioje valstybėje narėje nurodyto sprendimo ar papildomo protokolo įsigaliojimo momentu, [nustatymą]“ ( 77 ). Sprendime Savas (56–63 punktai) Teisingumo Teismas plačiai rėmėsi savo sprendimais, susijusiais su Sprendimu Nr. 1/80, kalbant apie principus, kurie „pagal analogiją taip pat turi būti taikomi atsižvelgiant į <…> įsisteigimo teisę“. Sprendime Sahin (65 punktas) Teisingumo Teismas jau buvo nurodęs, kad „kadangi <…> Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnyje įtvirtinta [status quo] išlyga yra tokio pat pobūdžio kaip sąlyga, numatyta Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalyje, ir kadangi abiem sąlygomis siekiama tapačių tikslų (žr. 2000 m. gegužės 11 d. Sprendimo Savas (C‑37/98, Rink. p. I‑2927) 50 punktą ir minėto Sprendimo Abatay ir kt. 70–74 punktus), ankstesniame punkte pateiktas [Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalies] aiškinimas[ ( 78 )] taip pat taikytinas status quo pareigai, kuri yra minėto 13 straipsnio pagrindas darbuotojų laisvo judėjimo srityje“.

69.

Norėčiau pažymėti, kad Sprendime Abatay ir kt. Teisingumo Teismas jau sugretino Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalį, pagal kurią bendrai įpareigojama susilaikyti nuo „bet kokių naujų įsisteigimo laisvės ar laisvės teikti paslaugas apribojimų viena kitos atžvilgiu įvedimo“, ir Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnį, kuriame draudžiami „nauji galimybės įsidarbinti sąlygų apribojimai, taikytini darbuotojams ir jų šeimos nariams, teisėtai gyvenantiems ir dirbantiems [ES ir Turkijoje] (išskirta mano) ( 79 ). Tačiau akivaizdu, kad abiejų nuostatų formuluotės labai skiriasi. Taikant ankstesnėje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje įtvirtintus aiškinimo principus, būtent Sprendimo Polydor principą ir bendruosius aiškinimo principus, taip pat principą „kiek įmanoma“ ( 80 ), reikėtų tinkamai atsižvelgti į šį priemonių teksto skirtumą ir bendrą jų kontekstą ir schemą (įsisteigimo laisvė ir laisvė teikti paslaugas apskritai Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalyje; darbuotojų judėjimo laisvės laipsniškas užtikrinimas Papildomo protokolo, kuriuo grindžiamas Sprendimas Nr. 1/80, 36 straipsnyje). Taigi, aiškinant ir pažodžiui, ir teleologiškai, matyti, kad abi nuostatos neturėtų būti aiškinamos visiškai vienodai ir joms nereikia suteikti tos pačios taikymo srities.

70.

Sprendime Genc Teisingumo Teismas patvirtino, kad atspirties taškas atliekant analizę pagal Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnį yra ne atvykstantis šeimos narys, o darbuotojas Turkijos pilietis, gyvenantis atitinkamoje valstybėje narėje ( 81 ). Todėl šioje byloje kyla klausimas, ar ginčijamos priemonės turi neigiamą poveikį N. Yön vyrui (darant prielaidą, kad tai yra „nauji“ apribojimai), o ne jai pačiai. Reikėtų sutelkti dėmesį į darbuotojo laisvo judėjimo teises.

71.

Teisingumo Teismas ir toliau naudojosi savo neseniai priimto Sprendimo Dogan motyvais. Toje byloje Vokietijoje įsisteigusio ir ten nuo 1998 m. gyvenančio Turkijos verslininko (mažos bendrovės generalinio direktoriaus) žmona Turkijoje paprašė išduoti jai vizą šeimos susijungimo tikslais. Jos prašymas buvo atmestas remiantis tuo, kad ji neturėjo reikalingų bazinių vokiečių kalbos žinių, kad jai būtų galima išduoti vizą šeimos susijungimo tikslais ( 82 ). Teisingumo Teismas konstatavo, kad šią sąlygą, nustatytą po Papildomo protokolo įsigaliojimo, draudžia jo 41 straipsnio 1 dalyje esanti status quo išlyga ( 83 ).

72.

Darydamas nuorodą į Sprendimą Dogan, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad „Turkijos piliečio apsisprendimą įsikurti vienoje valstybėje narėje siekiant nuolat joje vykdyti ūkinę veiklą gali neigiamai paveikti šios valstybės narės įstatymai, kuriais apsunkinamas arba padaromas neįmanomas šeimos susijungimas, ir dėl to toks pilietis gali būti priverstas rinktis arba veiklą atitinkamoje valstybėje narėje, arba šeimos gyvenimą Turkijoje“ ( 84 ). Remdamasis tuo, kad Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnyje ir Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalyje numatytos status quo išlygos yra tos pačios rūšies ir jomis siekiama to paties tikslo, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Sprendime Dogan pateiktas Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalies aiškinimas galėtų būti pritaikytas Sprendime Genc ( 85 ). Teisingumo Teismas iš karto pridūrė, kad „tik tuomet, kai nacionalinės teisės nuostata <…> kuri sugriežtina šeimos susijungimo sąlygas, gali daryti poveikį darbuotojų Turkijos piliečių <…> ūkinės veiklos vykdymui atitinkamos valstybės narės teritorijoje, darytina išvada, jog tokia nuostata patenka į Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnyje nustatytos status quo išlygos taikymo sritį“, ir kad „Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnyje ir [P]apildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalyje nustatytos status quo išlygos, kaip jas išaiškino Teisingumo Teismas, niekaip nereiškia, kad darbuotojų Turkijos piliečių šeimos nariams pripažįstamos teisė į šeimos susijungimą, įsisteigimo ir gyvenimo šalyje teisės“ ( 86 ).

73.

Galiausiai Teisingumo Teismas išskyrė Sprendimo Demirkan ( 87 )faktines aplinkybes (kadangi ta byla buvo susijusi su pasyviuoju teisės gauti paslaugas gavėju, nebuvo ryšio su ekonominės veiklos vykdymu) ir nurodė, kad jo dabar pateikiamas aiškinimas, paremtas Sprendimu Dogan, „atitinka Teisingumo Teismo pateiktą Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmos pastraipos išaiškinimą, pagal kurį šios <…> nuostatos tikslas yra skatinti šeimos susijungimą priimančiojoje valstybėje narėje siekiant palengvinti darbuotojo Turkijos piliečio, teisėtai esančio atitinkamos valstybės narės darbo rinkoje, įsidarbinimą ir gyvenimą šalyje“ ( 88 ).

74.

Su didžiausia pagarba Teisingumo Teismui pažymėtina, kad galima nustatyti tam tikrų požiūrio, kurio laikytasi Sprendime Genc, problemų.

75.

Pirma, juo neatsižvelgiama į reikšmingą dviejuose skirtingą hierarchinį statusą turinčiuose teisės aktuose esančių dviejų status quo išlygų formuluočių skirtumą. Susitariančiosios šalys susitarė į Papildomą protokolą įtraukti bendrą status quo išlygą „susilaikyti nuo bet kokių naujų įsisteigimo laisvės ar laisvės teikti paslaugas apribojimų viena kitos atžvilgiu įvedimo“ ( 89 ). Asociacijos taryba, naudodamasi deleguotaisiais įgaliojimais pagal Papildomo protokolo 36 straipsnį, kad „laipsniškai“ užtikrintų darbuotojų judėjimo laisvę, Sprendime Nr. 1/80 suformulavo daug labiau ribotą status quo išlygą, apimančią tik „naujus darbuotojų ir jų šeimos narių, teisėtai gyvenančių ir dirbančių [ES ir Turkijoje], galimybės įsidarbinti sąlygų apribojimus“.

76.

Antra, Sprendimas Genc neatitinka nei Sprendimo Demirel, nei naujesnės jurisprudencijos EEB ir Turkijos asociacijos srityje, kurioje Teisingumo Teismas konstatavo, kad Asociacijos tarybos sprendime turi būti aiški nuostata, kad darbuotojas Turkijos pilietis įgytų papildomą teisę ( 90 ). Mano supratimu, Asociacijos taryba remdamasi Papildomo protokolo 36 straipsniu galėjo priimti aiškią nuostatą, kurioje būtų sureguliuotos sąlygos, kliudančios darbuotojų Turkijos piliečių šeimos susijungimui, tačiau iki šiol to nepadarė. Ir Teisingumo Teismas Sprendime Genc galėjo atsižvelgti į sprendimus Demirel ir Bozkurt ir, norėdamas nukrypti nuo jų, pateikti išsamesnį argumentavimą (galbūt paremtą bendra jurisprudencijos raida, Pagrindinių teisių chartijos vaidmeniu ir kt.). Tačiau jis to nepadarė.

77.

Trečia, pažymėtina, kad ES pirminė teisė dėl darbuotojų judėjimo laisvės (SESV 45 straipsnis) neapima teisės į šeimos susijungimą. Ši teisė darbuotojams, kurie yra ES piliečiai, buvo aiškiai nustatyta antrinėje teisėje ( 91 ). Reglamente Nr. 1612/68 (Teisingumo Teismas juo jau rėmėsi aiškindamas Sprendimą Nr. 1/80) ( 92 ) galimybė įsidarbinti reglamentuojama būtent jo 1 dalies I antraštinėje dalyje. Paskesniame skirsnyje (1 dalies III antraštinė dalis „Darbuotojų šeimos“) reglamentuojamas šeimos susijungimas tų darbuotojų, kurie yra valstybės narės piliečiai ir jau dirba kitoje valstybėje narėje. Taigi Reglamente Nr. 1612/68 šeimos susijungimas nesusiejamas su įsidarbinimo galimybe (tai yra vienintelis dalykas, nurodytas Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnio tekste).

78.

Ketvirta, kitose Sprendimo Nr. 1/80 nuostatose dėl darbuotojų šeimos narių nurodyti asmenys, kuriems „buvo leista prisijungti“ prie šių darbuotojų ( 93 ) arba kurie teisėtai gyvena priimančiojoje valstybėje narėje ( 94 ). Tai rodo, kad Asociacijos taryba neketino Sprendimu Nr. 1/80 reglamentuoti pirmojo šeimos narių atvykimo. Teisingumo Teismas taip pat yra aiškiai nusprendęs, kad EEB ir Turkijos asociacijos teisės aktų kontekste „šeimos susijungimas nėra iš Turkijos imigravusio darbuotojo šeimos nario teisė, tačiau priklauso tik nuo nacionalinės valdžios institucijų pagal atitinkamos valstybės narės teisę <…> priimto sprendimo“ ( 95 ) ir kad „valstybės narės <…> išsaugojo kompetenciją reglamentuoti turko darbuotojo šeimos nario atvykimą į valstybę narę“ ( 96 ).

79.

Galiausiai pačiame Sprendime Genc pakartojama, kad Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnis daugiausia susijęs su darbuotojo Turkijos piliečio, o ne jo šeimos nario situacija ( 97 ). Turkijos piliečio pirmasis atvykimas į valstybę narę priklauso nuo jo ketinimo įgyvendinti savo ekonominę laisvę dirbti joje ( 98 ). Įdomu tai, kad dabar paskesniam šeimos nario atvykimui šeimos susijungimo su šiuo darbuotoju tikslais taikoma mažiau reikalavimų nei paties darbuotojo pagrindinei teisei.

80.

Pateikdama šias pastabas neteigiu, kad Turkijos piliečio šeimos narių atvykimo į šalį ir gyvenimo joje šeimos susijungimo tikslais sąlygos kaip nors nepaveiks šio piliečio priimamų sprendimų dėl to, ar vykdyti ekonominę veiklą Europos Sąjungoje ir kiek laiko. Žinoma, kad paveiks. Tiesiog šiuo atveju kyla klausimas, ar, aiškinant Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnį pažodžiui ir teleologiškai, šis straipsnis tikrai turi reikšmę, kurią Teisingumo Teismas suteikė jam Sprendime Genc.

81.

Taip pat nesu prieš liberalų požiūrį, kurio laikėsi Teisingumo Teismas, konstatuodamas darbuotojų Turkijos piliečių ekonominių laisvių „naujus apribojimus“, kiek tai susiję su, be kita ko, reikalavimu vilkikų vairuotojams turėti darbo leidimą ( 99 ), vizos reikalavimais vilkikų vairuotojams, kurie nėra įsisteigę valstybėje narėje ( 100 ), ir administracinių mokesčių nustatymu už leidimo gyventi priimančiojoje valstybėje narėje išdavimą ( 101 ). Visi šie sprendimai buvo susiję su apribojimais, kurie visai nesunkiai galėtų būti įtraukti į Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnio tekstą ir teleologiją. Nemanau, kad tą patį galima pasakyti apie naujus apribojimus, turinčius poveikį šeimos susijungimui.

82.

Kaip atspirties tašku remiuosi tuo, kad EEB ir Turkijos asociacijos teisės aktuose numatyta laipsniškai gerinti sąlygas, kuriomis reglamentuojamas darbuotojų Turkijos piliečių įsidarbinimas Europos Sąjungoje.

83.

Sprendime Nr. 2/76 buvo nustatytos išsamios „pirmojo etapo“ taisyklės po Papildomo protokolo priėmimo ( 102 ). Šio sprendimo 3 straipsnyje nurodyta, kad „Turkijos piliečių vaikams, teisėtai gyvenantiems valstybėje narėje kartu su savo tėvais <…> suteikiama galimybė <…> lankyti bendrojo lavinimo kursus“ ir jiems atitinkamai suteikiama teisė naudotis „šiuo tikslu pagal nacionalinės teisės aktus numatytomis lengvatomis“ ( 103 ). Kitais atvejais Sprendime Nr. 2/76 darbuotojų Turkijos piliečių šeimos nariai nepaminėti. Šiame sprendime numatytos status quo išlygos tekste (7 straipsnyje) nėra jokios informacijos apie tai, kad ją buvo siekiama taikyti šeimos susijungimui.

84.

Sprendime Nr. 1/80 nurodyta, kad „būtina gerinti darbuotojams ir jų šeimos nariams taikomą vertinimą, kiek tai susiję su Sprendimu Nr. 2/76 nustatytomis priemonėmis“ ( 104 ). Vienintelis abiejų status quo išlygų – Sprendimo Nr. 2/76 7 straipsnio ir Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnio – teksto skirtumas iš tikrųjų yra tas, kad pastarajame straipsnyje po frazės „darbuotojų galimybės įsidarbinti sąlygų naujų apribojimų“ įrašyti dar penki žodžiai: „taip pat jų šeimos narių“.

85.

Kadangi abu sprendimai rodo nuoseklius veiksmus siekiant „laipsniškai“ užtikrinti darbuotojų judėjimo laisvę ir kadangi Sprendimu Nr. 1/80 siekiama „pagerinti“ Sprendimu Nr. 2/76 darbuotojams ir jų šeimos nariams taikomą „vertinimą“, ilgainiui nuo „mažiau palankaus vertinimo“ turėtų būti pereita prie „palankesnio vertinimo“. Todėl nebūtų neįprasta Sprendimo Nr. 2/76 nuostatas aiškinti ne taip plačiai, kiek tai susiję su klausimais dėl šeimos gyvenimo ir šeimos narių, kaip Sprendimo Nr. 1/80, kuriuo minėtas sprendimas pakeistas, nuostatas.

86.

Dėl pirmiau šioje išvadoje nurodytų priežasčių ( 105 )Sprendime Genc Teisingumo Teismo pateikta Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnio analizė nėra tokia aiški, kaip norėtųsi. Siūlau Teisingumo Teismui neperkelti šio aiškinimo aiškinant ankstesnę status quo išlygą dėl apribojimų, susijusių su darbuotojų įsidarbinimo galimybių sąlygomis, t. y. Sprendimo Nr. 2/76 7 straipsnį.

87.

Norėčiau pridurti, kad taip nesiekiama iš darbuotojų Turkijos piliečių atimti teisės į tai, kad jų šeimos nariai prisijungtų prie jų Europos Sąjungos teritorijoje. Tarybos direktyvoje 2003/86/EB yra nustatytas lex generalis, kuriuo reglamentuojamas šeimos susijungimas ( 106 ). EEB ir Turkijos asociacijos teisės aktai yra lex specialis, kuriuose nustatomos konkretesnės nuostatos, taikytinos Turkijos piliečiams, kiek tai susiję su klausimais, kuriems šie teisės aktai taikomi ( 107 ). Jeigu Turkijos piliečiams netaikomas lex specialis, jie vis vien gali remtis lex generalis.

88.

Jeigu, priešingai mano išreikštam požiūriui, Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Sprendimo Nr. 2/76 7 straipsnis taikomas nagrinėjamam nacionalinės teisės aktui, reikės išnagrinėti, ar Papildomo protokolo 59 straipsnis neleidžia taikyti šios status quo išlygos.

89.

Papildomo protokolo 59 straipsnyje nurodyta, kad „srityse, kuriose taikomas šis Protokolas, Turkijai nesudaromos palankesnės sąlygos nei tos, kurias valstybės narės pagal [ES sutartis] sudaro viena kitai“. Taigi jame atspindėtas principas, kad narystė Europos Sąjungoje yra pats giliausias ir ypatingiausias santykis, kurį valstybė gali turėti, ir kad todėl bet koks kitas trečiosios šalies ir Europos Sąjungos santykis (pvz., EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas) neabejotinai turi būti mažiau privilegijuotas.

90.

EEB ir Turkijos asociacijos teisės aktų hierarchijoje Papildomas protokolas yra pirminė teisė. Todėl Asociacijos tarybos, kuri įgyvendina deleguotuosius įgaliojimus, priimti sprendimai turi būti aiškinami taip, kad šis aiškinimas atitiktų juose nustatytą „palankesnių sąlygų nesudarymo“ taisyklę. Pažymiu, jog neatrodo, kad neseniai priimtuose sprendimuose, kuriais šeimos susijungimas buvo įtrauktas į Sprendimo Nr. 1/80 status quo išlygos taikymo sritį, būtų buvęs nagrinėjamas šis papildomas ir būtinas aiškinimo kriterijus ( 108 ).

91.

Tuo remiantis pažymėtina, kad Teisingumo Teismas anksčiau Papildomo protokolo 59 straipsnį taikė atsižvelgdamas į darbuotojų Turkijos piliečių judėjimo laisvę ir pagrįstai nuosekliai konstatuodavo, kad Turkijos piliečių padėtis negali būti palankesnė už ES piliečių ( 109 ). Yra dvi jurisprudencijos kryptys: viena iš jų susijusi su esminėmis (pozityviosiomis) teisėmis, suteikiamomis darbuotojams Turkijos piliečiams ir jų šeimos nariams, o kita – su valstybėms narėms status quo išlygomis nustatyta neigiama pareiga.

92.

Pagal pirmąją kryptį Teisingumo Teismas vertino visą vaizdą, o ne tikslų lygiavertiškumą, kiek tai susiję su Turkijos piliečiams ir ES piliečiams suteikiamomis teisėmis ( 110 ). Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas atsisakė lyginti darbuotojo Turkijos piliečio vaiko padėtį su valstybės narės piliečio palikuonio padėtimi, atsižvelgdamas į reikšmingus jų atitinkamos teisinės padėties skirtumus ( 111 ).

93.

Pagal antrąją jurisprudencijos kryptį, kurią sudaro dvi bylos dėl administracinių mokesčių už leidimo gyventi šalyje išdavimą Nyderlanduose, Teisingumo Teismas laikėsi kitokio požiūrio. Jis nusprendė, kad Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnis, taikomas kartu su „palankesnių sąlygų nesudarymo“ taisykle, nedraudžia priimti teisės aktų, pagal kuriuos leidimo gyventi šalyje išdavimui arba šio leidimo galiojimo laiko pratęsimui nustatoma sąlyga Turkijos piliečiams, gyvenantiems priimančiosios valstybės narės teritorijoje, sumokėti administracinius mokesčius. Tada Teisingumo Teismas nagrinėjo naujojo apribojimo, kuris priešingu atveju būtų draudžiamas pagal status quo išlygą, proporcingumą ( 112 ).

94.

Remdamasi apžvelgta jurisprudencija, iškeliu tokius principus: i Papildomo protokolo 59 straipsnis nedraudžia nustatyti naujų apribojimų, vienodai taikomų Turkijos piliečiams ir ES piliečiams; ii) tačiau būtina palyginti dėl to susiklosčiusią Turkijos piliečių ir ES piliečių teisinę padėtį; iii) naujieji apribojimai darbuotojams Turkijos piliečiams neturi būti tokie patys, kaip taikomi ES piliečiams, tačiau jie privalo būti lygiaverčiai, atsižvelgiant į skirtingą šių abiejų kategorijų situaciją ( 113 ); iv) naujieji apribojimai darbuotojams Turkijos piliečiams neturi būti neproporcingi, palyginti su taikomais ES piliečiams ( 114 ); v) neproporcingi nauji apribojimai taip pat neatitiktų Asociacijos susitarimo 9 straipsnyje nustatyto nediskriminavimo principo ( 115 ).

95.

Šioje byloje tiktų lyginti darbuotoją Turkijos pilietį, dirbantį Vokietijoje ir norintį, kad jo žmona, Turkijos pilietė, prisijungtų prie jo, ir Vokietijoje dirbantį ES pilietį, norintį, kad prie jo prisijungtų jo sutuoktinė, trečiosios šalies pilietė, įskaitant sutuoktinę Turkijos pilietę.

96.

Jeigu aptariamas šeimos narys dar neturi galiojančio leidimo gyventi šalyje, Direktyvos 2004/38 5 straipsnio 2 dalyje reikalaujama atvykimo vizos pagal Reglamentą Nr. 539/2001 arba, jei taikytina, nacionalinę teisę ( 116 ). Manau, kad nuo šios direktyvos įsigaliojimo valstybėms narėms leidžiama nustatyti panašų vizos reikalavimą darbuotojų Turkijos piliečių šeimos nariams, jeigu jiems nustatyti reikalavimai nėra neproporcingi, palyginti su Direktyva 2004/38 nustatytu vizos reikalavimu ( 117 ).

97.

Be to, Direktyvos 2004/38 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu ES piliečio šeimos narys neturi reikiamų dokumentų ar atvykimo vizos, jis negali būti grąžinamas automatiškai ir jam turi būti sudarytos visos pagrįstos galimybės gauti reikiamus dokumentus. Dėl tos pačios kategorijos asmenų 9 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, neįvykdžius reikalavimo pateikti prašymą išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę, atitinkamam asmeniui gali būti taikomos proporcingos ir nediskriminacinės sankcijos. Taigi, kaip teigia Komisija, darbuotojų Turkijos piliečių šeimos nariai nėra palankesnėje padėtyje už ES piliečių šeimos narius, trečiųjų šalių piliečius, nes pastarųjų atveju neteisėtas atvykimas į valstybę narę nesuteikia pagrindo atsisakyti išduoti leidimą gyventi šalyje. Iš to išeitų, kad Papildomo protokolo 59 straipsnis nepakeistų rezultato, gaunamo taikant status quo išlygą. Tačiau jeigu taikant status quo išlygą Turkijos piliečių šeimos nariams, kurie yra trečiosios šalies piliečiai, nebūtų taikomas vizos reikalavimas, o ES piliečių šeimos nariams, kurie yra trečiosios šalies piliečiai, vizos reikalavimas būtų taikomas, tai būtų draudžiama pagal Papildomo protokolo 59 straipsnį.

98.

Tai, kad Turkijos piliečiui nustatytas reikalavimas yra griežtesnis už nustatytąjį ES piliečiui, savaime nereiškia, kad Turkijos piliečiui nustatytas reikalavimas yra neproporcingas ( 118 ). Būtina atsižvelgti į konkrečią Turkijos piliečių, kaip trečiųjų šalių piliečių, padėtį, valstybių narių poreikį išduoti leidimą pagal nacionalinę teisę, kad šeimos nariai galėtų prisijungti prie darbuotojo Turkijos piliečio, ir šio reikalavimo įgyvendinimo procedūrą.

99.

Taip pat būtina išnagrinėti, ar taisyklių pažeidimo pasekmės darbuotojo Turkijos piliečio šeimos nariui yra neproporcingai griežtos, palyginti su pasekmėmis, taikytinomis ES piliečių šeimos nariams, trečiosios šalies piliečiams. Šiuo atveju pažymėtina, jog Įstatymo dėl gyvenimo šalyje 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad reikalavimo gauti vizą prieš atvykstant į Vokietiją gali būti atsisakyta, jeigu, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, būtų nepagrįsta iš naujo pradėti vizos išdavimo procedūrą. Man atrodo, kad taip tinkamai išsprendžiamas proporcingumo klausimas.

100.

Darydama išvadą dėl antrojo prejudicinio klausimo, laikausi nuomonės, jog į šį klausimą reikia atsakyti taip, kad vizos reikalavimo nustatymas darbuotojo Turkijos piliečio sutuoktinei, siekiančiai prisijungti prie šio darbuotojo šeimos susijungimo tikslais, nepatenka į Sprendimo Nr. 2/76 7 straipsnio taikymo sritį.

101.

3 klausimas yra reikšmingas tik tuo atveju, jeigu, priešingai mano šioje išvadoje išreikštai pozicijai, Teisingumo Teismas nuspręstų tai, ką jis konstatavo Sprendime Genc, pritaikyti Sprendimo Nr. 2/76 7 straipsnyje numatytai status quo išlygai. Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar nacionalinė priemonė, pagal kurią reikalaujama vizos, gali būti pateisinama privalomuoju bendrojo intereso pagrindu, visų pirma tikslu veiksmingai kontroliuoti migraciją ir valdyti migracijos srautus, jeigu, taikant sunkumo sąlygą, atsižvelgiama į konkrečias individualaus atvejo aplinkybes.

102.

Landeshauptstadt Stuttgart, Vokietijos vyriausybė ir Komisija teigia, kad Sprendimo Nr. 2/76 status quo išlyga nedraudžia priimti nacionalinės teisės aktų siekiant minėto tikslo, jeigu šiais teisės aktais laikomasi proporcingumo principo.

103.

Sutinku su šiais argumentais.

104.

Pirma, šis aiškinimas atitinka SESV principus ir Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl darbuotojų judėjimo laisvės, kuri turi būti kiek įmanoma taikoma darbuotojų judėjimo laisvei EEB ir Turkijos asociacijos kontekste ( 119 ).

105.

Teisingumo Teismas yra įvedęs teisėtų tikslų, galinčių pateisinti nacionalines priemones, kuriomis ribojama darbuotojų judėjimo laisvė Europos Sąjungoje, sąvoką dėl plačios dabartinio SESV 45 straipsnio taikymo srities ir to, kad nukrypimai nuo darbuotojų judėjimo laisvės SESV 45 straipsnio 3 dalyje turi būti aiškinami siaurai. Taigi šiai laisvei kliudanti priemonė vis dėlto gali būti suderinama su SESV 45 straipsniu, jei ja siekiama Sutartį atitinkančio teisėto tikslo, ji yra pateisinama privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, jos taikymas yra tinkamas siekiamo tikslo įgyvendinimui užtikrinti ir neviršija to, kas yra būtina jam pasiekti ( 120 ).

106.

Be to, kalbant apie EEB ir Turkijos asociacijos teisės aktus, dėl darbuotojų judėjimo laisvės plataus aiškinimo Sprendime Nr. 2/76 ir Sprendime Nr. 1/80 kartu su išimčių, grindžiamų viešąja tvarka, visuomenės saugumu ir visuomenės sveikata (atitinkamai šių sprendimų 9 ir 14 straipsniuose), siauru aiškinimu ( 121 ) privalomųjų bendrojo intereso pagrindų sąvoka yra būtina siekiant užtikrinti tinkamą pusiausvyrą remiantis EEB ir Turkijos asociacija sukurtoje darbuotojų judėjimo laisvės sistemoje pagal analogiją su situacija vidaus rinkoje.

107.

Antra, jurisprudencijoje šis pateisinimas jau yra pripažintas, kalbant apie draudimą nustatyti naujas darbuotojų Turkijos piliečių susijungimo su savo šeimos nariais sąlygas, jeigu kylantys apribojimai yra tinkami numatytam teisėtam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti ( 122 ).

108.

Jurisprudencijoje toliau nurodytos aplinkybės jau buvo pripažintos privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, pateisinančiais naujų ekonominių laisvių įgyvendinimo pagal EEB ir Turkijos asociacijos teisės aktus apribojimų nustatymą: kelio neteisėtam atvykimui ir gyvenimui šalyje užkirtimas ( 123 ), priverstinių santuokų prevencija ( 124 ), sėkmingos trečiųjų šalių piliečių integracijos užtikrinimas ( 125 ) ir veiksmingas migracijos srautų valdymas ( 126 ). Šis sąrašas nėra išsamus ir sutinku su generaliniu advokatu P. Mengozzi, jog Teisingumo Teismas pripažįsta, kad valstybės narės šioje srityje turi diskreciją ( 127 ).

109.

Šioje byloje Vokietija remiasi veiksmingu migracijos srautų valdymu, siekdama pateisinti vizos reikalavimo nustatymą šeimos susijungimo su darbuotoju Turkijos piliečiu tikslais. Šis tikslas jau buvo pripažintas kaip privalomasis bendrojo intereso pagrindas, kuriuo siekiama Sutartį atitinkančio tikslo. Todėl jis iš esmės gali pateisinti naują apribojimą, nepaisant status quo išlygos ( 128 ). Tačiau nacionaliniam teismui taip pat reikės patikrinti, ar nagrinėjamas reikalavimas atitinka proporcingumo kriterijų ( 129 ). Tai darydamas, jis turi atsižvelgti į tai, ar nacionalinė priemonė yra tinkama numatytam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas yra būtina jam pasiekti ( 130 ).

110.

Kalbant apie priemonės tinkamumą, man atrodo, jog jurisprudencijoje jau yra pripažinta, kad vizos reikalavimas, leidžiantis stebėti migracijos srautus, yra tinkamas veiksmingo migracijos srautų valdymo tikslui pasiekti ( 131 ).

111.

Dėl to, ar priemone viršijama tai, kas yra būtina numatytam tikslui pasiekti, Teisingumo Teismas yra paaiškinęs, kad iš esmės reikalavimas trečiųjų šalių piliečiams turėti vizą siekiant atvykti į valstybės narės teritoriją ir gyventi joje savaime negali būti laikomas neproporcingu siekiamam tikslui. Tačiau pagal proporcingumo principą taip pat reikalaujama, kad tokio reikalavimo įgyvendinimo būdai neviršytų to, kas yra būtina numatytam tikslui pasiekti ( 132 ).

112.

Šiuo klausimu nagrinėjamame Vokietijos teisės akte reikalaujama, kad trečiosios šalies pilietis, norintis gauti leidimą gyventi šalyje, būtų atvykęs į šalį turėdamas būtiną vizą ir prašyme išduoti vizą jau būtų pateikęs svarbiausią informaciją, kurios reikalaujama leidimui gyventi šalyje. Tačiau vizos reikalavimo gali būti atsisakyta, jeigu dėl ypatingų aplinkybių, susijusių su konkrečiu atveju, būtų nepagrįsta reikalauti vėliau pateikti prašymą išduoti vizą.

113.

Manau, kad, numatant galimybę atitinkamu individualiu atveju taikyti išimtį, Vokietijos teisės akte, kuriuo įgyvendinamas vizos reikalavimas, nustatyta procedūra paisoma proporcingumo principo.

114.

Nacionalinis teismas, kuris turės būtiną informaciją, turės įvertinti, ar N. Yön atvejui yra būdingos reikalaujamos ypatingos aplinkybės, dėl kurių būtų taikoma ši išimtis. Tikėtina, kad tarp reikšmingų veiksnių būtų N. Yön amžius, sveikatos būklė, priklausomybės nuo vyro lygis ir gebėjimas keliauti ( 133 ).

115.

Todėl darau išvadą, kad, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad toks teisės aktas, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, reiškia naują darbuotojų Turkijos piliečių galimybių įsidarbinti sąlygų apribojimą, kaip tai suprantama pagal Sprendimo Nr. 2/76 7 straipsnį, šis apribojimas gali būti pateisinamas privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, kaip antai veiksmingu migracijos srautų valdymu. Kiekvienas apribojimas turi būti tinkamas numatytam teisėtam tikslui pasiekti ir neviršyti to, kas yra būtina jam pasiekti. Ar taip yra, turės nustatyti nacionalinis teismas.

116.

Todėl siūlau Teisingumo Teismui į Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip: