1.

Ši byla iškelta pagal Europos Komisijos ieškinį Graikijos Respublikai remiantis SESV 260 straipsniu dėl 2012 m. birželio 28 d. Sprendimo Komisija / Graikija (C‑485/10, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:395) neįvykdymo. Tame sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, kad per nustatytą terminą nesiėmusi visų priemonių, būtinų 2008 m. liepos 2 d. Komisijos sprendimui 2009/610/EB dėl pagalbos C 16/04 (ex NN 29/04, CP 71/02 ir CP 133/05), kurią Graikija suteikė įmonei Hellenic Shipyards SA ( 2 ), įvykdyti, ir per nustatytą terminą nepateikusi Europos Komisijai šio sprendimo 19 straipsnyje nurodytos informacijos, Graikijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šio sprendimo 2, 3, 5, 6, 8, 9 ir 11–19 straipsnius.

2.

SESV 346 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Sutarčių nuostatos nekliudo taikyti šias taisykles:

<…>

3.

1985 m. Hellenic Shipyards SA (Ellinika Nafpigeia AE, toliau – EN), kuriai priklausė Graikijos (civilinių ir karinių) laivų statykla, esanti Skaramangoje (Graikija), nutraukė savo veiklą ir buvo likviduota. Tais pačiais 1985 m. valstybinis bankas Elliniki Trapeza Viomichanikis Anaptixeos AE (toliau – ETVA) įsigijo kontrolinį EN akcijų paketą. 1995 m. rugsėjo 18 d. buvo pasirašyta 49 % EN akcijų pardavimo pagal sutartį dirbantiems jos darbuotojams sutartis.

4.

1998 m. Graikijos Respublika nusprendė modernizuoti ir išplėsti savo povandeninių laivų laivyną. Šiuo tikslu ji su EN sudarė keturių 214 klasės HDW povandeninių laivų statybos sutartį (toliau – sutartis „Archimedas“) ir trijų 209 klasės HDW povandeninių laivų modernizavimo sutartį (toliau – sutartis „Neptūnas II“).

5.

EN sudarė subrangos sutartis su Howaldtswerke‑Deutsche Werft GmbH (toliau – HDW) ir Ferrostaal AG (toliau kartu – HDW‑Ferrostaal) dėl šių povandeninių laivų statybos ir modernizavimo.

6.

2001 m. Graikijos Respublika nusprendė privatizuoti visą EN. Pasibaigus privatizavimo procedūrai HDW‑Ferrostaal įsigijo visas EN akcijas. 2005 m. Vokietijos įmonių grupė ThyssenKrupp AG perpirko HDW ir Ferrostal turimas EN akcijas.

7.

Vykstant EN privatizavimui Graikijos Respublika 1996–2003 m. ėmėsi įvairių priemonių, kaip antai kapitalo įnašų, garantijų, priešpriešinių garantijų ir paskolų EN naudai, ir dėl šių priemonių buvo priimti keli Komisijos ir Europos Sąjungos Tarybos sprendimai.

8.

Sprendimo 2009/610 2, 3, 8, 9 ir 11–15 straipsniuose nurodyta, kad šios priemonės yra su vidaus rinka nesuderinama pagalba.

9.

Nors pagal šio sprendimo 5 ir 6 straipsnius Komisija prieš tai leido juose nurodytą pagalbą, ši pagalba buvo taikoma netinkamai ir todėl ją reikėjo susigrąžinti.

10.

Kaip nurodyta Sprendimo 2009/610 16 straipsnyje, ETVA suteikta nuostolių atlyginimo garantija HDW‑Ferrostaal, pagal kurią šiai įmonei buvo numatyta atlyginti nuostolius už visą valstybės pagalbą, kuri būtų susigrąžinta iš EN, buvo pagalba, įgyvendinta pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį ir nesuderinama su vidaus rinka, todėl ją reikėjo nedelsiant nutraukti.

11.

Konstatavusi, kad susigrąžintina pagalba buvo suteikta tik EN veiklai civiliniame sektoriuje, Komisija to paties sprendimo 17 straipsnyje nusprendė, kad ši pagalba turi būti susigrąžinta iš turto, susijusio su šios bendrovės veikla civiliniame sektoriuje ( 3 ).

12.

Sprendimo 2009/610 18 straipsnyje Graikijos Respublika buvo įpareigota nedelsiant ir veiksmingai susigrąžinti pagalbą, apibrėžtą 2, 3, 5, 6, 8, 9 ir 11–15 straipsniuose. Pagal šią nuostatą Graikijos Respublika turėjo imtis būtinų priemonių šiam sprendimui įvykdyti per keturis mėnesius nuo pranešimo apie jį dienos, t. y. nuo 2008 m. rugpjūčio 13 d.

13.

Atsižvelgdama į sunkią EN ekonominę padėtį, Graikijos Respublika nurodė, kad, jeigu būtų susigrąžinta visa nagrinėjama pagalba, ši bendrovė galėtų bankrutuoti, o tai paveiktų jos veiklą kariniame sektoriuje (t. y. sutartis „Archimedas“ ir „Neptūnas II“), todėl tai pakenktų gyvybinių jos saugumo interesų apsaugai, kaip tai suprantama pagal SESV 346 straipsnį.

14.

Kai į Komisiją kreipėsi Graikijos Respublika, Komisija pripažino, kad EN neturėjo lėšų, būtinų pagalbai sugrąžinti ( 4 ), ir pasiūlė jai laikyti jos sprendimą įvykdytu, jeigu EN parduotų savo turtą, susijusį su veikla civiliniame sektoriuje, panaudotų pajamas iš šio pardavimo pagalbos sumai grąžinti Graikijos valstybei, atsisakytų Sprendimo 2009/610 16 straipsnyje numatytos nuostolių atlyginimo garantijos ir išimtinių teisių naudoti valstybei priklausantį žemės sklypą (t. y. sausojo doko koncesijos), kurį ji grąžintų valstybei (nes šio žemės sklypo jai nereikėjo savo veiklai kariniame sektoriuje vykdyti), taip pat nutrauktų savo veiklą civiliniame sektoriuje dešimčiai metų. Tuo remdamosi, Komisija, Graikijos Respublika ir EN 2009 m. liepos 8 d. sudarė principinį susitarimą.

15.

Tuo pačiu metu ThyssenKrupp grupė pradėjo derybas su Abu Dhabi Mar LLC (ADM) ( 5 ) dėl EN akcijų perdavimo šiai bendrovei. 2009 m. gruodžio mėn. ADM pasiūlė perpirkti 75,1 % šių akcijų po 1 eurą, o likę 24,9 % toliau priklausytų ThyssenKrup. Viena iš perpirkimo sąlygų buvo ta, kad Graikijos Respublika valstybės pagalbos susigrąžinimo klausimą išspręs kartu su investuotoju ADM.

16.

2010 m. kovo mėn. Graikijos Respublika, ADM, ThyssenKrupp, HDW ir EN sudarė bendrąjį susitarimą (Framework Agreement), jo 11 straipsnyje buvo nurodyta Graikijos Respublikos pareiga susigrąžinti pagalbą ir patikslinta, kad „trišalis [Komisijos], Graikijos Respublikos ir EN sandoris dėl reikalavimų susigrąžinti valstybės pagalbą buvo suderėtas 2009 m. liepos mėn. ir kad jis dabar yra galutinai vykdomas“. Kaip nurodyta minėtame straipsnyje, „Graikijos Respublika šiuo susitarimu įsipareigoja nedelsiant imtis visų priemonių, kad užtikrintų formalų bylos užbaigimą, galutinį susitarimą ir šios procedūros užbaigimą, o ADM laiko tai išankstine [akcijų pirkimo] sąlyga“ ( 6 ).

17.

2010 m. rugsėjo 17 d. šio bendrojo susitarimo šalys taip pat pasirašė įgyvendinimo susitarimą (Implementation Agreement), kuriame turėjo būti sureguliuoti keli ginčai dėl sutarčių „Archimedas“ ir „Neptūnas II“ vykdymo ir kuriame šios sutartys buvo iš dalies pakeistos, siekiant atsižvelgti į naujus karinio jūrų laivyno poreikius. Šiame susitarime buvo numatyta, kad jeigu EN būtų likviduota arba jai būtų iškelta bankroto procedūra, Graikijos Respublika galėtų nutraukti šias sutartis. Minėtas susitarimas buvo patvirtintas ir įgijo įstatymo galią Įstatymu Nr. 3885/2010 ( 7 ).

18.

2010 m. rugsėjo 22 d. grupė ThyssenKrupp pardavė 75,1 % akcijų Privinvest, o ADM pasitraukė iš EN įsigijimo procedūros ( 8 ).

19.

2010 m. spalio 8 d. Komisija, nusprendusi, kad Graikijos Respublika neįvykdė įpareigojimų, tenkančių jai pagal Sprendimą 2009/610, pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį pareiškė Graikijos Respublikai ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, prašydama konstatuoti, kad per nustatytus terminus ji nesiėmė visų būtinų priemonių šiam sprendimui įvykdyti.

20.

Per laikotarpį nuo 2010 m. birželio iki spalio mėn. Komisija ir Graikijos Respublika susitarė dėl įsipareigojimų, kuriuos Graikijos Respublika ir EN turėjo prisiimti ir įgyvendinti, kad įvykdytų Sprendimą 2009/610, o EN nebankrutuotų ar kad nebūtų pakenkta karinio laivyno programų „Archimedas“ ir „Neptūnas II“ vykdymui.

21.

Galutinės redakcijos dokumente ( 9 ) įsipareigojimai buvo tokie:

22.

2010 m. gruodžio 1 d. raštu (toliau – 2010 m. gruodžio 1 d. raštas) Komisija Graikijos Respublikai pranešė, kad jeigu šių įsipareigojimų bus visiškai laikomasi ir jie bus įgyvendinti per 6 mėnesius nuo jos rašto pateikimo, ji pripažins, kad Sprendimas 2009/610 visiškai įvykdytas. Siekdama išsklaidyti visas abejones, Komisija aiškiai nurodė, kad EN turtas, susijęs su jos veikla civiliniame sektoriuje, turėjo būti parduotas arba perduotas Graikijos valstybei per 6 mėnesius nuo šio rašto pateikimo.

23.

2012 m. birželio 28 d. Sprendime Komisija / Graikija (C‑485/10, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:395) Teisingumo Teismas konstatavo, kad per nustatytą terminą nesiėmusi visų būtinų priemonių Sprendimui 2009/610 įvykdyti ir per nustatytą terminą nepateikusi Komisijai šio sprendimo 19 punkte išvardytos informacijos Graikijos Respublika neįvykdė jai pagal šio sprendimo 2, 3, 5, 6, 8, 9 ir 11–19 straipsnius tenkančių įpareigojimų.

24.

Dėl 2010 m. gruodžio 1 d. rašto Teisingumo Teismas nusprendė, kad „iš [jo] turinio visai neaišku, [kad] juo buvo pakeistas Sprendimas 2009/610, kaip teig[ė] [Graikijos Respublika]“. Iš tiesų šiame rašte tik buvo konstatuoti paskutiniai Graikijos valdžios institucijų įsipareigojimai ir nurodyta, kad jeigu jie tikrai bus įvykdyti, Komisija laikys, kad Sprendimas 2009/610 [yra] visiškai įvykdytas“ ( 11 ).

25.

2012 m. birželio 28 d. paskelbus Sprendimą Komisija / Graikija (C‑485/10, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:395) Komisija ir Graikijos Respublika apsikeitė keliais raštais dėl nesuderinamos pagalbos susigrąžinimo eigos.

26.

Šiomis aplinkybėmis Graikijos Respublika priėmė kelis teisės aktus dėl EN.

27.

Kalbant apie sausojo doko koncesiją, Įstatymo Nr. 4099/2012 ( 12 ) 169 straipsnio 2 dalis buvo suformuluota taip:

„[2010 m. gruodžio 1 d.] rašte išdėstytų reikalavimų įvykdymas.

Nuo šio įstatymo įsigaliojimo Įstatymo Nr. 2302/1995 <…> 1 straipsnio 15 dalimi [EN] suteikta ir Įstatymo Nr. 2941/2011 6 straipsnio 1 dalimi papildyta išimtinė naudojimo teisė yra panaikinama tiek, kiek ji susijusi su valstybei priklausančio <…> (216663,985 m2) žemės sklypo ABK 266, nurodyto [šio įstatymo I priede pateiktame topografiniame plane], dalimi ir minėtame valstybiniame ABK sklype esančia pakrantės zona.“

28.

Įstatymo Nr. 4237/2014 ( 13 ) 12 straipsnyje buvo nustatytas moratoriumas, kuriuo sustabdomas visų formų priverstinis išieškojimas iš EN kilnojamojo ir nekilnojamojo turto [„nes arba tiek, kiek ( 14 )] jis turi įtakos kariniam laivynui priklausančių povandeninių laivų statybai ir priežiūrai“.

29.

Kadangi EN nesilaikė sutartinių įsipareigojimų Graikijos valstybei pagal sutartis „Archimedas“ ir „Neptūnas II“, Įstatymo Nr. 4258/2014 ( 15 ) 26 straipsnyje Graikijos valstybė projektą, susijusį su povandeninių laivų statyba ir modernizavimu, priskyrė kariniam laivynui. Šioje nuostatoje taip pat buvo numatyta, kad karinis laivynas be atlygio vykdys su povandeniniais laivais susijusius darbus naudodamasis EN įrenginiais ir kaip atlygį už darbą mokės darbuotojams darbo užmokestį ir socialines įmokas.

30.

2014 m. lapkričio 27 d. nusprendusi, kad Sprendimas 2009/610 dar nėra įvykdytas, Komisija išsiuntė oficialų pranešimą Graikijos valdžios institucijoms pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį, suteikdama joms dviejų mėnesių terminą sprendimui įvykdyti.

31.

Oficialiame pranešime Komisija pažymėjo, kad iki tos dienos Graikijos valdžios institucijos visai nesusigrąžino nesuderinamos pagalbos sumos ir nepateikė jai informacijos apie Sprendimo 2009/610 vykdymą, ir pridūrė, kad nei šios institucijos, nei EN nesilaikė tame rašte nurodytų įsipareigojimų.

32.

Konkrečiai, Komisija nusprendė, kad turtas, susijęs su veikla civiliniame sektoriuje, nebuvo parduotas, ir pažymėjo, kad EN ginčijo turto, kuris turėjo būti parduotas, sąrašą.

33.

Dėl sausojo doko koncesijos Komisija nusprendė, kad, nors Įstatyme Nr. 4099/2012 buvo numatyta su koncesija susijusį žemės sklypą grąžinti Graikijos valstybei, Graikijos valdžios institucijos nepateikė Komisijai žemėlapio, kuriame būtų pažymėta Graikijos valstybei grąžinta žemė, ir įrodymų, kad EN jau nebenaudoja šios žemės, ir neįrodė veiklos civiliniame sektoriuje nutraukimo, o tik pacitavo sprendimą, kurį jos valdyba šiuo tikslu priėmė 2010 m. balandžio 14 d. per 130‑ąjį posėdį.

34.

Kaip teigia Komisija, Graikijos valdžios institucijos nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nuostolių atlyginimo garantijos yra atsisakyta ir kad ji niekada nebuvo panaudota, be to, jos Komisijai nepateikė metinių Sprendimo 2009/610 įvykdymo ataskaitų.

35.

Galiausiai Komisija kaltino Graikijos valdžios institucijas dėl to, kad jos nesilaikė savo įsipareigojimo neteikti naujos pagalbos EN, nes jos suteikė piniginę pagalbą pagal darbo sutartį dirbantiems EN darbuotojams tada, kai šiems darbuotojams buvo nustota mokėti darbo užmokestį.

36.

Galiausiai Komisija priminė, kad, praėjus daugiau nei šešeriems metams nuo Sprendimo 2009/610 priėmimo, Graikijos Respublika vis dar nebuvo jo įvykdžiusi ir dėl tos priežasties neįvykdė 2012 m. birželio 28 d. Sprendimo Komisija / Graikija (C‑485/10, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:395).

37.

Graikijos valdžios institucijos atsakė į oficialų pranešimą 2015 m. sausio 23 d. raštu. Pirma, jame šios institucijos kalbėjo apie žlugdantį EN požiūrį ir visišką nebendradarbiavimą įgyvendinant 2010 m. gruodžio 1 d. rašte nurodytus įsipareigojimus. Antra, jos nurodė, kad būtina, jog EN dar veiktų 18–20 mėnesių, kad karinis laivynas, naudodamas EN įrenginius, galėtų baigti statyti ir modernizuoti sutartyse „Archimedas“ ir „Neptūnas II“ numatytus povandeninius laivus.

38.

2015 m. gruodžio 4 d. Graikijos valdžios institucijos įteikė EN nurodymą dėl 523352889,23 EUR sumos susigrąžinimo, o tai buvo beveik 80 % susigrąžintinos sumos, įskaitant palūkanas iki 2015 m. lapkričio 30 d. 2016 m. kovo mėn. Graikijos mokesčių institucijos priėmė nurodymą susigrąžinti vykdomuosius raštus. Graikijos teismai atmetė EN pateiktą prašymą sustabdyti vykdymą. Per teismo posėdį Graikijos Respublika patvirtino, kad EN ieškiniai dėl minėtų aktų dar nagrinėjami.

39.

Mokesčių institucijos tik 2017 m. vasario 3 d. pradėjo priverstinio išieškojimo iš EN turto, susijusio su jos veikla civiliniame sektoriuje, procedūrą ir 2017 m. kovo 21 d. konfiskavo du plūduriuojančius dokus. Be to, 2017 m. vasario 6 d. Graikijos valdžios institucijos areštavo EN sąskaitas trijuose bankuose. Tačiau šiose sąskaitose nebuvo lėšų, todėl jokia suma nebuvo susigrąžinta.

40.

2017 m. birželio 29 d. Graikijos valdžios institucijos išsiuntė EN raštą, ragindamos sumokėti likusius 20 % susigrąžintinos pagalbos sumos (įskaitant palūkanas iki 2017 m. birželio 30 d.), t. y. 95098200,99 EUR. Kadangi ši suma nebuvo sumokėta, mokesčių institucijos 2017 m. liepos 31 d. ekonomikos ministro raštu buvo įpareigotos susigrąžinti šią sumą.

41.

2017 m. spalio 13 d. Graikijos valdžios institucijos iškėlė bylą Graikijos teismuose siekdamos dėl EN pradėti Įstatymo Nr. 4307/2014 ( 16 ) 68 straipsnyje nustatytą specialiojo administravimo procedūrą. 2018 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. 725/2018 Monomeles Protodikeio Athinon (Atėnų apygardos teismas, kuriame bylas nagrinėja vienas teisėjas, Graikija) patenkino Graikijos valdžios institucijų prašymą dėl specialiojo administravimo ir paskyrė specialųjį administratorių.

42.

2017 m. vasario 22 d. Komisija pareiškė šį ieškinį pagal EB 260 straipsnio 1 dalį. Komisija Teisingumo Teismo prašo:

43.

Graikijos Respublika Teisingumo Teismo prašo:

44.

Bendrajame susitarime ir įgyvendinimo susitarime ( 17 ) numatytos arbitražinės išlygos, pagal kurias visi su šiais susitarimais susiję ginčai turi būti sprendžiami arbitraže pagal TPR arbitražo reglamentą. Šiose išlygose numatyta, kad arbitražo teismas posėdžiaus Atėnuose (Graikija) ir priims sprendimą pagal Graikijos teisę.

45.

2013 m. sausio 11 d. EN ir jos akcininkai ( 18 ) pradėjo arbitražo procedūrą (byla TPR Nr. 18675/GZ/MHM/AGF/ZF) prieš Graikijos Respubliką dėl minėtų susitarimų, taip pat dėl povandeninių laivų statybos ir modernizavimo sutarčių, sudarytų pagal minėtus susitarimus, pažeidimo (mokėtinų sumų nesumokėjimas). Be kitų prašymų, EN ir jos akcininkai prašė atlyginti žalą dėl to, kad Graikijos Respublika pažeidė savo įsipareigojimą išspręsti valstybės pagalbos susigrąžinimo klausimą pagal bendrojo susitarimo 11 straipsnį. Šiuo klausimu EN ir jos akcininkai skundžiasi dėl Graikijos Respublikos nustatyto draudimo imti užsakymus kariniam laivynui iš kitų valstybių ir iš naujo gauti sausojo doko koncesiją.

46.

2014 m. balandžio 23 d. arbitražo teisme pareikštu ieškiniu Graikijos Respublika, remdamasi ta pačia arbitražine išlyga, pradėjo arbitražo procedūrą (byla TPR Nr. 20215/AGF/ZF ( 19 )) prieš EN ir jos akcininkus dėl įgyvendinimo susitarimo ir povandeninių laivų statybos ir modernizavimo sutarčių pažeidimo ir, be kita ko, dėl pareigos pristatyti povandeninius laivus numatytomis sąlygomis ir terminais pažeidimo. Šioje arbitražo procedūroje Graikijos Respublika kaltina EN nebendradarbiavimu įgyvendinant 2010 m. gruodžio 1 d. rašte nurodytus įsipareigojimus.

47.

2014 m. gegužės 27 d. EN ir jos akcininkai TPR arbitražo teisme pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdami sustabdyti dviejų nacionalinės gynybos ministro sprendimų ir Polymeles Protodikeio Athinon (Atėnų apygardos teismas, Graikija) sprendimo, kurie susiję su ginču dėl povandeninių laivų statybos ir modernizavimo, vykdymą.

48.

2014 m. spalio 14 d. laikinąja nutartimi TPR arbitražo teismas atmetė šį prašymą. Jis nusprendė, kad Įstatymo Nr. 4237/2014 12 straipsnis taikomas visiems viešiesiems ir privatiesiems kreditoriams, įskaitant Graikijos Respubliką ir jos institucijas, ir uždraudė bet kokį išieškojimą iš EN turto ( 20 ).

49.

2016 m. gegužės 12 d. EN ir jos akcininkai pateikė TPR arbitražo teismui dar vieną prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, prašydami sustabdyti 2015 m. gruodžio 4 d. Graikijos valdžios institucijų priimto rašto dėl sumų išieškojimo vykdymą ( 21 ). Jie taip pat prašė TPR arbitražo teismo uždrausti Graikijos valdžios institucijoms nagrinėjant arbitražo bylą pradėti bet kokią EN bankroto procedūrą.

50.

2016 m. rugpjūčio 5 d. laikinąja nutartimi TPR arbitražo teismas atmetė šį EN ir jos akcininkų prašymą, nusprendęs, kad negali kištis į Sprendimo 2009/610 vykdymą ( 22 ). Vis dėlto jis nusprendė, kad dėl pagalbos susigrąžinimo EN galėtų bankrutuoti, todėl uždraudė Graikijos Respublikai taikyti EN nacionalizavimo priemonę, pradėti EN administravimą, kontroliuojant Graikijos Respublikai, ar pradėti nemokumo procedūrą dėl EN ir jos turto, prieš tai nepranešus ( 23 ).

51.

2017 m. balandžio 10 d. EN ir jos akcininkai vėl kreipėsi į TPR arbitražo teismą prašydami taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis Graikijos Respublikai būtų uždrausta taikyti EN specialiojo administravimo procedūrą, numatytą Įstatymo Nr. 4307/2014 68 straipsnyje.

52.

2017 m. birželio 27 d. sprendimu TPR arbitražo teismas priminė, kad jo sprendimas įsigalioja iš karto. Jis nusprendė, kad, jeigu dėl EN būtų pradėta specialiojo administravimo procedūra, jos akcininkai netektų šios bendrovės kontrolės, o kreditorių parinktas specialusis administratorius galėtų priimti sprendimus, kurie paveiktų EN padėtį arbitražo procedūroje. Šiomis aplinkybėmis TPR arbitražo teismas įpareigojo Graikijos Respubliką nesiimti jokių priemonių, kurios galėtų pakeisti EN kontrolę, kol nepaskelbtas galutinis sprendimas ( 24 ).

53.

TPR arbitražo teismas galutiniu sprendimu, kiek tai susiję su šia byla, nusprendė, kad EN teisėtai sutiko su tuo, kad iš jos būtų atimta sausojo doko koncesija, ir kad todėl Graikijos Respublika šiuo klausimu nepažeidė bendrojo susitarimo 11 straipsnio. Jis taip pat nusprendė, kad, neleisdama EN imti kitų valstybių pateikiamų karinių laivų statybos užsakymų, Graikijos Respublika pažeidė šią nuostatą. Tačiau, kadangi tarp šio pažeidimo ir EN ir jos akcininkų patirtos žalos nebuvo priežastinio ryšio, minėtas arbitražo teismas neįpareigojo Graikijos Respublikos atlyginti dėl šio pažeidimo patirtos žalos ( 25 ).

54.

Per posėdį Graikijos Respublika Teisingumo Teismui pranešė, kad Graikijos teismuose pareiškė ieškinį dėl minėto arbitražo teismo sprendimo panaikinimo. Ši byla dar nagrinėjama.

55.

Libano piliečiai ir Privinvest akcininkai Iskandar ir Akram Safa, kaip EN investuotojai, pradėjo arbitražo procedūrą prieš Graikijos Respubliką ICSID pagal 1997 m. liepos 24 d. sudarytos Libano Respublikos ir Graikijos Respublikos sutarties dėl tarpusavio investicijų skatinimo ir apsaugos (toliau – Graikijos ir Libano dvišalė investicijų sutartis) ( 26 ) 9 straipsnį.

56.

I. ir A. Safa laikosi nuomonės, kad tam tikrais Graikijos valdžios institucijų veiksmais, tarp jų – draudimu imtis užsienio kariniams laivynams skirtų laivų statybos užsakymų, buvo pažeista Libano investuotojams Graikijoje pagal Graikijos ir Libano dvišalę investicijų sutartį suteikiama apsauga.

57.

Ši procedūra dar nebaigta, nes 2017 m. spalio 31 d. ieškovai pateikė pareiškimą dėl bylos esmės. 2018 m. kovo 9 d. apie jo turinį buvo pranešta Komisijai.

58.

Per posėdį Komisija pranešė Teisingumo Teismui apie I. ir A. Safa prašymus, – atrodo, kad juose pakartota dauguma argumentų, pateiktų per TPR arbitražo procedūras, be kita ko, patikinimai, kuriuos Graikijos Respublika pateikė jiems dėl pagalbos nesusigrąžinimo, sausojo doko naudojimo teisių ir draudimo imtis kitų valstybių kariniams laivynams skirtų laivų statybos užsakymų.

59.

Komisija prašė Teisingumo Teismo, atsižvelgiant į esminę SESV 107 ir SESV 108 straipsnių reikšmę Sąjungos teisinei sistemai, savo sprendime patikslinti, kad Graikijos Respublika privalo nevykdyti ICSID arbitražo teismo priimto sprendimo, kiek juo Graikijos Respublika buvo įpareigota atlyginti žalą, patirtą dėl galimo pagalbos susigrąžinimo ar šiuo tikslu taikytų priemonių, kaip antai EN likvidavimo.

60.

Kaip teigia Komisija, Graikijos Respublika neįvykdė pareigos įvykdyti 2012 m. birželio 28 d. Sprendimą Komisija / Graikija (C‑485/10, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:395), nes nesusigrąžino iš EN „nė vieno euro“ pagal Sprendimą 2009/610 ir netaikė alternatyvių vykdymo priemonių, išsamiai nurodytų jos 2010 m. gruodžio 1 d. rašte.

61.

Dėl Sprendimo 2009/610 Komisija laikosi nuomonės, kad Graikijos Respublika ne tik neįvykdė šio sprendimo, bet ir kliudė bet kokiam išieškojimui iš EN, Įstatymo Nr. 4237/2014 12 straipsnyje nustatydama moratoriumą ( 27 ).

62.

Dėl 2010 m. gruodžio 1 d. rašto Komisija nurodo, kad Graikijos Respublika neįvykdė nė vieno iš jame nurodytų įpareigojimų ( 28 ). Ji priduria, kad, atrodo, jog Graikijos valdžios institucijos, užuot vykdžiusios 2012 m. birželio 28 d. Sprendimą Komisija / Graikija (C‑485/10, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:395), suteikė naują pagalbą EN, skirdamos finansinę pagalbą šios bendrovės darbuotojams.

63.

Dėl Graikijos Respublikos rėmimosi SESV 346 straipsnio 1 dalimi per ikiteisminę procedūrą Komisija nurodo, kad Graikijos valdžios institucijos niekada nesirėmė visišku negalėjimu susigrąžinti pagalbą ir kad, atsižvelgiant į EN ekonominę padėtį, susigrąžinus pagalbą, EN bankrutuotų ir būtų likviduota, o tai turėtų neigiamą poveikį gyvybiniams Graikijos saugumo interesams, nes taip nebūtų įvykdytos povandeninių laivų statybos ir modernizavimo sutartys „Archimedas“ ir „Neptūnas II“.

64.

Tačiau, kaip teigia Komisija, jos 2010 m. gruodžio 1 d. raštas leido Graikijos valdžios institucijoms įvykdyti Sprendimą 2009/610, nepakenkiant gyvybiniams Graikijos Respublikos saugumo interesams, tačiau pačios šios institucijos nesilaikė tame laiške nurodytų įsipareigojimų.

65.

Be to, Komisija net ir dabar ginčija saugumo interesų, kuriais remiasi Graikijos Respublika, pagrįstumą, nes Graikijos valdžios institucijos niekada nepaaiškino, kodėl povandeniniai laivai turėjo būti būtinai statomi ir modernizuojami EN statyklose, o ne kitose Graikijos laivų statyklose, visų pirma tada, kai kariniam laivynui buvo pavesta įgyvendinti Įstatymo Nr. 4258/2014 26 straipsnyje numatytą povandeninių laivų statybos ir modernizavimo projektą.

66.

Graikijos Respublika teigia ėmusis visų būtinų priemonių 2012 m. birželio 28 d. Sprendimui Komisija / Graikija (C‑485/10, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:395) įvykdyti.

67.

Dėl Sprendimo 2009/610 Graikijos Respublika nurodo sunkumus, kurių patyrė, kad galėtų nustatyti turtą, susijusį su veikla civiliniame sektoriuje, ir įvykdyti šio sprendimo 17 straipsnį, pagal kurį pagalba turi būti susigrąžinta iš šio EN turto.

68.

Kaip teigia Graikijos Respublika, Įstatymo Nr. 4237/2014 12 straipsnis nėra priemonė, dėl kurios pagalbą susigrąžinti sunkiau, nes jame nustatytas moratoriumas kliudo priverstinai išieškoti įsiskolinimus tik tiek, kiek šis išieškojimas gali paveikti EN veiklą kariniame sektoriuje. Ji pažymi, kad raštų dėl sumų išieškojimo priėmimas ir šių sumų išieškojimo procedūros pradėjimas įrodo, kad dėl šios nuostatos netampa sunkiau vykdyti Sprendimo 2009/610.

69.

Be to, iniciatyvos, kurių imtasi siekiant susigrąžinti pirmiausia 80 % pagalbos sumos, o vėliau – likusius 20 %, rodo šio sprendimo vykdymą.

70.

Dėl 2010 m. gruodžio 1 d. rašto Graikijos Respublika nurodė, kad EN visiškai nebendradarbiavo, nors bendradarbiavimas buvo būtinas siekiant įvykdyti šiame rašte nurodytus įsipareigojimus.

71.

Šiuo klausimu ji teigia, kad, kalbant apie EN turto, susijusio su jos veikla civiliniame sektoriuje, pardavimą, pirma, ši bendrovė šiuo tikslu nesiėmė jokių priemonių ir, antra, Graikijos valdžios institucijos negalėjo vienašališkai atimti šio turto iš EN, nes dėl to būtų kilę sunkių teisinių pasekmių, be kita ko, arbitražo teismuose.

72.

Dėl sausojo doko koncesijos Graikijos Respublika laikosi nuomonės, kad pagal Įstatymo Nr. 4099/2012 169 straipsnio 2 dalį ji visiškai įvykdė savo įsipareigojimą panaikinti šią koncesiją ir susigrąžinti atitinkamą žemės sklypą. Graikijos Respublikos nuomone, nagrinėjamo žemės sklypo restituciją Graikijos valstybei patvirtina šios operacijos įregistravimo hipotekos registre kopijos, kurias Graikijos valdžios institucijos pateikė Komisijai.

73.

Dėl EN nustatyto draudimo nuo 2010 m. spalio 1 d. penkiolika metų vykdyti veiklą civiliniame sektoriuje Graikijos Respublika laikosi nuomonės, kad sprendimo, kurį 2010 m. balandžio 14 d. šiuo tikslu per savo 130‑ąjį posėdį priėmė EN valdyba, pakanka 2010 m. gruodžio 1 d. laiške priimtam įsipareigojimui įvykdyti. Graikijos Respublika taip pat pažymi, kad nėra nė menkiausio įrodymo, kad EN tęsė veiklą civiliniame sektoriuje draudimo laikotarpiu.

74.

Dėl Sprendimo 2009/610 16 straipsnyje numatytos garantijos Graikijos Respublika teigia, kad pagal 2010 m. gruodžio 1 d. raštą EN turėjo nepradėti procedūrų remdamasi nuostolių atlyginimo garantija ar kiek tai susiję su šia garantija. Kalbant apie šią garantiją, reikia pasakyti, kad Graikijos Respublika turi vienintelę pareigą – remtis šios garantijos negaliojimu visose teisminėse ar neteisminėse institucijose. Tokios galimybės dar nebuvo.

75.

Dėl įrodymų, kuriuos Graikijos valdžios institucijos turėjo pateikti Komisijai pagal 2010 m. spalio 1 d. raštą, Graikijos Respublika pažymi, kad EN neskelbė balansų po 2011 m. rugsėjo 30 d. dėl prastos ekonominės padėties ir veiklos nevykdymo civiliniame sektoriuje. Graikijos Respublika priduria, kad dėl visiško EN nebendradarbiavimo ji nežino, kaip galėtų priversti EN pateikti Komisijai laivų statykloje atliktų darbų sąrašą.

76.

Galiausiai, kadangi EN visiškai nebendradarbiavo Sprendimo 2009/610 vykdymo srityje taip, kaip numatyta 2010 m. gruodžio 1 d. rašte, Graikijos Respublika mano, kad iš esmės turi būti pradėta EN bankroto procedūra. Tačiau, atsižvelgdama į sutarčių „Archimedas“ ir „Neptūnas II“ vykdymą EN laivų statykloje ir į tai, kad pradėta bankroto procedūra apimtų visą EN turtą, t. y. ir civilinį, ir karinį, Graikijos Respublika teigia, kad, jeigu Sprendimas 2009/610 būtų vykdomas pradedant EN bankroto procedūrą ir galiausiai ją likviduojant, būtų pakenkta gyvybiniams Graikijos valstybės saugumo interesams, kurie yra saugomi pagal SESV 346 straipsnio 1 dalį.

77.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją referencinė data, kuria būtina remtis vertinant tokį „dvejopą įsipareigojimų neįvykdymą“, yra diena, kai baigėsi vadovaujantis SESV 260 straipsnio 2 dalimi pateiktame oficialiame pranešime nurodytas terminas ( 29 ).

78.

Kadangi šiuo atveju Komisija pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį 2014 m. lapkričio 27 d. pateikė Graikijos Respublikai oficialų pranešimą, referencinė data įsipareigojimų neįvykdymui konstatuoti yra šiame laiške nustatyto dviejų mėnesių termino pabaigos data, t. y. 2015 m. sausio 27 d.

79.

Akivaizdu, kad Graikijos Respublika iki šiol neįvykdė Sprendimo 2009/610 2, 3, 5, 6, 8, 9 ir 11–15 straipsnių, nes nesiėmė jokių pagalbos susigrąžinimo priemonių. Iš tiesų raštas dėl dalinio 523352889,23 EUR sumos (tai buvo maždaug 80 % susigrąžintinos sumos) susigrąžinimo buvo priimtas tik 2015 m. gruodžio 4 d. ( 30 ), t. y. praėjus daugiau kaip dešimčiai mėnesių nuo referencinės datos.

80.

Mano nuomone, klausimas, ar Įstatymo Nr. 4237/2014 12 straipsnis neleidžia, kaip teigia Komisija, susigrąžinti pagalbos, neturi reikšmės, nes, net jei jo dviprasmišką tekstą reikėtų aiškinti būtent taip ( 31 ), nacionalinis įstatymas negali pateisinti šioje byloje nagrinėjamo Komisijos sprendimo ar juo labiau Teisingumo Teismo sprendimo nevykdymo.

81.

Kalbant apie Sprendimo 2009/610 16 straipsnį, kuriuo Graikijos Respublikai nustatomas įpareigojimas panaikinti garantiją, kurią ETVA suteikė bendrovei HDW‑Ferrostaal, reikia pažymėti, kad šią garantiją suteikė ETVA, bankas, kuris nuo 2002 m. nebepriklauso Graikijos valstybei. Nors šiomis aplinkybėmis Graikijos Respublika nebegali priversti ETVA teisių perėmėjo atsisakyti garantijos, per posėdį Graikijos Respublika neteigė, kad ji teisiškai negali panaikinti nagrinėjamos garantijos įstatymu ar kita tokį poveikį turinčia teisėkūros priemone. Tačiau referencinę datą tokios priemonės nebuvo imtasi. Todėl Graikijos Respublika neįvykdė Sprendimo 2009/610 16 straipsnio.

82.

Kadangi Sprendimo 2009/610 17–19 straipsnių įvykdymas priklauso nuo jo 2, 3, 5, 6, 8, 9 ir 11–15 straipsnių įvykdymo, yra aišku, kad referencinę datą Graikijos Respublika nebuvo įvykdžiusi šio sprendimo 17–19 straipsnių, taigi 2012 m. birželio 28 d. Sprendimo Komisija / Graikija (C‑485/10, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:395).

83.

Graikijos Respublika remiasi SESV 346 straipsnio 1 dalimi siekdama pateisinti Sprendimo 2009/610 nevykdymą ir teigia, kad, pradėjus EN bankroto procedūrą siekiant susigrąžinti nesuderinamą pagalbą, būtų pakenkta sutarčių „Archimedas“ ir „Neptūnas II“ vykdymui, taigi gyvybiniams Graikijos Respublikos saugumo interesams.

84.

Šis argumentas turi būti atmestas dėl trijų priežasčių.

85.

Pirma, sprendimo dėl nesuderinamos pagalbos susigrąžinimo vykdymas nebūtinai reikštų neišvengiamą tokios sunkumų patiriančios įmonės kaip EN bankrotą. Iš tiesų yra vidaus teisių gynimo priemonių, leidžiančių šiai įmonei nacionaliniu lygmeniu gintis nuo išieškojimo, galinčių leisti jai išvengti didelės ir nepataisomos žalos dėl pagalbos, kurią sukeltų likvidavimas ( 32 ), susigrąžinimo. Iš tiesų likvidavimas yra tik kraštutinė priemonė pagalbai susigrąžinti.

86.

Kita vertus, referencinę datą Graikijos Respublika nebuvo priėmusi rašto dėl pagalbos susigrąžinimo, nors dėl šio rašto EN nebūtų bankrutavusi ( 33 ) ir jis nebūtų pakenkęs Graikijos Respublikos gyvybiniams saugumo interesams. Taigi ji nesiėmė pačios svarbiausios priemonės, kad pradėtų pagalbos susigrąžinimą.

87.

Be to, niekas nekliudė kreiptis į Graikijos teismus dėl EN specialiojo administravimo, nes referencinę datą (t. y. 2015 m. sausio 27 d.) tai jau buvo įmanoma, tačiau Graikijos Respublika tai padarė tik 2017 m. spalio 17 d., t. y. praėjus daugiau kaip dvejiems metams.

88.

Antra, SESV 346 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama siaurai ( 34 ) – taip, kad „priemonės, susijusios su ginklų, amunicijos ar karo priemonių gamyba ar prekyba, neturi pakeisti konkurencijos sąlygų vidaus rinkoje, kiek tai susiję su kitais produktais, t. y. neskirtais konkretiems kariniams tikslams“ ( 35 ).

89.

Nesuderinamos pagalbos, suteiktos EN veiklai civiliniame sektoriuje, nesusigrąžinimas turi priešingą poveikį, nei nurodyta minėtoje nuostatoje, nes jis leidžia toliau tęsti konkurencijos iškraipymus. Šiuo klausimu tai, kad EN faktiškai nebevykdo veiklos civiliniame sektoriuje, nereiškia, kad nėra iškraipoma konkurencija.

90.

Galiausiai, trečia, net jei Graikijos Respublikos argumentas ir būtų pagrįstas, dar reikėtų konstatuoti, kad dėl 2010 m. gruodžio 1 d. rašte detalizuotų įsipareigojimų bendrai susitarė Komisija, Graikijos Respublika ir EN, kad įvykdytų Sprendimą 2009/610, nepakenkiant gyvybiniams Graikijos Respublikos saugumo interesams ( 36 ). Iš tiesų, kaip nusprendė Teisingumo Teismas, šis raštas „nepakeitė Sprendimo 2009/610 ir jame tik buvo konstatuoti paskutiniai Graikijos valdžios institucijų įsipareigojimai [ir] nurodyta, kad, jeigu šie įsipareigojimai bus iš tikrųjų įvykdyti, Komisija laikys Sprendimą 2009/610 visiškai įvykdytu“ ( 37 ). Vis dėlto Graikijos Respublika šių įsipareigojimų neįvykdė.

91.

Kalbant apie EN civiliniame sektoriuje vykdomos veiklos nutraukimą penkiolikai metų, pirmiausia reikia pažymėti, kad 2010 m. spalio 27 d. įsipareigojimų rašte EN sutiko su šiuo veiklos nutraukimu ir nurodė, kad šiuo tikslu pateiks savo valdybos sprendimą kaip šios veiklos nutraukimo įrodymą ( 38 ).

92.

Tačiau 2010 m. balandžio 14 d. priimtame EN valdybos 130‑ojo posėdžio sprendime, kuriuo remiasi Graikijos Respublika, šio įsipareigojimo nenurodyta, nes šis sprendimas datuojamas ankstesne data nei 2010 m. spalio 27 d. EN įsipareigojimas ir jame nėra jokio sprendimo dėl veiklos nutraukimo civiliniame sektoriuje penkiolikai metų. Atvirkščiai, jame tiesiog nurodoma, kad „su laivais nesusijusi veikla šiuo metu yra visiškai nutraukta“.

93.

Be to, kaip matyti iš TPR arbitražo teismo galutinio sprendimo, 2010 m. lapkričio 24 d. rašte Privinvest aiškiai išreiškė nesutinkanti su EN įsipareigojimais, prisiimtais 2010 m. spalio 27 d. rašte, kurį pasirašė buvusi EN valdyba, be kita ko, su įsipareigojimu uždrausti iš naujo įsigyti civilinį turtą ir vėl gauti sausojo doko koncesiją ( 39 ). Atsižvelgiant į jos pagrindinio akcininko nesutikimą su šiais įsipareigojimais, manęs nestebina tai, kad EN valdyba niekada nepriėmė oficialaus sprendimo nutraukti veiklą civiliniame sektoriuje.

94.

Dėl turto, susijusio su EN veikla civiliniame sektoriuje, pardavimo Graikijos valdžios institucijos ir EN susitarė, kad, jeigu visas šis civilinis turtas ar jo dalis nebus parduota aukcione, EN jį perduos Graikijos valstybei pagal alternatyvią įpareigojimo susigrąžinti pagalbą įvykdymo priemonę.

95.

Nors EN visai nebendradarbiavo su Graikijos valdžios institucijomis, kad įgyvendintų šį įpareigojimą ( 40 ), vis dėlto Graikijos valstybė nepanaudojo turimų viešosios valdžios galių, kad konfiskuotų ir susigrąžintų šį turtą.

96.

Šiuo klausimu Graikijos Respublika teigia negalėjusi vienašališkai atimti šio turto iš EN, nes būtų kilę sunkių teisinių pasekmių, be kita ko, pablogėtų jos padėtis TPR arbitražo procedūroje, kurią pradėjo EN ir jos akcininkai ( 41 ).

97.

Iš tiesų per arbitražo procedūrą EN ir jos akcininkai kaltino Graikijos Respubliką dėl to, kad ji, vykdydama Sprendimą 2009/610 arba įgyvendindama 2010 m. gruodžio 1 d. laiške nustatytus įpareigojimus, nusavins arba nacionalizuos EN.

98.

Nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ( 42 ) TPR arbitražo teismas uždraudė Graikijos Respublikai imtis EN turto nacionalizavimo, konfiskavimo arba nusavinimo priemonių, prieš tai nepranešus apie jas.

99.

Be to, toks EN civilinio turto įsigijimas galėjo pakenkti Graikijos Respublikos padėčiai ICSID procedūroje, kurią prieš ją pradėjo I. ir A. Safa dėl Libano investuotojų apsaugos Graikijoje, suteiktos pagal Graikijos ir Libano dvišalę investicijų sutartį, pažeidimo.

100.

Nė viena iš šių aplinkybių nepateisina to, kad nebuvo imtasi būtinų priemonių 2010 m. gruodžio 1 d. rašte nurodytiems įsipareigojimams įvykdyti, kad būtų įvykdytas Sprendimas 2009/610, visų pirma atsižvelgiant į tai, kad, pasirašydama 2010 m. spalio 27 d. įsipareigojimų raštą, EN sutiko su tuo, kad Graikijos valstybė perimtų jos turtą, susijusį su veikla civiliniame sektoriuje, jeigu šio turto nebūtų įmanoma parduoti aukcione.

101.

Sausojo doko koncesija EN buvo suteikta pagal Įstatymo Nr. 2302/1995 1 straipsnio 15 punktą. Todėl ji galėjo būti panaikinta tik įstatymo nuostata, ir tai buvo padaryta Įstatymo Nr. 4099/2012 169 straipsnio 2 dalimi.

102.

Tačiau ir TPR arbitražo teismas, ir Atėnų Monomeles Protodikeio Athinon (Atėnų apygardos teismas, kuriame bylas nagrinėja vienas teisėjas) konstatavo, kad EN niekada negrąžino su sausojo doko koncesija susijusio žemės sklypo ( 43 ). Iš tiesų, kadangi EN ir jos akcininkai ginčijo įsipareigojimą grąžinti Graikijos valstybei šį žemės sklypą, kurį ši bendrovė prisiėmė 2010 m. spalio 27 d. rašte, EN niekada negrąžino šio sklypo Graikijos valstybei.

103.

Todėl Komisija teisingai mano, kad Įstatymo Nr. 4099/2012 169 straipsnio 2 dalies savaime nepakanka, kad nagrinėjamas įsipareigojimas būtų įvykdytas.

104.

Kalbant apie Sprendimo 2009/610 16 straipsnyje numatytą nuostolių atlyginimo garantiją, reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš 2010 m. gruodžio 1 d. laiško, EN atsisakė šios garantijos ir nepradėjo jokios ja paremtos ar su ja susijusios procedūros. Bylos medžiaga nerodo, kad buvo atsisakyta šios garantijos ar kad Graikijos Respublika panaikino ją teisės aktais ( 44 ). Taigi ji neįvykdė šio įsipareigojimo.

105.

Galiausiai, kalbant apie metines ataskaitas, susijusias su Sprendimo 2009/610 įgyvendinimu, kurias Graikijos valdžios institucijos turėjo parengti ir pateikti Komisijai, primintina, jog jose turėjo būti pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad EN daugiau nebevykdo veiklos civiliniame sektoriuje, ir informacija apie Graikijos valdžios institucijų susigrąžinto turto būklę (nuosavybę ir naudojimą).

106.

Nors galima sutikti su tuo, kad, nesant EN parengtų metinių balansų, Graikijos valdžios institucijoms būtų sunku pateikti veiklos civiliniame sektoriuje nutraukimo įrodymus, vis dėlto Graikijos valdžios institucijos nesusigrąžino EN turto, susijusio su jos veikla civiliniame sektoriuje, kaip buvo numatyta 2010 m. gruodžio 1 d. rašte detalizuotame įsipareigojime. Todėl Graikijos Respublika taip pat negalėjo įvykdyti įsipareigojimo parengti nagrinėjamas metines ataskaitas, susijusias su susigrąžinto civilinio turto nuosavybe ir naudojimu.

107.

Iš to, kas nurodyta pirmiau, darytina išvada, kad Graikijos Respublika neįvykdė savo įsipareigojimų, nurodytų 2010 m. gruodžio 1 d. rašte. Todėl ji prarado galimybę įvykdyti Sprendimą 2009/610, nepakenkdama savo gyvybiniams saugumo interesams. Kadangi ji galėjo įvykdyti 2010 m. gruodžio 1 d. rašte išdėstytus įsipareigojimus, tačiau to nepadarė, ji negali remtis SESV 346 straipsnio 1 dalimi, nors tokį elgesį visiškai ar iš dalies nulėmė jos gynybinė strategija tarp jos, EN ir šios bendrovės akcininkų vykstančiose arbitražo procedūrose.

108.

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad nesiėmusi visų priemonių, reikalingų 2012 m. birželio 28 d. Sprendimui Komisija / Graikija (C‑485/10, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:395) įvykdyti, Graikijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 260 straipsnio 1 dalį.

109.

Jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Graikijos Respublika neįvykdė jo 2012 m. birželio 28 d. Sprendimo Komisija / Graikija (C‑485/10, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:395), jis galėtų pagal SESV 260 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą šiai valstybei narei skirti periodinę baudą ir (arba) vienkartinę sumą.

110.

Atsižvelgiant į skirtingą Komisijos prašomų skirti sankcijų pobūdį, reikia atskirai išnagrinėti klausimą, ar Graikijos Respublika gali būti įpareigota sumokėti periodinę baudą, ir klausimą, ar ji gali būti įpareigota sumokėti vienkartinę sumą, ir prireikus šių baudų dydžio klausimą.

111.

Remdamasi savo komunikatu dėl SESV 260 straipsnio įgyvendinimo ( 45 ), Komisija prašo Teisingumo Teismo skirti Graikijos Respublikai 34974 EUR per dieną periodinę baudą.

112.

Pagal šį komunikatą už kiekvieną dieną skiriamos periodinės baudos suma apskaičiuojama padauginus standartinę fiksuoto dydžio 670 EUR sumą iš pažeidimo sunkumo koeficiento ir pažeidimo trukmės koeficiento ( 46 ). Tada gautas rezultatas padauginamas iš kintamojo „n“, kuriuo atsižvelgiama į įsipareigojimų nevykdančios valstybės narės mokumą ir į turimų balsų Europos Vadovų Taryboje skaičių.

113.

Siekdama nustatyti pažeidimo sunkumo koeficientą (nuo 1 iki 20), Komisija atsižvelgė į esminį ESV sutarties nuostatų dėl valstybės pagalbos pobūdį, į žalingą poveikį, kurį nesuderinama ir nesugrąžinta pagalba turėjo laivybos sektoriui, į didelę susigrąžintinos pagalbos sumą, į tai, kad Graikijos Respublika iki šiol nesusigrąžino nė vieno euro, ir į pasikartojantį neteisėtą šios valstybės narės elgesį valstybės pagalbos srityje. Tuo remdamasi, ji taikė pažeidimo sunkumo koeficientą 5.

114.

Kalbant apie pažeidimo trukmę, reikia pasakyti, kad Komisija atsižvelgė į 48 mėnesius, praėjusius nuo 2012 m. birželio 28 d. Sprendimo Komisija / Graikija (C‑485/10, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:395) paskelbimo ir jos kreipimosi į Teisingumo Teismą datos, t. y. 2016 m. liepos 22 d. Tuo remdamasi, ji nustatė didžiausią įmanomą pažeidimo trukmės koeficientą, t. y. 3.

115.

Graikijos Respublika ginčija Komisijos už pažeidimo sunkumą ir trukmę taikytus koeficientus. Šiuo klausimu ji teigia, kad Komisija neatsižvelgė į įvairias pažeidimo sunkumą švelninančias aplinkybes, kaip antai į aplinkybę, kad EN nuo 2010 m. jau nebevykdė jokios veiklos civiliniame sektoriuje ir kad ji nebedaro jokio konkurencinio spaudimo kitoms laivybos sektoriaus įmonėms. Ji taip pat nurodo įvairius sunkumus, kurių patyrė vykdydama Sprendimą 2009/610, be kita ko, 2017 m. birželio 27 d. TPR arbitražo teismo sprendimą ( 47 ). Galiausiai ji ginčija tariamai pasikartojantį jos neteisėtą elgesį valstybės pagalbos srityje. Dėl šių priežasčių ji mano, kad pažeidimo sunkumo ir trukmės koeficientai negali būti didesni už 1.

116.

Dėl mokumo Komisija siūlo taikyti specialų kintamąjį „n“, artimiausią sprendimo priėmimo laikui. Kaip nurodyta Komisijos komunikate, šis koeficientas yra apskaičiuojamas pagal tokią formulę ( 48 ):

117.

Kalbant apie Graikiją, naujausiame Komisijos komunikate šis koeficientas yra 3,17 ( 49 ).

118.

Graikijos Respublikos nuomone, taikomas specialus kintamasis „n“ turi būti pats naujausias, kad būtų atsižvelgta į didelį BVP sumažėjimą Graikijoje. Ji kaltina Komisiją tuo, kad ši neatsižvelgė į tikrąją Graikijos ekonominę padėtį ir į tai, kad Graikijai vis dar taikoma makroekonominio koregavimo programa, nes ji negali gauti veiksmingo finansavimo finansų rinkose. Galiausiai ji mano, kad specialus kintamasis „n“ apskaičiuotas neteisingai, nes nuo 2017 m. balandžio 1 d. ESV sutartimi buvo galutinai panaikinta balsų paskirstymo Taryboje sistema ( 50 ), kuri buvo pakeista valstybių narių ir jų gyventojų dvigubos daugumos sistema, pagal kurią kiekviena valstybė narė turi tik vieną balsą Taryboje. Graikijos Respublika mano, kad valstybių narių, kurių gyventojų skaičius ir BVP yra panašūs į jos, įtaka Taryboje smarkiai sumažėjo.

119.

Pagal suformuotą jurisprudenciją „periodinės baudos skyrimas iš esmės pateisinamas tik tiek, kiek tęsiasi iš ankstesnio sprendimo neįvykdymo kilęs pažeidimas, kol Teisingumo Teismas išnagrinės faktines aplinkybes“ ( 51 ). Be to, periodinę baudą reikėtų skirti tik tuo atveju, jei šioje byloje priimto sprendimo paskelbimo dieną dar nebūtų įvykdyti įsipareigojimai ( 52 ).

120.

Šiuo atveju manau, kad įsipareigojimo neįvykdymas, kylantis iš 2012 m. birželio 28 d. Sprendimo Komisija / Graikija (C‑485/10, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:395) neįvykdymo, tęsėsi bent jau iki šios išvados pateikimo. Iš tiesų Graikijos Respublika neįvykdė nei Sprendimo 2009/610, nei visų 2010 m. gruodžio 1 d. rašte detalizuotų įsipareigojimų. Nors EN specialusis administravimas ( 53 ) yra būtinas etapas pagalbai, kuri Sprendimu 2009/610 pripažinta nesuderinama, susigrąžinti, vien jo nepakanka tam, kad Graikijos Respublika būtų laikoma įvykdžiusia jai pagal šį sprendimą tenkančius įpareigojimus.

121.

Šiomis aplinkybėmis manau, kad įpareigojimas Graikijos Respublikai sumokėti periodinę baudą yra tinkama priemonė visiškam 2012 m. birželio 28 d. Sprendimo Komisija / Graikija (C‑485/10, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:395) įvykdymui užtikrinti.

122.

Dėl šios periodinės baudos dydžio ir formos Teisingumo Teismas nusprendė, kad „[kaip nurodyta suformuotoje jurisprudencijoje,] naudodamasis savo diskrecija šioje srityje [jis] turi nustatyti tokį periodinės baudos dydį, kad ši bauda, pirma, atitiktų aplinkybes ir, antra, būtų proporcinga nustatytam įsipareigojimų neįvykdymui ir atitinkamos valstybės narės mokumui <…> Komisijos pasiūlymai dėl periodinės baudos negali įpareigoti Teisingumo Teismo ir tėra naudinga gairė. Be to, gairės, kokios numatomos Komisijos komunikatuose, ne įpareigoja Teisingumo Teismą, bet prisideda prie šios institucijos veiksmų skaidrumo, nuspėjamumo ir teisinio saugumo užtikrinimo, kai ši institucija teikia pasiūlymus Teisingumo Teismui <…> Per SESV 260 straipsnio 2 dalimi grindžiamą procedūrą dėl įsipareigojimų nevykdymo, besitęsiančio valstybėje narėje, nepaisant to, kad šis įsipareigojimų neįvykdymas jau buvo konstatuotas pirmajame sprendime, priimtame pagal <…> SESV 258 straipsnį, Teisingumo Teismas turi galėti nustatyti tokią periodinę baudą, kokią jis mano esant tinkamą priversti šią valstybę narę įvykdyti įsipareigojimus, kylančius iš pirmojo Teisingumo Teismo sprendimo ( 54 ).“

123.

Pagal tą pačią jurisprudenciją, „apskaičiuojant periodinės baudos dydį, pagrindiniai kriterijai, į kuriuos reikia atsižvelgti, siekiant užtikrinti šios baudos priverstinį pobūdį vienodai ir veiksmingai taikant Sąjungos teisę, iš principo yra pažeidimo sunkumas, jo trukmė ir atitinkamos valstybės narės mokumas. Taikant šiuos kriterijus reikia pirmiausia atsižvelgti į nevykdymo pasekmes privatiesiems ir viešiesiems interesams ir į atitinkamos valstybės narės įsipareigojimų įvykdymo skubą“ ( 55 ).

124.

Pirma, kalbant apie pažeidimo sunkumą, reikia priminti, kad ESV sutarties nuostatos valstybės pagalbos srityje yra esminės, nes jomis išreiškiami svarbiausi Sąjungai pagal SESV 3 straipsnio 1 dalies c punktą pavesti uždaviniai ( 56 ).

125.

Šiuo atveju pakanka konstatuoti, kad Graikijos valdžios institucijos iki šiol dar nesusigrąžino nė vieno nesuderinamos pagalbos euro, kad įvykdytų 2012 m. birželio 28 d. Sprendimą Komisija / Graikija (C‑485/10, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:395). Priešingai, susigrąžintina suma dėl taikytinų palūkanų nuolat auga ir teismo posėdžio metu viršijo 670 mln. EUR, t. y. ji 2,6 karto didesnė už pradinę sumą.

126.

Aplinkybė, kad, Graikijos Respublikos teigimu, EN nebevykdo veiklos civiliniame sektoriuje, neturi jokios įtakos pažeidimo sunkumui, nes ji niekaip nemažina ekonominės naudos, kurią ši bendrovė gavo nesuderinamos valstybės pagalbos forma per tą laiką, kai vykdė šią veiklą.

127.

Šiomis aplinkybėmis manau, kad, taikydama pažeidimo sunkumo koeficientą 5, periodinės baudos pasiūlyme Komisija tinkamai neatsižvelgė į pažeidimo sunkumą.

128.

Nors byloje, kurioje buvo priimtas 2009 m. liepos 7 d. Sprendimas Komisija / Graikija (C‑369/07, EU:C:2009:428), Teisingumo Teismas skyrė 16000 EUR periodinę baudą už kiekvieną dieną, Komisijos teigimu, ši suma šioje byloje atitinka pažeidimo sunkumo koeficientą 3, Teisingumo Teismas pripažino, kad „pagalbos sumos, kurių grąžinimo įrodymų [Graikijos Respublika] nepateikė, [buvo] tik gana nedidelė dalis, palyginti su bendra suma, dėl kurios priimtas [Komisijos] sprendimas“ ( 57 ).

129.

Šiuo atveju pagalba nesusigrąžinta visiškai ir 2010 m. gruodžio 1 d. rašte nurodyti įsipareigojimai neįvykdyti visiškai. Todėl, man atrodo, pažeidimo sunkumo koeficientas 5 yra visiškai netinkamas šios bylos aplinkybėmis ( 58 ).

130.

Antra, kalbant apie pažeidimo trukmę, kuri turi būti vertinama tuo metu, kai Teisingumo Teismas vertina faktines aplinkybes ( 59 ), konstatuoju, kad nuo 2012 m. birželio 28 d. Sprendimo Komisija / Graikija (C‑485/10, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:395) paskelbimo praėjo beveik šešeri metai. Taigi pažeidimas truko ilgai.

131.

Iš tikrųjų, nors SESV 260 straipsnio 1 dalyje nenurodyta sprendimo įvykdymo termino, vadovaujantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, siekiant nedelsiant ir vienodai taikyti Sąjungos teisę reikalaujama, kad toks vykdymas būtų pradėtas nedelsiant ir užbaigtas kuo greičiau ( 60 ).

132.

Trečia, kalbant apie Graikijos Respublikos mokumą, Teisingumo Teismas nuolat sutinka su tuo, kad apskaičiuojant pinigines baudas būtų atsižvelgiama į atitinkamos valstybės narės BVP ir jos turimą balsų skaičių Taryboje ( 61 ).

133.

Dėl BVP Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad dėl Graikijos Respublikos, kurios BVP po 2010 m. valstybės skolos krizės smarkiai sumažėjo, reikia atsižvelgti į naujausius šio BVP pokyčius ( 62 ).

134.

Šiuo tikslu reikia atsižvelgti į tai, kad nuo 2010 iki 2016 m. Graikijos BVP sumažėjo 25,5 % ( 63 ).

135.

Kalbant apie Graikijos Respublikos turimą balsų skaičių Taryboje, reikia atsižvelgti į tai, kad, kaip pažymi ši valstybė narė, balsų paskirstymo sistemos jau nebėra.

136.

Tačiau pagal ESS 16 straipsnio 4 dalyje nustatytą dvigubos daugumos sistemą numatyta, kad „kvalifikuotą balsų daugumą sudaro ne mažiau kaip 55 % Tarybos narių (jų turi būti ne mažiau kaip penkiolika), atstovaujančių valstybėms narėms, kurių gyventojai sudaro ne mažiau kaip 65 % Sąjungos gyventojų“.

137.

Vis dėlto nė vienas iš šių naujų kriterijų negali tinkamai pakeisti balsų skaičiaus kriterijaus Tarybos sprendimų priėmimo mechanizme.

138.

Iš tiesų, kalbant apie daugumą valstybių narių, pažymėtina, kad, priešingai nei pagal balsų paskirstymo sistemą, visos valstybės narės šiuo požiūriu yra lygios, t. y. kiekviena iš jų turi po vieną balsą. Šiomis aplinkybėmis Komisijos naudota formulė ( 64 ) nebegali būti taikoma.

139.

Kalbant apie gyventojus, negalima atmesti to, kad kai kurių valstybių narių, turinčių konkretų gyventojų skaičių, mokumas yra mažesnis nei kitų valstybių narių, kurios turi mažiau gyventojų. Šis kriterijus taip pat neturi reikšmės apskaičiuojant periodinę baudą.

140.

Dėl šių priežasčių darau išvadą, kad nereikia taikyti atitinkamos valstybės narės Taryboje turimo balsų skaičiaus kriterijaus, kaip Teisingumo Teismas tai jau padarė 2018 m. vasario 22 d. Sprendime Komisija / Graikija (C‑328/16, EU:C:2018:98), nes Tarybos sprendimų priėmimo procese balsų skaičius nebeturi reikšmės, o naujojoje ESS 16 straipsnio 4 dalies normoje nenustatyta jokio kriterijaus, kuris būtų tinkamas nustatant atitinkamos valstybės narės mokumą ( 65 ).

141.

Atsižvelgiant į šias taisykles, be kita ko, į didelę susigrąžintinos pagalbos sumą ir pažeidimo trukmę, taip pat į būtinybę paskatinti Graikijos Respubliką nutraukti įsipareigojimų nevykdymą, kuriuo kaltinama, manau, kad vietoj kiekvieną dieną skaičiuojamos baudos jai reikėtų skirti už šešis mėnesius skaičiuojamą baudą.

142.

Iš tiesų konstatuoju, kad Sprendimui 2009/610 įvykdyti Komisija nustatė keturių mėnesių terminą ( 66 ) ir kad 2010 m. gruodžio 1 d. rašte detalizuotiems įsipareigojimams įvykdyti Komisija suteikė Graikijos Respublikai ir EN šešių mėnesių terminą. Tai man atrodo akivaizdu, nes priemonių, kurių reikia imtis šiam sprendimui įvykdyti ar minėtame rašte detalizuotiems įsipareigojimams, kaip antai turto pardavimo aukcione įsipareigojimui arba įsipareigojimui imtis teisėkūros priemonių siekiant panaikinti sausojo doko koncesiją, negali būti imamasi staiga. Tai yra labai svarbu dabar, nes EN buvo pradėtas specialusis administravimas, t. y. procedūra, kuri pagal Įstatymo Nr. 4307/2014 69 straipsnį gali trukti ne ilgiau kaip dvylika mėnesių.

143.

Kalbant apie periodinės baudos sumą, pažymėtina, kad byloje, kurioje buvo priimtas 2014 m. gruodžio 2 d. Sprendimas Komisija / Graikija (C‑378/13, EU:C:2014:2405) ir kuris buvo susijęs su aplinka, Teisingumo Teismas paskyrė 14520000 EUR baudą už šešis mėnesius, nes Graikijos Respublika nesiėmė jokios būtinos priemonės 2005 m. spalio 6 d. Sprendimui Komisija / Graikija (C‑502/03, nepaskelbtas Rink., EU:C:2005:592) įvykdyti, nors Komisija siūlė už kiekvieną dieną skirti 71193,60 EUR baudą (tai būtų atitikę 12814848 EUR šešių mėnesių baudą).

144.

Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta pirmiau, visų pirma į pažeidimo sunkumą ir trukmę, taip pat į Graikijos BVP sumažėjimą pastaraisiais metais, siūlau skirti 9500000 EUR šešių mėnesių baudą, t. y. apie 1,5 % susigrąžintinos pagalbos sumos ( 67 ).

145.

Jeigu Teisingumo Teismas galėtų skirti mažėjančią periodinę baudą, siekdamas atsižvelgti į galimą atitinkamos valstybės narės pažangą, manau, kad didėjanti periodinė bauda galėtų būti skirta ir tuo atveju, jeigu valstybė narė ir toliau nevykdytų pirmojo Teisingumo Teismo sprendimo. Šiuo atveju periodinė bauda galėtų padidėti 2000000 EUR per šešis mėnesius, kol Graikijos Respublika visiškai įvykdys 2012 m. birželio 28 d. Sprendimą Komisija / Graikija (C‑485/10, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:395).

146.

Atsižvelgdamas į visus pirmiau pateiktus samprotavimus, siūlau Teisingumo Teismui įpareigoti Graikijos Respubliką, kad ši į sąskaitą „Europos Sąjungos nuosavi ištekliai“ sumokėtų Komisijai 9500000 EUR šešių mėnesių periodinę baudą, skaičiuojant nuo sprendimo šioje byloje paskelbimo dienos iki 2012 m. birželio 28 d. Sprendimo Komisija / Graikija (C‑485/10, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:395) įvykdymo, didinamą 2000000 EUR už kiekvienus kitus šešis mėnesius, einančius po pirmų šešių mėnesių nuo sprendimo šioje byloje paskelbimo iki 2012 m. birželio 28 d. Sprendimo Komisija / Graikija (C‑485/10, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:395) įvykdymo.

147.

Kalbant apie vienkartinės sumą dydį, pažymėtina, kad Komisija siūlo Teisingumo Teismui ją nustatyti baudos per dieną sumą dauginant iš tiek dienų, kiek truko pažeidimas.

148.

Komisija vienkartinei sumai apskaičiuoti siūlo taikyti tą patį pažeidimo sunkumo koeficientą, t. y. 5, ir tą patį kintamąjį „n“ kaip ir periodinės baudos atveju. Fiksuoto dydžio suma apskaičiuojant vienkartinę sumą yra 220 EUR per dieną. Skirtingai nei apskaičiuojant periodinę baudą, trukmės koeficientas netaikomas.

149.

Tuo remdamasi, Komisija siūlo nustatyti vienkartinę sumą, 3828 EUR sumą dauginant iš tiek dienų, kiek jų praėjo nuo 2012 m. birželio 28 d. Sprendimo Komisija / Graikija (C‑485/10, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:395) paskelbimo iki tos dienos, kai Graikijos Respublika įvykdė savo įsipareigojimus, o jei jų neįvykdė, iki sprendimo šioje byloje paskelbimo dienos.

150.

Graikijos Respublika nepateikė konkrečių argumentų dėl vienkartinės sumos. Kadangi apskaičiuodama vienkartinę sumą Komisija taikė tuos pačius kriterijus kaip ir apskaičiuodama periodinę baudą, t. y. pažeidimo sunkumo ir trukmės koeficientus, reikia atsižvelgti į Graikijos Respublikos argumentus, kuriuos ji pateikė dėl periodinės baudos.

151.

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad, naudodamasis savo diskrecija, kuri jam suteikta šioje srityje, jis turi teisę nustatyti kartu ir periodinę baudą, ir vienkartinę sumą ( 68 ).

152.

Kaip nurodė Teisingumo Teismas, „įpareigojimas sumokėti vienkartinę sumą iš esmės grindžiamas atitinkamos valstybės narės pareigų nevykdymo padarinių privatiems ir viešiesiems interesams vertinimu, ypač kai įsipareigojimai buvo nevykdomi ilgą laiką priėmus sprendimą, kuriame pirmą kartą konstatuotas šis nevykdymas“ ( 69 ).

153.

Be to, „įpareigojimas sumokėti vienkartinę sumą ir šios sumos galimo dydžio nustatymas kiekvienu atskiru atveju turi priklausyti nuo visų svarbių veiksnių, susijusių ir su konstatuoto pažeidimo ypatybėmis, ir su suinteresuotosios valstybės narės, dėl kurios pradėta procedūra pagal SESV 260 straipsnį, elgesiu. Šiuo klausimu Teisingumo Teismui suteikta didelė diskrecija nuspręsti, ar reikia skirti tokią sankciją, ir prireikus nustatyti jos dydį“ ( 70 ).

154.

Šioje byloje, kaip pažymi Komisija, Graikijos Respublikos neteisėtas elgesys valstybės pagalbos srityje kartojosi ( 71 ). Šis aspektas ir visų pirma šioje byloje tai, kad 2012 m. birželio 28 d. Sprendimui Komisija / Graikija (C‑485/10, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:395) įvykdyti nebuvo susigrąžinta nė vieno euro, yra pakankamas požymis, jog veiksmingai analogiškų Sąjungos teisės pažeidimų pasikartojimo prevencijai ateityje šiuo atveju gali prireikti imtis atgrasomosios priemonės, pavyzdžiui, įpareigojimo sumokėti vienkartinę sumą ( 72 ).

155.

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nustato tokio dydžio šią sumą, kad ji atitiktų aplinkybes ir būtų proporcinga padarytam pažeidimui ( 73 ). Tuo tikslu jis atsižvelgia į konstatuoto pažeidimo sunkumą, jo trukmę ir atitinkamos valstybės narės mokumą ( 74 ).

156.

Šioje byloje yra kelios aplinkybės, kurios leidžia suabejoti, ar Graikijos valdžios institucijos tikrai nori įvykdyti Sprendimą 2009/610, ar visiškai įgyvendinti 2010 m. gruodžio 1 d. rašte išdėstytus įsipareigojimus.

157.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad bendrojo susitarimo 11 straipsnyje Graikijos Respublika iš esmės pažadėjo EN ir jos akcininkams (buvusiems ir naujiems) iš Komisijos galutinai išsireikalauti, kad Sprendimas 2009/610 būtų vykdomas neįpareigojant EN grąžinti pagalbos sumų, ir tai buvo 2010 m. kovo mėn., t. y. dar prieš Komisijai patvirtinant 2010 m. gruodžio 1 d. rašte nurodytų įsipareigojimų sąrašą ir dar prieš EN formaliai sutinkant dėl jo.

158.

Graikijos Respublika negalėjo teisėtai duoti šio pažado EN ir jos pirkėjams, net jei ADM (o vėliau Privinvest) būtų to reikalavusi kaip išankstinės 75,1 % EN akcijų perpirkimo sąlygos ( 75 ). Iš tiesų toks pažadas, kuris pažeidžia privalomą Sąjungos teisės valstybės pagalbos srityje pobūdį, negalioja.

159.

Be to, Graikijos valdžios institucijos nelaikė nesuderinamos pagalbos susigrąžinimo prioritetiniu klausimu ir, priešingai, veikė taip, kad galiausiai susigrąžinimas užtruko, nes jos ėmėsi nors ir būtinų, tačiau šiuo tikslu nepakankamų priemonių, be to, darė tai labai lėtai. Dėl šio vilkinimo susigrąžintinos pagalbos suma kartu su delspinigiais nuo 256000000 EUR išaugo iki 670000000 EUR.

160.

Pavyzdžiui, Graikijos valdžios institucijos pirmąjį raštą dėl nesuderinamos pagalbos sumų išieškojimo EN pateikė tik 2015 m. gruodžio 4 d. ( 76 ), t. y. praėjus 11 mėnesių nuo Komisijos oficialaus pranešimo ir daugiau kaip trejiems metams nuo 2012 m. birželio 28 d. Sprendimo Komisija / Graikija (C‑485/10, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:395) dėl įsipareigojimų neįvykdymo. Jos kreipėsi dėl EN specialiojo administravimo tik 2017 m. spalio 13 d., t. y. praėjus beveik dvejiems metams nuo pirmojo rašto dėl sumų išieškojimo priėmimo.

161.

Be to, net ir paaiškėjus, kad EN ir jos akcininkai nebendradarbiaus įgyvendinant 2010 m. gruodžio 1 d. rašte išdėstytus įsipareigojimus, Graikijos Respublika nesiėmė jokios priemonės, kad pradėtų EN bankroto ar specialiojo administravimo procedūrą, kad susigrąžintų pagalbą, nors Graikijos teismai ir atmetė EN pateiktą prašymą sustabdyti raštų dėl sumų išieškojimo vykdymą ( 77 ).

162.

Žinoma, 2016 m. rugpjūčio 5 d. laikinąja nutartimi TPR arbitražo teismas uždraudė Graikijos Respublikai pradėti bankroto procedūrą EN iš anksto jai apie tai nepranešus ir 2017 m. birželio 27 d. sprendimu įpareigojo Graikijos Respubliką nesiimti jokių priemonių, kurios galėtų pakeisti EN kontrolę, kol nėra paskelbtas galutinis sprendimas, ir šis draudimas apėmė specialiojo administravimo procedūrą.

163.

Tačiau EN, jos akcininkų ir Graikijos Respublikos ginčui taikytina teisė yra Graikijos teisė ir TPR arbitražo procedūrai taikoma Graikijos teisė, nes TPR arbitražo teismo būstinė buvo nustatyta Atėnuose (Graikija). Kadangi Sąjungos teisė yra Graikijos teisės dalis ( 78 ), pirma, minėtas teismas negalėjo teisėtai sukliudyti Graikijos Respublikai pradėti EN nemokumo procedūros kaip kraštutinės nesuderinamos pagalbos susigrąžinimo priemonės ir, antra, Graikijos Respublika negali pateisinti Sprendimo 2009/610 neįvykdymo remdamasi minėto teismo nutartimis.

164.

Remdamasis tuo, kas nurodyta pirmiau, ir atsižvelgdamas į Graikijos BVP sumažėjimą 25,5 % 2010–2016 m., manau, kad Teisingumo Teismui reikėtų siūlyti įpareigoti Graikijos Respubliką sumokėti 13000000 EUR vienkartinę sumą, t. y. apie 2 % susigrąžintinos pagalbos.

165.

Per posėdį Komisija paprašė Teisingumo Teismo paaiškinti, kaip Graikijos Respublika turėtų vykdyti per ICSID arbitražo procedūrą numatytą priimti arbitražo teismo sprendimą, kuriuo Graikijos Respublika gali būti įpareigota atlyginti žalą dėl galimo pagalbos susigrąžinimo ar dėl šiuo tikslu taikytų priemonių, pavyzdžiui, EN likvidavimo ( 79 ).

166.

Sprendime, kurį Teisingumo Teismas priims šioje byloje, jis galės nagrinėti tik tuos Komisijos kaltinimus, kuriuos ji pateikė Graikijos Respublikai skirtame oficialiame pranešime. Toks kvalifikavimas negali būti taikomas Komisijos prašymui pateikti paaiškinimą.

167.

Todėl šis Komisijos prašymas galėtų būti nagrinėjamas tik pareiškiant atskirą ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, kuriuo būtų siekiama konstatuoti, kad, įvykdžiusi tokį sprendimą, Graikijos Respublika pažeidė iš ESV sutarties kylančius įpareigojimus.

168.

Galiausiai bet kuriuo atveju šiuo metu nėra jokio nagrinėjamoje ICSID arbitražo procedūroje priimto sprendimo.

169.

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija prašė priteisti iš Graikijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas ir buvo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, Graikijos Respublika turi padengti bylinėjimosi išlaidas.

170.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad: