–

Junek Europ-Vertrieb GmbH, atstovaujamos Rechtsanwälte J. Sachs ir C. Sachs,

–

Lohmann & Rauscher International GmbH & Co. KG, atstovaujamos Rechtsanwälte C. Rohnke ir M. Stütz,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir M. Hellmann,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato M. Russo,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos G. Braun, É. Gippini Fournier ir T. Scharf,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl [Europos Sąjungos] prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1) 13 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant higienos preparatų medicinos reikmėms ir tvarsliavos paralelinės importuotojos Junek Europ-Vertrieb GmbH ir tokių prekių gamintojos, Lohmann & Rauscher International GmbH & Co. KG ginčą, kilusį dėl pastarosios įmonės gaminamos tvarsliavos, kurią Junek Europ-Vertrieb paraleliai importavo į Vokietiją ir ja prekiavo, prieš tai pakeitusi etiketes.

3

Reglamento Nr. 207/2009 13 straipsnyje „[Europos Sąjungos] prekių ženklo suteikiamų teisių išnaudojimas“ numatyta:

„1.   [Europos Sąjungos] prekių ženklas nesuteikia savininkui teisės uždrausti juo ženklinti prekes, kurios paties ženklo savininko arba su jo sutikimu buvo su tuo ženklu išleistos į rinką [Sąjungoje].

2.   1 dalies nuostatos netaikomos, jeigu savininkas turi teisėtas priežastis nesutikti su tolesniu prekių naudojimu komercinėje veikloje, ypač jei po išleidimo į rinką pasikeitė ar pablogėjo prekių kokybė.“

4

Lohmann & Rauscher International yra Europos Sąjungos prekių ženklo „Debrisoft“, kuris 2010 m. birželio 22 d. numeriu 8852279 buvo įregistruotas „higienos preparatams medicinos reikmėms“, „pleistrams“ ir „tvarsliavai“, savininkė. Ji gamina ir parduoda, be kita ko, prekę „Debrisoft žaizdų priežiūrai, STERILE, 10 x 10 cm, 5 vienetai“, t. y. žaizdų paviršiniam gydymui skirtą tvarstį.

5

Junek Europ-Vertrieb yra Austrijoje įsisteigta bendrovė, kaip paralelinė importuotoja Vokietijoje prekiaujanti Lohmann & Rauscher International pagamintais ir į Austriją eksportuotais higienos preparatais medicinos reikmėms ir tvarsliava.

6

2012 m. gegužės 25 d.Lohmann & Rauscher International vaistinėje Diuseldorfe (Vokietija) nusipirko dėžutę „Debrisoft žaizdų priežiūrai, STERILE, 10 x 10 cm, 5 vienetai“, kurią į Austriją importavo Junek Europ-Vertrieb. Prieš parduodama atitinkamą prekę vaistinėje ši bendrovė ant tos dėžutės užklijavo etiketę (ginčijama etiketė), kurioje pateikiama informacija apie importavusią įmonę, nurodytas jos adresas, telefono numeris, brūkšninis kodas ir farmacijos gaminio kodas. Etiketė buvo užklijuota tuščioje dėžutės dalyje ir neuždengė Lohmann & Rauscher International prekių ženklo.

7

Prekės pakuotė buvo pakeista taip, kaip parodyta toliau; ginčijama etiketė buvo užklijuota apačioje, kairėje pusėje:

8

Padidinta ginčijama etiketė atrodo taip:

9

Junek Europ-Vertrieb iš anksto neinformavo Lohmann & Rauscher International apie atitinkamos prekės reimportą ir nepateikė gaminio pakuotės, kuri buvo pakeista užklijuojant ginčijamą etiketę. Lohmann & Rauscher International manė, kad Junek Europ-Vertrieb savo elgesiu pažeidė teises į jai priklausantį prekių ženklą „Debrisoft“.

10

Todėl ji pateikė ieškinį Landgericht Düsseldorf (Diuseldorfo apygardos teismas, Vokietija) prašydama, be kita ko, uždrausti Junek Europ-Vertrieb be jos sutikimo naudoti prekybinėje veikloje minėtą prekių ženklą žaizdų priežiūrai skirtai tvarsliavai žymėti, nurodyti šiai bendrovei pašalinti iš rinkos susijusias prekes ir jas sunaikinti, o neįvykdžius minėtų reikalavimų skirti baudą.

11

Landgericht Düsseldorf (Diuseldorfo apygardos teismas) patenkino ieškinį.

12

Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) atmetė apeliacinį skundą, Junek Europ-Vertrieb pateiktą dėl Landgericht Düsseldorf (Diuseldorfo apygardos teismas) sprendimo, su sąlyga, kad draudimas naudoti nagrinėjamą prekių ženklą susijęs tik su Vokietija. Junek Europ-Vertrieb pateikė kasacinį skundą Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija).

13

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, jam pateikto ginčo išsprendimas priklauso nuo to, ar Teisingumo Teismo dėl paralelinio vaistų importo nustatyti principai, pagal kuriuos prekių ženklo suteikiamų teisių išnaudojimo sąlyga yra išankstinės informacijos suteikimas ir pakuotės pavyzdžio pateikimas prekių ženklo savininkui jo prašymu, taikomi ir paraleliniam medicinos priemonių importui.

14

Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismas nurodo, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką pats prekių ženklu pažymėtų vaistų perpakavimas kenkia konkrečiam prekės tikslui, kuris yra garantuoti šiuo prekių ženklu pažymėtos prekės kilmę. Be to, jis nurodo Sprendimus 2002 m. balandžio 23 d. Sprendimą Boehringer Ingelheim ir kt. (C‑143/00, EU:C:2002:246) ir 2007 m. balandžio 26 d. Sprendimą Boehringer Ingelheim ir kt. (C‑348/04, EU:C:2007:249), kuriuose Teisingumo Teismas nusprendė, kad trečiųjų asmenų atliekamas vaistų perpakavimas be savininko sutikimo sukelia rimtą grėsmę šiai kilmės garantijai, ir kad naujos etiketės užklijavimas ant pakuotės taip pat laikytinas perpakavimu.

15

Kita vertus, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad prekių ženklo savininko protestas dėl prekybos perpakuotais vaistais pagal Reglamento Nr. 207/2009 13 straipsnio 2 dalį, kuriuo nukrypstama nuo laisvo prekių judėjimo principo, negali būti patenkintas, jeigu savininko naudojimasis šia teise sudaro paslėptą prekybos tarp valstybių narių apribojimą, kaip tai suprantama pagal SESV 36 straipsnio antrą sakinį (1996 m. liepos 11 d. Sprendimas Bristol-Myers Squibb ir kt., C‑427/93, C‑429/93 ir C‑436/93, EU:C:1996:282 ir 2007 m. balandžio 26 d. Sprendimas Boehringer Ingelheim ir kt., C‑348/04, EU:C:2007:249). Prekių ženklo savininkas gali uždrausti pakeitimą, dėl kurio perpakuojamas jo prekių ženklu pažymėtas vaistas ir kyla grėsmė pakenkti originaliai vaisto pakuotei, nebent įvykdytos toliau nurodytos penkios sąlygos:

16

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad šie principai taikomi ne tik paraleliniam vaistų importui. 1997 m. lapkričio 11 d. Sprendime Loendersloot (C‑349/95, EU:C:1997:530) Teisingumo Teismas nusprendė, kad su vaistų perpakavimu susiję kriterijai iš principo gali būti taikomi ir paraleliniai prekybai alkoholiniais gėrimais. Be to, jis pažymi, kad klausimas, kurios iš prekių ženklo suteiktos teisės pasibaigimo sąlygų konkrečiai taikomos, priklauso nuo konkrečiu atveju svarbių teisėtų prekių ženklo savininko interesų ir gaminio savybių.

17

Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad šiuo atveju buvo užklijuota nauja etiketė. Kaip ir apeliacinės instancijos teismas, jis mano, jog Junek Europ-Vertrieb užklijuotoje ginčijamoje etiketėje pateikta svarbi informacija šalies, į kurią importuojama, kalba, ir kad dėl šios etiketės vartotojui gali kilti įtarimų, jog, prieš pateikdamas į rinką atitinkamą prekę, trečiasis asmuo be prekių ženklo savininko sutikimo ėmėsi tam tikrų veiksmų, dėl kurių buvo pakeista pirminė prekės būklė.

18

Ketvirta, dėl klausimo, ar paraleliniam vaistų importui Teisingumo Teismo nustatyti principai be apribojimų taikytini paraleliniam medicinos priemonių importui, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad medicinos priemonėms, kaip ir vaistams, netaikomos leidimo procedūros, tačiau jiems taikoma atitikties vertinimo procedūra, kuri būtina tam, kad jie galėtų būti išleisti į rinką; tiek gamintojo, tiek ir vartotojo požiūriu tai yra ypač jautrios prekės, kurių kilmės garantijai, užtikrinamai prekių ženklu, dėl gamintojui tenkančios didelės atsakomybės skiriama ypatinga reikšmė.

19

Jis pažymi, kad medicinos priemonės, kaip ir vaistai, yra prekės, tiesiogiai susijusios su sveikata. Kadangi vartotojai savo sveikatą ypač brangina ir skiria jai didelį dėmesį, negalima prieštarauti apeliacinio teismo prielaidai, jog medicinos priemonės, kaip ir vaistai, patenka tarp ypač jautrių prekių, kurių kilmės garantijai, užtikrinamai ant prekių nurodytu prekių ženklu, dėl gamintojui tenkančios didelės atsakomybės skiriama ypatinga reikšmė.

20

Tokiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar Reglamento <…> Nr. 207/2009 13 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad prekių ženklo savininkas turi teisę užprotestuoti tolesnę prekybą iš kitos valstybės narės importuota medicinos priemone jos originalioje vidinėje ir išorinėje pakuotėje, ant kurios importuotojas užklijavo papildomą išorinę etiketę, nebent:

21

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Reglamento Nr. 207/2009 13 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad prekių ženklo savininkas gali užprotestuoti tolesnę paralelinio importuotojo vykdomą prekybą medicinos priemonėmis, supakuotomis į originalią vidinę ir išorinę pakuotę, jeigu ant pakuotės yra tokia importuotojo priklijuota papildoma etiketė kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje. Konkrečiai jis nori sužinoti, ar principai, kuriuos Teisingumo Teismas suformulavo 1996 m. liepos 11 d. Sprendime Bristol-Myers Squibb ir kt. (C‑427/93, C‑429/93 ir C‑436/93, EU:C:1996:282) ir 2007 m. balandžio 26 d. Sprendime Boehringer Ingelheim ir kt. (C‑348/04, EU:C:2007:249) be apribojimų taikytini paraleliniam medicinos priemonių importui.

22

Pirmiausia reikia priminti Teisingumo Teismo jurisprudenciją ir paraleliniam vaistų importui jo suformuluotus principus.

23

Šiuo klausimu iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad konkretus prekių ženklo tikslas yra garantuoti šiuo prekių ženklu pažymėtos prekės kilmę ir kad trečiojo asmens be savininko sutikimo atliktas šios prekės perpakavimas gali sukelti realų pavojų šios kilmės garantijai (šiuo klausimu žr. 2016 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Ferring Lægemidler, C‑297/15, EU:C:2016:857, 14 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

24

Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją pats prekių ženklu pažymėtų prekių perpakavimas kenkia konkrečiam jo tikslui; atsižvelgiant į aplinkybes nėra būtinybės nagrinėti, kokias konkrečias pasekmes sukelia paralelinio importuotojo atliktas perpakavimas (šiuo klausimu žr. 2007 m. balandžio 26 d. Sprendimo Boehringer Ingelheim ir kt., C‑348/04, EU:C:2007:249, 15 punktą).

25

Be to, reikia pažymėti, kad dėl 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, 1989, p. 1) 7 straipsnio 2 dalies, kurios formuluotė atitinka Reglamento Nr. 207/2009 13 straipsnio 2 dalies formuluotę, Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal šią nuostatą prekių ženklo savininko protestas dėl perpakavimo, kuriuo nukrypstama nuo laisvo prekių judėjimo, negali būti patenkintas, jeigu savininko naudojimasis šia teise sudaro paslėptą prekybos tarp valstybių narių ribojimą pagal SESV 36 straipsnio antrą sakinį (2002 m. balandžio 23 d. Sprendimo Boehringer Ingelheim ir kt., C‑143/00, EU:C:2002:246, 18 punktas ir 2007 m. balandžio 26 d. Sprendimo Boehringer Ingelheim ir kt., C‑348/04, EU:C:2007:249, 16 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

26

Prekių ženklo savininko naudojimasis teise užprotestuoti perpakavimą sudaro paslėptą apribojimą pagal šią nuostatą, jeigu toks naudojimasis prisideda prie dirbtinio valstybių narių rinkų atskyrimo ir, be kita ko, jeigu perpakuojant nepažeidžiami teisėti savininko interesai, t. y. perpakavimas neigiamai nepaveikia originalios vaisto būklės arba nepakenkė prekių ženklo geram vardui (2007 m. balandžio 26 d. Sprendimo Boehringer Ingelheim ir kt., C‑348/04, EU:C:2007:249, 17 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

27

Teisingumo Teismas suformulavo principus, susijusius su prekių ženklo suteikiamos teisės pasibaigimu paralelinio vaistų importo atveju (1996 m. liepos 11 d. Sprendimo Bristol-Myers Squibb ir kt., C‑427/93, C‑429/93 ir C‑436/93, EU:C:1996:282, 79 punktas ir 2007 m. balandžio 26 d. Sprendimo Boehringer Ingelheim ir kt., C‑348/04, EU:C:2007:249, 32 punktas).

28

Remiantis šia jurisprudencija, pagal Pirmosios direktyvos 89/104 7 straipsnio 2 dalį prekių ženklo savininkas gali teisėtai užprotestuoti tolimesnę prekybą valstybėje narėje vaistiniu preparatu, importuotu iš kitos valstybės narės, jei importuotojas prekę perpakavo ir ją iš naujo paženklino prekių ženklu, nebent:

29

Taigi pirmesniame punkte nurodytos penkios sąlygos, trukdančios, jei yra įvykdytos, prekių ženklo savininkui teisėtai užprotestuoti tolimesnę prekybą atitinkama preke, taikomos tik tada, jei importuotojas perpakavo prekę.

30

Dėl sąvokos „perpakavimas“ Teisingumo Teismas pažymėjo, kad ji apima vaistų, paženklintų prekių ženklu, pažymėjimą nauja etikete (2007 m. balandžio 26 d. Sprendimo Boehringer Ingelheim ir kt., C‑348/04, EU:C:2007:249, 28 punktas).

31

Vis dėlto reikia paminėti, kad faktinės aplinkybės bylose, kuriose buvo priimti 2002 m. balandžio 23 d. Sprendimas Boehringer Ingelheim ir kt. (C‑143/00, EU:C:2002:246) ir 2007 m. balandžio 26 d. Sprendimas Boehringer Ingelheim ir kt. (C‑348/04, EU:C:2007:249), skiriasi nuo faktinių aplinkybių šioje byloje, nes jos susijusios su papildoma etikete ant atitinkamų vaistų pakuotės.

32

Iš tikrųjų iš Teisingumo Teismo 2002 m. balandžio 23 d. Sprendimo Boehringer Ingelheim ir kt. (C‑143/00, EU:C:2002:246) 7 punkto ir 2007 m. balandžio 26 d. Sprendimo Boehringer Ingelheim ir kt. (C‑348/04, EU:C:2007:249) 24 punkto matyti, kad bylose, kuriose priimti šie sprendimai, tam tikrais atvejais kalbama apie etikečių, kuriose pateikiama tokia svarbi informacija kaip paralelinio importuotojo pavadinimas ir jam suteikto leidimo vykdyti paralelinį importą numeris, užklijavimą: kitais atvejais kalbama apie atitinkamos prekės perpakavimą į paralelinio importuotojo sukurtas dėžutes, ant kurių nurodytas prekių ženklas, dar kitais atvejais – apie prekės perpakavimą į paralelinio importuoto sukurtas dėžutes, ant kurių nurodytas ne prekių ženklas, bet bendrinis minėtos prekės pavadinimas. Teisingumo Teismas nurodė, kad visais šiais perpakavimo atvejais į dėžutes buvo įdėtas pacientams skirtas informacinis lapelis, surašytas importo šalies kalba, t. y. anglų kalba, ir paženklintas nagrinėjamu prekių ženklu.

33

Iš to matyti, kad bylos, kuriose buvo priimti minėti sprendimai, susijusios su paralelinio importuoto veiksmais, apimančiais ne tik papildomos išorinės etiketės užklijavimą ant atitinkamų vaistų pakuotės arba šios pakuotės perpakavimą, bet ir – visais atvejais – originalios pakuotės atidarymą tam, kad būtų pridėtas informacinis lapelis, kuris parašytas kitokia nei šalies, kurioje prekė pagaminta, kalba ir kuris paženklintas nagrinėjamu prekių ženklu.

34

Pagrindinėje byloje reikia konstatuoti, kad, pirma, paralelinis importuotojas tik užklijavo papildomą etiketę ant nagrinėjamos medicinos priemonės originalios pakuotės tuščios dalies ir kad originali pakuotė nebuvo atidaryta. Antra, ši etiketė maža ir joje pateikiama tik tokia informacija kaip paralelinio importuotojo pavadinimas, jo adresas ir telefono numeris, brūkšninis kodas ir farmacijos gaminio kodas, kuris reikalingas organizuojant prekių pateikimą vaistinėms.

35

Jeigu atitinkamos medicinos priemonės pakuotė nebuvo pakeista ir jeigu originalios pakuotės vaizdas pasikeitė tik tuo, kad buvo užklijuota maža etiketė, kuri neuždengia prekių ženklo ir kurioje nurodomas už išleidimą į rinką atsakingas paralelinis importuotojas, jo kontaktinė informacija, brūkšninis kodas ir farmacijos gaminio kodas, tokios etiketės užklijavimas neturi būti laikomas perpakavimu, kaip tai suprantama pagal 2002 m. balandžio 23 d. Sprendimą Boehringer Ingelheim ir kt. (C‑143/00, EU:C:2002:246) ir 2007 m. balandžio 26 d. Sprendimą Boehringer Ingelheim ir kt. (C‑348/04, EU:C:2007:249).

36

Taigi bet kuriuo atveju neturi būti manoma, kad užklijuojant tokią etiketę daroma įtaka konkrečiam prekių ženklo tikslui – garantuoti vartotojui arba galutiniam naudotojui šiuo prekių ženklu pažymėtos prekės kilmę.

37

Tokiomis aplinkybėmis tai, kad paralelinis importuotojas, t. y. Junek Europ-Vertrieb, ant originalios medicinos priemonės pakuotės, kuri nebuvo atidaryta, užklijuoja tokią papildomą etiketę, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, nėra tinkamas pagrindas, kuris pateisintų prekių ženklo savininko, šiuo atveju Lohmann & Rauscher International, protestą dėl tolesnės prekybos atitinkama medicinos priemone.

38

Taigi pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija yra prekių ženklo suteikiamos teisės pasibaigimas pagal Reglamento Nr. 207/2009 13 straipsnio 1 dalį.

39

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į klausimą reikia atsakyti: Reglamento Nr. 207/2009 13 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad prekių ženklo savininkas negali užprotestuoti tolimesnės paralelinio importuotojo vykdomos prekybos medicinos priemonėmis, supakuotomis į originalią vidinę ir išorinę pakuotę, jeigu ant pakuotės yra tokia importuotojo užklijuota papildoma etiketė, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kuri dėl savo turinio, funkcijos, dydžio, pateikimo ir vietos nekelia grėsmės prekių ženklu pažymėtos medicinos priemonės kilmės garantijai.

40

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl [Europos Sąjungos] prekių ženklo 13 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad prekių ženklo savininkas negali užprotestuoti tolimesnės paralelinio importuotojo vykdomos prekybos medicinos priemonėmis, supakuotomis į originalią vidinę ir išorinę pakuotę, jeigu ant pakuotės yra tokia importuotojo užklijuota papildoma etiketė, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kuri dėl savo turinio, funkcijos, dydžio, pateikimo ir vietos nekelia grėsmės prekių ženklu pažymėtos medicinos priemonės kilmės garantijai.