—

P. Zarski, atstovaujamo radcy prawni B. Stankiewicz, Z. Korsak ir A. Ostrowska‑Maciąg,

—

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

—

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos A. Sampol Pucurull,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Patakia, A. C. Becker ir M. J. Szczodrowski,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius (OL L 48, 2011, p. 1), 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 1 punkto, 3, 6, 8 straipsnių ir 12 straipsnio 4 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Piotr Zarski ir Andrzej Stadnicki ginčą dėl išieškojimo išlaidų, kurias patyrė P. Zarski siekdamas išsireikalauti iš A. Stadnicki nesumokėtus nuompinigius, atlyginimo.

3

2000 m. birželio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/35/EB dėl kovos su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose (OL L 200, 2000, p. 35; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 226) 6 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Perkeldamos šią direktyvą, valstybės narės gali jos netaikyti:

<…>

4

Direktyvos 2011/7 12 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Pavėluotas mokėjimas yra sutarties pažeidimas, kuris daugumoje valstybių narių skolininkams yra finansiškai patrauklus dėl mažų arba iš viso netaikomų delspinigių už pavėluotus mokėjimus normų ir (arba) lėtos žalos atlyginimo procedūros. Norint pakeisti šią tendenciją ir atgrasinti nuo pavėluoto mokėjimo, būtina atlikti lemiamą reikšmę turinčius pakeitimus siekiant įtvirtinti atsiskaitymo laiku kultūrą, pvz., nustatyti, kad teisės taikyti delspinigius atsisakymas visuomet būtų laikomas labai nesąžininga sutarties sąlyga arba praktika. Be to, tokie pokyčiai turėtų apimti konkrečių nuostatų dėl mokėjimo laikotarpių ir kreditorių patirtų išlaidų kompensavimo įvedimą, taip pat, inter alia, prezumpciją, jog teisės į išieškojimo išlaidų kompensavimą atsisakymas yra labai nesąžiningas.“

5

Direktyvos 2011/7 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šios direktyvos tikslas – kovoti su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius, siekiant užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą ir taip didinti įmonių, visų pirma [mažų ir vidutinių įmonių (MVĮ)], konkurencingumą.“

6

Šios direktyvos 2 straipsnyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>“

7

Direktyvos 2011/7 6 straipsnyje „Išieškojimo išlaidų kompensavimas“ numatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad tokiu atveju, jei delspinigiai už pavėluotą mokėjimą, atliekamą pagal komercinį sandorį, tampa mokėtini pagal 3 arba 4 straipsnį, kreditorius turėtų teisę gauti iš skolininko ne mažesnę kaip nustatytą 40 EUR sumą.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad 1 dalyje nurodyta nustatyta suma būtų mokėtina nereikalaujant priminimo, kompensuojant kreditoriaus išieškojimo išlaidas.

3.   Be 1 dalyje nurodytos nustatytos sumos, kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko pagrįstos kompensacijos už visas išieškojimo išlaidas, viršijančias tą nustatytą sumą ir susijusias su skolininko pavėluotu mokėjimu. Šios išlaidos, inter alia, galėtų apimti išlaidas, patirtas naudojantis advokato ar skolų išieškojimo įmonės paslaugomis.“

8

Minėtos direktyvos 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta:

„Perkeldamos šią direktyvą į nacionalinę teisę, valstybės narės nusprendžia, ar jos netaikyti anksčiau nei 2013 m. kovo 16 d. sudarytoms sutartims.“

9

Tos pačios direktyvos 13 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Direktyva 2000/35/EB panaikinama nuo 2013 m. kovo 16 d., nedarant poveikio valstybių narių pareigoms, susijusioms su direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę ir jos taikymo pradžios terminais. Vis dėlto ji ir toliau taikoma iki tos dienos sudarytoms sutartims, kurioms pagal 12 straipsnio 4 dalį ši direktyva netaikoma.“

10

Direktyva 2011/7 į Lenkijos teisę perkelta 2013 m. kovo 8 d. Įstatymu dėl mokėjimo pagal komercinius sandorius terminų (toliau – 2013 m. kovo 8 d. įstatymas), įsigaliojusiu 2013 m. balandžio 28 d. ir pakeitusiu anksčiau galiojusį 2003 m. birželio 12 d. Įstatymą dėl mokėjimų pagal komercinius sandorius terminų.

11

2013 m. kovo 8 d. įstatymo 4 straipsnyje nustatyta:

„Šiame įstatyme:

komercinis sandoris – sutartis dėl atlygintino prekių tiekimo ar paslaugų teikimo, kai 2 straipsnyje nurodytos šalys ją sudaro vykdydamos savo ekonominę veiklą;

<…>“

12

Minėto įstatymo 10 straipsnyje numatyta:

„1.   Nuo teisės į 7 straipsnio 1 dalyje ar 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus delspinigius įgijimo dienos kreditorius turi teisę be priminimo gauti iš skolininko 40 EUR sumą, perskaičiuotą į [Lenkijos zlotus] (PLN) taikant Lenkijos centrinio banko nustatytą vidutinį keitimo kursą, paskelbtą paskutinę mėnesio, einančio prieš mėnesį, kurį turėjo būti atliktas mokėjimas, darbo dieną, kaip išieškojimo išlaidų atlyginimą.

2.   Be 1 dalyje nurodytos sumos, kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko atlyginti tą sumą viršijančias pagrįstas išieškojimo išlaidas.

3.   Teisė gauti 1 dalyje nurodytą sumą suteikiama dėl kiekvieno komercinio sandorio, nepažeidžiant 11 straipsnio 2 dalies 2 punkto.“

13

2013 m. kovo 8 d. įstatymo 15 straipsnyje nustatyta:

„1.   Iki šio įstatymo įsigaliojimo datos sudarytiems komerciniams sandoriams taikomi jų sudarymo metu galioję teisės aktai.

<…>“

14

Kitaip nei 2013 m. kovo 8 d. įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje, nė vienoje 2003 m. birželio 12 d. Įstatymo dėl mokėjimų pagal komercinius sandorius terminų nuostatoje nenumatyta kreditoriaus teisės reikalauti nustatyto 40 EUR dydžio kompensacijos už patirtas išieškojimo išlaidas.

15

Pagrindinės bylos šalys yra verslininkai, 2010 m. rugsėjo 20 d. sudarę neterminuotą patalpų nuomos sutartį, pagal kurią nuomotojas P. Zarski už nuompinigius suteikė nuomininkui A. Stadnicki naudotis biuro patalpas. Nuomotojas reikalavo iš nuomininko sumokėti nustatytą 40 EUR sumą kaip nuompinigių, pavėluotų sumokėti nuo 2014 m. balandžio 9 d. iki 2015 m. vasario mėn., išieškojimo išlaidų atlyginimą.

16

Sąd Rejonowy dla m. st. Warszawy (Varšuvos miesto apylinkės teismas, Lenkija) atmetė P. Zarski ieškinį, pagrįstą 2013 m. kovo 8 d. įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, motyvuodamas tuo, kad pagal šio įstatymo 15 straipsnį šis įstatymas netaikomas sutartims, sudarytoms iki 2013 m. balandžio 28 d. P. Zarski šį sprendimą apeliacine tvarka apskundė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

17

Šis teismas visų pirma kelia klausimą dėl to, ar patalpų nuoma yra paslauga, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 1 punktą ir 3 straipsnį.

18

Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja dėl to, ar neterminuotos nuomos sutarties atveju komerciniu sandoriu laikytina pati sutartis, ar kiekvienas atskiras „sandoris“, t. y. kiekvienas nuompinigių mokėjimas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, sutartis susideda iš keleto veiksmų, sudarančių komercinių sandorių tąsą. Tiesa, pagal 2013 m. kovo 8 d. įstatymą komerciniais sandoriais laikomos tik sutartys. Tačiau kyla abejonė, ar Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas siekia apsaugoti sutartį, kaip teisinį veiksmą, ar taip pat užtikrinti mokėjimą už prekių tiekimą ir paslaugų teikimą, kaip „grynai ūkinę operaciją“.

19

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, iš Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 1 punkto matyti, kad nors kiekviena sutartis yra sandoris, tačiau ne kiekvienas sandoris turi būti sutartis. Taigi remiantis viena pagrindine sutartimi gali būti vykdomi keli atskiri komerciniai sandoriai. Be to, kreditoriaus teisės laiku gauti mokėjimą pagal komercinį sandorį apsauga reiškia, jog minėtos apsaugos negalima susiaurinti tik iki sutarčių, o būtina ją išplėsti ūkinėms operacijoms.

20

Jeigu sąvoką „komercinis sandoris“ reikėtų suprasti kaip apimančią kiekvieną atskirą sandorį, t. y. kiekvieną nuompinigių mokėjimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dar turėtų išsiaiškinti, ar pagal Direktyvos 2011/7 12 straipsnio 4 dalį valstybės narės gali netaikyti šios direktyvos nuomos sutartims, sudarytoms iki 2013 m. kovo 16 d., jei nuompinigių mokėjimus pavėluota atlikti po šios datos.

21

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad minėtos direktyvos 12 straipsnio 4 dalyje vietoj sąvokos „sandoris“ vartojama sąvoka „sutartis“, nors daugelyje kitų jos nuostatų vartojama sąvoka „sandoris“. Vis dėlto jis pažymi, kad kyla klausimas, ar pagal Direktyvą 2011/7 neturi būti ginami pavieniai ilgalaikiai ar periodiniai prievoliniai santykiai, taigi ar aiškinant šios direktyvos 12 straipsnio 4 dalį nereikėtų pirmenybės teikti naujo įstatymo galiojimo nedelsiant principui.

22

Šiomis aplinkybėmis Sąd Okręgowy w Warszawie (Varšuvos apygardos teismas, Lenkija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

23

Antruoju ir trečiuoju prejudiciniais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu prieš nagrinėjant pirmąjį klausimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia iš esmės išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/7 12 straipsnio 4 dalį reikia aiškinti taip, kad valstybės narės gali netaikyti šios direktyvos pavėluotiems mokėjimams vykdant sutartis, sudarytas iki 2013 m. kovo 16 d., net jei šiuos mokėjimus pavėluota atlikti po šios datos arba jei šie mokėjimai yra komerciniai sandoriai, kurie neišvengiamai patenka į minėtos direktyvos taikymo sritį ratione temporis.

24

Pagal Direktyvos 2011/7 12 straipsnio 4 dalį perkeliant šią direktyvą į nacionalinę teisę valstybėms narėms leidžiama nuspręsti, ar jos nori netaikyti šios direktyvos anksčiau nei 2013 m. kovo 16 d. sudarytoms sutartims.

25

Reikia priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją tiek iš reikalavimo vienodai taikyti Sąjungos teisę, tiek iš lygybės principo matyti, jog tuomet, kai Sąjungos teisės nuostatoje, kad būtų nustatyta jos prasmė ir apimtis, nedaroma aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, jos turinys visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinamas savarankiškai ir vienodai (2016 m. spalio 18 d. Sprendimo Nikiforidis, C‑135/15, EU:C:2016:774, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

26

Kadangi Direktyvos 2011/7 12 straipsnio 4 dalyje nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę, ją reikia aiškinti savarankiškai ir vienodai. Toks aiškinimas turi būti atliekamas atsižvelgiant į šios nuostatos formuluotę, jos kontekstą ir šia direktyva siekiamą tikslą (2016 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Kovalkovas, C‑477/16 PPU, EU:C:2016:861, 33 punktas).

27

Kiek tai susiję su Direktyvos 2011/7 12 straipsnio 4 dalimi, reikia pažymėti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas vartoja formuluotę „sudarytos sutartys“, o ne sąvoką „komerciniai sandoriai“, kuri vartojama kitose šios direktyvos nuostatose.

28

Tokiomis aplinkybėmis ir nesant būtinybės nustatyti, ar nagrinėjant šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą sąvoka „komerciniai sandoriai“ gali būti susijusi, kaip, atrodo, siūlo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, su sutarties vykdymo tvarka, pakanka pažymėti, kad bet kokiu atveju Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas stengėsi kaip nors nevartoti šios formuluotės, nustatydamas pagal Direktyvos 2011/7 12 straipsnio 4 dalį valstybėms narėms pripažintos galimybės apimtį.

29

Taigi šios nuostatos formuluotės įvertinimas leidžia daryti išvadą, kad vartodamas frazę „sudarytos sutartys“ Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo leisti valstybėms narėms išvengti Direktyvos 2011/7 taikymo visiems iki 2013 m. kovo 16 d. nustatytiems sutartiniams santykiams, įskaitant iš minėtų sutartinių santykių kylančias pasekmes, kurių atsiranda po šios datos.

30

Tokį aiškinimą pagrindžia nagrinėjamos nuostatos kontekstas ir visų pirma Direktyvos 2011/7 13 straipsnio taikymo sritis.

31

Minėtu 13 straipsniu nuo 2013 m. kovo 16 d. panaikinama Direktyva 2000/35, kartu numatant, kad vis dėlto ši direktyva ir toliau taikoma iki tos dienos sudarytoms sutartims, kurioms pagal Direktyvos 2011/7 12 straipsnio 4 dalį Direktyva 2011/7 netaikoma.

32

Vadinasi, jeigu valstybė narė pasinaudojo Direktyvos 2011/7 12 straipsnio 4 dalyje jai suteikta galimybe, iki 2013 m. kovo 16 d. sudarytos sutartys, atsižvelgiant į Direktyvos 2000/35 6 straipsnio 3 dalies b punktą, reglamentuojamos Direktyva 2000/35, įskaitant jų būsimas pasekmes, nepaisant to, kad pastaroji direktyva iš esmės panaikinama nuo tos pačios dienos. Šiuo atveju Direktyva 2011/7 negali būti taikoma tokių sutarčių pasekmėms, kurių atsirado nuo 2013 m. kovo 16 d., nes šioms pasekmėms negali būti vienu metu taikomos ir Direktyvos 2000/35, ir Direktyvos 2011/7 nuostatos.

33

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad ginčams, susijusiems su mokėjimais, kurie turėjo būti atlikti po 2013 m. kovo 16 d., negali būti taikomos Direktyvos 2011/7 nuostatos, jei sutartis, pagal kurią tokie mokėjimai turi būti vykdomi, buvo sudaryta iki šios datos ir jei valstybė narė pasinaudojo Direktyvos 2011/7 12 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybe.

34

Taigi į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2011/7 12 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, jog valstybės narės gali netaikyti šios direktyvos pavėluotiems mokėjimams vykdant sutartis, sudarytas iki 2013 m. kovo 16 d., net jei šiuos mokėjimus pavėluota atlikti po šios datos.

35

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į antrąjį ir trečiąjį klausimus, į pirmąjį klausimą atsakyti nereikia.

36

Kadangi pagrindinėje byloje nagrinėjama sutartis buvo sudaryta iki 2013 m. kovo 16 d. ir Lenkijos Respublika pasinaudojo Direktyvos 2011/7 12 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybe, minėta sutartis negali patekti į šios direktyvos taikymo sritį ratione temporis, todėl nebūtina nustatyti, ar ji taip pat nepatenka į šios direktyvos materialinę taikymo sritį.

37

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (devintoji kolegija) nusprendžia:

2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius, 12 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, jog valstybės narės gali netaikyti šios direktyvos pavėluotiems mokėjimams vykdant sutartis, sudarytas iki 2013 m. kovo 16 d., net jei šiuos mokėjimus pavėluota atlikti po šios datos.