–

Frank Sleutjes, atstovaujamo Rechtsanwalt C. Peters,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos M. Hellmann ir T. Henze,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos J. Vláčil ir M. Smolek,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. Bulterman ir M. de Ree,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos R. Troosters ir S. Grünheid,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2010 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/64/ES dėl teisės į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese (OL L 280, 2010, p. 1) 3 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant baudžiamąją bylą dėl Frank Sleutjes pasitraukimo iš eismo įvykio vietos.

3

Direktyvos 2010/64 14, 17 ir 30 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

4

Šios direktyvos 1 straipsnio „Dalykas ir taikymo sritis“ 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Šia direktyva nustatomos taisyklės, susijusios su teise į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese ir Europos arešto orderio vykdymo procese.

2.   1 dalyje nurodyta teisė taikoma asmenims nuo tada, kai valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos atsiųsdamos oficialų pranešimą ar kitaip praneša jiems, kad jie įtariami arba kaltinami padarę nusikalstamą veiką, iki proceso pabaigos, tai yra iki galutinio klausimo, ar jie padarė nusikalstamą veiką, išsprendimo, įskaitant, jei taikoma, bausmės paskyrimą ir su bet kokiu apeliaciniu skundu susijusio sprendimo priėmimą.“

5

Minėtos direktyvos 3 straipsnio „Teisė gauti esminių dokumentų vertimą raštu“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad įtariamiesiems arba kaltinamiesiems, kurie nesupranta atitinkamo baudžiamojo proceso kalbos, per protingą laikotarpį būtų raštu išversti visi esminiai dokumentai, kad jie galėtų pasinaudoti teise į gynybą ir apsaugoti teisingą procesą [ir kad būtų užtikrintas teisingas bylos nagrinėjimas].

2.   Esminiams dokumentams priskiriami visi sprendimai, kuriais asmeniui atimama laisvė, visi kaltinimai arba kaltinamieji aktai ir visi teismo sprendimai.“

6

Gerichtsverfassungsgesetz (Teismų įstatymas, toliau – GVG) 187 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kaltinamajam, kuris nemoka vokiečių kalbos, turi būti paskirtas vertėjas žodžiu arba raštu, kiek tai būtina įgyvendinant jo teisę į gynybą baudžiamajame procese.

7

Be to, GVG 187 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad įgyvendinant kaltinamojo, kuris nemoka vokiečių kalbos, teisę į gynybą, paprastai reikia raštu išversti nurodymus dėl laisvės apribojimo ir kaltinamuosius aktus, teismo baudžiamuosius įsakymus ir neįsiteisėjusius nuosprendžius.

8

Strafprozessordnung (Baudžiamojo proceso kodeksas, toliau – StPO) 37 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad vokiečių kalbos nemokančiam kaltinamajam tik nuosprendis (Urteil) turi būti įteiktas kartu su jo vertimu raštu į jam suprantamą kalbą.

9

StPO 407 ir paskesni straipsniai reglamentuoja baudžiamuosius įsakymus (Strafbefehle).

10

2015 m. lapkričio 2 d.Staatsanwaltschaft Aachen (Acheno prokuratūra, Vokietija) pareiškimu Amtsgericht Düren (Diureno apylinkės teismas, Vokietija), taikydamas StPO 407 ir paskesnius straipsnius, priėmė teismo baudžiamąjį įsakymą dėl Nyderlandų piliečio F. Sleutjes; juo jis, be kita ko, skyrė F. Sleutjes baudą už pasitraukimą iš eismo įvykio vietos.

11

Šiame teismo baudžiamajame įsakyme buvo pateikta informacija apie teisių gynimo priemones ir nurodyta, kad jis įsiteisėja ir tampa vykdytinas, jei per dvi savaites nuo jo įteikimo F. Sleutjes nepateikia Amtsgericht Düren (Diureno apylinkės teismas) vokiečių kalba surašyto arba žodžiu pareikšto ir šio teismo kanceliarijos užregistruoto prieštaravimo.

12

2015 m. lapkričio 12 d. aptariamas teismo baudžiamasis įsakymas buvo įteiktas F. Sleutjes. Jis buvo surašytas vokiečių kalba, į nyderlandų kalbą buvo išversta tik kartu su juo pateikta informacija apie teisių gynimo priemones.

13

2015 m. lapkričio 24 ir 26 d.Amtsgericht Düren (Diureno apylinkės teismas) išsiųstais elektroniniais laiškais F. Sleutjes nyderlandų kalba išdėstė savo nuomonę dėl baudžiamojo įsakymo, priimto dėl jo. 2015 m. gruodžio 1 d. raštu tas teismas pranešė kaltinamajam, kad visi jam siunčiami raštai turi būti surašyti vokiečių kalba.

14

Kartu F. Sleutjes advokatas 2015 m. gruodžio 1 d. faksu pateikė prieštaravimą ir paprašė parengti bylą nagrinėti teisme. 2016 m. sausio 28 d. nutartimi tas pats teismas atmetė šį prieštaravimą kaip nepriimtiną dėl praleisto termino, taip pat atmetė prašymą parengti bylą nagrinėti teisme.

15

F. Sleutjes dėl šios nutarties nedelsdamas pateikė apeliacinį skundą; jį šiuo metu nagrinėja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, t. y. Landgericht Aachen (Acheno apygardos teismas, Vokietija).

16

Šio teismo nuomone, nors Amtsgericht Düren (Diureno apylinkės teismas) ir gavo 2015 m. lapkričio 24 ir 26 d. du F. Sleutjes elektroninius laiškus per prieštaravimui pateikti nustatytą terminą, jie nėra tinkamas prieštaravimas. Iš tiesų, net jei būtų laikoma, kad elektroninis laiškas atitinka Vokietijos teisėje nustatytą formos reikalavimą, pagal kurį prieštaravimas turi būti pateiktas raštu, šie laiškai bet kuriuo atveju nebuvo surašyti vokiečių kalba. Taigi F. Sleutjes prieštaravimas neturi būti laikomas priimtinu, nes jis nyderlandų kalba buvo informuotas apie tai, kad toks prieštaravimas privalo būti surašytas vokiečių kalba.

17

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas primena, kad StPO 37 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog vokiečių kalbos nemokančiam kaltinamajam nuosprendis turi būti įteiktas kartu su jo vertimu raštu į jam suprantamą kalbą. Kita vertus, GVG 187 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad raštu paprastai reikia išversti, be kita ko, teismo baudžiamuosius įsakymus ir neįsiteisėjusius nuosprendžius.

18

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar sąvoka „nuosprendis“ (Urteil), kaip ji suprantama pagal StPO 37 straipsnio 3 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į Direktyvos 2010/64 3 straipsnį, turėtų apimti ir teismo baudžiamuosius įsakymus (Strafbefehle). Teigiamas atsakymas į šį klausimą reikštų, kad dėl F. Sleutjes priimtas teismo baudžiamasis įsakymas įteiktas netinkamai, nes kartu su juo nebuvo pateiktas viso teksto vertimas raštu į nyderlandų kalbą, todėl prieštaravimui pateikti nustatytas terminas net nebuvo prasidėjęs.

19

Tokiomis aplinkybėmis Landgericht Aachen (Acheno apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Direktyvos 2010/64] 3 straipsnį reikia aiškinti taip, kad [StPO] 37 straipsnio 3 dalyje numatyta sąvoka „nuosprendis“ (Urteil) apima ir teismo baudžiamuosius įsakymus (Strafbefehle), kaip tai suprantama pagal [StPO] 407 ir paskesnius straipsnius?“

20

Prieš atsakant į prejudicinį klausimą reikia pažymėti, kad savo rašytinėse pastabose Vokietijos vyriausybė teigė, jog, priešingai, nei aiškina prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pagal taikomas vidaus teisės nuostatas kaltinamajam garantuojama teisė į teismo baudžiamojo įsakymo ir dėl šio teismo baudžiamojo įsakymo pateikto prieštaravimo vertimą raštu, todėl sprendimas pagrindinėje byloje nepriklauso nuo atsakymo į pateiktą klausimą, taigi jis nėra svarbus.

21

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, šiam teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikti klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (žr. 2016 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Petruhhin, C‑182/15, EU:C:2016:630, 19 punktą ir 2016 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Eurosaneamientos ir kt., C‑532/15 ir C‑538/15, EU:C:2016:932, 27 punktą).

22

Remiantis tuo, darytina išvada, kad nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytas faktines aplinkybes ir teisinius pagrindus, kurių Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atmesti nacionalinio teismo pateiktą prašymą tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (žr. 2016 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Eurosaneamientos ir kt., C‑532/15 ir C‑538/15, EU:C:2016:932, 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

23

Nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismui pateiktoje medžiagoje nėra aiškiai nurodyta, kad nagrinėjamas atvejis atitinka vieną iš šių prielaidų. Be to, Teisingumo Teismas neprivalo dar kartą nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikto nacionalinės teisės išaiškinimo.

24

Todėl į pateiktą klausimą reikia atsakyti.

25

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2010/64 3 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad aktas, kaip antai nacionalinėje teisėje numatytas teismo baudžiamasis įsakymas, kuriuo skiriamos bausmės už baudžiamuosius nusižengimus ir kurį teismas priima supaprastinto proceso, nepagrįsto rungimosi principu, tvarka, yra „esminis dokumentas“, kaip jis suprantamas pagal šio straipsnio 1 dalį, kurio vertimas raštu pagal šioje nuostatoje nustatytus formos reikalavimus turi būti užtikrintas įtariamiesiems arba kaltinamiesiems, nemokantiems atitinkamo proceso kalbos, kad jie galėtų pasinaudoti savo teise į gynybą ir kad būtų užtikrintas teisingas bylos nagrinėjimas.

26

Siekiant atsakyti į šį klausimą reikia pažymėti, kad Direktyvos 2010/64 1 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese. Be to, šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad ši teisė taikoma asmenims nuo tada, kai valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos praneša jiems, kad jie įtariami arba kaltinami padarę nusikalstamą veiką, iki proceso pabaigos, tai yra iki galutinio klausimo, ar jie padarė nusikalstamą veiką, išsprendimo, įskaitant, jei taikoma, bausmės paskyrimą ir su bet kokiu apeliaciniu skundu susijusio sprendimo priėmimą.

27

Vadinasi, asmens, kaip antai F. Sleutjes, kuris pareiškė prieštaravimą (jo priimtinumas nagrinėjamas apeliacine tvarka) dėl neįsiteisėjusio teismo baudžiamojo įsakymo, priimto taikant StPO 407 ir paskesnius straipsnius, situacija aiškiai patenka į šios Direktyvos 2010/64 taikymo sritį, todėl šis asmuo turi turėti galimybę pasinaudoti pagal minėtą direktyvą užtikrinama teise į vertimą žodžiu ir raštu (šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 15 d. Sprendimo Covaci, C‑216/14, EU:C:2015:686, 27 punktą).

28

Dėl klausimo, ar nagrinėjamu atveju ši teisė yra susijusi su teismo baudžiamuoju įsakymu, reikia priminti, kad Direktyvos 2010/64 3 straipsnio 1 dalyje numatyta įtariamųjų arba kaltinamųjų, kurie nesupranta atitinkamo baudžiamojo proceso kalbos, teisė į visų „esminių dokumentų“ vertimą raštu.

29

Šiuo klausimu, pirma, šio straipsnio 2 dalyje paaiškinama, kad prie tokių dokumentų priskiriami visi sprendimai, kuriais asmeniui atimama laisvė, visi kaltinimai arba kaltinamieji aktai ir visi teismo sprendimai.

30

Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, taip pat iš 2015 m. spalio 15 d. Sprendimo Covaci (C‑216/14, EU:C:2015:686) 20 ir 60 punktų matyti, kad Vokietijos teisėje numatytas teismo baudžiamasis įsakymas priimamas taikant supaprastintą procesą, pagal kurį iš esmės šio teismo baudžiamojo įsakymo įteikimas, viena vertus, įvyksta tik po to, kai teismas priima sprendimą dėl kaltinimo pagrįstumo, kita vertus, jis yra įtariamajam pirma proga gauti informacijos apie jam pateiktą kaltinimą. Be to, jei šis asmuo nepateikia prieštaravimo per dviejų savaičių terminą, skaičiuojamą nuo įteikimo momento, toks baudžiamasis įsakymas įsiteisėja ir numatytos sankcijos tampa vykdytinos.

31

Taigi toks teismo baudžiamasis įsakymas kartu yra ir kaltinamasis aktas, ir teismo sprendimas, kaip jie suprantami pagal Direktyvos 2010/64 3 straipsnio 2 dalį.

32

Antra, kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 33 punkte, iš direktyvos 14, 17 ir 30 konstatuojamųjų dalių, taip pat jos 3 straipsnio, ypač jo 1 dalies, teksto matyti, kad joje įtvirtinta teise į vertimą raštu siekiama užtikrinti, kad atitinkami asmenys galėtų pasinaudoti savo teise į gynybą ir kad būtų užtikrintas teisingas bylos nagrinėjimas (2015 m. spalio 15 d. Sprendimo Covaci, C‑216/14, EU:C:2015:686, 43 punktas).

33

O jei teismo baudžiamasis įsakymas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, išsiųstas asmeniui tik atitinkamo proceso kalba, nors šis tos kalbos nemoka, toks asmuo negali suprasti jam pateiktų kaltinimų ir atitinkamai negali veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą, jei negauna minėto teismo baudžiamojo įsakymo jam suprantama kalba.

34

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2010/64 3 straipsnis turi būti aiškinamas taip, jog aktas, kaip antai pagal nacionalinę teisę numatytas teismo baudžiamasis įsakymas, kuriuo skiriamos bausmės už baudžiamuosius nusižengimus ir kurį teismas priima supaprastinto proceso, nepagrįsto rungimosi principu, tvarka, yra „esminis dokumentas“, kaip jis suprantamas pagal šio straipsnio 1 dalį, kurio vertimas raštu pagal šioje nuostatoje nustatytus formos reikalavimus turi būti užtikrintas įtariamiesiems arba kaltinamiesiems, nemokantiems atitinkamo proceso kalbos, kad jie galėtų pasinaudoti savo teise į gynybą ir kad būtų užtikrintas teisingas bylos nagrinėjimas.

35

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

2010 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/64/ES dėl teisės į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese 3 straipsnis turi būti aiškinamas taip, jog aktas, kaip antai pagal nacionalinę teisę numatytas teismo baudžiamasis įsakymas, kuriuo skiriamos bausmės už baudžiamuosius nusižengimus ir kurį teismas priima supaprastinto proceso, nepagrįsto rungimosi principu, tvarka, yra „esminis dokumentas“, kaip jis suprantamas pagal šio straipsnio 1 dalį, kurio vertimas raštu pagal šioje nuostatoje nustatytus formos reikalavimus turi būti užtikrintas įtariamiesiems arba kaltinamiesiems, nemokantiems atitinkamo proceso kalbos, kad jie galėtų pasinaudoti savo teise į gynybą ir kad būtų užtikrintas teisingas bylos nagrinėjimas.