Choose the experimental features you want to try

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62016CJ0231

    2017 m. spalio 19 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas.
    Merck KGaA prieš Merck & Co. Inc. ir kt.
    Landgericht Hamburg prašymas priimti prejudicinį sprendimą.
    Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Reglamentas (EB) Nr. 207/2009 – Europos Sąjungos prekių ženklas – 109 straipsnio 1 dalis – Civilinės bylos dėl Europos Sąjungos prekių ženklo ir nacionalinio prekių ženklo – Lis pendens – Sąvoka „tuo pačiu pagrindu“ – Žodžio „Merck“ vartojimas domenų varduose ir socialinių tinklų interneto platformose – Byla dėl nacionalinio prekių ženklo ir vėliau iškelta byla dėl Europos Sąjungos prekių ženklo – Jurisdikcijos atsisakymas – Apimtis.
    Byla C-231/16.

    ECLI identifier: ECLI:EU:C:2017:771

    TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

    2017 m. spalio 19 d. ( *1 )

    „Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Reglamentas (EB) Nr. 207/2009 – Europos Sąjungos prekių ženklas – 109 straipsnio 1 dalis – Civilinės bylos dėl Europos Sąjungos prekių ženklo ir nacionalinio prekių ženklo – Lis pendens – Sąvoka „tuo pačiu pagrindu“ – Žodžio „Merck“ vartojimas domenų varduose ir socialinių tinklų interneto platformose – Byla dėl nacionalinio prekių ženklo ir vėliau iškelta byla dėl Europos Sąjungos prekių ženklo – Jurisdikcijos atsisakymas – Apimtis“

    Byloje C‑231/16

    dėl Landgericht Hamburg (Hamburgo apygardos teismas, Vokietija) 2016 m. balandžio 14 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2016 m. balandžio 25 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

    Merck KGaA

    prieš

    Merck & Co. Inc.,

    Merck Sharp & Dohme Corp.,

    MSD Sharp & Dohme GmbH,

    TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija)

    kurį sudaro kolegijos pirmininkas M. Ilešič (pranešėjas), teisėjai A. Rosas, C. Toader, A. Prechal ir E. Jarašiūnas,

    generalinis advokatas M. Szpunar,

    posėdžio sekretorius K. Malacek, administratorius,

    atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2017 m. vasario 15 d. posėdžiui,

    išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

    Merck KGaA, atstovaujamos advokatų S. Völker ir M. Pemsel,

    Merck & Co. Inc., Merck Sharp & Dohme Corp. ir MSD Sharp & Dohme GmbH, atstovaujamų advokatų A. Bothe, Y. Draheim ir P. Fromlowitz,

    Europos Komisijos, atstovaujamos T. Scharf ir M. Wilderspin,

    susipažinęs su 2017 m. gegužės 3 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

    priima šį

    Sprendimą

    1

    Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1) 109 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

    2

    Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Merck KGaA ir Merck & Co. Inc., Merck Sharp & Dohme Corp. bei MSD Sharp & Dohme GmbH ginčą dėl pirmosios bendrovės prašymų nustatyti pastarosioms trims bendrovėms draudimą vartoti žodį MERCK domenų varduose ir socialinių tinklų interneto platformose taip pat komerciniuose pavadinimuose Vokietijoje ir kitur Europos Sąjungoje.

    Teisinis pagrindas

    Reglamentas (EB) Nr. 44/2001

    3

    2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42) valstybių narių tarpusavio santykiuose pakeitė 1968 m. rugsėjo 27 d. pasirašytą Konvenciją dėl jurisdikcijos ir sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32).

    4

    Reglamento Nr. 44/2001 15 konstatuojamojoje dalyje buvo nurodyta:

    „Siekiant harmoningai vykdyti teisingumą, reikia sumažinti vienu metu vykstančių teismo procesų galimybę ir užtikrinti, kad dviejose valstybėse narėse nebūtų priimami nesuderinami sprendimai. Reikia nustatyti aiškų ir efektyvų lis pendens bylų <…> sprendimo mechanizmą <…>.“

    5

    Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 9 skirsnyje „Lis pendens – susiję ieškiniai“ buvusiame 27 straipsnyje numatyta:

    „1.   Jeigu skirtingų valstybių narių teismuose iškeliamos bylos tuo pačiu ieškinio pagrindu ir tarp tų pačių šalių, bet kuris teismas, kitas nei teismas, kuriame buvo iškelta pirmoji byla, savo iniciatyva sustabdo bylos procesą, kol nustatoma pirmojo iškėlusio bylą teismo jurisdikcija [teismas, į kurį kreiptasi vėliau, savo iniciatyva sustabdo bylos procesą, kol nustatoma teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija].

    2.   Jeigu nustatoma teismo, kuriame buvo iškelta pirmoji byla [į kurį kreiptasi pirmiausia], jurisdikcija, bet kuris teismas, kitas nei pirmiau nurodytas teismas [bet kuris teismas, į kurį kreiptasi vėliau], atsisako jurisdikcijos pastarojo [jo] naudai.“

    Reglamentas Nr. 207/2009

    6

    Reglamento Nr. 207/2009 3 ir 15–17 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

    „(3)

    <…> [Sąjungos] tikslams pasiekti būtina numatyti [Sąjungoje] tokią prekių ženklams skirtą tvarką, kuri, taikant vieną procedūrų sistemą, leistų įmonėms gauti vienodą apsaugą suteikiantį [Europos Sąjungos] prekių ženklą, galiojantį visoje [Sąjungos] teritorijoje. Išskyrus šiame reglamente numatytus atvejus, [Europos Sąjungos] prekių ženklui turėtų būti taikomas jo vieningumo principas.

    <…>

    (15)

    Norėdamos sustiprinti [Europos Sąjungos] prekių ženklų apsaugą, valstybės narės, atsižvelgdamos į savo nacionalinę sistemą, turėtų nustatyti kuo mažiau nacionalinių pirmosios ir antrosios instancijos teismų, kompetentingų spręsti [Europos Sąjungos] prekių ženklų pažeidimo ir jų galiojimo klausimus.

    (16)

    Sprendimai [Europos Sąjungos] prekių ženklų pažeidimo ir galiojimo klausimais turi galioti ir aprėpti visą [Europos Sąjungos] teritoriją, nes tai yra vienintelis būdas išvengti vienas kitam prieštaraujančių teismų bei [Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO)] sprendimų ir pasiekti, kad nebūtų pakenkta vieningam [Europos Sąjungos] prekių ženklų pobūdžiui. Visiems su [Europos Sąjungos] prekių ženklais susijusiems ieškiniams turėtų būti taikomos [Reglamento Nr. 44/2001] nuostatos, išskyrus atvejus, kai šis reglamentas nuo jų nukrypsta.

    (17)

    Teismo procesuose dėl tų pačių faktų ir dalyvaujant toms pačioms šalims, pradėtuose [Europos Sąjungos] prekių ženklo ir lygiagrečiai egzistuojančių nacionalinių prekių ženklų pagrindu, reikia vengti prieštaringų sprendimų. Tuo tikslu, kai ieškiniai pateikiami toje pačioje valstybėje narėje, to siekiama pagal nacionalines procesines taisykles, kurioms šis reglamentas nėra taikomas, o kai ieškiniai pateikiami skirtingose valstybėse narėse, tiktų pagal lis pendens ir susijusių ieškinių sprendimo [Reglamente Nr. 44/2001] nurodytas taisykles sukurtos nuostatos.“

    7

    Reglamento Nr. 207/2009 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

    „[Europos Sąjungos] prekių ženklas turi vieningą statusą. Jis turi vienodą galią visoje [Sąjungoje]: jis gali būti registruojamas, perleidžiamas, nuo jo atsisakoma, jis gali būti savininko teises panaikinančio ar paskelbiančio negaliojančiu sprendimo dalyku, jo naudojimas gali būti uždraustas tik visos [Sąjungos] mastu. Šis yra taikomas, jeigu šiame reglamente nenumatyta kitaip.“

    8

    Šio reglamento XI dalies 1 skyriuje „Civilinės bylos dėl daugiau nei vieno prekių ženklo“ esančio 109 straipsnio „Vienu metu ir paeiliui nagrinėjamos civilinės bylos dėl [Europos Sąjungos] ir nacionalinių prekių ženklų“ 1 dalies a punkte numatyta:

    „Jeigu skirtingų valstybių narių teismuose tuo pačiu pagrindu ir tarp tų pačių šalių yra iškeltos teisių pažeidimo bylos, viena iš kurių yra iškelta dėl [Europos Sąjungos] prekių ženklo, o kita – dėl nacionalinio prekių ženklo:

    a)

    teismas, tačiau ne tas, į kurį buvo kreiptasi pirmiausia, pats atsisako teismingumo pastarojo naudai [teismas, į kurį kreiptasi vėliau, pats atsisako jurisdikcijos teismo, į kurį buvo kreiptasi pirmiausia, naudai], jeigu prekių ženklai yra tapatūs ir galioja tapačioms prekėms ar paslaugoms. Teismas, iš kurio reikalaujama atsisakyti teismingumo [jurisdikcijos], gali sustabdyti savo nagrinėjamas bylas, jeigu kito teismo teismingumas [jurisdikcija] yra ginčijama.“

    Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

    9

    Ieškovė pagrindinėje byloje, Merck yra, chemijos ir farmacijos įmonė, kurioje, kaip nurodyta prašyme priimti prejudicinį sprendimą, dirba maždaug 40000 darbuotojų ir kuri vykdo veiklą 67 pasaulio šalyse.

    10

    Pirmoji atsakovė pagrindinėje byloje Merck & Co., kurios akcijomis prekiaujama biržoje, yra antrosios atsakovės pagrindinėje byloje Merck Sharp & Dohme patronuojančioji bendrovė; Merck Sharp & Dohme daugiausia gamina ir platina vaistus ir vakciną, taip pat kosmetikos ir sveikatos priežiūros produktus. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad Merck Sharp & Dohme rūpinasi įmonių grupės kasdiene veikla, visų pirma jos pristatymu internete, be kita ko, skelbdama jos akcininkus dominančią informaciją. Trečioji atsakovė pagrindinėje byloje MSD Sharp & Dohme yra Merck & Co dukterinė bendrovė, įsikūrusi Vokietijoje.

    11

    Iš pradžių ieškovė ir atsakovės pagrindinėje byloje priklausė tai pačiai bendrovių grupei. Tačiau nuo 1919 m. jos visiškai atsiskyrė.

    12

    Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Merck priklauso Jungtinėje Karalystėje įregistruotas nacionalinis prekių ženklas MERCK. Jai taip pat priklauso žodinis Europos Sąjungos prekių ženklas MERCK, įregistruotas peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 5, 9, 16 klasių prekėms ir 42 klasės paslaugoms žymėti.

    13

    Bendrovė, kurios teises perėmė Merck, ir bendrovė, kurios teises perėmė Merck Sharp & Dohme, buvo sudariusios kelis susitarimus. Šiuose susitarimuose, kurių paskutinis dar galioja, buvo numatytos taisyklės dėl to, kaip Merck Sharp & Dohme gali naudoti Merck priklausantį prekių ženklą Vokietijoje ir kitose valstybėse.

    14

    Iš atsakovių pagrindinėje byloje interneto svetainės www.merck.com visi vartotojai Vokietijoje ar kitoje valstybėje narėje buvo per saitus nukreipiami į antrines svetaines, kaip antai www.merckengage.com, www.merckvaccines.com ar www.merck-animal-health.com, kurių turinys taip pat atspindėjo atsakovių pagrindinėje byloje buvimą internete. Šiose interneto svetainėse teikiamos informacijos sklaida geografiškai neapribota, tad jų turinys yra prieinamas ta pačia forma visame pasaulyje.

    15

    Be savo interneto domenų vardų, Merck & Co. ir Merck Sharp & Dohme veikia internete ir kitomis formomis, būtent socialinių tinklų platformose.

    16

    2013 m. kovo 8 d. ieškovė pagrindinėje byloje High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division (Aukštasis teisingumo teismas (Anglija ir Velsas) Kanclerio skyrius, Jungtinė Karalystė) pareiškė nacionaliniu prekių ženklų grindžiamą ieškinį Merck & Co. ir Merck Sharp & Dohme dėl teisių į prekių ženklą pažeidimo naudojant žodį „Merck“ Jungtinėje Karalystėje.

    17

    2013 m. kovo 11 d. ieškovė pagrindinėje byloje taip pat pareiškė jai priklausančiu Europos Sąjungos prekių ženklu grindžiamą ieškinį Landgericht Hamburg (Hamburgo apygardos teismas, Vokietija); ieškinį ji pareiškė toms pačioms atsakovėms ir MSD Sharp & Dohme.

    18

    Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad, ieškovės pagrindinėje byloje nuomone, tai, jog atsakovių pagrindinėje byloje interneto svetainės, kurių vaizdus ji pateikė, be geografinių sklaidos apribojimų prieinami Sąjungoje, taigi ir Vokietijoje, pažeidžia jos teises į prekių ženklą.

    19

    2014 m. lapkričio 11 d., 2015 m. kovo 12 d., rugsėjo 10 d. ir gruodžio 22 d. procesiniais dokumentais ieškovė pagrindinėje byloje pakeitė savo reikalavimus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ir pareiškė atsisakanti ieškinio dalies, susijusios su Jungtinės Karalystės teritorija. Atsakovės pagrindinėje byloje ginčijo šį atsisakymą.

    20

    Atsakovių pagrindinėje byloje nuomone, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pareikštas ieškinys yra nepriimtinas, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktą, bent jau tiek, kiek jis susijęs su pagrindu dėl teisių į ieškovei pagrindinėje byloje priklausantį Europos Sąjungos prekių ženklą pažeidimo visoje Sąjungoje. Šiuo klausimu dalinis ieškovės pagrindinėje byloje ieškinio atsisakymas neturi reikšmės.

    21

    Landgericht Hamburg (Hamburgo apygardos teismas) pažymi manantis, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, pagal Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktą galimas teismo, į kurį kreiptasi vėliau, jurisdikcijos atsisakymas neribojamas teritorijos atžvilgiu. Vis dėlto šiuo klausimu jam kyla abejonių.

    22

    Šiomis aplinkybėmis Landgericht Hamburg (Hamburgo apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

    „1.

    Ar [Reglamento Nr. 207/2009] 109 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąvoka „tuo pačiu pagrindu“ aiškintina taip, kad ji taikoma tarptautiniu ir kartu Sąjungos lygiu identiškai surandamos interneto svetainės, turinčios tokį patį domeną, dėl kurios skirtingų valstybių narių teismuose sprendžiamos tų pačių šalių teisių pažeidimo bylos – viena dėl Sąjungos prekių ženklo pažeidimo, kita – dėl nacionalinio prekių ženklo pažeidimo – tvarkymui ir naudojimui?

    2.

    Ar Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąvoka „tuo pačiu pagrindu“ aiškintina taip, kad ji taikoma tarptautiniu ir sykiu Sąjungos lygiu internete, naudojant domenus „facebook.com“ ir (arba) „youtube.com“, ir (arba) „twitter.com“, identiškai surandamo turinio tvarkymui ir naudojimui, kiekvienam iš domenų „facebook.com“ ir (arba) „youtube.com“ ir (arba) „twitter.com“ naudojant tą patį vartotojo vardą, dėl kurio skirtingų valstybių narių teismuose sprendžiamos tų pačių šalių teisių pažeidimo bylos – viena dėl Sąjungos prekių ženklo pažeidimo, kita – dėl nacionalinio prekių ženklo pažeidimo?

    3.

    Ar [Reglamento Nr. 207/2009] 109 straipsnio 1 dalies a punktas aiškintinas taip, kad, iškėlus „bylą dėl teisių pažeidimo“ dėl Sąjungos prekių ženklo pažeidimo, kai tarptautiniu ir sykiu Sąjungos lygiu tvarkoma identiškai surandama interneto svetainė, turinti tokį patį domeną, valstybės narės „teismas, į kurį kreiptasi vėliau“, kuriame pagal [Reglamento Nr. 207/2009] 97 straipsnio 2 dalį ir 98 straipsnio 1 dalies a punktą buvo pareikštos pretenzijos dėl bet kurioje valstybėje narėje padarytų ar gresiančių teisių pažeidimų, pagal [Reglamento Nr. 207/2009] 109 straipsnio 1 dalies a punktą atsisako jurisdikcijos tik dėl tos valstybės narės, kurioje „pirmiausia“ buvo kreiptasi į teismą dėl nacionalinio prekių ženklo, tapataus Sąjungos prekių ženklui, kuriuo remiamasi „teisme, į kurį buvo kreiptasi vėliau“, ir saugomo tapačioms prekėms, pažeidimo, padaryto tvarkant ir naudojant tarptautiniu ir sykiu Sąjungos lygiu identiškai surandamą interneto svetainę, turinčią tokį pat domeną, dėl sutampančios prekių ženklų ir atitinkamų prekių ir paslaugų dalies, o gal „teismas, į kurį kreiptasi vėliau“, tokiu atveju dėl nurodyto tapatumo turi atsisakyti jurisdikcijos dėl visų jame pagal [Reglamento Nr. 207/2009] 97 straipsnio 2 dalį ir 98 straipsnio 1 dalies a punktą pareikštų ieškinių, grindžiamų bet kurioje valstybėje narėje padarytais ar gresiančiais teisių pažeidimais, taigi ir dėl Sąjungos lygiu pareikštų ieškinių?

    4.

    Ar [Reglamento Nr. 207/2009] 109 straipsnio 1 dalies a punktas aiškintinas taip, kad, iškėlus „bylą dėl teisių pažeidimo“ dėl Sąjungos prekių ženklo pažeidimo, kai tarptautiniu ir sykiu Sąjungos lygiu internete, naudojant domenus „facebook.com“ ir (arba) „youtube.com“, ir (arba) „twitter.com“, tvarkomas ir naudojamas identiškai surandamas turinys, kiekvienam iš domenų „facebook.com“ ir (arba) „youtube.com“, ir (arba) „twitter.com“), naudojant tą patį vartotojo vardą, valstybės narės „teismas, į kurį kreiptasi vėliau“, kuriame pagal [Reglamento Nr. 207/2009] 97 straipsnio 2 dalį ir 98 straipsnio 1 dalies a punktą buvo pareikšti ieškiniai dėl bet kurioje valstybėje narėje padarytų ar gresiančių teisių pažeidimų, pagal [Reglamento Nr. 207/2009] 109 straipsnio 1 dalies a punktą atsisako jurisdikcijos tik dėl tos valstybės narės, kurioje „pirmiausia“ buvo kreiptasi į teismą dėl nacionalinio prekių ženklo, tapataus Sąjungos prekių ženklui, kuriuo remiamasi „teisme, į kurį buvo kreiptasi vėliau“, ir saugomo tapačioms prekėms, pažeidimo, padaryto tvarkant ir naudojant tarptautiniu ir sykiu Sąjungos lygiu internete, naudojant domenus „facebook.com“ ir (arba) „youtube.com“, ir (arba) „twitter.com“, identiškai surandamą turinį, kiekvienam iš domenų „facebook.com“ ir (arba) „youtube.com“, ir (arba) „twitter.com“ naudojant tą patį vartotojo vardą, dėl sutampančios prekių ženklų ir atitinkamų prekių ir paslaugų dalies, o gal „teismas, į kurį kreiptasi vėliau“, tokiu atveju dėl nurodyto tapatumo turi atsisakyti jurisdikcijos dėl visų jame pagal [Reglamento Nr. 207/2009] 97 straipsnio 2 dalį ir 98 straipsnio 1 dalies a punktą pareikštų ieškinių, grindžiamų bet kurioje valstybėje narėje padarytais ar gresiančiais teisių pažeidimais, taigi ir dėl Sąjungos lygiu pareikštų ieškinių?

    5.

    Ar [Reglamento Nr. 207/2009] 109 straipsnio 1 dalies a punktas aiškintinas taip, kad, atsisakius valstybės narės „teisme, į kurį kreiptasi vėliau“, pareikšto ieškinio dėl Sąjungos prekių ženklo pažeidimo, padaryto tvarkant tarptautiniu ir sykiu Sąjungos lygiu identiškai surandamą interneto svetainę, turinčią tą patį domeną, jeigu pagal [Reglamento Nr. 207/2009] 97 straipsnio 2 dalį ir 98 straipsnio 1 dalies a punktą šiame teisme pirmiausia buvo pareikšti ieškiniai, grindžiami bet kurioje valstybėje narėje atliktais ar gresiančiais teisių pažeidimais, ir jeigu ieškinio atsisakymas susijęs su kita valstybe nare, kurioje „pirmiausia“ buvo kreiptasi į teismą dėl nacionalinio prekių ženklo, tapataus Sąjungos prekių ženklui, kuriuo remiamasi „teisme, į kurį buvo kreiptasi vėliau“, ir saugomo tapačioms prekėms, pažeidimo, padaryto tvarkant ir naudojant tarptautiniu ir kartu Sąjungos lygiu identiškai surandamą interneto svetainę, turinčią tą patį domeną, „teismas, į kurį kreiptasi vėliau“, negali atsisakyti jurisdikcijos pagal [Reglamento Nr. 207/2009] 109 straipsnio 1 dalies a punktą dėl sutampančios prekių ženklų ir atitinkamų prekių ir paslaugų dalies?

    6.

    Ar [Reglamento Nr. 207/2009] 109 straipsnio 1 dalies a punktas aiškintinas taip, kad, atsisakius valstybės narės „teisme, į kurį kreiptasi vėliau“, pareikšto ieškinio dėl Sąjungos prekių ženklo pažeidimo, padaryto tvarkant ir naudojant tarptautiniu bei kartu Sąjungos lygiu internete, naudojant domenus „facebook.com“ ir (arba) „youtube.com“, ir (arba) „twitter.com“ identiškai surandamą turinį, kiekvienam iš domenų „facebook.com“ ir (arba) „youtube.com“, ir (arba) „twitter.com“ naudojant tą patį vartotojo vardą, jeigu pagal [Reglamento Nr. 207/2009] 97 straipsnio 2 dalį ir 98 straipsnio 1 dalies a punktą šiame teisme pirmiausia buvo pareikšti ieškiniai, grindžiami bet kurioje valstybėje narėje padarytais ar gresiančiais teisių pažeidimais, ir jeigu ieškinio atsisakymas susijęs su kita valstybe nare, kurioje „pirmiausia“ buvo kreiptasi į teismą dėl nacionalinio prekių ženklo, tapataus Sąjungos prekių ženklui, kuriuo remiamasi „teisme, į kurį kreiptasi vėliau“, ir saugomo tapačioms prekėms, pažeidimo, padaryto tvarkant ir naudojant tą patį tarptautiniu ir kartu Sąjungos lygiu internete, naudojant domenus „facebook.com“ ir (arba) „youtube.com“, ir (arba) „twitter.com“ identiškai surandamą turinį, kiekvienam iš domenų „facebook.com“ ir (arba) „youtube.com“, ir (arba) „twitter.com“ naudojant tą patį vartotojo vardą, „teismas, į kurį kreiptasi vėliau“, negali atsisakyti jurisdikcijos pagal [Reglamento Nr. 207/2009] 109 straipsnio 1 dalies a punktą dėl sutampančios prekių ženklų ir atitinkamų prekių ir paslaugų dalies?

    7.

    Ar [Reglamento Nr. 207/2009] 109 straipsnio 1 dalies a punktas aiškintinas taip, kad, esant tapatiems prekių ženklams, iš formuluotės „jeigu prekių ženklai yra tapatūs ir galioja tapačioms prekėms ar paslaugoms“ galima daryti išvadą, kad „teismas, į kurį kreiptasi vėliau“, neturi jurisdikcijos tik tiek, kiek Sąjungos prekių ženklas ir atitinkamas nacionalinis prekių ženklas yra registruoti toms pačioms prekėms ir (arba) paslaugoms, o gal „teismas, į kurį kreiptasi vėliau“, visai neturi jurisdikcijos, net jei Sąjungos prekių ženklas, kuriuo remiamasi šiame teisme, taip pat saugomas kitoms prekėms ir (arba) paslaugoms, kurioms nesaugomas nacionalinis prekių ženklas ir dėl kurių ginčijami veiksmai gali sutapti arba būti panašūs?“

    Dėl prejudicinių klausimų

    Dėl pirmojo ir antrojo klausimų

    23

    Pirmuoju ir antruoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad jame įtvirtinta sąlyga dėl „to paties pagrindo“ buvimo yra tenkinama, kai skirtingų valstybių narių teismuose tarp tų pačių šalių iškeliamos bylos dėl teisių pažeidimo, kurių viena iškelta dėl nacionalinio prekių ženklo ir vienos valstybės narės teritorijoje tariamai padaryto teisių pažeidimo, o kita – dėl Europos Sąjungos prekių ženklo ir visos Sąjungos teritorijoje tariamai padaryto teisių pažeidimo.

    24

    Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta, kad jeigu skirtingų valstybių narių teismuose tuo pačiu pagrindu ir tarp tų pačių šalių yra iškeltos teisių pažeidimo bylos, viena iš kurių yra iškelta dėl ES prekių ženklo, o kita – dėl nacionalinio prekių ženklo, teismas, į kurį kreiptasi vėliau, pats atsisako jurisdikcijos teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, naudai, jeigu prekių ženklai yra tapatūs ir galioja tapačioms prekėms ar paslaugoms.

    25

    Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punkto formuluotėje nepaaiškinta, kaip reikia suprasti šioje nuostatoje vartojamus žodžius „tuo pačiu pagrindu“.

    26

    Reikia priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principo reikalavimų matyti, kad kai Sąjungos teisės nuostatoje nėra jokios aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, kad būtų galima nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį, tokia nuostata visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai, atsižvelgiant ne tik į jos tekstą, bet ir į jos kontekstą ir teisės aktu, kurios dalis ji yra, siekiamus tikslus (be kita ko, žr. 2016 m. gegužės 26 d. Sprendimo Envirotec Denmark, C‑550/14, EU:C:2016:354, 27 punktą ir 2017 m. gegužės 18 d. Sprendimo Hummel Holding, C‑617/15, EU:C:2017:390, 22 punktą ir juose nurodytą jurisprudenciją).

    27

    Iš anksto reikėtų pabrėžti, kad Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punkto taikymo srities negalima vertinti remiantis vien šios nuostatos pažodiniu aiškinimu, nes jos versijos įvairiomis kalbomis skiriasi (šiuo klausimu žr. 2017 m. kovo 15 d. Sprendimo Al Chodor, C‑528/15, EU:C:2017:213, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

    28

    Iš tiesų versijose kai kuriomis kalbomis, pavyzdžiui, ispanų, prancūzų ir slovėnų, nurodytos bylos dėl teisių pažeidimų, iškeltos „dėl tų pačių faktų“, o versijose kitomis kalbomis, kaip antai anglų ir lietuvių, – bylos, iškeltos „tuo pačiu pagrindu“, arba, kaip versijoje danų kalba, bylos dėl to paties „dalyko“ ir to paties „pagrindo“.

    29

    Dėl nagrinėjamos nuostatos konteksto pažymėtina, viena vertus, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 207/2009 17 konstatuojamosios dalies, šio reglamento 109 straipsnis grindžiamas lis pendens taisyklėmis, įtvirtintomis Reglamente Nr. 44/2001, kurio 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu skirtingų valstybių narių teismuose tarp tų pačių šalių iškeliamos bylos dėl to paties dalyko ir pagrindo, teismas, į kurį kreiptasi vėliau, savo iniciatyva sustabdo bylos procesą, kol nustatoma teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija; to paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu nustatoma teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija, teismas, į kurį kreiptasi vėliau, atsisako jurisdikcijos jo naudai.

    30

    Kita vertus, reikia pabrėžti, kad Reglamente Nr. 207/2009 numatytos proceso taisyklės yra lex specialis palyginti su Reglamente Nr. 44/2001 įtvirtintomis proceso taisyklėmis. Pagal Reglamento Nr. 207/2009 94 straipsnio 1 dalį jeigu šiame reglamente nenurodyta kitaip, byloms dėl Europos Sąjungos prekių ženklų, taip pat Europos Sąjungos prekių ženklais ir nacionaliniais prekių ženklais grindžiamoms tuo pačiu metu ar viena po kitos keliamoms byloms taikomos Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos; taigi šiuose teisės aktuose vartojamos sąvokos turėtų būti aiškinamos nuosekliai.

    31

    Dėl Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies tikslo pažymėtina, kad pagal šio reglamento 17 konstatuojamąją dalį juo siekiama išvengti prieštaringų sprendimų bylose dėl tų pačių faktų ir dalyvaujant toms pačioms šalims, pradėtose Europos Sąjungos prekių ženklo ir lygiagrečiai egzistuojančių nacionalinių prekių ženklų pagrindu.

    32

    Šis tikslas atitinka vieną iš Reglamento Nr. 44/2001 tikslų, kuris, remiantis jo 15 konstatuojamąja dalimi, yra maksimaliai sumažinti vienu metu vykstančių teismo procesų galimybę ir užtikrinti, kad dviejose valstybėse narėse nebūtų priimama nesuderinamų sprendimų.

    33

    Taigi darytina išvada, kad Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąlyga dėl „to paties pagrindo“ buvimo turi būti aiškinama analogiškai tam, kaip Teisingumo Teismas išaiškino Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnio 1 dalyje vartojamą sąlygą dėl bylų, turinčių „tą patį dalyką ir pagrindą“.

    34

    Beje, šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kiek tai susiję su bylų dalyko tapatumu, šių nuostatų versijose anglų kalba vartojamos identiškos formuluotės.

    35

    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad siekiant nustatyti, ar taikant Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalį tenkinama sąlyga dėl „to paties pagrindo“ buvimo, reikėtų patikrinti, ar Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytų bylų dėl teisių pažeidimo pagrindas ir dalykas sutampa, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 49 ir 50 punktuose.

    36

    Pagal jurisprudenciją, susijusią su 1968 m. rugsėjo 27 d. pasirašytos Konvencijos dėl jurisdikcijos ir sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo 21 straipsniu, kurio aiškinimas, pateiktas Teisingumo Teismo, taip pat galioja Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsniui, „pagrindas“ reiškia faktines aplinkybes ir teisės normą, kuriomis grindžiamas ieškinys (pagal analogiją žr. 1994 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Tatry, C‑406/92, EU:C:1994:400, 39 punktą ir 2015 m. spalio 22 d. Sprendimo Aannemingsbedrijf Aertssen ir Aertssen Terrassements, C‑523/14, EU:C:2015:722, 43 punktą).

    37

    Nagrinėjamu atveju, viena vertus, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 51 punkte, darytina išvada, kad taikant Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktą viena po kitos iškeltos bylos dėl Europos Sąjungos ir nacionalinių prekių ženklų, laikytinos turinčiomis tą patį pagrindą, nes jos grindžiamos tapačių prekių ženklų suteikiamomis išimtinėmis teisėmis. Aplinkybė, kad teisme, į kurį kreiptasi pirmiausia, iškelta byla grindžiama nacionaliniu prekių ženklu, o teisme, į kurį kreiptasi vėliau, iškelta byla – Europos Sąjungos prekių ženklu, neturi reikšmės Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punkte numatytai lis pendens taisyklei.

    38

    Kita vertus, kiek tai susiję su faktais, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division (Aukštasis teisingumo teismas (Anglija ir Velsas) Kanclerio skyrius) ir Landgericht Hamburg (Hamburgo apygardos teismas) iškeltos bylos susijusios su žodžio „Merck“ vartojimu visame pasaulyje prieinamų interneto domenų varduose ir socialinių tinklų platformose. Todėl matyti, kad nagrinėjamu atveju tenkinama sąlyga dėl faktų tapatumo, kaip ir sąlyga dėl pagrindo tapatumo, bet tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

    39

    Dėl „dalyko“ Teisingumo Teismas yra paaiškinęs, kad tai yra ieškinio tikslas (pagal analogiją žr. 1994 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Tatry, C‑406/92, EU:C:1994:400, 41 punktą ir 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimo Gantner Electronic, C‑111/01, EU:C:2003:257, 25 punktą) ir sąvoka „dalykas“ negali reikšti tik formalaus dviejų ieškinių tapatumo (pagal analogiją žr. 1987 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Gubisch Maschinenfabrik, 144/86, EU:C:1987:528, 17 punktą).

    40

    Šiuo klausimu reikėtų atsižvelgti į kiekvienoje byloje ieškovų reiškiamus reikalavimus (pagal analogiją žr. 2004 m. spalio 14 d. Sprendimo Mærsk Olie & Gas, C‑39/02, EU:C:2004:615, 36 punktą).

    41

    Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division (Aukštasis teisingumo teismas (Anglija ir Velsas) Kanclerio skyrius) ir Landgericht Hamburg (Hamburgo apygardos teismas) iškeltose bylose pareikšti reikalavimai sutampa tik iš dalies. Iš tiesų, nors šios bylos susijusios su žodžio „Merck“ vartojimu interneto domenų varduose ir socialinių tinklų platformose, kurių turinys ta pačia forma prieinamas visame pasaulyje, svarbu pažymėti, kad High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division (Aukštasis teisingumo teismas (Anglija ir Velsas) Kanclerio skyrius) iškeltoje byloje, grindžiamoje teisėmis į Jungtinėje Karalystėje įregistruotą prekių ženklą, siekiama draudimo vartoti žodį „Merck“ Jungtinės Karalystės teritorijoje, o Landgericht Hamburg (Hamburgo apygardos teismas) iškeltoje byloje, grindžiamoje teisėmis į Europos Sąjungos prekių ženklą, siekiama draudimo vartoti šį žodį Sąjungos teritorijoje.

    42

    Taigi, atsižvelgiant į šio sprendimo 31 punkte primintą Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punkto tikslą, darytina išvada, kad taikant šią nuostatą ankstesniame punkte nurodytuose teismuose iškeltos bylos turi būti laikomos turinčiomis tą patį dalyką tik tiek, kiek jose nurodyti teisių pažeidimai susiję su ta pačia teritorija.

    43

    Pasirinkus bet kurį kitą aiškinimą, Europos Sąjungos prekių ženklo savininko, prieš tai tariamam pažeidėjui pareiškusio tapačiu nacionaliniu prekių ženklu grindžiamą ieškinį dėl teisių pažeidimo valstybės narės teisme, kompetentingame priimti sprendimą dėl tik konkrečioje valstybėje narėje padaryto teisių pažeidimo, galimybės apginti savo teises į Europos Sąjungos prekių ženklą kitų valstybių narių teritorijoje būtų nepagrįstai apribotos. Tokiu aiškinimu būtų nepaisoma Reglamento Nr. 207/2009 15 konstatuojamojoje dalyje nurodyto tikslo sustiprinti Europos Sąjungos prekių ženklų apsaugą.

    44

    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad kai skirtingų valstybių narių teismuose tarp tų pačių šalių iškeliamos bylos dėl teisių pažeidimo, kurių viena keliama dėl nacionalinio prekių ženklo, o kita – dėl Europos Sąjungos prekių ženklo, šioje nuostatoje įtvirtinta sąlyga dėl „to paties pagrindo“ buvimo tenkinama tik tiek, kiek šios bylos susijusios su tariamu teisių į vienas kitam tapačius nacionalinį ir Europos Sąjungos prekių ženklus pažeidimu tų pačių valstybių narių teritorijoje.

    Dėl trečiojo ir ketvirtojo klausimų

    45

    Trečiuoju ir ketvirtuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad jeigu skirtingų valstybių narių teismuose tarp tų pačių šalių iškeliamos bylos dėl teisių pažeidimo, kurių viena keliama dėl nacionalinio prekių ženklo ir vienos valstybės narės teritorijoje tariamai padaryto teisių pažeidimo, o kita – dėl Europos Sąjungos prekių ženklo ir visos Sąjungos teritorijoje tariamai padaryto teisių pažeidimo, teismas, į kurį kreiptasi vėliau, turi atsisakyti nagrinėti visą jame iškeltą bylą dėl teisių pažeidimo ar tik jos dalį, susijusią su valstybės narės teritorija, nurodyta ieškinyje dėl teisių pažeidimo, pareikštame teisme, į kurį kreiptasi pirmiausia.

    46

    Reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punkte nepaaiškinta, kiek teismas, į kurį kreiptasi vėliau, turi atsisakyti jurisdikcijos teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, naudai, jeigu skirtingų valstybių narių teismuose tuo pačiu pagrindu ir tarp tų pačių šalių iškeliamos bylos dėl teisių pažeidimo, kai į vieną teismą kreipiamasi dėl Europos Sąjungos prekių ženklo, o į kitą – dėl nacionalinio prekių ženklo.

    47

    Vis dėlto iš šio sprendimo 31 punkte priminto Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio tikslo ir iš atsakymo į pirmąjį ir antrąjį klausimus matyti, kad atsisakyti jurisdikcijos, kaip numatyta šio straipsnio 1 dalies a punkte, reikia tik tiek, kiek bylos šiuose teismuose iškeltos tuo pačiu pagrindu (šiuo klausimu žr. 1994 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Tatry, C‑406/92, EU:C:1994:400, 33 ir 34 punktus).

    48

    Kai skirtingų valstybių narių teismuose tarp tų pačių šalių iškeliamos bylos dėl teisių pažeidimo, kurių viena grindžiama nacionaliniu prekių ženklu, o kita – Europos Sąjungos prekių ženklu, Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta sąlyga dėl „to paties pagrindo“ buvimo tenkinama tik tiek, kiek šios bylos susijusios su tariamu teisių į vienas kitam tapačius nacionalinį ir Europos Sąjungos prekių ženklus pažeidimu tų pačių valstybių narių teritorijoje.

    49

    Žinoma, kaip pažymėjo atsakovės pagrindinėje byloje, pagal Reglamento Nr. 207/2009 1 straipsnio 2 dalį Europos Sąjungos prekių ženklas turi vieningą statusą. Jis turi vienodą galią visoje Sąjungoje ir pagal šią nuostatą gali būti registruojamas, perleidžiamas, jo atsisakoma, jis gali būti savininko teises panaikinančio ar paskelbiančio negaliojančiu sprendimo dalykas, jo naudojimas gali būti uždraustas tik visoje Sąjungoje, jeigu šiame reglamente nenumatyta kitaip. Be to, iš Reglamento Nr. 207/2009 3 konstatuojamosios dalies matyti, kad šiuo reglamentu siekiama įdiegti tokią Europos Sąjungos prekių ženklams skirtą tvarką, pagal kurią jie būtų vienodai saugomi ir galiotų visoje Sąjungos teritorijoje. Galiausiai, pagal šio reglamento 16 konstatuojamąją dalį sprendimai dėl Europos Sąjungos prekių ženklų pažeidimo ir galiojimo turi aprėpti visą Sąjungos teritoriją, kad būtų išvengta vienas kitam prieštaraujančių teismų ir EUIPO sprendimų ir nebūtų pakenkta vieningam Europos Sąjungos prekių ženklų statusui.

    50

    Taigi siekiant visoje Sąjungos teritorijoje užtikrinti vienodą teisių į Europos Sąjungos prekių ženklą apsaugą nuo pažeidimų grėsmės, kompetentingo Europos Sąjungos prekių ženklų teismo nustatytas draudimas tęsti teises į prekių ženklą pažeidžiančius ar galinčius pažeisti veiksmus iš principo turi apimti visą jos teritoriją (2011 m. balandžio 12 d. Sprendimo DHL Express France, C‑235/09, EU:C:2011:238, 44 punktas ir 2016 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo combit Software, C‑223/15, EU:C:2016:719, 30 punktas).

    51

    Vis dėlto tam tikrais atvejais teritorinė draudimo taikymo sritis gali būti apribota (2011 m. balandžio 12 d. Sprendimo DHL Express France, C‑235/09, EU:C:2011:238, 46 punktas ir 2016 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo combit Software, C‑223/15, EU:C:2016:719, 31 punktas).

    52

    Kaip savo išvados 82 punkte pažymėjo generalinis advokatas, toks atvejis taip pat susiklosto, kai teismas, į kurį kreiptasi vėliau, turi iš dalies atsisakyti jurisdikcijos taikydamas Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktą.

    53

    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad jeigu skirtingų valstybių narių teismuose tarp tų pačių šalių iškeliamos bylos dėl teisių pažeidimo, kurių viena keliama dėl nacionalinio prekių ženklo ir vienos valstybės narės teritorijoje tariamai padaryto teisių pažeidimo, o kita – dėl Europos Sąjungos prekių ženklo ir visos Sąjungos teritorijoje tariamai padaryto teisių pažeidimo, teismas, į kurį kreiptasi vėliau, turi atsisakyti nagrinėti bylos dalį, susijusią su valstybės narės teritorija, nurodyta ieškinyje dėl teisių pažeidimo, pareikštame teisme, į kurį kreiptasi pirmiausia.

    Penktasis ir šeštasis klausimai

    54

    Penktuoju ir šeštuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad jame įtvirtinta sąlyga dėl „to paties pagrindo“ buvimo tenkinama, kai ieškovas teisėtai atsisako dalies Europos Sąjungos prekių ženklu grindžiamo ieškinio dėl teisių pažeidimo, kuriuo iš pradžių siekta draudimo naudoti šį prekių ženklą Sąjungos teritorijoje, ir toks atsisakymas susijęs su valstybės narės teritorija, nurodyta teisme, į kurį kreiptasi pirmiausia, pareikštame nacionaliniu prekių ženklu grindžiamame ieškinyje, kuriuo siekiama draudimo naudoti šį prekių ženklą nacionalinėje teritorijoje, jeigu taip atsisakius atitinkami ieškiniai nebėra susiję su tariamu teisių į vienas kitam tapačius nacionalinį ir Europos Sąjungos prekių ženklus pažeidimu tų pačių valstybių narių teritorijoje.

    55

    Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad penktasis ir šeštasis klausimai pagrįsti prielaida, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktą teismui, į kurį kreiptasi vėliau, neleidžiama atsisakyti nagrinėti jame iškeltos bylos dalį.

    56

    Kaip matyti iš atsakymų į pirmąjį–ketvirtąjį klausimus, jeigu skirtingų valstybių narių teismuose tarp tų pačių šalių iškeliamos bylos dėl teisių pažeidimo, kurių viena grindžiama nacionaliniu prekių ženklu, o kita – Europos Sąjungos prekių ženklu, ir jos susijusios su tų pačių valstybių narių teritorijoje ir visos Sąjungos teritorijoje tariamai padarytu teisių į vienas kitam tapačius nacionalinį ir Europos Sąjungos prekių ženklus pažeidimu, teismas, į kurį kreiptasi vėliau, turi atsisakyti nagrinėti tik bylos dalį, susijusią su valstybės narės teritorija, nurodyta ieškinyje dėl teisių pažeidimo, pareikštame teisme, į kurį kreiptasi pirmiausia.

    57

    Vadinasi, jeigu ieškovas teisėtai atsisako dalies Europos Sąjungos prekių ženklu grindžiamo ieškinio dėl teisių pažeidimo, kuriuo iš pradžių siekta draudimo naudoti šį prekių ženklą Sąjungos teritorijoje, ir toks atsisakymas susijęs su valstybės narės teritorija, nurodyta teisme, į kurį kreiptasi pirmiausia, pareikštame nacionaliniu prekių ženklu grindžiamame ieškinyje, kuriuo siekiama draudimo naudoti šį prekių ženklą nacionalinėje teritorijoje, ir jeigu taip atsisakius atitinkami ieškiniai nebėra susiję su tariamu teisių į vienas kitam tapačius nacionalinį ir Europos Sąjungos prekių ženklus pažeidimu tų pačių valstybių narių teritorijoje, teismas, į kurį kreiptasi vėliau, neturi atsisakyti jurisdikcijos teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, naudai.

    58

    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į penktąjį ir šeštąjį klausimus reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad jame įtvirtinta sąlyga dėl „to paties pagrindo“ buvimo nebetenkinama, kai ieškovas teisėtai atsisako dalies Europos Sąjungos prekių ženklu grindžiamo ieškinio dėl teisių pažeidimo, kuriuo iš pradžių siekta draudimo naudoti šį prekių ženklą Sąjungos teritorijoje, ir toks atsisakymas susijęs su valstybės narės teritorija, nurodyta teisme, į kurį kreiptasi pirmiausia, pareikštame nacionaliniu prekių ženklu grindžiamame ieškinyje, kuriuo siekiama draudimo naudoti šį prekių ženklą nacionalinėje teritorijoje, jeigu taip atsisakius atitinkami ieškiniai nebėra susiję su tariamu teisių į vienas kitam tapačius nacionalinį ir Europos Sąjungos prekių ženklus pažeidimu tų pačių valstybių narių teritorijoje.

    Dėl septintojo klausimo

    59

    Septintuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad jeigu Europos Sąjungos prekių ženklas yra tapatus nacionaliniam prekių ženklui, teismas, į kurį kreiptasi vėliau, turi atsisakyti jurisdikcijos teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, naudai tik tiek, kiek šie prekių ženklai galioja tapačioms prekėms ar paslaugoms, o gal teismas, į kurį kreiptasi vėliau, neturi jurisdikcijos ir tuo atveju, kai Europos Sąjungos prekių ženklas, kuriuo jame remiamasi, taip pat įregistruotas kitoms prekėms ir paslaugoms, kurioms negalioja tapatus nacionalinis prekių ženklas, kuriuo remiamasi teisme, į kurį kreiptasi pirmiausia.

    60

    Šiuo klausimu iš Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punkto formuluotės matyti, kad ši nuostata taikoma, „jeigu prekių ženklai yra tapatūs ir galioja tapačioms prekėms ar paslaugoms“.

    61

    Darytina išvada, kad jeigu Europos Sąjungos prekių ženklas yra tapatus nacionaliniam prekių ženklui, teismas, į kurį kreiptasi vėliau, turi atsisakyti jurisdikcijos teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, naudai tik tiek, kiek šie prekių ženklai galioja tapačioms prekėms ar paslaugoms.

    62

    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į septintąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad jeigu prekių ženklai yra tapatūs, teismas, į kurį kreiptasi vėliau, turi atsisakyti jurisdikcijos teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, naudai tik tiek, kiek šie prekių ženklai galioja tapačioms prekėms ar paslaugoms.

    Dėl bylinėjimosi išlaidų

    63

    Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

     

    Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

     

    1.

    2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo 109 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad kai skirtingų valstybių narių teismuose tarp tų pačių šalių iškeliamos bylos dėl teisių pažeidimo, kurių viena keliama dėl nacionalinio prekių ženklo, o kita – dėl Europos Sąjungos prekių ženklo, šioje nuostatoje įtvirtinta sąlyga dėl „to paties pagrindo“ buvimo tenkinama tik tiek, kiek šios bylos susijusios su tariamu teisių į vienas kitam tapačius nacionalinį ir Europos Sąjungos prekių ženklus pažeidimu tų pačių valstybių narių teritorijoje.

     

    2.

    Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad jeigu skirtingų valstybių narių teismuose tarp tų pačių šalių iškeliamos bylos dėl teisių pažeidimo, kurių viena keliama dėl nacionalinio prekių ženklo ir vienos valstybės narės teritorijoje tariamai padaryto teisių pažeidimo, o kita – dėl Europos Sąjungos prekių ženklo ir visos Europos Sąjungos teritorijoje tariamai padaryto teisių pažeidimo, teismas, į kurį kreiptasi vėliau, turi atsisakyti nagrinėti bylos dalį, susijusią su valstybės narės teritorija, nurodyta ieškinyje dėl teisių pažeidimo, pareikštame teisme, į kurį kreiptasi pirmiausia.

     

    3.

    Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad jame įtvirtinta sąlyga dėl „to paties pagrindo“ buvimo nebetenkinama, kai ieškovas teisėtai atsisako dalies Europos Sąjungos prekių ženklu grindžiamo ieškinio dėl teisių pažeidimo, kuriuo iš pradžių siekta draudimo naudoti šį prekių ženklą Europos Sąjungos teritorijoje, ir toks atsisakymas susijęs su valstybės narės teritorija, nurodyta teisme, į kurį kreiptasi pirmiausia, pareikštame nacionaliniu prekių ženklu grindžiamame ieškinyje, kuriuo siekiama draudimo naudoti šį prekių ženklą nacionalinėje teritorijoje, jeigu taip atsisakius atitinkami ieškiniai nebėra susiję su tariamu teisių į vienas kitam tapačius nacionalinį ir Europos Sąjungos prekių ženklus pažeidimu tų pačių valstybių narių teritorijoje.

     

    4.

    Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad jeigu prekių ženklai yra tapatūs, teismas, į kurį kreiptasi vėliau, turi atsisakyti jurisdikcijos teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, naudai tik tiek, kiek šie prekių ženklai galioja tapačioms prekėms ar paslaugoms.

     

    Parašai.


    ( *1 ) Proceso kalba: vokiečių.

    Top