1.

Kaip žinoma, SESV 258 straipsnyje numatyta ikiteisminė procedūra turi didelę reikšmę ginčo dalyko apribojimui per įsipareigojimų neįvykdymo procedūrą. Prieš kreipdamasi į Teisingumo Teismą, kad jis konstatuotų, jog valstybė narė pažeidė Sąjungos teisę, Komisija pirmiausia turi išklausyti šią valstybę narę dėl jai reiškiamo kaltinimo, t. y. išsiųsti jai vadinamąjį oficialųjį įspėjimą. Paskui Komisija tariamą pažeidimą turi patikslinti pagrįstoje nuomonėje ir valstybei narei nustatyti paskutinį pažeidimo nutraukimo terminą. Tik tuomet Komisija gali pareikšti ieškinį ir jame nurodyti tik pažeidimus, kurie jau buvo oficialiojo įspėjimo ir pagrįstos nuomonės dalykas.

2.

Šioje byloje Teisingumo Teismas vėl ( 2 ) nagrinės, kokiu mastu įsipareigojimų neįvykdymo procedūrai pagal SESV 258 straipsnį keliami reikalavimai taikytini sprendimų vykdymo procedūrai pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį. Reikia atsižvelgti į skirtumus, palyginti su ankstesne EB 228 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią, kaip ir pagal SESV 258 straipsnį, buvo numatytas oficialusis įspėjimas ir pagrįsta nuomonė, nes pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį pagrįsta nuomonė nebereikalinga.

3.

Taip pat kyla klausimas, kokią reikšmę turi vykdytino sprendimo nulemtas ginčo dalyko apribojimas.

4.

Šie klausimai susiję su Slovakijoje ilgą laiką esamu atliekų sąvartynu – kol kas nėra patvirtinta jo tolesnė eksploatacija pagal Direktyvą dėl sąvartynų ( 3 ), bet jis nėra ir uždarytas pagal šią direktyvą. Teisingumo Teismas Sprendime Komisija / Slovakija (C‑331/11, EU:C:2013:271) konstatavo, kad tai yra direktyvos 14 straipsnio pažeidimas. Šiuo aspektu ypač svarbu tai, ar galutinis sprendimas, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, turi būti įsigaliojęs, t. y. nebeskundžiamas teismui.

5.

Direktyvos dėl sąvartynų 13 straipsnyje pateiktos nuostatos dėl sąvartynų uždarymo:

„Valstybės narės imasi priemonių, kad, jei reikia, pagal išduotą leidimą:

6.

Direktyvos dėl sąvartynų 14 straipsnyje nustatyta su esamais sąvartynais susijusi procedūra:

„Valstybės narės imasi priemonių, kad sąvartynams, kuriems šios direktyvos perkėlimo į nacionalinius teisės aktus metu jau yra išduoti leidimai arba kurie jau yra eksploatuojami, būtų draudžiama tęsti veiklą, jei neatlikti žemiau nurodyti darbai, kuriuos reikia atlikti kuo greičiau, bet ne vėliau kaip per aštuonerius metus po 18 straipsnio 1 dalyje nurodytos datos:

7.

2013 m. balandžio 25 d. Sprendime Komisija / Slovakija (C‑331/11, EU:C:2013:271) Teisingumo Teismas nusprendė, kad, leidusi eksploatuoti atliekų sąvartyną „Žilina–Pavahės Chlmecas“ be sąvartyno sutvarkymo plano ir nepriėmusi galutinio sprendimo dėl to, ar šis sąvartynas galėtų toliau veikti pagal patvirtintą sutvarkymo planą, Slovakija neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos dėl sąvartynų 14 straipsnio a, b ir c punktus. Šis sprendimas buvo grindžiamas tuo, kad nebuvo pateiktas nagrinėjamo sąvartyno sutvarkymo planas.

8.

Atsakydama į Komisijos paklausimą, 2013 m. birželio 7 d. Slovakija pranešė, kad ketina uždaryti sąvartyną. Tuomet pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį Komisija 2013 m. lapkričio 21 d. Slovakijos Respublikai pateikė oficialų prašymą pateikti pastabas dėl sprendimo vykdymo ir nustatė dviejų mėnesių terminą, jis suėjo 2014 m. sausio 21 d.

9.

Atsakydama į šį prašymą, taip pat keliais vėlesniais pranešimais Slovakijos Respublika nurodė, kokių priemonių ėmėsi atliekų sąvartynui „Žilina–Pavahės Chlmecas“ uždaryti.

10.

Visų pirma iš šių pranešimų paaiškėjo, kad ne vėliau kaip nuo 2014 m. sausio 8 d. atliekos į šį sąvartyną nebebus priimamos.

11.

Be to, kompetentingos institucijos pirmiausia 2013 m. nusprendė uždaryti sąvartyno 2a ir 2b sekcijas, tačiau, suėjus pirmiau nurodytam terminui, 2014 m. balandžio 10 d. šis sprendimas buvo panaikintas siekiant atlikti poveikio aplinkai vertinimą. Tik 2016 m. rugpjūčio 15 d. kompetentingos institucijos vėl nusprendė uždaryti šias sekcijas. 2016 m. lapkričio 9 d. šį sprendimą patvirtino aukštesnė administracinė institucija.

12.

Sprendimo dėl likusios sąvartyno 2c sekcijos priėmimo procedūra sustabdyta, nes ginčijamasi dėl šių plotų nuosavybės.

13.

Vis dėlto Komisija padarė išvadą, kad Slovakijos Respublika dar neįvykdė viso sprendimo. Todėl ji nusprendė pareikšti ieškinį pagal SESV 260 straipsnį.

14.

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

15.

Slovakijos Respublika Teisingumo Teismo prašo:

16.

Suinteresuotosios šalys pateikė rašytines pastabas. Pasibaigus rašytinei proceso daliai, 2017 m. lapkričio 14 d. Slovakija pateikė Teisingumo Teismui papildomos informacijos apie ginčijamo sąvartyno uždarymą ir tebevykstantį teisės aktų rengimą. Tačiau ši informacija neturi reikšmės šioje išvadoje siūlomam sprendimui.

17.

Toliau pirmiausia reikia išnagrinėti ieškinio priimtinumo, paskui – Sprendimo Komisija / Slovakija (EU:C:2013:271) vykdymo ir galiausiai finansinių sankcijų klausimus.

18.

Slovakija ieškinį laiko nepriimtinu. Ji remiasi tuo, kad Komisija ieškinyje ją kaltina dar galutinai neuždarius nagrinėjamo atliekų sąvartyno pagal Direktyvos dėl sąvartynų 13 straipsnį. Tačiau šios nuostatos laikymasis nebuvo pirmo sprendimo dalykas, Komisija šio pažeidimo nenurodė ir prašyme pateikti pastabas pagal SESV 260 straipsnį.

19.

Iš tiesų Sprendime Komisija / Slovakija (EU:C:2013:271) nekalbama apie Direktyvos dėl sąvartynų 13 straipsnį. Jame tik konstatuojamas Direktyvos dėl sąvartynų 14 straipsnio a, b ir c punktų pažeidimas. Jis kyla iš to, kad Slovakija leido eksploatuoti sąvartyną be sutvarkymo plano ir nepriėmusi galutinio sprendimo dėl to, ar sąvartynas galėtų toliau veikti pagal patvirtintą sutvarkymo planą.

20.

Šį teiginį vien iš jo formuluotės būtų galima suprasti taip, kad Teisingumo Teismas Direktyvos dėl sąvartynų 14 straipsnio pažeidimu laikė tik leidimą eksploatuoti sąvartyną.

21.

Vis dėlto tokie Teisingumo Teismo teiginiai turi būti aiškinami atsižvelgiant į pažeistą nuostatą. Taigi iš tiesų pagal Direktyvos dėl sąvartynų 14 straipsnį draudžiama esamus sąvartynus toliau eksploatuoti, jei neįvykdytos jame nustatytos sąlygos.

22.

Kaip pripažįsta ir Slovakija, pagal Direktyvos dėl sąvartynų 14 straipsnio b punktą valstybės narės gali dviem būdais įvykdyti su esamais sąvartynais susijusius įsipareigojimus. Jos gali suteikti leidimą esamą sąvartyną eksploatuoti toliau laikantis Direktyvos dėl sąvartynų reikalavimų arba imtis reikiamų priemonių pagal 7 straipsnio g punktą ir 13 straipsnį kuo greičiau uždaryti sąvartynus, kurių tolesnės eksploatacijos leidimas neišduotas ( 4 ).

23.

Dėl tolesnės eksploatacijos galimybės Teisingumo Teismas jau konstatavo, kad Direktyvos dėl sąvartynų 14 straipsnyje nustatyti įpareigojimai nėra vien galutinis tolesnės eksploatacijos patvirtinimas remiantis sąvartyno sutvarkymo planu. Priešingai, turi būti įgyvendintos ir numatytos priemonės, kad sąvartynas būtų eksploatuojamas pagal direktyvos reikalavimus ( 5 ).

24.

Lygiai taip pat, neleidžiant toliau eksploatuoti sąvartyno, nepakanka tik nebepriimti į jį atliekų. Turi būti įgyvendintos būtinos uždarymo priemonės ( 6 ). Mat net ir nebepriimant atliekų tokie sąvartynai ir toliau kelia didelę riziką aplinkai. Tik kai sąvartynas galutinai uždaromas pagal Direktyvą dėl sąvartynų, ši rizika sumažėja iki priimtinos.

25.

Taigi, kai valstybė narė Direktyvos dėl sąvartynų 14 straipsnį įgyvendina ne suteikdama leidimą toliau eksploatuoti, o uždarydama sąvartyną, ji turi įvykdyti ir 13 straipsnyje nustatytus reikalavimus.

26.

Tas pats taikytina, kai valstybė narė įgyvendina Direktyvos dėl sąvartynų 14 straipsnį Teisingumo Teismui konstatavus šios nuostatos pažeidimą.

27.

Taigi Sprendimo Komisija / Slovakija (EU:C:2013:271) dalykas netiesiogiai, bet neišvengiamai apima Direktyvos dėl sąvartynų 13 straipsnio nuostatų laikymąsi ir pagal SESV 260 straipsnį tai gali būti įgyvendinama.

28.

Vis dėlto Slovakija taip pat laikosi nuomonės, jog ieškinyje išplėstas proceso dalykas, palyginti su 2013 m. lapkričio 21 d. Komisijos išsiųstu Slovakijai pirminiu prašymu pateikti pastabas dėl kaltinimo, kad įvykdytas ne visas Sprendimas Komisija / Slovakija (EU:C:2013:271). Slovakijos manymu, toks išplėtimas neleistinas.

29.

Kai Komisija šį prašymą pateikė Slovakijai, ji jau buvo pranešusi, kad ketina uždaryti sąvartyną.

30.

Vis dėlto Komisija priemones, apie kurias buvo pranešta, laikė nepakankamomis. Konkrečiai ji pareiškė du kaltinimus.

31.

Pirma, pagal Direktyvos dėl sąvartynų 14 straipsnį reikalaujama, kad sąvartyno operatorius pateiktų jo sutvarkymo planą. To nebuvo padaryta ir nebuvo pranešta, kad ketinama daryti. Kompetentingos institucijos taip pat nepriėmė galutinio sprendimo remdamosi tokiu planu.

32.

Antra, sąvartynui taikytinos ne nuostatos dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės ( 7 ), o konkretesnės nuostatos dėl atliekų sąvartynų, t. y. nuostata dėl Direktyvos dėl sąvartynų perkėlimo į Slovakijos teisę. Komisija rėmėsi Sprendimo Komisija / Slovakija (EU:C:2013:271) 32–36 punktuose pateiktais teiginiais, kad suteikiant leidimą eksploatuoti sąvartyną turi būti laikomasi atliekų sąvartynams taikomų taisyklių.

33.

Vis dėlto ieškinyje Komisija reiškia kaltinimą, kad, nors kompetentingos Slovakijos institucijos nusprendė uždaryti kai kurias sąvartyno dalis (2a ir 2b sekcijas), jos nebuvo galutinai uždarytos pagal Direktyvos dėl sąvartynų 13 straipsnį, ir kad, be to, sprendimas dėl uždarymo vis dar neįsigaliojęs. Antrą kaltinimą Komisija reiškia dėl to, kad dėl dar vienos sąvartyno dalies (2c sekcijos) uždarymo nepriimta jokio sprendimo.

34.

Jei Teisingumo Teismas keltų griežtus reikalavimus dėl prašymo pateikti pastabas ir ieškinio atitikties, leistinas šio proceso dalykas būtų daugių daugiausia kaltinimas nepriėmus galutinio ar įsigaliojusio sprendimo dėl sąvartyno uždarymo. Galutinio sprendimo nepriėmimo faktas buvo paminėtas 2013 m. lapkričio 21 d. prašyme pateikti pastabas.

35.

Galimas Direktyvos dėl sąvartynų 13 straipsnio pažeidimas prašyme pateikti pastabas nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neminimas. Todėl, vertinant griežtai, šis kaltinimas teismo procese būtų neleistinas.

36.

Vis dėlto kyla klausimas, ar galima reikalauti tokios prašymo pateikti pastabas dalyko ir ieškinio dalyko atitikties.

37.

Tai patvirtinantis argumentas yra jurisprudencija dėl ankstesnės EB 228 straipsnio 2 dalies (po dalinio pakeitimo dabar – SESV 260 straipsnio 2 dalis). Leistinas pagal ją pareikšto ieškinio dalykas apibrėžiamas pagal šioje nuostatoje numatytą ikiteisminę procedūrą tiek, kad Komisija ieškinyje negali išplėsti ginčo dalyko nurodydama naujus kaltinimus, palyginti su nurodytaisiais pagrįstoje nuomonėje ( 8 ).

38.

Teisingumo Teismas taip pat pabrėžė, kad Komisija privalo pagal EB 228 straipsnio 2 dalį pateiktoje pagrįstoje nuomonėje paaiškinti, kokiu aspektu atitinkama valstybė narė neįvykdė Teisingumo Teismo sprendimo, kuriame konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas. Taigi ginčo dalykas negali būti išplėstas pagrįstoje nuomonėje nenurodytiems įsipareigojimais, nes priešingu atveju kiltų grėsmė dėl proceso tvarką užtikrinančių pagrindinių procesinių reikalavimų pažeidimo ( 9 ).

39.

Vis dėlto dėl Lisabonos sutartimi padarytų pakeitimų pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį nebereikalaujama, kad Komisija pateiktų pagrįstą nuomonę.

40.

Iš aplinkybės, kad nebereikalaujama pagrįstos nuomonės, darytina išvada, jog turi būti keliami ypač griežti reikalavimai ginčo dalykui nustatyti prašyme pateikti pastabas. Taikant šį aiškinimą, prašyme pateikti pastabas turėtų būti tiksliai apibrėžiamas ginčo dalykas. Šis prašymas yra vienintelis oficialus Komisijos pareiškimas, kuriame per procedūrą pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį būtų galima patikslinti ginčo dalyką ( 10 ).

41.

Vis dėlto paneigiantis argumentas yra tai, kad Lisabonos sutartimi panaikintas ne prašymas pateikti pastabas, o pagrįsta nuomonė, nors būtų buvę galima panaikinti prašymą pateikti pastabas ir dėl to buvo diskutuojama Europos konvente ( 11 ). Sprendimas panaikinti etapą, kuriame taikomi griežtesni reikalavimai, tam, kad būtų sugriežtinami reikalavimai likusiame etape, būtų prieštaringas.

42.

Be to, racionalizuojant ikiteisminę procedūrą buvo siekiama su sankcijomis už Teisingumo Teismo sprendimų nevykdymą susijusį reglamentavimą padaryti veiksmingesnį ir paprastesnį ( 12 ). Reikalavimų prašymui pateikti pastabas griežtinimas neatitiktų šio siekio.

43.

Priešingai, teisių į gynybą ir teisinio saugumo aspektais paprastai pakanka, kad valstybės narės būtų informuojamos, jog Komisija svarsto galimybę taikyti SESV 260 straipsnį, ir joms apskritai būtų suteikiama galimybė pateikti pastabas ( 13 ). Proceso pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį dalykas jau pakankamai apribojamas pirmu Teisingumo Teismo sprendimu. Valstybės narės taip pat tikrai žino apie savo pareigą imtis priemonių įvykdyti Teisingumo Teismo sprendimą, kuriuo pripažintas valstybės įsipareigojimų neįvykdymas, ir apie pasekmes, kurių galėtų atsirasti neįvykdžius šios pareigos ( 14 ).

44.

Be kita ko, negalima tikėtis, kad Komisija jau pirmame ir vieninteliame oficialiame pranešime išvardys visus galimus sprendimo vykdymo trūkumus. Dėl tokių reikalavimų procedūra tikrai netaptų veiksmingesnė ir paprastesnė.

45.

Taigi Komisija iš principo neprivalo pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį teikiamame prašyme pateikti pastabas patikslinti visus įmanomus pagrindus, kuriais būtų galima pagrįsti abejones dėl pakankamo pirmo sprendimo įvykdymo.

46.

Vis dėlto Komisija, taikydama SESV 260 straipsnio 2 dalį, taip pat turėtų siekti veiksmingesnio ir paprastesnio Teisingumo Teismo sprendimų įvykdymo tikslo. Iš šio argumento visų pirma darytina išvada, kad prašymu pateikti pastabas valstybė narė neturi būti klaidinama, jame turi būti pateikiama kuo naudingesnių nuorodų dėl pirmo sprendimo įvykdymo. Šiuo tikslu Komisija pirmiausia turi stengtis tinkamai atsižvelgti į turimą informaciją dėl valstybės narės ketinimų įvykdyti sprendimą. Be kita ko, tik tokie veiksmai atitinka Komisijos pareigą abipusiškai lojaliai bendradarbiauti su valstybėmis narėmis pagal ESS 4 straipsnio 3 dalį ( 15 ).

47.

2013 m. lapkričio 21 d. prašymas pateikti pastabas šio kriterijaus neatitinka. Nors Komisija ir žinojo apie Slovakijos ketinimą uždaryti sąvartyną, ji nepaminėjo reikalavimų dėl esamų sąvartynų uždarymo. Ji tik svarstė su procedūra pagal Direktyvos dėl sąvartynų 14 straipsnį susijusius bendro pobūdžio klausimus ir konkrečias Slovakijos teisės nuostatas. Tačiau ieškinyje šie kaltinimai pareikšti tik iš dalies.

48.

Be to, Komisija turėjo pakankamai laiko prieš pareikšdama ieškinį pateikti papildomą prašymą pateikti pastabas ir jame paaiškinti savo priekaištus ir visų pirma Direktyvos dėl sąvartynų 13 straipsnio reikšmę. Juk nuo Slovakijos atsakymo į prašymą pateikti pastabas gavimo 2014 m. sausio 14 d. iki Komisijos sprendimo pareikšti ieškinį 2016 m. birželio 16 d. ( 16 ) praėjo daugiau kaip dveji metai. O nuo pirmo sprendimo priėmimo 2013 m. balandžio 25 d. praėjo netgi treji metai.

49.

Taigi, nors Slovakija neabejotinai žinojo iš Direktyvos dėl sąvartynų 13 straipsnio kylančius įsipareigojimus, ji neturėjo dėl to tikėtis, kad Komisija šiuos įsipareigojimus nurodys kaip ieškinio pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį dalyką.

50.

Dėl šių priežasčių manau, kad ieškinys nepriimtinas tiek, kiek jame reiškiamas kaltinimas pažeidus Direktyvos dėl sąvartynų 13 straipsnį.

51.

Komisija dublike reiškia priekaištą ir dėl to, kad 2016 m. sprendimuose dėl uždarymo nesiremiama sąvartyno sutvarkymo planu. Tai yra naujas ieškinio pagrindas, kuris pagal Procedūros reglamento 127 straipsnio 1 dalį būtų priimtinas tik tuomet, jei būtų grindžiamas teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui. Apie tai negali būti net kalbos, nes bent jau apie 2016 m. rugpjūčio 15 d. sprendimą pareikšdama ieškinį Komisija tikrai žinojo ( 17 ). Todėl ir šis argumentas nepriimtinas.

52.

Taigi Komisijos ieškinys priimtinas ir iš esmės nagrinėtinas tik tiek, kiek jis susijęs su galutinio sprendimo pagal Direktyvos dėl sąvartynų 14 straipsnį nebuvimu. Vis dėlto tam atvejui, jei Teisingumo Teismas kaltinimą pažeidus 13 straipsnį laikytų priimtinu, toliau nagrinėdama ieškinio pagrįstumą ir finansines sankcijas papildomai glaustai išnagrinėsiu ir šį ieškinio pagrindą (IV skyriaus B dalies 3 skirsnis ir IV skyriaus C dalies 3 skirsnis). Nepriimtino kaltinimo dėl sąvartyno sutvarkymo plano nebuvimo nenagrinėsiu.

53.

Sprendime Komisija / Slovakija (EU:C:2013:271) Teisingumo Teismas nusprendė, kad Slovakija, leidusi eksploatuoti atliekų sąvartyną „Žilina–Pavahės Chlmecas“ be sąvartyno sutvarkymo plano ir nepriėmusi galutinio sprendimo dėl to, ar minėtas sąvartynas galėtų toliau veikti pagal patvirtintą sutvarkymo planą, neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos dėl sąvartynų 14 straipsnio a, b ir c punktus.

54.

Tikrinant, ar šis sprendimas buvo įvykdytas, lemiamą reikšmę turintis momentas, kuriuo reikia remtis vertinant įsipareigojimų neįvykdymą pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį, yra vadovaujantis šia nuostata išsiųstame prašyme pateikti pastabas nustatyto termino pabaiga ( 18 ). Taigi šioje byloje reikia tirti situaciją 2014 m. sausio 21 d.

55.

Tiriant, ar turi būti skiriama vienkartinė suma ir (arba) periodinė bauda pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį, lemiamą reikšmę taip pat turi situacija Teisingumo Teismui priimant sprendimą šioje byloje. Visų pirma periodinės baudos skyrimas pateisinamas tik tiek, kiek tęsiasi iš ankstesnio Teisingumo Teismo sprendimo neįvykdymo kylantis pažeidimas ( 19 ).

56.

Todėl toliau pirmiausia išnagrinėsiu pirmo sprendimo įvykdymo situaciją 2014 m. sausio 21 d., paskui – dabartinę situaciją.

57.

Kaip jau paaiškinta, Sprendimas Komisija / Slovakija (EU:C:2013:271) turi būti įvykdytas arba suteikiant leidimą toliau eksploatuoti sąvartyną pagal sąvartyno sutvarkymo planą, kuris turi atitikti Direktyvos dėl sąvartynų reikalavimus, arba priimant galutinį sprendimą dėl uždarymo, kuris, be kita ko, turi būti įgyvendinamas pagal Direktyvos dėl sąvartynų 13 straipsnio reikalavimus. Slovakija pasirinko sąvartyno uždarymo būdą, tačiau Komisija priemones, kurių iki šiol imamasi, laiko nepakankamomis.

58.

Kaip nurodė Slovakija (ir tai nebuvo paneigta), 2014 m. sausio 7 d. uždrausta naudoti sąvartyną, taigi visų pirma į jį nebepriimamos atliekos.

59.

Vis dėlto, kaip pagrįstai argumentuoja Komisija, to nepakanka. Kompetentingos institucijos pagal Direktyvos dėl sąvartynų 14 straipsnio b punktą turi priimti galutinį sprendimą dėl to, ar gali būti tęsiama sąvartyno eksploatacija. Taigi arba turi būti suteiktas naujas leidimas, arba nuspręsta sąvartyną uždaryti.

60.

Nors dar 2013 m. spalio 21 d. kompetentingos institucijos nusprendė uždaryti kai kurias sąvartyno dalis, būtent 2a ir 2b sekcijas, 2014 m. balandžio 10 d. šis sprendimas buvo panaikintas siekiant pirmiau atlikti poveikio aplinkai vertinimą. Likusios sąvartyno 2c sekcijos uždarymo procesas buvo sustabdytas, nes buvo (ir tebėra) ginčijamasi dėl šių plotų nuosavybės.

61.

Pirmiausia reikia ištirti, ar sueinant terminui galiojantis sprendimas dėl 2a ir 2b sekcijų uždarymo laikytinas galutiniu sprendimu, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos dėl sąvartynų 14 straipsnio b punktą.

62.

Tai patvirtinantis argumentas yra aplinkybė, kad, remiantis turima informacija, kompetentingos institucijos, jau vadovaudamosi šiuo sprendimu, ketino galutinai uždaryti atitinkamas sekcijas.

63.

Tiesa, šis sprendimas dar galėjo būti skundžiamas teismui, taigi buvo neįsigaliojęs. Vis dėlto pagal Direktyvos dėl sąvartynų 14 straipsnio b punktą tik reikalaujama, kad kompetentinga institucija priimtų galutinį sprendimą. Taigi įsigaliojimas negali būti laikomas sąlyga.

64.

Teisinėje sąjungoje, kurioje užtikrinama veiksminga teisinė apsauga, visų pirma įgyvendinant Sąjungos teisę ( 20 ), prieš sueinant teisių gynimo priemonių pareiškimo terminams institucijos sprendimas negali būti laikomas galutiniu tuo aspektu, kad jo nebebūtų galima peržiūrėti teisme. Kompetentingos institucijos taip pat negali užkirsti kelio jo apskundimui per nustatytą terminą. Nepaisant ilgo aštuonerių metų termino, kuris Direktyvos dėl sąvartynų 14 straipsnyje nustatytas galutiniam sprendimui priimti, negalima garantuoti, kad sueinant terminui bus baigti visi su po to priimtinais sprendimais susiję teismo procesai. Be kita ko, preziumuotina, kad šis terminas nustatytas ne dėl galimų teisių gynimo priemonių, o dėl galimų atliekų sąvartynų sutvarkymo arba uždarymo sunkumų.

65.

Taigi paprastai turėtų pakakti, kad institucijos sprendimas – kaip 2013 m. spalio 21 d. sprendimas – priimtas kaip galutinė konkretų atvejį reglamentuojanti norma.

66.

Vis dėlto kompetentingos institucijos 2014 m. balandžio 10 d., taigi suėjus prašyme pateikti pastabas nustatytam terminui, šį sprendimą panaikino. Pirma, šis panaikinimas yra naujas pareigos įvykdyti Sprendimą Komisija / Slovakija (EU:C:2013:271) pažeidimas, kurio nebuvo lemiamą reikšmę turinčiu momentu, t. y. sueinant terminui. Antra, jis vis dėlto taip pat lemia, kad pirmesnis sprendimas dėl uždarymo tapo nebevykdytinas atgaline data, tad ir termino pabaigos momentu.

67.

Taigi Slovakija laiku neįvykdė ginčijamo sprendimo tiek, kiek jis susijęs su 2a ir 2b sekcijomis.

68.

Vis dėlto Slovakija laikosi nuomonės, kad buvo neįmanoma pasiekti didesnės šių sekcijų uždarymo pažangos, nes ilgai užtruko būtinos administracinės procedūros.

69.

Šiuo klausimu iš esmės galioja principas, jog valstybė narė negali remtis savo vidaus teisės sistemos nuostatomis, praktika ar padėtimi tam, kad pateisintų Sąjungos teisėje nustatytų pareigų neįvykdymą. Todėl Teisingumo Teismas atmetė atitinkamus argumentus dėl sprendimų, susijusių su atliekų tvarkymo teisės aktais ( 21 ), taip pat dėl Direktyvos dėl nuotekų ( 22 ) perkėlimo į nacionalinę teisę, kai valymo įrenginiams ir kanalizacijos sistemoms įrengti paprastai reikalingos didelės sąnaudos ( 23 ).

70.

Slovakija visų pirma pabrėžia, kad pagal PAV direktyvą ( 24 ) buvo būtina atlikti poveikio aplinkai vertinimą. Šiuo klausimu reikia pripažinti, kad priimant sprendimą dėl atliekų sąvartyno uždarymo iš tikrųjų reikalingas toks vertinimas, kai uždarymas susijęs su sąvartyno vietos pakeitimu – atliekant darbus arba darant intervenciją siekiant pakeisti materialinę būklę – ir gali turėti reikšmingą (neigiamą) ( 25 ) poveikį aplinkai ( 26 ).

71.

Vis dėlto delsimo įvykdyti ginčijamą sprendimą negalima pateisinti ir pagal Sąjungos teisę reikalaujamo poveikio aplinkai vertinimo būtinybe. Įsipareigojimai, kurių kyla iš Direktyvos dėl sąvartynų, ir būtinos jų įvykdymo sąnaudos Slovakijai turėjo būti žinomos jau labai seniai. Todėl ji turėjo pakankamai laiko įvykdyti Direktyvos dėl sąvartynų reikalavimus, susijusius su nagrinėjamu sąvartynu. Esant neįveikiamiems sunkumams, Slovakija 2004 m. stodama į Europos Sąjungą turėjo susitarti dėl terminų pratęsimo.

72.

Taigi Slovakija per prašyme pateikti pastabas nustatytą terminą neįvykdė Sprendimo Komisija / Slovakija (EU:C:2013:271) tiek, kiek jis susijęs su sąvartyno 2a ir 2b sekcijomis.

73.

Dėl sąvartyno 2c sekcijos uždarymo sprendimo niekada nebuvo priimta.

74.

Kaip nurodė Slovakija, delsimą nulėmė teisiniai ginčai dėl šių plotų nuosavybės. Vis dėlto ginčai jau vyksta nuo 2009 m. ir Slovakija nepaaiškino, kodėl suėjus terminui jie vis dar neišspręsti. Bet kuriuo atveju tokiais teisiniais ginčais negalima pateisinti taikstymosi su rizika aplinkai dėl netinkamai uždaryto atliekų sąvartyno.

75.

Taigi Slovakija per prašyme pateikti pastabas nustatytą terminą neįvykdė Sprendimo Komisija / Slovakija (EU:C:2013:271) ir tiek, kiek jis susijęs su sąvartyno 2c sekcija.

76.

Slovakijos Respublika, iki 2014 m. sausio 21 d. nepriėmusi galutinio sprendimo dėl atliekų sąvartyno „Žilina–Pavahės Chlmecas“ uždarymo, neįvykdė iš SESV 260 straipsnio 1 dalies ir Sprendimo Komisija / Slovakija (EU:C:2013:271) kylančių įsipareigojimų.

77.

Dabartinė situacija, kompetentingoms institucijoms priėmus 2016 m. rugpjūčio 15 d. sprendimą, nuo sueinant terminui buvusios padėties skiriasi tuo, kad sąvartyno 2a ir 2b sekcijos nebenaudojamos, o uždaromos ir rekultivuojamos. 2016 m. lapkričio 9 d. kompetentinga priežiūros institucija, išnagrinėjusi prieštaravimą, šį sprendimą patvirtino. Vėliau teismui buvo pateiktas skundas, tačiau jis nėra kliūtis vykdyti sprendimą.

78.

Komisija dėl to, kad šis sprendimas neįsigaliojęs, neigia, jog jis galutinis, tačiau, kaip jau paaiškinta, įsigaliojimas nėra galutinio sprendimo buvimo sąlyga.

79.

Taigi Komisijos argumentas, jog sprendimai dėl sąvartyno 2a ir 2b sekcijų nėra galutiniai, atmestinas.

80.

Vis dėlto dėl 2c sekcijos uždarymo ir rekultivavimo sprendimo vis dar nepriimta.

81.

Taigi Komisija pagrįstai ir toliau reiškia priekaištą dėl sprendimo dėl 2c sekcijos nebuvimo.

82.

Todėl šiuo momentu Slovakijos Respublika, nepriėmusi galutinio sprendimo dėl atliekų sąvartyno „Žilina–Pavahės Chlmecas“ 2c sekcijos uždarymo, yra neįvykdžiusi iš SESV 260 straipsnio 1 dalies ir Sprendimo Komisija / Slovakija (EU:C:2013:271) kylančių įsipareigojimų.

83.

Vis dėlto jei Teisingumo Teismas Komisijos ieškinį laikytų priimtinu ir tuo aspektu, kai ji reiškia kaltinimą pažeidus Direktyvos dėl sąvartynų 13 straipsnį, papildomai reikėtų konstatuoti dar vieną vykdymo trūkumą. Suinteresuotosios šalys nesiginčija, kad sąvartynas nebuvo uždarytas sueinant terminui pagal Direktyvos dėl sąvartynų 13 straipsnį ar kad nėra uždarytas ir šiuo metu.

84.

Pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos aplinkybes ir, jo manymu, reikalingą įtikinimo ar atgrasymo lygį, kiekvienoje byloje turi nustatyti tinkamas finansines sankcijas, kad būtų kuo greičiau įvykdytas sprendimas, kuriuo prieš tai buvo pripažintas įsipareigojimų neįvykdymas, ir užkirstas kelias pakartoti panašius Sąjungos teisės pažeidimus ( 27 ).

85.

Komisijos pasiūlymai šiuo klausimu negali įpareigoti Teisingumo Teismo ir tėra naudingos gairės. Gairės, kaip antai numatytos Komisijos komunikatuose, taip pat neįpareigoja Teisingumo Teismo, tačiau padeda užtikrinti Komisijos veiksmų skaidrumą, nuspėjamumą ir teisinį saugumą ( 28 ).

86.

Apskaičiuojant periodinės baudos dydį, pagrindiniai kriterijai, į kuriuos reikia atsižvelgti siekiant užtikrinti šios periodinės baudos priverstinį pobūdį vienodai ir veiksmingai taikant Sąjungos teisę, iš principo yra pažeidimo sunkumas, jo trukmė (nuo pirmo priteisimo) ir atitinkamos valstybės narės finansinis pajėgumas. Taikant šiuos kriterijus reikia ypač atsižvelgti į nevykdymo pasekmes privatiems ir viešiesiems interesams ir į atitinkamos valstybės narės įsipareigojimų įvykdymo skubą ( 29 ).

87.

Kalbant, pirma, apie pažeidimo sunkumą, reikia pasakyti, kad Komisija, remdamasi ieškiniu, kuris susijęs tiek su galutinio sprendimo dėl viso sąvartyno nebuvimu, tiek su uždarymo priemonių pagal Direktyvos dėl sąvartynų 13 straipsnį nebuvimu, šiam pažeidimui taiko sunkumo koeficientą 2 iš 20 galimų.

88.

Vis dėlto, kaip argumentavau pirmiau, ieškinys tiek, kiek jis susijęs su iš 13 straipsnio kylančiais reikalavimais, nepriimtinas, o tiek, kiek susijęs su sprendimu dėl 2a ir 2b sekcijų, šiuo metu jau nebėra pagrįstas. Turi būti priimtas tik galutinis sprendimas dėl 2c sekcijos, kuri apima maždaug pusę sąvartyno ploto.

89.

Taigi turėtų būti taikomas gerokai mažesnis sunkumo koeficientas, negu siūlo Komisija.

90.

Vis dėlto reikia atsižvelgti į aplinkybę, jog atliekų tvarkymo teisės pažeidimų atveju paprastai didelę reikšmę turi ne tik tai, kad, priešingai, negu argumentuoja suinteresuotosios šalys, poveikis aplinkai nebūtinai yra vien vietinio pobūdžio ir kad problema egzistuoja jau santykinai ilgai, bet ir tai, kad Slovakija iki šiol nebuvo bausta už atliekų tvarkymo teisės pažeidimus.

91.

Visų pirma Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad pareiga pašalinti atliekas nekeliant pavojaus žmonių sveikatai ir aplinkai yra vienas iš Sąjungos politikos aplinkos srityje tikslų, kaip matyti iš SESV 191 straipsnio ( 30 ). Iš to Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad toje byloje nagrinėti atliekų tvarkymo teisės pažeidimai buvo itin sunkūs.

92.

Tai iš principo taikytina ir dėl Direktyvos dėl sąvartynų 14 straipsnio pažeidimo, susijusio su vienu sąvartynu. Kaip Teisingumo Teismas paaiškino Sprendimo Komisija / Slovakija (EU:C:2013:271) 34 punkte, šios nuostatos laikymasis yra nagrinėjamo sąvartyno atitikties Direktyvos dėl sąvartynų reikalavimams pagrindas. Todėl tai nėra vien formalus pažeidimas ( 31 ).

93.

Be to, 2014 m. sausio 7 d. Slovakija nutraukė sąvartyno naudojimą. Nors dėl to atmestina naujos rizikos žmonių sveikatai ir (arba) aplinkai atsiradimo galimybė, ši aplinkybė pagrindžia abejonę, kad sąvartynas apskritai be didesnių problemų gali būti eksploatuojamas pagal Direktyvą dėl sąvartynų. Tik reikia nerimauti dėl to, kad jau ankstesnė eksploatacija kėlė tokio pobūdžio riziką. Siekiant ją suvaldyti, sąvartynas turi būti bent jau tinkamai uždarytas. Tai neįmanoma nepriėmus galutinio sprendimo dėl uždarymo.

94.

Kalbant apie abiejų suinteresuotųjų šalių argumentą dėl galimo neigiamo poveikio vietinio pobūdžio, reikia pažymėti, kad nagrinėjamas sąvartynas yra prie Vaho upės, todėl į ją gali patekti teršalų ir, plukdomi pasroviui, jie gali pasklisti.

95.

Be kita ko, Sąjungos teisės pažeidimas tęsiasi nuo 2009 m. liepos 16 d., kai pagal Direktyvos dėl sąvartynų 14 straipsnį ne vėliau kaip šią dieną turėjo būti priimtas galutinis sprendimas dėl sąvartyno tolesnės eksploatacijos arba uždarymo, taigi ilgiau kaip aštuonerius metus. Iš principo Slovakija nuo įstojimo į Sąjungą 2004 m. turėjo pakankamai laiko priimti tokį sprendimą, net jei tam iš tikrųjų buvo būtinas poveikio aplinkai vertinimas.

96.

Kita vertus, Slovakija pagrįstai argumentuoja, kad iki šiol ji dar nebuvo bausta už atliekų tvarkymo teisės pažeidimą, nors Teisingumo Teismas jau nagrinėjo su Slovakija susijusių bylų dėl šios politikos srities ( 32 ).

97.

Taigi, mano manymu, tinkamas sunkumo koeficientas būtų tik 0,5.

98.

Kalbant, antra, apie pažeidimo trukmę nuo pirminio sprendimo dėl įsipareigojimų neįvykdymo paskelbimo, reikia apskaičiuoti ją atsižvelgiant į momentą, kai Teisingumo Teismas vertina šio proceso faktines aplinkybes ( 33 ). Šiuo atveju vertintino pažeidimo trukmė nemaža, nes, jei sprendimas šioje byloje būtų priimamas kitų metų balandžio pabaigoje, būtų praėję penkeri metai nuo pirmo sprendimo paskelbimo 2013 m. balandžio 25 d., nors tereikėjo priimti galutinį sprendimą dėl uždarymo, siekiant ištaisyti nagrinėjamą pažeidimą. Todėl, remiantis Komisijos taikomais kriterijais, pagal kuriuos ji kiekvieną mėnesį taiko koeficientą 0,1, trukmės koeficientas būtų 6.

99.

Taigi, atsižvelgiant į Slovakijos finansinį pajėgumą ( 34 ), turėtų būti skiriama 3345,6 EUR periodinė bauda per dieną. Teisingumo Teismas šią sumą turėtų suapvalinti iki 3300 EUR ir paskirti kaip kasdien iki galutinio sprendimo dėl sąvartyno 2c sekcijos priėmimo mokėtiną periodinę baudą.

100.

Teisingumo Teismas, naudodamasis savo diskrecija, kuri jam suteikta šioje srityje, turi teisę nustatyti kartu ir periodinę baudą, ir vienkartinę sumą. Įpareigojimas sumokėti vienkartinę sumą iš esmės grindžiamas atitinkamos valstybės narės įsipareigojimų nevykdymo padarinių privatiems ir viešiesiems interesams vertinimu, ypač kai įsipareigojimai buvo nevykdomi ilgą laiką priėmus sprendimą, kuriame pirmą kartą konstatuotas šis nevykdymas. Šios baudos skyrimas kiekvienu atveju turi priklausyti nuo visų svarbių veiksnių, susijusių ir su konstatuoto pažeidimo ypatybėmis, ir su atitinkamos valstybės narės, prieš kurią pradėta procedūra pagal SESV 260 straipsnį, elgesiu. Teisingumo Teismui suteikta didelė diskrecija nuspręsti, ar reikia skirti tokią sankciją ( 35 ).

101.

Kalbant apie vienkartinę sumą, pasakytina, kad Komisija siūlo ją apskaičiuoti remiantis 230 EUR fiksuoto dydžio suma per dieną, tokiu pat pagal finansinį pajėgumą taikomu veiksniu n, t. y. 1,64, tokiu pat sunkumo koeficientu (šiuo atveju –0,5), dauginamu iš dienų nuo 2013 m. balandžio 25 d. Sprendimo Komisija / Slovakija (EU:C:2013:271) iki sprendimo šioje byloje skaičiaus. Pagal tai taikytina suma yra 188,60 EUR per dieną.

102.

Darant prielaidą, kad pastarasis sprendimas bus priimtas tiksliai po penkerių metų, 2018 m. balandžio 25 d., vienkartinė suma siektų maždaug 344195 EUR.

103.

Vis dėlto apskaičiuojant vienkartinę sumą reikia atsižvelgti į aplinkybę, kad galutinis sprendimas uždaryti 2a ir 2b sekcijas buvo priimtas tik 2016 m. ( 36 ). Iki šio momento pažeidimui priskirtinas maždaug dvigubai didesnis svoris, nes būtino galutinio sprendimo nebuvo priimta nė dėl vienos sąvartyno dalies. Todėl už 1575 dienas dar kartą priskaičiuotina 188,60 EUR bazinė suma. Taigi susidaro dar 297045 EUR suma.

104.

Suapvalinus gaunama 600000 EUR vienkartinė suma. Nors ji mažesnė už Komisijos siūlytą paskirti Slovakijai 939000 EUR minimalią vienkartinę sumą, manau, kad ji tinkama. Visų pirma ji nėra tik simbolinė suma, kurios Komisija siektų išvengti nustatydama minimalią sumą ( 37 ).

105.

Jei Teisingumo Teismas preziumuotų, kad Direktyvos dėl sąvartynų 13 straipsnio pažeidimas taip pat yra šio proceso dalykas, jis turėtų nustatyti keturis kartus didesnę periodinę baudą ir tris kartus didesnę vienkartinę sumą. Šis siūlymas grindžiamas argumentu, kad, nors galutinis sprendimas pagal 14 straipsnio b punktą yra uždarymo sąlyga, kitos uždarymo priemonės pagal 13 straipsnį turi kur kas didesnę praktinę reikšmę.

106.

Procedūros reglamento 138 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

107.

Teisingumo Teismas nukrypimų nuo Komisijos reikalavimų, susijusių su periodine bauda ir vienkartine suma, nelaiko dalies Komisijos reikalavimų atmetimu ( 38 ), vis dėlto šiuo atveju Komisijos ieškinys dar yra iš dalies nepriimtinas ir iš dalies nepagrįstas.

108.

Taigi konstatuotina, kad Komisijos ir Slovakijos dalis reikalavimų patenkinta, o dalis atmesta. Todėl jos padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

109.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti taip: