1.

Šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2016 m. lapkričio 29 d., pateikė Upper Tribunal (Administrative Appeals Chamber) (Aukštesniojo teismo Administracinių bylų apeliacinis skyrius, Jungtinė Karalystė) visų pirma dėl Akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų ( 2 ) (toliau – 2003 m. Stojimo aktas) XII priedo aiškinimo, taip pat dėl 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 492/2011 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje ( 3 ) 7 straipsnio 2 dalies ir 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios [d]irektyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB ( 4 ), 7 straipsnio 3 dalies išaiškinimo.

2.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant Lenkijos piliečio Rafal Prefeta ir Secretary of State for Work and Pensions (darbo ir pensijų ministras, Jungtinė Karalystė; toliau – SSWP) ginčą dėl pastarojo atsisakymo suteikti R. Prefeta su pajamomis susijusią darbo ir paramos išmoką (income-related Employment and Support Allowance) (toliau – išmoka).

3.

SSWP sprendimas nesuteikti R. Prefeta galimybės gauti išmoką buvo grindžiamas tuo, kad jis neturėjo darbuotojo statuso, taigi ir teisės gyventi šalyje, kuri yra viena iš išmokų skyrimo kriterijų.

4.

Iš tikrųjų dėl nacionalinių priemonių, kurių imtasi remiantis 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 dalyje nustatytomis nukrypti leidžiančiomis nuostatomis, Lenkijos piliečiai, kurie nedirbo Jungtinėje Karalystėje nepertraukiamą dvylikos mėnesių laikotarpį kaip darbuotojai, įregistruoti pagal nacionalinės teisės nuostatas, negalėjo remtis nacionalinės teisės nuostatomis, kuriomis į nacionalinę teisę perkelta Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalis, kad galėtų išsaugoti darbuotojo statusą ir jį turint suteikiamą teisę gyventi šalyje.

5.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl sąlygų, pagal kurias, remiantis 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus nuostatomis, kuriomis nukrypstama nuo SESV 45 straipsnio ir SESV 56 straipsnio pirmos pastraipos nuostatų, pereinamuoju laikotarpiu esamoms valstybėms narėms ( 5 ) leidžiama nesuteikti Lenkijos piliečiams galimybės pasinaudoti Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalies ir Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies nuostatomis, taigi leidžiama suvaržyti Lenkijos piliečių teisę gauti išmoką.

6.

2003 m. Stojimo akte nustatytos Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą sąlygos ir numatytos Sutarčių pritaikomosios pataisos.

7.

Šio akto pirmosios dalies 1 straipsnio antroje ir penktoje įtraukose nustatyta:

„<…>

<…>

<…>“

8.

2003 m. Stojimo akto ketvirtojoje dalyje išdėstytos „naujosioms valstybėms narėms“ taikytinos laikinos nuostatos. Minėto akto ketvirtosios dalies I antraštinės dalies 24 straipsnyje nustatyta:

„Šio Akto V, VI, VII, VIII, IX, X, XI, XII, XIII ir XIV prieduose išvardytos priemonės naujosiose valstybėse narėse taikomos tuose prieduose nustatytomis sąlygomis.“

9.

2003 m. Stojimo akto XII priedas pavadintas „Stojimo akto 24 straipsnyje nurodytas sąrašas: Lenkija“. Šio priedo 2 skyriaus, susijusio su laisvu asmenų judėjimu, 1, 2, 5 ir 9 dalys išdėstytos taip:

„1.   [SESV] [45] straipsnis ir [56] straipsnio pirmoji dalis [pastraipa] visiškai taikoma laisvam darbuotojų judėjimui ir laisvei teikti paslaugas, apimančiai laikiną darbuotojų judėjimą, apibrėžtą Direktyvos 96/71/EB 1 straipsnyje, tarp Lenkijos ir Belgijos, Čekijos, Danijos, Vokietijos, Estijos, Graikijos, Ispanijos, Prancūzijos, Airijos, Italijos, Latvijos, Lietuvos, Liuksemburgo, Vengrijos, Nyderlandų, Austrijos, Portugalijos, Slovėnijos, Slovakijos, Suomijos, Švedijos ir Jungtinės Karalystės tik laikantis 2–14 dalyse išdėstytų pereinamojo laikotarpio nuostatų.

2.   Nukrypstant nuo Reglamento (EEB) Nr. 1612/68 [1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamentas dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, 1968, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 15)] 1–6 straipsnių ir iki dvejų metų laikotarpio nuo įstojimo dienos pabaigos esamos valstybės narės taikys nacionalines priemones arba priemones pagal dvišalius susitarimus, reglamentuojančias Lenkijos piliečių patekimą į jų darbo rinkas. Esamos valstybės narės gali toliau taikyti tokias priemones iki penkerių metų laikotarpio nuo įstojimo dienos pabaigos.

Lenkijos piliečiai, įstojimo dieną teisėtai dirbantys esamoje valstybėje narėje ir teisėtai priimti į tos valstybės narės darbo rinką nenutrūkstamam 12 [dvylikos] mėnesių ar ilgesniam laikotarpiui, galės patekti į tos valstybės narės darbo rinką, tačiau ne į kitos valstybės narės, taikančios nacionalines priemones, darbo rinką.

Lenkijos piliečiai, po įstojimo priimti į esamos valstybės narės darbo rinką nenutrūkstamam 12 [dvylikos] mėnesių ar ilgesniam laikotarpiui, taip pat naudojasi tomis pačiomis teisėmis. Lenkijos piliečiai, paminėti pirmiau pateiktose antrojoje ir trečiojoje pastraipose, netenka tose pastraipose nurodytų teisių, jeigu savanoriškai palieka aptariamos valstybės narės darbo rinką.

Lenkijos piliečiai, teisėtai dirbantys esamojoje valstybėje narėje įstojimo dieną ar laikotarpiu, kai taikomos nacionalinės priemonės, priimti į tos valstybės narės darbo rinką trumpesniam kaip 12 [dvylika] mėnesių laikotarpiui, šių teisių neturi.

<…>

5.   Valstybė narė, toliau taikanti nacionalines priemones ar priemones pagal dvišalius susitarimus, penkerių metų laikotarpio, nurodyto 2 dalyje, pabaigoje esant dideliems jos darbo rinkos trikdymams ar kilus tokiai grėsmei, pranešusi Komisijai, gali toliau taikyti šias priemones iki septintųjų metų nuo įstojimo dienos pabaigos. Nepranešus, taikomi Reglamento (EEB) Nr. 1612/68 1–6 straipsniai.

<…>

9.   Tiek, kiek tam tikros Direktyvos 68/360/EEB [1968 m. spalio 15 d. Tarybos direktyva 68/360/EEB dėl valstybių narių darbuotojų bei jų šeimų judėjimo ir teisės apsigyventi Bendrijoje apribojimų panaikinimo (OL L 257, 1968, p. 13; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 27)] nuostatos negali būti atsietos nuo Reglamento Nr. 1612/68 nuostatų, kurių taikymas atidėtas pagal 2–5 ir 7 bei 8 dalis, Lenkija ir esamos valstybės narės nuo šių nuostatų gali nukrypti tiek, kiek būtina 2–5 ir 7 bei 8 dalių taikymui.“

10.

Reglamentu Nr. 492/2011, įsigaliojusiu 2011 m. birželio 16 d., buvo panaikintas ir pakeistas Reglamentas Nr. 1612/68.

11.

Reglamento Nr. 492/2011 I skyrius pavadintas „Įdarbinimas, vienodos sąlygos ir darbuotojų šeimos“.

12.

Šio skyriaus 1 skirsnio „Teisė būti įdarbintam“ 1–6 straipsniuose iš esmės draudžiama taikant valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, taip pat administracinę praktiką riboti kitų valstybių narių piliečiams galimybes įsidarbinti arba nustatyti jiems tokias darbo paieškos ir pasiūlos, įsidarbinimo ir darbo sąlygas, kokios netaikomos tos valstybės narės piliečiams.

13.

Šio skyriaus 2 skirsnio „Įdarbinimas ir vienodo požiūrio užtikrinimas“ 7 straipsnyje nustatyta:

„1.   Darbuotojui, jei jis yra valstybės narės pilietis, negali būti sudarytos skirtingos įdarbinimo ir darbo sąlygos, nei tos valstybės narės, kurioje jis dirba, piliečiams dėl jo pilietybės, ypač nustatant darbo užmokestį ir atleidžiant iš darbo, o jam tampant [tapus] bedarbiu – jį grąžinant arba vėl priimant į darbą.

2.   Jis naudojasi tomis pačiomis socialinėmis ir mokestinėmis lengvatomis kaip ir vietiniai darbuotojai.

<…>“

14.

Direktyva 2004/38, įsigaliojusia 2006 m. balandžio 30 d., buvo panaikinta ir pakeista Direktyva 68/360.

15.

Direktyvos 2004/38 7 straipsnio „Teisė gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius“ 1 dalies a punkte ir 3 dalies a–c punktuose nurodyta:

„1.   Visi Sąjungos piliečiai turi teisę gyventi kitos valstybės narės šalyje ilgiau kaip tris mėnesius, jei jie:

<…>

3.   Taikant šio straipsnio 1 dalies a punktą, Sąjungos pilietis, kuris nebėra samdomas arba savarankiškai dirbantis darbuotojas, išlaiko darbuotojo ar savarankiškai dirbančiojo statusą tokiais atvejais:

<…>“

16.

Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 1 dalyje „Vienodas traktavimas“ nustatyta:

„1.   Taikant tokias specialiąsias nuostatas, kurios aiškiai numatytos Sutartyje ir antriniuose teisės aktuose, visiems Sąjungos piliečiams, pagal šią direktyvą gyvenantiems priimančiosios valstybės narės teritorijoje, Sutarties taikymo srityje taikomas vienodas traktavimas kaip ir tos valstybės narės piliečiams. <…>“

17.

Pagal Accession (Immigration and Worker Registration) Regulations 2004/1219 (Stojimo (imigracijos ir darbuotojų registracijos) taisyklės 2004/1219) (toliau – 2004 m. taisyklės) Jungtinė Karalystė atidėjo ES laisvo darbuotojų judėjimo taisyklių taikymą aštuonių iš dešimties valstybių narių, kurios 2004 m. gegužės 1 d. įstojo į Europos Sąjungą ( 6 ), piliečiams. Šios leidžiančios nukrypti nuostatos buvo priimtos remiantis 2003 m. Stojimo akto 24 straipsniu ir galiojo iki 2011 m. balandžio 30 d. ( 7 )

18.

Tuo metu, kai klostėsi pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, 2004 m. taisyklės buvo iš dalies pakeistos, be kita ko, Immigration (European Economic Area) Regulations 2006/1003 (Imigracijos (Europos ekonominės erdvė) taisyklės 2006/1003) (toliau – 2006 m. taisyklės).

19.

2004 m. taisyklių redakcijoje, galiojusioje klostantis pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms, buvo nustatyta registravimo sistema (Accession State Worker Registration Scheme (Narystės siekiančių valstybių darbuotojų registracijos sistema), taikytina aštuonių nurodytų narystės siekiančių valstybių piliečiams, dirbusiems Jungtinėje Karalystėje laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. balandžio 30 d.

20.

2004 m. taisyklių 2 straipsnyje „Narystės siekiančios valstybės darbuotojas, kuriam privaloma registracija“ buvo nurodyta:

„1)   <…> Laikantis toliau išdėstytų šio straipsnio dalių, „narystės siekiančios valstybės darbuotojas“ yra atitinkamos narystės siekiančios valstybės darbuotojas, stojimo laikotarpiu dirbantis Jungtinėje Karalystėje.

<…>

4)   Jeigu atitinkamos narystės siekiančios valstybės pilietis nenutrūkstamai ir teisėtai dirba Jungtinėje Karalystėje dvylika mėnesių ir dalis šio laikotarpio arba jis visas susidaro po 2004 m. balandžio 30 d., pasibaigus šiam dvylikos mėnesių laikotarpiui jis nebelaikomas narystės siekiančios valstybės darbuotoju, kuriam privaloma registracija.

<…>

8)   Pagal 3 ir 4 dalis laikoma, kad asmuo nenutrūkstamai dirbo Jungtinėje Karalystėje dvylika mėnesių, jeigu teisėtai dirbo Jungtinėje Karalystėje šio laikotarpio pradžioje ir pabaigoje ir jeigu visi tarpiniai laikotarpiai, kuriais jis nebuvo Jungtinėje Karalystėje teisėtai dirbantis asmuo, iš viso sudaro ne daugiau kaip [trisdešimt] dienų.

<…>“

21.

2004 m. taisyklių 4 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta:

„Atitinkamos narystės siekiančios valstybės pilietis, kuris turėtų narystės siekiančios valstybės darbuotojo, kuriam privaloma registracija, statusą, jeigu pradėtų dirbti Jungtinėje Karalystėje, neturi teisės gyventi Jungtinėje Karalystėje kaip darbo ieškantis asmuo, siekdamas gauti darbą.“

22.

Be to, pagrindinei bylai taikytinos redakcijos 2004 m. taisyklių 5 straipsnio 3 ir 4 dalyse buvo nustatyta:

„3)   Pagal 4 dalį 2006 m. taisyklių 6 straipsnio 2 dalis netaikoma narystės siekiančios valstybės darbuotojui, kuriam privaloma registracija ir kuris nutraukia darbo santykius.

4)   Jeigu narystės siekiančios valstybės darbuotojas, kuriam privaloma registracija, nutraukia darbo santykius su registruotu darbdaviu [2006 m. taisyklių] 6 straipsnio 2 dalyje nustatytomis aplinkybėmis per vieną mėnesį nuo darbo pradžios, šis straipsnis tam darbuotojui taikomas likusį to vieno mėnesio laikotarpį.“

23.

2006 m. taisyklėmis Direktyva 2004/38 buvo perkelta į Jungtinės Karalystės teisę.

24.

Pagrindinei bylai taikytinos redakcijos 2006 m. taisyklių 6 straipsnio 1 dalis, susijusi su atvejais, kuriais Europos ekonominės erdvės (EEE) valstybės narės piliečiui gali būti suteikta teisė ilgai gyventi Jungtinės Karalystės teritorijoje, buvo suformuluota taip:

<…>“

25.

2006 m. taisyklių 6 straipsnio 2 dalyje buvo nustatytos sąlygos, kurias darbo neturintis asmuo privalo atitikti, kad galėtų išsaugoti darbuotojo statusą pagal to paties straipsnio 1 dalies b punktą, ir nurodyta:

„2)   <…> Pagal 7A straipsnio 4 dalį nebedirbantis asmuo pagal l punkto b papunktį nėra nelaikomas darbuotoju, jeigu:

<…>“

26.

2006 m. taisyklių 7A straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta:

„6 straipsnio 2 dalis taikoma narystės siekiančios valstybės darbuotojui, jeigu

27.

R. Prefeta yra Lenkijos pilietis. Jis atvyko į Jungtinę Karalystę 2008 m. ir ten nepertraukiamai dirbo laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 7 d. iki 2011 m. kovo 11 d., kai nustojo dirbti dėl to, kad susižalojo su darbu nesusijusiomis aplinkybėmis.

28.

2011 m. sausio 5 d. R. Prefeta pagal nacionalinę teisę gavo registracijos liudijimą kaip darbuotojas. Iš to matyti, kad jis nepertraukiamai dirbo registruotą darbą du mėnesius ir šešias dienas, t. y. laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 5 d. iki 2011 m. kovo 11 d.

29.

Išėjęs iš darbo R. Prefeta tapo priverstiniu bedarbiu, ir tai buvo tinkamai konstatuota, nes jis užsiregistravo kaip darbo ieškantis asmuo (angl. jobseeker) kompetentingoje įdarbinimo tarnyboje, o bedarbio pašalpa (angl. jobseeker’s allowance) jam buvo mokama nuo 2011 m. kovo 20 d.

30.

2011 m. spalio 20 d. R. Prefeta pateikė prašymą skirti jam išmoką. Minėto teismo teigimu, ši išmoka skiriama tam tikrų kategorijų asmenims, kurių darbingumas yra ribotas dėl jų fizinės arba psichinės būklės. Minėtas teismas nurodo, kad pagal Sąjungos teisę ar Jungtinės Karalystės teisę ši išmoka negali būti skiriama darbo ieškantiems asmenims. Jis priduria, kad pagal Jungtinės Karalystės teisę ši išmoka gali būti skiriama būtent darbuotojams, apibrėžtiems 2006 m. taisyklių 6 straipsnio 1 dalies b punkte ir 6 straipsnio 2 dalyje.

31.

SSWP atmetė R. Prefeta prašymą, nes pagal Jungtinės Karalystės teisę R. Prefeta nebuvo pripažintas darbuotoju, kadangi jis buvo Lenkijos pilietis ir nebuvo dvylika mėnesių nepertraukiamai dirbęs registruoto darbo.

32.

R. Prefeta sprendimą apskundė First-tier Tribunal (Social Entitlement Chamber) (Pirmosios instancijos teismas (socialinių išmokų skyrius), Jungtinė Karalystė), o šis teismas patvirtino SSWP sprendimą. Tada R. Prefeta pateikė apeliacinį skundą dėl First-tier Tribunal (Social Entitlement Chamber) (Pirmosios instancijos teismas (socialinių išmokų skyrius) sprendimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

33.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme R. Prefeta iš esmės rėmėsi tuo, kad 2004 m. taisyklių 5 straipsnio 3 dalis prieštarauja Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 daliai ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 daliai.

34.

Iš tikrųjų pagal 2004 m. taisyklių 5 straipsnio 3 dalį atitinkamų narystės siekiančių valstybių piliečiai, kurie nenutrūkstamai nedirbo Jungtinėje Karalystėje dvylika mėnesių turėdami registracijos pažymėjimą, negalėjo išsaugoti darbuotojo statuso, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalį, ir naudotis lygiomis galimybėmis pagal Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalį. Vis dėlto šis apribojimas negali būti grindžiamas 2003 m. Stojimo aktu, nes pagal jį neleidžiama nukrypti nuo šių nuostatų.

35.

SSWP nuomone, 2004 m. taisyklės atitinka 2003 m. Stojimo aktą, kurio XII priedo 2 skyriaus 2 dalyje nurodyta, kad „Lenkijos piliečiai, teisėtai dirbantys <…> tuo laikotarpiu, kai taikomos nacionalinės priemonės ir kurie priimami į tos valstybės narės darbo rinką trumpesniam nei [dvylikos] mėnesių laikotarpiui, šių teisių neturi.“ Kaip teigia SSWP, „šios teisės“ apima iš Sutarties kylančias teises, kuriomis naudojasi „darbuotojai“ pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalį ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalį.

36.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad 2003 m. Stojimo akto XII priedo išaiškinimas yra sudėtingas ir naujas Sąjungos teisės klausimas. Tokiomis aplinkybėmis jis manė, kad, siekiant išspręsti ginčą pagrindinėje byloje, reikia sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

37.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar pagal 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus dėl laisvo asmenų judėjimo nuostatas esamoms valstybėms narėms leidžiama nesuteikti Lenkijos piliečiams galimybės remtis abiem nuostatomis, t. y. Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalimi ( 8 ) ir Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalimi ( 9 ), jei darbuotojas, nors ir pavėluotai, įvykdė nacionalinėje teisėje nustatytą pareigą užsiregistruoti kaip darbuotojui, bet nenutrūkstamai nedirbo dvylika mėnesių kaip registruotas darbuotojas. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar ir, jei taip, kokiomis aplinkybėmis Lenkijos pilietis gali remtis Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalimi tuo atveju, jei, nors ir pavėluotai, pagal nacionalinę teisę įvykdė pareigą užsiregistruoti kaip darbuotojui, bet dar nėra nepertraukiamai dirbęs dvylika mėnesių kaip registruotas darbuotojas?

38.

Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai iš esmės sutampa, manau, kad juos reikėtų nagrinėti kartu.

39.

Iš 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 1 dalies matyti, kad SESV 45 straipsnis ir 56 straipsnio pirma pastraipa visapusiškai taikomi tik atsižvelgiant į pereinamojo laikotarpio nuostatas, išdėstytas to paties skyriaus 2–14 punktuose, kiek jos susijusios su laisvu darbuotojų judėjimu ir laisve teikti paslaugas ir apima laikiną darbuotojų judėjimą tarp Lenkijos ir esamų valstybių narių, nurodytų to Stojimo akto 1 straipsnio antroje įtraukoje ( 10 ).

40.

Iš tikrųjų šiomis nuostatomis leidžiama nukrypti nuo Reglamento Nr. 1612/68 1–6 straipsnių ir Direktyvos 68/360 nuostatų, kurios negali būti atsietos nuo Reglamento Nr. 1612/68 nuostatų, kurių taikymas atidėtas pagal 2 skyriaus 2–5 ir 7–8 dalis tiek, kiek tai būtina tų dalių taikymui ( 11 ).

41.

Akivaizdu, kad šios nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo SESV 45 straipsnio ir 56 straipsnio pirmos pastraipos ir susijusios su laisvo darbuotojų judėjimo ir laisvės teikti paslaugas principais, kuriais grindžiamas laikinas darbuotojų judėjimas, yra aiškinamos griežtai ( 12 ).

42.

Reikia pažymėti, kad 2003 m. Stojimo akto XII priedo 1–14 dalyse nėra jokios nuorodos į Reglamentą Nr. 492/2011, kuris minimas pirmajame prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudiciniame klausime ir buvo priimtas vėliau nei minėtas Stojimo aktas.

43.

Vis dėlto Reglamentas Nr. 1612/68, kuriam šios nuostatos specialiai taikomos, buvo panaikintas Reglamentu Nr. 492/2011 ( 13 ), kurio 1 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „[Reglamentas Nr. 1612/68] buvo keletą kartų iš esmės keičiamas [ir kad] dėl aiškumo ir racionalumo minėtas reglamentas turėtų būti kodifikuotas“. Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad abiejų reglamentų 1–7 straipsniai yra beveik vienodi.

44.

Visgi pažymėtina, kad, kalbant apie Reglamento Nr. 1612/68 nuostatas, 2003 m. Stojimo akto XII priedo, skirto laisvam asmenų judėjimui, 2 skyriaus 1–14 dalyse ( 14 ) numatytos tiktai nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo minėto reglamento 1–6 straipsnių, susijusių su „teise būti įdarbintam“.

45.

Todėl, nepažeidžiant Reglamento Nr. 492/2011 ( 15 ) taikymo ratione temporis galimybių, nuorodos į atitinkamas Reglamento Nr. 1612/68 1–6 straipsnių nuostatas turi būti mutatis mutandis laikomos nuorodomis į Reglamento Nr. 492/2011 1–6 straipsnius, net jei 2003 m. Stojimo akto nuostatos būtų aiškinamos griežtai.

46.

Taigi kitoms Reglamento Nr. 1612/68 nuostatoms, būtent jo I dalies II skyriaus „Įdarbinimas lygiateisiais pagrindais“ 7 straipsnio 2 dalies nuostatoms, kuriose numatyta, kad darbuotojas, kuris yra valstybės narės pilietis, kitų valstybių narių teritorijoje naudojasi „tomis pačiomis socialinėmis ir mokestinėmis lengvatomis kaip ir vietiniai darbuotojai“, netaikomos nukrypti leidžiančios nuostatos, susijusios su laisvu asmenų judėjimu, nustatytos 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 1–14 dalyse.

47.

Iš to matyti, kad nuo Lenkijos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalies nuostatos ir prireikus Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalies nuostatos buvo visateisiškai taikomos Lenkijos darbuotojams ( 16 ), todėl jie turėjo naudotis tokiomis pat socialinėmis ir mokestinėmis lengvatomis kaip ir vietiniai darbuotojai ( 17 ), nes 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 1–14 dalyse nebuvo jokių nuostatų, leidžiančių nukrypti nuo SESV 45 straipsnio ir SESV 56 straipsnio pirmos pastraipos nuostatų.

48.

Taigi aplinkybe, kad R. Prefeta pavėluotai įvykdė reikalavimą užsiregistruoti kaip darbuotojui pagal nacionalinę teisę ir dar nebuvo dvylika mėnesių nenutrūkstamai dirbęs registruoto darbo Jungtinėje Karalystėje, negalima pateisinti to, kad Jungtinė Karalystė netaikė R. Prefeta Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalies arba prireikus Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalies, kai jis turėjo darbuotojo statusą.

49.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad pagal 2003 m. Stojimo akto XII priedą esamoms valstybėms narėms neleidžiama Lenkijos piliečiams netaikyti Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalies arba prireikus Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalies, kai jie turi darbuotojų statusą, t. y. vykdo profesinę veiklą kaip pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantys asmenys.

50.

R. Prefeta mano, kad Direktyvos 68/360 7 straipsnyje ir Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai darbuotojas, savo nelaimei, suserga, pvz., lengvai pagydoma liga, jis turi teisę pasilikti valstybės, kurioje dirba, teritorijoje. Pirma, jis teigia, kad, kiek tai susiję su darbuotoju, ši teisė nedaro įtakos darbo rinkos atvirumui, antra, kad šia teise galima pasinaudoti tik po to, kai darbuotojui jau buvo suteiktas leidimas patekti į darbo rinką, ir, trečia, kad šia teise valstybei narei nedraudžiama įgyvendinti schemos, pagal kurią narystės siekiančių valstybių piliečiams būtų draudžiama užimti tam tikras darbo vietas ( 18 ). Pasak R. Prefeta, „užuot reglamentavus tam tikro asmens galimybes įsidarbinti, Direktyvos 68/360 7 straipsnio 3 dalimi ir Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalimi tiksliau apibrėžiamos sąlygos, kuriomis [Sąjungos] darbuotojas gali teisėtai naudotis priimančiojoje šalyje. Šios sąlygos gali būti atsietos nuo Reglamento Nr. 1612/68 I skyriaus. Iš tikrųjų jos pagal savo esmę artimos Reglamento Nr. 1612/68 II skyriui „Įdarbinimas lygiateisiais pagrindais“, visų pirma II skyriaus 7 straipsniui“.

51.

R. Prefeta teigimu, „įgyvendinant Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies nuostatas, nedaromas poveikis bendram stojimo apribojimų tikslui“. Jis mano, kad „dėl stojimo apribojimų valstybė gali laikinai kontroliuoti patekimo į darbo rinką sąlygas, siekdama stojimo laikotarpiu išvengti šios rinkos sutrikimų <…>. Todėl leidžiama nukrypti nuo Reglamento Nr. 1612/68 I skyriaus nuostatų. <…> Asmens teisė išlaikyti teisę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, kai jis laikinai nustoja dirbti, pati savaime nėra veiksnys, galintis sutrikdyti šios valstybės darbo rinką, nes tuo metu „darbuotojas“ nedirba. Todėl tam, kad būtų pasiektas stojimo apribojimų tikslas, nėra būtina padaryti išvadą, kad reikia apriboti teisę išlaikyti darbuotojo statusą.“

52.

Jungtinės Karalystės vyriausybės nuomone, 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 2 punkte nereikalaujama, kad asmuo, kuris nenutrūkstamai dirbo dvylika mėnesių, bet tuo laikotarpiu negavo darbuotojo registracijos liudijimo, turėtų galimybę naudotis visomis teisėmis ir gauti visas išmokas, į kurias valstybės narės pilietis gali pretenduoti pagal darbuotojo statusą. Be to, tame akte nereikalaujama, kad asmeniui būtų leidžiama naudotis visomis šiomis teisėmis, jeigu tam tikru momentu jis gavo darbuotojo registracijos liudijimą, bet visą darbo laikotarpį to liudijimo neturėjo.

53.

Jungtinės Karalystės vyriausybė tvirtina, kad, jeigu Lenkijos Respublikos pilietis, kaip antai R. Prefeta, kuris nėra be pertraukos dirbęs dvylika mėnesių kaip registruotas darbuotojas, turėtų galimybę gauti visas teises ir privilegijas, kuriomis naudojasi valstybės narės piliečiai, turintys darbuotojo statusą, 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 2 dalyje pateiktas paaiškinimas, pagal kurį privatus asmuo turi turėti leidimą dvylika mėnesių naudotis šiomis teisėmis, taptų perteklinis. Be to, tai galėtų sutrukdyti įgyvendinti tikslus, kurių siekiama nustatant pareigą užsiregistruoti, kurios tikslas yra, pirma, leisti Jungtinei Karalystei įvertinti sąlygas patekti į jos darbo rinką, siekiant patikrinti, ar reikalingos kitos priemonės, ir, antra, paskatinti narystės siekiančių valstybių piliečius įteisinti savo padėtį ir prisidėti prie oficialios ekonomikos ( 19 ).

54.

Komisija mano, kad, jeigu narystės siekiančios valstybės darbuotojas būtų galėjęs remtis Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies b ir c punktais, Jungtinė Karalystė nebūtų galėjusi įgyvendinti 2004 m. taisyklėse nustatytų esminių nukrypti leidžiančių nuostatų, nes jomis siekta apriboti patekimą į jos darbo rinką, apribojant ekonomiškai neaktyvių narystės siekiančios valstybės piliečių teisę gyventi Jungtinėje Karalystėje, siekiant joje ieškoti darbo. Vis dėlto, kiek tai susiję su Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies a punktu, Komisija mano, kad 2003 m. Stojimo akto XII priedu nebuvo galima remtis siekiant apriboti teisę išlaikyti darbuotojo statusą, nes ši nuostata iš esmės nesusijusi su priemonėmis, kuriomis reglamentuojama galimybė patekti į Jungtinės Karalystės darbo rinką ( 20 ).

55.

Reikia pažymėti, kad 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 1–14 dalyse nėra jokios nuorodos į Direktyvą 2004/38 ( 21 ), nes ji buvo priimta ir įsigaliojo vėliau.

56.

Taigi 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 9 dalies numatyta galimybė valstybėms narėms nukrypti nuo Direktyvos 68/360 nuostatų, kurios negali būti atsietos nuo Reglamento Nr. 1612/68 1–6 straipsnių nuostatų, kurių taikymas pagal 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 2 dalį ( 22 ) buvo atidėtas tiek, kiek tai būtina šios dalies nuostatoms taikyti.

57.

Taigi Direktyvos 68/360 7 straipsnio formuluotė ( 23 )iš esmės labai artima Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies formuluotei. Iš tikrųjų šiose dviejose nuostatose numatytos aplinkybės, kuriomis Sąjungos pilietis, nebedirbantis kaip samdomas ar savarankiškas darbuotojas, išlaiko darbuotojo statusą.

58.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad savo komentare dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje ( 24 ) 8 straipsnio 7 dalies (tapusios Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalimi) Komisija nurodė, kad nagrinėjamomis nuostatomis ( 25 )„iš esmės perimamos tam tikros [Direktyvos 68/360] nuostatos, jos išaiškinamos ir papildomos Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl darbuotojo statuso išlaikymo, kai darbuotojas nebedirba kaip samdomas ar savarankiškas darbuotojas“.

59.

Todėl manau, kad, nepaisant aplinkybės, kad 2003 m. Stojimo akto XII priedo 9 skyriuje nedaroma aiški nuoroda į Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalį, reikia išnagrinėti, ar šios nuostatos negali būti atsietos nuo Reglamento Nr. 1612/68 1–6 straipsnių, kurių taikymas atidedamas pagal to paties teisės akto 2 dalį ir, jeigu reikia, kiek būtina nukrypti nuo Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies, siekiant taikyti šią 2003 m. Stojimo akto nuostatą ( 26 ).

60.

2013 m. vasario 21 d. Sprendime N. (C‑46/12, EU:C:2013:97, 47 punktas) Teisingumo Teismas teisėtai nusprendė, kad „sąvokos „darbuotojas“, kaip tai suprantama pagal SESV 45 straipsnį, apibrėžtyje išreikštas reikalavimas, būdingas pačiam laisvo darbuotojų judėjimo principui, kad šios pagal Sąjungos teisę suteiktos laisvės lengvatomis gali remtis tik asmenys, iš tiesų dirbantys pagal darbo sutartį ar rimtai ketinantys dirbti pagal darbo sutartį“ ( 27 ).

61.

Nors Direktyvos 2004/38 7 straipsnis pavadintas „Teisė gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius“, jo 3 dalyje pateiktas neišsamus sąrašas ( 28 ) aplinkybių, kuriomis Sąjungos pilietis, kuris nebedirba kaip samdomas darbuotojas arba savarankiškai dirbantis asmuo dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, kaip antai priverstinio nedarbo ir laikino nedarbingumo dėl ligos ar nelaimingo atsitikimo, išlaiko ne tik atitinkamą teisę gyventi šalyje, bet ir darbuotojo statusą, visų pirma dirbti samdomą ar savarankišką darbą ( 29 ).

62.

Taigi galimybė ES piliečiui ( 30 ) išlaikyti darbuotojo statusą yra susijusi su įrodymu, kad tas pilietis gali arba geba vykdyti profesinę veiklą, taigi ir per pagrįstą laikotarpį sugrįžti į darbo rinką. Primenu, kad Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies a punkte reglamentuojamas tiktai laikinas nedarbingumas, o tos pačios Direktyvos 7 straipsnio 3 dalies b ir c punktuose reikalaujama, kad darbuotojas būtų užregistruotas kaip ieškantis darbo kompetentingoje įdarbinimo tarnyboje.

63.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalyje yra numatyti atvejai, kai Europos pilietį numatoma sugrąžinti į darbo rinką, o tai reiškia, kad ši nuostata negali būti atskirta nuo Reglamento Nr. 1612/68 ( 31 ) 1–6 straipsnių nuostatų, kuriomis reglamentuojamas patekimas į darbo rinką.

64.

Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies a punkte nenustatytas joks specialus reikalavimas dėl Sąjungos piliečio darbo pagal darbo sutartį ar savarankiško darbo trukmės, kad būtų išlaikytas darbuotojo statusas. Pakanka, kad pilietis užsiimtų realia ir faktine veikla, išskyrus tokios mažos apimties veiklą, kuri būtų vertinama kaip visai nežymi ir pagalbinė ( 32 ).

65.

Priešingai, Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies b punkte nustatytas reikalavimas, kad darbas pagal darbo sutartį ar savarankiškas darbas truktų „ilgiau nei vienus metus“. Be to, to paties teisės akto 3 dalies c punkte nustatyta, kad Europos Sąjungos pilietis išlaiko darbuotojo statusą mažiausiai šešis mėnesius, jeigu yra priverstinis bedarbis, tinkamai užregistruotas pasibaigus neterminuotos darbo sutarties laikotarpiui, kuris buvo ne trumpesnis nei vieni metai, arba po to, kai nenutrūkstamai buvo priverstinis bedarbis pirmuosius dvylika mėnesių.

66.

2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 2 dalyje iš esmės nurodyta, kad pereinamuoju laikotarpiu esamos valstybės narės gali nukrypti nuo Reglamento Nr. 1612/68 1–6 straipsnių, patvirtindamos nacionalines priemones, reglamentuojančias Lenkijos piliečių galimybę patekti į jų darbo rinką. Tos pačios dalies trečioje pastraipoje ši galimybė ribojama arba kvalifikuojama iš esmės siekiant užtikrinti, kad Lenkijos piliečiams, priimtiems į esamos valstybės narės darbo rinką dvylikos mėnesių arba ilgesniam nenutrūkstamam laikotarpiui po valstybės įstojimo, bus suteikta galimybė patekti į tos valstybės narės darbo rinką. Be to, ketvirtoje pastraipoje patvirtinta ( 33 ), kad Lenkijos piliečiams, kurie teisėtai dirba esamoje valstybėje narėje laikotarpiu, kai taikomos nacionalinės priemonės, ir kurie priimami į tos valstybės narės darbo rinką trumpesniam nei dvylika mėnesių laikotarpiui, šios teisės nesuteikiamos (išskirta mano).

67.

Teisingumo Teismo teigimu, 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 2 dalimi siekta neleisti, kad į Europos Sąjungą įstojus naujoms valstybėms narėms būtų sutrikdyta senųjų valstybių narių darbo rinka, nes vienu metu atvyktų didelis skaičius darbuotojų, kurie yra tų naujų valstybių piliečiai ( 34 ). Teisingumo Teismo nuomone, SESV 56 ir 57 straipsnių nuostatos ( 35 ) neprieštarauja, kad tam tikra valstybė narė 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 2 dalimi nustatytu pereinamuoju laikotarpiu leistų komandiruoti darbuotojus, kurie yra Lenkijos piliečiai, į savo teritoriją tik tuo atveju, jei jiems būtų suteiktas darbo leidimas ( 36 ).

68.

Todėl manau, kad 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 2 dalies nuostatomis nustatyta speciali tvarka ( 37 ), pagal kurią numatyta galimybė esamoms valstybėms narėms reglamentuoti Lenkijos piliečių patekimą į jų darbo rinkas.

69.

Šiuo klausimu iš šio dokumento trečios ir ketvirtos pastraipų matyti, kad esamos valstybės narės gali nustatyti, jog Lenkijos piliečiai gali patekti į darbo rinką, jei įvykdo dvi kumuliacines sąlygas: pirma, reikalavimą būti priimtiems į darbo rinką ir, antra, kai yra priimti į darbo rinką, reikalavimą nenutrūkstamai dirbti joje ne trumpesnį nei dvylikos mėnesių laikotarpį. Iš tikrųjų iš 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 2 dalies trečios pastraipos matyti, kad Lenkijos pilietis turi būti priimtas į darbo rinką dvylikos mėnesių laikotarpį, o tai, mano nuomone, reiškia, kad darbas turi būti atliktas po priėmimo.

70.

Mano nuomone, žodis „priimti“ reiškia trečiosios šalies veiksmų prieš atitinkamą pilietį prielaidą arba reikalavimą. Nepakanka, kad jis dirbtų. Tam piliečiui turi būti leista tai daryti. Todėl reikalinga tvarka, kuria būtų reglamentuojamas priėmimas arba galimybė patekti į darbo rinką, pvz., darbo leidimų gavimas, kaip byloje, kurioje buvo priimtas 2011 m. vasario 10 d. Sprendimas Vicoplus ir kt. (C‑307/09–C‑309/09, EU:C:2011:64), arba registracijos sistema, panaši į nagrinėjamą pagrindinėje byloje ( 38 ).

71.

Tokiomis aplinkybėmis ( 39 ), tik įvykdžius minėtas dvi kumuliacines sąlygas, Lenkijos piliečiai gali laisvai patekti į darbo rinką pagal SESV 45 ir 56 straipsnius. Todėl tų Lenkijos piliečių, kurie buvo priimti į darbo rinką, bet nustojo dirbti nepasibaigus dvylikos mėnesių laikotarpiui ( 40 ) po tokio priėmimo, ir tų, kurie dirbo ilgiau kaip dvylika mėnesių, neturėdami leidimo tai daryti, padėtis yra tokia pat kaip tų, kurie ieško darbo, bet dar niekada nėra dirbę esamoje valstybėje narėje.

72.

Iš tikrųjų Lenkijos piliečiai, įtraukti į darbo rinką trumpesniam kaip dvylikos mėnesių laikotarpiui arba dirbę ilgiau nei dvylika mėnesių, bet į darbo rinką neįleisti, galėtų turėti darbuotojo statusą pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalį, todėl gali pasinaudoti neribota galimybe patekti į esamų valstybių narių darbo rinkas pagal SESV 45 ir 56 straipsnius, prieštarauja 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 2 dalies trečiai ir ketvirtai pastraipoms, todėl pažeidžiamas šiomis nuostatomis siekiamas tikslas ( 41 ).

73.

Todėl manau, kad, siekiant taikyti 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 2 dalies nuostatas, būtina nukrypti nuo Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies ir reikalauti, kad Stojimo akte nustatytu pereinamuoju laikotarpiu Lenkijos piliečiai būtų priimti į esamos valstybės narės darbo rinką nenutrūkstamą dvylika mėnesių ar ilgesnį laikotarpį po priėmimo ( 42 ).

74.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad 2003 m. Stojimo akto XII priedu esamoms valstybėms narėms buvo leista nesuteikti Lenkijos piliečiams galimybės remtis Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalimi, kai darbuotojas, nors ir įvykdė nacionalinėje teisėje nustatytą pareigą užsiregistruoti kaip darbuotojui, dar nebuvo nenutrūkstamai dirbęs dvylika mėnesių nuo šio formalumo atlikimo. Tokiomis aplinkybėmis Lenkijos piliečiai negali remtis Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalimi.

75.

Atsižvelgdamas į visas pirmiau išdėstytas nuostatas, siūlau Teisingumo Teismui į Upper Tribunal (Administrative Appeals Chamber) (Aukštesniojo teismo Administracinių bylų apeliacinis skyrius, Jungtinė Karalystė) prejudicinius klausimus atsakyti taip:

Akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų XII priedu esamoms valstybėms narėms nebuvo leista nesuteikti Lenkijos piliečiams galimybės remtis 1968 m. spalio 15 d. Reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje 7 straipsnio 2 dalimi arba, esant reikalui, 2011 m. balandžio 5 d. Reglamento (ES) Nr. 492/2011 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje 7 straipsnio 2 dalimi, kai jie turi darbuotojo statusą, t. y. dirba kaip samdomi ar savarankiški darbuotojai.

2003 m. Stojimo akto XII priedu esamoms valstybėms narėms buvo leista nesuteikti Lenkijos piliečiams galimybės remtis 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios [d]irektyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, 7 straipsnio 3 dalimi, jeigu darbuotojas, nors ir įvykdęs pareigą užsiregistruoti kaip darbuotojui pagal nacionalinę teisę, nenutrūkstamai nedirbo dvylika mėnesių nuo šio formalumo įvykdymo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Lenkijos piliečiai negali remtis Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalimi.