1. 

Byloje Menci ( 2 ) pateiktoje išvadoje, skelbiamoje kartu su šia išvada, nagrinėju, kiek taikomas non bis in idem principas, kai tam tikrų valstybių narių teisės aktuose leidžiama kartu taikyti administracines ir baudžiamąsias sankcijas baudžiant už PVM nesumokėjimą. Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliamas toks pat probleminis klausimas, nors veiksmai, už kuriuos baudžiama du kartus, šiuo atveju priklauso „piktnaudžiavimo rinka“ sričiai, tiksliau, prekybos viešai neatskleista informacija sričiai.

2. 

Šioje srityje administracinės sankcijos buvo suderintos Direktyva 2003/6/EB ( 3 ), kuri vėliau panaikinta Reglamentu (ES) Nr. 596/2014 ( 4 ). Minėtu reglamentu buvo visiškai suderinta administracinių sankcijų sistema, o Direktyva 2014/57/EB ( 5 ) iš dalies suderinamos ir už tokius veiksmus valstybėse narėse taikomos baudžiamosios sankcijos ( 6 ).

3.

1984 m. lapkričio 22 d. Strasbūre pasirašyto prie EŽTK pridėto 7 protokolo (toliau – Protokolas Nr. 7) 4 straipsnyje reglamentuojama „teisė nebūti du kartus teisiamam ar nubaustam“:

„1.   Niekas negali būti tos pačios valstybės institucijų persekiojamas ar baudžiamas už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo galutinai išteisintas arba nuteistas pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą.

2.   Ankstesnės šio straipsnio dalies nuostatos nedraudžia atnaujinti bylos proceso pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą tuo atveju, kai nauji ar naujai paaiškėję faktai ar nustatytos esminės pirmesnio proceso klaidos galėjo turėti reikšmės bylos baigčiai.

3.   Neleidžiama nukrypti nuo šio straipsnio remiantis Konvencijos 15 straipsniu.“

4.

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 50 straipsnyje nurodyta:

„Niekas negali būti antrą kartą teisiamas ar baudžiamas už nusikalstamą veiką, dėl kurios Sąjungoje jis jau buvo galutinai išteisintas ar pripažintas kaltu pagal įstatymą.“

5.

52 straipsnyje nustatyta Chartijos pripažintų teisių ir principų taikymo sritis ir aiškinimas:

„1.   Bet koks šios Chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės. Remiantis proporcingumo principu, apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

<…>

3.   Šioje Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta toje Konvencijoje. Ši nuostata nekliudo Sąjungos teisėje numatyti didesnę apsaugą.

4.   Šios Chartijos pripažįstamos pagrindinės teisės, atsiradusios iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, aiškinamos remiantis tomis tradicijomis.

<…>

6.   Turi būti visiškai atsižvelgiama į šioje Chartijoje nurodytus nacionalinius aktus ir praktiką.“

6.

Direktyvoje 2003/6 suderintos materialinės nuostatos, reglamentuojančios netinkamą viešai neatskleistos informacijos naudojimą ir manipuliavimą rinka, taip pat valstybės narės įpareigojamos už tokius neleistinus veiksmus taikyti administracines nuobaudas, nepriklausomai nuo baudžiamojo persekiojimo pagal nacionalinę teisę.

7.

38 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Siekiant užtikrinti, kad Bendrijos sistema kovojant su piktnaudžiavimu rinka būtų pakankama, reikia nedelsiant nustatyti bet kokį šioje direktyvoje nustatytų draudimų ar reikalavimų pažeidimą ir taikyti sankcijas. Tuo tikslu sankcijos turėtų būti pakankamai atgrasančios ir proporcingos pažeidimo sunkumui ir gautam pelnui bei turėtų būti nuosekliai taikomos.“

8.

Dėl prekybos viešai neatskleista informacija veikų 2 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės draudžia bet kuriam antroje pastraipoje nurodytam asmeniui, kuris žino viešai neatskleistą informaciją, panaudoti tą informaciją savo sąskaita ar trečiosios šalies sąskaita, tiesiogiai ar netiesiogiai įsigyjant ar parduodant finansines priemones, kurias ta informacija liečia.

Pirmoji pastraipa taikoma bet kuriam asmeniui, kuris žino tą informaciją:

9.

2 straipsnį papildo 3 straipsnis, jame nurodyta:

„Kiekvienam asmeniui, kuriam taikomas 2 straipsnyje nustatytas draudimas, valstybės narės draudžia:

10.

14 straipsnio 1 dalis išdėstyta taip:

„Nepažeidžiant valstybės narės teisės taikyti baudžiamosios sankcijos, valstybės narės, atsižvelgdamos į savo nacionalinės teisės aktus, užtikrina, kad [būtų] galima imtis atitinkamų administracinių priemonių arba taikyti administracines sankcijas atsakingiems asmenims, jeigu nesilaikoma šios direktyvos įgyvendinimo nuostatų. Valstybės narės užtikrina, kad tos priemonės būtų veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.“

11.

71 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„<…> reikėtų numatyti sankcijų ir kitų administracinių priemonių rinkinį, kad valstybėse narėse būtų užtikrintas bendras požiūris ir kad būtų daromas didesnis atgrasomasis poveikis. Kompetentinga institucija turėtų turėti galimybę atimti teisę eiti vadovaujamas pareigas investicinėse įmonėse. Prireikus nustatyti konkrečiais atvejais taikomas sankcijas reikėtų atsižvelgti į tokius veiksnius kaip bet kokios nustatytos finansinės naudos grąžinimas, pažeidimo sunkumas ir trukmė, sunkinančios ar švelninančios aplinkybės, būtinybė užtikrinti baudų atgrasomąjį poveikį ir tam tikrais atvejais nuolaida už bendradarbiavimą su kompetentinga institucija. Visų pirma, faktinė konkrečiais atvejais skiriamų administracinių baudų suma už labai sunkius pažeidimus gali siekti pagal šį reglamentą nustatytą aukščiausią lygį arba pagal nacionalinės teisės aktus nustatytą už jį aukštesnį lygį, o baudos už nesunkius pažeidimus arba sudarius susitarimą gali būti daug mažesnės nei aukščiausias lygis. Šiuo reglamentu neribojama valstybių narių galimybė nustatyti didesnes administracines sankcijas ar kitas administracines priemones.“

12.

72 konstatuojamoje dalyje nurodyta:

„nors niekaip neribojama valstybių narių teisė nustatyti taisyklių dėl administracinių sankcijų ir baudžiamųjų sankcijų už tuos pačius pažeidimus, neturėtų būti reikalaujama, kad valstybės narės nustatytų taisykles dėl administracinių sankcijų už šio reglamento pažeidimus, kuriems taikoma nacionalinė baudžiamoji teisė iki 2016 m. liepos 3 d. Laikydamosi nacionalinės teisės aktų valstybės narės neprivalo skirti ir administracinių, ir baudžiamųjų sankcijų už tą patį pažeidimą, tačiau jos tai gali daryti, jeigu [tai yra] leidžiama pagal jų nacionalinius teisės aktus. Tačiau išlaikant baudžiamąsias sankcijas vietoj administracinių sankcijų už šio reglamento arba Direktyvos 2014/57/ES pažeidimus neturėtų sumažėti arba būti kitaip paveiktas kompetentingų institucijų gebėjimas šio reglamento tikslais bendradarbiauti su kitų valstybių narių kompetentingomis institucijomis, laiku susipažinti su informacija ar ja keistis, taip pat po to, kai kreipiamasi į kompetentingas teismines institucijas dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn atitinkamų pažeidimų atvejais.“

13.

77 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„šiame reglamente paisoma pagrindinių teisių ir principų, pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija). Taigi šis reglamentas turėtų būti aiškinamas ir taikomas atsižvelgiant į tas teises ir principus.“

14.

14 straipsnyje nagrinėjamas draudimas prekiauti vertybiniais popieriais naudojantis viešai neatskleista informacija ir neteisėtai atskleisti viešai neatskleistą informaciją:

„Draudžiama:

15.

Dėl viešai neatskleistos informacijos ir patarimų trečiosioms šalims prekiauti vertybiniais popieriais naudojantis viešai neatskleista informacija 8 straipsnyje numatyta:

„1.   Šiame reglamente laikoma, kad prekiaujama vertybiniais popieriais naudojantis viešai neatskleista informacija, kai asmuo turi viešai neatskleistos informacijos ir pasinaudoja ta informacija, kad savo ar trečiojo asmens labui tiesiogiai ar netiesiogiai įsigytų ar parduotų finansines priemones, su kuriomis ta informacija yra susijusi. <…>

2.   Šiame reglamente laikoma, kad asmuo pataria kitam asmeniui prekiauti vertybiniais popieriais naudojantis viešai neatskleista informacija arba jį į tokią prekybą įtraukia, jei toks asmuo turi viešai neatskleistos informacijos ir:

3.   Naudojimasis patarimais arba skatinimais, nurodytais 2 dalyje, laikomas prekyba vertybiniais popieriais naudojantis viešai neatskleista informacija pagal šį straipsnį, jei asmuo, kuris naudojasi patarimais ar skatinimais, žino arba turėtų žinoti, kad jie grindžiami viešai neatskleista informacija.

<…>“

16.

Dėl neteisėto viešai neatskleistos informacijos atskleidimo 10 straipsnyje nustatyta:

„1.   Šio reglamento tikslais viešai neatskleista informacija atskleidžiama neteisėtai, jeigu asmuo turi viešai neatskleistos informacijos ir atskleidžia tą informaciją bet kuriam asmeniui, nebent informacija atskleidžiama asmeniui atliekant įprastines su darbu susijusias funkcijas, profesinę veiklą arba pareigas.

<…>“

17.

30 straipsnyje administracinės sankcijos ir kitos administracinės priemonės reglamentuojamos taip:

„1.   Nedarant poveikio bet kurioms baudžiamosioms sankcijoms ir nedarant poveikio kompetentingų institucijų priežiūros įgaliojimams pagal 23 straipsnį, valstybės narės[,] vadovaudamosi nacionaliniais teisės aktais[,] įgalioja kompetentingas institucijas imtis atitinkamų administracinių sankcijų ir kitų administracinių priemonių ir taikyti jas bent šiems pažeidimams:

Valstybės narės iki 2016 m. liepos 3 d. gali nuspręsti nenustatyti administracinių sankcijų, kaip nurodyta pirmoje pastraipoje, kai [tos] pastraipos a ir b punktuose nurodytiems pažeidimams jau taikomos baudžiamosios sankcijos pagal jų nacionalinę teisę. Jei valstybės narės taip nusprendžia, jos praneša Komisijai ir EVPRI apie atitinkamas baudžiamosios teisės nuostatas.

Ne vėliau kaip 2016 m. liepos 3 d. valstybės narės išsamiai informuoja Komisiją ir EVPRI apie pirmoje ir antroje pastraipose nurodytas taisykles. Jos nedelsdamos praneša Komisijai ir EVPRI apie bet kokius vėlesnius jų pakeitimus.

2.   Valstybės narės pagal nacionalinius teisės aktus užtikrina, kad kompetentingos institucijos turėtų įgaliojimus skirti bent jau toliau nurodytas administracines sankcijas ir imtis bent jau toliau nurodytų administracinių priemonių įvykus 1 dal[ies] pirmos pastraipos a punkte nurodytiems pažeidimams: <…>“

18.

22, 23 ir 27 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

<…>

19.

3 straipsnyje dėl prekybos vertybiniais popieriais naudojantis viešai neatskleista informacija ir patarimo kitam asmeniui ar skatinimo prekiauti vertybiniais popieriais naudojantis viešai neatskleista informacija numatyta:

„1.   Valstybės narės imasi būtinų priemonių siekdamos užtikrinti, kad prekyba vertybiniais popieriais naudojantis viešai neatskleista informacija, patarimas kitam asmeniui ar jo skatinimas prekiauti vertybiniais popieriais naudojantis viešai neatskleista informacija, kaip nurodyta 2–8 dalyse, būtų laikomi baudžiamaisiais nusižengimais bent rimtų nusižengimų atvejais ir kai jie padaryti tyčia.

2.   Šios direktyvos tikslais laikoma, kad prekiaujama vertybiniais popieriais naudojantis viešai neatskleista informacija, kai asmuo turi viešai neatskleistos informacijos ir ta informacija pasinaudoja, kad savo ar trečiojo asmens sąskaita tiesiogiai ar netiesiogiai įsigytų ar perleistų finansines priemones, su kuriomis ta informacija yra susijusi.

3.   Šis straipsnis taikomas bet kuriam viešai neatskleistos informacijos turinčiam asmeniui dėl to, kad tas asmuo:

<…>

<…>

Šis straipsnis taip pat taikomas bet kuriam asmeniui, kuris įgijo viešai neatskleistos informacijos kitomis aplinkybėmis[,] nei nurodyta pirmoje pastraipoje[,] kai tam asmeniui žinoma, kad tai yra viešai neatskleista informacija.“

20.

4 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės imasi būtinų priemonių siekdamos užtikrinti, kad neteisėtas viešai neatskleistos informacijos atskleidimas, kaip nurodyta 2–5 dalyse, būtų laikomas baudžiamuoju nusižengimu bent rimtų nusižengimų atvejais ir kai jis padarytas tyčia.“

21.

7 straipsnyje, susijusiame su baudžiamosiomis sankcijomis fiziniams asmenims, nurodyta:

„1.   Valstybės narės imasi būtinų priemonių siekdamos užtikrinti, kad už 3–6 straipsniuose nurodytus nusižengimus būtų taikomos veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios baudžiamosios sankcijos.

2.   Valstybės narės imasi būtinų priemonių siekdamos užtikrinti, kad už 3 ir 5 straipsniuose nurodytą nusižengimą būtų skiriama maksimali ne trumpesnė kaip ketverių metų laisvės atėmimo bausmė.

3.   Valstybės narės imasi būtinų priemonių siekdamos užtikrinti, kad už 4 straipsnyje nurodytą nusižengimą būtų skiriama maksimali ne trumpesnė kaip dvejų metų laisvės atėmimo bausmė.“

22.

Pagal 13 straipsnio 1 dalį valstybės narės ne vėliau kaip 2016 m. liepos 3 d. priima ir paskelbia įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi šios direktyvos.

23.

Įstatyminio dekreto Nr. 58/1998 Testo unico delle disposizioni in materia di intermediazione finanziaria (Įstatyminis dekretas Nr. 58/1998 dėl bendrojo finansinį tarpininkavimą reglamentuojančių nuostatų teksto, toliau – TUF) klostantis faktinėms aplinkybėms galiojusios redakcijos 184 straipsnyje buvo nustatyta:

„1.   Asmuo, kuriam dėl to, kad buvo emitento administracijos, valdybos ar priežiūros organo narys, dėl to, kad jis turi emitento kapitalo dalį arba dirba pagal darbo sutartį, vykdo profesinę veiklą ar atlieka pareigas, įskaitant viešojo pobūdžio pareigas, arba yra tarnautojas, žinoma viešai neatskleista informacija, yra baudžiamas laisvės atėmimo bausme nuo vienų iki šešerių metų ir bauda nuo 20000 iki 3000000 EUR, jei jis:

2.   1 dalyje nustatyta bausmė yra taikoma asmeniui, kuris žino viešai neatskleistą informaciją ir organizuodamas arba vykdydamas nusikalstamą veiklą atlieka bet kurį iš minėtoje 1 dalyje nurodytų veiksmų <…>“

24.

TUF buvo iš dalies pakeistas 2005 m. balandžio 18 d.legge n. 62, disposizioni per l’adempimento di obblighi derivanti dall’appartenenza dell’Italia alle Comunità europee, legge comunitaria 2004 (Įstatymo Nr. 62/2005 nuostatos, skirtos iš Italijos narystės Europos bendrijoje kylantiems įsipareigojimams užtikrinti, 2004 m. Bendrijos įstatymas), siekiant padidinti Consob įgaliojimus suteikiant, be kita ko, teisę savarankiškai taikyti administracines nuobaudas už prekybą viešai neatskleista informacija. Tiksliau, šiuo įstatymu į TUF įtrauktas 187bis straipsnis, kuriame nurodyta:

„1.   Nedarant poveikio baudžiamosioms sankcijoms, kai veika sudaro nusikaltimą, asmuo, kuriam dėl to, kad buvo emitento administracijos, valdybos ar priežiūros organo narys, dėl to, kad jis turi emitento kapitalo dalį arba dirba pagal darbo sutartį, vykdo profesinę veiklą ar atlieka pareigas, įskaitant viešojo pobūdžio pareigas, arba yra tarnautojas, žinoma viešai neatskleista informacija, yra baudžiamas nuo 100000 EUR iki 15000000 EUR administracine bauda, jei jis:

2.   1 dalyje nustatyta sankcija yra taikoma asmeniui, kuris žino viešai neatskleistą informaciją ir organizuodamas arba vykdydamas nusikalstamą veiklą atlieka bet kurį iš minėtoje 1 dalyje nurodytų veiksmų.

<…>

4.   1 dalyje numatyta sankcija yra taikoma ir asmeniui, kuris žinodamas viešai neatskleistą informaciją ir kaip įprastai rūpestingas asmuo suvokdamas arba galėdamas suvokti, kad ši informacija yra neatskleistino pobūdžio, įvykdo bet kurį iš toje dalyje nurodytų veiksmų <…>“

25.

TUF 187duodecies straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„187septies straipsnyje numatytos administracinė kontrolės procedūra ir protesto procedūra negali būti sustabdytos remiantis tuo, kad vyksta baudžiamasis procesas, kurio dalykas – ta pati veika arba veika, kurios nustatymas turi lemiamą reikšmę atitinkamo sprendimo priėmimui.“

26.

TUF 187terdecies straipsnio 1 dalyje patikslinama:

„Jeigu už tą pačią veiką pažeidėjui arba juridiniam asmeniui skiriama administracinė bauda pagal 187septies straipsnį <…>, baudos ir piniginės sankcijos už pažeidimą išieškojimas apribojamas dalimi, kuri viršija administracinės institucijos gautą sumą.“

27.

Codice di procedura penale (Baudžiamojo proceso kodeksas, toliau – BPK) 654 straipsnyje nustatyta, kad kaltinamojo, baudžiamojoje byloje dalyvaujančio ar į ją įstojusio civilinio ieškovo ar atsakovo atžvilgiu neskundžiamas apkaltinamasis arba išteisinamasis nuosprendis civiliniame arba administraciniame procese turi galutinio sprendimo galią.

28.

Kaip matyti iš faktinių aplinkybių, dėl kurių Consob pritaikė sankcijas ( 7 ), A. Zecca ir E. Di Puma įsigijo tam tikras akcijas, remdamiesi viešai neatskleista informacija. Tiksliau, A. Zecca kaip Deloitte Financial Advisory Services S.p.a. „Transaction Services“ skyriaus direktoriui buvo žinoma minėta informacija, susijusi su Guala Closures S.p.a. akcijų įsigijimo viešo konkurso projektu. Taip pat jam buvo žinoma konfidenciali informacija apie Permasteelisa S.p.a. kontrolės įgijimo projektą.

29.

2008 m. A. Zecca šią informaciją perdavė E. Di Puma, ragindamas jį pirkti minėtų dviejų bendrovių akcijas. Pastarasis iš tikrųjų 2008 m. rugsėjo 30 d. nusipirko 4000 Guala Closures akcijų ir, dalyvaujant A. Zecca, 2008 m. spalio 14 ir 17 d. –2375Permasteelisa akcijas.

30.

2009 m. rugsėjo 17 d.Consob pradėjo administracinį procesą ir 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu pritaikė A. Zecca nuobaudą už TUF 187bis straipsnio 1 dalies a ir c punktuose nurodytą pažeidimą ir paskyrė i) 100000 EUR baudą už tai, kad paskatino E. Di Puma pirkti Guala Closures akcijas, ii) kitą 100000 EUR baudą už tai, kad perdavė E. Di Puma viešai neatskleistą informaciją, susijusią su Permasteelisa kontrolės įgijimo projektu, iii) dar vieną 100000 EUR baudą už tai, kad įsigijo 2375Permaasteelisa akcijas, ir iv) pripažino, kad jis laikinai, 6 mėnesius, negali eiti tam tikrų pareigų biržoje kotiruojamose bendrovėse ( 8 ).

31.

Tuo pačiu sprendimu, taikydama TUF 187bis straipsnio 4 dalį ir 1 dalies a punktą, Consob paskyrė E. Di Puma: i) 100000 EUR baudą už tai, kad pirko Guala Closures akcijas, ii) kitą 100000 EUR baudą už tai, kad įsigijo Permaasteelisa akcijų, ir iii) pripažino, kad jis laikinai, 3 mėnesius, negali eiti tam tikrų pareigų biržoje kotiruojamose bendrovėse.

32.

Nubaustieji užginčijo Consob sprendimą Corte di appello di Milano – Sezione Civile (Milano apeliacinis teismas, Civilinių bylų skyrius) ir dėl jų skundų buvo priimti skirtingi sprendimai. E. Di Puma skundas buvo atmestas (2013 m. balandžio 4 d. sprendimu), o A. Zecca skundas buvo patenkintas (2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu), nes minėtas teismas nustatė kaltinimų pateikimo formos trūkumą, todėl A. Zecca skirtas sankcijas pripažino negaliojančiomis.

33.

Dėl abiejų sprendimų pateikti kasaciniai skundai: pirmąjį pateikė A. Zecca, antrąjį – Consob. Prieš priimdamas sprendimą dėl atitinkamų kasacinių skundų, Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas, Italija) abiejų bylų atveju pateikia Teisingumo Teismui du prejudicinius klausimus.

34.

Be to, 2011 m. gruodžio 2 d.Consob Milano prokuratūrai pateikė ataskaitą, kurioje pateikiami jos tyrimų, susijusių su A. Zecca ir E. Di Puma veiksmais, rezultatai. Remiantis šiuo pranešimu pradėtame baudžiamajame procese Tribunale di Milano – Sezione penale (Milano teismas, baudžiamųjų bylų skyrius) juos išteisino dėl nusikaltimo, numatyto TUF 184 straipsnyje, motyvuodamas tuo, kad nėra nusikaltimo sudėties. Prokuratūra 2014 m. nuosprendžio Nr. 6625 neginčijo, todėl jis tapo galutinis ( 9 ).

35.

A. Zecca ir E. Di Puma kasaciniuose skunduose, pateiktuose dėl Consob sankcijų, rėmėsi šiuo išteisinamuoju nuosprendžiu. Jie visų pirma nurodo, jog Tribunale di Milano – Sezione penale (Milano teismas, baudžiamųjų bylų skyrius) juos išteisino dėl nusikaltimo, numatyto TUF 184 straipsnyje, savo sprendimą motyvuodamas tuo, kad nėra nusikaltimo sudėties, ir tas nuosprendis tapo galutinis. Kadangi nusikaltimas, numatytas TUF 184 straipsnyje, tapatus nustatytam administracinės teisės pažeidimui, numatytam TUF 187bis straipsnyje ( 10 ), kuriuo remdamasi Consob skyrė jiems sankcijas, A. Zecca ir E. Di Puma mano, kad jiems iškeltos dvi bylos už tą pačią veiką, taip pažeidžiant non bis in idem principą, įtvirtintą Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje ir Chartijos 50 straipsnyje.

36.

Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas), pripažinęs, kad reikia atsižvelgti į išteisinamąjį nuosprendį priimant sprendimą dėl galimo res judicata poveikio, kiek tai susiję su Consob paskirtomis sankcijomis, primena, jog 2014 m. kovo 4 d. EŽTT sprendime Grande Stevens ir kiti prieš Italiją ( 11 ) konstatuota, kad Italijos teisės nuostatos, kuriomis už manipuliavimą rinka baudžiama kaip už administracinės teisės pažeidimą, prieštarauja teisei nebūti teisiamam du kartus už materialinės teisės požiūriu tapačią veiką.

37.

Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių, ar ši EŽTT jurisprudencija taikytina Chartijos 50 straipsniui, atsižvelgiant į 2013 m. vasario 26 d. Teisingumo Teismo sprendimą Åkerberg Fransson ( 12 ).

38.

Tokiomis aplinkybėmis Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas, Italija) Teisingumo Teismui pateikia toliau nurodytus abiejose bylose identiškus du prejudicinius klausimus:

39.

A. Zecca, E. Di Puma, Italijos, Vokietijos ir Portugalijos vyriausybės ir Komisija pateikė pastabas raštu. Dvi bylos buvo sujungtos ir paskirtos Teisingumo Teismo didžiajai kolegijai. Teismo posėdis įvyko 2017 m. gegužės 30 d. kartu su posėdžiais bylose Menci (C‑524/15) ir Garlsson Real State ir kt. (C‑537/16). Teismo posėdyje dėl šių sujungtų bylų žodines pastabas pateikė A. Zecca ir E. Di Puma, Consob, Italijos ir Vokietijos vyriausybės, taip pat Komisija.

40.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar pagal Chartijos 50 straipsnį, kai galutiniu nuosprendžiu konstatuojama, kad nėra piktnaudžiavimo rinka nusikaltimo sudėties, draudžiama dėl tos pačios veikos pradėti arba tęsti kitą procesą, per kurį būtų skiriamos sankcijos, kurios dėl savo pobūdžio ir griežtumo laikytinos baudžiamosiomis sankcijomis.

41.

Antruoju klausimu tas pats teismas abejoja, ar, vertindamas sankcijų veiksmingumą, proporcingumą ir atgrasomąjį pobūdį, nacionalinis teismas turi atsižvelgti į apribojimus, išplaukiančius iš Direktyvos 2014/57.

42.

Prieš pasiūlydamas atsakymą į šiuos klausimus, manau, kad būtų naudinga pateikti tris patikslinimus. Visų pirma, Chartijos 50 straipsnio taikymas šioje byloje nekelia abejonių, nes nacionalinės teisės aktai dėl piktnaudžiavimo rinka, kuriais remiantis buvo skirtos ginčijamos sankcijos, Italijoje buvo priimti siekiant į nacionalinę teisę perkelti Direktyvą 2003/6.

43.

Chartijos taikymo sritis, kiek tai susiję su valstybių narių veiksmais, apibrėžta jos 51 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią Chartijos nuostatos skirtos valstybėms narėms tik tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. Chartija garantuojamų pagrindinių teisių turi būti laikomasi taikant nacionalinės teisės aktus, kurie savo ruožtu atspindi Sąjungos teisės aktus arba yra jais grindžiami ( 13 ). Tačiau Teisingumo Teismas neturi kompetencijos spręsti dėl į minėtą sritį nepatenkančios teisinės situacijos ir tokia kompetencija negali būti grindžiama vien Chartijos nuostatomis ( 14 ).

44.

Antrasis patikslinimas susijęs su Italijos teisės aktų leidėjo pasirinkimu 2005 m. nustatyti (administracinių ir baudžiamųjų) procesų ir sankcijų dubliavimo sistemą siekiant nutraukti piktnaudžiavimo rinka veikas pagal Direktyvą 2003/6.

45.

Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tokia dviguba administracinio ir baudžiamojo pobūdžio sistema (doppio binario sanzionatorio) turi tam tikrų savybių, dėl kurių ji sunkiai dera su Chartijos 50 straipsnyje įtvirtintu non bis in idem principu. Jeigu tokia sistema būtų buvusi nustatyta Direktyva 2003/6, reikėtų kelti klausimą, ar ji galioja būtent dėl Chartijos 50 straipsnio eventualaus pažeidimo.

46.

Tačiau, mano nuomone, Direktyva 2003/6 neįpareigoja valstybių narių taikyti dvigubos administracinio ir baudžiamojo pobūdžio sistemos siekiant nutraukti neteisėtus tokio pobūdžio veiksmus, todėl nemanau, kad ši direktyva nesuderinama su Chartijos 50 straipsniu.

47.

Išvadoje byloje Garlsson Real State ir kt. ( 15 ) nagrinėju Direktyvos 2003/6 suderinamumą su Chartijos 50 straipsniu. Taip pat darau nuorodą į naują sankcijų sistemą, taikomą esant piktnaudžiavimo rinka veiksmams, įtvirtintą Reglamentu Nr. 596/2014 ir Direktyva 2014/57, kuriais valstybės narės taip pat nėra įpareigotos pasirinkti dvigubos sistemos siekiant nutraukti piktnaudžiavimą rinka ir kurie dėl šios priežasties nėra nesuderinami su teise į non bis in idem.

48.

Trečiasis patikslinimas susijęs su rėmimusi Direktyva 2014/57 ir galimu antrojo prejudicinio klausimo nepriimtinumu. Italijos vyriausybė teigia, kad ši direktyva bylose netaikytina ratione temporis ir taip ir yra dėl to, kad veikos, už kurias buvo skirtos sankcijos, įvyko 2008 m., o Direktyvos 2014/57 perkėlimo į nacionalinę teisę terminas pasibaigė 2016 m. liepos 3 d.

49.

Be abejo, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas žino, kad Direktyva 2014/57 šiose bylose netaikoma dėl su laiku susijusių priežasčių. Taigi, jo (antrasis) klausimas, pateiktas Teisingumo Teismui, susijęs ne su šios direktyvos išaiškinimu, o su galimybe remiantis naujais teisės aktais (Direktyva 2014/57 ir Reglamentu Nr. 596/2014) gauti naudingų duomenų siekiant išnagrinėti sankcijų veiksmingumą, proporcingumą ir atgrasomąjį pobūdį vertinant, ar pažeistas non bis in idem principas ( 16 ). Tuo remdamasis manau, kad antrasis klausimas yra priimtinas.

50.

Išvadoje byloje Menci išdėsčiau in extenso argumentus apie:

51.

Manau, kad tuos pačius argumentus galima mutatis mutandis taikyti siekiant išaiškinti Chartijos 50 straipsniu suteiktos apsaugos apimtį tuo atveju, kai taikoma dviguba baudžiamųjų ir administracinių procesų ir sankcijų sistema dėl tos pačios veikos, kuri gali būti laikoma prekyba viešai neatskleista informacija. Taigi remiuosi minėta išvada.

52.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar Chartijos 50 straipsniu leidžiama vykdyti administracinį procesą siekiant nubausti pažeidėjus už prekybos viešai neatskleista informacija veiką, kai anksčiau galutiniu nuosprendžiu konstatuota, kad veikoje nėra nusikaltimo sudėties.

53.

Norint taikyti non bis in idem principą, grindžiamą Chartijos 50 straipsniu, reikia, kad būtų tenkinamos šios keturios sąlygos: 1) asmens, kuris patrauktas baudžiamojon atsakomybėn arba nubaustas, tapatybė; 2) nusikalstamos veikos tapatumas (idem); 3) procesų, per kuriuos skiriamos sankcijos, dubliavimas (bis) ir 4) vieno iš dviejų sprendimų galutinis pobūdis.

54.

Atrodo, kad šiose bylose prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nekilo abejonių dėl dviejų asmenų, t. y. A. Zecca ir E. Di Puma, kurie buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba nubausti už prekybą viešai neatskleista informacija, tapatumo (tapatybės). Prieš juos buvo pradėti baudžiamieji procesai, kurie baigėsi išteisinamojo nuosprendžio priėmimu, taip pat kaip ir administraciniai procesai, dėl kurių Consob jiems skyrė minėtas baudas ir pripažino, kad jie neatitinka nepriekaištingos reputacijos atitikties reikalavimų.

55.

Nekyla abejonių ir dėl kurio nors iš sprendimų, kuriais užbaigiamas vienas iš procesų (šiuo atveju – baudžiamųjų), galutinumo. Prokuratūros pradėtame baudžiamajame procese prieš A. Zecca ir E. Di Puma Tribunale di Milano – Sezione penale (Milano teismas, baudžiamųjų bylų skyrius) juos išteisino dėl nusikaltimo, numatyto TUF 184 straipsnyje, motyvuodamas tuo, kad nėra nusikaltimo sudėties. Nuosprendis įgijo res judicata galią ( 22 ).

56.

Atrodo, kad materialinė veikų sutaptis (idem) nėra diskutuotina ir nekelia sunkumų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Veika, dėl kurios A. Zecca ir E. Di Puma pagal baudžiamąją teisę buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir išteisinti, yra ta pati (viešai neatskleistos informacijos naudojimas), už ją Consob jiems skyrė administracines sankcijas.

57.

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonės sutelktos į procesų, per kuriuos skiriamos sankcijos, dubliavimąsi arba pasikartojimą (bis). Siekiama išsiaiškinti, ar pažeidžiamas Chartijos 50 straipsnis, kai galutiniu išteisinamuoju nuosprendžiu konstatuojama, kad veikoje nėra nusikaltimo sudėties, o išteisintam asmeniui dėl tos pačios veikos vis dar gali būti taikoma Consob vykdoma procedūra, per kurią skiriamos sankcijos (arba tęsiama jau pradėta procedūra), kuri gali būti užbaigiama priimant formaliai administracinio pobūdžio nuobaudas, kurios iš tikrųjų yra bausmės.

58.

Kaip nurodžiau išvadoje byloje Menci ( 23 ), Chartijos 50 straipsnio kontekste Teisingumo Teismas naudojo vadinamuosius „Engel“ kriterijus siekdamas nustatyti, ar iš esmės administracinio pobūdžio procesas ar nuobauda yra baudžiamojo pobūdžio ( 24 ).

59.

Pirmasis „Engel“ kriterijus (teisinis pažeidimo kvalifikavimas vidaus teisėje) šioje byloje ne itin reikšmingas, nes Italijos teisėje Consob vykdomos procedūros ir skiriamos sankcijos laikomos administracinėmis. Tačiau tai neturėtų trukdyti tolimesniam jo nagrinėjimui, atsižvelgiant į kitus du kriterijus ( 25 ).

60.

Antrasis „Engel“ kriterijus susijęs su teisiniu pažeidimo pobūdžiu. Paprastai administraciniu laikomas pažeidimas iš tikrųjų bus baudžiamojo pobūdžio, jei atitiks keletą veiksnių (be kita ko, skirta bausmė turi atitikti baudžiamojo persekiojimo ir prevencijos tikslus bei neapsiriboti turtinės žalos atlyginimu ir užtikrinti teisinių interesų, kurie paprastai saugomi pagal baudžiamosios teisės nuostatas, apsaugą), kuriuos nurodžiau išvadoje byloje Menci ( 26 ).

61.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, administracinio pobūdžio pažeidimai, už kuriuos sankcijas skyrė Consob, pagal antrąjį „Engel“ kriterijų faktiškai yra baudžiamojo pobūdžio; su tuo sutinku. Jomis apsaugotas turtas (TUF 187bis straipsnis) yra tas pats turtas, kuris saugomas homonimiško inkriminavimo atveju (TUF 184 straipsnis). Ir vienu, ir kitu atveju siekiama apsaugoti finansų rinkų vientisumą ir visuomenės pasitikėjimą sandorių saugumu. Funkcijos taikyti sankcijas priskyrimas Consob siekiant sustabdyti tokio pobūdžio pažeidimus atlieka prevencinę funkciją (atgrasyti būsimus pažeidėjus nuo prekybos viešai neatskleista informacija) ir baudžiamojo pobūdžio funkciją (nubausti pažeidėjus už tokią veiką ir užkirsti kelią tokios veikos pakartojimui) ( 27 ).

62.

Trečiasis „Engel“ kriterijus susijęs su sankcijos pobūdžiu ir sunkumo laipsniu, kurie vertintini pagal kriterijus, kuriuos taip pat minėjau išvadoje byloje Menci ( 28 ). Atsižvelgdamas į sankcijų, kurias gali skirti Consob, įvairovę, ypač į dideles baudų sumas, kurias gali skirti, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pripažįsta, kad kalbama apie aiškiai baudžiamojo pobūdžio sankcijas.

63.

Sankcijų griežtumas turi būti įvertintas pagal sankciją, kuri gali būti a priori skirta atitinkamam asmeniui, o ne pagal galiausiai skirtą ar įvykdytą sankciją: galimas paskesnis bausmės sumažinimas ar neįvykdymas dėl atleidimo nuo bausmės vykdymo nėra svarbus ( 29 ). Taip pat Chartijos 50 straipsnio taikymas nėra pagrįstas tuo, kad viename iš procesų buvo priimtas galutinis sprendimas, kuriuo pripažinta suinteresuotojo asmens atsakomybė už pažeidimą ir kuriuo paskirta sankcija. Kaip savo nutartyje teigia pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, normų, pagal kurias skiriamos sankcijos, veiksmingumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konstatuotą pažeidimą taip, kad jeigu pripažinta, kad nebuvo padarytas nusikaltimas, nekyla ir sankcijų veiksmingumo klausimas.

64.

Mano nuomone, taikant Chartijos 50 straipsnyje įtvirtintą teisę į non bis in idem, trukdoma pradėti ar tęsti administracinį procesą, per kurį skiriamos sankcijos už tą pačią veiką po to, kai baudžiamajame procese pažeidėjai išteisinami galutiniu nuosprendžiu. Chartijos 50 straipsnio esmė būtų ribojama tik jeigu vertinant non bis in idem pažeidimus būtų atsižvelgiama į sprendimus dėl sankcijų skyrimo, o ne į išteisinamuosius nuosprendžius.

65.

Pripažinus išteisinamųjų nuosprendžių nereikšmingumą, kiek tai susiję su non bis in idem, niekam nebūtų užtikrintas teisinis saugumas, suteikiamas šios teisės, kuri apima ir garantiją nebūti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn ar nubaustam priėmus galutinį išteisinamąjį nuosprendį. Už tą pačią veiką valstybė negali antrą kartą imtis represinių priemonių prieš asmenį, kuris galutinai išteisintas baudžiamojoje byloje. Toks draudimas taikomas tiek naujam baudžiamajam procesui, tiek administraciniam procesui, per kurį skiriamos iš esmės baudžiamosios sankcijos.

66.

Šiuo klausimu EŽTT patvirtino, kad nuo non bis in idem neatsiejama garantija taikoma ne tik dvigubo nubaudimo, bet ir dvigubo apkaltinimo atvejais, t. y. asmenims, kuriems buvo pareikšti kaltinimai, bet nebuvo priimti apkaltinamieji nuosprendžiai. Taip pat minėtas teismas pažymėjo, kad nesvarbu tai, ar administracinis procesas pradedamas prieš baudžiamąjį procesą arba vykdomas po jo, ar pirmoji sankcija kompensuojama antrajame nuosprendyje taikoma sankcija arba tai, ar atitinkamas asmuo buvo išteisintas pasibaigus pirmajam ar antrajam procesui ( 30 ).

67.

Kita vertus, Chartijos 50 straipsnyje įtvirtinta teisė į non bis in idem užtikrina asmenų teisinį saugumą taip, kad jiems naudingiems galutiniams teismo sprendimams negali prieštarauti paskesni administracinės institucijos veiksmai, kurie lemia sankcijų skyrimą. Res judicata galios, kurią turi (galutiniai) išteisinamieji nuosprendžiai, paisymas nebūtų užtikrintas, jei administracinė institucija, kaip antai Consob, galėtų jų nesilaikyti, tą pačią veiką, kurioje baudžiamasis teismas konstatavo nesant nusikaltimo sudėties, laikydama įrodyta.

68.

Pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo nutartyje mini šią sąsają tarp non bis in idem ir res judicata galios. Minėtas teismas pabrėžia, kad kyla vienas kitam prieštaraujančių sprendimų dėl A. Zecca ir E. Di Puma veikų pavojus tuo atveju, jeigu Italijos baudžiamojo teismo galutinis nuosprendis neužkirstų Consob kelio skirti jiems administracines sankcijas už tą pačią prekybos viešai neatskleista informacija veiką ( 31 ).

69.

Šiuo klausimu būtina prisiminti suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su res judicata principo svarba Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės sistemose. Siekiant užtikrinti teisės ir teisinių santykių stabilumą, taip pat gerą teisingumo vykdymą, svarbu, kad teismo sprendimai, kurie išnaudojus visas galimas teisių gynimo priemones arba pasibaigus pasinaudojimo jomis numatytiems terminams tampa galutiniai, nebegalėtų būti kvestionuojami ( 32 ).

70.

Sąjungos teisė neįpareigoja nacionalinės teisminės institucijos visais atvejais netaikyti nacionalinių procesinių taisyklių, kurios suteikia sprendimui res judicata galią, nors tai leistų pašalinti Sąjungos teisės pažeidimą, dėl kurio priimtas atitinkamas sprendimas ( 33 ). Nesant šią sritį reglamentuojančių Sąjungos teisės aktų, res judicata galios principo įgyvendinimo taisykles valstybės narės savo teisės sistemose nustato vadovaudamosi valstybių narių procesinės autonomijos principu ( 34 ).

71.

Šioje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje patvirtinama ankstesnė mintis, t. y. kad Chartijos 50 straipsnyje įtvirtinta teisė į non bis in idem sustiprina nacionalinių nuosprendžių res judicata principo paisymą ir užkerta kelią priešingo turinio paskesnėms sankcijoms už tą pačią veiką. Todėl Direktyvos 2003/6 14 straipsnio 1 dalyje arba Teisingumo Teismo jurisprudencijoje įtvirtinta būtinybė taikyti veiksmingas, proporcingas ir atgrasomąsias sankcijas negali būti aiškinama kaip nacionalinių teismų prievolė nepripažinti galutinio išteisinamojo nuosprendžio res judicata galios.

72.

Galiausiai turiu paminėti galimą poveikį, kurį šiose bylose galėtų turėti pasikeitusi EŽTT jurisprudencija, įtvirtinta Sprendime A ir B prieš Norvegiją ( 35 ), kuris buvo priimtas pateikus nagrinėjamus prejudicinius klausimus. Pagal šį sprendimą administracinio proceso ir baudžiamojo proceso, per kuriuos skiriamos sankcijos, vykdymas kartu nepažeidžia Protokolo Nr. 7 4 straipsnio, jei tarp jų yra pakankamai glaudus materialinis ir laiko ryšys. Kai kurios šalys savo rašytinėse ir žodinėse pastabose pasisakė už šios jurisprudencijos taikymą atvejams, kai taikomas Chartijos 50 straipsnis, siekdamos pateisinti Italijos dvigubą sistemą, taikomą baudžiant už piktnaudžiavimą rinka.

73.

Šiam argumentui nepritariu dėl priežasčių, kurias detaliau išdėsčiau išvadoje byloje Menci ( 36 ). Dar kartą pakartosiu, kad Teisingumo Teismas neturėtų pasirinkti Chartijos 50 straipsnyje įtvirtintos teisės į non bis in idem siauro aiškinimo ir turėtų atsisakyti vadovautis pasikeitusia EŽTT jurisprudencija dėl Protokolo Nr. 7 4 straipsnio. Atvirkščiai, jis turėtų išlaikyti aukštesnio lygio minėtos teisės apsaugą remdamasis iki šiol priimtais sprendimais dėl Chartijos 50 straipsnio.

74.

Šiose bylose prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris gali geriau įvertinti, ar administracinės sankcijos, dėl kurių jis turi priimti sprendimą, iš tikrųjų yra baudžiamojo pobūdžio, mano, kad Consob A. Zecca ir E. Di Puma taikytos sankcijos yra tokio pobūdžio ir kad pažeidimai, už kuriuos jos skirtos, padaryti siekiant tikslo, kurio siekiama ir vykdant piktnaudžiavimo rinka nusikaltimus. Tokiu atveju taikant „Engel“ kriterijus pagrindinėse bylose būtų konstatuotas Chartijos 50 straipsnio pažeidimas.

75.

Laikantis tokios prielaidos nuoseklesnė išvada būtų ta, kad nacionalinės teisės aktai, kaip antai Italijos teisės aktai dėl piktnaudžiavimo rinka, leidžia dvigubą nubaudimą: administracines sankcijas (faktiškai baudžiamojo pobūdžio) ir baudžiamąsias sankcijas už tą pačią neteisėtą veiką, nenustatant aiškaus procesinio mechanizmo, kuris leistų išvengti veiką padariusių asmenų dvigubo patraukimo atsakomybėn ir dvigubo jų nubaudimo. Tokiu atveju pažeidžiama Chartijos 50 straipsnyje užtikrinta teisė į non bis in idem, nes leidžiama vykdyti administracinę procedūrą siekiant nubausti pažeidėjus už neteisėtą prekybą viešai neatskleista informacija, kai galutiniu nuosprendžiu konstatuojama, kad veikoje nėra tokio nusikaltimo sudėties.

76.

Antruoju klausimu Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas) nori išsiaiškinti, ar, vertindamas sankcijų veiksmingumą, proporcingumą ir atgrasomąjį pobūdį, nacionalinis teismas turi atsižvelgti į Direktyvoje 2014/57 įtvirtintus bausmės apribojimus ir pagal juos nustatyti, ar pažeistas Chartijos 50 straipsnis.

77.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Sprendimą Åkerberg Fransson aiškina taip, kad nacionalinis teismas, susidūręs su Chartijos 50 straipsniu, būtų įpareigotas įvertinti sankcijų, „likusių“ pritaikius non bis in idem, veiksmingumą, proporcingumą ir atgrasomąjį pobūdį. Norint atlikti tokį vertinimą būtina žinoti, ar galima atsižvelgti į bausmės ribas, nustatytas Direktyvoje 2014/57 ( 37 ).

78.

Remdamasis tokiu Sprendimo Åkerberg Fransson aiškinimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad, kadangi išteisinamasis nuosprendis (kaip antai priimtas dėl A. Zecca ir E. Di Puma) reiškia, kad baudžiamuosiuose procesuose negali būti taikomos sankcijos, Chartijos 50 straipsnis galėtų nedrausti vėliau skirti administracines (baudžiamojo pobūdžio) sankcijas, kaip antai pritaikytas Consob ( 38 ).

79.

Nesutinku su tokiu Sprendimo Åkerberg Fransson išaiškinimu. Mano nuomone, remiantis jo 36 punktu ( 39 ) negalima daryti išvados, kad Chartijos 50 straipsnyje įtvirtintos teisės į non bis in idem taikymo srities apibrėžtį lemia tai, ar išteisinamojo nuosprendžio atveju gali būti skirtos kitos veiksmingos, proporcingos ir atgrasomosios sankcijos už tokią pat veiką. Tokia sąlyga taip pat neišplaukia iš Direktyvos 2003/6 14 straipsnio 1 dalies ar iš Direktyvos 2014/57 7 straipsnio 1 dalies.

80.

Kaip ir Komisija, manau, kad sankcijų veiksmingumo reikalavimas nėra Chartijos 50 straipsnyje įtvirtintos teisės į non bis in idem apribojimas. Pareiga taikyti veiksmingas, proporcingas ir atgrasomąsias sankcijas iš esmės tenka valstybėms narėms, nepriklausomai nuo to, ar jos nustato dviejų procesų (baudžiamojo ir administracinio) sistemą, ar vieno (baudžiamojo) proceso sistemą siekiant nubausti už piktnaudžiavimą rinka. Nepriklausomai nuo to, kuris mechanizmas pasirenkamas, sankcijų skyrimo sistema turi būti veiksminga ir bet kuriuo atveju nepažeisti Chartijos 50 straipsnyje įtvirtintos teisės į non bis in idem.

81.

Kaip nurodžiau išvadose bylose Menci ( 40 ) ir Garlsson Real State ir kt. ( 41 ), tik Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje nustatyta horizontalioji sąlyga leistų įvertinti, ar sankcijų už prekybos viešai neatskleista informacija veiką veiksmingumas gali būti laikomas „bendrojo intereso tikslu“, galinčiu pateisinti Chartijos 50 straipsnio išimtis ( 42 ).

82.

Pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje įtvirtintą horizontaliąją sąlygą teisės į non bis in idem apribojimai turi būti numatyti įstatymo ir nekeisti šios teisės esmės. Pagal tos pačios dalies antrą sakinį, remiantis proporcingumo principu, non bis in idem apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendruosius interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti ( 43 ).

83.

Iš keturių būtinų reikalavimų pagrindinės teisės apribojimui pateisinti, pirmasis ir paskutinis nagrinėjamu atveju nekelia ypatingų sunkumų. Nacionaliniame įstatyme galėtų būti numatytas dvigubas baudimas, ir tai galėtų atitikti bendrąjį interesą, pripažįstamą pačioje Sąjungos teisėje (t. y. finansų rinkų vientisumo apsaugą).

84.

Tačiau abejoju, ar tokiu atveju nebūtų pakeista teisės nebūti du kartus teisiamam ar baudžiamam už tą pačią nusikalstamą veiką esmė. Bet kuriuo atveju, ir tai yra lemiamas veiksnys, dabar nagrinėjamas apribojimas, man atrodo, nereikalingas, kaip tai suprantama pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį.

85.

Tai, kad valstybių narių teisės aktuose šis klausimas sprendžiamas skirtingai, mano nuomone, savaime parodo, kad toks apribojimas nebūtinas. Jeigu pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį apribojimas iš tikrųjų būtų būtinas, jis būtų būtinas visose valstybėse narėse, o ne tik kai kuriose iš jų. Kai kuriose valstybėse narėse nustatyta vieno proceso sistema siekiant nubausti už piktnaudžiavimo rinka veiksmus, o kitose išlaikyta dviejų procesų sistema, bet pasitelkti procesiniai mechanizmai („aiguillage“ Prancūzijoje), kurie draudžia sankcijų sudėjimą ( 44 ).

86.

Sankcijos atgrasomasis pobūdis priklauso nuo jos griežtumo: be abejonės, įkalinimas atgraso labiau (t. y. bausmės, kurios numatytos už nusikaltimus) nei piniginės sankcijos (būdingos administracinei sistemai). Sistema, kurioje pastarosios sankcijos derinamos jų nedubliuojant ir skiriamos už lengvesnius pažeidimus, o įkalinimo bausmės paliekamos už sunkesnius pažeidimus, atitinka tikslą užkirsti kelią tokio piktnaudžiavimo pasikartojimui.

87.

Dėl veiksmingumo reikia pažymėti, kad nematau priežasties, kodėl, kalbant apie iš esmės baudžiamąsias sankcijas, kurioms dėl to taikomos baudžiamosios teisės garantijos, administravimo įstaigų veiksmai būtinai turėtų būti veiksmingesni nei teisminių institucijų. Valstybės narės turi nustatyti (teisines, administracines ir teismines) priemones, tinkamas kovoti su piktnaudžiavimu rinka, suderindamos jų veiksmingumą su Chartija užtikrinamų teisių apsauga.

88.

Todėl sankcijų veiksmingumas, proporcingumas ir atgrasomasis pobūdis nėra Chartijos 50 straipsnyje įtvirtintos teisės į non bis in idem taikymo srities apribojimas.

89.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas, Italija) pateiktus prejudicinius klausimus: