1. 

Laipsniškas pašto paslaugų, kurios yra svarbios ekonominei ir socialinei sanglaudai, vidaus rinkos liberalizavimas leido, kad šias paslaugas kartu su istoriniais paslaugų teikėjais, kuriems tradiciškai buvo patikėta teikti šias paslaugas, teiktų skirtingo pobūdžio įmonės. Atsižvelgiant į šią naują situaciją reikia, be kita ko, patikslinti, kada vežimo kelių transportu ir greitojo pristatymo paslaugas teikiančios įmonės iš tiesų teikia pašto paslaugas.

2. 

Kaip atsvarą šiam liberalizavimo reiškiniui valstybės narės turi garantuoti vartotojams galimybę nuolat, visoje teritorijoje ir už prieinamą kainą gauti tam tikros kokybės paslaugas (ypač tas, kurios yra laikomos bazinėmis). Tai yra universaliosios paslaugos sąvoka. Vis dėlto, nors ir sutariama dėl šios paslaugos pagrindinių ypatybių, klausimas, kas ir kaip ją finansuos, lieka ginčytinas.

3. 

Tribunale Amministrativo Regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija) iš esmės siekia sužinoti: a) ar Direktyva 97/67/EB ( 2 ) taikoma vežimo kelių transportu ir greitojo pašto veiklai; b) ar, darant prielaidą, kad ši direktyva taikoma, įmonės, kurios vykdo šią veiklą, turi gauti leidimą veiklai vykdyti; ir c) ar jos turi prisidėti prie universaliosios paslaugos teikimo sąnaudų finansavimo Italijoje.

4. 

Ginčas kilo nagrinėjant teisminius skundus, kuriuos pateikė kelios vežimo ir greitojo pašto paslaugas teikiančios įmonės, taip pat jų asociacijos, ir kuriais siekiama panaikinti Autorità per le garanzie nelle Comunicazioni ( 3 ) sprendimą ir taisykles bei Ministro dello Sviluppo Economico dekretą ( 4 ) dėl pašto paslaugų teikimo visuomenei leidimų išdavimo taisyklių ( 5 ).

5.

Direktyvos 97/67 22 ir 23 konstatuojamosios dalys išdėstytos taip:

6.

2 straipsnyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamos sąvokos:

7.

Šio straipsnio 6 punkte pašto siuntos apibrėžiamos taip:

„pašto siunta“: adresuota ir galutinės formos siunta, kurią turi gabenti pašto paslaugų teikėjas. Be korespondencijos siuntų, tokios siuntos taip pat apima, pavyzdžiui, knygas, katalogus, laikraščius, periodinius leidinius ir pašto siuntinius su prekėmis, kurios turi komercinę vertę arba jos neturi.“

8.

Pagal Direktyvos 97/67 2 straipsnio 19 punktą „pagrindiniai reikalavimai“ tai:

„<…> bendros neekonominio pobūdžio priežastys, dėl kurių valstybė narė gali nuspręsti taikyti tam tikras pašto paslaugų teikimo sąlygas. Šios priežastys yra siunčiamos korespondencijos konfidencialumas, su pavojingų medžiagų vežimu susijęs tinklo saugumas, darbo nuostatų ir sąlygų laikymasis, socialinės apsaugos sistemos, nustatyti įstatymais, taisyklėmis ar administracinėmis nuostatomis ir (arba) nacionalinių socialinių partnerių suderėtomis kolektyvinėmis sutartimis, laikantis Bendrijos ir nacionalinės teisės aktų ir, pagrįstais atvejais, duomenų apsauga, aplinkos apsauga bei regioninis planavimas.“

9.

7 straipsnyje nurodyta:

„1.   Valstybės narės universaliųjų paslaugų teikimą gali finansuoti vienu ar keliais iš 2, 3 ir 4 dalyse nurodytų būdų arba bet kokiais kitais Sutartį atitinkančiais būdais.

<…>

3.   Jei valstybė narė nustato, kad šioje direktyvoje numatytos pareigos teikti universaliąsias paslaugas sukelia grynąsias sąnaudas, apskaičiuotas atsižvelgiant į I priedą, ir universaliųjų paslaugų teikėjui (-ams) sudaro nepagrįstai didelę finansinę naštą, tai ji gali įdiegti:

4.   Jeigu grynosios sąnaudos yra paskirstomos pagal 3 dalies b punktą, tai valstybės narės gali įsteigti kompensacijų fondą, finansuojamą iš paslaugų teikėjų ir (arba) naudotojų įmokų <…>. Valstybės narės, išduodamos leidimus paslaugų teikėjams pagal 9 straipsnio 2 dalį, gali nustatyti pareigą sumokėti finansinę įmoką į šį fondą arba laikytis universaliųjų paslaugų teikimo pareigų. <…>“

10.

9 straipsnyje numatyta:

„1.   Paslaugoms, kurių neapima universaliosios paslaugos, teikti valstybės narės gali įdiegti bendruosius leidimus, kai tai būtina, kad būtų garantuotas pagrindinių reikalavimų laikymasis.

2.   Paslaugoms, kurias apima universaliosios paslaugos, teikti valstybės narės gali nustatyti leidimų, įskaitant individualių leidimų [licencijų], išdavimo tvarką, kiek tai būtina, kad būtų garantuotas pagrindinių reikalavimų laikymasis ir būtų užtikrintas universaliųjų paslaugų teikimas.

Leidimų išdavimas:

<…>

<…>

<…>

Išskyrus atvejus, kai įmonės pagal 4 straipsnį paskirtos universaliųjų paslaugų teikėjais, išduodant leidimus negalima:

<…>.“

11.

Direktyvos 2008/6 17 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„Vien tik vežimas neturėtų būti laikomas pašto paslauga. <…>“

12.

27 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„(27) Tais atvejais, kai numatytas kompensacijų fondas, gali būti reikalaujama, kad pašto paslaugų teikėjai prisidėtų prie universaliųjų paslaugų finansavimo. Norėdamos nustatyti, iš kurių įmonių gali būti pareikalauta mokėti įmokas į kompensacijų fondą, valstybės narės turėtų įvertinti, ar naudotojo požiūriu šių įmonių teikiamos paslaugos, atsižvelgiant į jų ypatybes, įskaitant pridėtinės vertės ypatybes bei paslaugų paskirtį ir kainodarą, gali būti laikomos paslaugomis, priskiriamomis universaliųjų paslaugų sričiai, nes jos gali pakankamu mastu pakeisti universaliąsias paslaugas. Šios paslaugos neprivalo turėti visų universaliosios paslaugos ypatybių, pvz., pristatymo kiekvieną dieną arba visos valstybės narės teritorijos aprėpties.“

13.

Direktyva 97/67 į Italijos teisę buvo perkelta 1999 m. liepos 22 d. Įstatyminiu dekretu Nr. 261 ( 7 ). Šios direktyvos daliniai pakeitimai, padaryti Direktyva 2008/6 ( 8 ), į vidaus teisę perkelti 2011 m. kovo 31 d. Įstatyminiu dekretu Nr. 58 ( 9 ).

14.

Įstatyminio dekreto Nr. 261, iš dalies pakeisto Įstatyminiu dekretu Nr. 58, 6 straipsnio 1 ir 1bis dalyse numatyta:

„1.   <…> Bendrasis leidimas <…> turi būti gautas siekiant visuomenei teikti paslaugas, kurios nepriklauso universaliųjų paslaugų grupei, įskaitant privačių pašto dėžučių tiekimą siekiant paskirstyti paštą.

1bis.   Išduodant bendrąjį leidimą, įskaitant universaliųjų paslaugų teikėjams, atsižvelgiant į rinkos situaciją ir pašto paslaugų organizavimą, gali būti nustatomos specialios pareigos teikti universaliąsias paslaugas, be kita ko, susijusios su šių paslaugų kokybe, prieinamumu ir teikimu, arba pareigos mokėti finansines įmokas prisidedant prie šio dekreto 10 straipsnyje numatytų sąnaudų paskirstymo mechanizmų. <…>“

15.

Įstatyminio dekreto Nr. 261/1999 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„2. Individualių licencijų ir bendrųjų leidimų turėtojai turi mokėti įmokas į 1 dalyje nurodytą fondą, jų dydis neturi viršyti 10 % bendrojo pelno, atsižvelgiant į paslaugas, pakeičiančias universaliąsias paslaugas, kurioms išduotas leidimas.“

16.

AGCom patvirtintų Pašto paslaugų teikimo visuomenei leidimų išdavimo taisyklių ( 10 ) (toliau – Leidimų išdavimo taisyklės) 1 straipsnio 1 dalies g ir r punktuose nustatyta:

„1.   Šiose taisyklėse:

<…>

<…>

<…>

17.

Pagal taisyklių 8 straipsnio 4 dalį „vien tik vežimo veiklai bendrojo leidimo gauti nereikia“.

18.

Remiantis Leidimų išdavimo taisyklių 11 straipsnio 1 dalies f punktu ir 15 straipsnio 2 dalimi, bendrojo leidimo turėtojas privalo mokėti įmokas į universaliųjų paslaugų sąnaudų kompensacijų fondą, kada įvykdomos Direktyvos 2008/6 27 konstatuojamojoje dalyje ir Įstatyminio dekreto Nr. 261/1999 10 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos.

19.

Ministro de Desarrollo Económico ( 11 ) dekreto 9 straipsnyje nustatyta, kad individualių arba bendrųjų licencijų turėtojai turi laikytis taisyklių 11 straipsnyje nustatytų pareigų.

20.

Ieškovės yra įmonės ir asociacijos, kurios vykdo vežimo, ekspedijavimo ir greitojo pašto veiklą ( 12 ). Nors, kaip teigia, jos neteikia pašto paslaugų, turi „bendrąjį leidimą“, nurodytą Įstatyminio dekreto Nr. 261/1999 6 straipsnyje, kurį prašė išduoti vien prevenciniu tikslu, atsižvelgdamos į tai, kad Italijos teisės aktuose šios paslaugos tariamai neapibrėžtos.

21.

2015 m. jos pateikė skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, prašydamos panaikinti Sprendimą Nr. 129/15 ir Leidimų išdavimo taisykles. Jos teigia, kad jų, kaip vežėjų kelių transportu, pervežimo tarpininkų ir ekspeditorių, taip pat greitojo pašto paslaugų teikėjų, veikla negali būti laikoma pašto paslauga, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 97/67 2 straipsnį ir Įstatyminio dekreto Nr. 261/1999 1 straipsnį. Jos taip pat kritikuoja ginčijamus aktus kaip užkraunančius pernelyg didelę naštą, kuri yra priešinga Sąjungos teisei ir neproporcinga atsižvelgiant į interesus, kuriuos siekiama apsaugoti, taip pat jų veiklą. Jos konkrečiai kritikuoja tai, kad reikalaujama leidimo teikti paslaugas, kai to neturėtų būti reikalaujama, ir nepritaria pareigai mokėti įmokas į universaliųjų paslaugų sąnaudų kompensacijų fondą.

22.

Minėtas teismas nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą išdėstęs savo nuomonę (kuri apskritai buvo palanki ieškovių reikalavimams) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti šiuos prejudicinius klausimus:

23.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑259/16 Teisingumo Teismo kanceliarijoje buvo gautas 2016 m. gegužės 10 d., o byloje C‑260/16 – kitą dieną, t. y. gegužės 11 dieną. Atsižvelgiant į šių prašymų sąsają, nutarta bylas sujungti.

24.

Rašytines pastabas pateikė Confetra ir kiti ( 14 ), AICAI ir kiti ( 15 ), UPS Italia, Poste ItalianeSpA, Italijos vyriausybė ir Komisija. Visos jos, kaip ir Prancūzijos vyriausybė, dalyvavo teismo posėdyje, kuris įvyko 2017 m. rugsėjo 20 d.

25.

Keturiuose prejudiciniuose klausimuose minimas įsakymas, siekiant išsiaiškinti dėl jo atitikties Direktyvai 96/67. Vis dėlto ši nuostata labiau reglamentuoja procedūrinius, o ne materialius licencijų ir leidimų išdavimo Italijos pašto sektoriuje klausimus. Nagrinėjant materialinius klausimus, iš tiesų svarbiausi yra kiti du teisės aktai: Įstatyminis dekretas Nr. 261/1999 ir Leidimų išdavimo taisyklės.

26.

Bet kuriuo atveju, kadangi pirmajame ir antrajame klausimuose nenurodyta konkrečios dekreto nuostatos, beveik neįmanoma atlikti šios analizės. Trečiajame ir ketvirtajame klausimuose minimas jo 9 straipsnis, tačiau nemanau, kad jį būtina nagrinėti, nes jame paprasčiausiai nurodomos bendrųjų leidimų turėtojų pareigos, nustatytos Leidimų išdavimo taisyklių 11 straipsnyje. Todėl dėmesį sutelksiu į likusias nacionalinės teisės normas, kurios nurodytos prašyme priimti prejudicinį sprendimą.

27.

Vykstant rašytinei proceso daliai šiose prejudicinėse bylose Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje DHL Express (Austria) ( 16 ), kuriame sprendė dėl pareigos pasiuntinių ir greitojo pašto įmonėms prisidėti prie nacionalinės institucijos, kuri atsako už šį sektorių, finansavimo pagal Direktyvos 97/67 9 straipsnio 2 dalį. Šio sprendimo ir 2017 m. birželio 15 d. Sprendimo Ilves Jakelu ( 17 ) poveikis nagrinėjamose bylose buvo aptartas per teismo posėdį.

28.

Confetra teigimu, Direktyvai 97/67 prieštarauja nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos į pašto paslaugų sritį patenka vežimo kelių transportu, pervežimo tarpininkavimo ir greitojo pašto paslaugos. Nei jų teisinis apibrėžimas, nei bet kurios iš jų pobūdis nėra susijęs su pašto paslauga. Konkrečiai kalbant, į direktyvos sritį nepatenka vežėjai, kurie užsiima pašto siuntų surinkimu ir paskirstymu, kai šios paslaugos tik papildo jų pagrindinę veiklą (vežimą).

29.

Palaikoma AICAI ir kitų, taip pat UPS, Confetra pažymi greitojo pašto paslaugų ypatybes, kaip antai lankstumą pristatant siuntą, individualią kainodarą, apmokėjimą gavus siuntinį, paslaugą „nuo durų iki durų“ ir kitus panašius veiksnius, kurie jas skiria nuo pašto paslaugos, kuriai taikomos universaliųjų pašto paslaugų taisyklės, nors ji ir sudaro vieną iš jos segmentų.

30.

AICAI ir kitų manymu, atsakymas į pirmąjį klausimą buvo duotas Sprendime Corbeau ( 18 ) ir iš Direktyvos 97/67 18 konstatuojamosios dalies aišku, kad greitojo pašto paslaugos nėra universaliosios paslaugos dalis. Jos pažymi, kad šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte pateiktas apibrėžimas panašus į įprastų pašto paslaugų, t. y. į paprastiems klientams skirtų standartinių paslaugų, apibrėžimą. Vis dėlto šioje konstatuojamoje dalyje daroma klaida, kai greitojo pašto ypatumas apibūdinamas tik kaip pridėtinę vertę turinti pašto paslauga.

31.

UPS pažymi, kad bendrus ekonominius interesus tenkinančios paslaugos aiškiai neįtrauktos į Direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje ( 19 ) taikymo sritį, atsižvelgiant į jos 1 straipsnį, siejamą su 17 straipsnio 1 dalies a punktu. Taigi a contrario sensu tokioms pašto paslaugoms toliau taikoma Direktyva 97/67, o kitas paslaugas, įskaitant ir greitąjį paštą, reglamentuoja Direktyva 2006/123. Ji pažymi, kad Komisijos sprendimų priėmimo praktika ekonominių koncentracijų srityje patvirtina standartinio ir greitojo siuntų pristatymo paslaugų rinkų skirtumus ( 20 ). Iš tiesų Komisija konstatavo tik nežymią istorinių paslaugų teikėjų, teikiančių standartines pašto paslaugas, veiklą greitojo pašto paslaugų rinkoje ( 21 ).

32.

Poste Italiane, Italijos vyriausybė ir Komisija sutinka, kad iš Direktyvos 97/67 2 straipsnio 1 punkto ir 1a straipsnio, siejamų su Direktyvos 2008/6 17 konstatuojamąja dalimi, matyti, kad pašto paslaugų apibrėžimas apima visas vežimo įmones, kurios taip pat teikia vieną iš standartinių pašto sektoriaus paslaugų, kaip antai pašto siuntų surinkimą, rūšiavimą arba paskirstymą. Į šį apibrėžimą nepatenka tik veikla, kurią sudaro vien vežimas ( 22 ). Todėl negalima atmesti įmonių, teikiančių greitojo pašto paslaugas, nes jos taip pat vykdo vieną ar kelias pašto paslaugoms būdingas operacijas ( 23 ). Pridėtinės vertės, kuri būdinga greitojo pašto paslaugoms, suteikimas nieko nekeičia, kiek tai susiję su jų priklausomybe pašto paslaugų sričiai.

33.

Italijos vyriausybė taip pat atkreipia dėmesį į antrinės teisės, kuri patvirtina šį aiškinimą, raidą. Pavyzdžiui, priešingai, nei teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pasiūlyme dėl Reglamento 2016/149 ( 24 ) nedaroma skirtumo tarp „paprastų“ ir „pašto“ siuntų.

34.

Direktyvos 97/67 1 straipsnio pirmoje dalyje nustatomos bendros taisyklės dėl „pašto paslaugoms“, kurios pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą išsamų apibrėžimą ( 25 ) apima pašto siuntų „surinkim[ą], rūšiavim[ą], vežim[ą] ir pristatym[ą]“, taikomų sąlygų. Nuo šiol kursyvu pažymiu vežimą, nes jis yra svarbus atsakant į klausimą.

35.

Sąvoka „pašto siuntos“ reglamentuojama Direktyvos 97/67 2 straipsnio 6 dalyje. Ją sudaro adresuota ir išsiųsti paruošta siunta, kurią turi pervežti pašto paslaugos teikėjas. Pašto siuntos gali būti, savaime aišku, korespondencija ( 26 ), bet prie jų taip pat priskiriamos siuntos, kuriose siunčiamos, pvz., knygos, katalogai, laikraščiai, periodiniai leidiniai ir „pašto siuntiniai su prekėmis, kurios turi komercinę vertę arba jos neturi“.

36.

Kadangi pašto paslaugų teikėja laikoma kiekviena įmonė, teikianti vieną ar kelias Direktyvos 97/67 2 straipsnio 1 punkte išvardytų paslaugų, pirmuoju svarstymu kartu įvertinus minėtas nuostatas galima daryti išvadą, kad pašto paslaugos apima pašo siuntų vežimą. Todėl siekiant taikyti pašto siuntoms Direktyvą 97/67 pakaktų, kad įmonė užsiimtų minėtų pašto siuntų vežimu, nesant reikalo vykdyti kitų jos 2 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiklos rūšių.

37.

Vis dėlto iš dalies keičiant Direktyvą 97/67, Direktyvos 2008/6 17 konstatuojamosios dalies pirmame sakinyje nustatyta, kad vien tik vežimas neturi būti laikomas pašto paslauga. Nors šis teiginys nebuvo įtrauktas į straipsnius ( 27 ), galima manyti, kad jis atitinka teisės aktų leidėjo pirminį tikslą nuo likusių pašto paslaugų atskirtam vežimui nuo pat pradžių netaikyti Direktyvos 97/67.

38.

Šioje byloje pašto paslaugų teikėjai gali būti skiriami į dvi įmonių kategorijas: pirma, įmones, kurios užsiima vežimu ir ekspedijavimu, ir, antra, įmones, kurios teikia greitojo pašto paslaugas. Pašto paslaugų reguliavimo institucijos ir tarnybos siekė atkreipti dėmesį į tai, kaip sunku nuo horizontaliųjų normų (kaip antai, reglamentuojančių vežimą) taikymo srities atskirti tas, kurios pirmiausia reglamentuoja pašto paslaugas, nes ir vienos, ir kitos normos taikomos šioms abiem įmonių kategorijoms ( 28 ). Atskirai nagrinėsiu kiekvieną iš jų.

39.

Pastaraisiais metais pašto paslaugų rinka aiškiai diversifikuojasi ir tai labiausiai skatina elektroninės prekybos augimas. Tradicinės pašto sektoriaus įmonės konkuruoja su logistikos ir vežimo įmonėmis, ir net pramoninio prekių transporto operatoriai persiorientuoja į siuntinių pristatymą. Jų klientai jau prašo ne tik įprastų prekių vežimo (nuo fabriko iki prekybos centrų) paslaugų, bet ir paskirstyti individualias siuntas. Atsiranda naujų įmonių rūšių, kurios nevisiškai atitinka pašto paslaugų teikėjų sąvoką, tačiau teikia panašias paslaugas, kurios gali būti pakeičiančios ( 29 ).

40.

Vežimo ir ekspedijavimo įmonės prašo aiškinti Direktyvą 97/67 taip, kad joms ši direktyva nebūtų taikoma. Jos teigia, kad, teikiant pašto siuntų vežimo paslaugas, kitos paslaugos (kaip antai, šių siuntų surinkimas ir paskirstymas), jeigu būtų teikiamos, tik papildytų pagrindinę veiklą. Todėl būtų neteisinga jas priskirti pašto paslaugų teikėjams ( 30 ).

41.

Dėl įvairių priežasčių nesutinku su šiuo teiginiu.

42.

Pirma, Direktyvos 2008/6 parengiamoje medžiagoje nesant kitos nuorodos ( 31 ), jos 17 konstatuojamosios dalies pirmą dalį logiškiau ( 32 ) būtų aiškinti taip, kad ji tik patikslina 2 straipsnio 1 ir 6 punktus: ji yra nuostata, kuria „paaiškinama, tačiau nepakeičiama“ ( 33 ), todėl paslaugos, kuri suprantama vien tik kaip korespondencijos vežimas, teikimui, kai nevykdoma jokios kitos veiklos, kuri apibrėžiama kaip pašto paslauga (surinkimas, rūšiavimas arba pristatymas), netaikomos pašto sektoriui taikomos taisyklės ( 34 ).

43.

Antra, jeigu būtų priimta, jog pašto siuntų surinkimo arba paskirstymo papildomumas reiškia, kad Direktyva 97/67 netaikoma vežimo įmonėms, padaugėtų aiškinimo problemų. Vietoje objektyvaus veiksnio, kuris gali būti lengvai patikrinamas, ar buvo atliktas pašto siuntų surinkimas, rūšiavimas ar paskirstymas, siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus reikės įvertinti ad casum didesnę ar mažesnę „papildomų“ paslaugų proporcinę dalį, atsižvelgiant į šių įmonių teikiamas pagrindines paslaugas (vežimas).

44.

Mano manymu, Direktyvoje 97/67 svarbiausia yra ne „papildomų“ paslaugų procentinė dalis, palyginti su vežimo paslaugomis, bet tas faktas, kad paslaugų teikėjas šias paslaugas teikia kartu su šiomis papildomomis paslaugomis, neperžengdamas pašto paslaugų apibrėžimo ribų ( 35 ). Išskyrus teisinį netikrumą, kurį sukeltų Confetra siūlomas aiškinimas, Direktyvoje 97/67 nėra nieko, kas jį patvirtintų.

45.

Galiausiai mano palaikomą aiškinimą patvirtina pasiūlymas dėl Reglamento dėl tarptautinių siuntinių pristatymo paslaugų ( 36 ), pagal kurio 8 konstatuojamąją dalį „Atsižvelgiant į dabartinę praktiką ir Direktyvą [97/67][ ( 37 )] kiekvienas pašto grandies etapas, t. y. surinkimas, rūšiavimas ir pristatymas [paskirstymas], turi būti laikomas siuntinių pristatymo paslauga“ ir „[vien tik vežimas, jeigu jis vykdomas ne kartu su kitu kuriuo nors iš šių etapų, nepriklauso siuntinių pristatymo paslaugos sričiai, kadangi šiuo atveju gali būti daroma išvada, jog ši veikla yra vežimo sektoriaus sudėtinė dalis]“ ( 38 ).

46.

Kiek tai susiję su greitojo pašto paslaugų teikėjais, Teisingumo Teismas bent keturis kartus juos pripažino pašto paslaugų teikėjais, kai: i) Sprendime Corbeau kvalifikavo šias paslaugas kaip „specialias“ ( 39 ); ii) Sprendime DHL International nusprendė, kad joms taikytinas reikalavimas dėl vidaus skundų nagrinėjimo tvarkos, numatytos Direktyvos 97/67 19 straipsnyje ( 40 ); iii) Sprendime DHL Express (Austria) aiškino šios direktyvos 9 straipsnio 2 dalį taip, kad nacionalinis įstatymas gali įpareigoti juos lygiai taip pat, kaip ir kitus pašto paslaugų teikėjus, finansuoti už pašto sektorių reguliavimą atsakingą instituciją ( 41 ); ir iv) Sprendime Ilves Jakelu nustatė, kad siekiant teikti šias paslaugas gali būti taikomas reikalavimas gauti bendrąjį leidimą ( 42 ). Šių sprendimų nebūtų galima suprasti, jeigu Teisingumo Teismas nebūtų patvirtinęs prielaidos, kad greitojo pašto paslaugos patenka į pašto paslaugų sritį.

47.

Nepaisant to, kad greitojo pašto paslauga skiriasi, o kartais net labai, nuo korespondencijai skirtos pašto paslaugos, šios veiklos esmė patenka į ryšių ir keitimosi informacija priemonių, apibūdinančių pašto paslaugas, grupę ( 43 ). Ji iš tiesų priklauso pašto paslaugų rinkos segmentui, kuriam būdingos aukštos kokybės paslaugos, už kurias klientai atitinkamai atlygina. Be to, Direktyvoje 97/67 pateikti „pašto paslaugos“ arba „pašto siuntos“ apibrėžimai ( 44 ) yra pakankamai platūs ir gali apimti specifines pridėtinę vertę turinčias paslaugas ( 45 ).

48.

Atsižvelgiant į šias prielaidas, nors dėl nacionalinės teisės aktų atitikties Direktyvai 97/76 remdamasis Teisingumo Teismo priimtu sprendimu galiausiai turi spręsti a quo teismas, manau, kad prašymo priimti prejudicinį sprendimą pirmajame klausime nurodytos nuostatos ją atitinka. Viena vertus, šis teismas patvirtino, kad Direktyvos 97/67 2 straipsnio 1, 1a ir 6 punktai pažodžiui perkelti į Įstatyminio dekreto Nr. 261/1999 2 straipsnio a ir f punktus. Kita vertus, Leidimų išdavimo taisyklių 1 straipsnio 1 dalies g, i ir r punktai bei 8 straipsnio 4 dalis sutampa su mano siūlomu pašto ir pervežimo paslaugų aiškinimu.

49.

Taip yra visų pirma dėl to, kad šiose taisyklėse (8 straipsnio 4 dalis) nereikalaujama gauti bendrojo leidimo siekiant vykdyti vien tik vežimo paslaugas. Šių taisyklių 1 straipsnio r punkte ši sąvoka apibrėžiama kaip „veikla, susijusi su vežimo etapu, kuri neapima kitos veiklos, susijusios su g punkte apibrėžtais pašto paslaugų teikimo grandinės etapais“ – šiame punkte sukonkretinama, kas laikoma „pašto paslaugomis“.

50.

Confetra teigia, kad siekiant įmonėms, neteikiančioms universaliosios paslaugos, nustatyti pareigą gauti bendrąjį leidimą, pagal Direktyvos 97/67 9 straipsnio 1 dalį turi būti užtikrintas esminių reikalavimų, kaip nustatytų jos 2 straipsnio 19 punkte, laikymasis. Jos manymu, Italijoje reikalavimas gauti leidimą nustatytas valdžios institucijoms neatlikus jokio būtinybės priimti reguliacines priemones, grindžiamas tokiais reikalavimais, vertinimo. Be to, jos manymu, nustatytos pareigos yra neproporcingos.

51.

AICAI ir kiti bei UPS sutinka su šia kritika. Jos priduria, kad pašto rinkoje yra intensyvi konkurencija ir nėra jokio trūkumo, dėl kurio reiktų remtis viešojo intereso priežastimis (esminiais reikalavimais), kurie pateisintų sąlygų nustatymą. Tai, kad pagal Įstatyminio dekreto Nr. 261/1999 1 straipsnį pašto siuntų rūšiavimas, pervežimas ir paskirstymas laikomi svarbiausiais bendraisiais interesais, nepateisina privalomosios leidimų išdavimo tvarkos nustatymo, nes taip paneigiamas Direktyvos 97/67 9 straipsnio 1 dalies veiksmingumas. Be to, daugelis šiame įstatyminiame dekrete nustatytų pareigų jau yra įtvirtintos kitose sektorinėse normose.

52.

Poste Italiane manymu, kadangi Direktyva 97/67 valstybėms narėms suteikia didelę vertinimo diskreciją nustatyti bendrųjų leidimų išdavimo procedūras ir neuniversaliąsias pašto paslaugas, kurioms reikia gauti leidimus, Italijos tvarka atitinka Sąjungos teisę. Ji teigia, kad nacionalinės teisės aktų leidėjas pasvėrė būtinybę nustatyti reguliacines priemones, atsižvelgdamas į esminius reikalavimus pagal Įstatyminio dekreto Nr. 261/1999 6 straipsnį ir kvalifikavimą kaip „svarbiausių bendrojo intereso paslaugų“ pagal šio dekreto 1 straipsnį. Kiek tai susiję su proporcingumu, juo pabrėžiamas teisėtas tikslas, kad būtų laikomasi darbo teisės aktų pagal Direktyvos 97/67 2 straipsnio 19 punktą. Be to, leidimų išdavimo procedūra mažiausiai apriboja pagrindines laisves, nes pašto paslaugų teikėjas gali pradėti veiklą per 45 dienas nuo prašymo pateikimo.

53.

Italijos vyriausybė sutinka su Poste Italiane nuomone dėl valstybių narių vertinimo diskrecijos apimties, ypač kiek tai susiję su požiūriu į Direktyvos 97/67 minimalaus derinimo pobūdį. Valstybėms narėms pripažinti reglamentavimo įgaliojimai nėra apribojami universaliosios paslaugos – valdžios institucijoms patikima stebėti, kad apskritai būtų apsaugotas sektoriaus bendrasis interesas ( 46 ).

54.

Komisijos manymu, tvarka, kaip nagrinėjama šioje pagrindinėje byloje, jeigu ji yra grindžiama kuriuo nors vienu Direktyvos 97/67 2 straipsnio 19 punkte nustatytu esminiu reikalavimu, yra proporcinga ir atitinka jos 9 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas.

55.

Iš principo valstybės narės gali nustatyti reikalavimą gauti bendrąjį leidimą siekiant teikti pašto paslaugas, kurių neapima universaliosios paslaugos – šiuo klausimu Direktyvos 97/67 9 straipsnio 1 dalis yra vienareikšmė ( 47 ). Tiek, kiek šias paslaugas, kaip paaiškinau, teikia pašto siuntų vežimo įmonės ( 48 ) ir greitojo pašto paslaugų įmonės, joms taikoma bendrojo leidimo tvarka.

56.

Kaip Poste Italiane ir Italijos vyriausybė, laikausi nuomonės, kad Direktyvos 97/67 9 straipsnio 1 dalis, siejama su prieš tai išdėstyta 22 konstatuojamąja dalimi, nacionalinėms institucijoms suteikia tam tikrą diskreciją: a) sprendžiant, ar reikia nustatyti bendrojo leidimo tvarką; ir b) jeigu taip, reglamentuojant jos sąlygas, laikantis pačios direktyvos normų.

57.

Pagal šią nuostatą leidimus leidžiama išduoti tik tiek, kiek būtina, kad būtų užtikrintas pagrindinių reikalavimų laikymasis. Šios valstybės narės diskrecija, kuri priklauso nuo direktyvos nuostatų, su kuriomis turi būti suderinta nacionalinė teisė, tikslumo ( 49 ), šiuo atveju labai susiaurėja, nes esminiai reikalavimai yra aiškiai ir išsamiai ( 50 ) išdėstyti Direktyvos 97/67 2 straipsnio 19 punkte.

58.

Taigi valstybė narė, kuri nusprendžia, kad siekiant užsiimti veikla pašto paslaugų rinkoje būtina gauti bendrąjį leidimą, turi jį pateisinti vienu ar keliais šiais reikalavimais, kurie iš tiesų pavirsta į įvairias bendras priežastis ( 51 ). Nėra būtina, kad valstybė narė kiekvieną kartą remtųsi kuria nors bendra neekonominio pobūdžio priežastimi, kurią apima ši nuostata. Pakanka, kad ji pasiremtų viena ar keliomis iš šių priežasčių, kad pagrįstų bendrųjų leidimų išdavimo tvarką.

59.

Pagal Įstatyminį dekretą Nr. 261/1999 „svarbia bendro intereso veikla“ laikomas pašto siuntų surinkimas, rūšiavimas, vežimas ir paskirstymas. Paskesniame Sprendime Nr. 129/15, prieš tai nurodžius motyvus, kuriuose pateikiamas ir Leidimų išdavimo taisyklių išsamus aiškinamasis pareiškimas ( 52 ), paaiškinama, jog buvo surengta vieša konsultacija dėl, be kita ko, pareigos laikytis darbo sąlygų.

60.

Ginčas yra susijęs su klausimu, ar, nustačius pašto paslaugų, kurios nėra įtrauktos į universaliąsias paslaugas, teikimo reikalavimą gauti bendrąjį leidimą, Italijos valdžios institucijos tinkamai pasinaudojo vertinimo diskrecija pagal Direktyvą 97/67.

61.

Direktyvoje 97/67 reikalaujama ne pateikti išsamių paaiškinimų dėl galimybės (atsižvelgiant į kiekvienos valstybės narės vertinimo kriterijų) nustatyti šį reikalavimą, bet laikytis 9 straipsnio 1 dalyje, siejamoje su 2 straipsnio 19 punktu, nurodytų sąlygų. Kitaip tariant, jeigu valstybė narė nori šių paslaugų teikimą susieti su reikalavimu gauti leidimą, ji jų įgyvendinimą turi susieti su kuria nors Direktyvoje 97/67 nurodyta bendra priežastimi.

62.

Taigi, kaip matyti iš bylos medžiagos, siekiant apibrėžti „esminius reikalavimus“, į kuriuos atsižvelgdamas Italijos teisės aktų leidėjas dėl įmonių, kaip aptariamų šioje byloje, veiklos nustatė reikalavimą gauti bendrąjį leidimą, Įstatyminio dekreto Nr. 261/1999 1 straipsnio 2 dalies u punkte skelbiamos įvairios sąlygos, kurios nustatytos Direktyvoje 97/67 (pavyzdžiui, siekiant, be kita ko, užtikrinti susirašinėjimo slaptumą arba asmens duomenų apsaugą).

63.

Į šį sąrašą įtrauktas siekis išsaugoti pašto paslaugų teikėjo samdomų darbuotojų socialines pareigas ir užtikrinti nacionalinės darbo teisės aktų ir sektoriaus kolektyvinių susitarimų laikymąsi. Atsižvelgiant į šį konkretų siekį po įstatyminio dekreto priimtų teisės aktų tekstuose yra požymių, leidžiančių Poste Italiane ( 53 ) teigti, kad Italijos teisės aktai atitinka vieną iš bendrųjų priežasčių („darbo nuostatų ir sąlygų bei socialinės apsaugos sistemų, nustatytų įstatymais, taisyklėmis ar administracinėmis nuostatomis ir (arba) nacionalinių socialinių partnerių suderėtomis kolektyvinėmis sutartimis, laikymasis“), kurios numatytos Direktyvos 97/67 2 straipsnio 19 punkte ( 54 ).

64.

Atsižvelgdamas į taip įteisintą patį reikalavimą gauti bendrąjį leidimą siekiant teikti pašto paslaugas, kurios yra ginčo dalykas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar Italijos valdžios institucijos šių leidimų išdavimą siejo su neproporcingomis pareigomis. Vis dėlto prašymuose priimti prejudicinį sprendimą nėra tiksliai ( 55 ) nurodyta, kokios konkrečiai pareigos (išskyrus tą, kuri susijusi su universaliosios paslaugos finansavimu ( 56 ), kurią nagrinėsiu vėliau) galėtų būti laikomos neproporcingai didelės.

65.

Mano manymu, Leidimų išdavimo taisyklių 11 straipsnyje nustatytos pareigos niekaip nėra neproporcingos. Naudotojams taikomos pareigos, nurodytos šio straipsnio 2 dalyje (atsižvelgti į skirtingus įmonės požymius, viešai paskelbti teikiamų paslaugų sąrašą ir laikytis bendrųjų normų šioje srityje), mano manymu, yra gana logiškos. Tas pat pasakytina apie 3 dalyje nustatytas „informavimo“ pareigas (perduoti AGCom arba kompetentingai ministerijai duomenis apie veiklą ir reikalavimus, taip pat informuoti apie pasikeitimus, padarytus po leidimo išdavimo).

66.

Kiek tai susiję su šių taisyklių 11 straipsnio 1 dalimi, pareiga, dėl kurios iš esmės vyksta ginčas, nustatyta f punkte – ją nagrinėsiu vėliau. Nemanau, kad kitos šioje dalyje nustatytos pareigos būtų neproporcingos: vienos [a ir b punktai] yra susijusios su sutarčių sudarymui ir darbuotojams, dėl kurių neturi būti priimta atitinkamų apkaltinamųjų nuosprendžių, taikomu režimu ir normų bei nacionalinių susitarimų įgyvendinimu darbo sąlygų srityje; kitos pareigos [c, d ir e punktai] yra susijusios su ūkio subjektų ir valdžios institucijų santykiais, įskaitant įmokų, kurių dydis didinamas atsižvelgiant į patikrinimo ir kontrolės, kuriuos jos turi atlikti, rezultatus, mokėjimu arba prisidėjimu prie AGCom sąnaudų padengimo, taip pat apima pareigą pranešti joms apie pradinių sąlygų pakeitimus, jeigu tokių būtų padaryta.

67.

Nors šį vertinimą galiausiai turi atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiantis teismas, kartoju, kad manau, jog nurodytos pareigos teikiant pašto paslaugas yra proporcingos ir nėra pernelyg apsunkinančios, esant tokiam reglamentavimui, kuriuo užtikrinama paslaugų teikėjų verslo laisvė ir kartu taikomos minimalios taisyklės tinkamam veikimui užtikrinti, prižiūrint valstybės institucijoms, kurioms patikėta jų priežiūra.

68.

Confetra ( 57 ) remia pažodinį Direktyvos 97/67 9 straipsnio 1 ir 2 dalių ir 7 straipsnio 4 dalies aiškinimą; iš šių dalių matyti, kad pareiga mokėti įmokas į universaliųjų paslaugų sąnaudų kompensacijų fondą nustatytina tik paslaugų teikėjams, kurie šias paslaugas teikia (taigi, ne ieškovėms). Nacionalinė teisė, kurioje numatyta automatinė pareiga mokėti įmokas į šį fondą, nepaisant įmokų mokėtojų padėties ar atitinkamų rinkų skirtumų, prieštarauja Sąjungos teisei.

69.

AICAI ir kiti, kaip ir UPS, pritaria Confetra nuomonei. Jos priduria, kad pažodiniu, teleologiniu, sisteminiu ir istoriniu požiūriais Direktyvos 97/67 9 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje daroma nuoroda į „leidimus“ neapima tų, kurie nurodyti 1 dalyje, todėl pareiga mokėti įmokas tenka tik universaliąją paslaugą teikiantiems paslaugų teikėjams. Jos teigia, kad Direktyvos 2008/6 27 konstatuojamoji dalis patvirtina šį aiškinimą.

70.

Kita vertus, Poste Italiane ir Italijos vyriausybės nuomone, Įstatyminio dekreto Nr. 261/1999 3 straipsnio 12 dalis, susijusi su pašto paslaugų teikėjų, kuriems netaikoma pareiga teikti universaliąją paslaugą, įmokų į universaliųjų paslaugų sąnaudų kompensacijų fondą mokėjimu, nėra taikoma tiesiogiai. Kad ši nuostata būtų taikoma, reikia, kad AGCom patvirtintų grynąsias sąnaudas ir minėtos paslaugos teikėjui tenkančios finansinės naštos ir jos finansavimo būdo neteisingumą. Pažymėtina, kad pagal Leidimų išdavimo taisyklių 11 straipsnio 1 dalies f punktą ir 15 straipsnio 2 dalį įmokų mokėjimas į šį fondą vertinamas kiekvienu atskiru atveju ir priklauso nuo teikiamų paslaugų pakeičiamumo atsižvelgiant į universaliąją paslaugą, kurios ypatybės kinta atsižvelgiant į ekonominius, technologinius ir socialinius veiksnius.

71.

Pažymėtina, kad, nepaisant netikusios Direktyvos 96/67 9 straipsnio 2 dalies redakcijos, ji susijusi su leidimais bendrai ir neapsiriboja 1 dalyje numatyta universaliąja paslauga, nors, susiejus abi dalis, gali susidaryti toks įspūdis. Pažodinis, sisteminis, loginis ir teleologinis šios nuostatos aiškinimas patvirtina šį požiūrį.

72.

Prancūzijos vyriausybė, kuri teismo posėdyje išsakė nuomonę vien tam, kad atsakytų į šiuos du klausimus, teigia, kad, atsižvelgiant į greitojo pašto įmonių ypatybes, jų paslaugų pridėtinę vertę, tai, kaip jomis naudojasi jų klientai, ir jų kainodarą, jos negali būti įpareigotos mokėti įmokų į kompensacijų fondą.

73.

Komisija abejoja dėl klausimų priimtinumo, nes jie yra hipotetiški ir AGCom dar nepriėmė jokio sprendimo, įpareigojančio šias įmones mokėti įmokas į kompensacijų fondą. Be to, ji pritaria Poste Italiane ir Italijos vyriausybės pozicijai dėl galimybės įpareigoti į šį fondą mokėti įmones, kurios teikia paslaugas, galinčias pakeisti universaliąsias paslaugas.

74.

Atsižvelgiant į Komisijos prieštaravimą, grindžiamą prejudicinių klausimų hipotetiškumu, reikia išnagrinėti klausimą dėl šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo.

75.

Posėdyje tapo aišku, kad AGCom dar nenusprendė įsteigti universaliosios paslaugos sąnaudų kompensacijų fondo, todėl neįpareigojo jokios įmonės mokėti įmokų į jį ( 58 ). Ar taip yra iš tikrųjų, turi patikrinti bylą nagrinėjantis teismas; kita vertus, prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodyti trečiasis ir ketvirtasis prejudiciniai klausimai grindžiami ateities hipoteze, kurios turinys nepatikimas, todėl jie yra nepriimtini ( 59 ).

76.

Trečiąjį prejudicinį klausimą didžia dalimi reikėtų priimti, jeigu jis būtų suprantamas kaip abstrakti abejonės dėl Direktyvos 97/67 atitikties nacionalinėms nuostatoms, kurios ateityje leidžia, bet neįpareigoja, nustatyti pareigą mokėti įmokas į sąnaudų kompensacijų fondą bendrąjį leidimą turintiems paslaugų teikėjams, formuluotė.

77.

Bet kuriuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas būtų linkęs atmesti nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, pateiksiu savo nuomonę dėl abiejų klausimų, į kuriuos galima pateikti bendrą atsakymą.

78.

Direktyvos 97/67 9 straipsnio 2 dalies taikymas bendriesiems leidimams jau buvo patvirtintas Sprendime DHL Express (Austria) ( 60 ). Konkrečiai kalbant, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad iš Direktyvos 97/67 9 straipsnio 2 dalies antros pastraipos matyti, jog šioje nuostatoje vartojama sąvoka „leidimai“ apima tiek šio straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nurodytus (individualius) leidimus, tiek minėto straipsnio 1 dalyje nurodytus (bendruosius) leidimus.

79.

Nors toje byloje pateiktas prejudicinis klausimas buvo susijęs su tos pačios direktyvos 9 straipsnio 2 dalies antros pastraipos ketvirta įtrauka, abejonė kilo dėl sąvokos „leidimai“, kurią Teisingumo Teismas analizavo atsižvelgdamas į visas šios nuostatos įtraukas.

80.

Taigi, iš principo nėra kliūčių, kad valstybės narės bendrųjų leidimų išdavimą susietų su pareiga mokėti įmokas į kompensacijų fondą.

81.

Tokio fondo įsteigimas, laikantis Direktyvos 97/67 7 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų, sudaro vieną iš būdų, kuriuo valstybės narės gali finansuoti universaliąją paslaugą. Pastarasis, kaip nurodžiau, iš tiesų padeda išlaikyti pusiausvyrą tarp liberalizavimo proceso ir rinkos atvėrimo konkurencijai pagal Direktyvą 2008/6. Kadangi pašto paslaugų teikėjai finansuoja universaliosios paslaugos teikimą, tarp jų išlaikomas tam tikras lygiateisiškumas, o iš naujų rinkos subjektų, kurie neturi tokių pačių pareigų kaip paslaugos teikėjai, kuriems tenka universaliosios paslaugos teikimo pareiga ( 61 ), reikalaujama mokėti įmokas į minėtą fondą ir prisidėti prie pareigų, grindžiamų solidarumo principu, finansavimo.

82.

Pagal Direktyvos 2008/6 27 konstatuojamąją dalį leidžiama prašyti pašto paslaugų teikėjų, kad jie mokėtų įmokas į šį fondą. Žinoma, ši nuostata susijusi su paslaugų teikėjais, turinčiais bendruosius leidimus. Pakanka, kad pašto paslaugos, kurios teikiamos remiantis šiais leidimais (ir kurios „neprivalo turėti visų universaliosios paslaugos ypatybių“) vartotojo požiūriu galėtų būti laikomos galinčiomis „pakankamu mastu pakeisti“ universaliąsias paslaugas.

83.

Jeigu vartotojas iš pašto įmonės gali gauti paslaugą, kuri yra alternatyva universaliosios paslaugos teikėjo teikiamai paslaugai, galima daryti išvadą, kad abi paslaugos gali būti pakeistos viena kita, o to, kartoju, pakanka, jog pirmai minėtai įmonei būtų taikoma pareiga mokėti įmokas į kompensacijų fondą ( 62 ).

84.

Manau, kad Italijos teisės aktai, kuriuos nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiantis teismas, atitinka šį modelį. Savo ruožtu Įstatyminio dekreto Nr. 261/1999 6 straipsnio 1bis dalyje ir 10 straipsnio 2 dalyje bendrojo leidimo turėtojams numatoma pareiga mokėti įmokas į universaliųjų paslaugų sąnaudų kompensacijų fondą, jeigu teikiamos paslaugos, galinčios pakeisti prie universaliųjų paslaugų priskiriamas paslaugas.

85.

Kita vertus – o tai yra esminis norminis aspektas, – Leidimų išdavimo taisyklių 11 straipsnio 1 dalies f punktas ir 15 straipsnio 2 dalis, darant nuorodas į Direktyvos 2008/6 27 konstatuojamojoje dalyje nustatytas sąlygas, identiškai reglamentuoja ( 63 ) pareigą mokėti įmokas į minėtą fondą. Nesuprantu, kaip nacionalinė nuostata gali būti laikoma prieštaraujančia šiai direktyvai, kai ja apibrėžiama pareigos mokėti įmokas į kompensacijų fondą aprėptis, būtent laikantis direktyvoje nustatytų sąlygų.

86.

Taigi, šiose Italijos teisės nuostatose nepastebiu jokio prieštaravimo Direktyvai 97/67. Jeigu ateityje AGCom nuspręstų nustatyti šį mechanizmą ir pareikalautų, kad vienos ir kitos įmonės mokėtų įmokas, būtent tuomet, o ne dabar, ir reikėtų patikrinti, kaip laikomasi iš Direktyvos 97/67 išplaukiančių kriterijų.

87.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Tribunale Amministrativo Regionale per il Lazio (Lacijaus apygardos administracinis teismas, Italija) pateiktus prejudicinius klausimus: