1.

Ar ne pelno švietimo įstaiga, kuri, taikydama paskolos grąžinimo dalimis be palūkanų planą, siūlo suteikti studentams paskolą, kad šie galėtų sumokėti registracijos mokesčius ir studijų kelionių išlaidas, laikoma veikiančia kaip „pardavėja ar tiekėja“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 93/13/EEB ( 2 )? Be to, ar tokiomis aplinkybėmis, kuriomis suinteresuotasis studentas aktyviai nedalyvavo paskesniame procese, kuriame siekta susigrąžinti skolą su palūkanomis ir gauti žalos atlyginimą, nacionalinis teismas privalo ex officio išnagrinėti, ar sutarčiai taikoma ta direktyva?

2.

Tie klausimai kilo švietimo įstaigos ginče su vienu iš studentų. Teisingumo Teismui suteikiama galimybė patikslinti Direktyvos 93/13 taikymo sritį ir joje nustatytus nacionalinių teismų įgaliojimus ir pareigas.

3.

Direktyva 93/13 priimta remiantis EEB 100a straipsniu (dabar SESV 114 straipsnis). Jos tikslas, be kita ko, yra užtikrinti, kad su vartotojais sudarytose sutartyse nebūtų nesąžiningų sąlygų, ir apsaugoti vartotojus nuo pardavėjo ar tiekėjo piktnaudžiavimo savo galia ( 3 ). Valstybės narės turi galimybę vartotojams suteikti didesnę apsaugą nacionalinėmis nuostatomis, kurios yra griežtesnės už direktyvos nuostatas ( 4 ).

4.

Direktyvos dešimtoje konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad taisyklės dėl nesąžiningų sąlygų turėtų būti taikomos „visoms“ pardavėjų ar tiekėjų su vartotojais sudaromoms sutartims. Aiškiai nurodoma, kad todėl, inter alia, darbo sutartys, sutartys, susijusios su teisėmis į paveldėjimą, sutartys, susijusios su teisėmis pagal šeimos teisę, ir bendrovių inkorporavimo ar organizavimo sutartys arba ūkinių bendrijų sutartys neturi būti įtrauktos į direktyvos taikymo sritį. Vis dėlto direktyva taikoma visiems visuomeniniams verslams, prekybai arba profesijoms ( 5 ).

5.

Direktyvos 93/13 taikymo sritis apibrėžta 1 straipsnio 1 dalyje:

„Šia direktyva siekiama suderinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, susijusius su nesąžiningomis sąlygomis pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudaromose sutartyse.“

6.

2 straipsnio b ir c punktuose apibrėžiamos sąvokos „vartotojas“ („bet kuris fizinis asmuo, kuris sutartyse, kurioms taikoma [Direktyva 93/13], veikia siekdamas tikslų, nesusijusių su jo verslu, prekyba ar profesija“) ir „pardavėjas ar tiekėjas“ ( 6 ) („bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, kuris sutartyse, kurioms taikoma [Direktyva 93/13,] veikia [...] savo verslo, prekybos ar profesijos tikslais, nesvarbu[,] ar tai būtų viešoji, ar privati nuosavybė“).

7.

3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai“.

8.

Į nacionalinę teisę Direktyva 93/13 buvo perkelta 2010 m. balandžio 6 d.Marktpraktijkenwet (Rinkos praktikos įstatymas). Tame įstatyme vietoj direktyvos 2 straipsnio c punkte apibrėžtos sąvokos „pardavėjas ar tiekėjas“ apibrėžiant įstatymo taikymo sritį vartojama sąvoka „įmonė“. Wetboek Economisch Recht (Ekonomikos teisės kodeksas) I.1 straipsnio 1 dalyje įmonė apibrėžiama kaip „bet koks fizinis ar juridinis asmuo, siekiantis ilgalaikio ekonominio tikslo, įskaitant bet kokias tokių asmenų asociacijas“.

9.

Gerechtelijk Wetboek (Teismų kodeksas) 806 straipsnyje nustatytos teismo pareigos priimant sprendimą už akių: „Priimdamas sprendimą už akių teismas privalo patenkinti dalyvaujančios šalies reikalavimus ar atsižvelgti į atsiliepimus, nebent procesas arba reikalavimai arba pagrindai prieštarautų viešajai tvarkai.“

10.

Susan Kuijpers studijavo Karel de Grote Hogeschool (Karel de Grote universiteto kolegija, toliau – KdG). 2014 m. vasario 3 d. ji turėjo sumokėti KdG studijų mokestį už 2012–2013 ir 2013–2014 mokslo metus ir padengti savo studijų kelionės išlaidas, iš viso 1546 EUR. Kadangi ji negalėjo tokios sumos sumokėti iš karto, Studievoorzieningen van KdG (KdG Studijų paramos departamentas, toliau – KdG Stuvo) pritaikė mokėjimo dalimis be palūkanų planą. Pagal tą planą KdG Stuvo išmokėjo S. Kuijpers sumą, kurią ji turėjo sumokėti KdG. Nuo 2014 m. vasario 25 d. S. Kuijpers turėjo septynis mėnesius mokėti KdG Stuvo po 200 EUR per mėnesį. 146 EUR likutis turėjo būti sumokėtas iki 2014 m. rugsėjo 25 d.

11.

Sutartyje buvo numatyta tokia sąlyga:

Jei paskola (visa ar iš dalies) nesugrąžinama per nustatytus terminus, iš karto ir be oficialaus įspėjimo taikomos 10 % dydžio metinės palūkanos, kurios skaičiuojamos nuo negrąžintos paskolos dalies nuo kitos dienos, kurią turėjo būti sumokėta atitinkama paskolos suma. Šiuo atveju, siekiant padengti paskolos išieškojimo išlaidas, taip pat priskaičiuojamas žalos atlyginimas, kurį pagal sutartį sudaro 10 % paskolos likučio dydžio suma, tačiau ne mažiau kaip 100 EUR.

12.

S. Kuijpers paskolos nesumokėjo net gavusi oficialų pranešimą.

13.

2015 m. lapkričio 27 d.KdG pareiškė S. Kuijpers ieškinį, siekdama susigrąžinti (pagal KdG Stuvo sudarytą sutartį) pagrindinę sumą (1546 EUR), 10 % dydžio palūkanas už pavėluotus mokėjimus nuo 2014 m. vasario 25 d. (269,81 EUR) ir žalos atlyginimą (154,60 EUR), ir kreipėsi į Vredegerecht te Antwerpen (Taikos teismas, Antverpenas, Belgija). 2016 m. vasario 4 d. tarpiniu sprendimu tas teismas KdG naudai priteisė pagrindinę 1546 EUR dydžio sumą. O dėl palūkanų ir žalos atlyginimo jis atnaujino procesą, kad išsiaiškintų KdG poziciją dėl Teisingumo Teismui teiktino prejudicinio klausimo. 2016 m. kovo 4 d.KdG tuo klausimu pateikė žodines pastabas. S. Kuijpers į teismo posėdį neatvyko.

14.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuoja, jog pagal Teismų kodekso 806 straipsnį, kadangi S. Kuijpers į teismo posėdį neatvyko, jis turi patenkinti KdG reikalavimą, nebent procesas ar reikalavimas prieštarautų viešajai tvarkai. Dėl to kyla klausimas, pirma, ar nacionalinis teismas gali ex officio nagrinėti, ar sutarčiai, dėl kurios teikiamas reikalavimas, taikomas nacionalinės teisės aktas, kuriuo įgyvendinama Direktyva 93/13, antra, ar nacionalinės teisės aktas, kuriuo toks nagrinėjimas draudžiamas, nes nuostatos dėl nesąžiningų sutarties sąlygų nėra privalomo pobūdžio, suderinamas su ta direktyva ( 7 ). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat abejoja, ar nacionalinės teisės aktas, kuriuo apribojama nuostatų dėl nesąžiningų sutarties sąlygų taikymo sritis, kad jos būtų taikomos tik vartotojų ir „įmonių“ sutartims ( 8 ), suderinamas su Direktyva 93/13.

15.

Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

16.

Rašytines pastabas pateikė Austrijos, Belgijos ir Lenkijos vyriausybės ir Europos Komisija. 2017 m. kovo 9 d. posėdyje Belgijos vyriausybė ir Komisija išdėstė žodines pastabas ir atsakė į Teisingumo Teismo klausimus.

17.

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar turi teisę ex officio nagrinėti, ar sutarčiai taikoma Direktyva 93/13, net jeigu vartotojas į teismo posėdį neatvyko. Klausimas susijęs su nacionalinės teisės norma, pagal kurią teismas gali savo iniciatyva nagrinėti tik tai, ar reikalavimas prieštarauja nacionalinėms viešosios tvarkos normoms. Pirma apsvarstysiu šį klausimą, nes klausimas, ar Direktyva 93/13 taikytina (ir ar jos taikomumą galima nagrinėti ex officio), logiškai keliamas anksčiau nei klausimai dėl tam tikros sutarties šalių statuso ir jos sąlygų teisėtumo.

18.

Komisija teigia, jog taisyklė, kad nesąžiningos sąlygos vartotojui neprivalomos, yra imperatyvaus pobūdžio. Taigi nacionaliniai teismai yra įgalioti ir privalo ex officio nagrinėti, ar sutarčiai taikoma Direktyva 93/13, net jeigu vartotojas į teismo posėdį neatvyko.

19.

Belgijos vyriausybė pritaria Komisijos išvadai. Ji teigia, jog Teismų kodekso 806 straipsnis atitinka tokį išaiškinimą, nes spręsdamas, ar ex officio kelti viešosios tvarkos klausimą, nacionalinis teismas turi pirma nustatyti, ar nuostatai faktiškai taikomos viešosios tvarkos normos. Pagal lygiavertiškumo principą tokie pat argumentai taikytini direktyvų, kaip antai Direktyvos 93/13, nuostatoms.

20.

Iš tikrųjų pagal suformuotą jurisprudenciją nacionalinis teismas turi ex officio įvertinti, ar pardavėjo arba tiekėjo su vartotoju sudarytoje sutartyje numatyta sąlyga patenka į tos direktyvos taikymo sritį, o jei į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai, – ex officio įvertinti, ar tokia sąlyga yra nesąžininga ( 9 ).

21.

Vis dėlto išlieka klausimas, ar nacionalinis teismas turi tokią pat pareigą, kai vartotojas teismo posėdyje nedalyvauja.

22.

Siekiant atsakyti į tą klausimą reikėtų turėti omenyje kelis principus, jau įtvirtintus Teisingumo Teismo jurisprudencijoje.

23.

Pirma, Direktyva 93/13 „nustatyta apsaugos sistema pagrįsta idėja, jog vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei pardavėjo ar tiekėjo tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl informacijos lygio, dėl to jis priverstas sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto nustatytomis sąlygomis ir negali daryti įtakos jų turiniui“ ( 10 ).

24.

Antra, nuostata, kad nesąžiningos sąlygos nėra privalomos vartotojui, „yra imperatyvi nuostata, skirta sutartimi nustatyt[ai] formal[iai] sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyr[ai] pakeisti realia, atkuriančia sutarties šalių lygybę“ ( 11 ). Ji turi būti laikoma „lygiaverte nacionalinėms normoms, kurios vidaus teisės sistemoje priskiriamos imperatyvių normų kategorijai“ ( 12 ). Prieš tą analizę reikia logiškai išnagrinėti, ar ta direktyva taikoma konkrečiu nagrinėjamu atveju (žr. šios išvados 20 punktą ir išnašą).

25.

Trečia, tokia nelygybė tarp vartotojo ir pardavėjo arba tiekėjo gali būti pašalinta tik pozityviai įsikišus su sutartiniais santykiais nesusijusiems subjektams ( 13 ). Taip pozityviai įsikišti galėtų teismas ex officio nagrinėdamas klausimą, ar sutarčiai taikoma Direktyva 93/13 ir ar tos sutarties sąlygos sąžiningos. Iš tikrųjų apsauga, kurią vartotojams numato direktyva, apima ir atvejus, kai vartotojas nesiremia nesąžiningu šios sąlygos pobūdžiu arba nežino savo teisių, arba atsisako tai daryti dėl su ieškinio pareiškimu teisme susijusių išlaidų ( 14 ).

26.

Be to, remiantis valstybių narių procedūrinės autonomijos principu, nesant nacionalinių mechanizmų suderinimo, procedūrines normas, pagal kurias toks pozityvus kišimasis būtų įmanomas, lemia nacionalinė teisės sistema, tačiau su sąlyga, kad ji nėra mažiau palanki nei reglamentuojanti panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir kad dėl jos netampa iš esmės neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teise vartotojams suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas) ( 15 ).

27.

Teisingumo Teismas turėjo galimybę apsvarstyti proceso be gynybos klausimą byloje Asturcom Telecomunicaciones, susijusioje su sutartimi, kurioje buvo arbitražinė išlyga. Arbitražo sprendimas buvo priimtas vartotojai nedalyvaujant ir ji neapskundė jo per nacionalinės teisės aktuose nustatytą laikotarpį. Tad sprendimas tapo galutinis. Kai Asturcom siekė užtikrinti to sprendimo vykdymą, kompetentingas nacionalinis teismas išreiškė nuomonę, kad arbitražinė išlyga nesąžininga. Vis dėlto taikytinuose nacionalinės teisės aktuose nebuvo nuostatų, pagal kurias priimdamas sprendimą dėl tapusio galutinio sprendimo vykdymo užtikrinimo veiksmų teismas turėtų jurisdikciją nustatyti, ar arbitražinė išlyga nesąžininga. Tokiomis aplinkybėmis nacionalinis teismas Teisingumo Teismo paklausė, ar galėtų ex officio nustatyti, ar arbitražinis susitarimas negaliojantis, ir atitinkamai panaikinti sprendimą, jeigu nustatytų, kad arbitražiniame susitarime yra nesąžininga arbitražinė išlyga ( 16 ).

28.

Atsižvelgdamas į res judicata principo svarbą, Teisingumo Teismas nusprendė, jog veiksmingumo principas negali būti taikomas taip, kad juo remiantis būtų reikalaujama, kad nacionalinis teismas turėtų kompensuoti atitinkamo vartotojo, kuris nedalyvavo arbitražo procese ir nepareiškė ieškinio dėl arbitražo sprendimo panaikinimo, todėl jis tapo galutinis, visišką pasyvumą ( 17 ).

29.

Vis dėlto jis nusprendė, kad pagal lygiavertiškumo principą, kai nacionalinis teismas, nagrinėjantis ieškinį dėl galutinio arbitražo teismo sprendimo priverstinio vykdymo, pagal vidaus proceso teisės normas turi ex officio įvertinti, ar arbitražinės išlygos atitinka nacionalines viešąją tvarką reglamentuojančių normas, jis taip pat turi ex officio įvertinti šios išlygos nesąžiningumą pagal direktyvą, kai tik jam tampa žinomos šiuo tikslu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės ( 18 ).

30.

Byloje VB Pénzügyi Lízing nacionalinis teismas siekė sužinoti, ar jis privalo savo iniciatyva nustatyti faktines ir teisines aplinkybes, reikalingas išvadai dėl nesąžiningos sąlygos padaryti, kad įvertintų, ar išimtinę teritorinę jurisdikciją suteikianti sutarties sąlyga nesąžininga, jei pagal nacionalinę proceso teisę tokį patikrinimą leidžiama atlikti tik bylos šalių prašymu ( 19 ). Teisingumo Teismas nusprendė, jog tam, kad užtikrintų vartotojų apsaugos veiksmingumą, nacionalinis teismas turi visuomet, nesvarbu, kokie yra vidaus teisės aktai, nustatyti, ar pardavėjas arba tiekėjas derėjosi su vartotoju dėl ginčijamos sąlygos atskirai ir ar jai atitinkamai taikoma Direktyva 93/13 ( 20 ).

31.

Toks požiūris buvo patvirtintas byloje Banco Español de Crédito, susijusioje su sutarties sąlygos dėl delspinigių grąžinant paskolą dalimis sąžiningumu. Teisingumo Teismas nustatė, jog dėl procedūrinės taisyklės, pagal kurią nacionaliniam teismui, gavusiam prašymą išduoti mokėjimo įsakymą, visiškai neleidžiama ex officio įvertinti, ar sutarties sąlygos nesąžiningos, jeigu vartotojas nepareiškė prieštaravimo, net jeigu jis žino šiuo tikslu reikalingas teisines ir faktines aplinkybes, tikriausiai sumažės Direktyvoje 93/13 numatytos apsaugos veiksmingumas ( 21 ).

32.

Byloje ERSTE Bank Hungary Teisingumo Teismas papildė tą teiginį paaiškindamas, jog Direktyvos 93/13 garantuojama veiksminga teisminė gynyba grindžiama prielaida, kad viena iš sutarties šalių iš anksto kreipiasi į nacionalinį teismą ( 22 ). Derėtų pažymėti, kad tokiomis aplinkybėmis vartotojas, jeigu jis nėra ieškinį pareiškusi šalis, tikriausiai bus kita proceso šalis ir teismo sprendimas padarys poveikį jo teisinei padėčiai, nesvarbu, ar jis dalyvaus procese.

33.

Mano nuomone, remiantis jurisprudencija galima nustatyti šiuos principus: i) pagal veiksmingumo principą nereikalaujama, kad nacionaliniai teismai kištųsi, jeigu nė viena iš sutarties šalių nacionaliniams teismams nepareiškia ieškinio; ii) jeigu ieškinys pareikštas, nesvarbu, kokie yra vidaus teisės aktai, visuomet nacionaliniai teismai turi ex officio išnagrinėti, ar sutarčiai taikoma Direktyva 93/13; iii) jeigu taip, jie (taip pat ex officio) turi įvertinti tos sutarties sąlygų sąžiningumą; iv) privalomas direktyvoje nustatytų taisyklių pobūdis reiškia, kad jos turi būti taikomos neatsižvelgiant į statusą, suteiktą pagal nacionalinės teisės normas, kuriomis jos įgyvendinamos nacionalinės teisės sistemoje, ir į šalių procedūrinius veiksmus ar pareiškimus.

34.

Tai, kad vartotojas nebuvo ieškinį pareiškusi šalis, kad jis neatvyko į posėdį ir kad nesirėmė Direktyva 93/13, negali pakeisti to sprendimo.

35.

Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, dėl Belgijos teisės aktų, pagal kuriuos teismams leidžiama ex officio nagrinėti tik tai, ar reikalavimas nesuderinamas su nacionalinėmis viešosios tvarkos normomis, ir nesuteikiama teisės kartu nagrinėti, ar tas reikalavimas prieštarauja Direktyvoje 93/13 nustatytiems principams, atrodo, gali kilti problemų.

36.

Vis dėlto tas normas reikia aiškinti pagal Sąjungos teisę. Kai pagal vidaus procedūrines taisykles nacionalinis teismas turi įgaliojimus ex officio nagrinėti teisės priemonės galiojimą atsižvelgiant į nacionalines viešosios tvarkos normas, tai jis taip pat turi naudotis tais įgaliojimais nagrinėdamas privalomo pobūdžio Sąjungos taisykles atsižvelgiant į lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus. Atsižvelgdama į tokį aiškinimą, pritariu Sprendimu Asbeek Brusse ir de Man Garabito ( 23 ) pagrįstam Belgijos vyriausybės požiūriui, kad pagal Teismų kodekso 806 straipsnį nacionalinis teismas privalo ex officio įvertinti, ar, atsižvelgiant į Direktyvą 93/13, sutarties sąlyga yra nesąžininga, taip pat kaip jis atliktų tokį vertinimą pagal nacionalines viešosios tvarkos taisykles.

37.

Taigi darytina išvada, jog nacionalinis teismas įgaliojamas ir įpareigojamas ex officio įvertinti, ar sutarčiai taikoma Direktyva 93/13, net jeigu jo konkrečiai neprašoma to daryti, be kita ko, todėl, kad vartotojas procese nedalyvavo.

38.

Prieš atsakant iš esmės į antrąjį ir trečiąjį klausimus, kuriuos geriausia vertinti kartu, būtina apibrėžti jų turinį.

39.

Sąvokos „įmonė“ vartojimas antrojo klausimo formuluotėje atrodo keistas kiek tai susiję su vartotojų apsauga. Manau, tai paaiškinama nacionalinės teisės aktų nuostatų formuluotėmis, kuriomis grindžiamas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą.

40.

Kaip savo rašytinėse pastabose aiškina Belgijos vyriausybė, Belgijos teisės aktų leidėjas pavartojo sąvoką „įmonė“, kilusią iš konkurencijos teisės, kad į nacionalinę teisės sistemą perkeltų Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punkte vartojamas sąvokas „pardavėjas ar tiekėjas“ ( 24 ). Atrodo, būtent tai paragino nacionalinį teismą paklausti, ar laisvoji švietimo įstaiga, teikianti subsidijuojamas švietimo paslaugas, kaip KdG šioje byloje, gali būti laikoma įmone, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę.

41.

Vis dėlto pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją iš vienodo Sąjungos teisės taikymo reikalavimo matyti, kad kai Sąjungos teisės nuostatoje aiškiai nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę dėl konkrečios sąvokos, ši sąvoka visoje Europos Sąjungoje turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir atitinkamu teisės aktu siekiamą tikslą ( 25 ).

42.

Direktyvoje 93/13 sąvokos „pardavėjas ar tiekėjas“ iš tikrųjų apibrėžtos nedarant nuorodos į nacionalinę teisę. Taigi iš to matyti, jog tos sąvokos pagal tą direktyvą turi būti aiškinamos taip, kad jomis išreikštos autonomiškos Sąjungos sampratos, kurią visoje Europos Sąjungos teritorijoje reikia aiškinti vienodai.

43.

Taigi sąvokos „pardavėjas ar tiekėjas“ reikšmė negali priklausyti nuo to, kaip nacionalinės teisės aktų leidėjas nusprendė perkelti tą sąvoką į nacionalinę teisę. Neatsižvelgiant į tai, ar nacionalinės teisės aktuose, kuriais į nacionalinę teisę perkeliama direktyva, vartojamos sąvokos „pardavėjas ar tiekėjas“, „verslo įmonė“, „prekiautojas“, „įmonė“ ar „specialistas“, jos turėtų būti aiškinamos vienodai, laikantis Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punkte pateiktos apibrėžties. Taigi šiuo atveju svarbu ne tai, ką sąvoka „įmonė“ reiškia konkurencijos teisės srityje arba kaip ji aiškinama jurisprudencijoje dėl paslaugų teikimo. Svarbu tai, ar vartotojo ir tokios įstaigos kaip KdG sudarytai sutarčiai taikoma Direktyva 93/13.

44.

Atsižvelgiant į tai, kaip suprantu, pateikdamas antrąjį ir trečiąjį klausimus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekė nustatyti, ar laisvoji švietimo įstaiga, teikianti subsidijuojamas švietimo paslaugas, kaip antai KdG, turėtų būti laikoma pardavėja ar tiekėja, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punktą.

45.

Belgijos vyriausybė teigia, jog laisvoji švietimo įstaiga, teikianti subsidijuojamas švietimo paslaugas, kaip antai KdG, negali būti laikoma paslaugų teikėja, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 93/13. Paslaugų sutartyje turi būti atlygio elementas, kurio šiuo atveju nėra arba, jei yra, kuris yra minimalus. Mat nagrinėjama viešoji įstaiga vykdo užduotis socialinėje, kultūros ir švietimo srityse, tiesiogiai skirtose visiems gyventojams. Tokios pat nuomonės laikosi Austrijos vyriausybė.

46.

Lenkijos vyriausybė, kita vertus, teigia, jog tokia švietimo įstaiga yra pardavėja ar tiekėja, kaip tai suprantama pagal direktyvą. Švietimo įstaigos ir studento sutartis yra tos įstaigos profesinės veiklos dalis. Faktas, ar ji gauna pelno, nėra svarbus.

47.

Komisija mano, jog pagrindinę KdG švietimo veiklą reikėtų atskirti nuo jos, kaip kredito įstaigos, kartais vykdomos pagalbinės veiklos. Ši byla susijusi su tokia pagalbine veikla. Nors pagrindinė KdG švietimo veikla yra bendrojo intereso veikla, kuriai netaikoma Direktyva 93/13, ta direktyva taikoma jos kartais vykdomai pagalbinei veiklai.

48.

Mano nuomone, sąvokos „pardavėjas ar tiekėjas“ reikėtų aiškinti pirmiausia remiantis faktine Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punkte pateiktos apibrėžties formuluote. Tą sąvoką sudaro šie elementai: „bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, nesvarbu[,] ar tai būtų viešoji, ar privati nuosavybė“, kuris „sutartyse, kurioms taikoma ši direktyva“, „veikia <…> savo verslo, prekybos ar profesijos tikslais“.

49.

Ta apibrėžtis turi būti aiškinama atsižvelgiant į jos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą ( 26 ). Ji iš esmės objektyvi ir pagrįsta tam tikrais elementais, kuriuos galima patikrinti ( 27 ). Sąvokos „pardavėjas ar tiekėjas“ vartojamos būtent Direktyvoje 93/13 ir, mano nuomone, jos yra bendresnės nei įvairiuose kituose vartotojų teisės aktuose vartojamos sąvokos ( 28 ).

50.

Iš vienos tos apibrėžties dalies, t. y. bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, <…> nesvarbu[,] ar tai būtų viešoji, ar privati nuosavybė, akivaizdu, kad norint nustatyti, ar nagrinėjamas asmuo yra „pardavėjas ar tiekėjas“, jo klasifikavimas, teisinis statusas ir konkrečios savybės pagal nacionalinę teisę nėra svarbūs ( 29 ).

51.

Kadangi vartojami žodžiai „bet kuris“, aišku, jog apibrėžtį reikėtų aiškinti bendrai, kad į jos taikymo sritį patektų visi fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie gali sutartyse su vartotojais numatyti nesąžiningas sąlygas.

52.

Pagal kitą apibrėžties dalį pardavėjas ar tiekėjas turėtų [veikti <…>] savo verslo, prekybos ar profesijos tikslais.

53.

Direktyvoje visai neapibrėžta, kokia tai turėtų būti veikla, ir tik numatyta, kad tai turėtų būti prekių pardavimas arba paslaugų teikimas ( 30 ). Tai funkcinis požiūris: sutartis turi būti veiklos, vykdomos asmens verslo, prekybos ar profesijos srityje, dalis. Ir sąvokos „vartotojas“ apibrėžtis, ir sąvokos „pardavėjas ar tiekėjas“ apibrėžtis priklauso nuo srities, kurioje vykdo veiklą atitinkamas asmuo ( 31 ). Vartotojas ir pardavėjas ar tiekėjas yra priešingos teisinio sandorio šalys. Vartotojas, kuris laikomas pažeidžiamu ir mažiau palankioje padėtyje esančiu asmeniu, yra viena šalis, o pardavėjas ar tiekėjas, kurio padėtis tvirta, ir gali nustatyti savo sandorio sąlygas, yra kita šalis. Apibrėžtyje nenustatyta jokių sąlygų dėl pardavėjo ar tiekėjo veiklos pobūdžio ar tikslo.

54.

Be to, direktyvoje nėra jokių nuostatų, pagal kurias direktyva būtų netaikoma tam tikrų rūšių verslui, prekybai ar profesijai. Tiesa, dešimtoje konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad direktyva neketinama aprėpti kelių tipų sutarčių, kaip antai susijusių su paveldėjimo teisėmis ( 32 ), bet dėl profesinės veiklos lygiavertės nuostatos nėra. Kita vertus, keturioliktoje konstatuojamojoje dalyje aiškiai nustatyta, kad direktyva taip pat taikoma visuomeniniams verslams, prekybai arba profesijoms.

55.

Byloje Šiba Teisingumo Teismas nusprendė, kad advokatas, kuris, vykdydamas savo profesinę veiklą, už atlyginimą teikia teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam asmeniui, yra „pardavėjas ar tiekėjas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punktą, ir kad tokios išvados negali paneigti tai, kad advokatų veiklai būdingas visuomeninis pobūdis ( 33 ).

56.

Atsižvelgdamas į platesnį su vartotojų teisėmis susijusių direktyvų kontekstą Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, jog Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvoje vartojama sąvoka „prekybininkas“ nereiškia, kad direktyva netaikoma visuomeninio pobūdžio užduotis atliekančioms įstaigoms. Tad Teisingumo Teismas nusprendė, jog prekybininkas, be kita ko, yra viešosios teisės įstaiga, kuriai pavesta vykdyti bendrojo intereso užduotį, kaip antai administruoti valstybinę sveikatos draudimo sistemą ( 34 ). Mano nuomone, tokį požiūrį galima teisėtai taikyti sąvokoms „pardavėjas ar tiekėjas“ Direktyvoje 93/13, kuriose, beje, priešingai nei Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvoje, aiškiai nustatyta, kad jos taikomos visuomeninio pobūdžio veiklai.

57.

Nors šiame sprendime Teisingumo Teismas pažymėjo, kad prekybininkas yra pelningą veiklą vykdanti šalis, taip jis norėjo pabrėžti, jog iš Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos taikymo srities nepašalinami nei bendrojo intereso užduotį vykdantys subjektai, nei viešosios teisės suteikiamą statusą turintys subjektai ( 35 ). Visuomeninio pobūdžio ir bendrojo intereso užduotys neretai apskritai vykdomos nesiekiant pelno. Taigi, manau, pagal konkrečią sutartį apibrėžiant sąvokas „pardavėjas ar tiekėjas“ pelno ar ne pelno organizacijos pobūdis nėra svarbus.

58.

Kalbant apie teikiamos paslaugos pobūdį, reikia pasakyti, jog Belgijos vyriausybės ir Komisijos pateiktas argumentas, kad valstybinis švietimas, iš esmės finansuojamas iš valstybės biudžeto, negali būti laikomas paslauga pagal SESV 57 straipsnį, reiškia, jog dėl to švietimo įstaigoms sudarant sutartis, kuriose yra nesąžiningų sąlygų, netaikoma Direktyva 93/13.

59.

Iš tiesų Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog kursai, kuriuos siūlo tam tikros valstybinio švietimo sistemos, visiškai arba daugiausia finansuojamos valstybės lėšomis, įstaigos, neįtraukiami į paslaugų apibrėžtį, nes įsteigdama ir išlaikydama tokią sistemą valstybė siekia ne vykdyti pelningą veiklą, o įgyvendinti savo pareigas gyventojams socialinėje, kultūros ir švietimo srityse ( 36 ).

60.

Vis dėlto yra suformuota jurisprudencija, kad švietimo įstaigų, kurios daugiausia finansuojamos iš privačių (visų pirma mokinių ir jų tėvų, nors nebūtinai) lėšų, teikiamas mokslas yra paslaugos, kaip tai suprantama pagal SESV 57 straipsnį, nes tų įstaigų tikslas yra teikti paslaugas už užmokestį ( 37 ).

61.

Iš tų dviejų jurisprudencijos pavyzdžių matyti, kad Teisingumo Teismas mano, jog esminis paslaugų apibrėžties pagal SESV 57 straipsnį elementas yra tai, ar paslauga siūloma už mokestį, o ne atliekamų užduočių pobūdis.

62.

Toks požiūris patvirtinamas su Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva susijusioje jurisprudencijoje ( 38 ), kai pagal ją ta direktyva taikoma viešosios teisės įstaigai, kuriai pavesta vykdyti bendrojo intereso užduotį, kaip antai administruoti valstybinę sveikatos draudimo sistemą ( 39 ). Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos teisinis pagrindas toks pat kaip Direktyvos 93/13, t. y. EB 95 straipsnis (anksčiau – EEB 100a straipsnis, dabar – SESV 114 straipsnis) dėl įstatymų derinimo. Teisinio pagrindo nuostatose aiškiai pabrėžiamas poreikis teisės aktuose įtvirtinti aukšto lygio vartotojų apsaugą ( 40 ), kuri yra tikslas, nepaminėtas SESV 57 straipsnyje dėl laisvės teikti paslaugas.

63.

Galiausiai Direktyvos 93/13 formuluotėse nėra jokio apribojimo, susijusio su nagrinėjamos veiklos pobūdžiu ir tikslu arba jos finansavimo būdu. Priešingai, į jos taikymo sritį aiškiai įtraukiama visuomeninio pobūdžio veikla ( 41 ).

64.

Taigi, mano nuomone, tai, kad fizinis ar juridinis asmuo gali teikti subsidijuojamas švietimo paslaugas, nekliudo jo laikyti pardavėju ar tiekėju, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punktą.

65.

Kalbant apie trečią sąvokų „pardavėjas ar tiekėjas“ apibrėžties dalį (sutartyse, kurioms taikoma ši direktyva), iš Direktyvos 93/13 1 straipsnio 1 dalies ir 3 straipsnio 1 dalies aišku, kad direktyva taikoma sąlygoms „pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudaromose sutartyse“, dėl kurių „nebuvo atskirai derėtasi“ ( 42 ). Direktyvos dešimtoje konstatuojamojoje dalyje pabrėžiama bendra tų sąvokų taikymo sritis. Direktyva taikoma „visoms“ pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudarytoms sutartims (išskyrus darbo sutartis, sutartis, susijusias su teisėmis į paveldėjimą, sutartis, susijusias su teisėmis pagal šeimos teisę, ir bendrovių inkorporavimo ar organizavimo sutartis arba ūkinių bendrijų sutartis) ( 43 ). Sutartis gali būti sudaryta raštu ar žodžiu ( 44 ). Nustatant direktyvos taikymo sritį sutarties tikslas nėra svarbus ( 45 ).

66.

Svarbiausia tai, kad Direktyvoje 93/13 sutartys, kurioms ji taikoma, apibrėžiamos remiantis jas sudarančių asmenų statusu pagal tai, ar jie veikia verslo, prekybos arba profesijos tikslais, ar ne. Tas kriterijus atitinka mintį, kuria grindžiama direktyvoje sukurta apsaugos sistema, t. y. kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei pardavėjo ar tiekėjo tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl informacijos lygio. Dėl to vartotojas gali atsidurti padėtyje, kurioje jis priverstas sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto nustatytomis sąlygomis ir negali daryti įtakos jų turiniui ( 46 ).

67.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog pardavėjas ar tiekėjas, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 93/13, yra fizinis ar juridinis asmuo, viešasis arba privatusis, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ar savybes, kuris: i) siūlo visų rūšių ir tipų prekes ar paslaugas; ii) sudaro sutartį su vartotoju ir iii) kurio sutartis susijusi su jo profesine veikla. Pobūdis (viešasis ar privatusis), dalykas (visuomeninės ar privačios užduotys, bendrojo intereso užduotys) ir rezultatas (pelno ar ne pelno) nėra svarbūs. Nesvarbus ir sutarties tikslas, jeigu sutartį sudaro vartotojas ir pardavėjas ar tiekėjas ir ji susijusi su to pardavėjo ar tiekėjo verslu, prekyba ar profesija.

68.

Taigi, mano nuomone, laisvoji švietimo įstaiga, teikianti subsidijuojamas švietimo paslaugas, gali būti laikoma pardavėja ar tiekėja, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 93/13, kai savo veiklos tikslais ji sudaro sutartį, kuriai taikoma ta direktyva. Ar taip yra šioje byloje ir ar S. Kuijpers ir KdG sudaryta sutartis neatitinka direktyvoje įtvirtintų privalomų taisyklių, turi nustatyti nacionalinis teismas.

69.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui į Vredegerecht te Antwerpen (Taikos teismas, Antverpenas, Belgija) pateiktus prejudicinius klausimus siūlau atsakyti taip: