1. 

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vėl kreipiasi į Teisingumo Teismą dėl dviejų jo turimų išspręsti ginčų, kilusių bankrutavus vienai iš šios valstybės narės kredito įstaigų.

2. 

Kaip ir byloje, kurioje priimtas 2015 m. birželio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimas Indėlių ir investicijų draudimas ir Nemaniūnas ( 2 ), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti Direktyvą 94/19/EB ( 3 ) ir Direktyvą 97/9/EB ( 4 ) ir konkrečiai nurodyti apsaugos, kurią šios direktyvos užtikrina atitinkamai santaupų turintiems asmenims ir investuotojams, apimtį.

3. 

Teismas a quo siekia konkrečiai sužinoti, ar šios direktyvos gali būti taikomos sumoms, kurias kredito įstaigai sumokėjo jos klientai tam, kad įsigytų jos akcijų ar obligacijų. Tai banko įstaigai bankrutavus, minėti sandoriai iki galo nebuvo įvykdyti.

4.

Pirmoje, aštuonioliktoje ir dvidešimtoje konstatuojamosiose dalyse skelbiama:

5.

1 straipsnyje numatyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>

<…>“

6.

2 straipsnyje nustatyta:

„Garantijų sistemų išmokos netaikomos:

<…>“

7.

3 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad jos teritorijoje būtų įdiegta ir oficialiai pripažinta viena ar kelios indėlių garantijų sistemos. Nė viena pagal Direktyvos 77/780/EEB 3 straipsnį toje valstybėje narėje veiklos licenciją gavusi kredito įstaiga, nedalyvaujanti minėtoje sistemoje, negali priimti indėlių, išskyrus šios dalies antroje pastraipoje ir 4 dalyje numatytas aplinkybes.

<…>“

8.

7 straipsnyje nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad tais atvejais, kai indėliai negrąžinami, kiekvienam indėlininkui už visus jam priklausančius indėlius būtų kompensuojama mažiausiai 50000 EUR.

1a.   Ne vėliau kaip 2010 m. gruodžio 31 d. valstybės narės užtikrina, kad tais atvejais, kai indėliai negrąžinami, kiekvienam indėlininkui už visus jam priklausančius indėlius būtų nustatoma 100000 EUR kompensacija.

<…>

2.   Valstybės narės gali numatyti, kad tam tikriems indėlininkams ar indėliams garantijos būtų netaikomos arba jiems būtų numatytos mažesnės garantijos. Šios išimtys išvardytos šios direktyvos I priede.“

9.

8 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta:

„Tais atvejais, kai indėlininkas neturi absoliučios teisės į visas sąskaitoje esančias sumas, garantijos taikomos tam asmeniui, kuris turi visas teises į minėtas sumas, jeigu šis asmuo buvo arba gali būti nustatytas iki tos dienos, kurią kompetentingos institucijos priima šios direktyvos 1 straipsnio 3 dalies i punkte nurodytą sprendimą arba teismas priima 1 straipsnio 3 dalies ii punkte nurodytą sprendimą. Jeigu yra keletas visas teises turinčių asmenų, apskaičiuojant 7 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse nurodytus dydžius, atsižvelgiama į kiekvienam tokiam asmeniui priklausančią dalį pagal susitarimus, kuriais remiantis yra tvarkomos minėtos sumos.“

10.

I priedo („7 straipsnio 2 dalyje nurodytų išimčių sąrašas“) 12 punkte minimi „[t]os pačios kredito įstaigos išleisti skolos vertybiniai popieriai ir įsipareigojimai, susiję su jos akceptuotais bei paprastaisiais vekseliais“.

11.

4, 8 ir 9 konstatuojamosiose dalyse skelbiama:

12.

Direktyvos 1 straipsnyje įtvirtinta:

Šioje direktyvoje:

<…>“

13.

Direktyvos 2 straipsnyje nustatyta:

„1.   Kiekviena valstybė narė turi užtikrinti, kad jos teritorijoje būtų įdiegta ir oficialiai pripažinta bent viena investuotojų kompensavimo sistema. Nė viena investicinė įmonė, kuriai valstybėje narėje išduotas leidimas veiklai, neturi teisės vykdyti investicinės veiklos, jei ji nepriklauso tokiai sistemai, išskyrus atvejus, numatytus kitoje pastraipoje ir 5 straipsnio 3 dalyje.

<…>

2.   Sistema suteikia investuotojams kompensaciją pagal 4 straipsnį, jeigu:

atsižvelgiant į tai, kuri iš šių sąlyga yra ankstesnė.

Kompensacija turi būti mokama pagal tuos reikalavimus, kurie kilo dėl investicinės įmonės nepajėgumo:

remiantis taikytinais teisiniais reikalavimais ir sutarčių sąlygomis.

3.   Bet koks reikalavimas pagal šio straipsnio 2 dalį kredito įstaigai, kuriai valstybėje narėje taikoma ši direktyva ir Direktyva 94/19, nukreipiamas į vieną iš šiose direktyvose numatytų sistemų, kurią valstybė narė laikys tinkama. Joks reikalavimas dėl kompensacijos pagal šias abi direktyvas negali būti tenkinamas daugiau nei vieną kartą.“

<…>“

14.

2, 26 ir 31 konstatuojamosiose dalyse skelbiama:

15.

4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta:

<…>

<…>“

16.

I priedo („Paslaugų ir veiklos bei finansinių priemonių sąrašas“) A skirsnį („Investicinės paslaugos ir veikla“) sudaro šie punktai:

17.

To paties priedo C skirsnio („Finansinės priemonės“) 1 punktas apima „perleidžiamus vertybinius popierius“.

18.

5 ir 6 konstatuojamosiose dalyse skelbiama:

19.

5 straipsnyje numatyta:

„Valstybės narės draudžia asmenims bei įmonėms, kurios nėra kredito įstaigos, verstis indėlių ar kitokių grąžintinų lėšų priėmimu iš visuomenės.

Pirmoji pastraipa netaikoma tais atvejais, kai priimami indėliai ar kitos lėšos, kuriuos grąžinti turės arba valstybė narė, arba valstybės narės regiono ar vietos valdžios institucijos, arba tarptautinės viešosios organizacijos, kurioms priklauso viena ar kelios valstybės narės, taip pat tais atvejais, kurie aiškiai numatyti nacionaliniuose arba Bendrijos teisės aktuose, jei tokios veiklos reguliavimo ir kontrolės priemonės, skirtos indėlininkams bei investuotojams apsaugoti, būtų taikomos ir minėtais atvejais.“

20.

2002 m. birželio 20 d. Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo Nr. IX-975 ( 8 ) 2 straipsnyje nustatyta:

„3.   Indėlininkas – fizinis arba juridinis asmuo, laikantis indėlį banke, banko filiale ar kredito unijoje, išskyrus subjektus, kurių indėliai pagal šį Įstatymą negali būti draudimo objektai. Kai fizinis arba juridinis asmuo (išskyrus valdymo įmonę, jei ji valdo kolektyvinio investavimo subjektus ir pensijų fondus) laikydamas indėlį veikia kaip patikėtinis, indėlininku laikomas patikėtojas. Kai reikalavimo teises į lėšas pagal sutartis turi asmenų grupė, kiekvienas jos asmuo laikomas indėlininku ir lėšos padalijamos kiekvienam iš jų lygiomis dalimis, jeigu sutartyse, iš kurių atsiranda jų reikalavimo teisės, arba teismu sprendimuose nenustatyta kitaip.

<…>

4.   Indėlis – indėlininko pinigų, laikomų banke, banko filiale arba kredito unijoje pagal banko indėlio ir (ar) banko sąskaitos sutartis, ir kitų pinigų, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais ar suteikti investicines paslaugas, suma (įskaitant priskaičiuotas palūkanas).

<…>

11.   Investuotojas – fizinis arba juridinis asmuo, perdavęs draudėjui pinigus arba vertybinius popierius norėdamas pasinaudoti draudėjo teikiamomis investicinėmis paslaugomis. Jeigu reikalavimo teises į pinigus ir (arba) vertybinius popierius pagal sutartis turėjo asmenų grupė, kiekvienas jos asmuo laikomas investuotoju ir vertybiniai popieriai bei pinigai padalijami kiekvienam iš jų lygiomis dalimis, jei sutartyse, iš kurių atsiranda reikalavimo teisės, ar teismų sprendimuose nenustatyta kitaip. Jeigu pinigus ar vertybinius popierius perdavęs asmuo (išskyrus valdymo įmonę, kai ji valdo kolektyvinio investavimo subjektus ir pensijų fondus) veikė kaip patikėtinis, investuotoju laikomas patikėtojas.

12.   „Įsipareigojimai investuotojui“ – draudėjo, teikiančio investuotojui investicines paslaugas, įsipareigojimai grąžinti investuotojui priklausančius pinigus ir (arba) grąžinti investuotojui priklausančius vertybinius popierius.“

21.

3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad indėlių draudimo objektas yra indėlininkų indėliai litais ir užsienio valiuta. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad draudimo objektas negali būti, be kita ko, paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai.

22.

Kaip matyti iš IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalies 2 sakinio, investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios.“

23.

2010 m. gruodžio 21 d. AB banko „Snoras“ (toliau – bankas „Snoras“) visuotiniame akcininkų susirinkime priimtas sprendimas padidinti jo įstatinį kapitalą, viešai siūlant įsigyti ir pasirašyti išleidžiamų naujų akcijų.

24.

2011 m. vasario 3 d. Vertybinių popierių komisija patvirtino vertybinių popierių prospektą.

25.

2011 m. kovo 1 d. banko „Snoras“ vardu atidaryta sąskaita AB banke FINASTA (toliau – bankas FINASTA), kuriame turėjo būti kaupiamos klientų lėšos, skirtos išleidžiamoms akcijoms įsigyti.

26.

2011 m. kovo 9 d.–2011 m. gegužės 16 d. laikotarpiu A. Anisimovienė ir kiti 256 banko „Snoras“ klientai su šiuo banku sudarė įvairias akcijų pasirašymo sutartis. Pagal šias sutartis bankas „Snoras“ įgijo teisę iš jame atidarytų A. Anisimovienės ir kitų klientų sąskaitų nurašyti akcijų vertės sumą ir ją pervesti į banke FINASTA jo vardu atidarytą sąskaitą. A. Anisimovienė ir kiti klientai galėjo ir patys tiesiogiai pervesti lėšas į šią sąskaitą.

27.

2011 m. gegužės 5 d. bankas „Snoras“ kreipėsi į Lietuvos banką dėl leidimo registruoti atitinkamus įstatų pakeitimus dėl kapitalo didinimo.

28.

2011 m. lapkričio 16 d. Lietuvos bankas priėmė sprendimą iki 2012 m. sausio 16 d. paskelbti banko „Snoras“ veiklos apribojimą (moratoriumą), tą pačią dieną akcijos buvo paimtos visuomenės poreikiams.

29.

2011 m. lapkričio 22 d. Lietuvos bankas atsisakė išduoti leidimą registruoti minėtus įstatų pakeitimus, o 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimu atšaukė banko „Snoras“ licenciją.

30.

2011 m. gruodžio 7 d. bankui „Snoras“ iškelta bankroto byla; nutartis dėl šios bylos iškėlimo įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d.

31.

A. Anisimovienė ir kiti suinteresuotieji asmenys pateikė Vilniaus apygardos teismui ieškinį, jame prašė pripažinti juos šio banko indėlininkais. 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinys atmestas, nes teismas manė, kad jie turėjo būti laikomi investuotojais ir kad jų sumokėtos lėšos akcijoms įsigyti negali būti laikomos indėliais.

32.

2015 m. kovo 12 d. sprendimu Lietuvos apeliacinis teismas atmetė apeliacinį skundą; dėl šio sprendimo buvo pateiktas kasacinis skundas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

33.

2011 m. birželio 16 d. ir 2011 m. liepos 14 d. sprendimais Vertybinių popierių komisija patvirtino banko „Snoras“ naujų obligacijų emisijos prospektą.

34.

Pagal šio prospekto nuostatas bankas „Snoras“ galėjo išleisti įvairias vidutinės trukmės obligacijų emisijas su sąlyga, kad iš anksto paskelbs konkrečias kiekvienos emisijos galutines sąlygas.

35.

Tame prospekte buvo numatyta: 1) asmenys galėjo įsigyti obligacijų banko „Snoras“ filialuose, skyriuose ir kituose padaliniuose; 2) už obligacijas turėjo būti atsiskaityta obligacijų pasirašymo sutarties sudarymo dieną, o tam jas siekiantis įsigyti asmuo turėjo būti sukaupęs atitinkamą sumą sąskaitoje, atidarytoje banke „Snoras“, ir užtikrinti šiam bankui galimybę šią sumą nurašyti; 3) kiekvienos emisijos išleidimo data laikytina konkrečios emisijos galutinėse sąlygose nurodyta obligacijų įsigaliojimo data; ir 4) šios obligacijos turėjo būti apskaitomos įgijėjo asmeninėje vertybinių popierių sąskaitoje, atidarytoje banke „Snoras“.

36.

2011 m. lapkričio 2 d. bankas „Snoras“ paskelbė Fiksuotų palūkanų obligacijų emisijos Nr. 11 galutines sąlygas.

37.

2011 m. lapkričio 10 d. ir 11 d. A. Raišelis sudarė su banku „Snoras“ šios emisijos obligacijų pasirašymo sutartis; tų obligacijų kainą atitinkančią sumą jis sumokėjo į savo asmeninę sąskaitą, buvusią tame banke. Tose sutartyse buvo įtvirtinta sąlyga, suteikianti teisę bankui įmokėtą sumą nusirašyti nesudarant jokios naujos sutarties, kad būtų apmokėtos įsigytos obligacijos.

38.

Vadovaudamasis pasirašytomis sutartimis bankas „Snoras“ A. Raišelio sumokėtas sumas pervedė į šio banko vardu atidarytą sąskaitą.

39.

Dėl jau nurodytos banko „Snoras“ krizės A. Raišelio pasirašytos obligacijos nebuvo išleistos.

40.

A. Raišelis pateikė Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės teismui ieškinį, jame prašė pripažinti jo teisę į draudimo išmoką, kurią turi išmokėti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (valstybės įmonė, kurios paskirtis – užtikrinti indėlių ir įsipareigojimų investuotojams apsaugą finansų įstaigų nemokumo atveju, toliau – IID).

41.

Apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimu atmetė ieškinį. Jis nurodė, kad nors obligacijų emisija neįvyko, A. Raišelis teisę į draudimo išmoką būtų įgijęs tik tuo atveju, jeigu bankas „Snoras“ investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus būtų perleidęs ar panaudojęs be jo sutikimo, o taip nebuvo. Jis pridūrė, kad banko „Snoras“ išleidžiami skolos vertybiniai popieriai negali būti draudimo objektas.

42.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 17 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pripažino apelianto teisę į prašomą išmoką.

43.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nors obligacijos buvo išleistos ir apskaitytos A. Raišelio asmeninėje vertybinių popierių sąskaitoje numatytą obligacijų įsigaliojimo dieną (2011 m. gruodžio 1 d.), ši emisija nebuvo išleista ir neįsigaliojo dėl Lietuvos banko sprendimo visam laikui atšaukti banko „Snoras“ licenciją. Šis teismas nusprendė, kad ieškovas laikytinas investuotoju ir kad draudžiamojo įvykio dieną jo banko „Snoras“ sąskaitoje turėtos lėšos laikytinos draudžiamu indėliu, dėl to A. Raišelis įgijo teisę į prašomą draudimo išmoką.

44.

Dėl apeliacinės instancijos sprendimo IID padavė kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

45.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pateikė du prašymus priimti prejudicinį sprendimą, į Teisingumo Teismo registrą įrašytus atitinkamai 2015 m. gruodžio 21 d. (C‑688/15) ir 2016 m. vasario 25 d. (C‑109/16); juose pateikti toliau nurodyti klausimai:

„1.

Ar Indėlių direktyvos nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad indėliu pagal šią direktyvą gali būti laikomos asmenų sutikimu nurašytos arba pačių asmenų pervestos ar sumokėtos lėšos į kredito įstaigos vardu atidarytą sąskaitą, esančią kitoje kredito įstaigoje?

2.

Ar Indėlių direktyvos 7 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 3 dalies nuostatos kartu turi būti suprantamos taip, kad indėlių draudimas iki 7 straipsnio l dalyje nurodytos sumos turi būti išmokamas kiekvienam asmeniui, kurio reikalavimo teisė gali būti nustatyta iki tos dienos, kai yra priimami Indėlių direktyvos 1 straipsnio 3 dalies i ir ii punktuose nurodyti sprendimai?

3.

Ar Indėlių direktyvos prasme indėlio, kaip kredito likučio, susidariusio dėl bankinių sandorių, sąvokai aiškinti svarbus „įprastų bankinių operacijų“ apibrėžimas? Ar atsižvelgiant į šį apibrėžimą turėtų būti aiškinama indėlio sąvoka ir Indėlių direktyvą įgyvendinusiuose nacionalinės teisės aktuose?

4.

Jei atsakymas į trečiąjį klausimą yra teigiamas, kaip turi būti suprantama ir aiškinama Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „įprasti bankiniai sandoriai“:

5.

Tokiu atveju, kai lėšos nepatenka į indėlio sąvoką pagal Indėlių direktyvą, o valstybė narė yra pasirinkusi tokį Indėlių ir Investuotojų direktyvų įgyvendinimo nacionalinėje teisėje būdą, kad indėliu laikomos ir lėšos, į kurias indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo suteikti investicines paslaugas, ar indėlių draudimo apsauga gali būti taikoma tik nustačius, kad kredito įstaiga konkrečiu atveju veikė kaip investicinė įmonė, o lėšos jai buvo perduotos investicinei veiklai vykdyti, kaip šios sąvokos suprantamos pagal Investuotojų direktyvą ir [Direktyvą 2004/39]?“

„1.

Ar tais atvejais, kai kaip investicinė įmonė veikia kredito įstaiga, kuriai lėšos yra perduotos siekiant įsigyti pačios kredito įstaigos išleidžiamų skolos vertybinių popierių, tačiau minėtų vertybinių popierių emisija neįsigalioja ir vertybiniai popieriai neperduodami lėšas įmokėjusio asmens nuosavybėn, o lėšos jau yra nurašytos iš asmens banko sąskaitos ir pervestos į kredito įstaigos vardu atidarytą sąskaitą ir yra negrąžinamos, be to, nacionalinio įstatymų leidėjo valia dėl konkrečios apsaugos sistemos taikymo tokiu atveju nėra aiški, siekiant nustatyti tokio[m]s lėšoms taikytiną apsaugą, gali būti tiesiogiai taikomas Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 punktas ir Investuotojų direktyvos 1 straipsnio 4 dalis ir lėšų paskirtis yra pagrindinis kriterijus siekiant nustatyti taikytiną apsaugos sistemą? Ar šios direktyvų nuostatos pasižymi aiškumo, detalumo, besąlygiškumo ir subjektinių teisių įtvirtinimo reikalavimais taip, kad privatūs asmenys, remdamiesi [šiomis nuostatomis], nacionaliniame teisme galėtų grįsti savo reikalavimus išmokėti kompensaciją prieš valstybės įsteigtą draudiką?

2.

Ar Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalis, nustatanti, dėl kokių reikalavimų turi būti mokama kompensacija pagal investuotojų kompensavimo sistemą, turi būti suprantama ir aiškinama taip, kad ji apima ir reikalavimus grąžinti lėšas, kurias investicinė įmonė yra skolinga investuotojams ir kurios nėra laikomos investuotojų vardu?

3.

Jei atsakymas į antrąjį klausimą yra teigiamas, ar Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalies nuostata, nurodanti, dėl kokių reikalavimų turi būti mokama kompensacija, pasižymi aiškumo, detalumo, besąlygiškumo ir subjektinių teisių įtvirtinimo reikalavimais taip, kad privatūs asmenys, remdamiesi šia nuostata, nacionaliniame teisme galėtų grįsti savo reikalavimus išmokėti kompensaciją prieš valstybės įsteigtą draudiką?

4.

Ar Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 punkto nuostata turi būti suprantama ir aiškinama taip, kad asmens indėliu pagal šią direktyvą gali būti laikomos asmens sutikimu iš jo asmeninės sąskaitos nurašytos lėšos į kredito įstaigos vardu atidarytą sąskaitą, esančią toje pačioje kredito įstaigoje ir skirtą būsimų šios įstaigos skolos vertybinių popierių emisijai apmokėti?

5.

Ar Indėlių direktyvos 7 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 3 dalies nuostatos kartu turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad indėlių draudimas iki 7 straipsnio 1 dalyje nurodytos sumos turi būti išmokamas kiekvienam asmeniui, kurio reikalavimo teisė gali būti nustatyta iki tos dienos, kai yra priimami Indėlių direktyvos 1 straipsnio 3 dalies i ir ii punktuose nurodyti sprendimai?“

46.

IID, Lietuvos vyriausybė ir Komisija pateikė rašytines pastabas bylose C‑688/15 ir C‑109/16. A. Anisimovienė ir kiti 256 asmenys jas pateikė byloje C‑688/15.

47.

Bendrame abiem byloms teismo pasėdyje, kuris įvyko 2017 m. kovo 30 d., buvo išklausyta A. Anisimovienė ir kiti, IID, Lietuvos vyriausybė ir Komisija.

48.

Šiuose prašymuose priimti prejudicinį sprendimą keliamas klausimas dėl to, kaip turėtų būti kvalifikuojamos sumos – jeigu joms taikomos direktyvos 94/19 ir 97/9 – kurias tam tikri klientai sumokėjo finansų įstaigai (bankui „Snoras“), siekdami įsigyti šio banko akcijų (byla C‑688/15) arba jo išleidžiamų obligacijų (byla C‑109/16).

49.

Pirmuoju atveju klientų lėšos sumokėtos į banko „Snoras“ vardu kitoje kredito įstaigoje (bankas FINASTA) atidarytą sąskaitą: tai padarė arba jie patys arba, jiems sutikus, bankas „Snoras“ nurašė atitinkamas sumas iš jų asmeninių sąskaitų, atidarytų jo filialuose, ir jas pervedė į minėtą sąskaitą.

50.

Antruoju atveju lėšos pervestos (klientui apie tai žinant) iš kliento banke „Snoras“ turimos sąskaitos į toje pačioje įstaigoje paties banko vardu atidarytą sąskaitą.

51.

Nė vienu iš šių atvejų norima operacija nebuvo iki galo įvykdyta, nes 2011 m. bankas „Snoras“ prarado savo licenciją ir jam buvo iškelta bankroto byla.

52.

Taigi dabar reikia nustatyti, pirma, ar lėšos, skirtos tiek banko „Snoras“ akcijoms įsigyti (byla C‑688/15), tiek šios kredito įstaigos obligacijoms įsigyti (byla C‑109/16), gali būti kvalifikuojamos kaip „indėlis“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 94/19.

53.

Toliau (tik kiek tai susiję su byla C‑109/16) reikės nuspręsti, ar lėšoms, sumokėtoms siekiant įsigyti obligacijų, taikytina investuotojams pagal Direktyvą 97/9 užtikrinama apsauga.

54.

Šie du klausimai kyla dėl nacionalinės teisės, kurioje Indėlių direktyva (94/19) ir Investuotojų direktyva (97/9) perkeltos priimant vieną įstatymą.

55.

Mano manymu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus klausimus galima sugrupuoti ir performuluoti į tris klausimus.

56.

Pirma, reikia išnagrinėti: a) ar lėšos byloje C‑688/15 yra „indėlis“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 94/19; šis klausimas susijęs su tuo, kas nurodyta teismo a quo 1, 3, 4 ir 5 klausimuose, taip pat iš dalies 2 klausime; ir b) ar lėšos byloje C‑109/16 taip pat gali būti kvalifikuojamos kaip „indėlis“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 94/19 (4 klausimas byloje C‑109/16). Tik tuo atveju, jeigu vienos ir kitos lėšos patektų į Direktyvos 94/19 taikymo sritį, reikėtų nustatyti asmenis, kuriems taikoma garantija (2 klausimas byloje C‑688/15 ir 5 klausimas byloje C‑109/16).

57.

Antra, reikės išnagrinėti, ar lėšos byloje C‑109/16 patenka į Direktyvos 97/9 taikymo sritį, nes prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui svarbu išsiaiškinti, ar šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalis taikoma lėšoms, kurias investicinė įmonė skolinga investuotojams.

58.

Galiausiai 1 ir 3 klausimai byloje C‑109/16 keliami dėl galimo tiesioginio direktyvų 94/19 ir 97/9 veikimo.

59.

A. Anisimovienė ir kiti ieškovai teigia, kad į Direktyvos 94/19 taikymo sritį patenka lėšos, kurias jie sumokėjo bankui „Snoras“ pagal akcijų pasirašymo sutartis. Jų nuomone, šios lėšos jiems turi būti grąžintos, atsižvelgiant į tai, kad išnyko šių sutarčių objektas, Lietuvos bankui atsisakius išduoti leidimą padidinti banko „Snoras“ kapitalą.

60.

Ieškovų teigimu, susidarė „laikina situacija“, kurią lėmė tai, kad lėšos, kurias bankas „Snoras“ turėjo grąžinti, jiems nebuvo išmokėtos dėl šio banko finansinių sunkumų. Kitaip tariant, dėl susiklosčiusios banko padėties nebuvo galima užbaigti „įprastos banko operacijos“, kaip antai pervesti A. Anisimovienei ir kitiems sumas, kurios, sumokėtos į banko „Snoras“ sąskaitą, negalėjo būti panaudotos akcijoms įsigyti.

61.

Jų nuomone, jeigu taikytinos teisės normos būtų aiškinamos siaurai, jie netektų teisės į išmokas ne tik kaip investuotojai, bet ir kaip indėlininkai. Jų teigimu, kai indėlininkui, kuris siekia tapti investuotuoju, to padaryti nepavyksta, (taip yra jų atveju), turėtų būti taikoma pagal Direktyvą 94/19 teikiama apsauga.

62.

Be to, jie nurodo, kad indėlininku turi būti laikomas asmuo, turintis teisę reikalauti grąžinti lėšas Direktyvos 94/19 1 straipsnio 3 dalies i ir ii įtraukose nurodytų sprendimų priėmimo dieną.

63.

Ir IID, ir Lietuvos vyriausybė su Komisija teigia, kad lėšos, dėl kurių kilo ginčas abiejose bylose, nėra indėliai, kaip jie suprantami pagal Direktyvą 94/19.

64.

IID teigia, o Komisija jai pritaria, kad lėšos byloje C‑688/15 iš tiesų yra banko „Snoras“ indėlis banke FINASTA (o ne A. Anisimovienės ir kitų ieškovų indėlis), nes atitinkamos sumos, kaip teismas pripažino kitoje byloje, buvo pervestos bankui „Snoras“, kuris tapo jų savininku, todėl joms netaikoma Direktyva 94/19.

65.

IID, Lietuvos vyriausybės ir Komisijos nuomone, šioms lėšoms netaikoma Direktyvos 94/19 apsauga, nes jos buvo ne A. Anisimovienės ir kitų ieškovų sąskaitose, be to, jos nebuvo paverstos banko „Snoras“ išleistais vertybiniais popieriais. Taigi reikia atsakyti tik į šį klausimą: ar taip nutiko „dėl laikinų situacijų, susidariusių dėl įprastų banko operacijų“. Atsakymas neigiamas, nes „įprastos banko operacijos“ sąvoka neapima situacijos, kai bankas gauna lėšas, skirtas jo akcijoms įsigyti.

66.

IID nesutinka, kad byloje C‑688/15 lėšoms galėtų būti taikoma Direktyva 94/19, nes bankas „Snoras“ veikė kaip investicinė įmonė ir lėšų gavo investiciniams sandoriams vykdyti. Jos nuomone, šių dviejų aptariamų garantijų sistemų pobūdis skiriasi. Nors jos gali sutapti, šioje byloje taip nėra, nes ieškovai pervedė lėšas siekdami atlikti investiciją, kuri galiausiai nepavyko. Taigi šios pervestos lėšos nėra pagal Direktyvą 94/19 saugomas indėlis ir nėra su investicija susijusi rizika, kuriai taikoma Direktyva 97/9.

67.

Kiek tai susiję su byla C‑688/15, Lietuvos vyriausybė teigia, kad nacionalinės teisės aktų leidėjas pasirinko Direktyvoje 94/19 numatytą indėlių garantijos sistemą taikyti tiems atvejams, kai kredito įstaiga, kaip investicinė įmonė, įsipareigoja teikti investicines paslaugas. Vis dėlto, jos nuomone, klausimas dėl banko „Snoras“ laikomų lėšų paskirties yra hipotetinis. Bet kuriuo atveju papildomai ji nurodo, kad finansinėms priemonėms įsigyti ar kitiems tikslams kredito įstaigai patikėtos lėšos šios įstaigos nemokumo atveju galėtų būti kompensuojamos pagal Direktyvos 94/19 nuostatas, jei lėšas būtų galima laikyti patenkančiomis į jos taikymo sritį.

68.

Dėl bylos C‑688/15 Komisija nurodo, kad pagal direktyvas 94/19 ir 97/9 neužtikrinamas visiškas suderinimas jų taikymo srityje. Valstybės narės gali garantuoti didesnę apsaugą, jeigu dėl to nesusilpninamas direktyvų veiksmingumas ir nesikišama į sritis, suderintas kitomis Europos Sąjungos priemonėmis.

69.

Komisijos manymu, valstybės narės indėlių garantijos sistemos apsaugą gali taikyti ir lėšoms, nepatenkančioms nė į vienos iš šių direktyvų taikymo sritį. Jei ši apsauga apimtų reikalavimus, atsiradusius dėl banko įstaigos sprendimo teikti investicines paslaugas savo klientams, nebūtų būtina, kad ši įstaiga konkrečiu atveju būtų veikusi kaip investicinė įmonė, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 97/9.

70.

Tuo atveju, jeigu lėšos, dėl kurių kilo ginčas, galėtų būti kvalifikuojamos kaip indėliai, Lietuvos vyriausybė teigia, kad kompensuojama turėtų būti ne sąskaitos turėtojui, o šių lėšų savininkui, kurio tapatybė turi būti nustatyta iki tos dienos, kai kredito įstaiga tampa nemoki.

71.

IID šiuo klausimu pažymi, kad banko „Snoras“ licencija atšaukta 2011 m. lapkričio 24 d., t. y. datą, kai nei ši įstaiga, nei bankas FINASTA neturėjo pareigos grąžinti lėšų, kadangi priimtas sprendimas padidinti kapitalą galiojo iki 2011 m. gruodžio 20 d., t. y. datos, kada bankas „Snoras“ būtų turėjęs grąžinti lėšas A. Anisimovienei ir kitiems ieškovams.

72.

Konkrečiai dėl lėšų byloje C‑109/16 IID, Lietuvos vyriausybė ir Komisija iš esmės sutinka, kad jos negali būti kvalifikuojamos kaip indėliai. Šių šalių teigimu, tai yra lėšos, suinteresuotojo asmens sutikimu pervestos į banko „Snoras“ sąskaitą, siekiant įsigyti šios kredito įstaigos naujai išleidžiamų obligacijų, o tokio atvejo Direktyvoje 94/19 įtvirtinta „indėlio“ sąvoka neapima.

73.

Iš Direktyvos 94/9 1 straipsnio 1 punkto matyti, kad „indėlis“ apibrėžiamas, viena vertus, kaip „bet koks kredito likutis, atsiradęs dėl sąskaitoje paliktų lėšų arba dėl laikinų situacijų, susidariusių dėl įprastų bankinių sandorių [įprastų banko operacijų], kurį kredito įstaiga turi grąžinti pagal taikomas teisines nuostatas ir sutartines sąlygas“ ir, kita vertus, kaip „bet kokia skola, patvirtinta kredito įstaigos išduotu sertifikatu“.

74.

Kaip teigė generalinis advokatas P. Cruz Villalón išvadoje, pateiktoje (pirmoje) byloje Indėlių ir investicijų draudimas ir Nemaniūnas ( 9 ), „[a]biem atvejais kalbama apie skolas, kurias kredito įstaiga privalo grąžinti: vienu atveju – sąskaitos, kurioje buvo laikomos lėšos, dėl kurių susidarė kredito likutis, arba kurioje buvo vykdomos įprastinės banko operacijos, dėl kurių susidarė laikinosios situacijos, lėmusios kredito likutį, turėtojui, o kitu atveju – indėlio sertifikato turėtojui“ ( 10 ).

75.

Taigi pareiga grąžinti yra esminė apibrėžiant „indėlio“ sąvoką ( 11 ). Tai patvirtinama Direktyvos 94/19 1 straipsnio 4 punkte; jame numatyta, kad šio straipsnio 1 punkte nurodytos kredito įstaigos yra „įstaigos, kurios iš visuomenės priima indėlius ar kitas grąžintinas lėšas“ ( 12 ).

76.

Antrasis esminis „indėlio“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 94/19, elementas, yra būtent tas, kad depozitarijus turi būti kredito įstaiga.

77.

Galiausiai trečiasis šios sąvokos elementas susijęs su indėlininko statusu. Nepažeidžiant Direktyvoje 94/19 numatytų ( 13 ) ar pagal ją leidžiamų ( 14 ) išimčių, indėlininkai iš esmės yra „santaupų turintys asmenys“, kurių apsauga yra vienas iš šios direktyvos tikslų, kaip teigiama jos pirmoje konstatuojamojoje dalyje ( 15 ).

78.

Neginčijama, kad bylose, kuriose pateikti šie prašymai priimti prejudicinį sprendimą, yra du iš trijų elementų: tai yra sumos, kurias kredito įstaigai perdavė privatūs asmenys (santaupų turintys asmenys, kaip jie suprantami plačiai), kurie iš principo nepašalinti iš pagal Direktyvą 94/19 užtikrinamos apsaugos taikymo srities. Telieka nustatyti, ar egzistuoja trečiasis elementas, kurį identifikuoti yra sudėtingiau.

79.

Prie kredito likučių, nurodytų Direktyvos 94/19 1 straipsnio 1 punkte, priskiriami indėliai, kurie kredito įstaigai buvo patikėti pagal indėlio einamojoje ar taupomojoje sąskaitoje sutartį; šios sąvokos didelių problemų nekelia. Taip pat neatrodo, kad būtų sunku nustatyti – nepaisant lingvistinių problemų, kurias nurodysiu toliau – ką laikyti „indėlio sertifikatu“, į kurį daroma nuoroda minėto punkto pirmos pastraipos pabaigoje ( 16 ). Kaip nurodysiu toliau, byloje C‑688/15 nėra nė vienos iš šių dviejų kategorijų.

80.

Sudėtingiau apibrėžti likučius, atsiradusius „dėl laikinų situacijų, susidariusių dėl įprastų banko operacijų“, t. y. tuos, kurie priskirtini prie antrojo iš Direktyvos 94/19 1 straipsnio 1 punkte nurodytų atvejų.

81.

Iš principo galima sutikti, kad „įprastas banko operacijas“ kredito įstaigos atlieka vykdydamos jų įprastą veiklą, kuria iš esmės siekiama „priimti iš visuomenės grąžintinas lėšas indėlių ar kita forma, pavyzdžiui, nuolatos išleidžiant obligacijas ar kitus panašius vertybinius popierius, ir teikti paskolas savo sąskaita“ ( 17 ).

82.

Kaip per teismo posėdį nurodė A. Anisimovienės ir kitų ieškovų byloje C‑688/15 procesinis atstovas, akivaizdu, kad Direktyvos 2006/48 6 konstatuojamoje dalyje skatinama „kuo platesnė“ priemonių, skirtų kredito įstaigų veiklai koordinuoti, taikymo sritis. Vis dėlto tuo siekiama pasakyti, kad ši sritis turi apimti „visas įstaigas, kurių veikla yra priimti grąžintinas lėšas iš visuomenės“ ( 18 ), o prieš tai penktoje konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodoma „santaupų apsauga“. Todėl, kad ir kokios įvairios šiuo metu būtų kredito įstaigų funkcijos, Direktyvos 94/19 tikslais reikšminga gali būti tik įprasta banko veikla, t. y. susijusi su grąžintinų lėšų priėmimu ir kreditų suteikimu.

83.

Kalbant apie „laikinas situacijas“, susidarančias dėl tokio tipo įprastų operacijų, galima būtų įsivaizduoti, kad tai yra situacijos, kurios trunka tol, kol tokios „operacijos“ yra vykdomos. Taigi, tai būtų pereinamojo laikotarpio situacijos nuo vienos apskaitos registre fiksuojamos operacijos iki kitos, kurių skirtingumas lemia jas jungiančią banko operaciją, užtikrinančią jų tinkamą tęstinumą.

84.

Taigi, vertinant iš pirmo žvilgsnio, „indėliai“, kurie saugomi pagal Direktyvą 94/19, yra ne tik kredito likučiai, galintys atsirasti esant šioms pereinamojo laikotarpio situacijoms, bet ir likučiai, atsirandantys dėl kiekvienos konkrečios įprastos ar tipinės banko operacijos (atliktos dėl „sąskaitoje paliktų lėšų“ arba jas panaudojant), taip pat skolos, patvirtintos kredito įstaigos išduotais indėlio sertifikatais.

85.

Apskritai reikia pakartoti, kad apibrėžiant Direktyvoje 94/19 vartojamą „indėlio“ sąvoką pagrindinis elementas yra pareiga grąžinti. Indėlio sutarties esmė yra ta, kad asmuo gauna svetimą daiktą ir įsipareigoja jį saugoti ir grąžinti. Be to, negalima užmiršti, kad pagal Direktyvą 94/19 siekiama iš esmės apsaugoti santaupų turinčius asmenis, kai nemokios kredito įstaigos nutraukia veiklą ( 19 ). Tokiais atvejais visų pirma svarbu garantuoti santaupų turėtojams, kad dėl šio nemokumo nebus neįmanoma grąžinti (bent iki tam tikros sumos) jų lėšų, kurias kredito įstaiga įsipareigojo grąžinti teisės aktų numatyta tvarka.

86.

Vertinant iš santaupų turinčių asmenų apsaugos perspektyvos, vis dėlto reikia pripažinti, kad pagal Direktyvą 94/19 saugomi kredito įstaigai (klientų) perduodami indėliai, esant pasitikėjimui ir užtikrintumui, kad bus galima saugiai juos atsiimti bet kuriuo momentu be jokių papildomų sąlygų, išskyrus susijusias su įprasta grąžinimo operacija.

87.

Galiausiai tai yra lėšos, kurias jų savininkas laiko sąskaitoje, kaip matyti iš Direktyvos 94/19 1 straipsnio 1 punkto teksto, ir kurias jis laikys, kol nuspręs atsiimti. Žinoma, savininkas, kol laiko šioje sąskaitoje, gali jas panaudoti mokėjimo operacijoms (pavedimams, skirtiems sąskaitoms apmokėti, ir pan.), kurias, bankui sutikus, atlieka iš šios sąskaitos.

88.

Direktyva 94/19 siekiama sustiprinti santaupų turinčių asmenų pasitikėjimą, kad kredito įstaigoje laikomas lėšas bus galima susigrąžinti, įskaitant tą atvejį, kai ši tampa nemoki. Taip Sąjungos teisės aktų leidėjas bando išvengti išlaidų, „kurias sukeltų masinis indėlių atsiėmimas ne tik iš sunkum[ų] patiriančios kredito įstaigos, bet ir iš įprastai veikiančių [geros finansinės būklės] įstaigų, jeigu indėlininkai prarastų pasitikėjimą bankų sistemos patikimumu“ ( 20 ).

89.

Būtent šį konkretų pasitikėjimą, o ne apskritai pasitikėjimą bet kuriuo teisiniu sandoriu siekiama užtikrinti pagal Direktyvą 94/19. Ji garantuoja ne lėšų, sumokėtų kaip atlygis už kokią nors sutartinę prievolę, grąžinimą, o tik lėšų, kurias santaupų turintys asmenys patikėjo kredito įstaigai, žinodami, kad tikrai galės jas susigrąžinti bet kuriuo momentu, susigrąžinimą.

90.

Žinoma, kai lėšos naudojamos siekiant įvykdyti kokio nors kito sutartinio santykio pagrindu prisiimtą įsipareigojimą, joms taikoma bendra apsauga, kurią teisinė sistema užtikrina teisėtai sudarytoms sutartims. Tačiau ši (bendra) apsauga taikoma tik esant konkrečiais atvejais nustatytiems asmenų, neįvykdžiusių sutartinių įsipareigojimų, teisinės atsakomybės pagrindams, tarp kurių nėra išvardytųjų Direktyvoje 94/19.

91.

Teisingumo Teismas 2016 m. gruodžio 21 d. sprendime ( 21 ) aiškiai pripažino, kad įmonių akcijų įsigijimas nesaugomas pagal Direktyvą 94/19. Toje byloje, kurioje pareikšta ši pozicija, siekta nustatyti, ar ši direktyva apėmė finansų sektoriuje veikiančių kooperatyvų pajus. Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad „tokių pajų įsigijimas panašesnis į bendrovių akcijų, dėl kurių Direktyvoje 94/19 nenumatyta jokios garantijos, įsigijimą, nei į investiciją banko sąskaitoje“ ( 22 ).

92.

Kadangi toje byloje siekta išsiaiškinti tik tai, ar Direktyvoje 94/19 įtvirtinta „indėlio“ sąvoka galėtų apimti šių konkrečių vertybinių popierių įsigijimą, Teisingumo Teismui nebuvo būtinybės išsamiau analizuoti akcijų pasirašymo atvejo ir jis tik patvirtino, kad šis atvejis nepatenka į Direktyvos 94/19 taikymo sritį. Tačiau šioje byloje šis klausimas keliamas tiesiogiai, todėl būtina konkrečiai nurodyti tokią vienareikšmišką Teisingumo Teismo išvadą pagrindžiančias priežastis.

93.

Dėl bylos C‑688/15 aplinkybių, nurodytų nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, manau, kad lėšos, dėl kurių kilo ginčas, negali būti kvalifikuojamos kaip „indėlis“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 94/19 1 straipsnio 1 punktą.

94.

Priminsiu, kad tai yra sumos, įmokėtos į sąskaitą, atidarytą tam tikroje kredito įstaigoje (bankas FINASTA) kitos kredito įstaigos (bankas „Snoras“) vardu, siekiant įsigyti pastarosios įstaigos išleistų naujų akcijų. Tos sumos sumokėtos arba tiesiogiai (fizinių asmenų) į banko „Snoras“ vardu banke FINASTA atidarytą sąskaitą, arba bankui „Snoras“ atliekant pavedimus iš savo klientų (gavus jų sutikimą) sąskaitų į šią sąskaitą. Kadangi vadovaudamasi viešojo intereso pagrindais Lietuvos vyriausybė nusprendė nacionalizuoti banką „Snoras“, akcijų įsigijimo procesas nebuvo užbaigtas.

95.

Mano nuomone, šių sandorių objektu esančios sumos nėra „sąskaitoje palikt[os] [lėšos] <…>, kur[ias] kredito įstaiga turi grąžinti“. Iš tikrųjų lėšos buvo laikomos ne fizinių asmenų sąskaitose, bet sąskaitoje, kurią bankas „Snoras“ atidarė banke FINASTA, todėl, kaip teigia IID ir Komisija, jeigu ir būtų koks nors indėlis, tai būtų banko „Snoras“ indėlis banke FINASTA.

96.

Nepaisant visko, galima būtų manyti, kad sumos, kurias bankas „Snoras“„padėjo“ banke FINASTA, iš tikrųjų toliau priklausė fiziniams asmenims, kurie jas pervedė. Todėl Direktyvos 94/19 8 straipsnio 3 dalyje suteikiama garantija turėtų apsaugoti ieškovus. Vis dėlto yra dvi priežastys, dėl kurių šiai pozicijai negalima pritarti.

97.

Pirma, lėšoms, sumokėtoms bankui FINASTA, galėtų būti savo ruožtu taikoma pagal Direktyvą 94/19 suteikiama garantija, jei pats bankas FINASTA, kaip depozitarijus, taptų nemokus ir dėl to negalėtų jų grąžinti, tačiau šiuo atveju taip neįvyko.

98.

Antra (ir neatsižvelgiant į tai, kad, atrodo, teismas pripažino, jog aptariamos lėšos yra banko „Snoras“ nuosavybė) ( 23 ), pareiga grąžinti, kuri galėtų tekti bankui „Snoras“, kyla dėl akcijų pasirašymo sutarties, kurią šis bankas sudarė su savo klientais, neįvykdymo. Ši pareiga negali būti painiojama su pareiga grąžinti lėšas, patikėtas kredito įstaigai saugoti, kurias galima susigrąžinti bet kuriuo momentu; o tai yra pagal Direktyvą 94/19 saugomų lėšų skiriamasis bruožas.

99.

Kitaip tariant, A. Anisimovienė ir kiti ieškovai bankui „Snoras“ lėšas perdavė ne tikrai žinodami, kad ši įstaiga įsipareigoja ateityje jas grąžinti bet kuriuo momentu jiems to paprašius, o vadovaudamiesi prielaida, kad šias sumas jie sumoka kaip atlygį (kainos sumokėjimas) už siekiamą įsigyti tam tikrą skaičių banko „Snoras“ akcijų. Tai, kad šis įsigijimas galiausiai negalėjo būti įgyvendintas, gali reikšti sutarties neįvykdymą, kurio pasekmės turi būti šalinamos taikant Lietuvos civilinės ar komercinės teisės aktuose įtvirtintus pagrindus, o ne taikant pagal Direktyvą 94/19 banko indėliams užtikrinamą apsaugą.

100.

Situacija, susidariusi dėl banko „Snoras“ neįvykdytų įsipareigojimų pagal akcijų pasirašymo sutartis, mano manymu, negali būti priskiriama prie „laikinų situacijų“, į kurias daroma nuoroda Direktyvos 94/19 1 straipsnio 1 punkte.

101.

Ieškovai teigia, kad bankas „Snoras“ privalėjo grąžinti lėšas, kurias jie jam patikėjo, nes jų perdavimas buvo „įprasta banko operacija“, nors jos ir nepavyko galutinai įvykdyti, atsižvelgiant į tai, jog laikotarpiu nuo lėšų sumokėjimo iki grąžinimo („laikina situacija“) paskelbtas banko „Snoras“ veiklos moratoriumas ir vėliau iškelta bankroto byla.

102.

Vis dėlto manau, kad jeigu bankas „Snoras“ turėtų grąžinti lėšas, gautas kaip atlygį už tam tikrą akcijų emisiją, kuri galiausiai neįvyko, tai turėtų būti daroma ne dėl to, kad atlikto „įprastą banko operaciją“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 94/19 1 straipsnio 1 punktą. Kaip jau nurodžiau, „įprastomis“ laikomos operacijos, kurias kredito įstaigos atlieka vykdydamos tipinę savo veiklą (grąžintinų lėšų rinkimas ir kreditų suteikimas savo sąskaita), o ne akcijų pasirašymas.

103.

Šiuo atveju lėšos buvo surinktos ne kaip tokios grąžintinos lėšos, bet kaip pinigų sumos, kurias bankas „Snoras“ gavo tam, kad padidintų savo akcinį kapitalą išleisdamas naujas akcijas, kurias klientai ketino įsigyti. Taigi A. Anisimovienės ir kitų ieškovų sumokėtos sumos buvo atlygis, nesusijęs su indėlio saugojimu, laikymu ir atitinkamai grąžinimu.

104.

Pakartosiu, kad „laikina situacija“, į kurią daroma nuoroda Direktyvos 94/19 1 straipsnio 1 punkte, yra ta, kuri atsiranda laikotarpiu tarp „įprastų“ banko operacijų, o ne ta, kuri susidaro, viena vertus, nuo to momento, kai atsiranda pareiga dėl neįvykdytos akcijų pasirašymo sutarties, ir, kita vertus, iki tada, kai ta pareiga faktiškai įvykdoma. Šiuo atveju tai yra ne dvi „įprastos banko operacijos“, nuo kurių vienos iki kitos susidarė „laikinoji situacija“, o laiko tarpas nuo sutartinio įsipareigojimo neįvykdymo iki atitinkamos teisinės pasekmės atsiradimo.

105.

Man atrodo, kad galiausiai nebūtina diskutuoti ir dėl to, kad lėšos, dėl kurių kilo ginčas, negali būti kvalifikuojamos ir kaip „bet kok[ios] skol[os], patvirtintos kredito įstaigos išduotu sertifikatu“, todėl jų negalima priskirti prie trečiojo iš atvejų, nurodytų Direktyvos 94/19 1 straipsnio 1 punkte.

106.

Galiausiai, mano nuomone, lėšos, dėl kurių kilo ginčas byloje C‑688/15, nėra indėlis, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 94/19.

107.

Nepaisant to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat siekia sužinoti, ar atsižvelgiant į tai, kad direktyvos 94/19 ir 97/9 į nacionalinę teisę perkeltos priimant vieną teisės aktą ( 24 ), nacionalinės teisės aktų leidėjas gali į „indėlio“ sąvoką įtraukti ir „pinigus, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais ar suteikti investicines paslaugas“. Teismo a quo tvirtinimu, taip nurodyta IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalyje.

108.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo manymu, Lietuvos teisės aktų leidėjas taip nusprendė indėlių garantijų sistemą taikyti visoms banko sąskaitose laikomoms lėšoms, nepaisant į kiekvieną sąskaitą įskaitytų lėšų paskirties. Jis taip pat įtraukė lėšas, susijusias su investicinėmis paslaugomis, kurias bankai teikia savo klientams.

109.

Jis pritaria Komisijai, kad pagal Direktyvą 94/19 tik siekiama užtikrinti minimalų suderintą apsaugos lygį, todėl valstybės narės gali laisvai išplėsti garantuojamos apsaugos taikymo sritį, su sąlyga, kad „toks išplėtimas negali pakenkti praktiniam indėlių garantijų sistemos, kurią jos pagal šią direktyvą turi nustatyti, veiksmingumui“ ( 25 ).

110.

Atsižvelgiant į šią ypatybę, jei nacionalinės teisės aktų leidėjas nusprendžia „indėliu“ laikyti lėšas, susijusias su investicinių paslaugų teikimu, Direktyva 94/19 tam kliūčių nedaro. Lygiai taip pat taikant savo nacionalinės teisės aktus ir aiškinant, ką laikyti investicine veikla, nebus būtina tiksliai laikytis Direktyvos 97/9 formuluotės.

111.

Taigi, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, atsižvelgiant į Direktyvą 97/9, bankas „Snoras“ veikė kaip investicinė įmonė ir kad ginčijamos lėšos sumokėtos siekiant jas investuoti, jis turės nuspręsti, ar, atsižvelgiant į nacionalinę teisę, to pakanka, kad joms būtų taikoma apsauga, kuri, jei Direktyva 94/19 jos negarantuoja, neturi pažeisti joje įtvirtintos sistemos.

112.

Byloje C‑109/16 A. Raišelis siekė įsigyti fiksuotų palūkanų ir vidutinės trukmės banko „Snoras“ išleidžiamų obligacijų; buvo sutarta, kad tuo tikslu jis iš turimos sąskaitos (banke „Snoras“) perves tam tikras lėšas į šios banko įstaigos vardu atidarytą sąskaitą. Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar tokiomis aplinkybėmis tos lėšos gali būti kvalifikuojamos kaip „indėlis“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 94/19 1 straipsnio 1 punktą.

113.

Mano nuomone, priežastys, dėl kurių lėšos byloje C‑688/15 nelaikomos indėliu, yra tos pačios ir byloje C‑109/16.

114.

Šiuo atveju taip pat nekalbama apie indėlius, laikomus A. Raišelio sąskaitoje, nes tuo metu, kai buvo atšaukta banko „Snoras“ licencija ir iškelta bankroto byla, lėšos jau buvo sumokėtos į šios kredito įstaigos vardu atidarytą sąskaitą. Todėl turiu pakartoti tai, ką jau nurodžiau dėl pareigos grąžinti, kuri galėtų tekti bankui „Snoras“, pobūdžio.

115.

Pagal analogiją taikomos priežastys, kurias nurodžiau dėl „laikinos situacijos“ – kuri, manytina, susidarė nuo šios pareigos pagal sutartį atsiradimo iki jos faktiško įvykdymo – sąvokos.

116.

Šioje byloje pateiktame prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytos lėšos negali būti kvalifikuojamos ir kaip „skola, patvirtinta indėlio sertifikatu“, nors tokią poziciją reikia paaiškinti išsamiau, nes, skirtingai nei byloje C‑688/15 nagrinėjamu atveju, A. Raišelis siekė įsigyti ne banko „Snoras“ akcijų, bet obligacijų ( 26 ), kurias leidžia ši įstaiga.

117.

Nagrinėjamas lėšas būtų galima priskirti prie „skolos vertybinių popierių“; šis terminas vartojamas Direktyvos 2004/39 4 straipsnio 1 punkto 18 papunktyje, siekiant įvardyti konkrečią kapitalo rinkoje apyvarčių perleidžiamų vertybinių popierių klasę („obligacijos ir kitos formos skolos vertybiniai popieriai, įskaitant indėlių pakvitavimus, susijusius su tokiais vertybiniais popieriais [depozitoriumo išduotus tokių vertybinių popierių pakvitavimus]“).

118.

Ši aplinkybė gali būti reikšminga taikant Direktyvą 94/19, nes prie skolų, kurios nurodomos 1 straipsnio 1 punkte apibrėžiant „indėlio“ sąvoką, atitinkamai priskiriami „indėlio sertifikatai“.

119.

Vertinant iš esmės, aišku, kad skola egzistavo nuo to momento, kai A. Raišelis ir bankas „Snoras“ sudarė obligacijų pasirašymo sutartį ir kai A. Raišelis į kredito įstaigos sąskaitą sumokėjo visą obligacijų kainą atitinkančią sumą.

120.

Vis dėlto akivaizdu, kad, vertinant vien formaliai, skola neįforminta kaip „vertybinis popierius“, nors būtent to buvo siekiama. Taigi, manau, nėra Direktyvos 94/19 1 straipsnio 1 punkte nurodytos faktinės situacijos.

121.

Vis dėlto pripažįstu, kad hipotetiškai būtų įmanomas ne toks griežtas nuostatos aiškinimas ginant poziciją, jog Direktyvoje 94/19 reikalaujant, kad skola būtų „patvirtinta“ indėlio sertifikatu, siekiama galiausiai garantuoti (iki tam tikros ribos) skolų, kurių buvimas buvo pakankamai įrodytas, grąžinimą.

122.

Atsižvelgiant į mano jau nurodytą siekį apsaugoti santaupų turinčius asmenis, žodžio „patvirtintas“ platesnis aiškinimas galbūt leistų apimti bet kokį skolos, kurią kredito įstaiga privalo grąžinti, realumo „pakankamą įrodymą“.

123.

Taigi, atsižvelgdamas į šį aspektą nacionalinis teismas turėtų patikrinti, ar dėl A. Raišelio ir banko „Snoras“ sudarytos obligacijų pasirašymo sutarties ir dėl to, kad A. Raišelis įvykdė sutartinį įsipareigojimą įmokėti bankui sutartyje nurodytas lėšas, galima laikyti, jog skolos buvimas įrodytas lygiai taip pat kaip ir tuo atveju, jeigu A. Raišelio bankui „Snoras“ įmokėtos lėšos būtų patvirtintos indėlio sertifikatu.

124.

Be to, renkantis tokį Direktyvos 94/19 1 straipsnio 1 punkto aiškinimą reikėtų atsižvelgti į tai, kad Lietuvos teisės aktuose, kuriais įgyvendinta Direktyvos 94/19 7 straipsnio 2 dalyje suteikiama galimybė, nenumatyta kredito įstaigos išduotų indėlio sertifikatų garantijos ( 27 ).

125.

Funkciškai aiškinant tai, ką nurodžiau, greičiausiai būtų viršijamos ribos, kurias Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė apibrėždamas Direktyvos 94/19 1 straipsnio 1 punkte nurodytą faktinę situaciją. Tame punkte nurodyta „skola, patvirtinta sertifikatu“, t. y. skola, kuri ne tik realiai egzistuoja, bet ir gali būti formaliai patvirtinta specialiu vertybiniu dokumentu.

126.

Minėtos nuostatos versijoje ispanų kalba galbūt griežčiausiai apibrėžtas šis dokumentas, kuris turi būti „certificado de depósito“ (lietuvių k. – „indėlio sertifikatas“). Kitos kalbinės versijos atrodo ne tokios griežtos: versijoje prancūzų kalba, pavyzdžiui, nurodyta: „toute créance représentée par un titre de créance“ ( 28 ). Vis dėlto tai bet kuriuo atveju yra „vertybinis popierius“, t. y. dokumentas, kuris turi „patvirtinti“ kreditinį reikalavimą, kitaip tariant, formaliai jį patvirtinti.

127.

Galiausiai neatrodo, kad pakaktų skolos buvimą patvirtinti kitu būdu, nei išduodant tam tikrą dokumentą. A sensu contrario, nepakanka vien nustatyti valią patvirtinti skolą arba, kaip nagrinėjamu atveju, to, kad asmuo, siekiantis įsigyti kredito įstaigų išleidžiamų obligacijų, įvykdė įsipareigojimą sumokėti ( 29 ).

128.

Apibendrindamas manau, kad lėšos byloje C‑109/16, kaip ir byloje C‑688/15 nagrinėjamos lėšos, negali būti kvalifikuojamos kaip „indėlis“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 94/19 1 straipsnio 1 punktą, nepaisant to, kad pagal šią direktyvą nedraudžiama, nepažeidžiant joje įtvirtintos garantijų sistemos veiksmingumo, nacionalinės teisės aktuose tokių lėšų pripažinti indėliais.

129.

Direktyvos 97/9 9 konstatuojamojoje dalyje pripažįstama, kad „gali būti sunku atskirti indėlius, kuriuos apima Direktyva [94/19], ir pinigus, laikomus dėl investicinės veiklos“. Be to, kai kurie reikalavimai saugomi tiek pagal Direktyvą 94/19, tiek pagal Direktyvą 97/9. Direktyvos 94/19 2 straipsnio 3 dalyje tokiu atveju nustatytas draudimas reikalauti dvigubos kompensacijos.

130.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar lėšos, dėl kurių kilo ginčas byloje C‑109/16 – kurios, kaip nurodžiau, nėra indėlis, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 94/19, – patenka į Direktyvos 97/9 taikymo sritį.

131.

IID teigia, kad šios lėšos nepatenka į Direktyvos 97/9 taikymo sritį. Bankas „Snoras“ veikė ne kaip investicinė įmonė, bet kaip obligacijų emitentė, todėl klientai patyrė nuostolių dėl pasireiškusios investicinės rizikos, kuriai, kaip tokiai, ši direktyva netaikoma.

132.

Lietuvos vyriausybė šiuo klausimu taip pat nurodo, kad bankas „Snoras“ negali būti laikoma investicines paslaugas teikiančia įmone, nes neatitinka Direktyvoje 2004/39 įtvirtintų reikalavimų, atsižvelgiant į tai, kad veikė kaip obligacijų emitentė, o ne kaip investicines paslaugas teikianti įmonė. Nuostoliai, kuriuos patyrė A. Raišelis, yra neatsiejami nuo bet kokioms investicijoms būdingos rizikos.

133.

Komisija teigia, kad, neatsižvelgiant į Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalies tekstą lietuvių kalba, ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad kompensacija turi būti mokama pagal reikalavimus, kylančius dėl investicinės įmonės nepajėgumo grąžinti investuotojams lėšas, kurias ši įmonė jiems skolinga arba kurios jiems priklauso ir yra laikomos jos vardu dėl tam tikros investicinės operacijos. Tai, ar lėšos laikomos investicinės įmonės, ar investuotojo vardu atidarytoje sąskaitoje, neturi reikšmės.

134.

Pagal Direktyvą 97/9, kaip matyti iš jos pavadinimo ( 30 ), nesiekiama apsaugoti investicijų, tai yra, nesiekiama apimti finansinės rizikos, būdingos bet kokioms investicijoms, susijusioms su vertybiniais popieriais, ar ją pašalinti. Jos tikslas yra apsaugoti investuotojus. Konkrečiai tariant, pagal ją siekiama ypač apsaugoti „smulkiuosius investuotojus“, kaip tai nurodyta šios direktyvos 4 konstatuojamojoje dalyje.

135.

Taigi, iš tikrųjų siekiama užkirsti kelią rizikai, kad „investicinė įmonė negalė[s] įvykdyti įsipareigojimų savo investuojantiems klientams“ ( 31 ), t. y. apsaugoti juos tais atvejais, kai neįvykdomi įsipareigojimai dėl „investicinių paslaugų teikimo“ ar „investicinės veiklos atlikimo“ ( 32 ). Tai reiškia, jog siekiama apsaugoti investuotoją tais atvejais, jeigu įmonė, į kurią jis kreipėsi prašydamas profesionalios pagalbos investuojant, taptų nemoki arba apskritai „<…> negalėtų įvykdyti įsipareigojimų savo investuojantiems klientams“.

136.

Galiausiai, minėta direktyva garantuoja, kad santaupų turintys asmenys (ar bent kai kurie iš jų) ( 33 ) galėtų investuoti, žinodami, jog egzistuoja juos sauganti (iki tam tikrų ribų) garantijų sistema, apimanti „investicinės įmonės dėl investuotojų investicinės veiklos turimas pinigines lėšas ir vertybinius popierius“ ( 34 ), tais atvejais, kai ši įmonė negali įvykdyti įsipareigojimų.

137.

Taigi, vėl ši garantija susijusi su įprastų sutarties šalims skirtų civilinės ar komercinės teisės mechanizmų naudojimu. Neatsižvelgiant į investicines paslaugas teikiančių įmonių, kurios savo klientų atžvilgiu nevykdo sąžiningos, nešališkos ar profesionalios veiklos, kaip to reikalaujama, arba kurios teikia dviprasmišką ar apgaulingą informaciją dėl rizikos, už kurią prisiima atsakomybę, sutartinę ar nesutartinę atsakomybę, reikia pažymėti, kad Direktyvoje 97/9 įtvirtinta garantijų sistema taikoma objektyviai. Tačiau dėl to neišvengiama rizikos, kad investicija, ją atlikus, turės paklusti rinkos logikos dėsniams.

138.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atrodo, laiko nustatytu faktu tai, kad bylos C‑109/16 aplinkybėmis bankas „Snoras“ veikė kaip investicinė įmonė ( 35 ). Jo abejonės kyla konkrečiai dėl to, ar A. Raišelis gali būti laikomas investuotoju ir dėl to gali turėti teisę į pagal Direktyvą 97/9 užtikrinamą apsaugą.

139.

Taigi Teisingumo Teismas tam, kad atsakytų į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktą konkretų klausimą, turi vadovautis prielaida, jog nustatyta, kad bankas „Snoras“ šiuo atveju tenkina sąlygas, leidžiančias jį kvalifikuoti kaip investicinę įmonę ( 36 ).

140.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia pažymėti, kad A. Raišelio ketintas sudaryti finansinis sandoris negalėjo būti įvykdytas iki galo dėl atitinkamos įstaigos (banko „Snoras“), kuri kartu buvo ir obligacijų, kurių klientas siekė įsigyti, emitentė, ir investicinė įmonė, kuriai šis klientas pavedė įvykdyti tą sandorį, nemokumo.

141.

Tokiomis sąlygomis sunku nustatyti, ar finansinę žalą, kurią patyrė A. Raišelis, lėmė viena, ar kita banko „Snoras“ jo atžvilgiu vykdyta funkcija. Tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į pagrindinės bylos aplinkybes. Jeigu jis galiausiai nuspręstų, pirma, kad bankas „Snoras“ veikė kaip investicinė įmonė, ir, antra, kad obligacijų pasirašymas pateko į su A. Raišeliu sudarytos aptarnavimo sutarties taikymo sritį, jis turėtų atsakyti į klausimą, kiek banko „Snoras“ nemokumas lemia pareigą kompensuoti, o būtent dėl to prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir prašo išaiškinti Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalį.

142.

Šis klausimas keliamas esant tokiai situacijai, kai gerokai skiriasi šios nuostatos tekstas lietuvių kalba ir kitomis kalbomis. Iš kitų kalbinių versijų galima suprasti, kad „kompensacija turi būti mokama pagal tuos reikalavimus, kurie kilo dėl investicinės įmonės nepajėgumo grąžinti pinigus, kuriuos ji skolinga investuotojams ir laiko jų vardu ryšium su investicine veikla ( 37 )“ Priešingai, tekste lietuvių kalba kalbama apie lėšas, priklausančias investuotojams, ir visiškai nenurodoma, kad investicinė įmonė jiems jas skolinga ( 38 ).

143.

Taigi būtina nurodyti, kad taikytinoje nuostatoje daroma nuoroda į lėšas, kurias [investicinė įmonė] skolinga investuotojams ( 39 ), o būtent tai ir domina prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą. Kadangi nagrinėjamos nuostatos formuluotėje lietuvių kalba šios nuorodos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nerado, jis Teisingumo Teismo klausia, ar tai galima suprasti šią nuostatą aiškinant.

144.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas siekia sužinoti, ar Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalis, turi būti aiškinama „taip, kad ji apima ir reikalavimus grąžinti lėšas, kurias investicinė įmonė yra skolinga investuotojams ir kurios nėra laikomos investuotojų vardu“ ( 40 ).

145.

Viena vertus, atsakymas į klausimą turėtų būti teigiamas, nes dauguma kalbinių versijų (išskyrus lietuvių kalba) turinio atžvilgiu sutampa. Tokiais atvejais nėra būtinybės aiškinimo būdu nustatyti to, kas aiškiai ir be išlygų numatyta atitinkamoje normoje. Kita vertus, tai yra sprendimas, kuris geriausiai atitinka normos tikslą apsaugoti investuotoją.

146.

Be to, nagrinėjamas straipsnis yra pakankamai aiškus, tikslus ir besąlygiškas, kad juo galėtų remtis privatūs asmenys, kaip tai nurodyta toliau.

147.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia, ar privatūs asmenys gali teismuose tiesiogiai remtis Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalimi.

148.

Komisija mano, kad gali, nes šiame straipsnyje naudojama nuoroda į „taikytin[us] teisini[us] reikalavimus ir sutarčių sąlyg[as]“ netrukdo tam, kad straipsnio dalis, susijusi su pareiga grąžinti, būtų pakankamai aiški, tiksli ir besąlygiška ir įtvirtintų subjektines teises, nes šie „reikalavimai“ turi įtakos tik kompensacijos mokėjimo tvarkai.

149.

Abejonė buvo pašalinta 2015 m. birželio 25 d. Sprendime Indėlių ir investicijų draudimas ir Nemaniūnas ( 41 ), kuriame Teisingumo Teismas pareiškė, kad „Direktyva 97/9, kiek joje nustatyti atvejai, kai taikoma apsauga, yra pakankamai aiški, tiksli ir besąlygiška, kad ja privatūs asmenys galėtų remtis tiesiogiai“.

150.

Tas pats pasakytina ir apie Direktyvos 94/19 1 straipsnio 1 punktą ir jame įtvirtintą „indėlio“ sąvoką, kurių tiesioginio veikimo klausimą taip pat kelia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

151.

Bet kuriuo atveju, kaip ir byloje Indėlių ir investicijų draudimas ir Nemaniūnas ( 42 ), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės „patikrinti, ar IID, kurios uždavinys, o tai nebuvo ginčijama, yra užtikrinti indėlių ir įsipareigojimų investuotojams apsaugą finansinių įstaigų nemokumo atveju“, atitinka sąlygas, kurias turi tenkinti „subjektai, kurių atžvilgiu galima remtis tiesioginį veikimą galinčia turėti direktyvos nuostata“. Jis taip pat turės patikrinti, ar ji priskirtina prie „įstaigų, kurioms, kad ir kokia būtų jų teisinė forma, valdžios institucijos aktu ir pastarajai kontroliuojant buvo pavesta teikti viešąsias paslaugas ir kurios dėl to turi nepaprastai didelius įgaliojimus, palyginti su santykiams tarp privačių asmenų taikomomis taisyklėmis“ ( 43 ).

152.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo klausimus: