1. 

Ar „atsinaujinančių išteklių energija“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2009/28/EB ( 2 ), apima energiją, pagamintą hidroelektrinėje, kuri naudoja su elektros energijos gamybos veikla nesusijusio trečiojo asmens išleistas nuotekas? Iš esmės tokį klausimą Teisingumo Teismui teikia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris abejoja, ar minėta sąvoka apsiriboja energija, gaunama iš „natūraliai“ krentančių paviršinių vandenų.

2. 

Šioje išvadoje laikysiuosi nuomonės, kad, remiantis Direktyvos 2009/28 tekstu ir jos tikslais, galima daryti išvadą, kad tai, ar vandentakis, kuriuo teka vanduo, naudojamas elektros energijos gamybai, yra natūralus, ar dirbtinis, neturi reikšmės, jeigu vanduo neteka iš hidroakumuliacinės elektrinės.

3.

Pagal šios direktyvos 1 konstatuojamąją dalį:

„Energijos vartojimo Europoje valdymas ir didesnis atsinaujinančių išteklių energijos naudojimas bei energijos taupymas ir didesnis energijos vartojimo efektyvumas yra vienos iš svarbių priemonių, reikalingų sumažinti išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį <…>. Tiems veiksniams taip pat tenka svarbus vaidmuo skatinant energijos tiekimo saugumą, technologijų plėtrą, naujoves ir užtikrinant užimtumo bei regioninės plėtros galimybes, ypač kaimo ir atskirtose vietovėse.“

4.

Pagal jos 30 konstatuojamąją dalį:

„Šios direktyvos tikslais apskaičiuojant hidroenergijos ir vėjo energijos dalį, klimato pokyčių sukeltos pasekmės turėtų būti sušvelnintos panaudojant normalizavimo taisyklę. Be to, elektros energija, pagaminta hidroakumuliaciniais įrenginiais, kuriems naudojamas prieš tai į aukštutinį baseiną pakeltas vanduo, neturėtų būti laikoma elektros energija, pagaminta iš atsinaujinančių energijos išteklių.“

5.

Direktyvos 2 straipsnyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje taikomos Direktyvoje 2003/54/EB ( 3 ) pateiktos sąvokų apibrėžtys“, t. y. a) „atsinaujinančių išteklių energija“: atsinaujinančių neiškastinių išteklių energija, būtent vėjo, saulės energija, aeroterminiai, geoterminiai, hidroterminiai ištekliai ir vandenynų energija, hidroenergija, biomasė, sąvartynų dujos, nuotekų perdirbimo įrenginių dujos ir biologinės dujos.“

6.

3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad bendro galutinio energijos suvartojimo dalis, kurią sudaro atsinaujinančių išteklių energija, apskaičiuota pagal 5–11 straipsnius, 2020 m. pasiektų bent bendrą jos nacionalinį tiems metams nustatytą atsinaujinančių išteklių energijos dalies planinį rodiklį, kaip nurodyta I pried[e].“

7.

5 straipsnis išdėstytas taip:

„1.   Bendras galutinis atsinaujinančių išteklių energijos suvartojimas kiekvienoje valstybėje narėje apskaičiuojamas sudedant šiuos rodiklius:

<…>

3.   1 dalies a punkto tikslais bendras galutinis elektros energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių suvartojimas apskaičiuojamas kaip valstybėje narėje iš atsinaujinančių energijos išteklių pagamintos elektros energijos kiekis (neįskaitant elektros energijos, pagaminamos hidroakumuliaciniais įrenginiais, kuriems naudojamas prieš tai į aukštutinį baseiną pakeltas vanduo).

<…>

Iš hidroenergijos ir vėjo energijos pagaminta elektros energija skaičiuojama pagal II priede nustatytas normalizavimo taisykles.

<…>

7.   Apskaičiuojant santykinę atsinaujinančių išteklių energijos dalį taikoma Reglamente (EB) Nr. 1099/2008 <…> pateikta metodika ir apibrėžtys.[ ( 4 ) ] <…>.“

8.

Direktyvą 2003/54 panaikino Direktyva 2009/72/EB ( 5 ), kurios 48 straipsnyje numatyta, kad šis pakeitimas įsigalioja nuo 2011 m. kovo 3 d. ir nuorodos į panaikintą direktyvą aiškinamos kaip nuorodos į Direktyvą 2009/72.

9.

Direktyvos 2009/72 2 straipsnio 30 punkte „atsinaujinantys energijos ištekliai“ apibrėžiami taip pat, kaip Direktyvos 2003/54 2 straipsnio 30 punkte: „atsinaujinantys neiškastiniai energijos šaltiniai (vėjo, saulės energija, geoterminiai šaltiniai, jūros bangų, potvynių ir atoslūgių energija, vandens energija, biomasė, šiukšlynų dujos, kanalizacijos atliekų perdirbimo įrenginių dujos ir biologinės dujos)“.

10.

Reglamento Nr. 1099/2008 B priedo 5 kategorijoje „[h]idro (vandens) energija“ apibrėžiama kaip „[p]otencinė ir kinetinė vandens energija, hidroelektrinėse jėgainėse paversta į elektrą“, į kurią įeina energija, pagaminta hidroakumuliacinėje elektrinėje.

11.

2013 m. lapkričio 6 d. galiojusios redakcijos įstatymo 3 straipsnyje buvo numatyta:

„Šiame įstatyme vartojamos sąvokos: <…> 20) „atsinaujinantis energijos šaltinis“ – šaltinis, kai perdirbimo metu yra naudojama vėjo, saulės, aeroterminė, geoterminė, hidroterminė jūros bangų, potvynių ir atoslūgių energija, krentančio upių vandens energija, taip pat energija, gaunama iš biomasės, biodujų, gaunamų iš atliekų sankaupų, ir iš biodujų, gaunamų surenkant arba valant nuotekas, arba yrant susikaupusioms augalų bei gyvūnų liekanoms <…>.“

12.

Nuo 2015 m. gegužės 4 d. galiojančios redakcijos 3 straipsnio 20 dalyje „atsinaujinantis energijos šaltinis“ apibrėžiamas pateikiant nuorodą į Atsinaujinančių energijos šaltinių įstatymą.

13.

Šio įstatymo 2 straipsnyje numatyta:

„<…>

<…>

<…>

<…>“

14.

7 straipsnis išdėstytas taip:

„Ekonominė veikla, vykdoma gaminant atsinaujinančių išteklių elektros energiją mažame įrenginyje, <…> yra reguliuojama veikla, kaip tai suprantama pagal Ekonominės veiklos vykdymo laisvės įstatymą, ir turi būti įtraukta į gamintojų, vykdančių ekonominę veiklą naudojant mažus įrenginius, registrą <…>.“

15.

Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Paviršiniai vidaus vandenys skirstomi į:

<…>“

16.

J. D. yra įmonė, kuri nuo 2004 m. lapkričio 20 d. iki 2014 m. lapkričio 20 d. turėjo koncesiją gaminti elektros energiją iš atsinaujinančių išteklių. Tiksliau tariant, koncesija apėmė dvi biodujų elektrines ir mažą 0,160 MW galios hidroelektrinę, esančią kitos gamyklos (PKN Orlen S. A.), nesusijusios su energijos gamybos veikla, nuotekų išleidimo vietoje.

17.

Prašymas pratęsti koncesiją hidroelektrinei buvo atmestas 2013 m. lapkričio 6 d. Lenkijos energetikos reguliavimo tarnybos (URE) vadovo sprendimu, nurodžius, kad „tik hidroelektrinės, naudojančios energiją, gaunamą kylant jūros bangoms, potvyniams ir atoslūgiams, gali būti pripažįstamos gaminančiomis atsinaujinančių išteklių energiją“ ( 9 ).

18.

URE vadovo sprendimą 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimu patvirtino Sąd Okręgowy w Warszawie (Varšuvos apygardos teismas, Lenkija), remdamasis Energetikos įstatymo (skundžiamo sprendimo priėmimo dieną galiojusi redakcija) 3 straipsnio 20 punkte pateikta atsinaujinančių energijos išteklių sąvokos apibrėžtimi.

19.

J. D. apskundė pirmosios instancijos sprendimą apeliacine tvarka Sąd Apelacyjny w Warszawie (Varšuvos apeliacinis teismas, Lenkija). Savo skundą ji grindė tuo, kad Energetikos įstatymo 3 straipsnio 20 punktas nesuderinamas su Direktyva 2009/28.

20.

Šiomis aplinkybėmis Sąd Apelacyjny w Warszawie (Varšuvos apeliacinis teismas, Lenkija) pateikė prejudicinį klausimą.

21.

2016 m. sausio 4 d. pateiktas prejudicinis klausimas suformuluotas taip:

„Ar <…> Direktyvos 2009/28 <…> 2 straipsnio a punkte, siejamame su šios direktyvos 5 straipsnio 3 dalimi ir 30 konstatuojamąja dalimi, pateiktą hidroenergijos iš atsinaujinančių išteklių sąvoką reikia aiškinti taip, kad ji apima tik energiją, kurią pagamino hidroelektrinės, naudojančios krentantį paviršinių vidaus vandens telkinių vandenį, įskaitant krentantį upių vandenį, ar taip pat energiją, pagamintą hidroelektrinėje (kuri nėra hidroakumuliacinė elektrinė arba mišri gamykla), esančią kitos gamyklos gamybinių nuotekų išleidimo vietoje?“

22.

J. D., Lenkijos ir Italijos vyriausybės, taip pat Komisija dalyvavo byloje ir pateikė rašytines pastabas. Vadovaudamasis Procedūros reglamento 76 straipsnio 2 dalimi Teisingumo Teismas nusprendė nerengti teismo posėdžio.

23.

J. D. teigia, kad pagal Direktyvą 2009/28 tik hidroelektrinėje pagaminta energija, kuri nelaikoma atsinaujinančių išteklių energija, yra hidroakumuliacinėse elektrinėse pagaminta energija. J. D. nuomone, pagal Direktyvą 2009/28 atsinaujinančių išteklių energija leidžiama laikyti tokią energiją, kuri pagaminama naudojant trečiojo asmens po panaudojimo į aukštutinį baseiną išleistus vandenis.

24.

Lenkijos vyriausybė mano, kad Direktyvos 2009/28 [2 straipsnio a punkte] ir Direktyvos 2009/72 [2 straipsnio 30 punkte] vartojama sąvoka „atsinaujinančių išteklių energija“ nurodo neiškastinio kuro šaltinius, kuriems būdingas natūralus atsinaujinimas be žmogaus įsikišimo per gana trumpą laikotarpį arba kurie neišsenka ir kurių panaudojimas padeda pasiekti Direktyvoje 2009/28 nustatytus aplinkosaugos rodiklius.

25.

Taigi, Lenkijos vyriausybės nuomone, „hidroelektrinėse iš atsinaujinančių šaltinių pagamintos energijos“ sąvoka apima energiją, kuri gaunama iš natūraliai krentančių paviršinių vidaus vandens telkinių, įskaitant upių vandenis.

26.

Lenkijos vyriausybė taip pat nurodo, kad pagal Direktyvą 2009/28 hidroakumuliacinėse elektrinėse pagaminta energija nepriskiriama prie atsinaujinančių šaltinių energijos. Tuo remdamasi ji daro išvadą, kad hidroelektrinių, kurios, nors ir nėra hidroakumuliacinės elektrinės, bet naudoja per kitus įrenginius į aukštutinį baseiną pakeltą vandenį, veikla nesiremia natūraliai aplinkoje esančių atsinaujinančių šaltinių naudojimu.

27.

Pasak Italijos vyriausybės, energija, gaminama naudojant gravitacinio pobūdžio vandens krytį dirbtinėse struktūrose, turėtų būti įtraukta į „atsinaujinančių išteklių energijos“ sąvoką, jeigu minėtos struktūros buvo pastatytos ekonominiais tikslais, kurie nesusiję su elektros energijos gamyba.

28.

Italijos vyriausybės nuomone, Direktyvos 2009/28 30 konstatuojamojoje dalyje numatyti du galimi atvejai: a) hidroenergija, pagaminta naudojant dirbtinai šiam tikslui pastatytus vandentakius; arba b) energija, gauta naudojant dirbtinius vandentakius, pastatytus kitu tikslu nei energijos gamyba. Pirmuoju atveju negalima būtų kalbėti apie „atsinaujinančių išteklių energiją“, nes pumpuojant reikia kitos energijos ir bendras panaudotos ir pagamintos energijos balansas būtų praktiškai nulinis, o tai panaikintų ir aplinkosaugos naudą. Antruoju atveju, atvirkščiai, būtų naudojama jau esama struktūra ir infrastruktūra, o tai optimizuotų aplinkosaugos naudą ir ekonomines investicijas.

29.

Be to, Italijos vyriausybė pridūrė, jog dėl to, kad Direktyvoje 2009/28 į „iš atsinaujinančios hidroenergijos gaminamos elektros“ sąvoką aiškiai neįtraukta tik elektra, pagaminta hidroakumuliaciniu būdu, ši išimtis netaikoma tuo atveju, kai elektra gaminama iš išleidimo įrenginių, kurie taip pat yra dirbtiniai, tačiau sukurti kitais ekonominiais tikslais nei elektros gamyba.

30.

Komisija teigia, jog dėl to, kad Direktyvoje 2009/28 nėra hidroenergijos sąvokos, reikėtų pasinaudoti hidroenergijos sąvoka, pateikta Reglamento Nr. 1099/2008 B priedo 5.1.1 punkte, į kurį Direktyvos 2009/28 5 straipsnio 7 dalyje pateikiama nuoroda.

31.

Remdamasi minėta sąvoka ir bendro galutinio energijos suvartojimo iš atsinaujinančių išteklių skaičiavimo metodu (minėtos direktyvos 5 straipsnio 3 dalis) Komisija priduria, kad Sąjungos teisės aktų leidėjo požiūriu „elektros energija iš atsinaujinančių energijos išteklių“ yra tokia elektra, kuri gaminama potencinę ir kinetinę vandens energiją hidroelektrinėse jėgainėse paverčiant elektra, išskyrus energiją, kuri gaminama hidroakumuliacinėse elektrinėse pakeliant vandenį į aukštutinį baseiną. Galiausiai Komisija pažymi, kad teisės aktų leidėjas neišskyrė dviejų naudojamo vandens tipų pagal tai, ar vanduo atiteka natūraliais, ar dirbtiniais vandentakiais.

32.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs ne tik su išaiškinimu, kas iš esmės yra „atsinaujinantys ištekliai“, ar kokias atvejais reikėtų laikyti, kad hidroenergija gaminama iš šių šaltinių. Sąd Apelacyjny w Warszawie (Varšuvos apeliacinis teismas) klausimas yra daug konkretesnis, tačiau minėtą teismą domina, ar, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2009/28, „atsinaujinančių išteklių energija“ galima laikyti konkrečią hidroenergijos rūšį: hidroenergiją, pagamintą mažoje hidroelektrinėje naudojant kitos gamyklos po panaudojimo kitais tikslais, nesusijusiais su elektros gamyba, išleistus vandenis.

33.

Noriu pabrėžti nuorodą į Direktyvą 2009/28, nes yra lengva nukrypti nuo bendrųjų neteisinių sąvokų ir pamiršti, kad teismai, įskaitant Teisingumo Teismą, gali nagrinėti ginčą tik dėl teisinių kategorijų.

34.

Tai teigiu manydamas, kad šiuo atveju negalima vartoti jau nustatytos„atsinaujinančių energijos šaltinių“ sąvokos, kuri, kaip teigia Lenkijos vyriausybė ( 10 ), suprantama kaip apimanti natūraliai, be žmogaus įsikišimo atsinaujinančius šaltinius. Remiantis šia iš anksto sukurta sąvoka tampa neišvengiamai problemiška „atsinaujinančių išteklių energija“ laikyti, pavyzdžiui, energiją, pagamintą naudojantis dirbtiniais vandentakiais.

35.

Vienintelė svarbi sąvoka yra vartojama Direktyvoje 2009/28, kurios įgyvendinimo tikslais „atsinaujinančių išteklių energija“ apibrėžiama taip: „atsinaujinantys neiškastinės energijos ištekliai“ [2 straipsnio a punktas] ( 11 ). Šioje nuostatoje nepateikiama sąvokos „atsinaujinantys neiškastiniai ištekliai“ apibrėžtis, bet tiksliai išvardijama, kokie tai ištekliai, būtent: „vėjas, saulė, aeroterminiai, geoterminiai ir hidroterminiai ir vandenynų energijos ištekliai, hidroenergijos ištekliai, biomasė, sąvartynų dujos, nuotekų perdirbimo įrenginių dujos ir biodujos“. Pagal Direktyvos 2009/28 2 straipsnio a punktą, iš esmės kalbant apie „atsinaujinančius neiškastinius išteklius“, turimi omenyje toliau išvardyti ištekliai, kurie išskiriami žodžiu „būtent“ ( 12 ).

36.

Todėl nesvarbu, kokia atsinaujinančių išteklių energijos sąvoka būtų vartojama kitose teminėse srityse, nepaisant to, ar tose srityse jos sutapatinimas su „atsinaujinančiais neiškastiniais ištekliais“ yra teisingas, ar ne, aišku viena – teisiniu požiūriu, tiksliau – pagal Direktyvą 2009/28, hidroenergija minima tarp tokių šaltinių. Pagal Reglamentą Nr. 1099/2008 ( 13 ) ši energijos rūšis statistiniu požiūriu apibrėžiama kaip „[p]otencinė ir kinetinė vandens energija, hidroelektrinėse jėgainėse paversta į elektrą“, įskaitant energiją, pagamintą hidroakumuliacinėje elektrinėje.

37.

Tokiomis aplinkybėmis iš esmės visa „hidroenergija“pagal Direktyvą 2009/28 turi būti priskiriama prie „atsinaujinančių išteklių energijos“, neatsižvelgiant į tai, ar ji gaunama naudojant vandens krytį dirbtiniuose, ar natūraliuose vandentakiuose ( 14 ). Todėl nacionalinės teisės aktas, kuriame daromas skirtumas atsižvelgiant į elektros energijai gaminti naudojamų vandentakių natūralumo arba dirbtinumo kriterijų tam, kad energija būtų priskirta prie atsinaujinančių išteklių energijos, nesuderinamas su Direktyva 2009/28.

38.

Vienintelė šios taisyklės išimtis aiškiai numatyta pačioje Direktyvoje 2009/28, kurios 30 konstatuojamoje dalyje nurodyta, kad „elektros energija, pagaminta hidroakumuliaciniais įrenginiais, kuriems naudojamas prieš tai į aukštutinį baseiną pakeltas vanduo, neturėtų būti laikoma elektros energija, pagaminta iš atsinaujinančių energijos išteklių“. Šalia minėto paaiškinimo Direktyvos 2009/28 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tokiomis sąlygomis pagaminta elektra nepriskaičiuojama prie bendro galutinio elektros energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių suvartojimo.

39.

Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo informacija ( 15 ), maža hidroelektrinė, kuri yra ginčo dalykas, „nepriskiriama prie hidroakumuliacinių elektrinių ar mišrių gamyklų“ ( 16 ). Tokiu atveju (o tai galiausiai turi nustatyti minėtas teismas) elektrinės neapimtų Direktyvos 2009/28 30 konstatuojamojoje dalyje ir 5 straipsnio 3 dalyje nurodyti atvejai ir joje pagaminta hidroenergija būtų laikoma pagaminta iš „atsinaujinančių šaltinių“.

40.

Direktyvoje 2009/28 nurodyta išimtis, susijusi su hidroakumuliacinėmis elektrinėmis, rodo sprendimą, kurį priėmė teisės aktų leidėjas: nors kitame teisės akte jis pripažino ( 17 ) (tiesa, statistiniais tikslais), kad minėta panaudojimo sistema gaminama „hidroenergija“, šiuo atveju jis nusprendė nepripažinti, kad tai – iš atsinaujinančių energijos šaltinių gaminama elektra. Kad ir kokios būtų šios su energetikos politika susijusio sprendimo ( 18 ) priežastys, Direktyvoje 2009/28 pateikta su hidroakumuliacinėmis elektrinėmis susijusi išimtis nekelia abejonių. Tačiau, dar kartą pakartosiu, taip nėra hidroelektrinės atveju nagrinėjamoje byloje.

41.

Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta informacija, hidroelektrinė, kuri yra ginčo dalykas, naudojasi su jos veikla nesusijusio trečiojo asmens išleidžiamomis nuotekomis ir neturi jokio ryšio su elektros energijos gamyba. Todėl tai yra ne hidroakumuliacinė elektrinė (pirmąja iš apibrėžtų prasmių), o elektrinė, elektros gamybai naudojanti vandenis, kurie kitu atveju tekėtų, jų vėliau nepanaudojant ekonominiu arba aplinkosaugos tikslu.

42.

Taigi nagrinėjama elektrinė naudoja nuotekas, kurios kitu atveju būtų tik išleidžiamos; taip papildomas jų panaudojimas elektros gamybai yra naudingas aplinkos apsaugos požiūriu. Be to, galima teigti, kad taip vykdoma „švarios“ elektros energijos gamyba tam tikra prasme kompensuoja galimą žalą aplinkai, kuri gali būti padaroma dėl to, kokiu būdu buvo gautas vanduo, arba dėl to, kad buvo pastatytas dirbtinis vandentakis.

43.

Be to, jeigu, kaip teigia Komisija ( 19 ), hidroelektrinės panaudoti vandenys atiteka iš įmonės, kuri užsiima nuotekų tvarkymu, taip gauta elektra užbaigtų žalos aplinkai ištaisymo „veiklos“ ciklą: šios įmonės veikla ne tik padaro nekenksmingas nuotekas, bet ir sukuria vandens perviršį, kuris savo ruožtu leidžia gaminti elektros energiją be kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų šaltinių panaudojimo.

44.

Galiausiai atsižvelgdamas į Direktyvos 2009/28 2 straipsnio a punkto ir 5 straipsnio 3 dalies formuluotes ir minėtos direktyvos tikslus manau, kad į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą reikia atsakyti taip, kad hidroenergijos iš atsinaujinančių išteklių sąvoka apima hidroelektrinėse, kurios naudoja su energijos gamybos veikla nesusijusios trečiojo asmens išleidžiamas nuotekas, pagamintą energiją.

45.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Sąd Apelacyjny w Warszawie (Varšuvos apeliacinis teismas, Lenkija) pateiktą klausimą:

2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančios bei vėliau panaikinančios direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB, 2 straipsnio a punkte, siejamame su 5 straipsnio 3 dalimi, ir 30 konstatuojamojoje dalyje vartojamą hidroenergijos iš atsinaujinančių išteklių sąvoką reikia aiškinti taip, kad ji apima hidroelektrinėse, kurios naudoja su tokių hidroelektrinių ir energijos gamybos veikla nesusijusio trečiojo asmens išleidžiamas nuotekas, pagamintą energiją.